Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J., G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-614-661/2016 pagal ieškovų F. M., M. R., A. A. Z., S. B., A. B., D. U., J. C., R. V., M. U., J. P., V. V., A. V., S. L., Z. T., V. J., M. P., S. R., V. G., R. S., D. O. G., A. K. J., V. V., G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo ir dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas pripažinimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J., G. K., M. B., S. A. J., E. K., V. P. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (t. 11, b. l. 4–12) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo dalį dėl ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J. reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J. ieškinį tenkinti visiškai; 2) paskirstyti ir priteisti iš atsakovės ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R. ir A. K. J. naudai pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; 3) ieškovai G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria iš jų buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad obligacijoms Investuotojų direktyvos draudimo apsauga netaikytina. Neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes šiuo atveju taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investicijų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Investuotojų direktyvos nuostatos turėtų būti aiškinamos, joms suteikiant palankesnę investuotojams prasmę. Nagrinėjamoje byloje svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl išaiškinimo, ar draudimo apsauga obligacijoms netaikytina net ir ginčo situacijoje, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Šiuo klausimu ESTT nėra pasisakęs, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pats ėmėsi aiškinti Europos Sąjungos direktyvą. Teismas neįvertino nagrinėjamos situacijos individualių aplinkybių, išskiriančių ją iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų atvejų. Nagrinėjamu atveju bankas netinkamai vykdė ne tik Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas tinkamai informuoti investuotoją apie rizikas, bet ir neįvykdė IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatytų informavimo apie draudimo įmonę ir draudimo sąlygas pareigų, kas ir nulėmė apeliantų suklydimą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantai patys buvo neatsargūs neįsigilinę į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, nes informavimo pareiga, kaip minėta, įstatyme nustatyta atsakovei, o neprofesionalus investuotojas neturėtų pats savarankiškai ieškoti tokios informacijos.Apeliantai, būdami neprofesionaliais investuotojais, neturėtų būti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje. Nė vienas apeliantas neturėjo specialių žinių apie banko siūlomus investuoti banko produktus. Vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją, o finansinių priemonių rinka yra specifinė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vidutinio vartotojo kategorijai priskirtinas asmuo negali suklysti dėl investavimo santykių esmės, t. y. gali / turi žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų. Vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai Finansinių priemonių rinkų įstatyme. Visi apeliantai buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Nė vienas apeliantas neturi ekonominio ar teisinio išsilavinimo, o dalis jų netgi neturi aukštojo išsilavinimo. Apeliantas S. L. yra baigęs tik 7 klases, o M. P. yra įgijęs vidurinįjį išsilavinimą. Apeliantai F. M., M. R., R. V., S. L., A. K. J. sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus, todėl turėtų būti vertinami kaip labiau pažeidžiama vartotojų kategorija. Apeliantas M. P. buvo tik 19 metų amžiaus, ką tik pabaigęs vidurinę mokyklą. Nors apeliantai, investuodami į obligacijas, rinkosi pelningesnį nei terminuotieji indėliai variantą, tačiau pirminis apeliantų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke. Dauguma apeliantų pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, prieš tai laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose atsakovės banke arba kituose bankuose, o apeliantas V. V. laikė pinigus einamojoje sąskaitoje. Tai parodo, jog iki tol apeliantams buvo aktualus tik pinigų saugumas. Atsakovės vykdytoje reklaminėje kampanijoje obligacijos buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams.Teismas atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas priteisė net ir iš tų apeliantų, kurių reikalavimai buvo išskirti į atskirą bylą. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad dalį bylos atsakovė ir trečiasis asmuo iš esmės pralaimėjo, bylos nagrinėjimo metu patenkinus apeliantų reikalavimus dėl indėlių sertifikatų sutarčių, už ką apeliantams buvo priteistos (ar iš dalies priteistos) jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 11, b. l. 27–37) atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo: 1) apeliantų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R. ir A. K. J. apeliacinį skundą atmesti; 2) apeliantų G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra; 3) priteisti atsakovei iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Apeliantų argumentai, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, yra nauji (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliantai taip pat iki apeliacinio skundo padavimo nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Kasacinis teismas jau yra pasisakęs, jog nagrinėjamu atveju lėšos, perduotos pagal ginčijamas sutartis, negali būti pripažintos nei indėlių, nei įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu. Obligacijų emitento nemokumo rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, nepaisant to, kad nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (atsakovė) sutapo. Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo neturi pareigos. Apeliantai prašymu kreiptis į ESTT faktiškai siekia paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos.Priešingai, nei teigia apeliantai, jie gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartyse esančio atsakovės kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu. Net pripažinus, kad atsakovė pažeidė tam tikrus FPRĮ bei susijusių teisės aktų reikalavimus, tai nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais. Apeliantų valia buvo neabejotinai nukreipta į obligacijų įsigijimą, todėl apeliantai galėtų reikalauti nebent žalos atlyginimo (FPRĮ 92 straipsnio 2 punktas).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantus priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai. Neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų, tokių kaip pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų. Teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti buvus suklydimą.Vadovaujantis teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti suabsoliutinamos. Nagrinėjamu atveju kai kurių apeliantų garbus amžius ar aukštojo išsilavinimo neturėjimas nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, kad nesuvoktų pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų. Visi apeliantai turėjo patirtį dėl terminuotųjų indėlių sutarčių. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Sudarant ginčijamus sandorius, jų esminiais elementais apeliantams buvo mokamų palūkanų dydis, obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas anksčiau išpirkimo datos. Obligacijų draustumas apeliantams esmine aplinkybe tapo tik atsakovei tapus nemokia. Kai kurie apeliantai turėjo investavimo į vertybinius popierius patirties, todėl spręstina, kad apeliantai tokiu būdu papildomai diversifikavo savo investavimo riziką.Dalis apeliantų sudarė ginčo sandorius ne / ne tik pasibaigusių terminuotųjų indėlių sąskaita, o kitais būdais (įmokėjo grynuosius pinigus, pinigus pervedė iš kito banko). Apeliantai negalėjo nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo banko produkto. Banko platintoje reklaminėje informacijoje nėra nuorodos apie obligacijų draudimą, prilygintą banko indėlių draudimo apsaugai.Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 11, b. l. 19–26) trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas. Apeliantai, įsigydami obligacijas, žinojo, kad tai yra banko, o ne atskiros investicinės įmonės obligacijos, ir jas įsigijo banko padaliniuose. Jeigu bet koks kitas finansų makleris (ne atsakovė) savo kliento pavedimu būtų nupirkusi tų pačių atsakovės obligacijų, po atsakovės bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo išaiškinta, kad obligacijų emitento nemokumo rizika nepatenka į Investuotojų direktyvos numatytos draudimo apsaugos taikymą, o tai, kad nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo, nėra teisiškai reikšminga.Ginčijamų sutarčių ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostatos įrodo, kad atsakovė tinkamai supažindino apeliantus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Apeliantai turėjo teisinę galimybę nutraukti ginčijamas sutartis dar iki atsakovės veiklos apribojimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Apeliantai sudaryti ginčijamas sutartis nebuvo verčiami ar skubinami. Ginčo obligacijų sutartys savo turiniu ir forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių, ginčo sutartyse apeliantai aiškiai įvardyti investuotojais. Esminė obligacijų sutarčių pasirašymo sąlyga šių sutarčių sudarymo momentu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.Teismas pagrįstai priskyrė apeliantus vidutinio vartotojo kategorijai. Apeliantai turėjo gyvenimiškos, taip pat ankstesnio bendravimo su banku patirties, buvo anksčiau sudarę terminuotus indėlius. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau tai neatleidžia asmens nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, pasidomėti konkretaus sudaromo sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis. Patvirtinus apeliantų finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, konstatuotina, kad apeliantų reikalavimai, kylantys iš ginčijamų sutarčių, jau išspręsti.Sutiktina su apeliantų dėstomais argumentais, kad G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. reikalavimai nebuvo išnagrinėti, todėl nebuvo pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui iš šių asmenų klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliantai ginčo obligacijų įsigijimo sutartis prašė pripažinti negaliojančias kaip sudarytas dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismui jų ieškinį atmetus, apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju apeliantų į obligacijas investuotoms lėšoms netaikytina draudimo apsauga; 2) teismas neįvertino, kad atsakovė neįvykdė pareigos aiškiai informuoti apeliantus apie atvejus, kuomet draudimo apsauga netaikytina, ir nepagrįstai šią pareigą perkėlė patiems apeliantams; 3) apeliantai, neįvertinant jų individualių savybių, buvo nepagrįstai priskirti vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje, neatsižvelgta, kad vidutinio vartotojo kategorija artimesnė profesionalaus investuotojo sąvokai; 4) pirminis apeliantų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke, o ne rizikingai juos investuoti; 5) teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, jas priteisdamas ir iš tų apeliantų, kurių reikalavimų nagrinėjimas išskirtas į atskirą bylą. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija ir pasisako.Apeliantai (pasisakant dėl pirmų keturių apeliantų argumentų, apeliantais bus įvardijami tik teismo sprendimą iš esmės ginčijantys apeliantai) kreipėsi į teismą įrodinėdami, kad ginčijamų obligacijų nebūtų įsigiję, jeigu būtų žinoję, kad joms draudimo apsauga nuo obligacijų emitento nemokumo netaikytina. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apeliantai tik apeliaciniame skunde ėmė teigti, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskiriama prie draudimo objektų ir dėl to jiems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, kelti klausimą dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Įvertinus apeliantų patikslinto ieškinio argumentus, perklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, matyti, kad apeliantai klausimo dėl taikytinos draudimo apsaugos šiuo aspektu nekėlė ir ši aplinkybė į ginčo dalyką nepateko. Tačiau kadangi tai yra daugiau teisės taikymo nei fakto klausimas, atsakovė ir trečiasis asmuo šiuo klausimu pateikė atsikirtimus atsiliepimuose į apeliacinius skundus, teisėjų kolegija pasisako ir šiuo aspektu, netaikydama CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad apeliantų į obligacijas investuotoms lėšoms draudimo apsauga netaikytina, nepaisant apeliantų akcentuojamos aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju vertybinių popierių (obligacijų) emitentas ir investicinė įmonė, t. y. atsakovė, sutapo. Toks aiškinimas visiškai atitinka šiuo klausimu suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pažymima, jog aplinkybė, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Apeliantai nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti nukrypstama nuo minėtos kasacinio teismo praktikos, kuri buvo suformuota, atsižvelgiant, be kita ko, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktus Investuotojų direktyvos aktualių nuostatų išaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas lemtų skirtingą asmenų, atsidūrusių iš esmės tokioje pačioje situacijoje, vertinimą, nes draudimo apsaugos taikymą nulemtų aplinkybė, ar asmuo vertybinius popierius įsigytų tiesiogiai iš vertybinių popierių emitento (ir dėl to, apeliantų teigimu, draudimo išmoka tokiu atveju turėtų būti mokama), ar iš kitos investicinės įmonės (dėl ko draudimo apsauga jau būtų netaikoma). Nors kilus papildomų klausimų, pakartotinis kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra galimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateikti išaiškinimai yra pakankami, aktualios Investuotojų direktyvos nuostatos taip pat laikytinos pakankamai aiškiomis, todėl pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu nenustatyta (CPK 3 straipsnio 5 dalis, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 2 dalis).Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).Apeliantai pagrįstai teigia, kad šiuo atveju turėjo būti įvertinta, ar atsakovė tinkamai atliko teisės aktų jai nustatytas informavimo pareigas. Kasacinio teismo yra pažymima, kad siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Tačiau nėra pagrindo vertinti, kad bylą išnagrinėjęs teismas šių aplinkybių neįvertino. Apeliantų akcentuojama atsakovės pareiga aiškiai informuoti klientą apie atvejus, kuriems netaikoma draudimo apsauga, priešingai, nei teigia apeliantai, bylą išnagrinėjusio teismo buvo įvertinta, nusprendžiant, jog draudžiamumo aspektas iš tiesų nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas apeliantams, nes atsakovės parengtuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, tačiau sprendė, kad draudiminės apsaugos aspektas apeliantams nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.Byloje esančių duomenų pagrindu, nepaneigiant šios nutarties 17 punkte konstatuotos aplinkybės, vertintina, kad apeliantams esminė informacija apie įsigyjamas obligacijas vis dėlto buvo suteikta. Ginčijamose obligacijų įsigijimo sutartyse apeliantai patvirtino susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantai savo parašu taip pat patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Toks apeliantų rašytinis patvirtinimas apie minėtų dokumentų gavimą patvirtina jų įteikimo apeliantams faktą. Apeliantai, nors ir neigė gavę tokius dokumentus, atitinkamų šios aplinkybės įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).Vertinant, ar buvo suklysta, svarbu ne tik finansų tarpininko elgesys, tačiau ir investuotojo veiksmai. Vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Todėl pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, pagrįstai vertino ir tai, ar apeliantai, sudarydami ginčijamas sutartis, pasidomėjo jų nurodoma kaip esmine obligacijų draustumo aplinkybe, ir toks vertinimas nelaikytinas nepagrįstu atsakovės atleidimu nuo jai tenkančių informavimo pareigų vykdymo. Akivaizdu, kad apeliantams nesidomint šia aplinkybe, ji negali būti laikoma turėjusia jiems esminės reikšmės. Be to, vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantams nepanaikina bendrųjų jų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais.Didžioji dalis apeliantų pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, raštu patvirtino atsisakantys suteikti atsakovei informaciją, kuri leistų atsakovei nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos, bei suprantantys tokio atsisakymo padarinius. Neturėdamas visos reikiamos informacijos, bankas negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.Įrodymų apie tai, kad atsakovės darbuotojai vykdė agresyvią rinkodarą, pateikė apeliantams klaidingą informaciją, jog jų įsigyjamoms obligacijoms kaip ir indėliams taikomas valstybės draudimas, todėl tai yra vienodai saugūs produktai, apeliantai nepateikė. Atsakovės į bylą pateiktose fiksuotų palūkanų obligacijoms skirtose reklaminėse skrajutėse buvo aiškiai pažymima, jog prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas privalo susipažinti su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar jam ši rizika priimtina (t. 8, b. l. 190–196). Apeliantai laikėsi pozicijos, kad ginčijamas sutartis juos sudaryti įkalbėjo banko darbuotojai, jog patys apeliantai jų sudaryti neketino, o ateidavo į banką prasitęsti terminuotųjų indėlių sutarčių. Tačiau tokiais apeliantų argumentais verčia abejoti byloje esantys duomenys, jog dalis apeliantų (F. M., M. R., S. R., A. K. J.) pasirašė kelias obligacijų sutartis skirtingu metu, taip pat dalis apeliantų (S. L., A. K. J.) įsigijo ne tik obligacijų, tačiau ir indėlio sertifikatų, tokiu būdu diversifikuodami savo riziką. Apeliantai F. M., D. U., V. V., A. V., S. L. ginčijamų sutarčių pasirašymo metu ar vėliau sudarė terminuotojų indėlių sutartis, nors už jas taikomoms palūkanoms esant ženkliai mažesnėms nei toms, kurios taikytos obligacijų atveju, toks apeliantų elgesys būtų ekonomiškai nepateisinamas, jeigu jie iš tikrųjų būtų nesuvokę skirtingos su indėliais ir obligacijomis susijusios rizikos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantus nepagrįstai priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, save vidutiniais vartotojais laikė ir patys apeliantai (žr. patikslinto ieškinio 15 psl. 2 pastraipą). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal amžių, išsilavinimą ir kitas byloje nustatytas apeliantų situaciją individualizuojančias aplinkybes nėra pagrindo apeliantų neprilyginti vidutiniams vartotojams.Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, apeliantas S. L. yra baigęs tik 7 klases, tačiau byloje nustatyta, kad jis iki ginčijamo sandorio 26 kartus sudarė arba pratęsė terminuotųjų indėlių sutartis (t. 6, b. l. 99), lėšas investavo ne tik į obligacijas, tačiau ir į indėlio sertifikatą, taip pat jog turi investavimo į vertybinius popierius patirties (t. 10, b. l. 195, 222). Ta aplinkybė, kad apeliantas M. P. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo įgijęs vidurinįjį išsilavinimą, taip pat nesuponuoja kitokio vertinimo, atsižvelgus į kitas šį apeliantą individualizuojančias aplinkybes: tai, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartį (t. 6, b. l. 203), pats apeliantas atsakovei nurodė, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, turi geras žinias apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, jam priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, apie obligacijas turi pradinių žinių, taip pat jog investavo anksčiau į akcijas ir obligacijas (t. 6, b. l. 216–218). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad šis apeliantas turi investavimo į vertybinius popierius patirties (t. 10, b. l. 224).Aplinkybė, kad apeliantai F. M., M. R., R. V., S. L. ir A. K. J. sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus, neturėtų būti suabsoliutinama, o vertinama kartu su kitomis byloje esančiomis aplinkybėmis. Iš atsakovės pažymų apie terminuotuosius indėlius ir pačių apeliantų patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad visi apeliantai anksčiau turėjo bendravimo su bankais patirties – santaupas atsakovės ar kituose bankuose laikė terminuotojų indėlių forma. Investavimo patirties turėjo ne tik minėti apeliantai S. L. ir M. P., tačiau ir F. M. (t. 10, b. l. 199–201, 221, 223), V. V. (t. 10, b. l. 212), apie investavimo į akcijas ir kitas finansines priemones patirtį kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F pažymėjo ir apeliantas S. R. (t. 7, b. l. 10–11). Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Dėl šios priežasties vertintina, kad apeliantų garbus amžius ir jų gyvenimiška patirtis šiuo konkrečiu atveju kaip tik turėjo padėti suprasti šių produktų esmę ir su jais sietinas rizikas.Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios išskirtų apeliantų situaciją nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų panašių atvejų ir lemtų poreikį ją įvertinti kitaip.Atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, jog visi apeliantai anksčiau buvo sudarę terminuotojų indėlių sutartis, spręstina, kad apeliantai turėjo pastebėti terminuotojų indėlių ir obligacijų sutarčių skirtumus – skyrėsi ne tik jų turinys, įskaitant ir tai, kad ginčijamose obligacijų sutartyse apeliantai aiškiai didžiosiomis raidėmis buvo įvardijami investuotojais, tačiau ir apimtis (obligacijų įsigijimo sutartį lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir kiti dokumentai). Apeliantai nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų, kad nepaisant šių skirtumų, taip pat fakto, jog už obligacijas buvo siūlomos žymiai didesnės palūkanos, jie vis tiek turėjo pagrindą manyti sudarantys terminuotajam indėliui analogišką sutartį. Prielaidas tokiam vertinimui paneigia ir minėtas faktas, jog ir po ginčo sandorių sudarymo dalis apeliantų toliau rinkosi terminuotojų indėlių sutartis, t. y. suprato skirtingą jų keliamą riziką, taip pat konstatuotas faktas apie ankstesnę kai kurių apeliantų investavimo į vertybinius popierius patirtį. Todėl įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirminis jų tikslas buvo jų santaupų saugumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad apeliantų apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius nulėmė jų ekonominiai interesai, įskaitant siekį gauti didesnes palūkanas už obligacijas.Apeliantai G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jų priteistos atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos. Sutiktina su šių apeliantų argumentu, kad nagrinėjamu atveju pagrindo priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas nebuvo, nes skundžiamu teismo sprendimu jokie nurodytų apeliantų reikalavimai nebuvo išspręsti. Šių apeliantų reikalavimai dėl neįsigaliojusių obligacijų Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartimi buvo išskirti į atskirą bylą Nr. 2-6256-661/2016 (t. 10, b. l. 267–268), todėl jų atžvilgiu atsakovės ir trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atitinkamos dalies priteisimo klausimas spręstinas išskirtoje byloje.Apeliantai skundžiamą teismo sprendimą ginčija ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė, jog atsakovė ir trečiasis asmuo iš dalies laikytini pralaimėję bylą, nes ieškovų reikalavimai dėl indėlių sertifikatų nuginčijimo iš esmės buvo patenkinti – jiems išmokėtos draudimo išmokos. Apeliantai teisūs, todėl priteistinos atsakovės ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinkamai sumažintinos. Pagal byloje esančius duomenis atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 588,74 Eur už tripliko į 46 ieškovų dubliką parengimą ir 245,30 Eur už atsiliepimo į 27 ieškovų patikslintą ieškinį parengimą, todėl iš apeliantų, ginčijančių teismo sprendimą iš esmės, priteistina suma mažintina iki 21,89 Eur iš kiekvieno (588,74 Eur/46=12,80 Eur + 245,30 Eur/27=9,09 Eur). Trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 630,79 Eur už atsiliepimą į pradinį 46 ieškovų ieškinį, todėl iš apeliantų, ginčijančių teismo sprendimą iš esmės, priteistina suma mažintina iki 13,71 Eur iš kiekvieno (630,79 Eur/46). Apeliantai S. L. ir A. K. J. nagrinėjamoje byloje ginčijo ne tik obligacijų įsigijimo, tačiau ir indėlių sertifikatų sutartis, todėl iš šių apeliantų priteistina atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų dalis mažintina perpus - iki 10,95 Eur ir 6,86 Eur.Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas dėl materialinių reikalavimų priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Kadangi procesinio pobūdžio klausimo (bylinėjimosi išlaidų paskirstymo) neteisingas išsprendimas nekeičia sprendimo esmės, teisėjų kolegija palieka skundžiamą sprendimą iš esmės nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau sumažina iš apeliantų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pašalina sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. Atmetus apeliacinį skundą, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė 2017 m. gegužės 17 d. prašymą priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis iš viso 245,29 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį ir jų realumą patvirtinančiais dokumentais, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) maksimalaus rekomenduojamo priteistino užmokesčio dydžio už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Todėl šios atsakovės išlaidos priteistinos iš apeliantų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J. lygiomis dalimis po 24,53 Eur iš kiekvieno.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų: iš ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., M. P., S. R. sprendimu priteistą bylinėjimosi išlaidų dalį sumažinti iki 21,89 Eur (dvidešimt vieno euro aštuoniasdešimt devynių centų) iš kiekvieno atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ patirtų bylinėjimosi išlaidų ir iki 13,71 Eur (trylikos eurų septyniasdešimt vieno cento) iš kiekvieno trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovų S. L. ir A. K. J. sprendimu priteistą bylinėjimosi išlaidų dalį sumažinti iki 10,95 Eur (dešimt eurų devyniasdešimt penkių centų) iš kiekvieno atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ patirtų bylinėjimosi išlaidų ir iki 6,86 Eur (šešių eurų aštuoniasdešimt šešių centų) iš kiekvieno trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų; pašalinti iš sprendimo rezoliucinės dalies jos dalį, kuria iš ieškovų G. K., M. B., S. A. J., E. K. ir V. P. atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteista atitinkamai po 30,89 Eur (trisdešimt eurų aštuoniasdešimt devynis centus) ir po 23,36 Eur (dvidešimt tris eurus trisdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų F. M., M. R., D. U., R. V., V. V., A. V., S. L., M. P., S. R., A. K. J. po 24,53 Eur (dvidešimt keturis eurus penkiasdešimt tris centus) iš kiekvieno atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.