- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-17
- Bylos Nr.
- 2-46-230/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- Stanislavai D
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei Stanislavai D. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo 2000 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Nurodo, kad jokios paskolos sutarties su atsakove nesudarė, atsakovės nepažįsta ir nėra mačiusi, pinigų negavo, todėl prievoliniai paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nėra susiklostę, ir ieškovė neturi pareigos grąžinti paskolą. Ieškovė apie ginčijamą sutartį sužinojo, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl 130 000 Lt paskolos priteisimo. Ieškovė yra senyvo amžiaus, ligota, 2006 m. pavasarį jai turėjo būti atlikta širdies vožtuvo keitimo operacija, todėl įvertinusi šias aplinkybes, 2006 m. balandžio 4 d. sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį su savo giminaite D. T., kuriai perleido savo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas nebuvo įregistruotas naujos savininkės vardu, kadangi tuo pat metu jis buvo areštuotas, užtikrinant D. S. S. pareikštą ieškinį D. K. dėl 130 000 Lt skolos priteisimo. Ieškovė nurodo, jog jos parašas galėjo būti išgautas apgaulės būdu ant tuščio lapo, ant kurio vėliau buvo sumontuotas sutarties tekstas. Ieškovės parašo atsiradimą suorganizavo buvusi ieškovės šeimos draugė V. L., kuri buvo įgijusi didelį ieškovės pasitikėjimą, su ja artimai bendravo, ir jai ieškovė ir jos sūnus buvo skolinę pinigų. V. L. 2000 m. padėjo ieškovei ir jos sūnui pildyti brangaus turto deklaracijas, ieškovė sūnaus vardu, kaip įgaliotas asmuo, pasirašinėjo deklaracijose ir ant tuščių lapų. Vienas iš tuščių lapų su ieškovės parašu galėjo būti panaudotas 2000 m. gegužės 5 d. sutarties suklastojimui. Ieškovė nurodo, jog jos parašas išgautas apgaulės būdu ant tuščio popieriaus lapo, o po to sumontuota likusi sutarties teksto dalis, t. y. paskolos 2000 m. gegužės 5 d. sutarties su atsakove nėra sudarius, todėl šis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Ieškovė dublike nurodo, kad 2000 m. atsakovės turtinė padėtis buvo labai bloga, todėl ji negalėjo ieškovei paskolinti 130 000 Lt sumos. Po to, kai S. D. S. kreipėsi į teismą dėl 130 000 Lt išieškojimo, ieškovė sužinojo, kad S. D. S. yra vienos iš jos skolininkių – V. L. pusseserė. Ieškovės nuomone, V. L., būdama skolinga ieškovei 158 000 Lt ir vengdama grąžinti šią sumą, sąmoningai išgavo ieškovės parašą ir jį panaudojo sutarties suklastojimui. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ekspertizės išvada patvirtina paskolos sutarties sudarymą ir ieškovės pasirašymą joje, nes ieškovė niekada jokios paskolos sutarties su atsakove nesudarė, tik pasirašė ant tuščio lapo pildydama deklaracijas. Be to, niekada nebuvo gavusi jokio raginimo grąžinti skolą, o tik iš karto buvo įteikti teismo procesiniai dokumentai.
Ieškovė E. K. prašo ieškinį patenkinti. Paaiškino, kad ji niekada nesiskolino nurodytos pinigų sumos ir paskolos sutarties nėra pasirašiusi, parašas buvo išgautas ant tuščio lapo, ką patvirtino ir ekspertizės.
Ieškovės atstovė adv. V. Normantienė prašo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad ginčo sandoris nebuvo sudarytas, kadangi ieškovės parašas atsirado anksčiau nei sutarties tekstas, ką patvirtino ir ekspertizės. Ieškovei pinigai nebuvo reikalingi, kadangi ji pati tuo metu vertėsi paskolomis, o duomenų, kad atsakovė galėjo suteikti paskolą ir turėjo piniginių lėšų, byloje nėra. Jos artima pažįstama V. L., kuri buvo skolinga ieškovei, turėjo tikslą išgauti ieškovės parašą ir tokiu būdu išvengti skolos. Be to, įrodymų, kad pinigai buvo perduoti ieškovei, byloje nėra pateikta, patvirtinimas sutartyje apie pinigų gavimą taip pat nenurodytas, todėl paskola, kaip realinis sandoris, nebuvo sudarytas, ir paskoliniai santykiai tarp šalių nesusiklostė.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodo, jog ieškovės teiginiai, kad ši atsakovės nepažįsta, niekada nėra mačiusi, pinigų nesiskolino ir nėra jų gavusi, neatitinka tikrovės. Tarp šalių 2000 m. gegužės 5 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, jos pagrindu atsakovė perdavė ieškovei 130 000 Lt, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia. Ieškovė siekia išvengti prievolės grąžinti paskolą įvykdymo. Jos teiginiai dėl tariamai ieškovės pasirašyto tuščio lapo panaudojimo neatitinka tikrovės. Atsakovė tuščių lapų su ieškovės parašais nėra nei mačiusi, nei panaudojusi. Deklaracijos turi nustatytą formą ir papildomai pasirašinėti ant tuščių lapų nereikia. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. spalio 13 d. ekspertizės aktas patvirtina, kad ginčijamoje paskolos sutartyje yra ieškovės parašas. Ieškovė yra ne kartą užsiėmusi paskolų teikimu, todėl, puikiai suvokdama savo parašo reikšmę, neturėjo ir negalėjo turėti jokio protingo motyvo pasirašinėti ant tuščių lapų ir dalinti juos nepažįstamiems asmenims. Atsakovė triplike nurodo, kad ieškovės teiginių dėl jos parašo išgavimo apgaulės būdu ant tuščių popieriaus lapų ir jų panaudojimo sutarties suklastojimui, nepatvirtina jokie įrodymai. Ginčijama sutartis sudaryta laisva valia, be jokios apgaulės, pasirašyta tuomet, kai ieškovei buvo perduoti pinigai, todėl nėra jokio pagrindo tikėti ieškovės nurodytomis aplinkybėmis. Kadangi ieškovė užsiima kreditavimo veikla, tikėtina, kad pinigai jai buvo reikalingi tolesnei jos veiklai vystyti, t. y. perskolinti pinigus kitiems asmenims už palūkanas ir gauti iš jų pajamas. Ieškovė siekia praturtėti atsakovės sąskaita.
Šalies argumentai
Atsakovė ir jos atstovas adv. L. Jankauskas, kuriems apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai - šaukimais, posėdžio dieną pateiktais rašytiniais prašymais prašo bylos nagrinėjimą atidėti: atsakovė dėl to, kad tik posėdžio išvakarėse sužinojo, kad posėdyje negali dalyvauti jos advokatas, o ji pati atvykti iš Vokietijos neturi galimybės, o atsakovės atstovas - dėl užimtumo kitoje byloje. Prašymai atmesti, nepripažinus atsakovės ir jos atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis svarbiomis (CPK 246 straipsnio 2 dalis). Atsakovei ir jos atstovui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo pranešta šaukimais dar 2012 m. liepos 9-10 d., pati byla nagrinėjama nuo 2007-11-28, todėl byloje dalyvaujančių asmenų prašymas dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą neatitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo reikalavimų, toks jų elgesys taip pat neatitinka įstatyme įtvirtinto reikalavimo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai. Atsakovei ir jos atstovui bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo suvaržytos ar apribotos teisės teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, reikšti prašymus. Atsižvelgiant į tai, buvo nutarta bylą nagrinėti, nedalyvaujant atsakovei ir jos atstovui.
Ieškinys tenkintinas. Byloje yra pateikta 2000 m. gegužės 5 d. rašytinė paskolos sutartis, sudaryta tarp E. K. ir S. D. G. (dabar S.) dėl 131 000 Lt paskolos, sutartį šalys yra pasirašę (t. 2, b.l. 158). Ieškovė E. K. šią sutartį ginčija tuo pagrindu, kad tokio susitarimo ji nepasirašė, ir pinigai jai nebuvo paskolinti. Kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, ir ieškovė nėra išreiškusi valios pasiskolinti iš atsakovės S. D. S. nurodytą pinigų sumą, ieškovė įrodinėjo teigdama, kad parašas buvo išgautas apgaulės būdu ant tuščio popieriaus lapo, vėliau užpildant likusį sutarties tekstą. Ieškovė šią aplinkybę įrodė byloje paskirtų ir atliktų ekspertizių pagalba. Ieškovės prašymu byloje buvo paskirtos keturios ekspertizės, tačiau Lietuvos Teismo ekspertizės centras, kuriam buvo pavesta atlikti pirmą ekspertizę, negalėjo atsakyti į teismo užduotus klausimus ir nurodė, kad tokiam tyrimui nėra aprobuotų metodikų, leidžiančių pagal rašto medžiagų senėjimą nustatyti įrašų amžių, taip pat nėra moksliškai pagrįstos metodikos nesikertančių tarpusavyje dokumentų rekvizitų eiliškumui nustatyti (t. 1, b. l. 66-67, 78-79). Todėl, siekiant neužkirsti ieškovei kelio įrodinėti jos nurodomas aplinkybes, jos prašymu 2008 m. gegužės 9 d. nutartimi (t. 1, b. l. 103-104) buvo paskirta kita ekspertizė, kurią pavesta atlikti UAB „D - grupė“. Ši ekspertizė (t. 1, b. l. 118-131) davė išvadą, kad ranka rašytas parašas, įrašytas „E. K.“ vardu buvo įrašytas 1999 m. gruodžio – 2000 m. sausio mėnesių laikotarpyje, kitas ranka rašytas parašas, įrašytas „S. D. G.“ vardu ir dokumento ranka rašytas tekstas įrašyti nurodytu dokumente metu, t. y. 2000-05-05. Iškilus abejonių dėl UAB „D-grupė“ atliktos dokumentų įrašų amžiaus ir dokumentų rekvizitų eiliškumo nustatymo ekspertizės rezultatų, jos metu taikytų metodų (drėgno kopijavimo) tinkamumo bei pagrįstumo, eksperto tinkamumo, kurias reiškė ir atsakovės atstovas (t. 1, b. l. 144-148), taip pat byloje apklausus ekspertizes atlikusius ekspertus (t. 2, b. l. 44-52), ieškovės prašymu buvo paskirta dar viena, t. y. trečia ekspertizė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro ekspertams (t. 2, b. l. 75-76). Tačiau atlikus ir šią ekspertizę klausimai apie rankraštinių įrašų ir parašų bei spausdinto teksto atlikimo laikotarpį liko neatsakyti nurodant, kad tokie tyrimai neatliekami, kadangi nėra patvirtinto metodo, o klausimas apie parašo ir spausdinto sutarties teksto atlikimo eiliškumą liko neatsakytas, kadangi parašas neturi susikirtimo taškų su spausdintu tekstu, bei todėl, kad atlikimo laiko nustatymas pagal dažiklio senėjimą šioje ekspertinėje įstaigoje neatliekamas (t. 2, b. l. 84-86). Dėl tokios susiklosčiusios įrodinėjimo situacijos buvo patenkintas ieškovės prašymas paskirti dar vieną pakartotinę ekspertizę, pavedant ją atlikti užsienio ekspertams (t. 2, b. l. 133-134). Gauta Italijos ekspertės M. C. išvada (t. 2, b. l. 173, t. 3, b. l. 4-20), ja nustatyta, kad E. K. parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, jis padėtas pirmiausia, po to dokumentas išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys, parašas padėtas prieš surašant tekstą. Atsakovės atstovo prašymas skirti dar vieną pakartotinę ar papildomą ekspertizę buvo atmestas šio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi (t. 3, b.l. 85-87), tačiau neužkertant atsakovei kelio įrodinėti jai buvo pasiūlyta pasinaudoti kitu įrodymų rinkimo būdu – pavesti Italijos kompetentingoms institucijoms apklausti ekspertę M. C. dėl atliktos ekspertizės šalims rūpimais klausimais. Atsakovė pasinaudojo pateiktu teismo pasiūlymu ir pateikė klausimus ekspertei (t. 3, b. l. 92-93). Kadangi ekspertizę atliko Italijos Milano teismo civilinių ir baudžiamųjų bylų rūmų ekspertė, ir pavedimas atlikti ekspertizę įvykdytas Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamento (EB) Nr. 1206/2001 pagrindu ir tvarka per kompetentingas institucijas, todėl klausimai ekspertei teismo nutartimi buvo pateikti tokiu pat būdu (t. 3, b. l. 96-98). Atsakymai į klausimus gauti (t.3, b. l. 142-182, t. 4, b. l. 3-26), jais paaiškinti ekspertės taikyti tyrimo metodai ir patvirtintas mokslinis padarytų išvadų pagrįstumas.
Teismas vadovaujasi M. C. atliktos ekspertizės išvada ir jos išvadas laiko pagrįstomis. Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prireikus ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis teisę būti ekspertu Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį. Todėl į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą įtrauktiems ekspertams negalint atsakyti į užduotus klausimus, ekspertizė pagrįstai paskirta Europos Sąjungos ekspertei. Ekspertės kvalifikaciją patvirtina byloje pateikti duomenys (t. 2, b. l. 128-129). Ekspertizė buvo pavesta atlikti remiantis Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 „Dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose“, todėl šis įrodymas laikytinas patikimu, atitinkančiu CPK 212 straipsnio ir Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus. Atsakovės atstovo pretenzijos, reikštos bylos nagrinėjimo metu dėl akto neatitikimo ekspertizės aktui keliamų reikalavimų (CPK 216 straipsnio 1 daliai, Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsniui), atmestinos. Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gegužės 28 d. reglamente (EB) Nr. 1206/2001 numatyta, kad prašomasis teismas prašymą turėtų įvykdyti pagal savo valstybės narės teisę (12) punktas., 10 straipsnio 2 dalis. Tai reiškia, jog užsienio eksperto atliktos ekspertizės aktas neturi atitikti pavedimą davusios valstybės nacionalinės teisės reikalavimų dėl ekspertizės akto turinio ir jo formos. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad ekspertizės aktas neatitinka Italijos norminių aktų reikalavimų. Paskutinio teismo posėdžio metu atsakovės atstovas raštu pateikė prašymą, kuriuo prašė iškviesti Lietuvos ekspertus apklausai tam, kad būtų pašalintas prieštaravimas tarp Lietuvos ekspertų surašytose išvadose nustatyto fakto, kad tiriamame objekte (paskolos sutartyje) nėra parašo ir spausdinto teksto susikirtimo linijų, ir ekspertės M. C. išvados, kuria nustatytas spausdinto teksto ir parašo brūkšnelių persidengimas (ekspertizės akto, esančio t. 3, b. l. 14 duomenys ir ekspertės apklausos duomenys, esantys t. 4, b. l. 5). Tačiau darytina išvada, kad šiuo atveju prieštaravimo nėra, kadangi Lietuvos ekspertai atsakyti į klausimus negalėjo dėl tam tikrų metodikų nebuvimo, tuo tarpu ekspertė M. C., naudodama kitus metodus, t. y. tyrimą stereoskopiniu mikroskopu su poliarizuota šviesa, naudojant „persidengiančių grafinių elementų analizę“, kurio Lietuvos ekspertai nenaudojo, persidengiančias linijas nustatė. Tai reiškia, kad būtent ekspertės taikyti kiti metodai, kurių neturėjo galimybės taikyti Lietuvos ekspertai, sudarė jai galimybes atlikti tyrimą ir atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Todėl Lietuvos ekspertų apklausa, kuomet jie savo ekspertinėje veikloje nenaudoja ekspertės M. C. taikytų metodų, teismo buvo pripažinta netikslinga.
Tokiu būdu ekspertizės pagalba yra nustatyta ir patvirtinta ieškovės, ginčijant sandorį, nurodyta aplinkybė, kad jos parašas padėtas anksčiau, nei surašytas tekstas, jis padėtas pirmiausia, po to dokumentas išspausdintas ir galiausiai užpildytos likusios jo dalys, t. y. parašas padėtas prieš surašant tekstą. Ši ekspertės išvada patvirtina, kad paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, kadangi ieškovės parašas buvo padėtas ant tuščio lapo, todėl juo negalėjo būti patvirtinta vėliau paskolos sutartyje įrašytomis sutarties sąlygomis neva suformuota ir išreikšta ieškovės valia, t. y. nurodyto pobūdžio susitarimas faktiškai nebuvo sudarytas ir nėra įrodytas. Sandorio sudarymo metu galiojusio CK 168 straipsnis numatė, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba yra būtini tos rūšies sutartims, taip pat visi tie punktai, dėl kurių, vienos iš šalių pareiškimu, turi būti susitarta. Parašas ant tuščio popieriaus lapo nepatvirtina, kad susitarimas dėl paskolos suteikimo ir jo sąlygų buvo pasiektas. Šalies valia sudaryti vienokį ar kitokį susitarimą negali būti suformuota ir atitinkama forma išreikšta, pačiai šaliai to nežinant ir jos neišreiškus. Nustačius aplinkybę, kad ieškovas parašas, esantis ant ginčo sutarties, buvo pasirašytas nesant sutarties teksto, t. y. ant tuščio lapo, leidžia daryti išvadą, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. panaudojus ieškovės parašą neegzistavusio susitarimo įforminimui. Todėl tokia sutartis pripažintina negaliojančia ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 57 straipsnio pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis).
Be to, darytina išvada, kad paskolos sutartis pripažintina negaliojančia ir ginčo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 293 straipsnio pagrindu. Tuo metu galiojusio CK 291 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Panašiai paskolos sutartis apibrėžiama ir šiuo metu galiojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-544/2011). 1964 m. redakcijos CK 293 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau, negu sutartyje nurodyta, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą, dabar galiojantis CK numato, kad nustačius, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui nebuvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Pagal pastaruoju metu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011, 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012).
Iš ginčo sutartyje įrašytų sąlygų matyti, kad įrašo apie pinigų (131 000 Lt) perdavimą nėra, o joje tik nurodyta, kad skolintojas paskolino, o skolininkas pasiskolino 131 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskolos sutartyje šalių sutartinės pozicijos yra supainiotos ir nurodytos skirtingai. Viršutinėje sutarties dalyje ieškovė E. K. yra įvardinta „skolintoju“, o Stanislova – D. G. – „skolininku“, tačiau sutartį pasirašant nurodyta jau atvirkščiai: „skolintojas S. D. G.“ ir „skolininkas E. K.“. Ši aplinkybė be abejo turi reikšmės vertinant sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė ginčo sandorio sudarymo turėjo ar galėjo turėti nurodytą piniginių lėšų sumą (131 000 Lt). Jai buvo pasiūlyta pateikti tokius įrodymus (t. 1, b. l. 86-87), tačiau jų nebuvo pateikta, išskyrus atsakovės paaiškinimus, kad ji piniginių lėšų turėjo. Atsakovės liudytojų V. L., R. J. parodymai apie paskolos suteikimo aplinkybes (t. 3, b. l. 29-47) atmestini, kadangi ekspertizės būdu nustatyta, jog ieškovės parašas pasirašytas nesant sutarties teksto. Be to, vertinant šių liudytojų parodymus, yra svarbios byloje nustatytos aplinkybės, kad V. L. pati buvo skolinga ieškovei ir jos sūnui (t. 2, b. l. 59-68), todėl tvirtindama tam tikras aplinkybes galėjo turėti tam tikrų interesų, o liudytojas R. J., kaip asmuo dalyvavęs sudarant sandorį, buvo nurodytas tik šios bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu 2006-2007 m. apklausiant liudytojomis atsakovę S. D. S. ir V. L. pastarosios šio asmens (R. J.) nebuvo nurodę ir teigė, kad paskola ieškovei buvo suteikta, dalyvaujant tik joms (t. 3, b. l. 49-54). Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti nurodytų liudytojų parodymais. Todėl nenustačius pinigų perdavimo fakto ginčo sutartis pripažintina negaliojančia ir 1964 m. redakcijos CK 293 straipsnio pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, ieškinys tenkintinas. Patenkinus ieškinį iš atsakovės ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, paduodama ieškinį, yra sumokėjusi 3 620 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 7, 21). Taip pat turėjo išlaidų dėl ekspertizių atlikimo: 65,43 Lt už pirmos ekspertizės atlikimą (t .1, b. l. 71); 10 710 Lt už antros ekspertizės atlikimą (t. 1, b. l. 114-115, 132); 209,09 Lt už trečios ekspertizės atlikimą (t. 2. b. l. 77, 80-81) ir 492,20 Eur (1 699,47 Lt) už ketvirtos ekspertizės atlikimą (t. 3, b. l. 21). Taip pat ieškovė turėjo išlaidų dėl įrodymų rinkimo užsienyje ir vertimo išlaidų: 222,90 Lt (t. 2, b. l. 149 ), 178,17 Lt (t. 2, b. l. 170-71), 238,87 Lt (t. 3, b.l. 21). Be to, priteistinos ieškovės turėtos atstovavimo išlaidos – 2 000 Lt (t. 2, b. l. 7). Tokiu būdu iš viso iš atsakovės priteistina 18 943,93 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalys ekspertizių atlikimui ir vertimo išlaidoms padengti yra įnešusios į teismo depozitinę sąskaitą tam tikras pinigų sumas, kurios nėra pilnai išnaudotos, tačiau teismo sprendimu nėra galimybių jas grąžinti, kadangi nežinomi sąskaitų, į kurias būtų galima grąžinti lėšas, duomenys, todėl šis klausimas spręstinas atskira tvarka, šalims pateikus prašymą ir sąskaitų duomenis.
Iš atsakovės valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio1 dalies 3 punktas ).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti. Pripažinti negaliojančia 2000 m. gegužės 5 d. tarp E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) sudarytą paskolos sutartį dėl 131 000 Lt paskolinimo nuo jos sudarymo momento.
Priteisti iš atsakovės S. D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 18 943,93 Lt Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei - 87,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu .
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.