Kauno apylinkės teismo sprendimas

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio ketvirtąja dalimi, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui L. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui L. G. adresuoti procesiniai dokumentai, kuriuose nustatytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2019 m. rugsėjo 12 d. jam asmeniškai pasirašant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, CPK 286 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą ir įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, bei surašo sutrumpintus motyvus.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovo 2007 m. gegužės 8 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. 704602183, pagal kurią atsakovas įsigijo prekę (daiktą) – telefoną „Nokia 5200“, ir įsipareigojo per sutartyje numatytą 24 mėnesių turto išpirkimo laikotarpį (t. y. iki 2009 m. gegužės 23 d.) pagal šalių suderintą (susitartą) mokėjimų grafiką ir sąlygas mokėti UAB „Ūkio banko lizingas“ visas mokėjimo grafike numatytas įmokas, vykdyti kitas sutarties sąlygas. Anot ieškovės, atsakovas netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, kreditorei sumokėjo tik vieną įmoką iš 25 įmokų ir liko skolingas 189,58 Eur pagrindinę skolą, 421,06 Eur delspinigius ir 18,96 Eur baudą. Pradinė kreditorė UAB „Ūkio banko lizingas“ 2009 m. kovo 4 d. reikalavimo teises į atsakovo įsiskolinimą perleido ieškovei UAB „Kapitalo valda“.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas pranešimu, siųstu jo gyvenamosios vietos adresu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

CK 6.503 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Šalys privalo vykdyti sutartis tinkamai, sąžiningai ir nustatytais terminais (CK 6.200 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė (byloje tai patvirtinančių įrodymų nepateikta). Esant šioms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 189,58 Eur skolą tenkinamas.

Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutarties bendrųjų sąlygų 11.1 punkte atsakovas, praleidęs mokėjimo terminus, įsipareigojo mokėti 0,2 procentų delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, o 11.2 punkte bei 5.2 ir 5.5 punktuose nustatyta, kad nevykdant pareigos, ieškovei pareikalavus, per 5 dienas pateikti dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės sutarties vykdymui, sudaryti sąlygas ieškovei patikrinti kaip eksploatuojamas turtas, informuoti apie pasikeitusius kontaktinius duomenis ir turto laikymo vietą, atsakovė sumoka 10 procentų neišpirktos turto vertės baudą.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 0,05 procentų dydžio delspinigius (savo nuožiūra sumažinusi delspinigių normą nuo 0,2 procentų, nustatytos sutartyje) už 4 442 pradelstas atsiskaityti dienas, kas sudaro 421,06 Eur sumą.

Spręsdamas netesybų pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo klausimą, teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsniu, turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos yra neprotingai didelės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Taigi netesybų dydžio klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines ir teisiškai reikšmingas aplinkybes: į prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, prievolės sumą, palyginus su delspinigių suma, ir kitus kriterijus. Nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat atsižvelgiant į prievolės sumą, kuri yra daugiau nei dvigubai mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, be to, į delspinigių susidarymo laikotarpį (daugiau nei dvylika metų), į tai, kad ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po dešimties metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos, teismas laiko, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli. Ieškovė teismui nenurodė jokių logiškų, svarbių priežasčių ir nepateikė įrodymais pagrįstų paaiškinimų, kodėl tiek metų nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Tvirtinimas, kad ieškovė 2010 m. perdavė skolos išieškojimą (ikiteisminiu būdu) skolų išieškojimo įmonei UAB „Sergel“, pagal kurią UAB „Sergel“ nuolat vykdo aktyvų ikiteisminį skolų išieškojimą iš UAB „Kapitalo valda“ skolininkų nepagrįstas įrodymais. Be to, nenurodyta ir kokių konkrečių veiksmų ėmėsi UAB „Sergel“, siekdama išieškoti iš skolininko skolą, o duomenų, kad atsakovas būtų ketinęs / žadėjęs ieškovei atsiskaityti ir dėl to būtų galima pateisinti ieškovės delsimą, byloje nėra. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų apie turėtus nuostolius, į kuriuos būtų galima orientuotis nustatant protingą delspinigių dydį (CPK 178 straipsnis).

Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju, todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi atsižvelgti į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vadovautis kitoje byloje nurodyti protingu delspinigių dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916-2017). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-1094/2003). Be to, teismas turi pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Teismo vertinimu, ieškovė tiek metų pati delsė aktyviai ir operatyviai ginti savo teises, todėl turi prisiimti sutarties ilgalaikio neįvykdymo pasekmes bei negali iš atsakovo – vartotojo, gauti neprotingai per dideles netesybas, t. y. už 4 442 pradelstas dienas, nes tai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų. Teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-164-601/2019, Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-96-773/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-298-866/2019). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju delspinigiai mažintini iki 90 Eur (už visą neatsiskaitymo laikotarpį), o ieškovės reikalavimas dėl likusių delspinigių sumos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju, mažinant delspinigius, nebuvo taikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – Vartojimo kredito įstatymas), nes Vartojimo kredito įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. balandžio 1 d. ir šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo (Vartojimo kredito įstatymo 49 straipsnio 4 dalis). Teismo teisė mažinti netesybų dydį yra numatyta ne tik Vartojimo kredito įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Šiuo atveju teismas delspinigius sumažino atsižvelgdamas į CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat į teismų praktikoje pateiktus išaiškinamus dėl taikytinų kriterijų sprendžiant dėl netesybų mažinimo, tame tarpe CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus. Pažymėtina, kad išperkamosios nuomos sutartis yra pasirašyta su fiziniu asmeniu (atsakovu), kuris galimai neturi jokios patirties verslo ar derybų srityse, galinčios padėti numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir tinkamai pasirinkti sutarčių sąlygas, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nesumažinus delspinigių dydžio, ieškovei būtų sudaroma galimybė pasinaudoti pranašesne padėtimi ir nepagrįstai pelnytis atsakovo sąskaita.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10 procentų dydžio neišpirktos turto vertės baudą, t. y. 18,96 Eur. Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 11.2 punkte numatyta, kad nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas sutarties 5.2, 5.5 punktus nuomininkas sumoka Lizingo įmonei 10 procentų dydžio neišpirktos turto vertės baudą. Savo reikalavimą ieškovė grindžia tuo, kad atsakovas, pažeidęs sutarties 5.2 ir 5.5 punktą, nepranešė kreditorei apie telefono numerio ir galimai gyvenamosios vietos adreso ir finansinės būklės pasikeitimą, ir tokiu būdu neįvykdė papildomų sutartimi prisiimtų prievolių bei apsunkino kreditorės galimybes susisiekti su atsakovu, todėl šiuo pagrindu atsakovui turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė už papildomos prievolės neįvykdymą pagal sutarties 11.2 punktą. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ji pareikalavo iš atsakovo pateikti dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės sutarties vykdymui, sudaryti sąlygas ieškovei patikrinti kaip eksploatuojamas turtas (sutarties 5.2 punktas) ar pasikeitė atsakovo telefono numeris ir gyvenamosios vietos adresas (sutarties 5.5 punktas) (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas, priteisti iš atsakovo 18,96 Eur baudą, atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Kita vertus, ieškovė baudą sieja su atsakovo pareiga pranešti apie savo adreso ir gyvenamosios vietos pasikeitimą, nevykdymu, tačiau tai realiai iš esmės yra susiję su skolos nemokėjimu, todėl prašoma priteisti bauda ir delspinigiai yra dviguba atsakomybė, todėl ieškovės reikalavimas, dėl baudos priteisimo, netenkinamas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš esmės identiškos pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai (Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-164-601/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-336-794/2019; 2019 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-872-864/2019).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, iš jo priteisiamos įstatyme numatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 straipsnis ir 6.210 straipsnis).

Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama sumokėta dalis žyminio mokesčio, tai yra 6,66 Eur (15 Eur x 44,41 procentų (279,58 Eur x 100 procentų / 629,60 Eur)) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos civilinėje byloje yra 1,79 Eur, tačiau, remiantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi ir 2011 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nurodytos išlaidos valstybei iš atsakovo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kapitalo valda“, juridinio asmens kodas 126308223, 189,58 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt devynių eurų 58 centų) skolą, 90 Eur (devyniasdešimties eurų) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (279,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6,66 Eur (šešių eurų 66 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Nepateikusi atsiliepimo šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine tvarka, tačiau ji turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.