Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei S. G. dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens garbės ir orumo gynimo, įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturtinės žalos atlyginimo.Reikalavimą pripažinti garbės ir orumo pažeidimą ieškovas grindė tuo, kad 2017-11-03 tiesioginės transliacijos per „Facebook“ socialinio tinklo paskyrą „M. A.“ metu, (duomenys neskelbtini)savivaldybės administracijos pastato pirmo aukšto koridoriuje atsakovė S. G. pavadino ieškovą „žuliku“, t. y. pavartojo frazę „čia nuo tokių žulikų kaip jūs“ t. y. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių, teismo posėdžio metu pateikta vaizdo medžiaga, įrašyta į CD laikmeną, pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2017-11-03 ieškovas filmavo į darbą įeinančius (duomenys neskelbtini)savivaldybės darbuotojus. Atsakovei įėjus į savivaldybės pastatą, ją pasitinka ieškovas, pasisveikina ir neprisistatęs jos teiraujasi: „kodėl vėluojama į darbą“, atsakovė pasisveikina ir rakindama kabineto duris teiraujasi ieškovo: „kas jis toks?“, „kodėl ją filmuoja?“, ieškovas pateikia komentarą: pažiūrėkite, gerbiamieji, čia yra mero sutuoktinės viršininkė, įsivaizduojanti esanti labai jau kieta“, atsakovė įeina į kabinetą ir uždaro duris (įrašo 10 min. 30 s.). 11 min. 57 s. iš kabineto išeina atsakovė, ieškovui užduoda klausimą „Kokį pažeidimą padariau?“, „Kokiu pagrindu jūs mane filmuojate?“ (kartoja du kartus), 12 min. 37 s. ieškovas atsako atsakovei: „savo malonumui“, toliau įrašo 22 min. 15 s. ieškovas komentuoja filmuodamas priimamąjį ir jame esančią darbuotoją „vis dar telefonu šnekasi“, 22 min. 25 s. atsakovė išeina iš kabineto ir nulipa laiptais žemyn, įeina į priimamąjį, uždaro duris, 23 min. 37 s. duris pradaro ieškovas, komentuoja „šiaip labai gerai girdisi“, atsakovė prieina prie ieškovo norėdama uždaryti duris ir pasako „Jūs trikdote darbą“, „kas jums suteikė teisę filmuoti?“, ieškovas atsako: „įstatymas“, atsakovė teiraujasi: „koks? kuris? kas jums davė leidimą“, ieškovas atsako: „visuomenės informavimo“, atsakovė klausia dar kartą: „kokiu pagrindu filmuojate? nusižengimai vyksta?“, ieškovas atsako: „ne“, atsakovė sako ieškovui: „kreipsiuosi į žurnalistų etiką“, ieškovas atsako, kad neprieštarauja, sutinka su atsakove, 23 min. 54 s. atsakovė uždarydama duris sako ieškovui: „Jūs esate žurnalistas ir neįspėjęs mus filmuojate“ (kartoja du kartus), po to sako: „kur nuotraukas mūsų panaudosite?“ atsakovas klausia: „o jūs nematote kameros? o čia kur kamera?“ rodydamas į koridoriuje ant sienos kampe esančią vaizdo kamerą, „ši kamera įspėja?“, atsakovė darydama duris atsako ieškovui, kad ji „nuo tokių žulikų kaip jūs“, ieškovas sako: „va čia tai bus gerai, įrodymas“, „nu įrodymas“ ir garsiai nusijuokia, priimamojo duris uždaro atsakovė, ieškovas toliau filmuoja koridorių, komentuoja: „koks sujudimas savivaldybėje“, 24 min. 33 s. atsakovė išėjusi iš priimamojo kabineto lipdama laiptais aukštyn į savo kabinetą pasako ieškovui, kad kvies policiją ir ieškovas turės policijai pasiaiškinti, „ką jūs pasakote ir kaip jūs elgiatės“. Peržiūrėję visą vaizdo įrašą pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį tai, kad ieškovas aktyviais veiksmais – filmuodamas atsakovę, pašaipiai ir užgauliai atsakinėdamas į jos klausimus, nurodo, kad ją filmuoja „savo malonumui“, tada atsakovė pasako „nuo tokių žulikų kaip Jūs“.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, dėl teisės normų taikymo

Apeliantas teigia, kad teismas pernelyg plačiai aiškino teisės normas ir tai darė atsakovės naudai. Atsakovė, kuri tuo metu vykdė (duomenys neskelbtini)savivaldybės civilinės metrikacijos vedėjos pareigas, turėjo tinkamai ir etiškai išaiškinti, ką jis atliko netinkamai, nepažeidžiant įstatymais saugomos teisės į asmens garbę ir orumą. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai nukrypo nuo LR Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos, kuria teismas privalo ginti asmens garbę ir orumą nuo netinkamai išsakytos nuomonės, jei ji nepagrįstai žeidžia asmens garbę ir orumą. Skundžiamu sprendimu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai valstybės tarnautojos pareigas einančiai atsakovei S. G. netaikė jokios įstatymuose numatytos pareigos atlyginti netinkamai išreikšta fraze asmeniui padarytos neturtinės žalos. LR Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad įžeidžiamos frazės naudojimas pats savaime gali būti pagrindas atsiradusiai neturtinei žalai patirti dėl neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas atmesdama apelianto argumentus pažymi, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą.Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Kad buvo pažeista garbė ir orumas turi įrodyti ieškovas, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2007, 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009).Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ir įvertindamas įrodymų visumą šalių reikalavimų bei atsikirtimų ribose, atskleidė bylos esmę ir teisingai pritaikė šalių ginčo santykiams taikytinas teises normas. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl netinkamų teisės normų taikymo šioje byloje atmeta kaip neteisingus ir nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi aktualia ginčo išsprendimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas.

Dėl ieškinio teisinio bei faktinio pagrindo

Apeliantas nurodo, kad ieškinio faktinis pagrindas buvo atsakovės S. G. pavartotas žodžių junginys „čia nuo tokių žulikų kaip Jūs“. Teismas sprendimą grindė motyvais, kurie net nebuvo ieškinio pagrindo aplinkybės, rėmėsi atsakovės pateiktais paaiškinimais dėl apelianto išvesdinimo iš savivaldybės pastato, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad būtų nubaustas už netinkamą elgesį viešoje vietoje.Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus ir pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo (negali sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialinį teisinį santykį.Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau galimos situacijos, kai teismas turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai civiliniame procese suponuoja, kad šalims turi būti suteikta galimybė susipažinti su visais bylos įrodymais ir atsikirsti į juos, ypač į tuos, kuriuos renka teismas. Šiame kontekste paminėtini nagrinėjamai bylai aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluoti bendrieji principai dėl rungimosi principo garantijų procese. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą. Rungimosi principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad joms bus suteikta teisė pateikti paaiškinimus ar priešingus įrodymus ne tik priešingos ginčo šalies pateiktiems, bet ir teismo savo iniciatyva surinktiems įrodymams.Teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, koks yra pareikšto faktinio reikalavimo teisinis pagrindas. Įstatymų nustatytais atvejais teismas nėra saistomas dispozityvumo principo ir nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų. Abiem atvejais, ir tada, kai teismas savo iniciatyva renka įrodymus neperžengdamas šalių pareikšto reikalavimo ribų arba pagal įstatymų jam suteiktą kompetenciją pats perkvalifikuoja pareikštą reikalavimą, šalių rungimosi principas lemia, kad įrodymai būtų renkami tik neviršijant šalims žinomo reikalavimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bylos faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis abi šalys – ieškovas ir atsakovė grindė tiek savo reikalavimus, tiek atsikirtimus dėl priešingos šalies argumentų. Teismas nepažeidė civilinio proceso taisyklių įtvirtintų CPK 12 ir 178 straipsniuose, įvertino įrodymų visumą bei padarė teisingas išvadas neperžengdamas ieškinio ribų.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas nurodo, kad į bylą pateiktų dokumentų iš Valstybinės asmens duomenų apsaugos inspekcijos Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai net nevertino, todėl nesilaikė reikalavimo ištirti ir vertinti visus su bylos pagrindu susijusius įrodymus ir jų svarbą bylos dalykui.Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliantas pateikė dokumentus – Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimą dėl M. A. 2017 m. spalio9 20 d. prašymo. Šiame sprendime buvo nagrinėjama ar (duomenys neskelbtini)savivaldybėje sumontuota vaizdo įranga neprieštarauja LR asmens duomenų teisinės apsaugos Įstatymo reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas šio dokumento nevertino pagrįstai, nes šis įrodymas neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Dėl informacijos paskleidimo, ieškovo elgesio, žodžio reikšmės vertinimo

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodo, jog ieškovas pats viešai paskleidė atsakovės S. G. pasakymą, nevertino, kad atsakovė pavartojo šią frazę girdint kitiems savivaldybės priimamajame dirbantiems administracijos darbuotojams. Pasirinktas ieškovo informacijos skleidimo būdas negalėjo įtakoti atsakovės pasirinkimo išvadinti kitą asmenį „žuliku“. Nors teismas vertino ieškovo elgesį po atsakovės ištartų žodžių frazės, kaip įrodymą, jog nebuvo padaryta žala, tačiau tuo metu nebuvo žinomas faktas apie įvykdytas keturias vagystes savivaldybės pastate.Nurodo, kad 18 teismo sprendimo punkte, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai vertino ne atsakovės pasisakymą, o apelianto veiklą, kuri nebuvo susijusi su tos dienos įvykiu. Sprendime buvo paminėta, kad neva jis vadina moteriškos lyties darbuotojas blondinėmis, rajono merą caru, o tai visiškai nėra ginčo dalykas ir nėra pateikti jokie įrodymai į bylą. Teismas savo sprendime pradėjo vertinti apelianto ankstesnę veiklą, kas iš viso net nebuvo ginčo dalyku. Skundžiamame sprendime Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai netinkamai išaiškino ir termino „žulikas“ naudojimo reikšmę. Atsakovės gynybinė versija, jog „žulikas“ liaudyje vartojamas ir kaip kištukas šioje situacijoje neturėjo būti tinkamu išaiškinimu. Žulikas, dėl kurio yra įrengiamos kameros, yra laikomas asmuo, kuris turi intenciją grobti, plėšti, apgauti, sukčiauti. Tai nesiejama su elektronikos gaminiu, skirtu prijungti daugiau prietaisų, todėl šis argumentas turi būti atmestas.Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus kaip nepagrįstus, nes pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymų visumą padarė teisingas išvadas. Kasacinio teismo pasisakyta, kad sprendžiant ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat aiškiai atskiriama fakto konstatavimas ir vertinamieji teiginiai. Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Taigi, žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė yra subjektyvi, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teismų praktikoje suformuotas nuomonės ir žinios atribojimo taisykles.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymai neriboja ginčijamų žinių įrodinėjimo priemonių, tikrąjį paskelbtų žinių santykį su tikrovės reiškiniais teismas turi nustatyti remdamasis CPK 177 str. 2, 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis t.y. abiejų šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis bei kitais įrodymais, gautais civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant tekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją, tikslą, kryptingumą, pavartotas išraiškos formas ir kitas reikšmingas aplinkybes, nevertinama informacija izoliuotai. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinti izoliuotai vieną frazę, kad ir kokia šokiruojanti ji būtų, nėra pagrindo, nes Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Pažymėtina, kad atsakovai tokio pobūdžio bylose gali įrodinėti, kad tam tikri žodžiai ar jų junginiai nėra žeminantys asmens garbę ir orumą, nes turi kitokią prasmę nei teigia ieškovai ar visai nėra suprantami.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, kad teismas netinkamai išaiškino termino „žulikas“ naudojimo reikšmę. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai žodžiai turi keletą reikšmių jų tikrąją prasmę reikia nustatyti bendrame kontekste. Bendrinės kalbos normų neatitinkantys žodžiai yra leksikos klaidos, Valstybinė kalbos komisija žodį „žulikas“ yra pripažinusi nevartotina svetimybe arba barbarizmu ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (2000) šio žodžio reikšmė nurodoma -1.sukčius, vagišius; 2.trišakis. Analizuojant atsakovės pasisakymo kontekstą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išsireiškimas „žulikų“ vertintinas kaip tiesioginės semantinės reikšmės neturintis žodis, kuris galėtų būti suprastas kaip atsakovės subjektyvus neigiamas ieškovo elgesio apibūdinimas. Atsakovė įrodinėja, kad išsakė savo nuomonę apie ieškovo elgesį toje situacijoje, taigi, iš byloje pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas gali spręsti, kad atsakovė išreikšdama savo negatyvią nuomonę, pabrėžė tokio ieškovo elgesio netoleravimą, neturint tikslo įžeisti ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas atsakovės pasisakymo pasekmes, atsižvelgia į faktines aplinkybes, vietą, į tai, kad atsakovei buvo žinomas ieškovo priešiškumas, kas ir galėjo sukelti atsakovės spontanišką reakciją bei neapgalvotą išsireiškimą.Kasacinio teismo pripažįstama, kad nuomonė taip pat turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, pagarbiai ir neužgauliai. Nežiūrint to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami tik nustačius faktų visumą t.y. žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė išsakė nuomonę, ne žinias, kuriai netaikytinas atitikimo tikrovei kriterijus. Ieškovas nurodo, kad nėra teistas, o atsakovės pavartotas terminas yra neteisingas. Taigi, vertinant ir šiuo aspektu objektyviai, ryšys tarp atsakovės išsakytos nuomonės ir ieškovo, šiuo atveju yra pernelyg nutolęs, kad būtų pagrindas pripažinti jo garbės ir orumo pažeidimą bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė pavartodama žodį „žulikų“ nepažeidė visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, etikos ar moralės normų, nes ieškovo pasirinktas bendravimo būdas su atsakove - šmaikščiu, žeminančiu ir pašaipiu elgesiu, nėra priimtinas visuomenėje. Ieškovas, bendraudamas su atsakove nepasižymėjo pakantos, pagarbos žmogui principais ir savo elgesiu išprovokavo atsakovę, kad ši išsakytų savo neigiamą nuomonę apie ieškovą kaip asmenį viešai. „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje “M. A.“ buvo tiesiogiai transliuojamas pokalbis ir tai galėjo stebėti kiti asmenys, informacija apie išsakytus atsakovės žodžius buvo žinoma (perduota) ne tik pačiam ieškovui, bet ir tretiesiems asmenims, tačiau teismas pagrįstai pažymėjo, kad šią informaciją paskleidė pats ieškovas.Teismas nurodė, kad iš atsakovės paaiškinimų ir pateikto vaizdo įrašo akivaizdu, jog konfliktinių situacijų, kurias provokavo ieškovas savo elgesiu ir kurios buvo pakankamu pagrindu atsakovės nuomonei apie ieškovą susidaryti, buvo ne viena, atsakovės nurodyta frazė buvo išsakyta spontaniškai, atsakovei susijaudinus, siekiant apsisaugoti ir apsiginti nuo priekabių ieškovo veiksmų ją filmuojant ir viešai transliuojant bei komentuojant. Atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nuomonė apie ieškovą susiformavo dirbant (duomenys neskelbtini)savivaldybės administracijoje. Dėl ieškovo elgesio ne kartą buvo kviesta policija, ieškovas trukdė vesti savivaldybės komiteto posėdžius ir juos nutraukdavo. Teismas turėjo pagrindo spręsti, kad abejonių kelia ieškovo teiginiai, jog jis jautėsi pažemintas po atsakovės išsakyto jam teiginio, priešingai, jis jautėsi patenkintas, garsiai nusijuokė ir nutarė, kad tai bus įrodymas civilinėje byloje.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė ir atsiliepime nurodo, jog po išsakytos frazės pasijuto visiškai nesaugi, pažeminta ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip žmogus, kaip moteris, todėl turėjo pilietinę teisę apsisaugoti nuo filmavimo, nes pilietis įvardijo filmuojantis savo malonumui. Pripažintina, kad atsakovės subjektyvi nuomonė nurodytoje situacijoje nesukėlė ieškovui neigiamų pasekmių. Taigi, byloje nėra nustatyti visi elementai, būtini atsakovės civilinei atsakomybei pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį kilti, galiojantys civilinės teisės aktai nenumato fizinio asmens, nesančio visuomenės informavimo priemone, civilinės atsakomybės už neetišką nuomonės reiškimą. Net ir tuo atveju, kai atsakovė savo nuomonę išreiškia netinkama forma, už šiuos veiksmus civilinė atsakomybė jai netaikytina. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su jo patirta neturtine žala, nors neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę (CK 6.245-6.249 straipsniai). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad garbė ir orumas ginami nustačius, jog buvo paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios, o atribojant žinią nuo nuomonės, taikomas tiesos kriterijus. Nagrinėjamoje byloje atsakovės pasisakymas nėra faktų apie ieškovą atskleidimas, nes jų patvirtinti įrodymais nėra galimybės, atsakovės pasisakymas negali būti įvertintas remiantis tiesos kriterijumi, todėl atsakovės pasisakymas negali būti laikomas žinia. Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, tokia civilinė atsakomybė negalima.Apeliacinės instancijos teismui atmetant ieškovo apeliacinio skundo argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nenustačius CK 2.24 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – fakto, kad buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas – nėra pagrindo taikyti ir šiame straipsnyje numatytos teisinės atsakomybės, kadangi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, atlyginti duomenų paskleidimu padarytą turtinę bei neturtinę žalą gali tik asmuo, kurio garbė ir orumas buvo pažeminti. Nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą - įpareigoti atsakovę S. G. išplatinti viešai per www.radviliskis.lt tinklapį tokio pobūdžio paneigimą: „Aš, S. G., (duomenys neskelbtini)savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, neturiu jokios informacijos, kad M. A. būtų padaręs kokias nors nusikalstamas veikas kaip apgavystė, sukčiavimas, vagystė ir plėšimas. M. A. atžvilgiu mano išsakytas teiginys „nuo tokių žulikų kaip jus“ yra visiškai nepagrįstas“, nėra pagrindo ir priteisti iš atsakovės 145 Eur neturtinės žalos, penkių procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nurodo, kad valstybės tarnautojų etikos taisyklės galiojo ir atsakovei. Tuo metu ji vykdė (duomenys neskelbtini)savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos pareigas, turėjo tinkamai ir etiškai išaiškinti, ką jis galimai atlieka netinkamai, tačiau nevykdė pareigos nepažeidžiant įstatymais saugomos teisės į asmens garbę ir orumą.Apeliacinės instancijos teismas Valstybės tarnybos Įstatymo taikymo aspektu nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.