Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-238-626/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-08
Bylos Nr.: 1A-238-626/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-52798-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Vitalija Norkūnaitė, Regina Pocienė
Nuteistasis: M. N., A. J., K. L., A. D., M. Š.
Advokatai: Žavinta Paunksnytė, Vytautas Kupcikevičius

Kategorijos

1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.2.23.2.2.1Neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 2 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
1.2.23.3Narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas nepilnamečiams (BK 261 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-238-626/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52798-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.1; 1.2.23.2.2.2; 1.2.23.3; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nuteistiesiems M. N., A. J., K. L.,gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Žavintai Paunksnytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. ir nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

‑ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

‑ BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį paskirta ir iš dalies atlikta laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams bausme jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 13 (trylikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 26 d. iki 2022 m. vasario 9 d.

M. N. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta ir atlikta arešto 60 parų bausme jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 13 d. baudžiamąjį įsakymą ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. liepos 27 d.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti K. L., A. D., M. Š., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2019 metų gruodžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kelyje 111 – tarp (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad A. Š. yra nepilnametis (gim. 2020-05-24) (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal laidavimą), neteisėtai pardavė už 12 eurų A. Š. ne mažiau kaip 0,634 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurios ?9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 13,8 proc.

1.1. Taip pat jis – A. J., veikdamas bendrai su nusikaltimo vykdytoju K. L., organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą ir gabenimą, dėl to K. L. vykdant jo nurodymą, bendrininkų grupe su M. Š. ir A. D., neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, o būtent:

1.1.1. 2019 m. gruodžio 13 d., apie 17.00 val., Utenos mieste, bendraujant telefonu susitarė su K. L., kad pastarasis nuvyks į Vilniaus miestą ir iš jo nurodytos vietos paims paslėptą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 110,256 g MDMA, kurią atgabens į Utenos miestą ir perduos jam, o vėliau susitikus prie (duomenys neskelbtini) namo, Utenos mieste, sumokėjo K. L. 30 eurų bei pažadėjo duoti 10 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos MDMA, kuomet minėta psichotropinė medžiaga bus jam atgabenta, dėl to, vykdant nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio 13 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie parduotuvės „Norfa“, esančios (duomenys neskelbtini), K. L. susitarė su M. Š. ir A. D., kad kartu nuvyks į Vilniaus miestą ir iš jo (A. J.) nurodytos vietos paims paslėptą labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 110,256 g MDMA, kurią atgabens į Utenos miestą ir perduos jam, po ko K. L. veikiant kartu su M. Š. ir A. D., automobiliu „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastarieji nuvyko į Vilniaus miestą, o jis (A. J.), vadovaudamas nusikalstamai veikai telefonu, nurodė K. L. adresą – (duomenys neskelbtini), kur buvo paslėpta minėta psichotropinė medžiaga, bei nusiuntė nuotraukas su psichotropinės medžiagos buvimo vieta, kur K. L. vykdydamas jo nurodymus, adresu (duomenys neskelbtini), paimdamas iš betoninio vamzdžio įgijo labai dideli kiekį psichotropinės medžiagos – 110,256 g MDMA, po ko K. L. kartu su M. Š. ir A. D., šią psichotropinę medžiagą paslėpę automobilio „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklio skyriuje, gabeno iš Vilniaus miesto į Utenos miestą, kur 2019 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), M. Š. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų, o psichotropinė medžiaga automobilio apžiūros metu buvo rasta ir paimta.

1.2. Taip pat jis – A. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. N. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo bei gabeno didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, o būtent:

1.2.1. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su M. N. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, 2020 m. gegužės 15 d. bendrai susidėję pinigus narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms pirkti, t. y. jis 950 eurų, M. N. 2 000 eurų, o asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, 1 100 eurų, 2020 m. gegužės 15 d., apie 14.30 val., Vilniaus m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 1 120 eurų įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 29,019 g MDMA, kurią nuo įgijimo momento, neteisėtai, paslėpę automobilyje „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po variklio dangčiu, gabeno į Utenos m., iki 2020 m. gegužės 15 d., apie 16.40 val., Utenos m., pietrytiniame aplinkkelyje buvo sustabdyti patikrinimui Utenos apskrities VPK pareigūnų ir apie 16.51 val. ši neteisėtai gabenta psichotropinė medžiaga įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

1.3. M. N. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. J. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo bei gabeno didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, o būtent:

1.3.1. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. J. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, 2020 m. gegužės 15 d., bendrai susidėję pinigus narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms pirkti, t. y. A. J. 950 eurų, asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, 1 100 eurų, o jis 2 000 eurų, 2020 m. gegužės 15 d., apie 14.30 val., Vilniaus m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 1 120 eurų įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 29,019 g MDMA, kurią nuo įgijimo momento, neteisėtai, paslėpę automobilyje „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po variklio dangčiu, gabeno į Utenos m., iki 2020 m. gegužės 15 d., apie 16.40 val., Utenos m., pietrytiniame aplinkkelyje buvo sustabdyti patikrinimui Utenos apskrities VPK pareigūnų, ir apie 16.51 val. ši neteisėtai gabenta ir laikyta psichotropinė medžiaga įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendį pakeisti: jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, sušvelninant jam bausmę, arba sušvelninti jam bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikant jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nuteistojo manymu, Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir jam paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Pasak nuteistojo M. N. pirmosios instancijos teismas jam paskyrė bausmę remdamasis ne reikšmingais teisiniais argumentais, bet vadovaudamasis paprasčiausia „aritmetika“ ‑ apskaičiuodamas jam pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Apeliantas nemano, kad toks aritmetinis bausmės paskyrimas galėtų būti pripažintas atitinkančiu teisingumo principo įgyvendinimą.

2.2. Nuteistasis M. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Nors M. N. iš pradžių nenurodė kai kurių veikos padarymo aplinkybių dėl netinkamai suprasto „draugiškumo“ ir palankumo bendrininkams, tačiau vėliau sąžiningai nurodė visas jam žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė ne tik savo, bet ir bendrininkų veiksmus ir tokius parodymus nuosekliai patvirtino teismo posėdyje. Dėl to nuteistajam nesuprantamas teismo nuosprendyje išdėstytas bausmės griežtinimo motyvas, kad jo „atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustato, konstatuodamas, kad kaltinamasis dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino tik iš dalies ir tik dėl surinktų įrodymų...“. Pasak apelianto, pastarasis teismo teiginys visiškai prieštarauja faktinei aplinkybei, kuri fiksuota pirmo teismo posėdžio metu, kuomet iš karto po kaltinamojo akto pagarsinimo M. N. kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo prisipažino visiškai, todėl ir prokuroras savo baigiamojoje kalboje, aptardamas byloje dėl M. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos surinktus įrodymus, labai aiškiai pasakė, jog pasisakys trumpai, kadangi kaltinamieji kaltais prisipažino pilnai.

2.3. Apeliantas sutinka, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, nes praeityje yra teistas, teistumai neišnykę. Tačiau visos nusikalstamos veikos buvo susijusios su jo buvusia priklausomybe narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms, kuomet jam, dėl jauno amžiaus ir nepakankamos brandos nepavyko tos priklausomybės atsisakyti. Byloje yra faktiniai tai patvirtinantys duomenys ‑ teismo psichiatrinės ekspertizės metu nustatyta, kad dėl kelių narkotikų ir alkoholio vartojimo jam buvo išsivystę psichikos ir elgesio sutrikimai (t. 14, b. l. 170-174), dėl psichozės jis negalėjo atlikti teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos arešto bausmės. Nuteistasis M. N., siekdamas atsiriboti nuo priklausomybės narkotikams ar psichotropinėms medžiagoms, visiškai pakeitė aplinką ‑ sukūrė šeimą, jo sutuoktinė yra nėščia, įsidarbino, yra teigiamai darbdavio charakterizuojamas, dalyvauja Lietuvos narkomanų anonimų draugijos organizuojamose programose.

2.4. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jis visiškai nesistengė keisti gyvenimo būdo. Toje pačioje nuosprendžio dalyje tik jau kitu teiginiu teismas konstatavo, kad „šiuo metu M. N. elgesys yra pasikeitęs“, tik kartu nurodo tai, kad elgesį pakeitė po to, kai buvo sulaikytas po nusikalstamos veikos, priskiriamos sunkiems nusikaltimams, padarymo. Pastaroji aplinkybė kaip tik leidžia pagrįstai manyti, jog sunkios tyčinės nusikalstamos veikos užkardymas bei baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymas ir buvo tas impulsas, kuris sąlygojo esminį M. N. suvokimo ir elgesio pasikeitimą, kas, siejant šią aplinkybę su jo šeimyninės ir socialinės padėties kitimu, leidžia pakankamai pagrįstai manyti, jog jo pažadas visiškai pakeisti gyvenimo būdą ir elgtis tik teisėtai, yra nuoširdus ir patikimas.

2.5. Anot apelianto, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad sunkų nusikaltimą M. N. ryžosi daryti po to, kai jam buvo paskirta bausmė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Nors M. N. nusikalstama veika buvo padaryta po bausmės jam paskyrimo, tačiau bausmė jam buvo skirta teismo baudžiamuoju įsakymu, kurio priėmimo metu jis nedalyvavo, todėl apie jam skirtą bausmę sužinojo vėliau. Nors ši aplinkybė nėra reikšminga jo atsakomybės ir skirtinos bausmės švelninimui, tačiau jos akcentavimas M. N. skirtos bausmės griežtinimui, apelianto manymu, taip pat nėra teisingas.

2.6. Apelianto manymu, svarstant dėl jam skirtinos bausmės labai reikšminga tai, kad jam inkriminuota nusikalstama veika, vertinama sunkiu tyčiniu nusikaltimu, priešingai, nei išdėstyta nuosprendyje, buvo ištisai kontroliuojama tyrėjų. Nors teismo nuosprendyje nurodoma, jog neva „bylos medžiaga ‑ sekimo protokolas patvirtina, kad sulaikymo dieną kaltinamieji pradėti sekti jiems atvykus į Uteną. Sekimo pradžioje jie jau visiškai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, kurias buvo įgiję Vilniuje ir atgabenę į Uteną. Psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo iki Utenos metu kaltinamieji policijos pareigūnų nebuvo kontroliuojami“, šis teismo nuosprendyje išdėstytas teiginys nėra teisingas.

2.7. Kaip matyti iš 2020 m. birželio 11 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo (t. 4, b. l. 31‑61) turinio, M. N. ir kitų bendrininkų veiksmai tyrėjų buvo ištisai kontroliuojami nuo pat slapto patekimo į automobilį „SAAB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir garso įrašymo įrangos sumontavimo jame momento. Tame tarpe, M. N. ir kitų bendrininkų veiksmai tiesiogiai klausantis jų pokalbių buvo kontroliuojami nuo pat susitarimo daryti nusikalstamą veiką momento iki atvykimo į Vilnių, medžiagų įsigijimo ir grįžimo į Uteną bei sulaikymo vietos ir nesvarbu ar ta kontrolė vyko vizualiai, ar audityviai. Būtent klausydamiesi jų pokalbių tyrėjai sekė jų judėjimą, žinojo kur ir kada jie vyks ir nusprendė kada ir kur juos sulaikyti. Esant tokioms aplinkybėms, realiai jo veika, kaip ištisai kontroliuota policijos tyrėjų, nepadarė ir negalėjo padaryti didelės žalos visuomenei, todėl, apelianto manymu, kad jei tokios veikos nėra pagrindo vertinti pasikėsinimu daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tai bent jau į realų jos pavojingumą būtina atsižvelgti skiriant jam bausmę.

2.8. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus ‑ padaryto nusikaltimo pavojingumą (realų) ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Nustatydamas bausmę už jam inkriminuotą veiką, įstatymo leidėjas nesuvokiamai nustatė ypatingai siauras galimybes teismams paskirti teisingas bausmes, nes numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 10 metų. Toks įstatymas nesuvokiamas todėl, kad net už realiai žymiai pavojingesnes nusikalstamas veikas yra numatytos bausmės, leidžiančios teismams parinkti daug teisingesnes bausmes, pvz., BK 263 straipsnio 3 dalis, BK 135 straipsnio 2 dalis. Todėl teisingumo principui tikrai prieštarauja įstatymo reikalavimas daug griežtesnę bausmę skirti realiai žymiai mažiau pavojingą veiką padariusiam asmeniui. Tam, kad vykdydami teisingumą teismai turėtų realią galimybę bausmę tinkamai individualizuoti ir paskirti ją teisingą, įstatymas numato galimybę švelninti bausmę, vadovaujantis jos paskirtimi, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Ši įstatymo nuostata M. N. atžvilgiu nebuvo taikyta įvertinus jo ankstesnius teistumus ir elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau ignoruojant jo elgesio pasikeitimą jau dvejus metus po nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto manymu, toks jo asmenybės vertinimas nėra teisingas šiame skunde aukščiau jau išdėstytais motyvais. Kita vertus, BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymą teismas motyvavo ir nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesų gynimo viršenybe. M. N. formaliai pavojinga, sunkiu tyčiniu nusikaltimu vertinama veika realiai negrėsė nei asmenims, nei visuomenei ar valstybei, nes, kaip minėta, buvo ištisai kontroliuojam tyrėjų. Apelianto manymu, vien ši aplinkybė leido jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o jo asmenybės, šeimyninių aplinkybių ir elgesio pokyčiai po nusikalstamos veikos padarymo, nuoširdus prisipažinimas bei gailestis dėl padarytos nusikalstamos veikos, turint omenyje ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai bei įpareigojo šį įstatymą jo atžvilgiu taikyti. Nors teismų praktikoje buvo nuorodų į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos paprastai tuomet, kai nustatomos kokios nors išimtinės aplinkybės, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019, išaiškino, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Apelianto manymu, jam taikomo baudžiamojo įstatymo visiškai siauros sankcijos ribos itin suvaržo teismo diskrecijos teisę įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir paskirti teisingą bausmę, ir tai papildomai sąlygoja nurodyto įstatymo taikymo būtinumą.

3. Nuteistojo A. J. gynėja advokatė Žavintos Paunksnytės apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 261 straipsnyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir šią A. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, bei paskirti A. J. švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. A. J. yra nuteistas už tris nusikalstamas veikas, iš kurių dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 261 straipsnyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kaltės nepripažįsta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o dėl trečios nusikalstamos veikos, numatytos BK kaltę pripažįsta visiškai ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Pasak apeliantės, dėl nusikalstamų veikų, padarytų nepilnamečio A. Š. atžvilgiu ir 2019 m. gruodžio 13 d., Panevėžio apygardos teismas privalėjo A. J. išteisinti, o dėl 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamos veikos ‑ ją kvalifikuoti tinkamai pagal BK straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Dėl 3 nusikalstamos veikos, apeliantė pažymi, kad teismas šią veiką kvalifikavo netinkamai, be to, paskirdamas bausmę, A. J. kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi turėjo vertinti kaip lengvinančią aplinkybę BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, ką nurodė ir prokuroras. Jam paskirta galutinė 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta, neatitinkanti veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltinamojo asmenybės, kitų svarbių aplinkybių, ir prieštaraujanti teisingumo bei proporcingumo principams, taip pat pažeidžianti ir humanizmo principą.

3.2. Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 261 straipsnį kvalifikavimo. Pasak apeliantės, ši teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, kadangi nebuvo įrodytas nei vienas šios nusikalstamos veikos požymis: pirma, kad 2019 m. gruodžio mėnesį A. J. pardavė A. Š. narkotines medžiagas, kurios buvo rastos 2020 m. sausio 10 d. kratos metu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini); antra, kad 2019 m. gruodžio mėnesį, parduodamas šias narkotines medžiagas A. J. žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis.

3.3. Dėl pirmojo požymio apeliantė pažymi, kad byloje nėra jokių objektyviai patvirtintų duomenų, jog A. J. 2019 m. gruodžio mėn. pardavė narkotines medžiagas A. Š., t. y. 0,634 g narkotines medžiagas ‑ kanapes (antžemines dalis), kurios buvo rastos 2020 m. sausio 10 d. kratos metu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). A. Š. nurodė, kad kartu su juo taip pat prekiavo ir K. L. bei A. U. Jie kartu nuomojosi tą patį garažą, jame visi trys laikė ir sverdavo kanapes, visi trys kanapes laikė toje pačioje vietoje, kurioje likučius kratos metu rado policijos pareigūnai. Taigi, kad minėtą garažą nuomojosi trys asmenys – A. Š., K. L. ir A. U., buvo patvirtinta jų visų duotais parodymais. Visi šie asmenys nurodė, jog garažą nuomojosi turėdami tikslą laikyti įsigytas narkotines medžiagas, jas ten sverti, pakuoti (kratos metu garaže buvo rastos elektroninės svarstyklės ir folijos ritinėlis) bei jas pardavinėti (platinti) kitiems asmenims. Apklausti teisme jie visi patvirtino, jog narkotines medžiagas laikė toje pačioje vietoje, kur ir buvo rasti narkotinių medžiagų likučiai, t. y. po garažu esančiame rūsyje, po lentomis, kanapių likučius pareigūnai sušlavė ir surinko, nes jos buvo pabirusios. Taigi, jie negalėjo pasakyti, kurio iš jų įsigytų narkotinių medžiagų pabirusius likučius kratos metu rado pareigūnai. Pats A. Š. nurodė, kad narkotinės medžiagos priklausė jiems visiems, dėl ko negalėjo patvirtinti savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad rasti kanapių likučiai buvo būtent jo. Todėl atitinkamai nenustačius ir nesant patikrintų duomenų, kieno iš jų trijų narkotinių medžiagų likučiai buvo rasti, nebuvo galima ir konstatuoti aplinkybės, kad minėtos narkotinės medžiagos buvo pirktos būtent iš A. J., ir pirktos būtent A. Š.

3.4. A. U., A. Š. ir K. L. parodė, kad jie pastoviai turėdavo narkotinių medžiagų ir jomis prekiaudavo. Jis matydavo, kaip A. Š. ir K. L. garaže sverdavo narkotines medžiagas. Jie nuolatos prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kanapės, psichotropinės tabletės, kurių sudėtyje yra MDMA, kelis kartus matė, kad buvo nusipirkę amfetamino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. M. parodė, kad po K. L. apklausos buvo sankcionuotos sekimo priemonės, kurių metu paaiškėjo, kad A. U. amfetaminą nupirko A. Š. iš E. B. Taigi, iš viso to akivaizdu, jog jie – A. Š., K. L. ir A. U., nuolat pirkdavo įvairias narkotines ir psichotropines medžiagas turėdami tikslą jas platinti, be to, jie visi nurodė, jog jas pirkdavo iš įvairių asmenų, ne tik iš A. J., kaip buvo bandoma teigti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pats A. Š. iš esmės davė prieštaringus parodymus, nes iš pradžių jis teigė, kad iš A. J. pirko 1 g kanapių, o vėliau jau teigė, kad pirko daugiau, gal 20 g kanapių. Todėl visiškai nepagrįsta manyti, kad rasti narkotinių medžiagų likučiai buvo įsigyti būtent A. Š. ir būtent pirkti iš A. J.

3.5. Teismo nuosprendyje nurodyta, jog „teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų A. Š., A. U. bei kaltinamojo K. L. parodymais, kuriuos vertina kaip nuoseklius. Iš šių parodymų matyti, kad ne tik A. Š., bet ir A. U. bei K. L., kaip ir A. Š., iš A. J. pirkdavo narkotines ir psichotropines medžiagas“. Tačiau, kaip jau buvo minėta, 2020 m. sausio 10 d. kratos metu rastos kanapės nebuvo supakuotos, o kanapių likučiai tiesiog buvo pabirę dėžėje, ten buvo tik narkotinių medžiagų likučiai, kurių kiekis labai mažas, nesiekė ir vieno gramo, tad tuos likučius pareigūnai surinko, juos sušlavė ir pasvėrė. Būtent tokias aplinkybes patvirtino visi kratoje dalyvavę policijos pareigūnai ir pats A. Š. Taigi, narkotinės medžiagos kiekis ‑ 0,634 g, sąlygoja tai, kad tai buvo pavieniai likučiai, likę nuo A. Š., K. L. ir A. U. vieno ar kelių asmenų prekybos narkotinėmis medžiagomis. Be to, K. L. teisme nurodė nežinantis, ar A. Š. 2019 m. gruodžio mėnesį pirko kanapių iš A. J., nors tuo metu jie buvo geriausi draugai. Visa tai dar kartą patvirtina, jog nėra jokių neginčytinų duomenų apie tai, kad A. J., o ne kitas asmuo, 2019 m. gruodžio mėnesį pardavė narkotines medžiagas ‑ 0,634 g kanapių (antžemines dalis), kurios buvo rastos 2020 m. sausio 10 d. kratos metu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), ir, kad jas pardavė ne tarkim K. L. ar A. U., o būtent A. Š., t. y. nepilnamečiui asmeniui.

3.6. Pasak apeliantės, nuteistojo A. J. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. suvokė ir žinojo, kokio amžiaus yra A. Š. Teismas šią veiką kvalifikavo pagal BK 261 straipsnį remdamasis tik liudytojų A. Š. ir A. U. bei nuteistojo K. L. parodymais, neabejodamas jų teisingumu, neatsižvelgdamas į tai, kad jie visi trys, apklausti teisme, nurodė, kad jie manė, kad A. J. žinojo, jog A. Š. nepilnametis, tačiau jie nebuvo tikri ar jis tai žinojo, iš kur tai žino, kadangi apie amžių jie niekada nekalbėdavo. Todėl esant tokiems parodymams bei abejonėms dėl šiuos parodymus davusių asmenų užtikrintumo, nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis žinojo A. Š. amžių, juolab, kad jie nebuvo draugai, nelankė kartu mokyklos, bendravo tik epizodiškai ir tai labiau per kitus asmenis. Taigi, visiškai nepagrįstas teismo vertinimas, kad A. J. platino narkotines medžiagas bei suvokė, kad A. Š. yra nepilnametis.

3.7. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, jog asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Ar kaltininkas žino arba turi ir gali žinoti apie nukentėjusiojo amžių, sprendžiama pagal tai, ar jie buvo pažįstami, bendravo, iš nukentėjusiojo išvaizdos ir pan., t. y. iš visų konkrečių bylos aplinkybių. Pats A. Š. parodė, kad A. J. pažįsta, draugais nebuvo. Jis nurodė, kad nežino, ar A. J. žinojo, kiek jam metų, kad jis pats A. J. nėra sakęs kiek jam metų, ta tema iš viso nėra kalbėję. Kiti apklausti liudytojai bei nuteistasis K. L. taip pat patvirtino šias aplinkybes. K. L. nurodė, kad jis pats žinojo, kiek A. Š. metų, tačiau ar apie A. Š. amžių sakė A. J., nepamena, tarp jų niekas nekalbėdavo apie amžių.

3.8. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pats A. J. nurodė, kad tuo metu A. Š. amžiaus jis nežinojo, apie tai jis sužinojo tik iš jam įteikto įtarimo, kuriame buvo nurodyta, kad A. Š. yra nepilnametis, ir, kad 2019 m. gruodžio mėnesį jis platino narkotines medžiagas A. Š., kuris tuo metu buvo nepilnametis. A. Š. pasisakymu, A. J. galėjo žinoti apie jo amžių tik iš tos aplinkybės, kad jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Tačiau ši aplinkybė nėra sąlygota vien tik asmens amžiaus, nes net ir vyresnio amžiaus asmenys ne visi turi vairuotojo pažymėjimus. Be to, visi trys garažą nuomoję asmenys ‑ K. L., A. U. ir A. Š. buvo kartu įsigiję automobilį, kurį išimtinai vairavo A. U. Teismui nesukėlė abejonių net ir ta aplinkybė, kad K. L., būdamas pilnametis, automobilio nevairavo, taip pat kaip ir A. Š. Taigi, A. J. A. Š. nevairavimas automobilio taip pat jokios nuostabos nesukėlė, kadangi jį vairavo išimtinai A. U.

3.9. Ikiteisminio tyrimo metu buvo keliama versija, kad A. J. A. Š. amžių galėjo žinoti iš socialinio tinklo „Facebook“. Tačiau iš prie bylos prijungtų socialinio tinklo „Facebook“ duomenų apie A. Š. turimas penkias paskyras matyti, kad nei vienoje iš jų nėra nurodyta jo gimimo data ar kiti duomenys, iš kurių galima būtų sužinoti apie jo amžių. Kita vertus, vienoje iš paskyrų yra nurodyta, kad A. Š. („A. S.“) 2000 metais baigė Aukštakalnio progimnaziją. Tačiau teismas pažymėjo, jog „tai, kad A. Š. „Facebook“ paskyrose nenurodęs savo amžiaus, savaime neeliminuoja A. J. atsakomybės, be to, nepaneigia gebėjimo suvokti asmens amžiaus, nes paprastai apie žmogaus amžių yra sprendžiama pagal jo bendrus veido bruožus, elgesį, o ne pagal „Facebook“ paskyrą“. Kaip jau buvo minėta, A. J. nežinojo A. Š. amžiaus, apie tai jis sužinojo tik gavęs įtarimą apie padarytą nusikaltimą. A. J. yra tik trejais metais vyresnis už A. Š., jam pačiam tuo metu buvo 20 metų, todėl jam buvo sunku suprasti ir įvertinti A. Š. amžių, jis tik suvokė tai, kad A. Š. yra panašaus amžiaus kaip ir jis pats. Be to, bet kuriam žmogui yra gana sudėtinga atskirti 17 metų asmenį nuo 18 ar 19 metų amžiaus asmens, todėl tokio suklaidinimo tikimybė yra didžiulė.

3.10. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad „abejotina, ar A. J., užsiimant narkotinių medžiagų platinimu, apskritai buvo svarbu, kiek A. Š. yra metų. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. J. dėl kokių nors savo asmeninių savybių nesugebėtų atskirti, suprasti ir įvertinti, su kokio amžiaus asmeniu jis reguliariai bendrauja kasdieniame gyvenime, t. y., kad šiuo konkrečiu atveju jis nesuprato bendraujantis su asmeniu, už save jaunesniu trejais metais, be to, gyvenančiu tame pačiame, gana mažame mieste ir nuolat bendraujančiu iš esmės su tais pačiais, pakankamai gerai pažįstamais, jaunuoliais“. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kadangi A. J. nėra linkęs platinti ir neplatina narkotinių medžiagų nepilnamečiams. Teismo išsakyta nuomonė, jog A. J. nėra svarbu, kam jis platina narkotines medžiagas, kadangi jam svarbu tik jas platinti, yra absoliučiai neteisinga. Kaip jau buvo minėta aukščiau, asmens amžiaus nustatymas nėra toks paprastas, koks gali pasirodyti, todėl tokie teismo argumentai, kad A. J. tai turėjo suprasti, yra atmestini. Pažymėtina, kad A. Š. nebuvo paviešinęs savo amžiaus socialiniuose tinkluose, o iš žmogaus veido bruožų, elgesio, gana sudėtinga nustatyti jo amžių. Dėl ko kilus įtarimams, kad asmuo gali būti nepilnametis, pvz., perkant cigaretes, parduotuvėse yra prašoma parodyti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes parduotuvės darbuotojai, nors ir būdami sąmoningi, pakankamai gebantys atskirti asmens amžių, vis tik dažnai negali įvertinti, kokio amžiaus asmuo yra, todėl taip pat klysta. Ne išimtis ir A. J., kuris pats būdamas jauno amžiaus nesuvokė, jog A. Š. gali būti nepilnametis, be to, jis A. Š. gerai nepažinojo, bendravo retai, dažnai per kitus asmenis.

3.11. Anot apeliantės, byloje nėra surinkta jokių duomenų, patvirtinančių neginčijamą aplinkybę, jog 2019 m. gruodžio mėn. A. J. žinojo bei suvokė, kad A. Š. yra nepilnametis, kaip nėra ir patvirtintų duomenų, jog tuo metu A. J. pardavė A. Š. ne mažiau kaip 0,634 g narkotinės medžiagos ‑ kanapių (antžeminių dalių). Svarbu akcentuoti tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013 ir kt.). Taigi, Panevėžio apygardos teismo padaryta išvada ir priimtas nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, padarymo, nepagrįsta ir neįrodyta. Todėl Panevėžio apygardos teismas privalėjo A. J. išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti šią nuosprendžio dalį, kurioje A. J. nuteistas pagal BK 261 straipsnį, kadangi nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.12. Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį kvalifikavimo (2019 m. gruodžio 13 d. nusikalstama veika). A. J. kaltė yra grindžiama iš esmės kito nuteistojo ‑ K. L. parodymais. Tačiau jokių tiesioginių, neginčytinų duomenų apie A. J. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje, nėra. K. L. parodymai, jog norėdamas įsigyti psichotropinių medžiagų ‑ ekstazi tablečių, jis kreipėsi į A. J., kuris neturėdamas prašomos prekės, pats paprašė K. L. paslaugos, t. y. tabletes atvežti iš Vilniaus, vertintini kritiškai. Visų pirma, pats K. L. sustabdytas policijos pareigūnų jiems nurodė, kad tai jam priklausančios psichotropinės medžiagos. Tai matyti iš pačių policijos pareigūnų L. V. ir Žydrūno Giedraičio, kurie sustabdė automobilį ir rado minėtas psichotropines medžiagas, parodymų. Jie abu nuosekliai parodė, kad K. L. prisipažino, jog tai jo medžiagos, be to, jie abu negalėjo prisiminti, ar K. L. naudojosi telefonu, ar rašė žinutes, ar apskritai turėjo telefoną.

3.13. Versija, jog įsigytas psichotropines medžiagas K. L. vežė A. J. prašymu, atsirado tik jo apklausos metu, kai K. L. buvo paaiškinta kokia atsakomybė jam gresia už tokio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą. Taigi, akivaizdu, kad siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, galvodamas, kad iš viso gali išvengti atsakomybės, nurodydamas kitą asmenį, jis sugalvojo tokį planą. Jeigu jis tikrai būtų vykdęs A. J. nurodymus ir jo prašymu būtų gabenęs minėtas psichotropines medžiagas, tai K. L. iškart apie tai būtų pasakęs jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams, o ne praėjus kažkuriam laiko tarpui, kuomet jis turėjo daugiau laiko pagalvoti ir duodamas parodymus nurodyti kitą asmenį ‑ A. J., kuris ir neva tai suorganizavo narkotinių medžiagų parvežimą iš Vilniaus. L. V. parodė, kad K. L. jam sakė, jog, kai pas asmenis randa mažą kiekį narkotinių medžiagų, tai visi nurodo, kad pirko iš A. J. Iš to galima suprasti, jog visi asmenys, kurie yra girdėję apie A. J. bei žino, jog jis vartoja ir platina narkotines medžiagas, yra susitarę nurodyti būtent jį. Tuo pasireiškia akivaizdus atsakomybės perkėlimas A. J., kuris su šia nusikalstama veika niekaip nesusijęs, t. y. jis nedalyvavo, nedavė jokių nurodymų ir juo labiau neorganizavo šio nusikaltimo.

3.14. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pats K. L. savo iniciatyva ieškojo asmenų, kurie jį nuvežtų į Vilnių ‑ iš pradžių prašė A. U., kuris atsisakė jį nuvežti, po to prašė M. Š. ir A. D., kuriems pasakė, kad reikia nuvažiuoti į Vilnių paimti tablečių, ir visa tai norėjo atlikti be jokio užmokesčio, nes apklaustas teisme K. L. nurodė, kad A. J. jam jokio atlygio už tokį sunkų nusikaltimą nežadėjo, atlygio jokio nesiūlė, o atvežus ne va tai jis pats būtų nusipirkęs tablečių iš A. J. Be to, pats K. L. tarėsi su M. Š. ir A. D. dėl atlygio už narkotinių medžiagų atvežimą iš Vilniaus. Apklaustas teisme K. L. nesugebėjo paaiškinti ir logiškai atsakyti į klausimus apie tai kaip ne va tai A. J. būtų atsiskaitęs su M. Š. ir A. D., nes jie abu prašė iš K. L. už paslaugą sumokėti jiems narkotinėmis medžiagomis ‑ kanapėmis, nors K. L. jų neturėjo. K. L. pažadėjo už nuvežimą duoti M. Š. ir A. D. 10 tablečių, nors jie norėjo gauti kanapių, tačiau K. L. jiems pasakė, jog jų tuo metu neturėjo. Taigi, abejotinos K. L. paskatos įsigyti ir gabenti iš Vilniaus į Uteną tokį didelį kiekį psichotropinės medžiagos, kadangi, pasak jo paties, jis jokio atlygio už tai nebūtų gavęs, pats būtų įsigijęs iš A. J. atvežtas tabletes, o dar tuo pačiu būtų atsiskaitęs su M. Š. bei A. D., t. y. davęs jiems už šią paslaugą kanapių. Tokios K. L. nurodytos aplinkybės yra visiškai nelogiškos, taip, kaip ir nelogiška, jog tokią atsakomybę K. L. prisiėmė visiškai be jokio atlygio iš A. J. Be to, pagal M. Š. parodymus K. L. jam sakė, kad grįžęs jis pats „išmėtys“, t. y. parduos „šponkes“, taip vadinamą narkotinę medžiagą ‑ tabletes, nupirks pats „žolės“ (kanapių) ir kitą kartą, kai bus Utenoje, jam atiduos, kaip atlygį už tablečių parvežimo paslaugas. Būtent iš šių aplinkybių matyti, kad K. L. neketino niekam perduoti įsigytų psichotropinių medžiagų, kad vežė jas ne kieno nors paprašytas, o tai rodo būtent tai, kad jis pats tabletes ketino pardavinėti.

3.15. Aplinkybė, jog prieš išvažiuojant į Vilnių jie nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur K. L. vienas nuėjo su kažkuo susitikti, o grįžęs M. Š. padavė 30 eurų už kurą, nėra patvirtinta, jog K. L. susitiko būtent su A. J. To negalėjo patvirtinti ir liudytojai M. Š. bei A. D., kaip antai M. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad K. L. grįžęs iš susitikimo su draugu, į automobilio daiktadėžę padėjo 30 eurų. Taigi, nebuvo pasakyta, su kokiu draugu konkrečiai jis buvo susitikęs ir, kad tas draugas jam padavęs pinigus, kuriuos ir davė už kurą. Byloje taip pat nėra surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog būtent A. J. sumokėjo už K. L. įsigytas psichotropines medžiagas, nes tokia aplinkybė iš viso nebuvo nustatyta. Apie tai negalėjo nieko pasakyti ar tokios aplinkybės logiškai paaiškinti ir pats K. L. Akivaizdu ir logiška, kad toks didelis kiekis psichotropinių medžiagų tikrai negalėjo būti duodamas už dyka ar į skolą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos buvo įsigytos kitame mieste, t. y. Vilniuje. Negana to, niekas nematė ir negalėjo patvirtinti, kad K. L. susirašinėjo su A. J., kad būtent A. J. davė jam kokius nors nurodymus ir pan. Taip pat kyla pagrįstas klausimas, kodėl pats A. J. nevažiavo kartu, jeigu tai buvo jo perkama prekė, pasitikėjo K. L., kuris jam buvo žinomas tik iš matymo, o gi būtent todėl, kad jis su šia nusikalstama veika visiškai nesusijęs.

3.16. Anot apeliantės, A. J. nedalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje patvirtina ir tai, kad byloje nėra pateiktas K. L. susirašinėjimo su A. J. turinys, kuriame matytųsi, jog A. J. yra susijęs su minėtų psichotropinių medžiagų įsigijimu. Todėl nesutiktina su teismo padaryta išvada, jog tai savaime nepaneigia fakto, kad K. L. susirašinėjo būtent su A. J. ir gavo iš jo nurodymus dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. K. L. pasakymas, jog susirašinėjimo su A. J. turinį jis spėjo ištrinti kartu su programėle, yra niekaip nepagrįstas, kadangi jis nebūtų taip pasielgęs ir pats sau pakenkęs, nes jam nebuvo naudinga ištrinti itin svarbius bei reikšmingus įrodymus, turinčius esminę reikšmę jam pačiam kilusiai baudžiamajai atsakomybei sušvelninti. Pasak liudytojos G. K., K. L. ruošėsi važiuoti į Vilnių, tačiau neturėjo automobilio, dėl ko su kažkuo susirašinėjo. Jai yra žinoma, kad A. Š., K. L. ir A. U. prekiavo narkotinėmis medžiagomis, taigi, jie visi trys buvo geri draugai, kurie kartu nuomojosi garažą narkotinių medžiagų platinimui.

3.17. Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, matyti, kad teismas nuosprendžiu visiškai nepagrįstai konstatavo, jog A. J. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, t. y. jo veika atitinka BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, remiantis tik prielaidomis. Iš visų byloje esančių duomenų matyti, kad A. J. neorganizavo, taip pat neįsigijo ir negabeno jokių psichotropinių medžiagų, kurios buvo rastos 2019 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams sustabdžius automobilį „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo M. Š. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

3.18. Byloje turi būti surinkta pakankamas kiekis neginčytinų ir nekeliančių abejonių įrodymų, kuriais asmuo galėtų būti pripažintas kaltu ir dėl to būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau šioje byloje ši nusikalstama veika A. J. atžvilgiu nebuvo pagrįsta jokiais duomenimis, o nubausti asmenį remiantis vien tik vieno asmens prieštaringais parodymais, kuomet nėra jokių objektyvių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, niekaip negalima. Ta aplinkybė, kad A. J. kurį laiką vartojo ir platino narkotines medžiagas, savaime nereiškia, kad būtent jis įvykdė ir šią nusikalstamą veiką. Antraip tai reikštų, kad jokie kiti asmenys be A. J. neužsiėmė narkotinių medžiagų platinimu ir vartojimu. Netgi priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad tiek M. Š. kartu su A. D., tiek A. Š. kartu su K. L. ir A. U. užsiiminėjo šia neteisėta nusikalstama narkotinių medžiagų platinimo veika. Tad radus narkotinių medžiagų pas vienus ar kitus asmenis negalima iškart teigti ir daryti prielaidos, jog su visomis tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis yra išimtinai susijęs tik A. J., nors jis kartu nevažiavo, narkotikų neįsigijo ir jų negabeno bei nelaikė, o visa tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Apeliantės manymu, Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį turi būti panaikinta, kaip nepagrįsta, neteisinga ir neteisėta, nes nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.19. Dėl nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo (2020 m. gegužės 15 d. nusikalstama veika). Vadovaujantis 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, nustatyta, kad MDMA kiekis laikytinas dideliu, kai šios medžiagos yra daugiau kaip 20 g, kas ir sudarė jų visų bendrai įgytos psichotropinės medžiagos kiekį ‑ 29,019 g. Apeliantė, pacitavusi BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodė, kad A. J. padaryta nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl šių priežasčių. Pirma, remiantis kasacine nutartimi Nr. 2K-7-195/2009, nenustačius platinti skirtos narkotinių medžiagų dalies, negalima inkriminuoti BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto šią veiką kvalifikuojančio požymio ‑ didelio narkotinių medžiagų kiekio. Byloje nustatyta, kad A. J. kartu su M. N. ir D. J. neteisėtai įgijo ir gabeno psichotropinės medžiagos ‑ 29,019 g MDMA, tačiau Panevėžio apygardos teismas nesiaiškino ir nenustatė tikrųjų nuteistojo tikslų, t. y. kokia dalis narkotinių medžiagų buvo skirta parduoti, o kokia dalis pačiam vartoti. Kaip jau buvo ne kartą minėta, nuteistasis A. J. pats vartoja psichotropines medžiagas ir dalis jų, t. y. 29,019 g MDMA, rastų sustabdžius automobilį, ir kiekvienam ketinant pasidalinti po atitinkamą dalį, buvo skirta ir asmeniniam vartojimui, neturint tikslo platinti.

3.20. Kita vertus, nuo 0,2 g iki 20 g minėtos medžiagos kiekis laikomas nedideliu, o tai ir reikėtų laikyti teisingai įvertintu kiekiu, kadangi bendrai įgytą ir gabentą MDMA kiekį jie planavo pasidalinti trise, t. y. iš visų 29,019 g, kiekvienam po lygiai turėjo gautis po 9,673 g, kas sudaro nedidelį MDMA psichotropinės medžiagos kiekį. Tačiau svarbu akcentuoti tai, kad vertinant susidėtų pinigų kiekį, t. y. kad A. J. davė 950 eurų, M. N. – 2 000 eurų, D. J. – 1 100 eurų, matyti, jog A. J. įgytos minėtos psichotropinės medžiagos dalis yra mažiausia, lyginant su M. N. ir D. J. piniginiu indėliu. Taigi, nuteistajam A. J. turėjusi tekti MDMA dalis negali būti pripažinta dideliu šios psichotropinės medžiagos kiekiu. Juo labiau, kad M. N. taip pat yra nuteistas už šią nusikalstamą veiką, o D. J. atžvilgiu byla atskirta, taigi, jiems visiems trims yra taikoma baudžiamoji atsakomybė už minėtų psichotropinių medžiagų įsigijimą ir gabenimą. Apeliantės manymu, neteisinga šią veiką vertinti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, t. y. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip bendrą, kadangi psichotropinių medžiagų įgijimas ir gabenimas turi būti vertinamas kiekvieno iš nuteistųjų atžvilgiu atskirai, t. y. jiems visiems atitinkamai padalijant atsakomybę už kiekvienam turėjusią tekti psichotropinės medžiagos MDMA dalį.

3.21. A. J. savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi bei paaiškino visas įvykio aplinkybes. Jis nurodė, kad 2020 m. gegužės 15 d. įsigytas psichotropines medžiagas, t. y. MDMA, būtų visi trys ‑ jis, M. N. ir D. J., pasidalinę sugrįžus į Uteną, kadangi Vilniaus mieste to padaryti nepastebėti negalėjo. Jis taip pat paaiškino, kad MDMA ketino vartoti pats, o taip pat dalį parduoti tam, kad užsidirbtų pragyvenimui. Taigi, teismo vertinimas, kad A. J. ir M. N. įgijo bei gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų ‑ MDMA, turėdami tikslą platinti, yra neteisingas, kadangi nebuvo įvertintos visos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. buvo reikalinga atskirti kiekvieno iš jų įgytą MDMA kiekį, taip pat nustatyti, kokį kiekį kiekvienas ketino suvartoti sau, o kokį kiekį ‑ platinti. Apeliantė nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo A. J. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Kadangi A. J. teismas neteisingai ir nepagrįstai taikė BK 260 straipsnio 2 dalį, todėl jam paskirta bausmė yra neteisėta, todėl turi būti pakeista.

3.22. Dėl bausmės skyrimo. Anot apeliantės, Panevėžio apygardos teismas, tiek kvalifikuodamas veiką, tiek skirdamas bausmę, pažeidė baudžiamosios teisės nuostatas, neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes kaip visumą, suteikdamas kelioms iš jų išskirtinę, prioritetinę reikšmę, nepakankamai įvertino visas bylos aplinkybes ir todėl paskyrė per griežtą bausmę, kuri yra neteisinga, prieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Skiriant bausmę buvo pažeistos 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatos, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. J. padarė tęstinę veiką, todėl visi jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 261 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų, byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai ir neabejotinai patvirtinančių, jog A. J. padarė 2019 m. gruodžio 13 d. ir 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamas veikas. Vertinant tai, kad A. J. padarė 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamą veiką, be to, kad jam pritaikyta BK 260 straipsnio 2 dalis turi būti perkvalifikuota į to paties straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė turi būti pakeista, paskiriant švelnesnę bausmę.

3.23. Už nuteistojo A. J. padarytą nusikalstamą veiką, kaip Panevėžio apygardos teismas kvalifikavo, BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmė ‑ laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Teismas nuosprendžiu paskyrė griežčiausią ‑ laivės atėmimo bausmę, didesnę už vidurkį ‑ 13 (trylikai) metų (už visas tris jam inkriminuotas veikas). Tačiau nepilnamečio A. Š. atžvilgiu ir 2019 m. gruodžio 13 d. nusikalstamų veikų A. J. nepadarė, todėl jam skirtina bausmė pagal 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamą veiką. Apeliantės manymu, ši nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Taigi, BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmė ‑ laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Akivaizdu, kad A. J. paskirta bausmė ‑ laisvės atėmimas 13 metų, yra neteisinga, nepagrįsta ir niekaip neatitinkanti, netgi gerokai viršijanti baudžiamajame įstatyme numatytą pačią griežčiausią sankciją ‑ laisvės atėmimą 8 metams. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-259/2011, Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-268-942/2017). Tačiau teismas šios aplinkybės ir šio straipsnio taikymo A. J. atžvilgiu net nevertino, išskirtinai akcentavo padarytos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį bei kaltinamojo asmenybę. Gynėja pažymi, kad A. J. yra jauno amžiaus, šiuo metu jam 22 metai, o veikos padarymo metu (2020 m. gegužės 15 d.) jam buvo 20 metų. Nors prieš tai jis buvo teistas, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė, nes pats tuo metu vartojo narkotines medžiagas, nuo kurių buvo priklausomas, todėl įsigijo psichotropinės medžiagos MDMA ir turėdamas tikslą parduoti ir taip užsidirbti. Iki to laiko A. J. buvo ne kartą skatinamas, turi jam įteiktus padėkos raštus, dalyvavo įvairiose veiklose, sportavo, buvo aktyvus ir pozityvus visuomenės narys. A. J. pripažįsta, kad tuo metu buvo susidėjęs su netinkamais draugais, dėl ko išsivystė priklausomybė narkotinėms medžiagoms, kurios jis kontroliuoti nebegalėjo. Tuo metu jis nesuprato, kad jam reikalinga pagalba. Tačiau, svarbu akcentuoti tai, kad priešingai, nei nurodė teismas, paskutinė jam paskirta ir jau atlikta laisvės atėmimo bausmė A. J. davė teigiamą poveikį, jis pasitaisė, nebevartoja jokių narkotinių medžiagų, atsikratė šios priklausomybės, ėmė tęsti mokslus vidurinėje mokykloje, šiuo metu mokosi, dirbo laisvės atėmimo vietoje, buvo paleistas į laisvę ankščiau laiko dėl savo pavyzdingo elgesio. Be to, būdamas laisvės atėmimo vietoje, jis pakeitė požiūrį į gyvenimą: jis itin neigiamai vertina visas savo padarytas nusikalstamas veikas, gailisi, kad buvo nuklydęs, nori gyventi dorai ir sąžiningai, išsigydė priklausomybę narkotinėms medžiagoms.

3.24. Pasak apeliantės, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, už kokias nusikalstamas veikas A. J. buvo anksčiau teistas: 2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimą), 2017 m. rugsėjo 6 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu ir 2019 m. birželio 4 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti), 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimą), BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą), BK 187 straipsnio 1 dalį (turto sunaikinimą ar sugadinimą), BK 259 straipsnio 1 dalį (neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti). Visi jo padaryti nusikaltimai yra priskirtini nesunkiems, be to, dėl padarytų 4 nusikalstamų veikų A. J. prisipažino kaltu, nes buvo nuteistas teismo baudžiamaisiais įsakymais, visas jam paskirtas bausmes yra atlikęs, o paskutinę jam paskirtą bausmę yra atlikęs iš dalies (liko 3 mėnesiai ir 16 dienų). Todėl teismas, siekdamas paskirti teisingą bausmę, turėjo atsižvelgti į tai, kad A. J. nusikaltimai, vertinant ankstesnius nusikaltimus, buvo padaryti per gana trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2016 iki 2020 metų, kuomet jis vedė netinkamą gyvenimo būdą, klydo dėl savo jauno amžiaus ir priklausomybės narkotinėms medžiagoms bei nesugebėjo pasimokyti iš savo klaidų ir pasitaisyti.

3.25. Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė konstatuodamas, kad dėl nusikalstamos veikos A. J. prisipažino tik iš dalies, be to, tik dėl surinktų įrodymų, todėl šis jo prisipažinimas ir deklaruojamas gailėjimasis, pasak teismo, nepripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismo vertinimas, jog jis prisipažino tik iš dalies, yra visiškai nepagrįstas, kadangi akivaizdu, kad A. J. negalėjo prisipažinti ir gailėtis dėl nusikalstamų veikų, kurių jis nepadarė (nepilnamečio A. Š. atžvilgiu ir 2019 m. gruodžio 13 d.). Dėl 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamos veikos A. J. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, dėl ko teismas turėjo tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Bylos nagrinėjimo metu prokuroras taip pat sutiko su tuo, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kadangi jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis prašė atsižvelgti į jo jauną amžių, į tai, kad savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, jis pasitaisė, sugrįžo į doros kelią, pasižada ateityje nebenusikalsti. Šiems neapgalvotiems ir nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo ir itin sunki šeimos materialinė padėtis, be to, jam inkriminuotas nusikaltimas nėra smurtinis, turtinės ar fizinės žalos niekam nepadarė.

3.26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Panevėžio apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai kvalifikavo veiką bei paskyrė per griežtą bausmę, kuri neatitinka baudžiamosios teisės ir bausmės paskirties bei yra neproporcinga ir neteisinga. Parenkant bausmės rūšį buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimo pagrindus. Pati griežčiausia bausmės rūšis A. J. atžvilgiu buvo parinkta teismui pilnai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į šios veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, priežastis bei pasekmes, taip pat pilnai neįsigilinus į kaltinamojo asmenybę bei kitas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Tokiu būdu skiriant bausmę buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o paskirtoji bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei humanizmo principams ir ji negali būti vertinama kaip teisinga. Be to, vertinant tai, jog teismas netinkamai kvalifikavo pačias veikas, t. y. nuteisė A. J. už nusikaltimus, padarytus nepilnamečio A. Š. atžvilgiu ir 2019 m. gruodžio 13 d. nusikalstamą veiką, nors jis jų nepadarė, o 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dali, nors ši veika turėjo būti kvalifikuota pagal minėto straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamai jam paskirta bausmė yra neteisinga bei nepagrįsta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistieji M. N., A. J. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. N. ir nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Ž. Paunksnytės apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. J. nuteisimo pagal BK 261 straipsnį.

5. Nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. nuteisimu pagal BK 261 straipsnį, prašoma šioje dalyje A. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodoma, kad nebuvo įrodyta, kad 2019 m. gruodžio mėnesį A. J. pardavė A. Š. narkotines medžiagas, kurios buvo rastos 2020 m. sausio 10 d. kratos metu garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat nebuvo įrodyta, kad 2019 m. gruodžio mėnesį, parduodamas šias narkotines medžiagas A. J. žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis.

6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį taikytina tam, kas platino, t. y. atlygintinai ar neatlygintinai perleido, narkotines ar psichotropines medžiagas labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei –nepilnamečiams. Todėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiam asmeniui įstatymų leidėjas laiko pavojingesne veika nei tų pačių medžiagų platinimą suaugusiems asmenims. Teismų praktikoje išaiškinta, kad už BK 261 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2009, Nr. 2K-252/2010, Nr. 2K-395/2010, Nr. 2K-18/2012, Nr. 2K-369-788/2016). Nepilnametis yra bet kuris asmuo, kuris tuo metu, kai kaltininkas jam platino narkotines ar psichotropines medžiagas, buvo jaunesnis nei aštuoniolikos metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395/2010, Nr. 2K-263/2012, Nr. 2K-18/2012, Nr. 2K-369-788/2016). Taigi, šiai sudėčiai inkriminuoti užtenka nustatyti psichotropinės medžiagos perdavimo nepilnamečiui faktą – nesvarbu, atlygintai, neatlygintinai, jam naudoti ar toliau platinti, bei kaltininko nepilnamečio amžiaus suvokimą.

7. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2020 m. sausio 10 d. atlikus kratą nepilnamečio A. Š. nuomojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), po garažu esančiame rūsyje, dešiniame kampe stovinčioje medinėje dėžėje, po sukrautomis lentomis, rasta pribyrėjusių žalios spalvos augalinės medžiagos, įvairaus dydžio dalių, kurie buvo surinkti ir paimti, taip pat paimtos elektroninės svarstyklės bei aliuminio folijos ritinėlis (t. 8, b. l. 161–167). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. kovo 25 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad žalios spalvos dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga, paimta pas A. Š., yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurios masė yra 0,634 g, ?9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 13,8 proc. Ant elektroninių svarstyklių, paimtų pas A. Š., paviršių yra narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) pėdsakai (t. 8, b. l. 186–193).

8. Nuteistasis A. J. teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino ir parodė, kad narkotinių medžiagų A. Š. nepardavė. A. Š. meluoja sakydamas, kad jis A. Š. pardavė 700 gramų narkotinių medžiagų. A. Š. amžiaus jis nežinojo, nes pastarasis jam nesakė kiek jam metų. Su A. Š. nepalaikė jokių ryšių, tik pasisveikindavo, su A. Š. susipažino per savo draugus. Gali būti, kad jis (A. J.) yra žinomas kaip narkotinių medžiagų platintojas, todėl K. L., A. U. ir A. Š. nurodo jį kaip platintoją, tačiau tai yra melas. Pasak nuteistojo A. J., jie visi (K. L., A. U. ir A. Š.) yra draugai ir jį (A. J.) apkalba, bet negalėjo nurodyti priežasties, kodėl jį apkalbą (t. 17, b. l. 46‑47). Tačiau šiuos nuteistojo A. J. parodymus paneigia jo paties 2020 m. gegužės 21 d. paaiškinimai, duoti sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės jam paskyrimo. A. J., atsakydamas į teisėjo klausimus, nurodė, kad A. Š. narkotinių medžiagų nepardavė, nes A. Š. yra nepilnametis; pažįsta A. Š., nes gyvena tame pačiame mieste. Aplinkybę, kad jis žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis, patvirtino du kartus (t. 12, b. l. 37). Taip pat nuteistojo A. J. parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

9. Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad pats vartojo „žolę“ ir ja prekiavo. Jis pažįsta A. J., draugais nebuvo, tačiau juos siejo narkotikai – vartojimas, prekyba. Garaže rastas kanapes jis įgijo 2019 metų gruodžio mėnesį iš A. J. Jis „žolę“ (kanapes) po 50 ar 100 gramų (iš viso apie 700 gramų) pirkdavo tik iš A. J., tai tęsėsi apie pusmetį. Su A. J. susirašydavo per programėlę „Wickr Me“, kurioje A. J. nurodydavo susitikimo vietą. Dažniausiai narkotines medžiagas gaudavo susitikus prie (duomenys neskelbtini) tilto. A. U. vairuodavo jų bendrai nupirktą automobilį „BMV“ ir jį (A. Š.) nuveždavo į narkotinių medžiagų paėmimo vietą. Pinigus už narkotines medžiagas A. J. atiduodavo tuomet, kai jas parduodavo kitiems asmenims, o išpardavęs vėl užsakydavo (t. 17, b. l. 26‑27). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas A. Š. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 10, b. l. 93‑95) ir visų apklausų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu (t. 10, b. l. 76‑77, 82‑83, 99‑100, 118‑120).

10. Liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad garaže kratos metu rastas kanapes jis įsigijo iš A. J. prieš Kalėdas, susitikęs su A. J. prie (duomenys neskelbtini) kaimo geležinkelio tilto dešinėje pusėje prie kelio. A. J. į susitikimo vietą atvyko juodu džipu ir išlipęs iš džipo padavė jam folijoje suvyniotas kanapes. Jį (A. Š.) į susitikimo vietą nuvežė A. U. Jis (A. Š.) įsigytas narkotines medžiagas ‑ kanapes paliko išnuomotame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Jis iš A. J. 4‑5 kartus įsigijo narkotinių medžiagų prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, t. y. 2019 metų pabaigoje. Jis iš kitų asmenų narkotinių medžiagų nėra įsigijęs (t. 10, b. l. 93‑95). Tas pačias aplinkybes A. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas jog apie pusę metų, kas dvi savaites pirko narkotines ir psichotropines medžiagas iš A. J. Tuo metu jis (A. Š.) buvo nepilnametis ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo, todėl A. U. jį visada nuveždavo pasiimti narkotinių medžiagų iš A. J. (t. 10, b. l. 82‑83, 99‑100, 118‑120). Šiuos liudytojo A. Š. parodymus patvirtino ir liudytojas A. U. ir nuteistasis K. L.

11. Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis K. L. ir A. Š. veždavo įsigyti narkotinių medžiagų (dažniausiai kanapių) iš A. J., jie iš kitų asmenų narkotinių medžiagų nepirkdavo. Su A. J. buvo bendraujama per programėlę „Wickr Me“ ir su juo atsiskaitoma tik po narkotinių medžiagų pardavimo. 2019 metų gruodžio mėnesį jis vežė A. Š. įsigyti narkotinių medžiagų – 100 gramų „žolės“ iš A. J. A. Š. pastoviai turėjo kanapių, kurias gaudavo iš A. J. Narkotines medžiagas A. Š. laikydavo išsinuomotame garaže (t. 17, b. l. 24‑26). Analogiškus parodymus liudytojas A. U. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas, kad per savaitę vieną ar du kartus veždavo A. Š. įsigyti narkotinių medžiagų (kanapes arba ekstazi tabletes („ratus“)) iš A. J. A. Š. iš A. J. narkotines medžiagas įsigydavo dideliais kiekiais, t. y. po 100‑200 g kanapių ir po 50‑100 vnt. ekstazi tablečių. A. Š. sakė, kad viską perką iš A. J. (t. 6, b. l. 32‑34, 37‑39; t. 10, b. l. 58‑60). Šiuos parodymus A. U. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei parodė vietas, kur A. Š. pirkdavo iš A. J. narkotines medžiagas (kanapes apie 100–200 gramų) taip pat parodė garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame A. Š. slėpdavo narkotines medžiagas, nupirktas iš A. J. (t. 6, b. l. 73‑85).

12. Nuteistasis K. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. J. platino narkotines medžiagas A. Š., pats matė kaip A. J. perduoda narkotines medžiagas A. Š., kuris tuo metu buvo nepilnametis. Taip pat A. Š. jam yra sakęs, kad narkotines medžiagas įgyja tik iš A. J. (t. 17, b. l. 12‑13). Analogiškus parodymus nuteistasis K. L. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas, kad 2019 m. gruodžio 13 d. jo prašymu A. Š. jam davė „žolės“, kurią buvo įsigijęs iš A. J. (t. 2, b. l. 174, 185‑187).

13. Nors liudytojas A. Š. pirminėse apklausuose, kuriuose buvo apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė daug mažesnį įgytų iš A. J. narkotinių medžiagų kiekį – apie 0,8‑1 g (t. 10, b. l. 82‑83, 93‑95, 99‑100), t. y. derino savo parodymus prie byloje esančių įrodymų – garažo kratos metu rastų kanapių svorio, tačiau vėlesniuose apklausuose pas ikiteisminio tyrimo pareigūną liudytojas A. Š. patikslino narkotinių medžiagų kiekį bei nurodė, kad iš tikrųjų 2019 m. gruodžio mėn. iš A. J. įgijo apie 50 gramų kanapių, garaže policijos pareigūnai rado tik likučius (t. 10, b. l. 118‑120). Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad iš A. J. įsigydavo po 50‑100 gramų kanapių, o policininkai garaže rado tik narkotinės medžiagos likučius (t. 17, b. l. 26‑27). Liudytojo A. Š. skirtingi parodymai dėl įsigytų narkotinių medžiagų kiekio nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu, nes jis detaliai paaiškino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, be to, A. Š. parodymus bei aplinkybę, kad realiai A. Š. iš A. J. buvo įsigijęs didesnį kanapių kiekį, patvirtino ir liudytojas A. U.

14. Liudytojo A. Š. viso proceso metu duoti parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra vienodi ir nuoseklūs, jo parodymus patvirtino liudytojas A. U. ir nuteistasis K. L. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti liudytojų A. Š., A. U. ir nuteistojo K. L. parodymų patikimumu, jų parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių sutampa, jie viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir pats nuteistasis A. J., kodėl liudytojams A. Š., A. U. ir nuteistajam K. L. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį A. J., duoti prieš jį melagingus parodymus. Priešingai, K. L. parodė, kad bijo A. J. dėl galimo jo ir M. N. keršto, todėl atsisakė dalyvauti akistatoje su A. J. (t. 2, b. l. 187). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų A. Š., A. U. ir nuteistojo K. L. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai. Liudytojas G. M., Utenos apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininkas, teisiamajame posėdyje parodė, kad A. Š. nurodė, jog kratos metu garaže rastos narkotinės medžiagos priklauso jam, jas įsigijo iš A. J. (t. 17, b. l. 41‑42). Analogiškus parodymus teisiamajame posėdyje davė ir liudytojai D. D., R. K., Utenos apskrities VPK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyriausieji tyrėjai (t. 17, b. l. 42).

Žemesnės instancijos teismas

15. Liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad policijos pareigūnams sakė, kad garaže kratos metu rastos narkotinės medžiagos ‑ ant grindų pabyrėjusios kanapės, yra asmeniškai jo, nes taip spėjo, bet jos galėjo priklausyti jiems trims, t. y. jam (A. Š.), K. L. ir A. U. Tačiau liudytojas A. Š. taip pat nurodė, jog kratos metu rastos kanapės buvo pirktos iš A. J., nes jie (A. Š., K. L. ir A. U.) gaudavo narkotines medžiagas tik iš A. J. (t. 17, b. l. 26‑27). Vien pats faktas, kad narkotinės medžiagos – kratos metu rastos kanapės galėjo priklausyti trims asmenims, tame tarpe ir A. Š., jog jie trise galėjo jomis dalintis, nepaneigia fakto, kad kratos metu garaže rastas kanapes įsigijo nepilnametis A. Š. iš nuteistojo A. J. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š., K. L. ir A. U. patys vartojo narkotines medžiagas ir jas platino kitiems asmenims. A. Š. iš A. J. pirko narkotines medžiagas dideliais kiekiais (vienu metu po 50‑200 gramų), kad būtų pigiau. Liudytojas A. U. parodė, kad dažnai narkotines medžiagas pasiimdavo (pirko) iš A. Š. ar K. L., kurie jas gaudavo iš A. J. (t. 6, b. l. 38; t. 10, b. l. 60). A. Š. parodė, kad garaže rastas kanapes jis įgijo 2019 metų gruodžio mėnesį iš A. J. Tai patvirtino ir liudytojas A. U., kuris 2019 metų gruodžio mėnesį nuvežė automobiliu A. Š. įsigyti narkotinių medžiagų iš A. J.

16. Liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnui parodė, kad 2019 metais vieną kartą padėjo A. U. nusipirkti iš E. B. 1 gramą amfetamino, už amfetaminą sumokėjo A. U. Liudytojas A. Š., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, neigė pats įsigijęs narkotines medžiagas iš E. B. A. Š. parodė, kad narkotinių medžiagų iš kitų asmenų neįsigydavo, tik iš A. J. (t. 10, b. l. 76‑77, 93‑95). Šiuos liudytojo A. Š. parodymus patvirtino ir liudytojas A. U. (t. 6, b. l. 32‑34, 37‑39, 42‑44, 73‑75). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. Š. tik vieną kartą padėjo kitam asmeniui – A. U., pastarojo prašymu, nupirkti labai mažą narkotinės medžiagos kiekį (1 gramą amfetamino) iš E. B., t. y. jis jas pirko ne sau. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti liudytojo A. Š. parodymais, kad jis narkotines medžiagas įsigydavo tik iš A. J. Tai patvirtino liudytojas A. U. ir nuteistasis K. L.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kratos metu garaže rastos narkotinės medžiagos – kanapės buvo įsigytos iš nuteistojo A. J., jog A. J. platino (pardavė) narkotines medžiagas – kanapes nepilnamečiui A. Š.

18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. Š. yra gimęs 2002 m. gegužės 24 d. (t. 13, b. l. 121) ir nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. gruodžio mėn.) buvo 17 metų, t. y. nepilnametis, ir mokėsi Utenos regioniniame profesinio mokymo centre (nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) (t. 13, b. l. 136).

19. Nors liudytojas A. Š. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nežino, ar A. J. žinojo, kiek jam yra metų, tačiau patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Liudytojas A. Š. 2021 m. vasario 24 d. ir 2021 m. kovo 8 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad A. J. tikrai žinojo, kad jis (A. Š.) yra nepilnametis, su juo susipažino 2019 metų pradžioje, su juo bendraudavo tik dėl narkotinių medžiagų įsigijimo. Nepamena, ar jis (A. Š.) sakė A. J., kad yra nepilnametis, tačiau dažnai, kai su juo susitikdavo, būdavo su nepilnamečiais draugais, kuriuos jis (A. J.) gerai pažinojo ir tikrai žinojo, kad jie nepilnamečiai, todėl A. J. turėjo suprasti, kad ir jis yra nepilnametis. Taip pat A. Š. nurodė, kadangi A. J. žinojo, kad jis yra nepilnametis ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo, niekada nesiūlė jam važiuoti pasiimti narkotinių medžiagų, o kitiems siūlė (t. 10, b. l. 99–100, 118‑120). Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2019 metais A. Š. buvo 17 metų, mokėsi ir pardavinėjo narkotines medžiagas. Jis mano, jog A. J. žinojo, kiek A. Š. metų. Taip pat liudytojas parodė, kad 2019 metais K. L. ir A. Š. buvo labai geri draugai bei K. L. su A. J. buvo draugai, daug bendravo. A. Š. taip pat bendravo su A. J., pastoviai pirko iš jo narkotines medžiagas (t. 17, b. l. 24‑26). Liudytojas A. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad jis, A. Š. ir A. J. mokėsi tame pačiame Utenos profesinio mokymo centre, A. Š. buvo jaunesnis, todėl mokėsi žemesniame kurse (t. 6, b. l. 37). Kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu liudytojas A. U. parodė, kad A. J. labai gerai sutardavo su A. Š., jie turėjo bendrą socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, kuri labiau buvo A. J., bet jis ją davė ir A. Š., per ją jie pardavinėdavo narkotines medžiagas (t. 10, b. l. 58‑60). Liudytojas K. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. Š. ir A. J. dažnai susitikdavo, todėl A. J. turėjo žinoti apie A. Š. amžių, kad jis 2019 m. gruodžio mėn. buvo nepilnametis (t. 17, b. l. 12‑13). Taip pat sprendžiant, ar nuteistasis A. J. žinojo A. Š. amžių, svarbu ir tai, kad jie dėl narkotinių medžiagų platinimo bendravo ir buvo susitikę ne vieną kartą, o pakankamai dažnai (kelis kartus į mėnesį), taip pat A. J. bendravo su A. Š. draugais. Be to, kaip jau minėta anksčiau, A. J., sprendžiant kardomosios priemonės klausimą, duodamas paaiškinimus teismui, pripažino, kad žinojo, jog A. Š. yra nepilnametis (t. 12, b. l. 37). Iš šių byloje esančių įrodymų visumos, darytina išvada, kad A. J. ne tik pardavinėjo A. Š. narkotines medžiagas – kanapes, bet ir žinojo bei suvokė, kad A. Š. yra nepilnametis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tai, kad A. Š. „Facebook“ paskyrose nenurodęs savo amžiaus (t. 17, b. l. 59–65), savaime neeliminuoja A. J. atsakomybės, nes paprastai apie žmogaus amžių yra sprendžiama pagal jo bendrus veido bruožus, elgesį ir pan. Byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikta ir apeliaciniame skunde), patvirtinančių, kad A. J. dėl kokių nors savo asmeninių savybių nesugebėtų atskirti, suprasti ir įvertinti, su kokio amžiaus asmenimis jis bendrauja, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju jis nesuprato bendraujantis su asmeniu, už save jaunesniu trejais metais, gyvenančiu kartu su nuteistuoju tame pačiame mieste ir nuolat bendraujančiu iš esmės su tais pačiais kaip ir nuteistasis A. J. asmenimis.

20. Nagrinėjamu atveju yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. J. pagal BK 261 straipsnį.

Dėl A. J. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (2019 m. gruodžio 13 d. nusikalstama veika)

21. Nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (2019 m. gruodžio 13 d. nusikalstama veika), prašoma šioje dalyje A. J. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių tiesioginių, neginčytinų duomenų apie A. J. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. Apeliantė teigia, kad A. J. neorganizavo, taip pat neįsigijo ir negabeno jokių psichotropinių medžiagų, kurios buvo rastos 2019 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), automobilyje „Škoda Fabia“.

22. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), šalia pastato pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), M. Š. automobilio „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, variklio skyriuje, dešinėje pusėje, šalia dešinės pusės automobilio žibinto rastas ir paimtas plastikinis paketas su rožinės spalvos kvadratinės formos tabletėmis (t. 1, b. l. 112–121), kurių sudėtyje yra MDMA, kurios masė 110,256 g (t. 1, b. l. 163–166). 2019 m. gruodžio 13 d., apie 22.30 val., automobiliu „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vyko M. Š., A. D., K. L. ir A. U.

23. Nuteistasis A. J. teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2019 m. gruodžio 13 d. neorganizavo psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo, nedavė K. L. 30 eurų kurui, kad atvežtų narkotines medžiagas iš Vilniaus, K. L. sako netiesą. Kiti kaltinamieji yra geri draugai, todėl jį apkalba. Jis nepamena, ar gruodžio 13 d. bendravo su K. L., bet gali būti, kad gruodžio 13 d. bendravo, buvo susitikę, tačiau tikrai ne dėl psichotropinių medžiagų pervežimo (t. 17, b. l. 46‑47). Tačiau šiuos nuteistojo A. J. parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

24. Nuteistasis K. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad, norėdamas įsigyti iš A. J. savo vartojimui „ratų“ – ekstazi tablečių (MDMA) (nedaug, gal dvi tabletes), paklausė A. J. per programėlę, ar jis jų turi. A. J. parašė, kad galbūt bus rytoj vakare, nes nėra vairuotojo, kuris tabletes atvežtų iš Vilniaus. A. J. pirmiausia tablečių pervežimą derino su A. U., bet jis (A. U.) atsisakė, tada jis (K. L.) tai suderino su A. D., kuris į susitikimą atvažiavo kartu su M. Š., pastarojo automobiliu „Škoda Fabia“. A. J. jam sakė, kad bus 500 vnt. tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų. Jis kažkuriuo momentu A. D. ir M. Š. nurodė, kad į Vilnių važiuoja paimti 500 vnt. tablečių. A. J. nurodė jam A. D. ir M. Š. už paslaugą duoti 10 tablečių ir 30 eurų už kurą, o jis pats (K. L.) nieko už tai nebūtų gavęs. Jie norėjo gauti kanapių, tačiau jis tuo metu jų neturėjo. Tada visi trys nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), prie vairavimo mokyklos susitikti su A. J., kad jis duotų kurui 30 eurų. Susitikti su A. J. jis nuėjo vienas. Pinigus A. J. padavė jam, o jis grįžęs į automobilį ‑ M. Š. Į Vilnių kartu vyko ir A. U., nes ją M. Š. turėjo parvežti namo. Važiuojant į Vilnių, A. J. parašė, kad netoli Vilniaus atsiųs reikiamos vietos adresą. A. J. vėliau parašė, kad reikia važiuoti iki prekybos centro „Panorama“ ir atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo padėtos tabletės. Maišas su tabletėmis buvo padėtas betoniniame vamzdyje. Vamzdis buvo didelėje teritorijoje, jį rado ne iš pirmo karto. Vilniuje nebuvo susitikęs su jokiu asmeniu, kuris jam neva perdavė tabletes. Mašinoje apžiūrėjo maišo turinį, matė tabletes. Išvažiavus iš Vilniaus, sustojo ir maišą paslėpė po variklio dangčiu, prie žibinto. Utenoje policijos pareigūnai sustabdė automobilį ir apžiūros metu jame rado psichotropines medžiagas. Jis susirašinėjimo su A. J. turinį spėjo ištrinti kartu su programėle. Nors tuo metu kai automobilį sustabdė policijos pareigūnai, jis sakė, kad tai jo tabletės, tačiau jį pristačius į policijos komisariatą pasakė tiesą, kad tabletės yra A. J. (t. 17, b. l. 12‑13). Analogiškus parodymus nuteistasis K. L. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 178‑180), ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 2, b. l. 172‑175, 185‑187) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 193‑195; t. 3, b. l. 1‑7), papildomai nurodydamas, kad gabentos psichotropinės medžiagos buvo ne jo, tabletes iš Vilniaus atvežė A. J. prašymu. Kai jis susirašinėjo su A. J. ir tarėsi su A. D. buvo A. U. „BMW“ automobilyje kartu su A. U., A. Š. ir G. K., todėl jie žino, kad A. J. prašė jo atvežti iš Vilniaus psichotropinių medžiagų. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad K. L. atpažino A. J., kuris 2019 m. gruodžio 13 d. paprašė jo nuvažiuoti į Vilnių paimti psichotropines medžiagas. Nuvažiavus į Vilnių, A. J. davė nurodymus, kur važiuoti ir iš kur paimti psichotropines medžiagas. Apie jį jis davė parodymus apklausų metu (t. 2, b. l. 188–192).

25. Šiuos nuteistojo K. L. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent liudytojos A. U. bei nuteistųjų M. Š. ir A. D., kurie kartu važiavo su K. L. automobiliu, parodymai (t. 17, b. l. 13‑15, 27‑28). Šie asmenys papildomai nurodė, kad kelionės metu K. L. pastoviai telefonu su kažkokiu tai asmeniu susirašinėjo ir gaudavo nuo jo nurodymus kur važiuoti. A. D. nurodė, kad jis suprato, kad K. L. tabletes įsigijo kažkam, bet ne sau (t. 17, b. l. 15). Iš esmės analogiškus parodymus A. D. ir M. Š. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 3, b. l. 36‑38, 69‑71), M. Š. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 82‑90).

26. Nuteistojo K. L. parodymus taip pat patvirtino kartu su juo tą dieną iki išvažiavimo į Vilnių buvę asmenys – liudytojai A. U. ir A. Š. Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2019 m. gruodžio mėn. A. J. pasiūlė K. L. atvežti iš Vilniaus didelį kiekį „ratų“ už atlygį – 30 eurų ir kelias psichotropines tabletes, tačiau jis (A. U.) atsisakė nuvežti K. L. į Vilnių pasiimti psichotropinių medžiagų, K. L. nuvažiavo su kitais asmenimis. K. L. tuo metu susirašinėjo su A. J. (t. 17, b. l. 24‑26). Analogiškus parodymus liudytojas A. U. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas, kad 2019 m. gruodžio mėn. jam būnant kartu su K. L., A. Š. ir G. K. per programėlę „Wickr Me“ A. J. pasiūlė K. L. nuvažiuoti į Vilnių ir atvežti apie 500‑1 000 vnt. psichotropinių tablečių. A. J. liepė K. L. susirasti vairuotoją, tačiau A. U. atsisakė vežti K. L., nors pastarasis jam ir siūlė už paslaugą 30 eurų ir 5‑8 tabletes MMDA. Vėliau K. L. susirado kitą vairuotoją su „Škoda“ automobiliu. Naktį jam parašė A. J. ir pranešė, kad K. L. vežant psichotropines tabletes sulaikė policija, A. J. piko ant K. L. ir bijojo, kad K. L. jį (A. J.) išduos policijai, pasakys, jog tabletes vežė jam (A. J.) (t. 6, b. l. 37‑39; t. 10, b. l. 58‑60). Liudytojas A. Š. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad 2019 m. gruodžio mėn., būnant kartu su K. L., A. U. ir G. K., K. L. pasakė, kad A. J. prašo jo (K. L.) nuvažiuoti į Vilnių paimti „ratų“. Paskui automobiliu „Škoda“ atvažiavo K. L. draugai ir jis (K. L.) su jais išvažiavo į Vilnių paimti tablečių ir jas atvežti A. J. (t. 10, b. l. 119).

27. Nuteistojo K. L. viso proceso metu duoti parodymai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra vienodi ir nuoseklūs, jo parodymus patvirtino asmenys, su kuriais jis bendravo iki išvažiavimo į Vilnių ‑ liudytojai A. U. ir A. Š., bei su kuriais jis važiavo tuo pačiu automobiliu į Vilnių ir atgal ‑ liudytoja A. U. bei nuteistieji M. Š. ir A. D. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti nuteistųjų K. L., M. Š., A. D. bei liudytojų A. Š., A. U. ir A. U. parodymų patikimumu, jų parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių sutampa, jie viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir pats nuteistasis A. J., kodėl nuteistiesiems K. L., M. Š., A. D. bei liudytojams A. Š., A. U. ir A. U. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį A. J., duoti prieš jį melagingus parodymus. Priešingai, kaip jam minėta, K. L. parodė, kad bijo A. J. dėl galimo jo ir M. N. keršto, todėl atsisakė dalyvauti akistatoje su A. J. (t. 2, b. l. 187). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nuteistųjų K. L., M. Š., A. D. bei liudytojų A. Š., A. U. ir A. U. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai. Tai, kad K. L. psichotropines medžiagas iš Vilniaus atvežė ne sau, parodė ir liudytojas L. V., vyriausias patrulis, nurodydamas, kad apžiūros metu po automobilio dangčiu radus psichotropines medžiagas, K. L. nurodė, kad rastos psichotropinės medžiagos priklauso ne jam, už jų atvežimą jis turėjo gauti pinigų ir tablečių, todėl liudytojas suprato, jog K. L. buvo tik kurjeris (t. 17, b. l. 44). Tą patį parodė ir liudytojas D. R., Utenos apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, kad iš pradžių K. L. sakė, kad tai jo psichotropinės medžiagos, bet paskui nurodė, kad jas vežė iš Vilniaus A. J. prašymu (t. 10, b. l. 33‑36; t. 17, b. l. 44‑45). Nors K. L. galimai pats nebūtų gavęs iš A. J. už psichotropinių medžiagų atvežimo iš Vilniaus paslaugą jokio atlygio, tačiau ši aplinkybė nepaneigia K. L. parodymų patikimumo ir teisingumo.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad Utenos mieste ir jo apylinkėse A. J. yra vienas iš pagrindinių narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekeivių, jis įsigydavo (pats tiesiogiai ar prašydavo kitų asmenų jas atvežti) dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kituose miestuose (pvz., Vilniuje) ir jas atveždavo į Uteną, o paskui iš A. J. narkotines ir psichotropines medžiagas pirko smulkesni narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekeiviai (pvz., A. Š., K. L., A. U. ir kt.) ir jas platino arba vartojo patys. Tai patvirtina ir liudytojo L. V. parodymai, kad jau ne pirmi metai, kai pas asmenis randa mažą kiekį narkotinių medžiagų, tai visi nurodo, kad pirko iš A. J. (t. 17, b. l. 44). Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, darytina išvada, kad A. J. Vilniuje buvo iš anksto susitaręs dėl konkrečių psichotropinių medžiagų ir jų kieko įsigijimo (dėl labai didelio kiekio MDMA), tik ieškojo asmens (kurjerio), kuris jas atvežtų jam iš Vilniaus; K. L. važiavo į Vilnių paimti (įsigyti) psichotropines medžiagas A. J. prašymu ir jas gabeno būtent A. J., kelionės metu vykdė A. J. nurodymus, kuriuos pastarasis jam duodavo telefonu per susirašinėjimo programą, t. y. A. J. buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius.

29. Nuteistasis K. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui paaiškino, kad su A. J. susirašinėjo per „Wickr Me“ programą, kurioje žinutės pačios išsitrina, pas jį buvo nustatyta, kad žinutės išsitrintų per 5 minutes, o kai automobilį sustabdė policijos pareigūnai, jis iš karto ištrynė programą iš savo telefono (t. 2, b. l. 175). Taip pat K. L. nurodė, kad ištrynė programą „Wickr Me“, nes suprato, kad šiuos duomenis reikia slėpti (t. 2, b. l. 179). Nors byloje nėra K. L. susirašinėjimo turinio su A. J. per „Wickr Me“ programą, nes K. L., sustabdžius policijos pareigūnams automobilį, ją ištrynė, tačiau tai savaime nepaneigia fakto, kad K. L. susirašinėjo būtent su A. J. ir gavo iš pastarojo nurodymus dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo. Kaip jau minėta anksčiau, aplinkybę, kad K. L. prieš išvykimą į Vilnių susirašinėjo būtent su A. J. patvirtino liudytojai A. Š. ir A. U., jog K. L. tęsė susirašinėjimą ir gaudavo nurodymus dėl vykimo vietos parodė ir kartu su juo automobiliu važiavę asmenys – liudytoja A. U. bei nuteistieji M. Š. ir A. D. Nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, ar A. J. buvo iš anksto sumokėję už psichotropines medžiagas, nes įgijimas gali būti atlygintinis ir neatlygintinis. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. ne kartą įgydavo narkotines ir psichotropines medžiagas dideliais kiekiais Vilniuje (pvz., 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstama veika).

30. Nuteistasis K. L. parodė, kad prieš važiuojant į Vilnių jie trise (jis, M. Š. ir A. D.) automobiliu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), susitikti su A. J., kad jis duotų kurui 30 eurų. Tai patvirtino ir nuteistieji M. Š. ir A. D. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo adresu – (duomenys neskelbtini), gyvena A. J. Nors M. Š. ir A. D. patys tiesiogiai nematė K. L. ir A. J. susitikimo ir pinigų perdavimo momento, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti viso proceso metu nuosekliais nuteistojo K. L. parodymais, kad būtent A. J. prie savo gyvenamojo namo perdavė pinigus – 30 eurų už kurą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. J. žadėjo atsilyginti už paslaugą – duoti 30 eurų kurui ir apie 10 vnt. psichotropinių tablečių ir būtent A. J. perdavė K. L. 30 eurų, kuriuos pastarasis atidavė automobilio vairuotojui M. Š. Šias aplinkybes patvirtino nuteistieji M. Š. ir A. D. ir liudytojai A. Š. ir A. U. Be to, pats nuteistasis A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad galimai įvykio dieną – 2019 m. gruodžio 13 d. bendravo su K. L. ir buvo su juo susitikęs (t. 17, b. l. 46‑47). Byloje nėra jokių abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo A. J. naudai.

31. Nagrinėjamu atveju A. J. atliko esminius parengiamuosius veiksmus ir aktyviai vadovavo psichotropinių medžiagų ‑ labai didelio kiekio MDMA įgijimui ir gabenimui, t. y. A. J. atliko organizatoriaus veiksmus. Nuteistojo A. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl A. J. ir M. N. nuteisimo už psichotropinių medžiagų neteisėtą disponavimą turint tikslą jas platinti (2020 m. gegužės 15 d. nusikalstama veika)

32. M. N. už 2020 m. gegužės 15 d. padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (kaip už baigtą nusikaltimą). A. J. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jo 2019 m. gruodžio 13 d. ir 2020 m. gegužės 15 d. padarytos nusikalstamos veikos buvo pripažintos kaip tęstinės ir kvalifikuotos kaip viena nusikalstama veika pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.

33. Nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su A. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2020 m. gegužės 15 d. nusikalstama veika), prašoma šią A. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad psichotropinę medžiagą jie įgijo trise (A. J., M. N. ir D. J.) ir ketino ją pasidalinti tarpusavyje ‑ kiekvienam proporcingai sumokėtų pinigų daliai, o padalijus, kiekvienam atitektų po nedidelį psichotropinės medžiagos ‑ MDMA kiekį. Apeliantės manymu, neteisinga padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip bendrą, kadangi psichotropinių medžiagų įgijimas ir gabenimas turi būti vertinamas kiekvieno iš nuteistųjų atžvilgiu atskirai, t. y. jiems visiems atitinkamai padalijant atsakomybę už kiekvienam turėjusią tekti psichotropinės medžiagos ‑ MDMA dalį. Taip pat apeliantė nurodė, kad teismas nenustatė, kokį kiekį kiekvienas ketino suvartoti sau, o kokį kiekį ‑ platinti.

34. Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį (kaip pasikėsinimą), nes jam inkriminuota nusikalstama veika buvo ištisai kontroliuojama tyrėjų.

35. Nuteistieji A. J. ir M. N. iš esmės neginčija savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nesutinka su jos kvalifikacija.

36. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijose nurodytų alternatyvių objektyviųjų požymių ir tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Bet kurio kito dispozicijoje nurodyto alternatyvaus veiksmo įvykdymo stadija (baigtumas) ar tai, kad nusikaltimo dalykas nebuvo realizuotas (nepasiekė adresato) dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, neturi įtakos visos nusikalstamos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2007, Nr. 2K-585/2010, Nr. 2K-618/2010, Nr. 2K-124/2011, Nr. 2K-451/2013, Nr. 2K-88-942/2015). Be to, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos baigtumo, kai kaltininkas realizuoja ne vieną BK 260 straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytą alternatyvų veiksmą, svarbu yra ir tai, kokia apimtimi kaltininko veiksmai, neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, teisėsaugos pareigūnų buvo kontroliuojami, taikant NVIV (NVIM). Tuo atveju kai pareigūnų kontrolė apsiribojo tik narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu ar kitokiu šių medžiagų platinimu (ar kito vieno iš atliktų alternatyvių veiksmų kontrole), kiti kaltininko atlikti BK 260 straipsnio atitinkamoje dalyje nustatyti alternatyvūs veiksmai laikomi baigtais, sukeliančiais realią žalą įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, Nr. 2K-585/2010, Nr. 2K-88-942/2015).

37. Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad 2020 m. gegužės 15 d. nuteistieji pradėti sekti 16.00 val., jiems važiuojant automobiliu SAAB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus link Utenos, t. y. A14 kelyje Vilnius‑Utena, Molėtų rajone, ties degaline „Viada“, o jų automobilis policijos pareigūnų buvo sustabdytas 16.40 val. prie Utenos (t. 4, b. l. 15). Jau iki slapto sekimo pradžios nuteistieji M. N. ir A. J. visiškai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, kurias buvo įgiję Vilniuje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisėsaugos institucijų buvo kontroliuojamas tik didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimas, tuo tarpu kiti kaltinime aprašyti nuteistųjų M. N. ir A. J. veiksmai – įgijimas teisėsaugos institucijų kontroliuojamas nebuvo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad, M. N. įvykdžius kitą alternatyvų straipsnio dispozicijoje nurodytą veiksmą – įgijus psichotropines medžiagas, realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei nebuvo kilęs ir veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje aprašytą veiką. Pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas M. N. veiką kaip baigtą nusikaltimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

38. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, Nr. 2K-197/2009, Nr. 2K-162-976/2018). Nuteistieji A. J., M. N. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, būdami iš anksto susitarę, visi trise bendrai susidėję pinigus kartu įsigijo psichotropinę medžiagą ‑ 29,019 g MDMA ir ją paslėpę automobilyje gabeno iš Vilniaus į Uteną, yra šios nusikalstamos veikos bendravykdžiai. Kaltinime ir teismo nuosprendžiu pripažintoje įrodyta veikoje išdėstytos visos reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės, todėl kaip ir kokiomis proporcijomis buvo ketinama pasidalinti ir realizuoti psichotropines medžiagas neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje išnagrinėtais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad A. J., M. N. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, veikdami bendrininkų grupe, įgijo ir gabeno didelį kiekį psichotropinės medžiagos ‑ 29,019 g MDMA. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), MDMA didelis kiekis yra nuo 20 g šios medžiagos.

39. Priešingai nei teigiama nuteistojo A. J. gynėjo apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nustatytas A. J. ir kito nuteistojo M. N. tikslas parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą ‑ MDMA. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje vien ta aplinkybė, kad kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, kad jis neturi tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, Nr. 2K-155-693/2016, Nr. 2K-162-976/2018 ir kt.). Tikslo turėjimas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet pirmiausia objektyviais bylos duomenimis, vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, tai, ar anksčiau kaltininkas yra platinęs šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2013, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-361/2014). Pažymėtina ir tai, kad kaltininkas, disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti ir du tikslus – vartoti ir parduoti (ar kitaip platinti), todėl tokiu atveju kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip atskiros BK 259, 260 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-195/2009). Nors nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. J. ketino dalį įsigytų psichotropinių medžiagų pats asmeniškai vartoti, o ne platinti, tačiau tai paneigia veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotas A. J. ir M. N. pokalbis, kuriuo metu jie nurodė, kad jie patys tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų (MDMA), nevartoja („šponkių“ jie patys nevalgo) (t. 4, b. l. 48). Nuteistasis A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2020 m. gegužės 15 d. psichotropines medžiagas (tabletes) įsigijo pardavimui, pats vartoja kanapes, prekiavo tabletėmis, kad galėtų įsigyti „žolės“ (kanapių) (t. 17, b. l. 47). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. ir M. N. vartojo kitas narkotines medžiagas nei buvo rasta automobilyje, t. y. kanapes (t. 12, b. l. 30, 199).

40. Liudytojai A. Š., A. U. ir nuteistasis K. L. viso proceso metu parodė, kad A. J. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Kaip jau minėta, nuteistasis A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2020 m. gegužės 15 d. psichotropines medžiagas (tabletes) įsigijo pardavimui, prekiavo tabletėmis (t. 17, b. l. 47). Iš veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotų pokalbių matyti, kad M. N. ir A. J. ir anksčiau prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (t. 4, b. l. 38‑39, 71‑72, 75, 76, 78, 81), taip pat užfiksuoti nuteistųjų M. N. ir A. J. pokalbiai įvykio dieną – 2020 m. gegužės 15 d. apie planuojamų įsigyti psichotropinių medžiagų didelį kiekį (500 vnt. tablečių), jų realizavimą, pardavimą. Iš nuteistųjų M. N. ir A. J. pokalbių matyti, kad jie patys tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų, nevartojo, jas tik pardavinėjo, taip pat įvykio dieną įgytas psichotropines medžiagas ketino parduoti (pokalbio metu A. J. užsiminė apie 500 vnt. „šponkių“ įsigijimą ir jeigu jų nepavyktų visų parduoti, jas paliktų kitam asmeniui. M. N. užsiminė, jog per ateinantį savaitgalį galėtų parduoti nemažai „šponkių“, t. y. apie 20 tablečių) (t. 4, b. l. 39‑40, 48‑49, 52‑53). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad didelis kiekis psichotropinės medžiagos ‑ 29,019 g MDMA buvo įsigytas siekiant ją parduoti ar kitaip platinti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti A. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

Dėl bausmių

41. Nuteistojo M. N. ir nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniuose skunduose prašoma pripažinti M. N. ir A. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jie prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

42. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – atskleidžia ir bendrininkų atliktus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas neigiamai (kritiškai) vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2013, Nr. 2K-212/2013, Nr. 2K-352-511/2015). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.

43. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, kad išvados dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo gali būti daromos objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo M. N. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nuteistasis neigė kaltinime nurodytas aplinkybes, keitė savo parodymus, tokiu būdu klaidindamas teisėsaugos pareigūnus ir siekdamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo bendrininkams. Nuteistasis M. N. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad visos rastos psichotropinės medžiagos buvo jo, jas pirko vienas, kiti asmenys – D. J. ir A. J. apie psichotropines medžiagas nieko nežinojo, psichotropines medžiagas pirko savo vartojimui (t. 12, b. l. 18‑20, 28). Tik susipažinęs su bylos medžiaga, byloje esančiais įrodymais, užfiksuotais pokalbiais, nuteistasis M. N. teisiamajame posėdyje savo parodymus pakeitė, nurodę, kad psichotropines medžiagas jie pirko trise, visi kartu susidėję pinigus (t. 17, b. l. 45‑46). Nuteistasis M. N. teisiamajame posėdyje prisipažino tik iš dalies, nes nurodė, kad psichotropines medžiagas pirko savo vartojimui, t. y. neigė subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį ‑ tikslą platinti, tokiu būdu siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Tačiau šiuos nuteistojo M. N. parodymus paneigia anksčiau minėti įrodymai, o būtent veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotas A. J. ir M. N. pokalbis, kuriuo metu jie nurodė, kad jie patys tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų (MDMA), nevartoja („šponkių“ jie patys nevalgo) (t. 4, b. l. 48), įsigytos psichotropinės medžiagos buvo skirtos pardavimui ar kitokiam platinimui. Nuteistasis M. N. teisiamajame posėdyje pripažino tam tikras aplinkybes ne savo noru, o tik verčiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, nuteistasis nepadėjo išaiškinti visų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo M. N. prisipažinimas nebuvo nuoširdus.

44. Nuteistasis A. J. dėl dviejų nusikalstamų veikų (nepilnamečio A. Š. atžvilgiu ir dėl veikos, padarytos 2019 m. gruodžio 13 d.) viso proceso metu kaltu neprisipažino, tačiau jo parodymai buvo paneigti byloje esančių įrodymų visumos. Dėl 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamos veikos nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės neprisipažino (t. 12, b. l. 186‑187), tačiau savo parodymus pakeitė teisiamajame posėdyje (t. 17, b. l. 46‑47), tik susipažinęs su bylos medžiaga, byloje esančiais įrodymais, užfiksuotais pokalbiais. Nuteistojo A. J. teisiamajame posėdyje formalus prisipažinimas dėl 2020 m. gegužės 15 d. nusikalstamos veikos padarymo buvo nesavanoriškas, o sąlygotas ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant šią nusikalstamą veiką. Nuteistojo A. J. parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis A. J. nepadėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti esminių nusikalstamų veikų aplinkybių ir juose dalyvavusių asmenų. Nuteistojo A. J. prisipažinimas nebuvo nuoširdus.

45. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas nuteistųjų M. N. ir A. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

46. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas M. N. ir A. J. paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Nuteistasis M. N. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistojo A. J. gynėja apeliaciniame skunde prašo paskirti A. J. švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

47. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

48. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, Nr. 2K-226/2010, Nr. 2K-19/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Taigi remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius ypatingas aplinkybes, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-126-693/2018).

49. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. BK 261 straipsnyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo trejų iki dvylikos metų.

50. Skiriant bausmę M. N., apygardos teismo buvo įvertinta nuteistojo asmenybė. Nuteistasis M. N. yra jauno amžiaus, anksčiau buvo teistas penkis kartus už įvairias nusikalstamas veikas, daugiausia už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (pagal BK 261 straipsnį, 259 straipsnio 1 ir 2 dalys) (t. 14, b. l. 175‑182), 15 (penkiolika) kartų baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 14, b. l. 133–149), kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo M. N. asmenybę bei rodo kad jis yra linkęs nusikalsti, nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Nuteistasis M. N. anksčiau buvo ne kartą teistas realiu laisvės atėmimu už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau nesistengė keisti savo gyvenimo būdo, kas ir sąlygojo šioje byloje jam inkriminuotos sunkios nusikalstamos veikos padarymą. Po šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis M. N. įsidarbino, t. y. nuo 2021 m. birželio 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. dirbo UAB „Biuras“ laikinuoju darbuotoju, kur buvo charakterizuojamas teigiamai (t. 17, b. l. 73), nuo 2021 m. lapkričio 3 d. dirba AB „Utenos trikotažas“ dažytoju (t. 17, b. l. 74), 2021 m. rugpjūčio 21 d. sudarė santuoką (t. 17, b. l. 78), jo sutuoktinė laukiasi (t. 17, b. l. 79–81). Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad M. N. savo elgesį pakeitė tik po to, kai buvo sulaikytas po nusikalstamos veikos, priskiriamos sunkiems nusikaltimams, padarymo. Taip pat skiriant bausmę buvo įvertintas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas, t. y., kad M. N. padarė sunkų, tyčinį, neatsitiktinį, baigtą nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, kurių kiekis nežymiai viršijo didelio kiekio ribą, turint tikslą jas platinti; jog M. N. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką nebuvo antraeilis, atvirkščiai, M. N. buvo aktyvus vykdant nusikalstamą veiką, jo automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos, be to, policijos pareigūnams jas suradus, jis bandė jas sunaikinti įmesdamas į griovį. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra M. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat teismas pagrįstai nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

51. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių M. N. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su M. N. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. N. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat vertino galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nenustatė pagrindo nuteistajam M. N. skirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę. Apelianto argumentas, kad jam inkriminuota sunki nusikalstama veika ištisai buvo kontroliuojama valstybės pareigūnų ir realių padarinių nebūtų sukėlusi, atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad nusikaltimą pavyko atskleisti taikant procesines prievartos priemones (slaptą sekimą ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus), nėra pagrindas konstatuoti mažesnį šios nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos jo asmenybės ir šeimyninės aplinkybės, elgesio pokyčiai po nusikalstamos veikos padarymo, turint omenyje ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Į nuteistojo M. N. asmenines ir šeimynines aplinkybes apygardos teismas atsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę. Byloje nėra duomenų, kad dėl sveikatos būklės nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės (t. 14, b. l. 170‑174). Skiriant bausmę M. N. buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo M. N. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Apygardos teismas, skirdamas bausmę M. N., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Todėl pripažinti, kad nuteistajam M. N. paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam M. N. paskirta bausmė – laisvės atėmimas, lygus vidurkiui ‑ yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

52. Skiriant bausmę A. J. apygardos teismo buvo įvertinta nuteistojo asmenybė. Nuteistasis A. J. yra jauno amžiaus, anksčiau teistas šešis kartus už nesunkius nusikaltimus, tarp jų tris kartus už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (pagal BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalis) (t. 15, b. l. 40‑48), 20 (dvidešimt) kartų baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 15, b. l. 20–39), tame tarpe už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą, kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo A. J. asmenybę bei rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti, nesilaikyti įstatymų reikalavimų, jog dėl anksčiau padarytų nusikaltimų A. J. jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė. Nuteistasis A. J. nedirbo, mokėsi epizodiškai (t. 17, b. l. 66). Taip pat skiriant bausmę buvo įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamų veikų padarymo motyvai ir tikslai, t. y., kad A. J. padarė du labai sunkius, neatsitiktinius, baigtus nusikaltimus (nuteistas pagal BK 261 straipsnį ir 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį), susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti; jog A. J. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo antraeilis, atvirkščiai, A. J. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo pagrindinis ir aktyvus, jis du kartus organizavo labai didelio psichotropinių medžiagų kiekio įgijimą ir gabenimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat teismas pagrįstai nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai).

53. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo A. J. už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskirtos bausmės, tiek jų rūšis – laisvės atėmimas, tiek ir jų dydis yra aiškiai per griežtos. Nuteistojo A. J. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, o būtent, kad A. J. anksčiau buvo ne kartą skatinamas, turi jam įteiktus padėkos raštus, dalyvavo įvairiose veiklose, sportavo, buvo aktyvus ir pozityvus visuomenės narys, paskutinė jam paskirta ir jau atlikta laisvės atėmimo bausmė davė teigiamą poveikį, jis pasitaisė, sugrįžo į doros kelią, nebevartoja jokių narkotinių medžiagų, atsikratė šios priklausomybės, ėmė tęsti mokslus vidurinėje mokykloje, šiuo metu mokosi, dirbo laisvės atėmimo vietoje, buvo paleistas į laisvę ankščiau laiko dėl savo pavyzdingo elgesio, būdamas laisvės atėmimo vietoje, jis pakeitė požiūrį į gyvenimą, nori gyventi dorai ir sąžiningai, pasižada ateityje nebenusikalsti, jam inkriminuotas nusikaltimas nėra smurtinis, turtinės ar fizinės žalos niekam nepadarė, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. J. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. J. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apygardos teismas, skirdamas bausmes A. J., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Todėl pripažinti, kad nuteistajam A. J. paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė, nėra pagrindo. Nuteistajam už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuotos bei subendrintos, tad jų švelninti nėra pagrindo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. J. bausmės rūšį ir jos dydį už padarytas nusikalstamas veikas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, bausmės paskirtos tinkamai taikant BK bendrosios dalies normas.

54. Nuteistojo A. J. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. J. padarė tęstinę veiką, todėl visi jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 261 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. padarytas tris nusikalstamas veikas kaip vieną tęstinę, išsprendė šį klausimą nuteistajam palankia linkme, sušvelnino jo teisinę padėtį, A. J. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežtesnė bausmė apėmė visas švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. N. ir nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Nerijus MeilutisVitalija NorkūnaitėRegina Pocienė