- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-1475/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- S. D. S.
- Ieškovas
- E. K.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-46-230/2012 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei S. D. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį sudarytą tarp E. K. ir S. D. G. (šiuo metu S.) negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Nurodė, kad jokios paskolos sutarties su atsakove nesudarė, atsakovės nepažįsta ir nėra mačiusi, pinigų negavo, todėl prievoliniai paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nėra susiklostę, ir ieškovė neturi pareigos grąžinti paskolą. Ieškovė apie ginčijamą sutartį sužinojo, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl 130 000 Lt paskolos priteisimo. Ieškovė nurodė, jog jos parašas galėjo būti išgautas apgaulės būdu ant tuščio lapo, ant kurio vėliau buvo sumontuotas sutarties tekstas. Ieškovei pinigai nebuvo reikalingi, kadangi ji pati tuo metu vertėsi paskolomis, o duomenų, kad atsakovė galėjo suteikti paskolą ir turėjo piniginių lėšų, byloje nėra. Jos artima pažįstama V. L., kuri buvo skolinga ieškovei, turėjo tikslą išgauti ieškovės parašą ir tokiu būdu išvengti skolos. Be to, įrodymų, kad pinigai buvo perduoti ieškovei, nėra pateikta, patvirtinimas sutartyje apie pinigų gavimą taip pat nenurodytas, todėl paskola, kaip realinis sandoris, nebuvo sudarytas, ir paskoliniai santykiai tarp šalių nesusiklostė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia 2000 m. gegužės 5 d. tarp E. K. ir S. D. G. sudarytą paskolos sutartį dėl 131 000 Lt paskolinimo nuo jos sudarymo momento. Priteisė iš atsakovės S. D. S. ieškovei E. K. 18 943,93 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei - 87,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, ir ieškovė nėra išreiškusi valios pasiskolinti iš atsakovės nurodytą pinigų sumą, ieškovė įrodinėjo teigdama, kad parašas buvo išgautas apgaulės būdu ant tuščio popieriaus lapo, vėliau užpildant likusį sutarties tekstą. Ieškovė šią aplinkybę įrodė byloje paskirtų ir atliktų ekspertizių pagalba.
Šalies argumentai
Ieškovės prašymu byloje buvo paskirtos keturios ekspertizės, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centras, kuriam buvo pavesta atlikti pirmą ekspertizę, negalėjo atsakyti į teismo užduotus klausimus ir nurodė, kad tokiam tyrimui nėra aprobuotų metodikų, leidžiančių pagal rašto medžiagų senėjimą nustatyti įrašų amžių, taip pat nėra moksliškai pagrįstos metodikos nesikertančių tarpusavyje dokumentų rekvizitų eiliškumui nustatyti. Todėl, siekiant neužkirsti ieškovei kelio įrodinėti jos nurodomas aplinkybes, jos prašymu 2008 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo paskirta kita ekspertizė, kurią pavesta atlikti UAB „D-grupė“. Ši ekspertizė davė išvadą, kad ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu buvo įrašytas 1999 m. gruodžio - 2000 m. sausio mėnesių laikotarpyje, kitas ranka rašytas parašas, įrašytas „S. D. G.“ vardu ir dokumento ranka rašytas tekstas įrašyti nurodytu dokumente metu, t.y. 2000 m. gegužės 5 d. Iškilus abejonių dėl UAB „D-grupė“ atliktos dokumentų įrašų amžiaus ir dokumentų rekvizitų eiliškumo nustatymo ekspertizės rezultatų, jos metu taikytų metodų (drėgno kopijavimo) tinkamumo bei pagrįstumo, eksperto tinkamumo, kurias reiškė ir atsakovės atstovas, taip pat byloje apklausus ekspertizes atlikusius ekspertus, ieškovės prašymu buvo paskirta dar viena, t.y. trečia ekspertizė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertams. Tačiau atlikus ir šią ekspertizę klausimai apie rankraštinių įrašų ir parašų bei spausdinto teksto atlikimo laikotarpį liko neatsakyti nurodant, kad tokie tyrimai neatliekami, kadangi nėra patvirtinto metodo, o klausimas apie parašo ir spausdinto sutarties teksto atlikimo eiliškumą liko neatsakytas, kadangi parašas neturi susikirtimo taškų su spausdintu tekstu, bei todėl, kad atlikimo laiko nustatymas pagal dažiklio senėjimą šioje ekspertinėje įstaigoje neatliekamas. Dėl tokios susiklosčiusios įrodinėjimo situacijos buvo patenkintas ieškovės prašymas paskirti dar vieną pakartotinę ekspertizę, pavedant ją atlikti užsienio ekspertams. Gauta Italijos ekspertės M. C. išvada, ja nustatyta, kad E. K. parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, jis padėtas pirmiausia, po to dokumentas išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys, parašas padėtas prieš surašant tekstą. Atsakovės atstovo prašymas skirti dar vieną pakartotinę ar papildomą ekspertizę buvo atmestas šio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi, tačiau neužkertant atsakovei kelio įrodinėti jai buvo pasiūlyta pasinaudoti kitu įrodymų rinkimo būdu – pavesti Italijos kompetentingoms institucijoms apklausti ekspertę M. C. dėl atliktos ekspertizės šalims rūpimais klausimais. Atsakovė pasinaudojo pateiktu teismo pasiūlymu ir pateikė klausimus ekspertei. Kadangi ekspertizę atliko Italijos Milano teismo civilinių ir baudžiamųjų bylų rūmų ekspertė, ir pavedimas atlikti ekspertizę įvykdytas Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamento (EB) Nr. 1206/2001 pagrindu ir tvarka per kompetentingas institucijas, todėl klausimai ekspertei teismo nutartimi buvo pateikti tokiu pat būdu. Atsakymai į klausimus gauti, jais paaiškinti ekspertės taikyti tyrimo metodai ir patvirtintas mokslinis padarytų išvadų pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi M. C. atliktos ekspertizės išvada ir jos išvadas laikė pagrįstomis. Atsakovės atstovo pretenzijas, reikštas bylos nagrinėjimo metu dėl akto neatitikimo ekspertizės aktui keliamų reikalavimų (CPK 216 str. 1 d., Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 24 str.), teismas atmetė. Nurodė, kad Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamente (EB) Nr. 1206/2001 numatyta, jog prašomasis teismas prašymą turėtų įvykdyti pagal savo valstybės narės teisę (12) p., 10 str. 2 d. Tai reiškia, jog užsienio eksperto atliktos ekspertizės aktas neturi atitikti pavedimą davusios valstybės nacionalinės teisės reikalavimų dėl ekspertizės akto turinio ir jo formos. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad ekspertizės aktas neatitinka Italijos norminių aktų reikalavimų. Paskutinio teismo posėdžio metu atsakovės atstovas raštu pateikė prašymą, kuriuo prašė iškviesti Lietuvos ekspertus apklausai tam, kad būtų pašalintas prieštaravimas tarp Lietuvos ekspertų surašytose išvadose nustatyto fakto, kad tiriamame objekte (paskolos sutartyje) nėra parašo ir spausdinto teksto susikirtimo linijų, ir ekspertės M. C. išvados, kuria nustatytas spausdinto teksto ir parašo brūkšnelių persidengimas. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju prieštaravimo nėra, kadangi Lietuvos ekspertai atsakyti į klausimus negalėjo dėl tam tikrų metodikų nebuvimo, tuo tarpu ekspertė M. C., naudodama kitus metodus, t.y. tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa, naudojant „persidengiančių grafinių elementų analizę“, kurio Lietuvos ekspertai nenaudojo, persidengiančias linijas nustatė. Tai reiškia, kad būtent ekspertės taikyti kiti metodai, kurių neturėjo galimybės taikyti Lietuvos ekspertai, sudarė jai galimybes atlikti tyrimą ir atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Todėl Lietuvos ekspertų apklausa, kuomet jie savo ekspertinėje veikloje nenaudoja ekspertės M. C. taikytų metodų, teismo buvo pripažinta netikslinga.
Teismas konstatavo, kad ekspertizės pagalba yra nustatyta ir patvirtinta ieškovės, ginčijant sandorį, nurodyta aplinkybė, jog jos parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, jis padėtas pirmiausia, po to dokumentas išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys, t.y. parašas padėtas prieš surašant tekstą. Ši ekspertės išvada patvirtina, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, kadangi ieškovės parašas buvo padėtas ant tuščio lapo, todėl juo negalėjo būti patvirtinta vėliau paskolos sutartyje įrašytomis sutarties sąlygomis neva suformuota ir išreikšta ieškovės valia, t.y. nurodyto pobūdžio susitarimas faktiškai nebuvo sudarytas ir nėra įrodytas. Sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso 168 str. numatė, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba yra būtini tos rūšies sutartims, taip pat visi tie punktai, dėl kurių, vienos iš šalių pareiškimu, turi būti susitarta. Parašas ant tuščio popieriaus lapo nepatvirtina, kad susitarimas dėl paskolos suteikimo ir jo sąlygų buvo pasiektas. Šalies valia sudaryti vienokį ar kitokį susitarimą negali būti suformuota ir atitinkama forma išreikšta, pačiai šaliai to nežinant ir jos neišreiškus. Nustatęs aplinkybę, kad ieškovės parašas, esantis ant ginčo sutarties, buvo pasirašytas nesant sutarties teksto, t.y. ant tuščio lapo, teismas padarė išvadą, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t.y. panaudojus ieškovės parašą neegzistavusio susitarimo įforminimui. Todėl tokią sutartį pripažino negaliojančia ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 57 str. pagrindu.
Teismas taip pat sprendė, kad paskolos sutartis pripažintina negaliojančia ir ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 293 str. pagrindu. Šiame straipsnyje buvo numatyta, kad jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau, negu sutartyje nurodyta, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Iš ginčo sutartyje įrašytų sąlygų nustatyta, kad įrašo apie pinigų (131 000 Lt) perdavimą nėra, o joje tik nurodyta, kad skolintojas paskolino, o skolininkas pasiskolino 131 000 Lt. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo ar galėjo turėti nurodytą piniginių lėšų sumą (131 000 Lt). Jai buvo pasiūlyta pateikti tokius įrodymus, tačiau jų nebuvo pateikta, išskyrus atsakovės paaiškinimus, kad ji piniginių lėšų turėjo. Nenustatęs pinigų perdavimo fakto teismas ginčo sutartį pripažino negaliojančia ir 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 293 str. pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
A. S. D. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apklausti ekspertizes atlikusius ekspertus. Skirti pakartotinę 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties rekvizitų atsiradimo dokumente eiliškumo nustatymo ekspertizę, pavedant ją atlikti cheminės ekspertizės profesoriui G. B.. Užduoti ekspertui tokius klausimus:
Žemesnės instancijos teismas
a. Kokių techninių priemonių (spausdintuvas, kopijavimo aparatas ar kita) pagalba padaryti spausdinto teksto įrašai 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje?
b. Spausdintas tekstas, ranka rašytas tekstas ar parašai atsirado 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje anksčiau?
c. Stanislavos D. G. ar E. K. parašas atsirado 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje anksčiau?
d. Kokiu laikotarpiu 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyje atsirado spausdintas tekstas, ranka rašytas tekstas ir parašai?
Pirmos instancijos teismas pažeidė reikalavimą abiem šalims garantuoti vienodas gynybos priemones (vienodos galimybės teikti įrodymus į bylą, vienodas įstatymo leidžiamų įrodinėjimo priemonių prieinamumas). Byloje buvo paskirtos net keturios ginčijamos paskolos sutarties rekvizitų eiliškumo ekspertizės ieškovės prašymu, o atitinkamo atsakovės prašymo teismas netenkino. Italijos ekspertės M. C. parengtos išvados patikimumas kėlė pagrįstų abejonių. Dėl to atsakovė pareiškė prašymą skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę. Atsakovės prašymas buvo atmestas, pasiūlant pasinaudoti kitu įrodymų rinkimo būdu - pavesti Italijos kompetentingoms institucijoms apklausti ekspertę M. C. dėl atliktos ekspertizės. Atsakovė pasinaudojo šia galimybe ir pateikė klausimus ekspertei, tačiau gauti atsakymai į pateiktus klausimus nepašalino abejonių. Ekspertė tik bendrais bruožais aprašė tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa ir persidengiančių grafinių elementų analizę. Į dalį klausimų atsakyta nemotyvuotai. Dalis klausimų iš viso neatsakyti. Pavyzdžiui, nėra atsakymo, ar jos naudotos metodikos yra akredituotos/sertifikuotos ir pripažintos Europos ekspertizės institucijų sąjungos, taip pat kokios konkrečiai techninės priemonės buvo naudojamos atliekant ekspertizę. Kadangi M. C. išvada ir atsakymai į klausimus buvo neišsamūs, be to prieštaravo Lietuvos teismo ekspertizės centro ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadoms, kad nėra tarpusavyje susikertančių dokumento rekvizitų, atsakovė prašė apklausti byloje ekspertizes atlikusius ekspertus (M. C. apklausti nuotoliniu būdu), kad būtų pašalinti minėti prieštaravimai, tačiau ir šis atsakovės prašymas buvo atmestas. Galimybės pasinaudoti kitu įrodymų rinkimo būdu (per Italijos kompetentingas institucijas apklausti ekspertę M. C. dėl atliktos ekspertizės) sudarymas kokybine prasme negali būti prilyginamas ekspertizei kaip įrodinėjimo priemonei. Pirma, ekspertės apklausa gali tik detalizuoti ir papildomai paaiškinti jos padarytas išvadas ir atsakymus jai pateiktais klausimais. Antra, jokie nauji ekspertiniai tyrimai nėra atliekami, todėl tokiu būdu negali būti nuginčytos ankstesnės ekspertės išvados. Trečia, teismo ekspertizės rezultatai turi didesnę įrodomąją galią už kitas įrodinėjimo priemones (CPK 218 str.). Dėl to atitinkamos galimybės suteikimas negali būti traktuojamas kaip vienodų galimybių dalyvauti įrodinėjimo procese ir teikti įrodymus sudarymas. Vienos šalies keturių prašymų skirti ekspertizę tenkinimas, o kitos šalies vienintelio analogiško prašymo skirti ekspertizę atmetimas, kai kitai šaliai pagal rungimosi principą (CPK 12 str.) atsirado pagrindas ginčyti ekspertės M. C. išvadas, vertintinas kaip šalių procesinė nelygybė, nes šalims sudaromos reikšmingai skirtingos sąlygos įrodinėti savo reikalavimus ir atsikirtimus. Juolab, būtent ekspertės M. C. išvadų pagrindu teismas priėmė atsakovei nepalankų sprendimą, t.y. šalių lygiateisiškumo principo pažeidimas turėjo lemiamos įtakos bylos baigčiai. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė iškeltas abejones dėl ekspertės M. C. atliktos ekspertizės patikimumo vien tuo pagrindu, kad nebuvo pateikta įrodymų apie ekspertizės akto neatitikimą Italijos norminiams teisės aktams. Pirmos instancijos teismas ekspertizės patikimumą vertino tik formaliu procedūriniu požiūriu. Ekspertizės patikimumas turinio požiūriu nebuvo vertinamas, o tai sudaro procesinių teisės normų pažeidimą. Ekspertės M. C. išvada, kad ginčijamoje paskolos sutartyje yra tarpusavyje susikertančių dokumento rekvizitų, prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadoms, kad ginčijamoje sutartyje nėra tarpusavyje susikertančių dokumento rekvizitų ir dėl to negalima nustatyti dokumento rekvizitų eiliškumo. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog prieštaravimo tarp ekspertų išvadų nėra, nes M. C. naudojo tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa pagal persidengiančių grafinių elementų analizę, o Lietuvos ekspertai atitinkamo tyrimo neatlieka. Iš tiesų Lietuvos teismo ekspertizės centras turi atitinkamas technines priemones (stereoskopinius mikroskopus ir šviesą poliarizuojančius filtrus) ir jų pagalba tiria dokumentus pagal patikimas (moksliškai pagrįstas ir akredituotas arba sertifikuotas) metodikas. Tai reiškia, kad ekspertai skirtingai vertino tuos pačius įrašus tiriamame dokumente arba kad M. C. naudojo Lietuvoje nepatikima laikomą metodiką. Juolab, M. C. neatsakė į klausimą, ar jos naudotas metodas yra akredituotas, sertifikuotas, pripažintas Europos ekspertizės institucijų sąjungos. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl M. C. išvadų patikimumo. Ekspertė M. C. buvo galimai šališka. Ekspertizės akte nurodoma, jog ji atsako į ieškovės, ne teismo užduotus klausimus. Be to, ekspertizės akte nurodyti klausimai, į kuriuos pateikiami atsakymai, skiriasi nuo teismo nutartyje skirti ekspertizę nurodytų ekspertei užduodamų klausimų. Ekspertės M. C. parengtas aktas neatitinka teismo ekspertizės aktui keliamų reikalavimų. Ekspertizės nepriklausomai nuo jų atlikimo vietos turi būti vertinamos vienodai (Konstitucijos 29 str.), todėl ekspertės M. C. parengtas aktas turi būti vertinamas pagal Lietuvos įstatymų keliamus esminius reikalavimus ekspertizės aktui. Ekspertės M. C. parengtas aktas yra neišsamus, todėl neaišku ar ekspertė įvertino tam tikras tyrimui svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į pagrįstas abejones dėl M. C. išvadų patikimumo ir ankstesnių Lietuvos teismo ekspertizės centro ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertizių išvadas, kad nėra moksliškai pagrįstų ir patikimų metodų dokumento rekvizitų eiliškumui nustatyti šioje situacijoje, negalėjo būti vadovaujamasi M. C. išvadomis priimant sprendimą, nes tai prilygsta vadovavimuisi prielaidomis, o teismo sprendimas privalo būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.). Dėl to skundžiamas sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
Ieškovė E. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti galioti, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nors apeliantė nurodė, jog teismas pažeidė byloje šalių lygiateisiškumo principą, tačiau šis argumentas yra niekuo nepagrįstas, nes bylos nagrinėjimo metu abi šalys turėjo visas procesines teises ir pareigas ir visas galimybes jomis tinkamai naudotis. Be to atsakovė bylą vedė per advokatą, t.y. turėjo byloje kvalifikuotą atstovą, todėl atstovaujama kvalifikuoto teisininko galėjo bylos nagrinėjimo metu savalaikiai naudotis įstatymo jai suteiktomis teisėmis, reikšti byloje prašymus, teikti reikiamus įrodymus, t.y. vadovaujantis rungimosi principu, įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu. Keturios ekspertizės byloje buvo paskirtos todėl, kad Lietuvoje įregistruotos teismo ekspertizės įstaigos negalėjo atsakyti į teismo užduotus klausimus, neesant Lietuvoje moksliškai pagrįstų metodikų. Teisę prašyti skirti ekspertizę byloje nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios turėjo ir atsakovė, tačiau atsakovė šia teise iki Italijos ekspertės M. C. išvados gavimo nesinaudojo ir jokių prašymų teismui nereiškė. Be to, paskyrus byloje visas 4 ekspertizes, Kauno apygardos teismas sudarė šalims vienodas galimybes pateikti ekspertams klausimus, skyrė laiko klausimų parengimui ir suformulavimui, ir tik gavęs šalių klausimus, teismas nutartimi uždavė juos ekspertams. Todėl ir atsakovė, nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios turėjo visas galimybes suformuluoti ekspertams jos norimus užduoti klausimus, siūlyti byloje savo eksperto kandidatūras, tačiau atsakovė savalaikiai šia savo procesine teise nesinaudojo ir tų klausimų, kuriuos dabar nurodo savo apeliaciniame skunde, kaip norimus užduoti ekspertui, paskyrus byloje pakartotinę cheminę ekspertizę, užduoti ekspertams nesiekė. Kauno apygardos teismas, įvertinęs ir taip ilgą šios bylos nagrinėjimo laikotarpį, atsakovės motyvus dėl papildomos eksprtizės reikalingumo, prašymo skirti papildomą ekspertizę pateikimo nesavalaikiškumą, pagrįstai atmetė atsakovės prašymą skirti byloje papildomą ekspertizę, tačiau tai nereiškia, kad teismas tokiu būdu nepagrįstai apribojo atsakovės procesines teises. Atsakovei buvo sudarytos galimybes pateikti ekspertei papildomus klausimus, ekspertė į šiuos klausimus atsakė, todėl apeliantės teisė rinkti ir teikti byloje įrodymus nebuvo suvaržyta, šalių lygiateisiškumo principas procese nebuvo pažeistas. Byloje esanti ekspertės M. C. išvada yra motyvuota ir aiški, dėl nurodytų atsakymų ir taikytų metodų, ji papildomai buvo motyvuota ekspertės atsakymais į teismo klausimus, suformuluotus pagal atsakovės pateiktą prašymą, ta aplinkybė, kad atsakymai į klausimus nėra palankūs atsakovei, nėra pagrindas laikyti ekspertizę neaiškia ir neteisėta bei skirti byloje papildomą ekspsrtizę. Be to nors byloje naudojant du skirtingus mokslinius metodus, buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau iš esmės abiem atvejais buvo gauti atsakymai, patvirtinantys tas pačias, ginčo sutarties suklastojimo faktą patvirtinančias aplinkybes, nurodant parašo ir teksto lape atsiradimo laikotarpius ir patvirtinantys ieškovės ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes, apie tai, kad ji 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties nesudarė, ši sutartis yra suklastota. Todėl apeliantės prašymas dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo yra elementarus siekis užvilkinti bylą, nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, nesant tam jokio teisinio pagrindo ir šis prašymas turėtų būti atmestas. Pažymėtina, kad teismas byloje vertino ne tik ekspertizės išvadą bei ekspertės M. C. atsakymus į teismo papildomai užduotus klausimus, bet ir byloje esantį įrodymų visetą. Kadangi pats paskolos sutarties tekstas, įrodymų visuma, ekspertizės išvados byloje patvirtina, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui (ieškovei) nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Kadangi ieškovė niekada nebuvo išreiškusi valios sudaryti tokios sutarties, o ekspertų išvadomis akivaizdžiai patvirtinta, kad ginčo sutartis yra suklastota, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį ir 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį pripažino negaliojančia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą pripažinti 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento grindė faktine aplinkybe, kad ji tokio sandorio niekada nebuvo sudariusi, parašas sutartyje buvo išgautas ant tuščio popieriaus lapo, apgaulės būdu. Šioms aplinkybėms nustatyti byloje buvo paskirtos keturios ekspertizės. Pirmąja byloje atlikta ekspertize, kuri buvo pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui (t. 1, b. l. 66-67, 78-79), buvo pateikta išvada, kurioje nurodyta, kad nėra aprobuotų metodikų, leidžiančių pagal rašto medžiagų senėjimą nustatyti įrašų amžių, taip pat nėra moksliškai pagrįstos metodikos nesikertančių tarpusavyje dokumentų rekvizitų eiliškumui nustatyti. Antrąją ekspertizę buvo pavesta atlikti UAB „D-Grupė“ (t. 1, b.l. 103-104), kurios ekspertas N. K. šią ekspertizę atliko ir padarė išvadą, kad ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu, buvo įrašytas 1999 m. gruodžio 2000 m. sausio mėnesių laikotarpyje, ranka rašytas parašas, įrašytas S. D. G. vardu, įrašytas tuo pat metu, kaip ir nurodyta dokumente, t. y. 2000 m. gegužės 5 d., o nustatyti, ar ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu tiriamame dokumente anksčiau ar vėliau už išspausdintą tekstą nėra įmanoma (t. 1, b. l. 126-131). Trečia ekspertizė pavesta atlikti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertams (t. 2, b.l.75-76), tačiau buvo gautas atsakymas, kad atsakyti į klausimą, apie E. K. parašo ir spausdinto sutarties teksto atlikimo eiliškumą, nėra galimybės, nes parašas neturi susikirtimo taškų su spausdintu dokumento tekstu, t. y. nėra galimybės vertinti susikertančių štrichų dažiklių pasiskirstymą, bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre atlikimo laiko nustatymo pagal dažiklio senėjimą tyrimai neatliekami. Ieškovės prašymu buvo paskirta ketvirta ekspertizė ją pavedant atlikti Italijos ekspertei M. C. (t. 2, b. l. 133-134). Pastaroji ekspertė pateikė išvadą, kad E. K. parašas padėtas anksčiau nei surašytas tekstas bei akivaizdu, kad E. K. parašas padėtas pirmiausia, po to dokumentas buvo išspausdintas ir galiausiai buvo užpildytos likusios jo dalys (t. 3, b. l. 18). Apeliantė abejoja M. C. atliktos ekspertizės patikimumu. Apeliantės nuomone, ekspertė tik bendrais bruožais aprašė tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa ir persidengiančių grafinių elementų analizę, į dalį klausimų atsakyta nemotyvuotai. Apeliantė pateikia pavyzdį – nėra atsakymo, ar ekspertės naudotos metodikos yra akredituotos/sertifikuotos ir pripažintos Europos ekspertizės institucijų sąjungos, taip pat M. C. išvada ir atsakymai į klausimus neišsamūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su šiais apeliantės teiginiais nėra teisinio pagrindo sutikti.
Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis šalių lygiateisiškumo principu bei siekdamas išsiaiškinti visas su ekspertizės atlikimu susijusias aplinkybes, 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi uždavė ekspertizę atlikusiai Italijos Milano teismo civilinių ir baudžiamųjų bylų rūmų ekspertei M. C. papildomus klausimus bei įrodymus pavedė surinkti Italijos kompetentingoms institucijoms Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamento (EB) Nr. 1206/2001 pagrindu ir tvarka (t. 3, b. l. 96-98). Susipažinus su šios ekspertės atsakymais į jai pateiktus papildomus klausimus, akivaizdu, kad ekspertė į klausimus atsakė išsamiai - papildomai išaiškino prieš tai savo atliktos ekspertizės metu taikytų metodų mokslinį pagrindimą, juos detaliai aprašė bei patvirtino, jog dokumentą ištyrė adekvačiais ir kvalifikuotais instrumentais (t. 4, b. l. 3-7). Ekspertė taip pat pridėjo kelis mokslinius straipsnius, reziumuojančius taikytą metodiką (t. 4, b. l. 8-26).
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieštaravimo tarp ekspertų išvadų nėra, kadangi M. C. naudojo tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa persidengiančių grafinių elementų analizę, o Lietuvos ekspertai atitinkamo tyrimo neatlieka. Apeliantė teigia, kad iš tiesų Lietuvos Teismo ekspertizės centras turi atitinkamas technines priemones – stereoskopinius mikroskopus ir šviesą poliarizuojančius filtrus, ir jų pagalba tiria dokumentus pagal patikimas, moksliškai pagrįstas ir akredituotas arba sertifikuotas metodikas. Todėl, apeliantės nuomone, tai reiškia, kad ekspertai skirtingai vertino tuos pačius įrašus tiriamame dokumente arba kad M. C. naudojo Lietuvoje nepatikima laikoma metodika. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Lietuvos teismo ekspertizės centro akto turiniu, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismo ekspertizės centre minima ekspertizė buvo atlikta mikroskopais MBS-9 ir Leica WILD M3Z, kriminalistine lupa, ir tiriant vizualiai. Tuo tarpu M. C. panaudotas tyrimo metodas – stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa ir persidengiančių grafinių elementų analize, kurią panaudojo Italijos ekspertė ir kurios patikimumas bylos medžiaga nėra paneigtas. Priešingai, ekspertė M. C. išsamiai paaiškino, kad jos taikytas metodas yra objektyvus, naudotos metodologijos yra pripažintos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, rezultatas yra akivaizdus, jos taikytas metodas yra naudojamas ir jo mokoma Urbino universitete, jį taiko valstybinė policija, Prancūzijos grafologų sąjunga, taigi jis pripažintas teisminėje aplinkoje (t. 4, b. l. 4). Be to, kaip jau minėta, pati ekspertė patvirtino, kad ji yra įsitikinusi, jog bylos dokumentą ištyrė adekvačiais ir kvalifikuotais instrumentais (t. 4, b. l. 7). Taigi teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti ekspertės M. C. ekspertizės akto pagrįstumu, todėl netikėti M. C. ekspertizės akte padarytomis išvadomis nėra jokio pagrindo (CPK 178 str., 185 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi M. C. atlikta ekspertize ir jos išvadas laikė pagrįstomis.
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą apklausti ekspertizes atlikusius ekspertus ir skirti pakartotinę 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties rekvizitų atsiradimo dokumente eiliškumo nustatymo ekspertizę, pavedant ją atlikti cheminės ekspertizės profesorių G. B.. Prašymą argumentuoja tuo, kad ekspertės M. C. išvados, kuriomis grindžiamas skundžiamas teismo sprendimas, prieštarauja kitų ekspertų išvadoms ir yra abejonių dėl jų pagrįstumo. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakartotinės ekspertizės skyrimui nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi pakartotinė ekspertizė skiriama tais atvejais, jei eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, jei teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jei yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (CPK 219 str.). Kaip jau šioje nutartyje kolegijos pripažinta, byloje pateikta ekspertės M. C. išvada yra motyvuota ir aiški, dėl nurodytų atsakymų ir taikytų metodų ji papildomai buvo motyvuota ekspertės atsakymais į teismo klausimus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ekspertizių aktuose esančiais duomenimis, ekspertizių aktų turinio prieštaravimų nekonstatavo. Nenustačiusi pagrindų, dėl kurių teismas negalėtų vadovautis pateikta eksperto išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo ir pagrįstumo.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškinti ekspertizės turinio patikimumą – vertinti ekspertizės aktą su kitais byloje esančiais įrodymais bei atsižvelgiant į ekspertizės teiginių ryšį su kitais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ekspertizės išvadą, ekspertės M. C. atsakymus į teismo papildomai užduotus klausimus, bet ir byloje esantį įrodymų visetą. Teismas įvertino pačios 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutarties formą ir turinį, nustatė, kad sutartyje nėra įrašo apie pinigų perdavimą ieškovei, sutartyje tik nurodyta, kad skolintojas paskolino, o skolininkas pasiskolino 131 000 Lt, paskolos sutartyje šalių sutartinės pozicijos yra supainiotos ir nurodytos skirtingai. Viršutinėje sutarties dalyje ieškovė E. K. įvardinta „skolintoju“, o Stanislova – D. P. – „skolininku“, tačiau pasirašant sutartį jau nurodyta atvirkščiai. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir kitą svarbią aplinkybę, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo ar galėjo turėti nurodytą piniginių lėšų sumą. Taigi pirmosios instancijos teismas pateikė gana platų, pagrįstą ir išsamų byloje esančių įrodymų viseto vertinimą, kas leido pirmosios instancijos teismui tenkinti ieškovės ieškinį ir pripažinti negaliojančia 2000 m. gegužės 5 d. tarp E. K. ir S. D. P. sudarytą paskolos sutartį dėl 131 000 Lt paskolinimo nuo jos sudarymo momento (1964 m. redakcijos CK 293 str.). Teisėjų kolegija neturi vertinti susiklosčiusios faktinės situacijos kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van deHurk v. Netherlandsjudgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliantė, pateikdama apeliacinį skundą, jame nenurodė jokių argumentų, paneigiančių minėtą teismo išvadą, kad pinigai realiai ieškovui nebuvo perduoti.
Apeliantė taip pat išreiškė abejones dėl ekspertės M. C. šališkumo. Apeliantės nuomone, ekspertė M. C. buvo galimai šališka, kadangi pačiame ekspertizės akte nurodoma, kad ekspertė atsako į ieškovės, o ne teismo užduotus klausimus, be to, ekspertės M. C. ekspertizės akte nurodyti klausimai, į kuriuos pateikiami atsakymai, skiriasi nuo teismo nutartyje skirti ekspertizę užduodamų klausimų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytam teiginiui dėl ekspertės M. C. šališkumo pagrįsti apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų (CPK 178 str.). Tuo tarpu skundo argumentai, kad ekspertė atsakė į ieškovės, o ne teismo užduotus klausimus, teisėjų kolegijos vertintini kaip neturintys įtakos aukščiau nurodytoms M. C. ekspertizės akte padarytoms išvadoms, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Todėl šis apeliantės argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 4, b. l. 63). Šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.