- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- 2A-507-230/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02716-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- Ž. J.
- Ieškovas
- G. J.
- Trečiasis asmuo
- Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui
- Kategorijos
- 2.6.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-112-737/2015 pagal ieškovės G. J. ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovui Ž. J., išvadą byloje teikiančiai institucijai – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, trečiajam asmeniui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su jais tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. J. ieškinyje ir papildomame ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų G. J. ir G. J. naudai Vyriausybės nustatyta tvarka indeksuojamą materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis po 900 Lt (260,65 Eur) kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikai taps pilnamečiais, priimant sprendimą ieškinio dalyje dėl materialinio išlaikymo priteisimo vaikams, ieškovo nekilnojamam turtui – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatyti priverstinį įkeitimą, priteisti iš atsakovo 26 400 Lt (7 645,97 Eur) materialinio išlaikymo įsiskolinimą vaikams už 3 metų laikotarpį atgal nuo ieškinio pareiškimo dienos, skaičiuojant po 400 Lt kiekvienam vaikui už kiekvieną įsiskolinimo mėnesį nuo 2011-12-01 iki 2012-12-31 ir po 500 Lt kiekvienam vaikui už kiekvieną įsiskolinimo mėnesį nuo 2013-01-01 iki 2014-11-24, atskaičiavus per 3 metus jau sumokėtą 7 000 Lt sumą, nepilnamečių vaikų G. J. ir G. J. naudai jų išlaikymui skirtų ir priteistų lėšų tvarkymą uzufrukto teisėmis pavesti ieškovei G. J., nutraukti Ž. J. ir G. J. santuoką dėl atsakovo kaltės, palikti ieškovei ir atsakovui santuokines pavardes, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, nustatyti, kad atsakovas turi teisę ne mažiau kaip dvi dienas per mėnesį matytis su nepilnamečiais vaikais jiems tinkamu laiku ir sąlygomis, santuokoje įgytą automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti natūra ieškovei G. J., nepriteisiant atsakovo naudai iš ieškovės piniginės kompensacijos bei priteisti iš atsakovo ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį ir papildomą ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė santuoką tarp G. J. ir Ž. J., kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstant abu sutuoktinius, paliko šalims pavardes: „J.“ ir „J.“, nepilnamečių vaikų G. J. ir G. J. gyvenamąją vietą nustatė kartu su motina G. J., priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui iki jų pilnametystės kiekvienam po 150 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis, priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, įskaičiavo į išlaikymo mokėjimą lėšas, sumokėtas pagal teismo 2014-11-28 nutartį šioje byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo taikymo, priteisė iš atsakovo 3 823 Eur išlaikymo įsiskolinimą G. J. naudai ir 3 823 Eur išlaikymo įsiskolinimą G. J. naudai, nepilnamečiams vaikams priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skyrė G. J., taikė atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini), priverstinį įkeitimą (hipoteką), priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams užtikrinimui, nustatė atsakovo Ž. J. bendravimo su vaikais tvarką, santuokoje įgytą turtą – transporto priemonę „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė ieškovei G. J., priteisė iš ieškovės atsakovui 750 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią santuokoje įgytą transporto priemonę, prievolę bankui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui paliko šalims solidaria, likusioje dalyje ieškovės ieškinį bei papildomą ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo ieškovei 506,35 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ginčo dėl santuokos nutraukimo nėra, todėl šalių santuoka nutrauktina, o sprendžiant ginčą šioje byloje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio teismas prioritetą teikė vaiko teisėms ir interesams, analizavo vaikų poreikius, kuriuos lemia jų gabumai, polinkiai, sveikatos būklė, amžius. Teismas sprendė, kad vaikams būtinas maistas, rūbai, apavas, vaistai, ugdymo bei mokymo priemonės. Šalių vaikai šiuo metu yra 6 ir 10 metų amžiaus, lanko darželį, mokyklą, būrelius, ypatingų sveikatos sutrikimų neturi. Vertindamas teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas dirba nelegaliai, remontuoja automobilius. Teismas vertino ir tai, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, yra įgijęs paklausią specialybę, darbo biržoje kaip ieškantis darbo registravosi periodiškai, tačiau vieno siūlomo darbo atsisakė, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad atsakovas nerodo pastangų įsidarbinti oficialiai. Nors ieškovė ir nepateikė duomenų apie tai, kokios buvo Ž. J. mėnesinės pajamos, tačiau teismas, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, į tai, kad lėšų užtekdavo nekilnojamojo turto išlaikymui (butas, garažas), buto remontui, sodybos priežiūrai, jo paties kasdieniam pragyvenimui bei nereguliariems pervedimams ieškovei vaikų išlaikymui, konstatavo, kad gaunamos pajamos buvo ne mažesnės nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Teismo nuomone, šalių poreikius ir turtinę padėtį atitiktų šalių teikiamas išlaikymas kiekvienam vaikui po 150 Eur (iš kiekvieno tėvo), kas mėnesį. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė įrodė, jog šalys gyveno atskirai, nes atsakovo epizodinis bendravimas su šeima jiems atvažiavus į sodybą, iš esmės gyvenant atskirai, negali būti vertinamas kaip bendro ūkio vedimas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad šalys kartu negyvena nuo 2010 metų, nes vien periodiškas atsakovo bendravimas su vaikais ir sutuoktine nepaneigia, jog jie gyveno ne atskirai, o atsakovo vaikų išlaikymui skirti mokėjimai į ieškovės sąskaitą tik patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes – jų gyvenimą skyriumi. Tai, kad liudytojai patvirtino, jog savaitgaliais atsakovas veždavosi maistą bei lauktuves pas ieškovę į sodybą, neparodo, kad jis prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės prašomas priteisti išlaikymo įsiskolinimas pagrįstas ir tenkintinas. Be to, teismas nustatęs, kad atsakovas oficialiai yra bedarbis, tačiau faktiškai slepia savo nelegalias darbines pajamas, nesistengia įsidarbinti oficialiai ir tokiu būdu siekia išvengti išlaikymo vaikams mokėjimo, sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo atsakovui priklausančiai negyvenamajai patalpai – garažui, pagrįstas, todėl tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Ž. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą iš dalies: panaikinti sprendimo dalį dėl po 3 823 Eur išlaikymo įsiskolinimo vaikams G. J. ir G. J. priteisimo; sumažinti priteistas išlaikymo sumas iš atsakovo vaikams nuo 150 Eur/mėn. iki 75 Eur/mėn. kiekvienam iki jų pilnametystės; panaikinti priverstinę hipoteką Ž. J. priklausančiam turtui – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini); atsisakius panaikinti sprendimo dalį dėl 3 823 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo (7 446 Eur) mokėjimą išdėstyti penkerių metų laikotarpyje – po 127,33 Eur/mėn.; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių santuokinis gyvenimas pasibaigė 2010 m. vasario mėn. Tai patvirtina aplinkybė, jog 2011-06-06 ieškovė inicijavo skyrybų procesą c. b. Nr. 2-3-598/2013, tačiau praėjus keliems mėnesiams, ji su atsakovu susitaikė ir nusprendė pabandyti tęsti gyvenimą kartu. 2011 m. birželio mėn. pradėtas santuokos nutraukimo/išlaikymo vaikams priteisimo procesas buvo nutrauktas ir ieškovė į teismą dėl vaikų išlaikymo kreipėsi tik 2014 m. lapkričio mėn. pabaigoje, kas pagrindžia, jog nepaisant konfliktų, ieškovės ir atsakovas gyveno santuokinį gyvenimą, vedė bendrą ūkį ir laikė save šeima iki 2014 m. lapkričio mėn. Dalį santuokos atsakovas su ieškove gyveno jo bute Kaišiadoryse, tačiau ieškovei gavus gerai apmokamą darbą AB „Achema“, ji didžiąją laiko dalį leido Jonavoje, o jis užsiimdavo automobilių remonto veikla Kaišiadoryse, tačiau žmona tiek su vaikais, tiek viena atvažiuodavo pas jį į Kaišiadoris, jis važiuodavo į Jonavą, vasarą daug laiko leisdavo su vaikais sodyboje. Visi liudytojai, išskyrus ieškovės mamą M. Š. ir A. P., paliudijo, kad jiems buvo žinoma, jog atsakovas su ieškove gyveno šeimyninį gyvenimą iki 2014 m. rudens. M. Š. nurodė, kad jai atsikrausčius gyventi su dukra (2010 m.), atsakovas nebegyveno su ieškove, tačiau ji pažymėjo, kad būtent dėl šios priežasties šalys ir anksčiau nebuvo šeima. Ginčo, jog iki 2010 m. vasario mėn. tarp šalių egzistavo santuokiniai ryšiai nėra, tačiau šalys ir tada gyveno lygiai tokiu pačiu principu kaip ir po 2010 m. – atsakovas daugiau laiko praleisdavo Kaišiadoryse, ieškovė – Jonavoje, tačiau vienas kitą lankydavo, o šiltuoju metų laiku daug laiko praleisdavo sodyboje. Be to, byloje pateikta filmuota medžiaga ir nuotraukos iš 2012–2014 m. laikotarpio patvirtina, kad šalys su vaikais šventė šventes, leido laiką kartu. Bankinius pinigų pavedimus atsakovas darydavo žmonos prašymu, kai dėl atstumo negalėdavo tiesiogiai tų pinigų perduoti ar nupirkti tai, ko reikia vaikams.Teismo išvada, kad šalių santuoka faktiškai iširo 2010 m. vasario mėn., todėl už laikotarpius nuo 2011-12-01 iki 2012-12-31 ir 2013-01-01 iki 2014-11-24 iš atsakovo priteistinas 7 646 Eur išlaikymo įsiskolinimas abiem vaikams, nepagrįsta, kadangi šalių santuokiniai ryšiai, šeimos santykiai ir dalinis bendro ūkio vedimas su ieškove nutrūko tik 2014 m. lapkričio mėn. Iki šio laikotarpio atsakovas pagal savo galimybes rūpinosi vaikų materialiniais poreikiais tiek tiesiogiai duodamas sutuoktinei pinigų, tiek natūra (rūbai, maistas, kiti poreikiai, dovanos). Teismas neteisingai įvertino atsakovo turtinę padėtį, kas galėjo lemti per didelio išlaikymo priteisimą, ir nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo pajamos atitinka ne mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį atskaičius mokesčius (553,80 Eur), todėl jis yra pajėgus teikti pilną išlaikymą vaikams. Tačiau atsakovo atliekami automobilio remonto darbai negeneruoja stabilių pajamų, tai yra labiau atsitiktinio pobūdžio uždarbis, neretai atsakovui atsidėkojama dovanomis, maistu. Atsakovo mėnesinės pajamos sudarydavo/sudaro apytiksliai 1 MMA ar mažiau. Dėl šios priežasties jį remdavo tėvai ~400 Lt/mėn. ar vienkartiniais atvejais didesnėmis sumomis. Į tėvų paramą, vertinant atsakovo turtinę padėtį, neturėtų būti atsižvelgiama. Atsižvelgiant į tai, atsakovas yra pajėgus teikti 150 Eur mėnesinį išlaikymą abiem vaikams (po 75 Eur). Be to, ieškovė gauna nemažas pajamas, todėl atsižvelgiant į proporcingumo principą, jai, kaip turinčiai ženkliai geresnes finansines galimybes, turėtų tekti didesnė vaikų išlaikymo prievolė. Teismo išvada dėl faktiškai slepiamų tikrųjų pajamų ir siekimo išvengti išlaikymo vaikams mokėjimo bei hipotekos nustatymas yra nepagrįsti. Atsakovas pažymi, kad visos jo pajamos, kuriomis jis gali prisidėti prie vaikų išlaikymo ir savęs išlaikymo tiek pinigais, tiek natūra yra gaunamos iš jo atliekamų remonto darbų būtent šiame garaže. Jeigu jis netektų garažo, tokiu atveju jam būtų atimta galimybė gauti net ir tas nedideles pajamas, ko pasėkoje jis negalėtų vaikams teikti net ir tokio išlaikymo, kurį yra pajėgus teikti. Taigi atsižvelgiant į vaikų interesų prioriteto principą, garažo priverstinė hipoteka ir galimas jo realizavimas, ilgalaikėje perspektyvoje visiškai neatitinka vaikų interesų ir netgi juos pažeidžia.
Atsiliepimas
Ieškovė G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog šeimyninio gyvenimo pradžios ar pabaigos nustatymas nebuvo šios bylos nei dalykas, nei pagrindas, todėl nebuvo ir svarbus, nes ieškinio dalyku šioje byloje buvo atsakovo materialinio išlaikymo įsiskolinimo klausimas. Taigi atsakovui kilo prievolė įrodyti faktines aplinkybes apie tai, kad jis išlaikymą vaikams mokėjo tinkamai ir kad įsiskolinimo nebuvo. Teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo materialinio išlaikymo įsiskolinimą vaikams, nes įvertinęs visas aplinkybes, laikė, kad šalys kartu negyvena nuo 2010 metų, o vien periodiškas atsakovo bendravimas su vaikais ir atsakovo vaikų išlaikymui skirti mokėjimai į sąskaitą nepaneigė aplinkybių, jog vaikams išlaikymas per tris metus atgal nuo ieškinio pateikimo teismui dienos buvo teikiamas netinkamai. Atsakovo reikalavimas dėl išlaikymo dydžio yra grindžiamas melagingais jo parodymais apie tai, kad jis nedirba ir negauna nuolatinių pajamų, o užsiima tik hobiu – remontuoja automobilių variklius. Atsakovas visą laiką nuo pat santuokos sudarymo dirbo nelegaliai remontuodamas automobilių variklius ir už tai gaudavo bei dabartiniu metu tebegauna nelegalių pajamų, ką teismas ir įvertino, kaip pakankamas pajamas vaikams išlaikyti. Kaip jis pats apeliaciniame skunde nurodė, jam labai reikalingas garažas, nes tai yra jo pajamų šaltinis, nors teismo posėdyje jis šias aplinkybes neigė. Atsakovas gaudamas nelegalių pajamų nevykdė ir dabartiniu metu nevykdo prievolės mokėti vaikams materialinį išlaikymą, todėl ateityje nieko nebelieka kaip vaikams priteistą materialinį išlaikymą priverstinės hipotekos pagalba išieškoti iš jo turto. Tik priverstinės hipotekos taikymas šioje byloje nors kažkokia apimtimi leis užtikrinti teisėtus vaikų interesus ir lūkesčius į tinkamą materialinį išlaikymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams išlaikyti proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, išlaikymo įsiskolinimo atsiradimo pagrindo ir jo dydžio bei priverstinės hipotekos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti nustatymo. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra nepilnamečių vaikų G., gimusios (duomenys neskelbtini) ir G., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas. Ieškovė prašė priteisti po 260,65 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį, pirmosios instancijos teismas priteisė po 150 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį. Atsakovo nuomone, toks išlaikymo dydis neatitinka jo turtinės padėties, ir jis galėtų mokėti išlaikymą tik po 75 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo priteistu išlaikymo įsiskolinimu po 3 823 Eur kiekvienam vaikui, kadangi teigia, jog išlaikymas buvo teikiamas, nes sutuoktiniai iki 2014 m. gyveno šeimyninį gyvenimą ir jis prie vaikų išlaikymo prisidėdavo. Taip pat nesutinka su nustatyta priverstine hipoteka jo nekilnojamajam turtui – garažui, kadangi būtent jame vykdydamas automobilių remontą užsidirba bent minimalias pajamas.
Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio
Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija vaikų poreikių turinio, tik teigia, kad priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams yra neproporcingas jo turtinei padėčiai.
Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013). Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Priteisto išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, o pusiausvyrą tarp šių dviejų kriterijų padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos principas, kuriuo visais atvejais turi vadovautis teismas. Todėl visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).
Nors minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-3-276/2013; kt.), tačiau minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui turi būti užtikrinti bent minimalūs vaiko poreikiai.
Atsižvelgiant į tokius įstatymo ir teismų praktikoje suformuotus reikalavimus, visiškai nepagrįstu pripažintinas atsakovo argumentas, jog priteistas išlaikymas neatitinka jo turtinės padėties ir jis galėtų teikti tik po 75 Eur kas mėnesį išlaikymą kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad atsakovas turi pajamų, remontuodamas automobilius (t. 1, b. l. 82–96) . Atsakovas šio fakto iš esmės neginčija, tik teigia, kad jo pajamos yra minimalios. Tačiau kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D. , bylos Nr. 3K-3-79/2006). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis iš šios veiklos gauna tokias minimalias pajamas, kurios sudaro jam galimybę teikti vaikams tik itin nedidelės apimties išlaikymą (po 75 Eur). Be to, atsakovas turi nekilnojamojo turto – butą ir garažą (t. 1, b. l. 37–38, 53–55) ir nepateikė jokių įrodymų, kad jis, būdamas darbingo amžiaus ir turėdamas automobilių remonto patirties, negali rasti darbo, atitinkančio jo patirtį, kurios užtikrintų tinkamą pareigos teikti išlaikymą vaikams vykdymą, ir įrodymų, kad jis apskritai ėmėsi tokių pastangų. Tai iš dalies patvirtina ir Kauno teritorinės darbo biržos Kaišiadorių skyriaus pažyma (t. 1, b. l. 122), kuri patvirtina, kad atsakovas iš esmės nelinkęs pasinaudoti pasiūlymais įsidarbinti, nes matyt jo gaunamos nelegalios pajamos jam yra pakankamos. Įvertinus tai, kad atsakovas iš esmės nelinkęs atskleisti savo pajamų dydžio, negalima teigti, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, kadangi ji, atsakovo nuomone, gauna didesnes darbines pajamas. Kadangi iš atsakovės priteistas išlaikymas kiekvienam vaikui atitinka tik pusę minimalios mėnesinės algos ir toks išlaikymas tegali patenkinti tik minimalius vaikų poreikius, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti priteistą išlaikymą neatitinkančiu atsakovo turtinės padėties.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą ir priteisė išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui nuo 2011-12-01 iki 2014-11-24, kartu įvertinęs atsakovo vaikų išlaikymui sumokėtą 7 000 Lt sumą, t. y. priteisė po 3 823 Eur išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui. Teismas sprendė, kad atsakovas išlaikymą vaikams teikė ne visa apimtimi. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalys kartu negyvena nuo 2010 m., kadangi šeimos santykiai ir bendro ūkio vedimas faktiškai nutrūko tik 2014 m. lapkričio mėnesį, o iki to laikotarpio atsakovas rūpinosi vaikų poreikiais pagal savo galimybes perduodamas pinigus ieškovei, pirkdamas rūbus, maistą ir pan. Tokie atsakovo argumentai pripažintini nepagrįstais.
CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tai reiškia išlaikymo įsiskolinimo priteisimą apsprendžia ne santuokinių ir šeimos ryšių nutrūkimas, bet pareigos teikti išlaikymą nevykdymas, kuris gali atsirasti tiek vaikų tėvams gyvenant kartu, tiek jiems gyvenant skyrium. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013). Atsakovas neįrodė, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu būtų teikęs didesnės apimties išlaikymą, nei nustatė teismas (7 000 Lt). Šeimos ir sutuoktinių santuokinių ryšių palaikymas, dalinis bendro ūkio vedimas, ką nurodo apeliantas, nepatvirtina tinkamo išlaikymo pareigos vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad šalys gyveno atskirai, o atsakovo epizodinis bendravimas su šeima atvažiavus į sodybą nepatvirtina sutuoktinių bendro ūkio vedimo. Atsakovas ir pats pripažįsta, kad sutuoktiniai gyveno atskirai ir bendras ūkio vedimas vyko tik iš dalies. Todėl atsakovas, teigdamas, kad, esant tokioms gyvenimo skyrium aplinkybėms, jis teikė išlaikymą vaikams, šią aplinkybę privalėjo įrodyti, tačiau tai patvirtinančius įrodymus pateikė tik iš dalies, į ką atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas šiuo laikotarpiu iš dalies vykdė išlaikymo pareigą, pervesdamas lėšas ieškovei, kas patvirtina, kad sutuoktiniai nevedė bendro ūkio, o atsakovas vykdydamas vaikų išlaikymo pareigą pats savo nuožiūra pervesdavo tam tikras lėšas.
Atsakovas taip pat reiškia prašymą išdėstyti išlaikymo įsiskolinimo sumokėjimą penkerių metų laikotarpių. Kolegija šio prašymo nesprendžia, kadangi apeliacija – tai pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, skirtas patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nesprendė atsakovo prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą išlaikymo įsiskolinimo dalyje, o atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tokio prašymo ir nereiškė. Todėl apeliantas pirmiausia turi kreiptis į pirmosios instancijos teismą.
Dėl priverstinės hipotekos nustatymo
Pirmosios instancijos teismas priteisto išlaikymo išieškojimui užtikrinti sprendimu taikė privertinę hipoteką atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui – garažui, su kuo nesutinka atsakovas, teigdamas, kad tokiu būdu atimama galimybė jam gauti bet kokias pajamas. CK 3.197 straipsnyje nustatyta, kad prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas poreikį taikyti priverstinę hipoteką grindė tuo, kad atsakovas yra oficialiai bedarbis, slepia savo nelegalias pajamas, nesistengia oficialiai įsidarbinti ir tokiu būdu faktiškai siekia išvengti išlaikymo mokėjimo. Šie argumentai yra pagrįsti ir patvirtina būtinybę taikyti tokią išieškojimo užtikrinimo priemonę. Tačiau, kaip nurodyta teisės normoje, išieškojimas iš įkeisto turto bus nukreiptas tik tada, jei atsakovas nevykdys teismo sprendimo dėl išlaikymo teikimo. Nesutiktina, kad priverstinės hipotekos nustatymas tolimesnėje perspektyvoje prieštarautų ir pačių vaikų interesams. Atsakovas neturėtų manipuliuoti vaikų interesais, teigdamas, kad garažas užtikrina jo vienintelę galimybę gauti pajamas. Atsakovas turi imperatyvią pareigą teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir pirmiausia pats turi imtis visų priemonių, kad tinkamai vykdytų šią pareigą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas ir sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos, tačiau tenkintinas atsakovės prašymas priteisti jos turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios pagal pateiktus rašytinius įrodymus yra 60 Eur (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Ž. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 60 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.