Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) UAB „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

14. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas 2007 m. liepos 10 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią pradinė kreditorė (UAB „Ūkio banko lizingas“) pardavė atsakovui kompiuterį, o atsakovas įsipareigojo UAB „Ūkio banko lizingas“ per 24 mėnesius sumokėti daikto kainą pagal šalių suderintą grafiką bei sumokėti kitus sutartimi nustatytus mokesčius. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, sumokėjo tik pirmąją įmoką ir liko skolingas 2006,04 EUR sumą už įsigytą prekę. Be to, šalys išperkamosios nuomos sutarties 11.1 punkte numatė 0,2 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Todėl, atsakovui pažeidus savo sutartinius įsipareigojimus, buvo skaičiuojami ir delspinigiai.

15. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ 2009 m. kovo 4 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Ūkio banko lizingas“ perleido, o UAB „Kapitalo valda“ įgijo reikalavimą į atsakovo skolą pagal 2007 m. liepos 10 d. išperkamosios nuomos sutartį ir pasirašė 2009 m. kovo 4 d. perdavimo priėmimo aktą. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovui buvo išsiųstas pranešimas, tačiau atsakovas prievolės iki šiol neįvykdė. Ieškovė, sumažinusi delspinigių dydį iki 0,05 procentų delspinigių dydžio, už laikotarpį nuo 2007-08-10 iki 2018-03-02, t. y. už 3 492 dienas, paskaičiavo 0,05 procentų dydžio delspinigius – 3502,55 EUR, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo.

18. Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius tenkintas iš dalies, o reikalavimas dėl baudos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl šalių teisinio santykio kvalifikavimo

19. Apeliantė įrodinėja, jog išperkamosios nuomos sutarčiai netaikomos įstatymo nuostato, ginančios vartotojo interesus, todėl nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu.

20. Tačiau teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nesirėmė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu, tik nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sutartis yra sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingai taikytos materialinės teisės normos atmetamas.

21. Pasisakant dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad sandoris, kurio pagrindu reiškiamas reikalavimas, buvo sudarytas 2007 metais, ginčo išsprendimui taikytinos teisės normos galiojusios sandorio sudarymo metu (CK 1.7 straipsnis).

22. Minėta, kad šalys sudarė „Išperkamosios nuomos sutartį“, kuria UAB „Ūkio banko lizingas“ ir nuomininkas (atsakovas) sulygo, kad Lizingo įmonė nuperka iš nuomininko nurodyto pardavėjo turtą (kompiuterį) ir perduoda jį nuomininkui valdyti ir naudoti su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą, turtas pereis nuomininkui nuosavybės teise.

23. Sandorio sudarymo metu galiojusi CK 1.39 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata įtvirtinta ir galiojančiame CK 6.228¹ straipsnyje. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad kompiuterį iš verslininko įsigijo fizinis asmuo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia sutartis laikytina vartojimo sutartimi, atitinkamai taikant vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančias nuostatas.

24. Kilus ginčui dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo, teismai, nepaisydami sutartyje nurodytų jos ar šalių pavadinimų, turi aiškintis tokia sutartimi nustatytų teisių ir pareigų turinį bei apimtį, kurie leistų nuspręsti, kokios sutarties nuostatas (ar kelių sutarčių elementus) atitinka šalių susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2013).

25. Pažymėtina, jog sandorio sudarymo metu galiojusi CK 6.503 straipsnio 1 dalis nustatė, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.886 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.

26. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).

27. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, šalių sudaryta sutartis šalių sudaryta išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartis savo požymiais ir esme atitinka galiojusios CK 6.886 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju negalėjo būti taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos.

Dėl teismo teisės sumažinti netesybas (delspinigius) savo iniciatyva

28. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

29. Nagrinėjamos bylos atveju Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 11.1 punkte numatyta 0,2 proc. delspinigių norma už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, t. y. atsakovas ir ieškovė susitarė, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi, Išperkamosios nuomos sutartimi atsakovo ir ieškovės sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas.

30. Pažymėtina, jog nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; kt.).

31. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

32. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu sprendimu už akių 3502,55 EUR delspinigius sumažino iki 181 EUR, motyvuodamas tuo, kad atsakovas yra vartotojas, kuris yra silpnesnioji šalis, o prašoma priteisti suma yra neprotingai didelė, beveik du kartus viršijanti prievolės sumą. Mažindamas netesybas delspinigių forma pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į delspinigių susidarymo laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktinę bylos medžiagą, pažymi, kad priešingai, nei nurodo apeliantė, aplinkybės, jog po Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo ieškovė dėjo pastangas skolą išieškoti ikiteisminėmis priemonėmis, nepaneigia teismo išvados dėl nepagrįsto delsimo kreiptis į teismą. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po devynerių metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi. Apeliantė nenurodė jokių papildomų aplinkybių, patvirtinančių pagrįstą jos lūkestį dėl atsakovo atsiskaitymo nesikreipus į teismą. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovo skola tik didėjo, nes už kiekvieną dieną yra skaičiuojami delspinigiai. Tuo tarpu ieškovės prašomos priteisti netesybos, skaičiuojamos net už 3492 dienas, viršija pačią skolą beveik du kartus. Akivaizdu, kad tokio dydžio netesybos, jas skaičiuojant dar ir už tokį ilgą terminą, kuris susidarė ir dėl to, kad pati ieškovė ilgai delsė reikalauti įvykdyti prievolę, negali būti laikomos pagrįstomis ir protingomis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti sutartimi nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumą mažinant delspinigių dydį. Juo labiau jokių įrodymų dėl nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog dėl negrąžintos skolos apeliantė patyrė didesnius nuostolius nei, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo priteisti ieškinyje nurodyto dydžio delspinigius tenkinimas pilna apimtimi prieštarautų pagrindiniams bei esminiams civilinės teisės principams (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) ir būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam pažeidimui bei ieškovės nuostoliams (kurių dydį patvirtinančių įrodymų byloje nėra), todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, jog apeliantės prašoma priteisti delspinigių suma yra akivaizdžiai per didelė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį.

34. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog iš priimto teismo sprendimo nėra aišku ar teismas sumažino laikotarpį už kurį priteisiamos netesybos ar sumažino delspinigių dydį, kurį apeliantė ir taip jau buvo sumažinusi pati. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, jog iš skundžiamo teismo sprendimo nėra suprantama ką konkrečiai teismas padarė nuspręsdamas priteisti 181 EUR delspinigių. Pateiktu teismui ieškiniu apeliantė prašė priteisti delspinigius už visą sutarties nevykdymo laikotarpį, tai yra už 3492 dieną. Skundžiamu sprendimu nėra nurodoma, jog reikalavimas priteisti delspinigius už visą laikotarpį yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas tik nurodė, jog prašomi priteisti delspinigiai yra per dideli. Atsižvelgiant į teismo sprendimo formuluotę darytina išvada, jog priteista 181 EUR suma yra už visą sutarties nevykdymo laikotarpį, sumažinant priteistinų delspinigių dydį.

35. Sutiktina su apeliantės UAB „Kapitalo valda“ apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neturi pagrindo be atsakovo prašymo pritaikyti ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvuojamojoje dalyje nėra nei vieno motyvo, jog teismas būtų pritaikęs ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių priteisimo (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismo sprendime už akių taip pat nėra nurodyta ir jokių materialinės teisės normų, kurios reglamentuotų ieškinio senaties taikymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs sumažinti delspinigių dydį, atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra silpnesnioji sutartinių santykių dalyvė – vartotojas, ieškovė – verslininkas, kuriam yra keliami didesni atsakingumo bei rūpestingumo reikalavimai ir kuris beveik 9 metus nesiėmė priemonių skolai išieškoti, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teise sumažinti neprotingai dideles netesybas. Taigi akivaizdu, jog teismas rėmėsi CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, suteikiančiomis teismui teisę mažinti netesybas, o ne materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymą, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog 181 EUR dydžio delspinigių priteisimas gali būti prilygintas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytam sutrumpintam šešių mėnesių ieškinio senaties termino taikymui atmetami kaip nepagrįsti.

36. Apelianto nurodyti argumentai, dėl Vartojimo kredito įstatymo netaikymo nagrinėjamu atveju, nors ir laikytini pagrįstais, nes įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. balandžio 1 d. ir šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo (49 straipsnio 4 dalis), tačiau kaip jau aukščiau šioje nutartyje buvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas nurodyto įstatymo nuostatomis nesirėmė, kadangi teismo teisė mažinti netesybų dydį yra numatyta ne tik Vartojimo kredito įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl taikytinų kriterijų sprendžiant dėl netesybų mažinimo, tame tarpe CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus. Apeliantė neįrodinėjo, kad prašomos priteisti netesybos atitinka jos nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą ir dėl to negali būti priteisiamos mažesnės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas bei kaip 22-23 punktuose nustatė apeliacinės instancijos teismas, ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma yra akivaizdžiai per didelė. Pažymėtina, kad Išperkamosios nuomos sutartis yra pasirašyta su fiziniu asmeniu (atsakovu), kuris galimai neturi jokios patirties verslo ar derybų srityse, galinčios padėti numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir tinkamai pasirinkti sutarčių sąlygas, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nesumažinus delspinigių dydžio ieškovei būtų sudaroma galimybė pranašesne padėtimi ir nepagrįstai pelnytis atsakovo sąskaita. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį.

Dėl 200,60 EUR dydžio baudos nepriteisimo

37. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo priteisti 200,60 EUR baudą. Šalių sudarytos Sutarties 11.2 punkte nurodyta, jog nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas Sutarties 5.2 punkto ir 5.5 punkto pareigas nuomininkas sumoka 10 proc. neišpirkto turto vertės baudą. Sutarties 5.2 punktas numato pareigą lizingo įmonei pareikalavus per 5 dienas pateikti visus dokumentus susijusius su nuomininko finansine būkle ar turinčius reikšmės šios sutarties vykdymui bei sudaryti sąlygas lizingo įmonės atstovams patikrinti, kaip eksploatuojamas turtas. Sutarties 5.5 punktas įpareigoja per 5 dienas informuoti lizingo įmonę, jeigu pasikeičia nuomininko adresas, telefonas, faksas ar banko rekvizitai, keičiasi darbovietė, turto laikymo vieta.

38. Įvertinusi bylos medžiagą, susijusią su ieškovės prašoma priteisti 200,60 EUR dydžio bauda, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė nėra nurodžiusi konkrečių aplinkybių, kokie atsakovo duomenys yra pasikeitę, byloje nepateikta atsakovui siųstų ir neįteiktų laiškų, neįteiktų raginimų ar panašių dokumentų (CPK 178 straipsnis). Nesant įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė reikalavo pateikti iš atsakovo dokumentus, susijusius su atsakovo finansine būkle ar turinčius reikšmės sutarties vykdymui, sudaryti sąlygas ieškovei patikrinti kaip eksploatuojamas turtas, kaip tai numatyta sutarties 5.2. p., taip pat nesant įrodymų, patvirtinančių, kad pasikeitė atsakovo telefono numeris ir gyvenamosios vietos adresas, bei remiantis teismų praktika, ieškovei neįrodinėjant tokių nuostolių dydžio, ieškovės reikalavimą priteisti baudą už sutarties 5.2 ir 5.5, 11.2 punktų pažeidimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytą, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nurodė nepagrįstus 200,60 EUR dydžio baudos nepriteisimo motyvus, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti

39. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

40. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo padidinti teismo sprendimu už akių priteistą netesybų dydį iki 3502,55 EUR sumos ir priteisti 200,60 EUR dydžio baudą, atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliantės reikalavimas perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat nepagrįstais laikytini argumentai dėl realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo. Teisėjų vertinimu, apeliantė nėra nepatyręs dalyvis bylinėjantis teismuose, todėl jai neabejotinai žinoma, jog bylinėjimosi išlaidos proporcingai paskirstomos patenkintai ir atmestai ieškinio daliai (CPK 93 straipsnis). Formuluodama ieškinio reikalavimus dėl akivaizdžiai ir aiškiai neprotingos delspinigių sumos ir nepagrįstos baudos priteisimo, apeliantė prisiima riziką ir dėl to, kad šiose dalyse jos reikalavimai galimai bus atmesti ir ji patirs bylinėjimosi išlaidas.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą už akių palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl apeliantės prašymas priteisti iš atsakovo jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas.

43. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.