Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-206-634/2014

Teisėja Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00305-2006-1

2014 m. balandžio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Albino Antanaičio ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, išteisintosios S. D. S. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajai E. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro Romano Mackevičiaus ir nukentėjusiosios E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

S. D. S. (buvusi pavardė G.), gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, Tomsko sr., Tiguldecko r., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, aukštesniojo išsilavinimo, išsituokusi, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteista,

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. išteisinta, nenustačius, kad jos veikoje yra šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios E. K. civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. S. buvo kaltinama pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., o būtent tuo, kad ji, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės E. K. priklausantį turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje gavusi E. K. parašą ant tuščio popieriaus lapo ir vėliau ant to popieriaus lapo įrašiusi žinomai netikrus duomenis, t. y. surašydama tekstą, jog 2000 m. gegužės 5 d. E. K. pasiskolino iš S. D. G. 130 000 (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių) litų, taip suklastojo paskolos sutartį bei 2006 m. balandžio 20 d. pateikė Kauno apygardos teismui, esančiam A. M. g. 18, Kaune, ieškinį dėl 138 582,21 Lt priteisimo iš E. K. ir kaip įrodymą pateikė advokato L. J. patvirtintą suklastotos 2000-05-05 paskolos sutarties tarp E. K. ir S. D. G. nuorašą, tokiais veiksmais siekė apgaule iš E. K. įgyti 138 582,21 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, nes 2012-10-17 Kauno apygardos teismo sprendimu 2000-05-05 paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. G. buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tokiu būdu pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, išteisintosios atsikirtimą į apeliacinius skundus, įvertinusi byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendis dėl S. D. S. išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 punktas)..

Ekspertizės aktas Nr. 06/09 patvirtina, kad ranka rašyti parašai, įrašyti ant dokumento „Paskolos sutartis Kaunas 2000 m. gegužės 5 d.“ „S. D. G.“ ir „E. K.“ vardu, buvo įrašyti skirtingu metu; ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu, buvo įrašytas 1999 m. gruodžio - 2000 m. sausio mėnesių laikotarpyje; ranka rašytas parašas, įrašytas „S. D. G.“ vardu, įrašytas tuo pat metu, kaip ir nurodyta dokumente, t.y. 2000-05-05. Ranka rašytas parašas, įrašytas „S. D. G.“ vardu ir dokumento ranka rašytas tekstas įrašyti nurodytu dokumente metu t.y. 2000-05-05. Ranka rašytas įrašas „E. K.“, įrašytas anksčiau, nei buvo išspausdintas dokumento tekstas. Išvadą dėl įrašų eiliškumo ekspertai padarė remdamiesi tuo, kad ant ranka rašyto parašo štrichų buvo rasta tonerio (dažomosios medžiagos) dalelės (t. 1, b. l. 170-175).

M. C. ekspertizės išvados neprieštarauja minėtam ekspertizės aktui Nr. 06/09 ir patvirtina, kad E. K. parašas padėtas anksčiau nei surašytas tekstas. Dokumento dalių datuoti negalima, bet akivaizdu, kad E. K. parašas padėtas pirmiausiai, po to dokumentas buvo išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys. E. K. parašas padėtas prieš surašant tekstą. Dėl likusio teksto surašymo: pirmiausia buvo išspausdinta, po to užpildyta ranka (t. 2, b. l. 14-23, 54-67). Ekspertizę buvo pavesta atlikti remiantis Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 „Dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose“, taigi dėl šio įrodymo leistinumo abejonių nekyla.

Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-30 nutartis patvirtina, kad 2012-10-17 Kauno apygardos teismo sprendimas paliktas galioti, patvirtintas byloje atliktų ekspertų išvadų teisingumas bei aplinkybė, kad 2000-05-05 paskolos sutartis buvo suklastota ir tokios paskolos sutarties E. K. niekada nebuvo sudariusi (t. 4, b. l. 48-54).

VMI raštas dėl informacijos pateikimo patvirtina, kad minimalus deklaravimui priklausančio turto kainos dydis 2000-05-01 buvo 45 900 Lt. S. D. G. paskolintų 131 000 Lt nedeklaravo, nors paskolintos lėšos turėjo būti deklaruotos (t. 2, b. l. 119).

Kolegijos nuomone, visuma šių įrodymų neginčijamai patvirtina, kad S. D. S. pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusios parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu visuomet buvo nuoseklūs ir kategoriški. Nukentėjusioji teigė, kad iš S. D. S. jokių pinigų nesiskolino, paskolos sutarties nepasirašinėjo, S. D. S. nebuvo mačiusi ir nepažįsta, yra senyvo amžiaus ir tokios pinigų sumos jai niekada nereikėjo. Ji buvo pasirašiusi ant tuščių lapų, kuriuos jai davė V. L.. Mano, kad panaudojus apgaulę, ant tuščių popieriaus lapų V. L. išgavo jos parašus, o vėliau ant tų lapų buvo surašytas paskolos tekstas ir taip suklastota sutartis, po ko S. D. S. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikdama suklastotą paskolos sutartį ir prašydama priteisti neva paskolintus pinigus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad netgi civilinėje byloje pripažinus, jog 2000-05-05 sudaryta sutartis yra suklastota, joje pirmiausia ant tuščio lapo gavus nukentėjusiosios E. K. parašą, negalima kategoriškai teigti, kad pats sandoris realiai nebuvo įvykdytas, nes nukentėjusioji E. K. turėjo patirties pinigų skolinimo ir skolinimosi srityje, žinojo sandorių sudarymo subtilybes, todėl mažai tikėtina, kad ji galėjo pasirašyti tuščiame popieriaus lape. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šį pirmosios instancijos teismo argumentą visiškai paneigė dvi atliktos ekspertizės, kurios davė vienareikšmišką išvadą, kad E. K. parašas buvo paimtas būtent ant tuščio popieriaus lapo, o jau vėliau ant to popieriaus lapo buvo atspausdintas tekstas, tai patvirtina ekspertizės aktas Nr. 06/09 (t. 1, b. l. 170-175) ir M. C. ekspertizės išvados (t. 2, b. l. 14-23, 54-67). Minėtų ekspertizių pagrįstumą patvirtino ir priimti teismų sprendimai, t.y. 2012-10-17 Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia tarp E. K. ir S. D. S. (G.) sudaryta 2000-05-05 paskolos sutartis ir 2013-04-30 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria Kauno apygardos teismo sprendimas paliktas galioti, tuo patvirtinant byloje atliktų ekspertų išvadų teisingumą ir aplinkybę, kad 2000-05-05 paskolos sutartis buvo suklastota, tokios paskolos sutarties E. K. niekada nebuvo sudariusi.

Taigi, civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams įvertinus priimtų sprendimų bei atliktų ekspertizių teisėtumą, Kauno apylinkės teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo nuosprendyje iš naujo vertinti atliktų ekspertizių. Išteisintosios gynėjo atsikirtime į apeliacinius skundus išdėstyta pozicija dėl Italijos ekspertės šališkumo atmestina kaip nepagrįsta. Tiek iš byloje esančių susirašinėjimų elektroniniu paštu (t. 3, b. l. 96-100), tiek iš teisminio nagrinėjimo metu apklausto liudytojo M. B. paaiškinimų (t. 4, b. l. 3-5) matyti, jog minėtos aplinkybės negalėjo turėti įtakos M. C. atliktos ekspertizės išvadų teisingumui. Elektroniniame susirašinėjime užfiksuota tik natūralus suinteresuoto asmens (E. K.) susidomėjimas ekspertizės atlikimo terminais ir išvadomis, jokių duomenų apie įtaką ekspertei siekiant palankių rezultatų, nėra. Liudytoja E. J. tvirtino, kad buvo tiesiogiai daroma įtaka ekspertei M. susirašinėjant, tačiau nenurodė papildomų aplinkybių, duodama parodymus, vertino, kad tokia išvada yra jos asmeninė nuomonė (t. 3, b. l. 36). Liudytojas M. B. teismo posėdžio metu vienareikšmiškai paliudijo, kad jo nebuvo prašoma padėti susitarti su eksperte, ekspertė profesionali ir nesutiktų kalbėti apie rezultatą (t. 4, b. l. 3). Kolegija sprendžia, kad atsikirtime į apeliacinius skundus padaryta išvada, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės (dėl galimo Italijos ekspertės šališkumo pateikiant minėtą išvadą), yra subjektyvi ir neparemta objektyviu surinktų įrodymų vertinimu.

Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi liudytojų V. L., R. J., E. J. parodymais. E. J. negalėjo paliudyti nieko konkretaus apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, teigė tik žinojusi, kad S. D. S. skolino pinigus nukentėjusiajai. Nukentėjusiosios E. K. parodymai bei sutarčių kopijos (t. 1, b. l. 17-21) patvirtina, kad liudytoja V. L. pati buvo skolinga nukentėjusiajai ir jos sūnui S. K., yra seniai pažįstama su S. D. S. (nurodė pažįstanti 20-25 metus), todėl nurodydama S. D. S. palankias aplinkybes galėjo būti tuo suinteresuota. Liudytojas R. J., kaip asmuo, dalyvavęs sudarant sandorį, buvo nurodytas tik civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojomis S. D. S. ir V. L., jos nenurodė, kad suteikiant paskolą dalyvavo dar ir R. J., teigė, kad paskola nukentėjusiajai buvo suteikta, dalyvaujant tik joms (t. 1, b. l. 58; 73). Liudytoja E. J. yra E. K. skolininkė, tarp jų vyksta teisminiai procesai, todėl šios liudytojos parodymai taip pat pripažintini subjektyviais. Be to, minėtų liudytojų ir S. D. S. parodymų subjektyvumą ir netikrumą įrodo ekspertizių išvados, kategoriškai patvirtinusios, kad E. K. parašas ant tuščio lapo buvo gautas anksčiau, nei surašytas pats sutarties tekstas. Visuma šių aplinkybių leidžia minėtų asmenų parodymus vertinti itin kritiškai ir atmesti juos kaip nepatikimus.

Be to, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nurodė, kad kaltinamoji S. D. S. tuo metu jau buvo pasistačiusi gyvenamąjį namą, realizavusi dalį savo nekilnojamojo turto, turėjo privatų verslą ir galimybes skolinti kitiems. Kolegija konstatuoja, kad ši išvada yra prieštaringa ir neatitinka faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktos informacijos (t. 3, b. l. 58-59), S. D. S. buvo įsigijusi patentą, tačiau iki 2000 metų veiklos nevykdė ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų ir mokesčio deklaracijų neteikė, nedeklaravo jokių paskolų, nors pagal tariamai suteiktos paskolos sumą turėjo tai padaryti. S. D. S. priklausančio gyvenamojo namo statybos vertė buvo 218 512 Lt (t. 3, b. l. 47), o savo turėtą turtą, t.y. butą pagal 1996-05-07 sutartį S.D. S. pardavė už 58 000 Lt (t. 4, b. l. 89-90), vadovaujantis 1994-02-05 pardavimo sutartimi garažas parduotas už 1000 Lt (t. 4, b. l. 91-92). Šios aplinkybės paneigia faktą, kad 2000 m. S.D. S. galėjo turėti 131 000 Lt sumą, taigi paneigia ir nagrinėjamo šioje byloje sandorio galimybę.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje konstatavo, kad kreditoriaus teisinės padėties (šiuo konkrečiu atveju – nukentėjusiosios E. K.) apsunkinimo kriterijus baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas taip, kad kreditoriaus teisių gynimo negalimumas arba apsunkinimas reiškia esmingai apsunkintą pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka arba sudarytą situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra apsunkintas. Jeigu kreditoriaus pažeistas teises galima apginti naudojant įprastas civilines teisines priemones, tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės dar nereikėtų taikyti. Teismas nuosprendyje laikėsi pozicijos, kad nukentėjusioji E. K. savo teises apgynė civilinio proceso tvarka, sutartis buvo pripažinta negaliojančia, jai atlygintos bylinėjimosi išlaidos.

Apeliacinio teismo vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija nepagrįsta. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo kalbėti apie civilinius teisinius santykius tarp E. K. ir S. D. S., kadangi nustatyta, jog paskolos sutartis yra suklastota. Kreditoriaus galimybė civiline tvarka apginti savo teises aktuali tik tais atvejais, kada sprendžiama dėl kaltinimų skolininkui apgaule išvengiant turtinės prievolės, t. y. dėl vienos iš civilinių teisinių santykių šalies veiksmų siekiant išvengti prievolių įvykdymo. Šiuo atveju apskritai negalima kalbėti apie E. K., kaip kreditoriaus, teisių gynimą, nes nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusioji E. K. nebuvo civilinių teisinių santykių dalyviu.

Kauno apylinkės teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, t.y. objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių S. D. S. veikoje, nevertino to, ar veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, siekiant sau didelės turtinės naudos, ar panaudota apgaulė, o tik formaliai nurodė, kad kreditoriaus teisės šiuo atveju gali būti ginamos netaikant baudžiamojo įstatymo

Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Nagrinėjamu atveju sukčiavimo objektyvieji požymiai yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis – didelės vertės svetimas turtas. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz.: teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo Tokiu atveju apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2010, 2K-474/2010, Nr. 2K-343/2012).

Kolegijos nuomone, visuma aukščiau išdėstytų įrodymų (nukentėjusiosios parodymai, ekspertizių aktų išvados, liudytojo M. B. parodymai, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti faktai) neginčijamai patvirtina, kad 2000-05-05 paskolos sutartis buvo suklastota ir ja pasinaudojant buvo siekiama įgyti svetimą turtą. Apgaulė sukčiaujant buvo panaudota ne prieš pačią nukentėjusiąją, o prieš asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą, t. y. prieš teismą, pateikiant ieškinį, kurio reikalavimai buvo grindžiami suklastota paskolos sutartimi. Nustatyta, kad šiuos veiksmus atliko būtent S. D. S..

Minėtą sutartį savo vardu kaip viena iš šalių buvo pasirašiusi pati S. D. S.. Šios aplinkybės ji neginčijo nei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 74), nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš sutarties turinio bei S. D. S. atliktų veiksmų galima pagrįstai konstatuoti, jog S. D. S., pateikdama ieškinį teismui ir savo reikalavimus grįsdama žinomai suklastota sutartimi, veikė tiesiogine tyčia.

Taigi nustatyta, kad S. D. S., siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės E. K. priklausantį turtą, žinodama, jog 2000-05-05 paskolos sutartis yra suklastota, 2006-04-20 kreipėsi į Kauno apygardos teismą, pateikė teismui minėtą žinomai suklastotą sutartį ir ja remiantis prašė priteisti jai iš E. K. nesamą 138 528,21 Lt skolą su palūkanomis.

Sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas. Turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu išaiškinimu, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt) dydžio sumą, todėl 138 528,21 Lt suma laikytina didelės vertės turtu.

Konstatuotina, kad S. D. S. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji BK 182 str. 2 d. numatytos veikos požymiai, t.y. S. D. S. veikdama tiesiogine tyčia, siekė sau didelės turtinės naudos, panaudojo apgaulę asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą (Kauno apygardos teismo), atžvilgiu, suvokė, jog suklastotos paskolos sutarties pagrindu kreipiasi į teismą dėl nesamos 138 528,21 Lt skolos su palūkanomis priteisimo, tokiu būdu siekė įgyti teisę į didelės vertės svetimą turtą. Nusikalstama veika nebuvo baigta aplinkybių, nepriklausančių nuo S. D. S. valios, nes Kauno apygardos teismo sprendimu 2000-05-05 paskolos sutartis tarp E. K. ir S. D. S. (G.) buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl S. D. S. veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

S. D. S. buvo pareikšti kaltinimai ir dėl to, kad ji, siekdama apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės E. K. priklausantį turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje gavusi E. K. parašą ant tuščio popieriaus lapo ir vėliau ant to popieriaus lapo įrašiusi žinomai netikrus duomenis, t. y. surašydama tekstą, jog 2000 m. gegužės 5 d. E. K. pasiskolino iš S. D. G. 130 000 (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių) litų, taip suklastojo paskolos sutartį.

Tačiau 2013-01-24 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d. padarymo, nutraukta konstatavus, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Nutarime konstatuota, kad S. D. S. suklastojo 2000 m. gegužės 5 d. datuotą paskolos sutartį tarp E. K. ir S. D. G. ir laikė bei panaudojo šią suklastotą sutartį iki 2006-04-20, kol suklastotos sutarties nuorašas buvo pateiktas Kauno apygardos teismui. Kadangi nuo 2000-05-05 paskolos sutarties suklastojimo ir jos panaudojimo, t. y. nusikaltimo padarymo praėjo daugiau nei 5 metai, pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. (2000-09-26 redakcija Nr. VIII-1968) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Prokuroro nutarimas įsiteisėjęs. Taigi dėl šių aplinkybių procesas pagal kaltinimus dėl to, kad „S. D. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje gavusi E. K. parašą ant tuščio popieriaus lapo ir vėliau ant to popieriaus lapo įrašiusi žinomai netikrus duomenis, t. y. surašydama tekstą, jog 2000 m. gegužės 5 d. E. K. pasiskolino iš S. D. G. 130 000 (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių) litų, suklastojo paskolos sutartį“ yra negalimas. Šios aplinkybės šalintinos iš kaltinimo. Byloje nustatyta, kad S. D. S. panaudojo (pateikdama teismui) žinomai suklastotą dokumentą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas pasinaudoja suklastotu dokumentu, jo veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais įeina į sukčiavimo sudėtį kaip nusikaltimo padarymo būdas, kaip apgaulės priemonė siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą ir papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas.

Už S. D. S. padarytą nusikalstamą veiką BK 182 str. 2 d. numato vienintelę laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų, todėl švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta tik taikant BK 62 str. arba 54 str. 3 d. nuostatas. Kolegijos nuomone, skirti S. D. S. švelnesnę, nei įstatyme numatyta bausmę, taikant BK 62 str. nuostatas, nėra įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Teismų praktikoje skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 str. 3 d., galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t.y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Kolegija jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas S. D. S. būtų aiškiai neproporcingas padarytai veikai ar kaltininko asmenybei taip pat nenustatė.

Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2006 metų liepos 3 d. (t. 1, b. l. 5). Taigi procesas byloje vyksta beveik 8 metai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).

Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Pačios S. D. S. veiksmai neįtakojo proceso trukmės, jos teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, todėl ilga proceso trukmė šiuo atveju yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį. Skiriant bausmę, atsižvelgtina į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus numatytus BK 54 straipsnyje: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, S. D. S. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes - nusikaltimas nėra baigtas, pasikėsinta padaryti sunkų nusikaltimą, S. D. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji teisiama pirmą kartą (t. 2, b. l. 150), administracine tvarka nebausta (t. 2, b. l. 149), psichiatrijos ligoninėje nesigydė, narkologo įskaitoje neįrašyta (t. 2, b. l. 154). Taigi jai skirtina bauda, bausmės dydį nustatant artimą sankcijos už sunkius nusikaltimus vidurkiui (BK 47 str. red. nuo 2003-05-01 iki 2011-04-28). Kolegijos nuomone, tokios bausmės paskyrimas yra pakankama kompensacija dėl teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.

Nukentėjusioji E. K. šioje byloje yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl 50 000 Lt neturtinės ir 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 10-11). Prokuratūros apeliaciniame skunde prašoma priteisti E. K. iš kaltinamosios S.D. S. 50 000 Lt civilinį ieškinį. Šį prašymą prokuroras palaikė ir teismo posėdžio metu (t. 4, b. l. 96).

BPK 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį.

Prašydama priteisti iš S.D. S. 50 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusioji nurodo, jog dėl S.D. S. veiksmų ji negalėjo laisvai disponuoti jai priklausančiu keturių kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nes minėtam butui buvo taikomas areštas pagal kaltinamosios pateiktą ieškinį dėl skolos priteisimo. Dėl minėtų aplinkybių negalėjo minėto buto pakeisti mažesniu, pigiau išlaikomu, todėl būdama pensininke buvo priversta viena išlaikyti areštuotą butą, mokėti didelius komunalinius mokesčius – vien už buto šildymą virš šešerių metų mokėjo virš 1000 Lt per mėnesį. Tokiu būdu patyrė 50 000 Lt turtinę žalą.

Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusiojo asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 str.). Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.

Kolegijos vertinimu, nėra įrodyta, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos patyrė realią 50 000 Lt turtinę žalą. Teismui nepateikti įrodymai apie buto išlaikymui patirtas išlaidas bei įrodymai, patvirtinantys, kad nukentėjusioji ketino parduoti minėtą butą ir įsigyti mažesnį ir to negalėjo padaryti dėl butui taikomo arešto. Komunalinių mokesčių už nukentėjusiajai nuosavybės teise priklausantį butą mokėjimas nelaikytinas nukentėjusios patirta turtine žala – turto savininkui tenka prievolė išlaikyti savo turtą. Be to, ir įsigijusi mažesnį butą, nukentėjusioji nebūtų atleista nuo šio turto išlaikymo, tame tarpe ir komunalinių paslaugų apmokėjimo. Galima daryti prielaidą, kad mažesnio buto išlaikymas būtų kainavęs pigiau, tačiau minėtos aplinkybės neįrodytos. Taigi ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, nes neįrodyta, jog tokio dydžio neturtinė žala buvo realiai atsiradusi ir yra pagrįsta.

Be to, nukentėjusioji taip pat pažymėjo, kad dėl S.D. S. apgaulingo kreipimosi į Kauno apygardos teismą dėl tariamos paskolos priteisimo būdama vyresnio amžiaus patyrė didžiulį nervinį stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pašlijo sveikata, persirgo 3 mikroinsultus, patyrė smegenų infarktą, susirgo lėtine išemine širdies liga, II laipsnio arterine hipertenzija. Pažeminimas pasireiškė dėl to, kad buvo kaltinama nebūtais dalykais, kurie įtakojo reputacijos pablogėjimą, sukėlė emocinę depresiją. Tokiu būdu patyrė 50 000 Lt neturtinę žalą.

Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas bei teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Iš nukentėjusiosios pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog 2011-11-09 E. K. diagnozuota lėtinė išeminė širdies liga, III funkcinės klasės krūtinės angina, III funkcinės klasės lėtinis širdies nepakankamumas, II laipsnio pirminė arterinė hipertenzija (t. 3, b. l. 48-49). Be to, 2007-07-05 išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis (t. 3, b. l. 50). Kolegijos vertinimu, šie susirgimai patys savaime, įvertinus garbų nukentėjusiosios amžių, be papildomų įrodymų, negali būti vertinami kaip nusikalstamos S. D. S. veikos pasekmės. Patirtą neturtinę žalą nukentėjusioji taip pat įvardina kaip patirtus dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Šie argumentai pripažintini pagrįstais iš dalies – kolegijos nuomone nukentėjusioji dėl kaltinamosios veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, kuriuos sąlygojo baudžiamasis procesas. Atsižvelgusi į BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, įvertinus S. D. S. nusikalstamos veikos padarinius, į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir realiai svetimas turtas užvaldytas nebuvo, realiai nusikalstamais veiksmais turtinė žala nebuvo padaryta, į nukentėjusiosios interesus, į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad 5000 Lt yra pakankama suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tokio dydžio piniginė kompensacija atitinka LAT formuojamą praktiką šio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis Nr. 2K-150/2014 ir kt.), nepažeidžia sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d., redakcija),

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios E. K. apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo S. D. S. išteisinta, nenenustačius, kad jos veikoje yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

S. D. S. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str.. 2 d. ir, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., paskirti 150 MGL, t. y. 19500 (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų) litų baudą.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nukentėjusiosios E. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš S. D. S. nukentėjusiajai E. K. 5000 (penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimo.