Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-147 „Dėl P. P. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 68-59 „Dėl P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-05-07 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (42.59Mr)FR0682-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) ir juo patvirtintą Panevėžio AVMI 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir su juo susijusių delspinigių; pakeitė VMI sprendimo dalį dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. GPM baudą – 9 818 Eur.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI atliko pakartotinį pareiškėjo 2004–2016 m. pajamų ir išlaidų perskaičiavimą ir, nustačiusi, kad jo išlaidoms pagrįsti trūksta pajamų, pripažino minėtą trūkumą kitomis pajamomis bei jas apmokestino (pirminis patikrinimas atliktas 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktu Nr. (42.72) FR0680-488). Tokiu būdu Patikrinimo aktu priskaičiuota 24 544,89 Eur GPM nepriemoka, 7 507,74 Eur GPM delspinigiai (Panevėžio AVMI atleido nuo 3 303,22 Eur delspinigių) ir 12 272 Eur GPM bauda. Pareiškėjas vertino, jog Komisija nepagrįstai patvirtino mokesčių administratoriaus sprendimą ir nepanaikino nepagrįsto ir neteisėto Patikrinimo akto, kadangi Patikrinimo akto tvirtinimo stadijoje pažeista pareiškėjo teisė į gynybą (nepateikti skaičiavimus pagrindžiantys dokumentai); Patikrinimo aktu pareiškėjas baudžiamas už principingą gynybą po pirminio patikrinimo; Panevėžio AVMI nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 41 straipsnyje nustatytos procedūros, todėl išvados dėl „nepagrindimo“ nepagrįstos ir neteisėtos; tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004–2016 m. ir grynųjų likutį, buvusį šio periodo pradžioje; tikrintoja nepagrįstai neįtraukė 94 000 Lt ir 250 000 Eur į pareiškėjo tikrinto laikotarpio lėšų likučius. Dėl išvardintų priežasčių Komisijos sprendimas, kuriuo tvirtinamas neteisėtas VMI sprendimas, naikintinas kartu su Patikrinimo aktu.

4. Pareiškėjas teigė, kad su Patikrinimo aktu nepateikti jokie skaičiavimus pagrindžiantys pajamų ir išlaidų dokumentai. Mokesčių mokėtojas pateikė pastabas raštu ir prašė Panevėžio AVMI laikytis MAĮ ir patikrinimo atlikimo, įforminimo ir tvirtinimo taisyklių nustatytos tvarkos, pateikti šiuos dokumentus, tačiau mokesčių administratorius atsisakė vykdyti šią pareigą, tuo apribodamas pareiškėjo teisę gintis ir Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Vien teisės į gynybą pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti Panevėžio AVMI sprendimą ir Patikrinimo aktą. Komisijos sprendimo motyvai, kad mokesčių mokėtojas yra gavęs visus (ar dalį) tokių dokumentų kitoje administracinėje procedūroje ir galėjo su jais susipažinti Komisijoje, yra teisiškai nereikšmingi. Komisijos sprendime nėra nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjo cituojama 2019 metų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika neturėtų daryti įtakos (keisti) Komisijos sprendime cituojamai 10 metų senumo administracinių teismų praktikai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nėra jokių kitų priežasčių, kodėl pareiškėjas kaltinamas nebendradarbiavimu ir MAĮ 41 straipsnio pažeidimu, kai administratorius pats nebendradarbiavo, nesilaikė nustatytų procedūrų ir laiku neatskleidė tikrinimo apimties ir tariamų trūkumų, kodėl pirminio patikrinimo metu į pareiškėjo lėšas įtraukta 100 000 Eur J. P. (toliau – J. P.) paskola pakartotinio patikrinimo metu tampa „nematoma“, t. y. nebepripažįstama, kodėl Patikrinimo akte ir Panevėžio AVMI Spendime gausiai cituojant teismų sprendimus civilinėse bylose ir jais remiantis, ignoruojamos įsiteisėjusių sprendimų dalys, patvirtinančios tikrintojos „nematomas“ pareiškėjo pajamas (lėšas) bendrai 4 250 000 Eur sumai, kodėl po manipuliacijų šimtatūkstantinėmis sumomis (iš pradžių pripažįstant paskolas, vėliau jau nebepripažįstant jų) ir vėl „surinktas“ tariamas pareiškėjo lėšų trūkumas nuo pirminio patikrinimo metu nustatyto trūkumo skiriasi mažiau nei 0,5 proc. (164 988 Eur – 164 211 Eur = 777 Eur). Iš Patikrinimo akto matyti, kad mokesčių administratorius atliko 2004–2016 m. pajamų ir išlaidų palyginimą, dėl kurio jam kilo įtarimų, kad mokesčių mokėtojui trūksta dokumentų, pagrindžiančių 164 211 Eur piniginių lėšų gavimo šaltinius, tačiau, pažeisdama viešojo administravimo teisėtumo principą, Panevėžio AVMI nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje. Išvados apie negalėjimą pagrįsti pajamas (turtą) ir atitinkamai apmokestinimas GPM gali būti grindžiamas tik teisės aktų nustatyta tvarka pateikto teisėto nurodymo netinkamu įvykdymu (neįvykdymu). Mokesčių administratorius kaltina mokesčių mokėtoją MAĮ 41 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu (dėl to taiko MAĮ 70 straipsnį ir skiria maksimalią baudą), nors pats ignoruoja MAĮ 41 straipsnyje nustatytą privalomą tvarką (procedūrą).

6. Pareiškėjas teigė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendime nepagrįstai nurodyta, kad 2018–2019 m. Panevėžio AVMI pranešimai apie mokestinį tyrimą (patikrinimus) „iš esmės atitinka nurodymą“ pagal MAĮ 41 straipsnį. VMI sprendime minimi pranešimai apie pačios kontrolės procedūros pradžią, teikiami kitų teisės aktų pagrindu, turi kitus tikslus ir nei pagal formą, nei pagal turinį (nei pagal teisines pasekmes) negali būti prilyginami nurodymui pagal MAĮ 41 straipsnį. Komisija sprendime taip pat daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo lėšų realiais sandoriais, tai yra absoliutus viešojo administravimo principų ir net teisės teorijos ir logikos pagrindų ignoravimas: mokėtojui neatsiranda pareiga pagrįsti lėšų šaltinius, kol nėra pateikiamas teisėtas ir pagrįstas nurodymas. Todėl ir Komisijos sprendime aprašyti Panevėžio AVMI pavedimai tikrinti, pranešimai ar prašymai teikti kažkokius duomenis nesukuria tokios pareigos.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte daroma nepagrįsta išvada, jog mokesčių mokėtojas nedeklaravo dalies gautų pajamų, nėra galimybės apskaičiuoti mokėtiną GPM įstatymo nustatyta tvarka, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu, mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius nereikalavo pagrįsti pajamų gavimo šaltinių, todėl neturi teisėto pagrindo daryti išvadas apie pareiškėjo pajamų pakankamumą pagrįsti išlaidas ir turtą bei kaltinti pareiškėją MAĮ 41 straipsnio pažeidimu. Tariamai nedeklaruota pajamų suma (kaip tariamas pajamų trūkumas pagrįsti išlaidas) nustatoma tik taikant MAĮ 70 straipsnį ir jo pagrindu perskaičiuojant pajamas ir išlaidas už savavališkai pasirinktą laikotarpį. Šis būdas negali būti taikomas taip, kad pagrindas tokiam perskaičiavimui būtų nustatomas atlikus patį perskaičiavimą. Komisijos sprendimo išvada, kad MAĮ 70 straipsnis taikytas dėl pareiškėjo pajamų nedeklaravimo 2016 m., ignoruoja faktą, kad šis tariamas nedeklaravimas nustatytas, vertinant pajamų pakankamumą pagrįsti išlaidas ir konstatavus tariamą MAĮ 41 straipsnio pažeidimą. Tikrintoja savavališkai pasirinko skaičiuoti pajamas ir išlaidas bei pinigų likučius už 2004–2016 m. (nors pavedimo tikrinti laikotarpis nustatytas 2013–2016 m.). Skundžiamais administraciniais aktais MAĮ 70 straipsnis taikomas perskaičiuojant pajamas – išlaidas ir nustatant grynųjų pinigų likutį 2004–2012 metais, nors šis laikotarpis nepatenka į tikrinamąjį laikotarpį ir išeina už mokesčio perskaičiavimo senaties ribų.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad Patikrinimo aktu lėšų perskaičiavimas pradėtas nuo 0 grynųjų pinigų sumos 2004 m. sausio 1 d., šią sumą grindžiant prielaidomis (jaunas amžius, draudžiamų pajamų nebuvimas, vienkartinės turto deklaracijos neteikimas). Jokios iš minėtų prielaidų neriboja teisės ir galimybės disponuoti lėšomis, todėl neaišku, kodėl į likučių perskaičiavimą neįtraukta 50 000 Lt lėšų suma, kurią kitais atvejais Panevėžio AVMI įtraukia (pripažįsta) be jokių papildomų motyvų ir įrodymų. Nei Komisijos sprendime, nei Patikrinimo akte nenurodytas joks įrodymas, kuriuo grindžiamas pareiškėjo 0 grynųjų pinigų likutis 2004 m. sausio 1 d., nors būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga pagrįsti tokį skaičių. Sprendime nepagrįstai remiamasi mokesčių administratoriaus teise rinkti duomenis už laikotarpį, išeinantį iš MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ribų tiek, kiek, remiantis šiais duomenimis, yra sumažinamas lėšų likutis ir sukuriamas lėšų trūkumas bei atitinkamos GPM prievolės tikrinamu laikotarpiu. Toks vykdomas duomenų rinkimas savo nuožiūra tiesiogiai sukuria mokestines prievoles tikrinamu laikotarpiu, pareiškėjas galėtų gintis nuo jo tik pateikdamas visus pajamų ir išlaidų dokumentus už laikotarpį, viršijantį ne tik pareiškėjui taikytiną patikrinimo senaties terminą, bet ir 10 metų apskaitos dokumentų saugojimo terminą. Patikrinimo aktu atsisakyta įtraukti į lėšų likučius 2011 m. pareiškėjo gautas pinigines dovanas grynaisiais pinigais už 94 000 Lt sumą (49 000 Lt iš senelių ir 45 000 Lt iš tėvų), tokiu būdu sumažinant 2003 m. sausio 1 d. jo turimą lėšų likutį šia suma.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą į pareiškėjo lėšų likutį, motyvuojant tuo, kad J. P. nedeklaravo šios paskolos savo 2016 m. turto deklaracijoje. Pareiškėjas aiškino, jog ši notarinė 100 000 Eur paskola buvo įtraukta į pareiškėjo 2016 m. lėšų likučius pirminio patikrinimo akte ir nėra jokių naujų priežasčių (pagrindų) neįtraukti jos ir pakartotiniame patikrinime. Tai, kad J. P. galimai nedeklaravo šios paskolos, yra tik pagrindas kelti paskolos davėjo atsakomybės klausimą, tai negali būti teisėtas pagrindas eliminuoti šias lėšas iš pareiškėjo finansinio balanso, tokiu būdu sukuriant dirbtinį lėšų trūkumą ir atitinkamą GPM prievolę (su baudomis ir delspinigiais). Tokia poveikio priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už kito asmens, kurio jis nekontroliuoja, veiksmus) ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamą nuosavybės teisę. Mokesčių administratorius nepagrįstai plačiai remiasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo dalimi, kuria pasisakoma dėl pareiškėjo paskolos M. K. (toliau – M. K.) sutarties faktinių aplinkybių, ir visiškai ignoruoja tai, kad šiuo sprendimu teismas pripažino J. P. ir pareiškėjo paskolos sutartį sudaryta ir įvykdyta bei laikė šią paskolą pareiškėjo lėšų šaltiniu. Ieškovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, taip pat 2016 m. balandžio 26 d. J. P. ir pareiškėjo pasirašytas pinigų perdavimo-priėmimo kvitas patvirtina, kad paskolos sutartis buvo įvykdyta – J. P. perdavė pareiškėjui 100 000 Eur, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „RP domus“ turtas buvo įkeistas J. P. naudai; šiuo metu ieškovas jau yra grąžinęs paskolą J. P., hipoteka panaikinta. Šiuo atveju M. K. nebuvo 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutarties šalimi, todėl ji jam nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Ši sutartis parodo piniginių lėšų (100 000 Eur) gavimo šaltinį. Motyvai dėl pareiškėjui tenkančios pareigos pagrįsti lėšų šaltinį ir jos nevykdymo yra teisiškai nereikšmingi, nes pareiškėjui neduotas nurodymas pagal MAĮ 41 straipsnį.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktu nepagrįstai atsisakyta įtraukti į jo 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S. (toliau – R. S.), vykdant 2016 m. kovo 2 d. bendradarbiavimo sutartį (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis) (2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitas).

11. Pareiškėjas akcentavo, jog Panevėžio AVMI sprendime tvirtinti Patikrinimo aktą mokesčio administratorius nepagrįstai ir neobjektyviai skyrė maksimalią galimą baudą dėl tariamo pareiškėjo nebendradarbiavimo, nes nesugebėjo kritiškai ir objektyviai įvertinti savo veiksmų teisėtumo kontrolės procedūrų metu. Komisija sprendime, nevertindama aukščiau minimų aplinkybių, remdamasi išimtinai Patikrinimo akto turiniu (nenustatyta švelninančių aplinkybių), sumažino baudą nuo 12 272 Eur iki 9 818 Eur (nuo 50 proc. iki 40 proc. mokesčio sumos).

12. 2022 m. gegužės 26 d. pareiškėjo atstovas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, pridėjo prie jų papildomus įrodymus, be kita ko, ir privataus teismo eksperto konsultacinę išvadą.

13. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovas teigė, jog mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma ir, atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurių negali pagrįsti, tokiu būdu mokestis apskaičiuojamas, taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą išlaidų metodu. 2018 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjui buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo prašoma pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. 2018 m. gegužės 30 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pakartotinio patikrinimo metu 2019 m. balandžio 29 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat nurodoma pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Taigi pareiškėjas turėjo pareigą pateikti pranešimuose nurodytus dokumentus, pranešimuose nurodytas reikalavimas iš esmės atitinka nurodymą.

15. Atsakovas vertino, kad Panevėžio AVMI tinkamai vykdė savo teises ir pareigas. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato senaties terminą laikotarpiui, už kurį gali būti apskaičiuoti mokesčiai. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį atliekamas mokestinis patikrinimas (2013–2016 m.), nepažeidžia įstatyme nustatytų terminų. Senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Taigi nėra analogijos tarp teisės normų, reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą, ir duomenų, svarbių mokesčio apskaičiavimo tyrimui. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir panašios aplinkybės). Nagrinėjamu atveju pajamų bei išlaidų analizė atlikta, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi teisės aktai nenustato termino atlikti tokius veiksmus.

16. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. balandžio 28 d. pareiškėjas teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 m., tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų. Tačiau, vadovaujantis VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-95 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Deklaracijos užpildymo taisyklės) 1 priedo 8 punkto nuostatomis, pagal aktualiu laikotarpiu galiojusią redakciją, nedeklaruojamos yra iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių dovanojimo būdu gautos pajamos, kurių suma per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 10 000 Lt. Taigi pareiškėjui teko prievolė deklaruoti iš senelės ir tėvų gautas dovanas, kadangi jos viršija teisės aktuose nustatytą leistiną nedeklaruoti sumą (98 000 Lt). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų realų pinigų gavimo faktą. Vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir močiutė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, jog nepagrįstai atsisakyta pripažinti iš J. P. gautą paskolą, atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje yra nustatyta, jog pareiškėjas nepaskolino 100 000 Eur M. K. ir neperdavė piniginių lėšų M. K. kartu su J. P.. Remiantis šiuo teismo nustatytu juridiniu faktu civilinėje byloje, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas realiai negavo piniginių lėšų iš J. P., kadangi iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ieškinyje nurodo, kad minėtas pinigines lėšas jis pasiskolino iš J. P. tam, kad galėtų paskolinti jas M. K.. Todėl pagrįstai konstatuota, kad piniginės lėšos pagal paskolos sutartį realiai nebuvo gautos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų iš J. P. gautos paskolos realumą. Atsakovas pažymėjo, jog J. P. 2017 m. teikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (forma FR0001), tačiau deklaracijoje nenurodė, jog turi paskolintų ar susigrąžintų lėšų, kai pagal teisės aktus turėjo prievolę deklaruoti suteiktą paskolą, kadangi paskolos suma viršija 1 500 Eur.

18. Dėl pareiškėjo teiginio, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė pripažinti Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo prievolę pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršija 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas nėra deklaravęs gautų piniginių lėšų. Todėl pagrįstai atsisakyta pripažinti Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas pareiškėjo gautomis pajamomis. Bendradarbiavimo sutartis ir pinigų priėmimo-perdavimo kvitas nepatvirtina fakto, jog pinigai realiai buvo gauti. Atsakovas vertino, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų ir pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas mokestis ir su juo susijusios sumos. Pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

20.1. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo pakartotinį GPM deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2013–2016 m.;

20.2. Patikrinimo aktas buvo surašytas 2021 m. vasario 23 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 m. 164 211 Eur viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas nedeklaravo minėtų pajamų Metinėje pajamų deklaracijoje ir nesumokėjo GPM nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies bei 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų, nėra galimybės mokėtiną GPM sumą apskaičiuoti įprasta tvarka, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Iš viso pareiškėjui apskaičiuota 24 544,89 Eur GPM;

20.3. Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotą 24 544,89 Eur GPM, 7 507,74 Eur GPM delspinigius ir skyrė 50 proc. dydžio GPM baudą (12 272 Eur), atleido nuo 3 302,22 Eur GPM delspinigių sumokėjimo;

20.4. VMI sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą;

20.5. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 24 544,89 Eur GPM ir su juo susijusių delspinigių, pakeitė kitą VMI sprendimo dalį (t. y. dėl paskirtos 50 proc. GPM baudos), vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 50 proc. GPM baudą (12 272 Eu) nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 40 proc. GPM baudą (9 818 Eur).

21. Teismas vadovavosi GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 3 straispniu, 22 straipsniu, 27 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi, 121 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjui buvo išsiųstas raštas Nr. (42.72)MTP-172 apie numatomą atlikti mokestinį tyrimą. Rašte buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, įskaitant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, paskolų sutartis ir kt. Pradėjus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2018 m. gegužės 30 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126 buvo nurodyta pateikti visus turimus dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pakartotinio patikrinimo metu 2019 m. balandžio 29 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651 taip pat buvo nurodyta pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kurie nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo laiku ir tinkamai informuotas apie jo pareigą pateikti dokumentus, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti paaiškinimus ir reikiamus dokumentus mokesčių administratoriui.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas be pagrindo akcentuoja MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį bei tuo siekia įrodyti mokesčio administratoriaus padarytus procedūrinius pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės ir sąlygos pateikti mokesčių administratoriui reikiamus paaiškinimus ir dokumentus, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos.

23. Teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, teismų praktika senaties termino aiškinimo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė už 2004–2012 m. laikotarpį atlikta, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad mokesčiai buvo priskaičiuoti už 2013–2016 m. laikotarpį, t. y. nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

24. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius 2004 m. sausio 1 d. 0 Lt pinigų likutį nustatė, įvertinęs tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjo jaunu amžiumi, draudžiamų pajamų nebuvimu, vienkartinės turto deklaracijos neteikimu; taip pat buvo vertinta tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir sutaupytas pinigines lėšas. Teismas sutiko, kad šių aplinkybių visuma buvo pagrindas mokesčių administratoriui pradėti lėšų perskaičiavimą nuo 0 Lt grynųjų pinigų likučio 2004 m. sausio 1 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius grindė šią išvadą prielaidomis.

25. Teismas aptarė dvi būtinąsias sąlygas, kurioms esant mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str. 1 d.), ir pažymėjo, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, tai sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 2016 metų laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma. Tai reiškia, kad pareiškėjas gavo pajamas iš nenustatytų šaltinių ir nedeklaravo jų, t. y. nevykdė savo pareigos apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Todėl teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius (GPM), taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pasirinktas išlaidų įvertinimo metodas).

26. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 1–2 dalimis, įvertinęs bylos medžiagą priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrindė jo pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjas nepaneigė, kad jos yra neteisingos.

27. Dėl pareiškėjo teiginio, kad VMI neįvertino jo iš tėvų ir senelės gautų dovanotų pinigų, teismas nurodė, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. balandžio 28 d. pareiškėjas teikė Metinę pajamų deklaraciją GPM308 už 2011 m., tačiau GPM308N priede nedeklaravo dovanojimo būdu iš tėvų ir senelės gautų pajamų. Teismas vadovavosi Deklaracijos užpildymo taisyklių 1 priedo 8 punkto nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjas, gavęs dovanojimo būdu pajamas, kurių suma 94 000 Lt, t. y. viršija 10 000 Lt sumą, privalėjo deklaruoti jas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nedeklaravo gautų sumų dėl klaidos, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią mokesčių mokėtojui tenka rizika dėl įrodinėjimo naštos, ir pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie realiai pagrįstų pinigų gavimo faktą. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo tėvai ir senelė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis, tačiau neaišku, kodėl tuomet šioje byloje aptariamos lėšos nebuvo pervestos per banką. Teismas, nustatęs, jog sutartys buvo sudarytos su pareiškėjui artimais asmenimis, pažymėjo, jog kyla abejonių jų patikimumu visos bylos kontekste. Teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius pagrįstai neįtraukė minėtų pareiškėjo sumų (iš viso 94 000 Lt) į tikrinamojo laikotarpio lėšų likučius, nes vien pateiktos pinigų dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. K. nenurodė iš esmės jokių šiai bylai svarbių aplinkybių, susijusių su realiu pinigų gavimu pagal dovanojimo sutartis.

28. Dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti 100 000 Eur J. P. paskolą pagal 2016 m. balandžio 26 d. notarinę paskolos sutartį į jo (pareiškėjo) lėšų likutį, teismas nustatė, jog tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija išsamiai pasisakė šiuo klausimu. Teismas sutiko tiek su mokesčių administratoriaus, tiek su Komisijos atliktu aplinkybių vertinimu ir jų motyvais, todėl jų nekartojo. Papildomai teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, nes 2017 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad iš karto po 2016 m. balandžio 26 d. 100 000 Eur paskolos sudarymo jis su J. P. nuvyko pas M. K., kuriam ta pati suma (100 000 Eur) ir buvo perduota; pareiškėjas teismo, be kita ko, prašė priteisti iš M. K. minėtos paskolos sumą (civilinė byla Nr. e-473-653/2019). Tačiau tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo ieškinį. Teismai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo pinigų perdavimo M. K. fakto. Minėtoje byloje būtent pareiškėjas deklaravo, kad gauta paskola buvo skirta perskolinimui M. K.. Tačiau nepavykus to teisiškai įrodyti, pareiškėjas šioje administracinėje byloje bando išvengti mokestinės prievolės, t. y. iš esmės jis pripažįsta, kad pinigai, gauti iš J. P., liko pas jį (t. y. M. K. ir nebuvo perduoti, nors ieškinys dėl skolos priteisimo buvo pareikštas). Tai rodo, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir akivaizdžiai manipuliuoja minėta paskolos sutartimi, nes tai reiškia, kad jis nesąžiningai buvo pareiškęs ieškinį dėl paskolos priteisimo trečiajam asmeniui, nors žinojo, jog tie pinigai nebuvo perduoti trečiajam asmeniui (tai akivaizdu iš šioje byloje pareiškėjo užimtos pozicijos). Tokia situacija, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, teismui suteikė pagrindą abejoti ir šioje byloje pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, susijusiais su minėta paskola, t. y. kad pareiškėjas realiai gavo iš J. P. minėtą pinigų sumą – 100 000 Eur. Pareiškėją ir J. P. sieja artimi santykiai (yra draugai, buvę grupiokai), taip pat verslo santykiai. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia civilinėje byloje teismų konstatuotų aplinkybių. Šioje administracinėje byloje teismas vertina tik aplinkybes mokesčių mokėjimo klausimų kontekste, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismas vertino jas kitais aspektais. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju J. P. negalėjo nurodyti nieko konkretaus dėl piniginių lėšų pagal 2016 m. balandžio 26 d. paskolos sutartį perdavimo pareiškėjui, tik bendrai teigė, kad pinigai buvo perduoti. Teismas vertino šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus. Teismas nustatė, kad J. P. deklaravo paskolą tik 2021 m. gruodžio 30 d. Nors tai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau šią aplinkybę vertinant pareiškėjui svarbiais aspektais ir atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad tai buvo padaryta nesavalaikiai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad neįrodytas pinigų realus perdavimo faktas. Mokesčių administratorius, nepripažindamas minėtų 100 000 Eur pareiškėjo pajamų šaltiniu, elgėsi teisėtai ir pagrįstai.

29. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė įtraukti į jo 2016 m. lėšų likutį 150 000 Eur, perduotų R. S., vykdant Bendradarbiavimo sutartį (2016 m. gegužės 16 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitas), vadovaudamasis MAĮ 42¹ straipsnio 1–3 dalimis, Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, nuostatomis, jog mokesčių mokėtojas privalo pateikti informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius, pateikdamas PRC907 formą. Teismas sprendė, kad teisinis reguliavimas įpareigojo pareiškėją pateikti PRC907 formos pranešimą, kadangi sandorio pagrindu pareiškėjas gavo iš fizinio asmens piniginių lėšų, kurių suma viršijo 15 000 Eur, sandoris nėra notarinės formos, pareiškėjas nėra deklaravęs gautų piniginių lėšų; pareiškėjas turėjo prievolę pateikti informaciją apie Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas.

30. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktą konsultacinę išvadą, priėjo prie išvados, kad šie duomenys nepaneigia šioje byloje teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Teismas pažymėjo, kad klausimai, kuriuos pareiškėjo prašymu sprendė pasamdytas asmuo, įvardijamas privačiu teismo ekspertu, nėra tie klausimai, kurie reikalautų specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių; taip pat byloje nebuvo kilęs joks poreikis specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Tai fakto ir teisės klausimai, kurie šioje byloje išspręsti teismo; nebuvo jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikėję specialių žinių. Teismas nurodė, jog konsultacinėje išvadoje pateikta kitokia nuomonė, beje, kuri net nėra pagrįsta aspektais, kuriuos vertino teismas, vertintina kaip šio asmens galima nuomonė, kuri nedaro ir negali daryti jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms. Teismas darė išvadą, kad konsultacinė išvada nepaneigia ir negali paneigti teismo padarytų išvadų dėl lėšų gavimo pagal pareiškėjo nurodytus sandorius, todėl konsultacinės išvados teiginys (išvada), kad, pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjui užteko pajamų pagrįsti 2016 m. išlaidas, atmestinas.

31. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų (mokestiniam patikrinimui daryta neteisėta įtaka, mokestinis patikrinimas atliktas neobjektyviai, mokesčių administratorius kartu su Patikrinimo aktu nepateikė jam jokių Patikrinimo akto skaičiavimus pagrindžiančių pajamų ir išlaidų dokumentų). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kuriais remtasi ESTT praktika dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo, pažymėjęs, kad tai nėra analogiški atvejai. ESTT praktikoje kalbama apie susipažinimą teisme, o nagrinėjamu atveju pareiškėjui galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga buvo sudaryta Komisijoje.

32. Teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, pripažinęs juos neesminiais ir nekeičiančiais padarytų išvadų. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą, Panevėžio AVMI sprendimą (toliau visi kartu – ir Sprendimai) ir Patikrinimo aktą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas pakartojo skundo teismui argumentus, susijusius su esminiu procedūros trūkumu – teisės į gynybą pažeidimu (negautais pajamų ir išlaidų dokumentais, ESTT 2019 m. spalio 16 d. sprendimu byloje Glencore Agriculture Hungary Kft. prieš Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatóság, C-189/18 (ECLI:EU:C:2019:861), teigdamas, kad Komisijos ir teismo sprendimo motyvai šiuo aspektu (kad mokesčių mokėtojas yra gavęs visus (ar dalį) tokių dokumentų kitoje administracinėje procedūroje ir galėjo su jais susipažinti Komisijoje) yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjas neužsiima archyvavimu ir nepagrįstų (nepatvirtintų) administracinių aktų priedų saugojimu ir turi neginčijamą teisę gauti visus naujo Patikrinimo akto priedus tam, kad galėtų tinkamai įvertinti Patikrinimo akto pagrįstumą ir galėtų pasinaudoti MAĮ suteikta teise pareikšti rašytines pastabas. Sprendimuose nėra nė vieno motyvo, kodėl pareiškėjo cituojama 2019 m. ESTT praktika neturėtų daryti įtakos (keisti) 10 metų senumo administracinių teismų praktikai. Teismo sprendime kvestionuojama pareiškėjo pateikta ESTT praktika, nepateikiant jokių argumentų, kodėl asmens teisė susipažinti su informacija ir kartu teisė į gynybą turėtų būti kitokia mokestinio patikrinimo metu, lyginant su administracine procedūra. ESTT yra pripažinęs, kad „Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra teismas pagal EB 234 straipsnį <...>“ (2010 m. spalio 21 d. sprendimo Nidera Handelscompagnie, C-385/09 (EU:C:2010:627) (40 p.). Nagrinėjamu atveju teismas nepaneigė, kad teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo mokestinio patikrinimo metu negalima ištaisyti, leidžiant susipažinti su medžiaga ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu.

35. Pareiškėjas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vykdyta MAĮ nustatyta pajamų pagrindimo procedūra, t. y. Panevėžio AVMI, pažeisdama viešojo administravimo teisėtumo principą, nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo (164 211 Eur piniginių lėšų) šaltinius ir juos pagrįsti, kaip tai nustatyta MAĮ 33 straipsnio 13 punkte ir 41 straipsnyje, ir, nepateikusi tokio nurodymo, apmokestino šiuos „trūkumus“. Teismo posėdžių metu VMI atstovai pripažino faktą, kad Panevėžio AVMI nepateikė mokesčių mokėtojui nustatytos formos nurodymo. Komisijos sprendime minimi pranešimai apie pačios kontrolės procedūros pradžią, teikiami kitų teisės aktų pagrindu, turi visai kitus tikslus ir nei pagal formą, nei pagal turinį (nei pagal teisines pasekmes) negali būti prilyginami nurodymui pagal MAĮ 41 straipsnį (kurio pažeidimu kaltinamas pareiškėjas). Teismas sprendime neįvertino šių pareiškėjo ir VMI atstovės teismo posėdžio metu pateiktų argumentų. Teismas sprendime, priešingai nei Komisija, jau nemini mokesčių administratoriaus teisės duoti mokesčių mokėtojui privalomąjį nurodymą pagal MAĮ 33 straipsnį. Teismas, nepagrįstai siekdamas pateisinti mokesčių administratoriaus padarytus pažeidimus ir nepasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų iš esmės, išnagrinėjo bylą neobjektyviai, šališkai bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

36. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus, susijusius su neteisėtu MAĮ 70 straipsnio taikymu dėl pagrindo nebuvimo, akcentavo Komisijos sprendimo išvadą, kad MAĮ 70 straipsnis taikytas dėl pareiškėjo pajamų nedeklaravimo 2016 metais, ignoruojant faktą, kad šis tariamas nedeklaravimas nustatytas, vertinant pajamų pakankamumą pagrįsti išlaidas ir konstatavus tariamą MAĮ 41 straipsnio pažeidimą, ir pažymi, kad teismo sprendime apskritai nepasisakyta dėl šių argumentų. Teismas, pateisindamas mokesčių administratoriaus veiksmus – GPM apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, tik nurodė, jog pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių ir nedeklaravo jų. Taigi teismas, sprendime remdamasis tik vienos iš šalių – mokesčių administratoriaus – teiginiais, išnagrinėjo bylą šališkai ir neobjektyviai.

37. Pareiškėjas dėstė argumentus, susijusius su 94 000 Lt pinigine dovana, neprivalėjimu teikti pranešimo PRC911, negautu nurodymu pagrįsti pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, pateiktomis dovanojimo sutartimis, ir papildomai nurodė, kad Komisija sprendimu atkakliai gynė mokesčių administratoriaus teisę nematyti šių sutarčių dėl jų nedeklaravimo GPM deklaracijoje ir visiškai nesvarstydama skundo argumentų, rodančių, kad šis nedeklaravimas yra tik akivaizdi pareiškėjo klaida. Teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, o, paminėjęs tik dovanojimo sutartis ir neaptaręs kitų byloje esančių bei apeliaciniame skunde detalizuojamų įrodymų, iš esmės nemotyvuotai ignoravo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir argumentus. Pareiškėjas nesutiko su teismo atliktu liudytojo J. K. parodymų vertinimu, teigė, kad teismo įrodymų vertinimo standartas, reikalaujant kažkokio objektyviai neįmanomo surinkti pagrindimo, neargumentuotas pareiškėjo pateiktų duomenų atmetimas yra neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas.

38. Pareiškėjo vertinimu, teismas, pasisakydamas dėl civilinėje byloje teismų konstatuotų aplinkybių dėl neteisėto 100 000 Eur pajamų neįtraukimo į 2016 m. lėšas, pateikia prieštaringus argumentus. Sprendimuose tvirtinta, jog mokestine prasme svarbus pinigų gavimo pagal sandorius įrodymas, 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu liudytojas J. P., paklaustas apie pinigų perdavimo aplinkybes, aiškiai nurodė, jog jis perdavė pareiškėjui pinigus pagal sudarytą paskolos sutartį. Taigi pareiškėjas gavo 100 000 Eur pagal paskolos sutartį, tai yra pagrįsta tiek rašytiniais duomenimis (pati paskolos sutartis, įkeitimo dokumentai, teismų procesiniai sprendimai civilinėje byloje, paskolą suteikusio asmens deklaracija), tiek liudytojo parodymais. Teismas, sprendime paneigdamas paskolos suteikimo faktą, nagrinėjamu atveju ignoruoja ir paneigia civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais konstatuotas aplinkybes. Teismas sprendime iš esmės emocinio lygmens motyvais kaltina pareiškėją, kad jis siekia išvengti mokestinės prievolės, yra nesąžiningas ir manipuliuoja paskolos sutartimi. Tačiau šie teismo teiginiai akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi pareiškėjas grindžia 100 000 Eur sumos, kaip paskolos, gavimą iš J. P. byloje esančiais ir apeliaciniame skunde papildomai detalizuojamais objektyviais duomenimis. Todėl pareiškėjas sąžiningai ir pagrįstai siekia, kad ši 100 000 Eur suma būtų pripažinta pareiškėjo 2016 m. pajamomis.

39. Dėl Bendradarbiavimo sutarties (neteisėto 150 000 Eur pajamų neįtraukimo į 2016 m. lėšas) pareiškėjas nurodė, kad teismas sprendime nenagrinėjo pareiškėjo skunde pateiktų duomenų ir argumentų, neatsižvelgė į prieštaringus VMI atstovės paaiškinimus teismo posėdyje, tačiau skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas neįrodė leistinais įrodymais 150 000 Eur gavimo fakto. Nagrinėjamu atveju teismas nepaaiškino, kodėl teismas pateiktus įrodymus, o ypač įsiteisėjusį teismo sprendimą (civilinėje byloje Nr. e2-5136-275/2017), laiko neleistinu įrodymu. Pareiškėjas teigia, kad teismas neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo bylą, grindė sprendimą išimtinai mokesčių administratoriaus argumentais ir nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo teismui visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Todėl teismo teiginiai dėl pareiškėjo gautų pajamų (įplaukų) yra nepagrįsti.

40. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime nepagrįstai nevertinamas 2022 m. balandžio 12 d. Ekspertinio tyrimo aktas Nr. A1867, nes teismo ekspertų sąraše esantis dr. R. B. Ekspertinio tyrimo akto 1 priede atliko skaičiavimus, kurie patvirtino, kad pareiškėjo 2016 m. gautų pajamų (įplaukų) pakako jo patirtoms išlaidoms. Todėl nėra suprantama, kodėl teismas grindžia sprendimą tik nepagrįstais mokesčių administratoriaus atliktais vertinimais ir skaičiavimais, kuriuos aiškiai paneigia inter alia (be kita ko) atliktas ekspertinis vertinimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jo nepagrįsto kaltinimo nebendradarbiavimu ir bauda, nepagrįstai tvirtindamas, kad jie yra deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo.

41. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42. VMI pakartojo atsiliepimo į skundą argumentus (Panevėžio AVMI tinkamai vykdė savo teises ir pareigas, pajamų bei išlaidų analizė atlikta, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kadangi teisės aktai nenustato termino atlikti tokius veiksmus, dovanojimo sutartys nepagrindžia pinigų gavimo fakto, pareiškėjo tėvai ir senelė pervesdavo jam pinigines lėšas per banką, kurios pripažintos pareiškėjo gautomis pajamomis, įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-473-653/2019 yra nustatyta, jog pareiškėjas nepaskolino 100 000 Eur M. K. ir neperdavė piniginių lėšų M. K. kartu su J. P., pareiškėjas turėjo prievolę pranešime PRC907 pateikti informaciją apie Bendradarbiavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas) ir papildomai nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, jog pareiškėjo išlaidos 2016 m. laikotarpiu viršijo gautas pajamas 164 211 Eur suma ir, atsakovo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas GPM, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas gavo iš nenustatytų šaltinių pajamas, kurių negali pagrįsti, tokiu būdu mokestis apskaičiuojamas, taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą išlaidų metodu. Atsakovas vadovaujasi MAĮ įtvirtinta įrodinėjimo pareiga ir teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų dėl mokėtino mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius.

43. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Pareiškėjas akcentuoja, jog pareiškėjo pajamų pakankamumą (ir net viršijimą) pagrįsti patirtas išlaidas patvirtina ne tik apeliaciniame skunde, bet ir paaiškinimuose nurodomi sandoriai, kuriuos mokesčių administratorius žinojo ar žino, dokumentus turėjo ir turi, bet ignoruoja (nevertina) ir tyčia nepripažįsta jų kaip pagrindžiančių pareiškėjo atitinkamas pajamas arba išlaidas.

IV.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą, nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-52, paliko nepakeistą kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė panaikinti Patikrinimo aktą, surašytą atlikus jo mokestinį patikrinimą. Tačiau, vadovaujantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atlikus mokestinį patikrinimą surašomas patikrinimo aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (žr., pvz., 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-504/2010; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-543-575/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 22–25 p.; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-284-442/2022). Tai reiškia, kad teismas privalėjo atsisakyti priimti skundo dalį dėl šio patikrinimo akto panaikinimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), o priėmęs – nutraukti šią administracinės bylos dalį (ABTĮ 103 str. 1 p.). Todėl apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas keistinas – naikinama sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti Patikrinimo aktą, ir ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.; pvz., 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-925-968/2022).

46. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašė pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo pridėti naujus įrodymus, nes kai kurie dokumentai jau yra byloje (du 2011 m. lapkričio 24 d. Nordea pajamų orderiai), nepridėjo kitų dokumentų (2022 m. spalio 13 d. prašymo, 2023 m. balandžio 14 d. prašymo, 2023 m. gegužės 15 d. UAB „Piliuona“ atstovo J. K. rašto „Dėl informacijos pateikimo pagal 2022 m. spalio 13 d. ir 2023 m. balandžio 14 d. prašymą“, 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties, 2011 m. gegužės 2 d. UAB „Piliuona“ kasos pajamų orderio kvito, 2013 m. gegužės 3 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos, 2014 m. gruodžio 16 d. Paskolos sutarties), nes nenustatė priežasčių, kodėl šie dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

47. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Komisijos sprendimą, VMI sprendimą, Panevėžio AVMI sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepaneigė byloje įrodymais nustatytų faktų, kad 2016 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas, t. y. pareiškėjas gavo 164 211 Eur pajamų, kurių negalėjo pagrįsti dokumentais ir nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka, nes ši išvada padaryta, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuoto.

48. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui teisingai išspręsti aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatyme, MAĮ (70 straipsnio 1 dalyje) ir šiuos įstatymus įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-153-815/2023). Nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expréssis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti paskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019).

49. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio, nes nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad pareiškėjas 2016 m. disponavo 164 211 Eur piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių jis negalėjo pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Byloje pateikti įrodymai (2018 m. vasario 28 d. raštas Nr. (42.72)MTP-172; 2018 m. gegužės 30 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.72)FR0663-126; 2019 m. balandžio 29 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59)FR0773-651; 2018 m. gegužės 22 d. A. O. el. laiškas pareiškėjui) patvirtina, kad mokesčių administratorius informavo pareiškėją apie mokestinį tyrimą, mokestinį patikrinimą, pakartotinį mokestinį patikrinimą ir prašė pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, prašė patvirtinti, ar pateikė visus dokumentus. Atsižvelgdamas į šias bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo teisė teikti dokumentus buvo pažeista, nes mokesčių administratorius nepriėmė nurodymo pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą ir 41 straipsnį ir taip nevykdė pajamų pagrindimo procedūros.

50. Pasisakydamas dėl pareiškėjo motyvų, kad mokesčių administratorius, tikrindamas GPM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį, t. y. už 2013–2016 m., negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo, Komisijos, mokesčių administratoriaus pozicijai, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui mokesčiai apskaičiuoti už 2013–2016 m laikotarpį.

51. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius grindė išvadą apie pareiškėjo 2004 m. sausio 1 d. turimą 0 Lt pinigų likutį prielaidomis. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius nustatė 2004 m. sausio 1 d. 0 Lt pinigų likutį, įvertinęs tam tikras aplinkybes, susijusias su pareiškėjo jaunu amžiumi, draudžiamų pajamų nebuvimu, vienkartinės turto deklaracijos neteikimu, taip pat buvo vertinta tai, kad pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. gautas pajamas ir sutaupytas pinigines lėšas. Apeliaciniame skunde taip pat nėra argumentų ir byloje nėra įrodymų, paneigiančių šias išvadas.

52. Pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvams ir aplinkybių, susijusių su pareiškėjo senelės ir tėvų paskolomis, vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė šiuo aspektu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė teismo sprendimą lemiančius motyvus ir įrodymus (dovanotų sumų nedeklaravimą, duomenų apie realų pinigų perdavimą nebuvimą ir kt.) ir iš įrodymų visumos padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė realaus pinigų gavimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui. Pareiškėjo pateikti įrodymai (taip pat ir 2011 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Piliuona“, 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. kasos pajamų orderiai, 2011 m. lapkričio 23 d. UAB „Piliuona“ prašymas, 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo atsakymas, J. K. parodymai) niekaip neįrodo, kad kitas pinigų sumas per banką pervedinėję dovanotojai realiai suteikė pareiškėjui pinigus pagal ginčo paskolos sutartis grynais pinigais, taip pat kad pareiškėjas dėl žmogiškosios klaidos nepateikė deklaracijų.

53. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su J. P. paskola pareiškėjui ir pareiškėjo pajamomis iš Bendradarbiavimo sutarties, vertinimui, pabrėžė, kad jokių realių įrodymų apie pinigų perdavimą ir pinigų grąžinimą nebuvimas, kitų įrodymų nepatikimumas lemia išvadą apie neįrodytą pinigų perdavimą. Įrodymai, kuriais remiasi pareiškėjas, buvo pagrįstai atmesti, nes jie susiję su pareiškėjo raštu užfiksuota valia, taip pat su asmenų, turinčių sąsajų su pareiškėju, valia. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, vertino įrodymus, savo sprendimą grindė emociniais argumentais apie pareiškėjo nesąžiningumą, nesivadovavo teismų sprendimais. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-473-653/2019 pažymėjo, kad J. P. buvo liudytojas byloje, davė parodymus, kad jis vertėsi kreditavimo veikla, kas yra neteisėta, yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes dirba kartu su pareiškėju. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-473-653/2019 atmetė pareiškėjo ieškinį atsakovui M. K., Vilniaus apygardos teismas sprendė kitus klausimus nei nagrinėjamoje byloje, atsakovai VMI ir Panevėžio AVMI nedalyvavo minėtoje byloje, negalėjo pasisakyti ir ginčyti bylos aplinkybių. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-323-425/2019, kurioje liudijo J. P., atmetė ieškovo M. K. ieškinį pareiškėjui, Panevėžio apygardos teismas sprendė kitus klausimus nei nagrinėjamoje byloje, VMI ir Panevėžio AVMI nedalyvavo minėtoje byloje, negalėjo pasisakyti ir ginčyti bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir plačiai pasisakė dėl pareiškėjo pateikto ekspertinio tyrimo akto ir liudytojų parodymų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, plačiau dėl jų nepasisakė.

54. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pažeidė pareiškėjo teisę susipažinti su mokestinio patikrinimo aktu ir jo priedais. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisė susipažinti su byloje esančia medžiaga buvo tinkamai užtikrinta tiek Komisijoje, tiek teisme, pareiškėjas teikė paaiškinimus ir įrodymus mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, kurie buvo įvertinti Komisijos ir teismo, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą ir (ar) kurios būtų reikšmingos priimant šį sprendimą, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai gintis, pateikdamas savo argumentus ar įrodymus, nežinojo, kuo grindžiamas Patikrinimo aktas, atitinkamai, kad procedūrinis pažeidimas buvo esminis, t. y. toks, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Pareiškėjas be pagrindo vadovaujasi ESTT praktika (ESTT 2019 m. spalio 16 d. sprendimas byloje Glencore Agriculture Hungary Kft. prieš Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatóság, C-189/18 (ECLI:EU:C:2019:861) ir jo 52 punkte cituojama ESTT praktika), nes nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo cituojamų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, be to, pareiškėjas remiasi tik dokumentų nepateikimo faktu, nors nagrinėjamu atveju įvertintas ne tik faktas, bet ir jo pasekmės.

55. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

V.

56. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 ir perduoti administracinę bylą Nr. eA-996-1047/2023 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

57. Pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

58. Pareiškėjo vertinimu, byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė MAĮ 33 straipsnio 13 punkto, 41 straipsnio 1 dalies, VMI viršininko 2004 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. VA-102 „Dėl Mokesčių administratoriaus nurodymo asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti FR0698 formos ir jos užpildymo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas dėl mokesčių administratoriaus privalomojo nurodymo pateikimo mokesčių mokėtojui, Konstitucijos 29 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygybės principą ir konstitucinį proporcingumo principą.

59. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo 2004–2016 metų pajamų ir išlaidų palyginimą, tačiau pareiškėjui nebuvo pateiktas teisės aktų nustatytos formos privalomasis nurodymas. Šią aplinkybę pripažino ir VMI atstovė. Nepateikęs nurodymo, mokesčių administratorius apmokestino minėtus pajamų „trūkumus“. Akivaizdu, kad išvados apie negalėjimą pagrįsti pajamas (turtą) ir apmokestinimą GPM gali būti grindžiami tik teisės aktų nustatyta tvarka pateikto teisėto nurodymo netinkamu (ne)įvykdymu. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neįvertino šio aspekto, deklaratyviai pažymėdami, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismų sprendimų motyvai apie tai, kad mokesčių administratorius informavo pareiškėją apie mokestinį patikrinimą ir prašė pateikti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, yra teisiškai nereikšmingi.

60. Pareiškėjas nurodo, kad dalies viešojo administravimo subjekto pareigų vykdymas (informavimas apie pradedamą patikrinimą ar jam reikalingus dokumentus) niekaip neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo kitų įstatyme įtvirtintų pareigų, įskaitant ir pareigą duoti privalomąjį nurodymą turto ir pajamų pagrindimui pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą, 41 straipsnio 1 dalį, jei tikrinimo eigoje kyla pagrįstų įtarimų dėl gebėjimų pagrįsti pajamas (turtą). Toks teismų sprendimų motyvavimas akivaizdžiai pažeidžia įstatymo viršenybės principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuris reikalauja, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Jei yra įstatymu nustatyta pajamų (turto) pagrindimo procedūra, tai išvados apie negalėjimą pajamų (turto) pagrįsti gali būti daromos tik ją atlikus.

61. Pareiškėjo vertinimu, teismai išnagrinėtoje byloje pažeidė asmenų lygybės ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju teismai atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įskaitant ir 2016 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartį bei 2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitą, kaip nepagrindžiančius pajamų gavimo aplinkybių. Tačiau teismai neneigė pareiškėjo A. ir J. S. patirtų 130 000 Eur išlaidų, kurias pagrindžia pareiškėjo su jais sudaryta 2016 m. liepos 7 d. rašytinė sutartis. Taigi teismai nepripažino 2016 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutarties ir 2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvito, kaip pareiškėjo pajamas pagrindžiančių dokumentų, pagal kuriuos gautas lėšas pareiškėjas mokėjo A. ir J. S. (nei mokesčių administratorius, nei teismai nekvestionavo išlaidų fakto). Tas pats dokumentas negali būti tinkamas pagrįsti vieno asmens (šiuo atveju R. S.) išlaidas, bet netinkamas pagrįsti šių išlaidų adresato pajamas. Be to, tokios pačios formos dokumentas negali būti tinkamas pagrįsti pareiškėjo 130 000 Eur išlaidas (A. ir J. S. naudai), jei tokios pačios formos dokumentas yra netinkamas pagrįsti pareiškėjo 150 000 Eur pajamas. Atsisakydami vertinti 2016 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartį ir 2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitą dėl MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, teismai pažeidė konstitucinį proporcingumo principą.

62. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos, laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi padidintą įrodomąją galią turinčiais rašytiniais įrodymais – oficialiais rašytiniais įrodymais (2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1842/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-98/2014; 2020 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5575-602/2019). Atsižvelgiant į tai, teismo, kaip valstybės institucijos, priimti sprendimai ir notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, patvirtinti sandoriai, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią.

63. Pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. balandžio 26 d. buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta tarp pareiškėjo ir J. P. paskolos sutartis dėl 100 000 Eur. Byloje nebuvo ginčo dėl notaro kompetencijos tvirtinti šią paskolos sutartį ir sutarties atitikties jai keliamiems formos reikalavimams. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimu patvirtinta, kad ši paskolos sutartis buvo įvykdyta, t. y. J. P. perdavė pareiškėjui 100 000 Eur. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 6 d. sprendime kitoje byloje konstatavo, jog 2016 m. gegužės 6 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitu R. S. perdavė pareiškėjui 150 000 Eur sumą pagal 2016 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartį. Byloje nebuvo ginčo dėl šių teismų kompetencijos spręsti kilusius ginčus ir teismų sprendimų atitikties jiems keliamiems formos reikalavimams.

64. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas atmetė notariškai patvirtintą paskolos sutartį, kaip nepagrindžiančią 100 000 Eur gavimo fakto. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad sutartis yra nepatikima, nes joje išreikšta pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų valia, o minėtuose Vilniaus apygardos teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimuose buvo spręsti visai kiti klausimai nei nagrinėjamoje byloje. Taigi teismai nevertino notariškai patvirtintos sutarties ir teismų sprendimų, kaip oficialių rašytinių įrodymų, turinčių didesnę įrodomąją galią bei nagrinėjamu atveju pagrindžiančių pajamų gavimą. Atsižvelgiant į tai, teismų priimti sprendimai turi būti panaikinti, nes jais nukrypta nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apie oficialiuosius rašytinius įrodymus.

65. Teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas. Analogiškos pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-20-14/2014; 2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015; 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2105-968/2021). Teisės į veiksmingą teisinę gynybą principas turi būti užtikrinamas viešojo administravimo subjektui nagrinėjant klausimą, t. y. iki administracinio sprendimo priėmimo institucijoje. Tai, kad asmuo gali ginčyti sprendimą teisme, nepaneigia viešojo administravimo subjekto pareigos laikytis teisės principų ir nepažeisti asmens procesinių teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-602/2019; 2020 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1766-602/2020; 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1383-662/2021).

66. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nutartyje pripažino, jog mokesčių administratorius pažeidė pareiškėjo teisę susipažinti su mokestinio patikrinimo aktu ir jo priedais. Nepaisant to, teismai vertino, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teisinę gynybą. Konstatavus, kad, neužtikrinus pareiškėjui teisės susipažinti su mokestinio patikrinimo aktu ir jo priedais, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, buvo nukrypta nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl būtinybės užtikrinti asmens teisę į veiksmingą teisinę gynybą iki priimant administracinį sprendimą.

67. Pareiškėjo vertinimu, jeigu teismų sprendimai būtų palikti galioti, tokiu atveju neabejotinai būtų sukuriamas precedentas, kuris sudarytų pagrindą nevertinti oficialiųjų rašytinių įrodymų, kaip turinčių aukštesnę įrodomąją galią, atmesti sutartis, sudarytas su susijusiais asmenimis, bei jų paaiškinimus dėl sąsajų su mokesčių mokėtoju, o teisės susipažinti su mokestinio patikrinimo aktu ir jo priedais neužtikrinimo iki priimant administracinį sprendimą nevertinti kaip teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo.

68. Atsakovas VMI atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

69. VMI kartoja argumentus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui.

70. VMI akcentuoja, kad pareiškėjo nurodytose bylose nėra pasisakyta dėl nagrinėjamoje byloje taikytų konkrečių teisės normų, esant tapačioms ar itin panašioms faktinėmis aplinkybėms. Įvertinus pareiškėjo nurodytų bylų faktines aplinkybes, nagrinėtų teisinių santykių pobūdį, spręstų ginčų ar procesinių klausimų esmę, aišku, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nenurodė nė vieno procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje, esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

71. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

72. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

73. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti neteisėtais byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P422-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

74. Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas ir protingumas. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuotinas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

75. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

76. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiami argumentai, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą ar nutartį neteisėtą. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje P-104-502/2022).

77. Pareiškėjas nurodo, kad aptariamu pagrindu byla turėtų būti atnaujinta, nes pareiškėjui nebuvo pateiktas teisės aktų nustatytos formos privalomasis nurodymas, todėl mokesčių administratorius negalėjo daryti išvados apie pareiškėjo negalėjimą pagrįsti pajamas (turtą) ir apmokestinimą GPM. Pareiškėjo vertinimu, buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, pagal kurį VMI, prieš priimdama administracinį sprendimą, turėjo duoti privalomąjį nurodymą pareiškėjui pagrįsti jo pajamas (turtą) pagal MAĮ 33 straipsnio 13 punktą, 41 straipsnio 1 dalį, tačiau ji to nepadarė, o teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai.

78. Pažymėtina, kad MAĮ 33 straipsnis nustato mokesčių administratoriaus teises, įskaitant ir teisę duoti mokesčių mokėtojams nurodymus pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 33 str. 13 p.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad VMI, pradėjusi mokestinį patikrinimą, informavo pareiškėją apie tai ir suteikė pareiškėjui galimybę pateikti dokumentus, pagrindžiančius jo pajamas (turtą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties 62 p.), ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl nurodymo nepateikimo prieš pradedant patikrinimą ir surašant Patikrinimo aktą. Nagrinėjamu atveju aktualus MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, reiškiantis, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad patikrinimo metu pareiškėjas buvo raštu supažindintas su patikrinimo objektu bei laikotarpiu, jam buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir dokumentus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriaus veiksmai, surašant nurodymą, būtų pakeitę proceso šalių santykius, jų tarpusavio pusiausvyrą. Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktas nurodymas, nereiškia, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti dokumentus ir paaiškinimus mokesčių administratoriui. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino šias aplinkybes.

79. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų (vertino juo netinkamai) ir pažeidė asmenų lygybės ir proporcingumo principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo išlaidas ir pajamas pagrindžiančių dokumentų nevertinimo (netinkamo vertinimo) nesietinos su materialiosios teisės normų taikymu ir aiškinimu pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priimti ir įvertinti įrodymai iš naujo nevertinami.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimų iš esmės yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl teisės normų aiškinimo bei taikymo ir bylos faktinių bylos aplinkybių vertinimo, jie nepagrindžia proceso atnaujinimo aptariamu pagrindu.

81. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

82. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

83. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-154/2011; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą dėl aptariamo pagrindo galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015).

84. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos identiškose bylose šiais aspektais: 1) dėl teismo, kaip valstybės institucijos, priimtų sprendimų ir notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, patvirtinto sandorio, vertinimo ir pripažinimo oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią; 2) dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą principo, kuris turi būti užtikrinamas viešojo administravimo subjektui nagrinėjant klausimą, t. y. iki administracinio sprendimo priėmimo viešojo administravimo institucijoje, taikymo.

85. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į vienodą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl padidintą įrodomąją galią turinčių dokumentų, kai šiuos dokumentus išduoda teismas ar notaras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1842/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-98-/2014; 2020 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5575-602/2019).

86. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos pateiktam vertinimui, kad faktinis pinigų gavimo faktas pagal notariškai patvirtintą paskolos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir J. P., yra neįrodytas. Teismai taip pat pripažino, kad pareiškėjas leistinais įrodymais neįrodė 150 000 Eur gavimo pagal 2016 m. kovo 2 d. Bendradarbiavimo sutartį fakto. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog aptarti įrodymai būtų įvertinti iš naujo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismai vertino analogiškus klausimus, kurie buvo vertinti išnagrinėtoje administracinėje byloje, ir padarė priešingas išvadas. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog teismai, nagrinėdami administracinę bylą, nesilaikė vienodos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl padidintą įrodomąją reikšmę turinčių dokumentų, nepagrįsti.

87. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartyje pripažino, jog mokesčių administratorius pažeidė pareiškėjo teisę susipažinti su mokestinio Patikrinimo aktu ir jo priedais, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas galėjo susipažinti su Patikrinimo aktu ir visa susijusia medžiaga, nagrinėjant jo skundą Komisijoje ir teisme, todėl jo teisė į teisinę gynybą nebuvo pažeista. Pareiškėjo vertinimu, toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas neatitinka suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad asmens teisės susipažinti su administracinės procedūros medžiaga ir teikti paaiškinimus neužtikrinimas yra pagrindas panaikinti priimtą sprendimą.

88. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2015 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015 ir 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2105-968/2021 turinį, nustatė, kad šiose administracinėse bylose ginčai kilo susiklosčius skirtingoms faktinėms aplinkybėms ir atitinkamai iš skirtingų teisinių santykių, kurie reglamentuojami skirtingo teisinio reguliavimo (administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 ginčas kilo iš teisinių santykių dėl užsieniečių teisinės padėties; administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015 ginčas kilo dėl asmens nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą; administracinėje byloje Nr. eA-2105-968/2021 ginčas kilo iš teisinių santykių dėl asmens duomenų apsaugos) nei administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesudaro pagrindo konstatuoti, jog išnagrinėtoje administracinėje byloje buvo nukrypta nuo teismo formuojamos vienodos praktikos analogiško pobūdžio bylose.

89. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-756-602/2019, kurioje kilo būtent mokestinis ginčas, yra konstatavęs, kad mokesčių mokėtojo teisė į teisinę gynybą nepažeidžiama, jei mokesčių mokėtojas su patikrinimo aktu ar kita su juo susijusia medžiaga galėjo susipažinti, teikti paaiškinimus ir atsikirtimus, Komisijai nagrinėjant šio mokesčio mokėtojo skundą.

90. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė susipažinti su Patikrinimo aktu ir jo priedais formaliai buvo pažeista. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nei prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas, VMI pažeidus jo teisę susipažinti su Patikrinimo aktu ir jo priedais, pareiškėjas nepagrindė, kad iki ginčo nagrinėjimo teisme jis negalėjo tinkamai naudotis teisine gynyba, susipažinti su jo atžvilgiu priimtu sprendimus, medžiaga, kuria grindžiamas jo atžvilgiu priimtas sprendimas, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė teisės į gynybą pažeidimas, jam susipažinus su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir medžiaga vėlesnėje proceso stadijoje, t. y. nenurodė, kokios konkrečiai informacijos sužinojimas vėlesnėje stadijoje užkirto jam kelią tinkamai apginti savo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-520-789/2023). Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į teisinę gynybą (teisė būti išklausytam) realiai buvo pažeista.

91. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

92. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatyme nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas, atsisakant atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-996-1047/2023 pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.