- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- AS-416-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03816-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. BR6-1126339; 2) įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą išmokėti pareiškėjui paramą pagal pateiktą 2014 m. birželio 9 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką reg. Nr. 14-1011403602-A1-1.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas 2017 m. kovo 10 d. paštu išsiuntė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 str. 1–2 d., 138 str. 3 d. 1 p., 138 str. 4 d.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus apeliacinį skundą su priedais ir 2017 m. kovo 10 d. sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą grąžinti pareiškėjui.
Teismas konstatavo, kad ABTĮ 132 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie nurodyti kaip jo pradžia. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi termino paskutinio mėnesio dieną. Taigi, vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-100-261/2017, 2017 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-155-575/2017, 2017 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-187-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-624/2017). Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą paskelbė 2017 m. vasario 9 d. Paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena, vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, buvo 2017 m. kovo 9 d. Pareiškėjas, 2017 m. kovo 10 d. paštu išsiųsdamas apeliacinį skundą (AB „Lietuvos paštas“ registruotų pašto siuntų paieškos duomenys), praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Pareiškėjas, praleidęs nustatytą terminą apeliaciniam skundui pateikti, neprašė jo atnaujinti, nepateikė teismui svarbių, objektyvių termino praleidimą pateisinančių priežasčių, todėl jo 2017 m. kovo 10 d. pateiktą apeliacinį skundą atsisakyta priimti 138 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priimti jo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo; teismui nusprendus, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas, atnaujinti jį kaip praleistą nežymiai ir dėl svarbių priežasčių.
Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas. Vadovaujantis ABTĮ 132 straipsniu ir 65 straipsnio 2, 3 dalimis, skaičiuojant procesinius terminus privaloma kartu taikyti šias teisės normas, priešingu atveju būtų padaroma teisės taikymo klaida. Apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo buvo paduotas nepraleidus nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti. Vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui paduoti pradedamas skaičiuoti kitą dieną po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Taigi vieno mėnesio termino eiga prasidėjo 2017 m. vasario 10 d., baigėsi atitinkamai 2017 m. kovo 10 d. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika, kuria teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesirėmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-144-146/2016 sprendė klausimą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti skaičiavimui taisyklių. Byloje buvo nustatyta, kad skundžiamas sprendimas buvo paskelbtas 2016 m. rugsėjo 19 d. Taigi LVAT sprendė, kad ABTĮ 132 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui paduoti pradedamas skaičiuoti kitą dieną po pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo. Taigi vieno mėnesio termino eiga prasidėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. ir baigėsi atitinkamai 2016 m. spalio 20 d. LVAT 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-142-552/2016 taikė analogiškas taisykles. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo apeliacinis skundas buvo paduotas nepraleidžiant įstatymo nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti. Teismas skundžiamoje nutartyje citavo LVAT praktiką, kurioje buvo taikytos kitokios terminų skaičiavimo taisyklės. Jeigu teismas spręstų, kad skundas vis dėlto buvo paduotas praleidus terminą, prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, t. y. esant nevieningai suformuotai LVAT praktikai taikant ABTĮ 65 straipsnio nuostatas sistemiškai su ABTĮ 132 straipsnio nuostatomis. Nenuosekli ir prieštaringa LVAT praktika lėmė esminį pareiškėjo suklaidinimą skaičiuojant terminą apeliaciniam skundui paduoti. LVAT praktikoje per pastaruosius kelis mėnesius buvo priimtos įvairios nutartys, kuriose teismas analogiškomis situacijomis taikydamas minėtas teisės normas pasisakė kardinaliai priešingai ir terminus skaičiavo visiškai skirtingai. Akivaizdu, kad, LVAT analogiškomis aplinkybėmis skirtingai skaičiuojant procesinių terminų eigos pradžią, buvo sukurtas teisinis neapibrėžtumas. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo pateikė vadovaudamasis teismų praktika. ABTĮ 132 straipsnyje taipogi numatyta, kad praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti gali būti atnaujinamas ir teismo iniciatyva, net ir nesant apelianto prašymo. Teismas neįvertino susiklosčiusios prieštaringos teismų praktikos šiuo klausimu ir savo iniciatyva termino neatnaujino, tokiu būdu pažeisdamas teisės normas.
Atsiliepimas
Atsakovas Agentūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas nutartimi teisingai nusprendė atsisakyti priimti apeliacinį skundą remiantis teismo nutartyje nurodytomis teisės aktų normomis ir aktualia teismų praktika. Pareiškėjo nurodyta LVAT praktika nebeaktuali. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neprašė atnaujinti praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti, todėl teismas nutartimi pagrįstai atsisakė priimti apeliacinį skundą ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas atskirajame skunde visiškai nenurodo svarbių priežasčių, dėl ko pavėlavo išsiųsti apeliacinį skundą. Pareiškėjas nesilaikė ABTĮ įpareigojimo pateikti ne tik aplinkybes ir jų susidarymą pagrindžiančius įrodymus, bet ir sąmoningai to nepadarė. Pareiškėjas turėjo elgtis atsakingai ir laikytis teisės aktuose įtvirtintų terminų, siekiant laiku paduoti apeliacinį terminą. Agentūros nuomone, tenkinant prašymus atnaujinti terminą, nepateikiant jokių teisiškai svarbių argumentų ir nurodant, kad terminas praleistas „nedaug“, būtų apskritai neveiksmingas apskundimo mechanizmas. Teismo nutartyje buvo aiškiai nurodytos ir nutartys administracinėse bylose, kuriose yra išaiškinta dėl terminų skaičiavimų, todėl šiuo atveju lieka neaišku, kodėl pareiškėjas mano, kad buvo priimti, kaip jis pats įvardija „kardinaliai priešingi“ sprendimai. Pareiškėjas, pateikdamas argumentus, nenurodo kuo pagrįsti yra jo teiginiai – nėra pateikta prieštaringa teismų praktika. Be kita ko, pareiškėjo pateikti argumentai atskirajame skunde yra prieštaringi, nepagrįsti jokiais įrodymais, argumentai dėl nenuoseklios teismų praktikos yra vertinami kaip tikrovės neatitinkantys teiginiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas R. Č. siekia apskųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą.
Pagal ABTĮ 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas paskelbtas 2017 m. vasario 9 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena buvo 2017 m. kovo 9 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą teismui išsiuntė 2017 m. kovo 10 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijama 2017 m. kovo 16 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas praleido apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, nepateikė teismui svarbių, objektyvių termino praleidimą pateisinančių priežasčių, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakė priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.
Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas (ABTĮ 65 str. 2 ir 3 d., 132 str.) bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, t. y. ginčas šiuo atveju kyla dėl apeliacinio skundo padavimo termino skaičiavimo.
ABTĮ 65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laikotarpiu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laikotarpį. ABTĮ 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie nurodyti kaip jo pradžia. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi termino paskutinio mėnesio dieną.
Aiškinant ABTĮ 65 straipsnio 1–3 dalies normas dėl vieno mėnesio termino pasibaigimo, pažymėtina, kad vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną, t. y. tą dieną, kuri atitinka termino pradžios dieną, apibrėžtą kalendorine data arba nurodant įvykį.
Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai skaičiavo teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo apskundimo terminą, t. y. pirmosios instancijos teismui sprendimą paskelbus 2017 m. vasario 9 d., paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena pagrįstai laikyta 2017 m. kovo 9 d. Pažymėtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo naujausioje praktikoje (žr., pvz., 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-100-261/2017, 2017 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-155-575/2017, 2017 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-187-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-624/2017, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. S-250-858/2017).
ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą numatytas kaip būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų įstatymo nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti nepareiškė, todėl jo apeliacinį skundą pagrįstai atsisakyta priimti.
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartis paliktina nepakeista.
Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškė prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi operatyvumo ir ekonomiškumo principais, taip pat pasisako ir dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (ABTĮ 132 str. 2 d.).
ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad nenuosekli ir prieštaringa LVAT praktika (pareiškėjas pateikė tokių praktikos pavyzdžių) lėmė esminį pareiškėjo suklaidinimą skaičiuojant terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo išdėstytas termino praleidimo priežastis, taip pat atsižvelgusi į tai, kad LVAT praktikoje terminų skaičiavimo praktika yra buvusi šiuo klausimu nenuosekli, įvertinusi, jog nuo suformuotos vieningos LVAT praktikos sprendžiant vieno mėnesio apeliacinio skundo padavimo skaičiavimo klausimą iki byloje skundžiamo sprendimo paskelbimo ir apeliacinio skundo padavimo praėjęs neilgas laiko tarpas, terminas praleistas yra viena diena, laiko, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atnaujina apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo panaikinimo padavimo terminą.
Apeliacinio skundo turinys ir forma iš esmės atitinka ABTĮ 134 straipsnio reikalavimus, todėl jis priimtinas nagrinėti apeliacine tvarka (ABTĮ 138 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 1 dalimi, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Č. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Tenkinti pareiškėjo R. Č. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.
Atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo paduoti.
Priimti pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą nagrinėti apeliacine tvarka.
Išsiųsti proceso dalyviams apeliacinio skundo nuorašus ir nustatyti terminą pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą – keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo nuorašo gavimo dienos.
Nutartis neskundžiama.