Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Almanto Padvelskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Navasta“ ieškinį atsakovams E. J., V. J., trečiasis asmuo Plungės rajono 2-ojo notarų biuro notarė G. D. dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Atsiliepime į atsakovės V. J. apeliacinį skundą atsakovas E. J. prašo apeliacinį skundą tenkinti ir nurodo pritariantis apeliacinio skundo motyvams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. Atsakovo E. J. 2018 m. kovo 24 d. pasirašyto paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriuo atsakovas besąlygiškai įsipareigojo iki 2018 m. gegužės 30 d. sumokėti UAB „Navasta“ 26 322,97 Eur, pagrindu 2018 m. birželio 6 d. išduotas vykdomasis įrašas dėl 26 322,97 Eur, 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo mokėjimo termino pasibaigimo (2018 m. gegužės 30 d.), taip pat vykdomojo įrašo išdavimo išlaidų išieškojimo iš atsakovo E. J. ieškovei UAB „Navasta“. Vykdomąjį įrašą ieškovė UAB „Navasta“ 2018 m. birželio 6 d. pateikė vykdyti antstolei I. G.. Vykdymo proceso eigoje nustatyta, kad atsakovai V. J. ir E. J. 2018 m. gegužės 18 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo ir povedybinę sutartį. Šios sutarties 1 punkte šalys susitarė, jog santuokos metu iki povedybinės sutarties sudarymo dienos įgytas kilnojamasis turtas (išskyrus nurodytą sutarties 4 punkte) ar kitos turtinės teisės yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė yra ir indėliai bankuose, piniginės lėšos bankinėse sąskaitose, pajamos iš profesinės veiklos ar kitos veiklos, pensijos, gautas avansas (sutarties 2 punktas). Sutarties 4 punkte santuokos metu nuosavybės teise įgytam nekilnojamajam turtui, vertybiniams popieriams, akcijoms ir transporto priemonėms nustatytas teisinis režimas: 0,1186 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurių vertė 3 770 Eur ir 12 800 Eur, asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurios šalių susitarimu įvertintos 2 500 Eur, ir 8 000 Eur vertės automobilis „(duomenys neskelbtini)“ – atsakovui. Sutarties 3 punkte šalys numatė, jog skoliniai ir kreditiniai įsipareigojimai, prisiimtos prievolės juridiniams ir fiziniams asmenims iki santuokos sudarymo ir santuokos metu iki šios povedybinės sutarties sudarymo yra kiekvieno sutuoktinio, prisiėmusio atitinkamas prievoles, asmeniniai įsipareigojimai.

9. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 2018 m. gegužės 18 d. atsakovų sutarties 1, 2, 3, ir 4 punktų pripažinimo negaliojančias CK 6.66 straipsnio pagrindu.

10. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kreditorės pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P- 311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nurodytų sąlygų visuma. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

12. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir nustatė egzistuojant visas būtinas actio Pauliana sąlygas, taigi tenkino dalį ieškinio: pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų E. J. ir V. J. 2018 m. gegužės 18 d. sudarytos povedybinės sutarties 4 punktą, kuriuo sutuoktiniai sutarė, kad žemės sklypui 0,1188 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), 100 vnt. paprastosioms akcijoms ir transporto priemonei „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keičiamas turto teisinis režimas, ir žemės sklypas 0,1188 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise atitenka V. J., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 vnt. paprastųjų akcijų ir transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – asmeninės nuosavybės teise E. J.; taikė restituciją ir grąžino V. J. ir E. J. nuosavybės teises į žemės sklypą 0,1188 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Dėl kreditorės teisių pažeidimo ir turto vertės nustatymo

14. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, kai prievolė kreditoriui yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė ir vedybų sutartyje nustatomas būsimo turto atskirumo režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tai pasikeitusi kito sutuoktinio turtinė padėtis po vedybų sutarties sudarymo negali turėti įtakos vedybų sutarties galiojimui dėl tokios prievolės kreditoriui vykdymo, jeigu nekonstatuojami sutuoktinių neteisėti veiksmai. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad sutuoktinių veiksmai buvo neteisėti, ieškovė nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Ieškovė neįrodinėjo, kad prievolė yra ne asmeninė atsakovo prievolė, o bendra sutuoktinių prievolė. Taigi sudarydami povedybinę sutartį atsakovai negalėjo pažeisti kreditorės interesų ar imperatyvių įstatymo nuostatų. Dėl to atsakovų sudaryta povedybinė sutartis negali būti laikoma pažeidžiančia ieškovės interesus. Kolegija atmeta šį atsakovės argumentą kaip nepagrįstą.

15. Kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju kreditorė sutartį ginčijo actio Pauliana instituto pagrindu. Viena iš būtinųjų sąlygų taikyti šį institutą yra ta, jog turi būti konstatuota, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorės teises.

16. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

17. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Nustatytiems faktams kvalifikuoti kaip kreditoriaus teisių pažeidimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuojamas, kai nustatomos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008); nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016).

18. Nagrinėjamu atveju kreditorė įrodinėjo, jog jos, kaip kreditorės, teisės buvo pažeistos, nes atsakovas tapo nemokus ir dėl sandorio sudarymo sumažėjo galimybė atsakovui įvykdyti prievolę kreditorei ir su ja atsiskaityti.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovų santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), žemės sklypas įgytas 2014 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, gyvenamasis namas pradėtas statyti 2015 m. (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas), automobilis įregistruotas 2017 m. kovo 14 d. (valstybės įmonės „Regitra“ 2020 m. rugsėjo 22 d pažyma), UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2015 m. lapkričio 19 d. Atsakovai, sudarydami sutartį, 1, 2 ir 4 punktu pakeitė įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinį režimą: turtas, atsakovams priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tapo asmenine kiekvieno nuosavybe (kaip jau minėta, žemės sklypas su namu asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei, įmonės akcijos ir automobilis – atsakovui).

20. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovų sudaryta 2018 m. gegužės 18 d. povedybinė sutartis, nustačiusi sutuoktinių turto režimą (statusą), yra pagrindas pasibaigti bendrajai jungtinei nuosavybei, kaip numatyta CK 3.100 straipsnio 7 punkte. Taigi turtas, nurodytas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose, nebeturi atsakovų bendrosios jungtinės nuosavybės statuso ir iš jo nebegali būti išieškoma pagal kito sutuoktinio asmenines prievoles (CK 3.103 straipsnio 3 dalis, CPK 666 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog ieškovė nebeturi galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovui priklausiusį santuokos metu įgytą turtą.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo nekilnojamojo turto vertę, rėmėsi individualia turto vertinimo ataskaita, nes vertinimas atliktas apžiūrėjus vertinimo objektą, atsižvelgiant į individualias savybes (konstrukcijas, apdailą, komunikacinę ir inžinerinę įrangą), ataskaita parengta įmonės, kuri turi specialiųjų žinių vertinti nekilnojamojo turto rinkos kainą. Teismas, atsižvelgdamas į regione egzistuojančias nekilnojamojo turto rinkos kainas ir vertindamas ataskaitos išvadas, nusprendė, kad nekilnojamojo turto vertė ginčo sandorio sudarymo metu buvo žymiai didesnė, nei nurodoma sutartyje, ir siekė apie 70 000 Eur. Atsakovai įrodymų pirmosios instancijos teismui dėl nekilnojamojo turto, akcijų vertės neteikė, atsakovė vadovavosi ginčo sutartyje nurodyta turto verte. Atsakovės atstovo paaiškinimu, nekilnojamojo turto vertė buvo nustatyta remiantis valstybės įmonės Registrų centro nustatyta vidutine rinkos verte. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VĮ Registrų centras vidutinę rinkos vertę nustato masinio vertinimo būdu, neatsižvelgdamas į individualias vertinamo turto savybes. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatyta nekilnojamojo turto verte argumentuodama tuo, jog ataskaitoje turtas nebuvo įvertintas retrospektyviai. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. MŽ20/09-281 2.1 punkte nurodyta, kad turto vertė turi būti nustatoma retrospektyviai (2018 m. gegužės 18 d.) pagal buvusią būklę, remiantis užsakovo pateiktais duomenimis (kadastro bylos kopija) apie turto būklę (namas nebuvo įrengtas, turto būklė nuo turto vertės nustatymo datos ir apžiūros datos iš esmės pasikeitė, buvo atlikti gyvenamojo namo įrengimo darbai, apžiūros metu 2019 m. rugsėjo 12 d. namas buvo visiškai įrengtas, gyvenamas, baigtumas Registrų centro duomenų bazėje neįregistruotas), naudojimo sąlygas, remiantis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto ar verslo vertei. Įvertinus turto vertinimo ataskaitos turinį ir joje nurodytas turto vertinimo prielaidas ir sąlygas, nėra jokio pagrindo sutikti su atsakove, jog turto vertė nebuvo nustatyta retrospektyviai. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kitokią, nei teismo nustatyta, nekilnojamojo turto vertę. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas vadovautis individualia nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, atsakovams vadovaujantis masinio vertinimo būdu nustatyta turto verte ir nepateikus jokių papildomų turto vertę pagrindžiančių įrodymų, yra teisingas ir pagrįstas.

23. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat ginčija teismo nustatytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų vertę. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, susijusius su akcijų verte, taip pat remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, padarė išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų vertė ginčo sandorio sudarymo metu neatitiko sutartyje nurodytos rinkos vertės, ir akcijos, tikėtina, buvo bevertės. Atsakovė visiškai nesutinka su tokiu teismo vertinimu. Nurodo, jog teismas savo sprendime nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertė ginčo sandorio sudarymo metu buvo 296 047 Eur, o įsipareigojimai sudarė 258 006 Eur. Įmonės veikla buvo pelninga: įmonė 2017 m. gavo 2 492 Eur pelno. Taigi iš paties teismo nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad bendrovė buvo gyvybinga ir veikianti ir jos akcijos ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo bevertės. Kolegija atmeta šiuos atsakovės argumentus, susijusius su akcijų verte, kaip nepagrįstus.

24. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl įmonės akcijų vertės, nurodė, jog atsakovė pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus už 2017 metus; nors šie finansiniai duomenys neįrodo įmonės būklės, buvusios ginčo sandorio sudarymo metu, iš 2017 m. balanso matyti, kad bendrovė turto turėjo už 296 047 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekė 258 006 Eur. Teismas pažymėjo, jog iš pateiktų duomenų negalima nustatyti, kiek iš šių įsipareigojimų buvo pradelstų, todėl išvadai, jog įmonė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, pagrindo nėra. Tačiau teismas, įvertinęs duomenis apie 2017 metais įmonės gautą pelną (2 492 Eur), padarė išvadą, jog įmonės ūkinė veikla jau 2017 metais nebuvo itin sėkminga. Taip pat teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi iškelta bankroto byla, iškeliant bankroto bylą bendrovės kreditorių sąraše nurodyti 84 kreditoriai. 2021 m. gegužės 31 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Sprendžiant atsakovo E. J. civilinės atsakomybės klausimą civilinėje byloje pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį (civilinė byla Nr. e2-491-613/2020), Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendime (įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 22 d.) konstatuota, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdyti faktiškai nustojo 2018 metais, įmonė tapo nemoki 2018 m. rugpjūčio mėnesį. Nurodytų nustatytų aplinkybių pagrindu, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų vertė ginčo sandorio sudarymo metu neatitiko sutartyje nurodytos vertės. Atsakovės argumentai, jog bendrovė buvo gyvybinga ir veikianti, neatitinka teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtiniu statusu 2018 metais, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įmonės akcijų vertės.

25. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš antstolės I. G. pažymos dėl skolos išieškojimo iš atsakovo E. J. matyti, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris jam atiteko pagal ginčijamą sutartį, atsakovo vardu nėra registruotas (bylos duomenimis, realizuotas 2018 m. gegužės 23 d.), UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo, skolininkas iki pažymos paruošimo dienos nekilnojamojo, kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neįgijo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog šie duomenys patvirtina, kad, atsakovui sudarius ginčijamą sandorį, atsakovas nebeturi turto, kurio pakaktų atsiskaityti su ieškove. Sutarties nuostatos, kuriomis buvo pakeistas sutuoktinių turto teisinis režimas, pažeidžia kreditorės teises, nes buvo iš esmės pakeista atsakovui priklausančio turto sudėtis ir sumažinta jo vertė, tai padarė neįmanomą prievolės įvykdymą iš atsakovui iki sutarties sudarymo priklausiusio turto.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

26. Įrodinėdama atsakovų nesąžiningumą, ieškovė rėmėsi CK 6.67 straipsnio 1 punktu, pagal kurį preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, t. y. pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo atveju sandoris buvo sudarytas tarp sutuoktinių, taigi jų nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovės nuomone, nesąžiningumo prezumpcija ginčo atveju pritaikyta nepagrįstai, nes įstatyme yra numatyta galimybė sudaryti povedybines sutartis, ir su kitais asmenimis, nei sutuoktiniai, jos net negali būti sudaromos. Kadangi nesąžiningumo prezumpcija, atsakovės teigimu, netaikytina, o ieškovė jokių įrodymų, pagrindžiančių šalių nesąžiningumą, nepateikė, sandorio šalių nesąžiningumas neįrodytas. Kolegija atmeta šiuos atsakovės argumentus kaip nepagrįstus.

27. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam iš šių atvejų, skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o skolininkui ar trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

28. Pirmame CK 6.67 straipsnio punkte numatyta, jog preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Atsakovės nurodoma aplinkybė, jog įstatymas suteikia teisę sudaryti povedybinę sutartį, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad nesąžiningumo prezumpcija netaikytina tuo atveju, kai sudaroma povedybinė sutartis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.104 straipsnio 3 dalis), kad įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, ir tokia sutartis nelaikytina savaime prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, tačiau sutuoktiniai negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis), nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.105 straipsnio 1 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju prievolės pobūdis nenustatytas, išieškojimas vykdomojoje byloje vykdomas tik iš atsakovo, povedybine sutartimi atsakovas perleido atsakovei jam priklausančią dalį vertingo nekilnojamojo turto, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovo elgesį įvertino kaip nesąžiningą – atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės (kreditorės) interesus.

30. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamoje byloje šalių nesąžiningumo prezumpcija nėra paneigta. Atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės, susijusios su atsakovės (ne)žinojimu apie atsakovo prievoles, nepaneigia nesąžiningumo prezumpcijos taikymo. Ginčo atveju nei atsakovas, nei atsakovė patikimais ir pakankamais įrodymais nenuginčijo nesąžiningumo prezumpcijos, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo egzistuojant ir šią (sandorio šalių nesąžiningumą) actio Pauliana instituto taikymo sąlygą. Be to, papildomai pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013).

31. Taigi, įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą apeliacinio skundo argumentų pagrindu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju egzistuoja visos būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Dėl proporcingumo principo pažeidimo

32. Atsakovė nurodo, jog teismo panaikinto sandorio vertė sudaro daugiau nei 80 000 Eur, o atsakovo skola ieškovei yra vos 26 435,33 Eur. Namo statybos darbai iki 100 proc. baigtumo buvo atlikti iš atsakovės lėšų po ginčo sandorio sudarymo, todėl sandorio panaikinimas ir išieškojimo į šį turtą nukreipimas, atsakovės nuomone, akivaizdžiai pažeidžia išieškotojos ir skolininko interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.

33. Kolegija pažymi, jog CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

34. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovai susitarė, kad visas turtas (išskyrus sutarties 4 punkte nurodytą), gaunamos pajamos po 2018 m. gegužės 18 d. yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o skoliniai įsipareigojimai tampa kiekvieno sutuoktinio asmeninėmis prievolėmis. Byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė dėl atsakovų gaunamų pajamų dydžio, kito turto, įgyto pagal ginčo sutartį – iš esmės ginčas kilo dėl sutarties 4 punkto, pagal kurį atsakovui atiteko 2 500 Eur vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų ir 8 000 Eur vertės automobilis, o ieškovei – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, kurių vertė atitinkamai 3 770 Eur ir 12 800 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nekilnojamojo turto vertė yra didesnė nei nurodyta sutartyje, kreditorės reikalavimui patenkinti šio turto pakanka, ieškovės reikalavimą pripažinti povedybinę sutartį negaliojančia tenkino iš dalies, pripažindamas negaliojančiu sutarties 4 punktą.

35. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas proporcingumo principas. Konstatavus visas būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, negaliojančia pripažinta tik ginčyto sandorio dalis dėl turto, kurio vertės pakanka kreditorės reikalavimui patenkinti. CK 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, lemia ne restitucijos, o vykdymo proceso ypatumus, t. y. restitucijos būdu ginčijamu sandoriu perleistą turtą grąžinus į skolininko turto masę vykdymo procese iš skolininkui grįžusio turto išieškoma tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (tik kreditoriaus reikalavimo suma).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

37. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, jog šioje byloje konstatuotas ieškovės teisių pažeidimas ir ieškovės ieškinys iš esmės patenkintas. Spręsdamas klausimą dėl patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijos, teismas pažymėjo, kad ieškovė įrodė, jog povedybinė sutartis pažeidžia jos interesus, taigi, teismo vertinimu, formalus bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, vien tik atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo. Atsižvelgdamas į tai, kad iš esmės ieškinio reikalavimai yra tenkinami, kad ginčą lėmė atsakovų veiksmai, teismas nusprendė, kad ieškovė turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo būdu. Iš esmės bylos rezultatas yra palankus ieškovei: pripažinta, jog atsakovų sutartis pažeidžia jos, kaip kreditorės, teises. Tai, kad negaliojančiais buvo pripažinti ne keturi, kaip prašė ieškovė, o vienas sutarties punktas, nesudaro pagrindo vertinti, jog buvo patenkinta tik 25 proc. ieškinio reikalavimų, kaip nurodo atsakovė. Kolegija, įvertinusi ieškinio faktinį pagrindą, nelaiko ieškinyje pareikštų reikalavimų dėl konkrečių sutarties punktų pripažinimo negaliojančiais atskirais materialiniais teisiniais reikalavimais.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas) .

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.