Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-01 · Civilinė byla Nr. e2A-401-464/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-01
Bylos Nr.
e2A-401-464/2015
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00415-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Bjoras“
Atsakovas
A. J., uždarajai akcinei bendrovei „Litmepu“
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-401-464/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00415-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1.; 89. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bjoras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-281-198/14 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bjoras“ ieškinį atsakovams A. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Litmepu“ dėl solidaraus nuostolių, padarytų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nesąžiningos konkurencijos ir dėl tokiais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Bjoras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Litmepu“ ir A. J. 476 522,35 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo veiklos sritis yra žemės ūkio technikos remontas, servisas, atsarginių dalių prekyba. Atsakovas A. J. pagal neterminuotą 1996-04-17 darbo sutartį Nr. 2 buvo priimtas eiti UAB „Bjoras“ direktoriaus pareigas. Nuo 2000-12-28 iki 2010-08-17 atsakovas ėjo UAB „Bjoras“ generalinio direktoriaus pareigas, o nuo 2010-08-17 iki 2012-04-05 – komercijos direktoriaus pareigas. Atsakovui einant ieškovo vadovo pareigas, su Suomijos žemės ūkio technikos gamintoja Mepu Oy buvo pasirašyta 2008 m. distribucijos sutartis. Pagal šią distribucijos sutartį ieškovas vykdė intensyvų Mepu Oy parduodamos produkcijos platinimą Lietuvoje ir pajamos iš šios veiklos sudarė ženklią ieškovės pajamų dalį. Atsakovas A. J. buvo ieškovo akcininku – jam iki bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo priklausė 2 385 paprastosios vardinės 100 litų nominalios vertės akcijų, kas sudarė 33,3 procento visų balsavimo teisę suteikiančių akcijų skaičiaus. Tarp šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2012-04-05 remiantis DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovas A. J. 2012-04-11 sudarė uždarosios akcinės bendrovės steigimo aktą, pagal kurį buvo įsteigta UAB „Litmepu”, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovas A. J.. Tą pačią dieną atsakovas A. J. priėmė ir pasirašė UAB „Litmepu” įstatus, kuriuose be kitų veiklos rūšių numatyta žemės ūkis, miškininkystė, variklinių transporto priemonių remontas, didmeninė ir mažmeninė prekyba. Atsakovas save paskyrė ir minėtos savo įmonės vieninteliu valdymo organu – vadovu. Pagal viešai atsakovo A. J. įmonės skelbiamą informaciją, UAB „Litmepu“ pagrindinė veikla yra grūdų džiovinimo, sandėliavimo, valymo, transportavimo įrangos pardavimas ir montavimas, nurodyta, kad įmonė atlieka garantinę ir pogarantinę priežiūrą. Iš viešai interneto tinklapyje skelbiamos informacijos matyti, kad atsakovo įmonė yra ir Suomijos įmonės Mepu Oy atstovas Lietuvoje. Po atsakovo įmonės įsteigimo darbo sutartis su ieškovu nutraukė ir keturi ieškovo darbuotojai – D. G., M. J., S. Ž., J. G.. Prašymus nutraukti darbo sutartis su ieškovu šie darbuotojai pateikė laikotarpiu nuo 2012-05-04 iki 2012-05-11. Minėti darbuotojai buvo priimti dirbti pas ieškovą atsakovo vadovavimo UAB „Bjoras” metu, jų darbo ieškovo įmonėje trukmė buvo nuo 7 iki 4 metų, jie buvo labai geri savo srities specialistai. Minėti asmenys iš karto po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo laikotarpiu nuo 2012-05-17 iki 2012-06-02 įsidarbino atsakovo įsteigtoje įmonėje UAB „Litmepu“ dirbti iš esmės tokį patį darbą, kurį dirbo ir pas ieškovą. Be to, atsakovui įsteigus UAB „Litmepu” ir šiai bendrovei pradėjus atstovauti Suomijos įmonei Mepu Oy, ieškovas nebeteko buvusių komercinių ryšių su įmone Mepu Oy, kadangi visi šios įmonės pardavimai į Lietuvos teritoriją dabar vykdomi tik per atsakovo įmonę. Ieškovo teigimu, atsakovas A. J. atliko neteisėtus veiksmus – ėmėsi nesąžiningai konkuruoti su ieškovu, t. y. perėmė dalį ieškovo verslo, perviliodamas vieną iš stambiausių verslo parterių Mepu Oy, perviliojo į savo įmonę ieškovo darbuotojus, kurie, dirbdami pas ieškovą, buvo įgiję reikalingą kvalifikaciją bei patirtį ir tuo pačiu pasinaudojo šia darbuotojams ieškovo suteikta patirtimi, pasinaudojo savo paties sukaupta pas ieškovą patirtimi. Atsakovui vadovaujant ieškovo komercijos padaliniui, buvo naudojama turima ir kuriama nauja informacija, kuri yra ieškovo veikloje naudotas individualaus pobūdžio intelektinis produktas – komerciškai svarbūs ir tikrą vertę (naudą) turintys duomenys, t. y. dalykiniai kontaktai, susisteminti duomenys apie klientus ir ieškovo verslo sandorius, įskaitant jų sąlygas. Atsakovas šia informacija pasinaudojo vykdydamas konkurencingą ieškovui veiklą, įgydamas ženklų konkurencinį pranašumą prieš ieškovą, o ieškovui tapo sunkiau konkuruoti su atsakovo įmone, nes prarado konkurencinį pajėgumą dėl verslo partnerio ir darbuotojų perviliojimo į atsakovo įmonę. Ieškovo teigimu, dėl atsakovo A. J. neteisėtų veiksmų per 16 mėnesių laikotarpį nuo atsakovo darbo sutarties su ieškovu nutraukimo iki ieškinio surašymo momento (2013-09-16) ieškovas negavo 4 963 774,50 Lt realizacinių pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų buvę atsakovo A. J. neteisėtų veiksmų. Vidutiniškai ieškovo grynasis pelnas per 2009-2011 metų ataskaitinius laikotarpius sudarė 9,6 procento nuo realizacinių pajamų. Per 16 mėnesių laikotarpį nuo atsakovo A. J. darbo sutarties su ieškovu nutraukimo iki ieškinio padavimo momento ieškovo negauto grynojo pelno, kurį ieškovas būtų gavęs, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, suma sudaro 476 522,35 Lt (4 963 774,50 Lt x 9,6 proc.). Tokia suma ir laikytina ieškovo patirtu nuostoliu (negautomis pajamomis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014-10-31 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UAB „Bjoras“ atsakovui UAB „Litmepu“ 12 771,55 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas A. J. neturi jokių nekonkuravimo įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu dėl konkuruojančios veiklos, todėl atsakovo ūkinės veiklos laisvė užsiimti konkuruojančia veikla negali būti ribojama. Ginčo dėl to, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Litmepu“ laikytini ūkinės komercinės veiklos konkurentais dėl Mepu Oy grūdų džiovinimo įrangos pardavimo Lietuvoje, nėra. Vertindamas atsakovo A. J. darbo santykių su UAB „Bjoras“ nutraukimo 2012-04-05 priežastis, teismas laikė pagrįsta atsakovo A. J. poziciją, kad darbo santykių pabaigą galėjo sąlygoti atsakovo A. J., kuris kartu yra ir įmonės akcininkas, nesutarimai su UAB “Bjoras“ akcininkais R. T. ir A. G., kurie, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, siekė nušalinti A. J. nuo įmonės valdymo. Vertindamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų galimą pažeidimą, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad būtent atsakovas A. J. siūlė UAB „Bjoras“ darbuotojams D. G., M. J., S. V., J. G. pereiti dirbti į UAB „Litmepu“. Tokias išvadas teismas grindė UAB „Litmepu“ pasirašytos sutarties su Latvijos įmone AgrEko SIA buvimu, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo komandiruoti atitinkamą žmonių skaičių grūdų priežiūros įrangos įvairiems darbams atsakovui atlikti laikotarpiu nuo 2012-04-30 iki 2012-12-31. Įvertinęs 2012-04-16 bei 2012-04-27 UAB „Bjoras“ akcininkų susirinkimuose svarstytus klausimus (dėl likusių 4 darbuotojų Mepu Oy padalinyje likimo) bei liudytojų A. S. (Meu Oy buvęs direktorius bei savininkas) ir J. V. (Mepu Oy generalinis direktorius) parodymus, kad po 2012-04-16 įmonė Mepu Oy neatsisakė tiekti produkcijos UAB „Bjoras“, juolab kad nei UAB „Bjoras“, nei UAB „Litmepu“ niekada neturėjo išimtinės teisės parduoti įmonės produkciją Lietuvoje, teismas konstatavo, kad ne atsakovas A. J. siekė pervilioti darbuotojus, bet pats ieškovas UAB „Bjoras“ 4 darbuotojų jam nereikalingumą susiejo su atsakovo A. J. išėjimu iš darbo, versdamas darbuotojus išeiti nemokamų atostogų. Teismas liudytojų V. I., S. M. (akcininko A. G. žento) paaiškinimus, kad iš Suomijos įmonės Mepu Oy dėl tolimesnio bendradarbiavimo negaudavo jokių atsakymų, neturėjo kainininko, įvertino kritiškai, atsižvelgęs taip pat ir į liudytojų A. S. bei J. V. paaiškinimais nustatytą, o paties ieškovo nepaneigtą aplinkybę, kad vienas iš ieškovo akcininkų - R. T. - pats yra įsteigęs įmonę UAB „Rovaltra“ (vienintelis jos akcininkas), platinančią Lietuvoje Mepu Oy konkurentės grūdų džiovyklų srityje, kitos Suomijos įmonės „Antti-Teollisuus Oy“ produkciją. Vadinasi, UAB „Bjoras“ akcininko vienasmeniškai valdoma bendrovė „Rovaltra“ siekė pradėti platinti kito grūdų džiovyklų gamintojo produkciją, visas pajamas sukoncentruojant UAB „Rovaltra“. Teismo vertinimu, kvalifikuotų darbuotojų išėjimą iš darbo ieškovo įmonėje sąlygojo paties ieškovo veiksmai (nesiėmimas aktyvių veiksmų, vykdant Distribucijos sutartį po A. J. išėjimo iš darbo, nesugebėjimas užtikrinti kvalifikuotiems darbuotojams darbo sąlygų), kas lėmė jų teisės laisvai pasirinkti darbą realizavimą. Ieškovo teiginiai, kad minėti darbuotojai buvo pervilioti, teismo nuomone grindžiami tik prielaidomis. Vertindamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 15 straipsnio 4 dalies nuostatų galimą pažeidimą, teismas nustatė, kad direktoriaus komercijai pareigybiniuose nuostatose yra numatyta pareiga saugoti įmonės komercines paslaptis, tačiau nesant komercinių paslapčių sąrašo, pareiga įrodyti, jog atsakovas A. J. galėjo ir privalėjo suprasti, kokia įmonės informacija yra konfidenciali, turėjo įrodyti ieškovas. Tokių įrodymų byloje nėra. Su Vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose numatytos pareigos dėl konfidencialios informacijos saugojimo, atsakovas A. J., kaip nustatyta DK 99 straipsnio 4 dalyje, supažindintas nebuvo. Ieškovas komercinę paslaptį sudarančia informacija laiko dalykinius kontaktus, susistemintus duomenis apie UAB „Bjoras“ klientus ir verslo sandorius, jų sąlygas, tačiau neįvardijo, kokie konkrečiai dalykiniai kontaktai, klientų ar verslo sandorių duomenys laikytini komercine įmonės paslaptimi, kodėl jie yra nevieši, saugotini ir turintys komercinę vertę. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas A. J. panaudojo komerciškai jautrią informaciją apie UAB ‚Bjoras“ prekių savikainą, prekybinio antkainio dydį ir kt. Liudytojų iš Suomijos paaiškinimai leidžia spręsti, kad visą komerciškai reikšmingą informaciją atsakovas gaudavo iš Mepu Oy, o ne išsinešė iš UAB „Bjoras“. Teismo vertinimu, byloje neįrodytas ir prašomos priteisti žalos dydis, apskaičiuojamas kaip negautas grynasis pelnas per 16 mėnesių laikotarpį. Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos, kaip nuostoliai, suprantami kaip grynasis pelnas, kuris apskaičiuojamas iš ikimokestinio pelno, kuris dar nesudaro negautų pajamų, atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „Bjoras“ apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2014-10-31 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; grąžinti ieškovui jo permokėtą už ieškinio padavimą žyminio mokesčio dalį; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose, kad iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas dalies byloje esančių duomenų (ieškovo darbuotojai iš UAB „Bjoras“ išėjo tuo pačiu laiku, įsidarbino UAB „Litmepu“ beveik tuo pačiu laiku, darbuotojus išleisdavo neapmokamų atostogų ir anksčiau, išėjimo iš darbo metu darbuotojai nebuvo neapmokamose atostogose, A. G. paaiškino, kad spaudimo išeiti iš darbo nebuvo, darbuotojų prašymų atleisti iš darbo turinys identiškas) visiškai neaptarė ir nenurodė, kodėl jais nepagrindė sprendimo motyvų.

2. Teismo vertinimas, kad UAB „Litmepu“ pasirašyta sutartis su Latvijos įmone AgrEko SIA įrodo, kad atsakovai neturėjo ketinimų pervilioti ieškovo darbuotojus, nėra tinkamai pagrįstas. Iš šios sutarties neaišku, kada ji buvo sudaryta, joje nėra datos, nėra duomenų, ar ši sutartis buvo pradėta vykdyti.

3. Teismo išvada, kad ieškovo akcininkas R. T. siekė iš grūdų džiovyklų pardavimo gaunamas pajamas sukoncentruoti UAB „Rovaltra“, o ne UAB ‚Bjoras“, todėl vertė eiti darbuotojus nemokamų atostogų ir net buvo siekiama juos atleisti, nėra nei teisiškai, nei faktiškai pagrįsta. Suomijos įmonės „Antti-Teollisuus Oy“ produkcijos platinimo sutartis buvo sudaryta tik 2012-11-27, t.y. daugiau nei po 7 mėnesių nuo A. J. išėjimo iš darbo pas ieškovą.

4. Teismo išvada, kad A. J. jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų neatliko, nes Mepu Oy pasiūlė jam bendradarbiauti atskirai nuo ieškovo, yra nepagrįsta. Net jei būtų daroma prielaida, kad Mepu Oy pasiūlė A. J. dirbti su Suomijos įmonės produkcija atskirai nuo ieškovo, tai neatleidžia A. J. nuo pareigos neatlikti Konkurencijos įstatymo draudžiamų veiksmų – nevilioti ieškovo darbuotojų, nepanaudoti be ieškovo sutikimo komercinę vertę turinčių duomenų.

5. Teismas, padarydamas išvadą, kad pats ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų, vykdant distribucijos su Mepu Oy sutartį, rėmėsi vien abstrakčiais Suomijoje apklaustų liudytojų teiginiais, kad Mepu Oy neatsisakė bendradarbiauti pagal distribucijos sutartį, kartą per metus teikdavo atnaujintą kainoraštį, tačiau nepagrįstai atmetė liudytojų V. I. ir S. M. paaiškinimus, kad iš Mepu Oy negaudavo produkcijos kainininko, negaudavo laiškų arba gaudavo pavėluotai ir pan. Tokie paaiškinimai yra pakankamai svarbūs ir turėjo būti aptarti kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Tačiau teismas, spręsdamas ginčą, patikimais įrodymais laikė tik atsakovų naudai duotus paaiškinimus, o liudytojų V. I. ir S. M. paaiškinimus dėl UAB „Bjoras“ bendradarbiavimo su Mepu Oy po atsakovo išėjimo iš įmonės bei A. J. valdytos įmonės informacijos, laikė nenuosekliais ir prieštaringais. Minėtų liudytojų paaiškinimus vertindamas kritiškai, teismas nepaaiškino tokių savo motyvų, nors jų jokių nenuoseklumų ir prieštaringumų šių liudytojų paaiškinimuose nėra

6. Teismo išvados, kad ieškovas jokiame vidaus dokumente nebuvo nustatęs, kas yra komercinė paslaptis, yra nepagrįstos ir neteisingos, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, nagrinėjant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-447/2014, 2011-10-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-366/2011, 2012-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-326/2012). Ieškovas į bylą pateikė Darbo tvarkos taisykles, kuriose yra įvardyta, kokie duomenys ieškovui yra komercinę vertę turinti informacija. Tai, kad šių duomenų apsauga realizuota ne atskiruose komercinių paslapčių nuostatose, nėra pagrįsta priežastis teigti, kad ieškovas nenurodė, kas yra jo saugoma komercinė paslaptis ir nesiėmė priemonių ją apsaugoti.

7. Teismo įvertinti liudytojų iš Suomijos parodymai, kad savo atstovams duodavo kainininką su rekomenduojamomis kainomis, buvo aptarimai sandoriai, nuolaidos, rinkodara, neleidžia teigti, jog A. J., išėjęs iš darbo pas ieškovą, neišsinešė ieškovo vertingos komercinės informacijos ir nepanaudojo jos savo veiklose. Iš Mepu Oy nebuvo gaunama informacija, kuri buvo sukaupiama apie komercinius santykius su ieškovo esamais ir potencialiais klientais Lietuvoje, o tik buvo aptarimas santykių tarp Mepu Oy ir jos atstovų Lietuvoje sąlygos.

8. Teismo išvados, kad Darbo tvarkos taisyklės A. J. atžvilgiu neturėjo teisinės galios, kad jis neturėjo pareigos saugoti komerciškai vertingą ieškovo informaciją ar kad jis nepasinaudojo jokia tokią vertę turinčia ieškovo informacija, yra nepagrįstos. Atsakovui A. J. dirbant bendrovės vadovu 15 metų, jam buvo žinomi visi vidaus dokumentai, įskaitant ir Darbo tvarkos taisykles, o taip pat ir visos komercinės paslaptys – nuo sutarčių sąlygų, pasiūlymų kainų, nuolaidų iki atsiskaitymų ir darbų atlikimo tvarkos ir faktų.

9. Tai, kad ieškovas negautą grynąjį pelną apskaičiavo pasinaudodamas procentine skirtumo tarp ankstesnių jo realizacinių pajamų ir grynojo pelno išraiška, negali būti pagrindas teigti, kad negautas pajamas jis apskaičiavo netinkamai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nes reikalaujamos priteisti žalos dydis faktiškai buvo nustatytas iš gautų pajamų sumos atskaičius sąnaudų ir mokesčių dalį. Teismas nenurodė argumentų, kuriais atmetė ieškovo nurodytą žalos dydžio apskaičiavimą.

10. Iš ieškovo atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir neatitinka rekomendacijose nurodytų maksimalių priteistinų dydžių. Kadangi iš prie Advokatų kontoros E. S. PVM sąskaitos faktūros Nr. 03378 pridėtos ataskaitos matyti, kad visos atsakovo patirtos išlaidos yra tik už teisines paslaugas, suteiktas iki 2014 m. kovo mėnesio, o iki tol advokatas T. R. parengė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, atskirąjį skundą, prašymą dėl nuostolių užtikrinimo ir atstovavo 2014-02-20 teismo posėdyje, kurio trukmė buvo 49 min. 12 s., už suteiktas paslaugas atsakovui priteistinų išlaidų maksimalus dydis turėtų būti 6 106,50 Lt. Be to, iš ataskaitos matyti, kad į mokėtiną sumą įtraukta ir pozicija „Transporto ir vertimo“ išlaidos, tačiau duomenų, leidžiančiu įsitikinti, kada ir kokiu tikslu transporto ir vertimo išlaidos patirtos, nepateikta.

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Litmepu“ ir A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2014-10-31 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus kartu su kitais bylos įrodymais. Dalis liudytojų šiandien jau nedirba UAB „Litmepu“, todėl nėra teisinga vertinti tokių liudytojų paaiškinimų kaip nepatikimų ir neobjektyvių.

2. Ieškovas nekvestionavo sutarties su Latvijos įmone AgrEko SIA iki skundo pateikimo, todėl atsakovams nebuvo pagrindo detalizuoti aplinkybių, susijusių su sutarties sudarymo aplinkybėmis ir jos galiojimu. Ji buvo sudaryta 2012 m. balandžio antroje pusėje, sutartyje aiškiai nurodant, kad galiojimas prasideda 2012-04-30. Tai, kad sutartis nebuvo pradėta vykdyti, nes įvyko nenumatytas dalies UAB ”Bjoras“ darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Litmepu“, nedaro šios sutarties apsimestine ar sudaryta dėl akių.

3. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Rovaltra“ einamuoju metu vykdo prekybą Anntti-Teollisuus Oy įmonės produkcija, o tokios produkcijos serviso darbus užsako iš UAB „Bjoras“. Tuo tarpu anksčiau pats UAB „Bjoras“ vykdė Mepu Oy įmonės produkcijos prekybą ir aptarnavimo darbus. Kadangi pagrindinės pajamos yra gaunamos iš produkcijos pardavimo, darytina išvada, kad didžiąją pelno dalį nuo šiol pasiima UAB „Rovaltra“.

4. UAB „Bjoras“ sprendimą dėl darbuotojų išleidimo nemokamų atostogų sąlygojo R. T. ir A. G. balsai. Atsakovas A. J., kaip UAB „Bjoras“ akcininkas, buvo prieš tokį sprendimą ir tai patvirtino jo nenoras įdarbinti atitinkamus UAB „Bjoras“ darbuotojus iš pirmo karto, kai jie pas jį atėjo su prašymu.

Šalies argumentai

5. Ieškovo teiginiai apie tariamą nežinojimą, ar Mepu Oy pratęs bendradarbiavimą su UAB „Bjoras“ po A. J. išėjimo, yra melagingi. Tai paliudijo Suomijos įmonės Mepu Oy atstovai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po atsakovo išėjimo iš UAB „Bjoras“ buvo atliekami tik pavieniai užklausimai ir užsakymai iš Mepu Oy. Galimai tai sąlygojo paties UAB „Bjoras“ ir jo akcininko R. T. veiksmai, siekiant sudaryti sutartį su kita Suomijos įmone.

6. UAB „Bjoras“ bendrovėje nebuvo komercinių paslapčių sąrašo, o į bylą pateiktas dokumentas (Darbo tvarkos taisyklės) negali būti laikomas komercinių paslapčių sąrašu, kadangi jis pasirašytas netinkamo asmens, o ir pats dokumentas turi aiškių klastojimo požymių, jį sudarius atgaline data. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad visą savarankiškam verslui vystyti reikalingą informaciją (rekomendacinių kainų kainininkas, nuolaidų sistema, atsiskaitymo sąlygos ir pan.) atsakovai gavo iš Mepu Oy arba tokia informacija buvo viešai prieinama. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatos neriboja asmens galimybių pritaikyti įgytą patirtį ar įdirbį savo asmeninėje ūkinėje veikloje. Atsakovas A. J. nebuvo sudaręs jokio nekonkuravimo susitarimo su UAB „Bjoras“, kuris draustų užsiimti tapačia veikla. Be to, šiame versle sandoris su konkrečiu klientu sudaromas tik vieną kartą per konkretaus ūkininko ūkininkavimo ciklą, todėl nepagrįsta yra kalbėti apie mokumo analizę, apmokėjimo sąlygas ir pan. kaip komercinę paslaptį sudarančius duomenis.

7. PVM sąskaitoje faktūroje klientui išskirtos „Transporto ir vertimo išlaidos“ savo esme nepaneigia bendros nuostatos, kad visa tai yra atstovavimo išlaidos, o detalus išskaidymas yra kliento ir advokato susitarimo reikalas. Šalių buvo sutarta, kad PVM sąskaita faktūra Nr. 03378 yra laikytina konkrečia suma už bylos vedimą pirmosios instancijos teisme be tolimesnio jos detalizavimo, o ne už paslaugas iki 2014 m. kovo mėnesio. Byla buvo labai sudėtinga, reikalaujanti specialių žinių konkurencijos teisėje, byloje buvo surašytas nemažos apimties ir nemažas skaičius procesinių dokumentų, todėl teismas pagrįstai priteisė didesnę, nei leidžiama Rekomendacijų nuostatomis, atstovavimo išlaidų sumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl nesąžiningos konkurencijos

Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, draudimu monopolizuoti rinką, taip pat sąžiningos konkurencijos laisve, kurią saugo ir gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalys). Būtina prielaida sąžiningai konkurencijai, kaip vienai iš pamatinių rinkos ekonomikos vertybių, apsaugoti yra nesąžiningos konkurencijos veiksmų įvardijimas ir uždraudimas įstatymu. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (ginčo teisinių santykių susiklostymo metu galiojo kita šio įstatymo redakcija, kurio 16 str. 1 d. atitiko dabar galiojantį reglamentavimą) nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai dali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Taigi norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti, kad: pirma, egzistuoja konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, atitinkami konkurento veiksmai nėra sąžiningi, t. y. atlikti turint tikslą konkuruoti nesąžiningai; trečia, šie veiksmai gali pakenkti (ar pakenkė) konkurento ūkinei veiklai, jo gebėjimui konkuruoti toje ūkinėje veikloje. Pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie per se pripažįstami neteisėtais sąžiningos verslo praktikos požiūriu, sąrašas įvardijamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 – 7 punktuose (galiojusios šio įstatymo redakcijos 16 str. 1 d. 1p.-7 p.), kita vertus, iš minėtos teisės normos pirmosios dalies dispozicijos akivaizdu, kad šis sąrašas nėra baigtinis. Kitaip tariant, nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti pripažinti ir neįvardinti Konkurencijos 15 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju konkuruojančio subjekto veiksmų kvalifikavimas neteisėtais sąžiningos konkurencijos požiūriu priklauso nuo to, ar egzistuoja pagrindai, leidžiantys pripažinti juos prieštaraujančius įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams.

Deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246 – 6.249 str.). Pareiga pagrįsti egzistuojant šias sąlygas tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui (CPK 12 str, 178 str.). Taigi, reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, o šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą.

Remiantis byloje esančiais procesiniais dokumentais bei šalių ir atstovų paaiškinimais, šiuo konkrečiu atveju išskirtini du epizodai, kurie, apelianto vertinimu, leidžia teigti, kad atsakovai atliko sąžiningos konkurencijos standartams prieštaraujančius veiksmus, t. y. veiksmai, kuriais buvo pervilioti ieškovo darbuotojai (Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 4 p.) ir veiksmai, kuriais buvo atskleista bei atsakovo UAB „Litmepu“ veikloje panaudota ieškovo komercinė paslaptis (Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.; CK 1.116 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus atmetė, pripažinęs, jog atsakovai neatliko ieškinyje nurodytų neteisėtų veiksmų nesąžiningos konkurencijos prasme, tačiau apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir jas ginčija skunde išdėstytais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas vertina ir pasisako dėl kiekvienos iš aplinkybių, apelianto teigimu, sudarančių pagrindą atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

Dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos panaudojimo

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas A. J. nuo 1996-04-17 iki 2012-04-05 dirbo UAB „Bjoras“, taip pat jis kartu su akcininkais R. T. ir A. G. buvo po 33,3 proc. ieškovo akcijų savininkais, o kitų dviejų akcininkų 2012-04-27 sprendimu padidinus bendrovės įstatinį kapitalą, tapo 21,38 proc. akcijų savininku. Laikotarpiu nuo 2000-12-28 iki 2010-08-17 atsakovas ėjo ir UAB „Bjoras“ generalinio direktoriaus pareigas, o nuo 2010-08-17 iki darbo santykių UAB „Bjoras“ pabaigos (2012-04-05) ėjo komercijos direktoriaus pareigas, buvo atsakingas ir už Mepu Oy produkcijos (grūdų džiovyklos įrenginių) platinimą Lietuvoje. Atsakovas A. J., nutraukęs darbo santykius su apeliantu, 2012-04-11 įsteigė atsakovą UAB „Litmepu“, įmonė įregistruota 2012-04-12. Atsakovas A. J., vienintelis šios įmonės akcininkas ir steigėjas, tapo ir UAB „Litmepu“ įmonės vadovu. Atsakovas UAB „Litmepu“, kaip ir ieškovas UAB „Bjoras“, ėmė platinti Suomijos įmonės Litmepu Oy produkciją (grūdų džiovyklos įrenginių) Lietuvoje. Laikotarpiu nuo 2012-05-04 iki 2012-05-11 su UAB „Bjoras“ darbo sutartis nutraukė dar keturi įmonės darbuotojai: D. G., dirbęs montavimo vadybininku (atleistas iš UAB „Bjoras nuo 2012-05-09, DK 127 str. 1 d.), šaltkalviais-remontininkais dirbę M. J. (nuo 2012-05-10, DK 127 str. 1 d.), S. Ž. (nuo 2012-05-11, DK 127 str. 1 d.), J. G. (nuo 2012-05-04, DK 127 str. 1 d.). Paminėti UAB „Bjoras“ keturi darbuotojai po kelių savaičių įsidarbino atsakovo A. J. įsteigtoje įmonėje UAB „Litmepu“.

Byloje ginčas pirmiausia kilo dėl to, ar buvęs ieškovo UAB „Bjoras“ darbuotojas (komercijos direktorius) bei įmonės akcininkas A. J. atskleidė ieškovo įmonės komercinę paslaptį naujai įsteigtam ūkio subjektui (atsakovui UAB „Litmepu“), ar panaudojo šią informaciją naujai įsteigtos įmonės - UAB „Litmepu“ veikloje, ir ar remdamiesi tokia informacija abu atsakovai įgijo ženklų konkurencinį pranašumą prieš apeliantą, kuriam tapo sunkiau konkuruoti su atsakovo įmone UAB „Litmepu“.

Atsakant į šiuos klausimus būtina įvertinti, ar UAB „Litmepu“ veikloje atsakovų galimai panaudota informacija, įgyta atsakovo A. J. dirbant UAB „Bjoras“, gali būti laikoma ieškovo komercine paslaptimi. Remiantis CK 1.116 straipsnio 1 dalimi informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Pagal šią įstatymo normą dėl informacijos pripažinimo paslaptimi sprendžia jos savininkas, t. y. pats savininkas, vadovaudamasis komercijos (gamybos) interesais, sprendžia, kuri informacija yra komercinė paslaptis ir negali būti atskleista. Informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša); 2) ji turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę; 3) informacija turi būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-350/2012, 2012-07-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-326/2012). Taigi, komercinę paslaptį sudaro tokia informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims, turi komercinę (gamybinę vertę) ir yra saugoma. Informacijos slaptumas nereiškia, kad informacija turi būti absoliučiai slapta. Reikšminga yra tai, ar informacijos savininkas ėmėsi protingų pastangų ją apsaugoti, pavyzdžiui, naudojo fizines, technines, teisines, organizacines ar kitokias priemones, priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo 2011-07-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-303/2011). Pavyzdžiui, protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą inter alia galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą, tačiau savaime faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-366/2011). Sprendžiant, ar informacija turi komercinę (gamybinę) vertę, atsižvelgtina į tai, kad ji turi suteikti šios turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo 2012-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-350/2012). Ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių apelianto pateiktų procesinių dokumentų turinio bei paaiškinimų nustatyta, jog jis konfidencialia informacija laiko UAB „Bjoras“ klientų duomenis, kainodarą, komercinius pasiūlymus, sudarytas sutartis, jų sąlygas, kuri užtikrina jo pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, yra neatskiriamas rinkos elementas, o jos atskleidimas ir panaudojimas kito subjekto veikloje lemia sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą sprendimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad klientų duomenys nelaikytini komercine paslaptimi. Tokiems argumentams teisėjų kolegija nepritaria. Sutiktina su apelianto argumentais, kad gausioje teismų praktikoje, sprendžiant nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos klausimus, yra konstatuota, jog informacija apie klientus iš esmės galėtų būti pripažįstama komercine paslaptimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-485/2007, 2012-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-326/2012, 2013-12-17 nutartis c. b. Nr. 3K-3-676/2013). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad paprastai įmonės klientu laikomas nuolatinis prekių ar paslaugų pirkėjas. Įgautas kliento pasitikėjimas, parinktas kliento siekius ir poreikius atitinkantis produktas garantuoja kliento lojalumą bei įmonės vardo žinomumo augimą. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujai pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkų informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-447/2014). Vadinasi, būtent tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo vykdytos ūkinės veiklos specifiškumas – grūdų džiovyklų produkcijos pardavimai ir aptarnavimo darbai, neleidžia pagrįstai teigti, kad tokie duomenys (informacija apie klientus) de facto atitinka komercinės paslapties sampratą ir visus jos kriterijus bei kurios naudojimas komerciniais tikslais yra draudžiamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių, jų atstovų ir liudytojų paaiškinimų teismo posėdžių metu nustatyta, kad tiek apelianto, tiek atsakovo UAB „Litmepu“, dėl kurių konkuravimo Mepu Oy grūdų džiovinimo įrangos platinimo srityje ginčo nekyla, veikla sąlygojo, kad Mepu Oy įrangos pirkėjai iš esmės yra vienkartiniai klientai, užsiimantys žemės ūkio veikla, t. y. ūkininkai, kurių poreikis įgyti tokio pobūdžio įrangą dažniausiai yra vienkartinis. Todėl kas kartą reikia ieškoti naujų klientų – kitų ūkininkų. Atsakovų byloje pateiktas UAB „Litmepu“ išrašytų sąskaitų klientams dėl Mepu Oy produkcijos už 12 mėnesių laikotarpį ataskaita patvirtina susiformavusią teisėjų kolegijai išvadą dėl klientų vienkartinio pobūdžio pirkimų, juolab kad didžiąją dalį atsakovo UAB „Litmepu“ klientų sudaro visiškai nauji klientai – ūkininkai, o dalis buvusių UAB „Bjoras“ klientų yra produkciją įsigiję iš šios įmonės daugiau nei prieš 2-3 metus iki atsakovo A. J. išėjimo iš įmonės „Bjoras“. Tokios nustatytos konkrečios šios bylos faktinės aplinkybės, kai konkurentų platinama produkcija nėra kasdieninio ar dažno vartojimo, kai tokia įranga (technika) vienam ūkininkui gali tarnauti daugelį ūkininkavimo metų, suponuoja vertinimą, kad duomenys apie UAB „Bjoras“ buvusius klientus neatitinka komercinės paslapties sampratai būdingo elemento – komercinės vertės turėjimo. Aplinkybė, kad atsakovas A. J., įsteigdamas UAB „Litmepu“, dėl savo turtinių bei darbo santykių UAB „Bjoras“ galimai žinojo ieškovo buvusius klientus, savaime nereiškia, kad tokia informacija suteikė jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, finansinės naudos ir pan. Iš byloje esančių atsakovų pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovai nesukūrė verslo remdamiesi vien prieš kelis metus buvusiais UAB „Bjoras“ klientais ar galimo jų persiviliojimo iš ieškovo įmonės pagrindu. Priešingai, tiek byloje pateiktos sąskaitos už internetinio puslapio kūrimą, dalyvavimas aktualiose parodose, reklamos platinimas tiksliniuose ūkininkams aktualiuose žiniasklaidos priemonėse ir kt. rodo, kad atsakovai savo asmeninėmis pastangomis plėtojo naujai įkurtą verslą. Neabejotina, kad atsakovas A. J. šiam tikslui įgyvendinti pasinaudojo ir savo asmeniniu sukauptu derybininko, pardavėjo, darbdavio, galiausiai įmonės savininko, patyrimu (know-how). Įstatyminių (CK 2.87 str. įmonės valdymo organams įtvirtintos bendrosios lojalumo pareigos nebuvimas, nuo 2010-08-17 neinat ieškovo generalinio direktoriaus pareigų) ar sutartinių (nekonkuravimo įsipareigojimas, atitinkamai už tai kompensuojant darbuotojui jo atleidimo atveju, darbo sutartyje nebuvo numatytas) kliūčių tam nebuvo. Tokiame kontekste apelianto skundo teiginiai, kad komercinę vertę šiuo atveju sudaro ne pati informacija apie asmenį, kad jis yra ūkininkas, o bendravimo su juo istorija, šio asmens ryšiai su kitais asmenimis (t. y. su pačiu atsakovu), nėra teisiškai aktualūs, juolab kad įrodinėdamas informacijos apie klientus, kaip konfidencialios informacijos, pobūdį apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014 suformuotais išaiškinimais dėl informacijos apie paslaugų užsakovus konfidencialumo. Pažymėtina, kad paminėtoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas kiek kitoks ginčas dėl klientų, kaip komercinės paslapties pobūdžio informacijos tarp ūkio subjektų, užsiimančių krovinių pervežimais, kuriems aktualus bendradarbiavimo tarp užsakovų tęstinumas, priešingai nei nustatyta nagrinėjamoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vien informacijos apie apelianto buvusius klientus (t. y. jų duomenis) nevertino kaip konfidencialios ar patenkančios į komercinių paslapčių ratą. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada apie klientų duomenų nekonfidencialumą, atmestini. Kaip nurodyta, nors atsakovas A. J., dirbdamas pas apeliantą UAB „Bjoras“, dėl jam pavestų funkcijų žinojo tam tikrą bendrovės informaciją, susijusią su bendrovės klientais, jos atskleidimo ir panaudojimo neteisėtumo įrodomieji faktai nebuvo nustatyti. Apeliantas neįrodė, kad atsakovas A. J., pasinaudodamas informacija apie buvusius UAB „Bjoras“ klientus, kurią sužinojo dirbdamas pas ieškovą, perdavė atsakovui UAB „Litmepu“ ir būtent dėl šios priežasties buvo pažeistos apelianto galimybės konkuruoti (prarastas potencialus klientas). Kita vertus, ieškovo iškviestas liudytojas S. M. 2014-04-14 teismo posėdžio metu paaiškino (garso įrašas užfiksuotas teismų informacinėje sistemoje LITEKO), kad būta priešingų atvejų, kuomet klientai (ūkininkai), kurie kreipėsi į ieškovą UAB „Bjoras“ dėl remonto (serviso) darbų atlikimo pas ieškovą įgytai technikai, buvo nukreipiami pas A. J.. Vadinasi, teigti, kad tikėtinas duomenų apie klientus panaudojimas, įsteigus įmonė „Litmepu“, ir jis sąlygojo nesąžiningos konkurencijos veiksmus, tuo padarant apeliantui žalos, nėra pagrindo.

Vertinant, ar kainodaros ir komercinių pasiūlymų duomenys gali būti pripažįstami kaip konfidenciali informacija, kurią sužinojo atsakovas A. J., dirbdamas UAB „Bjoras“, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad tiek iš Suomijoje apklaustų liudytojais A. S. bei J. K. V. parodymų, tiek iš šalių paaiškinimų matyti, jog visiems be išimties Mepu Oy produkcijos platintojams kartą per metus yra pateikiamas rekomendacinis kainoraštis, kuriame nurodoma produkcijos pradinė kaina, vienoda visiems toje pačioje šalyje esantiems platintojams, bei vienodos galimos taikyti nuolaidos. Pagal iš gamintojo gautą rekomendacinį kainyną, orientuotą į klientus – ūkininkus, kiekvienas platintojas savarankiškai skaičiuoja savo pelningumą. Esant tokiai verslo praktikai, kai kiekvienu konkrečiu atveju su klientu yra deramasi individualiai (tą patvirtino ir apelianto į bylą pakviestas liudytojas S. M., 2014-04-14 teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad buvo atvejis, kai su UAB „Litmepu“ komerciniu pasiūlymu klientas dėl geresnių sąlygų atvažiavo į UAB „Bjoras“), atsižvelgiant į tiekėjo Mepu Oy rekomendacines kainas bei taikomas nuolaidas, padaryti išvadą, kad atsakovas A. J., išėjęs iš UAB „Bjoras“, naudojosi komerciškai jautria informacija apie UAB „Bjoras“ prekių savikainą ar prekybinio antkainio dydį, nėra faktinių prielaidų. Kaip teisingai nurodo atsakovai, visa komerciškai reikšminga informacija dėl įrangos kainos (rekomendacinių kainų kainininkas, nuolaidų sistema, atsiskaitymo sąlygos ir pan.) yra jų gauta ne iš UAB „Bjoras“, bet iš tiekėjo Mepu Oy. Apelianto teiginiai, kad atsakovai, žinodami informaciją apie kainodarą ar buvusių komercinių pasiūlymų sąlygas, turėjo galimybę pasiūlyti palankesnes prekių pardavimo sąlygas, yra abstraktūs, nes neįrodyta, kad pasinaudodamas būtent ta informacija, kurią žinojo dirbdamas pas ieškovą, atsakovas ne tik galėjo, tačiau ir realiai siūlė pirkėjams (klientams) tokias savo prekių pardavimo sąlygas, kurių dėka įgijo konkurencinį pranašumą. Tokiu atveju atsakovų veiksmai, priimant individualius komercinius pasiūlymus dėl Mepu Oy produkcijos pardavimo, kad ir panašiomis sąlygomis, kaip UAB „Bjoras“, neatitinka nesąžiningos konkurencijos sampratos, jos sąlygų, o priešingas jų vertinimas laikytinas nepagrįstu atsakovų ūkinės veiklos laisvės apribojimu.

Šiame kontekste aktualu pažymėti, kad konkuruojančios įmonės įsteigimas, nenustačius komercinės paslapties neteisėto atskleidimo ir panaudojimo kito naujai įsteigto subjekto veikloje, pats savaime nereiškia konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo ir nereiškia žalos padarymo kitam subjektui vien dėl to, kad pastarojo apyvarta sumažėjo. Apeliantas nepaneigė ir tokios pirmosios instancijos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės, kad atsakovo pasitraukimą iš įmonės komercijos direktoriaus, atsakingo už Mepu Oy produkcijos realizavimą Lietuvoje, pareigų sąlygojo kitos, o ne pastarojo noras nesąžiningai konkuruoti su jam pačia tebepriklausančia įmone, priežastys - UAB „Bjoras“ akcininkų nesutarimai, likusių dviejų akcininkų siekis iš įmonės valdymo išstumti tuo metu dar lygiaverčiu partneriu buvusį atsakovą A. J.. Apie tokių nesutarimų tarp akcininkų buvimą teisme 2014-04-22 paliudijo atsakovo net nepažįstantis VšĮ „Problemų sprendimai“ vadovas E. N.. Pasak šio liudytojo, jis bendravęs su kitais dviem akcininkais, kurie išreiškė norą įgyti atsakovo A. J. akcijas, jam pripažino inicijavę įmonės įstatinio kapitalo padidinimą, siekdami sumažinti atsakovui priklausančių akcijų vertę ir net visiškai jam nesumokėti už akcijas, kitaip su juo susidoroti. Kaip nurodyta pirmiau, atsakovas A. J. neturėjo ir jokių nekonkuravimo įsipareigojimų apelianto atžvilgiu dėl panašios komercinės veiklos nevykdymo, kurios atveju yra numatyta atitinkama kompensacija už laisvės pasirinkti darbą suvaržymus. Darbdavys yra laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus, ar jos nemokėti ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje. Taigi verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir netaikyti susitarimo dėl nekonkuravimo bei nemokėti kompensacijų darbuotojui, o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikoma jokių suvaržymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-121/2008). Tokioje situacijoje, kai tolimesnis bendras darbas ir apelianto įmonės valdymas tapo negalimas dėl akcininkų nesutarimų, tiesiogiai nepriklausiusių nuo paties atsakovo, vien ta aplinkybė, kad jis, išėjęs iš darbo pas apeliantą, pradėjo savarankišką konkurencinę veiklą, savaime neduoda pagrindo manyti, kad jis veikė nesąžiningai apelianto atžvilgiu. Asmens įgyta darbinė patirtis, užmegzti verslo santykiai, verslo partnerių įgytas pasitikėjimas, neleidžia paneigti subjekto objektyvios galimybės kurti savarankiško verslo, nepažeidžiant konkurento teisių ir teisėtų interesų.

Kita vertus, apelianto teiginiai, kad Mepu Oy, išėjus atsakovui A. J., vengė bendradarbiauti su UAB „Bjoras“, neatsakinėjo į skambučius, elektroninius laiškus, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (liudytojo S. M. 2014-04-14 teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai, kad po A. J. išėjimo buvo gautas iš Mepu Oy atsakymas, jog reikia dalyvauti parodose, norint bendradarbiauti; iki 2012 m. pabaigos buvo parduotas vienas produktas bei atlikti serviso darbai; tarp UAB „Bjoras“ bei Mepu Oy sudaryta distribucijos sutartis nėra nutraukta) leidžia manyti, kad pats apeliantas UAB „Bjoras“ nedėjo maksimalių pastangų išlaikyti verslo santykių su Mepu Oy, išėjus A. J.. Tokių išvadų nepaneigia ir faktai, kad išėjus penkiems darbuotojams, naujų darbuotojų priimta nebuvo, išskyrus V. I. (liudytojo V. F. paaiškinimai), nuo 2012 m. lapkričio mėnesio UAB „Bjoras“ akcininkas ėmė bendradarbiauti su kita Suomijos konkuruojančia įmone „Antti-Teollisuus Oy“, kas taip pat patvirtina faktą, kad ne atsakovų veiksmai, o paties apelianto apsisprendimas nebetęsti verslo santykių su Mepu Oy, praradus šią UAB „Bjoras“ verslo sritį kuruojantį asmenį, galimai lėmė apelianto deklaruojamą įmonės pajamų sumažėjimą. Byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti atsakovo UAB „Litmepu“ konkurencinės veiklos ar atsakovo A. J. veiksmų neatitinkančiais sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, geros moralės nuostatų, pakenkusiais ar galėjusiais pakenkti konkuruojančio ūkio subjekto – ieškovo teisėtiems interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta esminė aplinkybė - atsakovų valia nesąžiningai konkuruoti su ieškovu, siekiant naudos gavimo ieškovo sąskaita.

Teisėjų kolegijai pripažinus neįrodytu faktą, jog atsakovai savo interesais pasinaudojo UAB „Bjoras“ sukaupta informacija apie klientų sąrašus, jų kontaktinius duomenis, sutarčių sąlygas, teikiamų paslaugų kainodarą ir kt. kaip UAB „Bjoras“ komercine paslaptimi, tampa nebeaktualūs skundo argumentai dėl komercinių paslapčių sąrašo įforminimo. Šis aspektas, nors teisiškai ir nereikšmingas byloje nagrinėjamam ginčui spręsti, leidžia sutikti su apelianto pozicija, kad vien įmonėje patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo nebuvimas negalėtų paneigti konfidencialumo pareigos vykdymo, apie tai pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-10-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-366/2011).

Dėl siūlymo konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį

Apeliantas taip pat kvestionavo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įvardinto konkurenciją draudžiančio veiksmo, siūlant konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, neįrodymo.

Objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina kvalifikuoto darbuotojo netekimas, o jo perėjimas į konkuruojantį subjektą (perviliojimas) rodo tai, kad dar labiau išauga konkurento galimybės. Kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas, siūlymas darbuotojams nutraukti darbo sutartį gali duoti naudos tiesiogiai. Neieškoma tinkamų, bet galbūt dirbti mažiau parengtų darbuotojų laisvoje darbo rinkoje, o jau pasinaudojama parengtais specialistais, dirbančiais konkurentui, turinčiais patirties ir kvalifikacijos. Kvalifikuoto darbuotojo netekimas įmonei, nepriklausomai nuo to, pereis jis dirbti ar ne, savaime turi jai neigiamos įtakos, taip pat ir jos konkurencingumui. Taigi, jeigu darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, tai gali būti svarstoma, ar darbo sutarties nutraukimas nėra susijęs su nesąžininga konkurencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-472/2011).

Bylos duomenimis nustatyta, kad po UAB „Litmepu“ įregistravimo juridinių asmenų registre 2012-04-12, kiti keturi buvę ieškovo darbuotojai – D. G., dirbęs įmonėje vadybininku, M. J., S. Ž., J. G. dirbę įmonėje šaltkalviais – remontininkais, 2012 m. gegužės 4-11 dienomis pateikė prašymus išeiti iš darbo apelianto įmonėje. 2012 m. gegužės-birželio mėnesiais minėti asmenys įsidarbino UAB „Litmepu“. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, taip pat nėra pagrindas padaryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-472/2011).Tokių išaiškinimų kontekste ir išanalizuotini bylos įrodymai, susiję su minėtų darbuotojų įdarbinimo atsakovo įmonėje aplinkybėmis.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje neįrodytas UAB „Bjoras“ darbuotojų perviliojimas, kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas, neįvertino byloje reikšmingų faktinių aplinkybių, jog apelianto darbuotojai išėjo iš UAB „Bjoras“ ir įsidarbino UAB „Litmepu“ vienu metu, darbuotojai neapmokamų atostogų išleidžiami nebe pirmą kartą, išėjimo metu darbuotojai nebuvo nemokamose atostogose, spaudimo išeiti savo noru iš darbo nebuvo, visų darbuotojų prašymų atleisti iš darbo turinys vienodas. Sutiktina su apeliantu, kad kiekviena šių aplinkybių, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai aptarta nebuvo, tačiau iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad darbuotojų perviliojimas byloje neįrodytas, vertino įrodymų visumą, taip pat tiek buvusių UAB „Bjoras“ darbuotojų, tiek esamų UAB „Bjoras“ darbuotojų paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu. 2014-04-14 teismo posėdžio metu liudytojai D. G., M. J., S. Ž., J. G. vienareikšmiškai patvirtino (garso įrašai užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO), kad jų apsisprendimą savanoriškai nutraukti darbo sutartį su UAB „Bjoras“ sąlygojo nežinomybė dėl jų ateities, iš darbo išėjus atsakovui A. J., akcininkams sprendžiant klausimą dėl tolimesnio bendradarbiavimo su Suomijos įmone Mepu Oy. Taip pat aktualus tapo atlyginimų klausimas, nenoras ateityje dirbti siūlomose kitose pareigose tiek dėl atlyginimo, tiek dėl kompetencijos stokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusi darbuotojams nepalanki situacija įmonėje, kai iškilo daugybė klausimų dėl ateities perspektyvų, laikytina pakankamai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, siekiant užtikrinti savo, kaip darbuotojų, teises ir teisėtus interesus, ieškantis naujo darbo. Apelianto įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kad išėjusiems darbuotojams prieš išėjimą buvo siūlomos kitos pareigos (D. G. sandėlio vadybininko, J. G. tekintojo, kitus darbuotojus buvo svarstoma perkelti dirbti traktorių servise), o darbuotojams išeinant jie nebuvo nemokamose atostogose, be to, nemokamų atostogų faktas nebuvo vienkartinis įmonėje, nepatvirtina apelianto įrodinėjamų aplinkybių, kad darbuotojų sutarčių nutraukimui nebuvo svarbių priežasčių, kad tai atsakovai atliko nesąžiningus konkurencijos veiksmus, viliodami konkurento darbuotojus pereiti dirbti į UAB „Litmepu“. Atsižvelgtina ir į kitas aplinkybes, antai Biržai, kuriuose veiklą vykdo tiek apeliantas, tiek atsakovas UAB „Litmepu“, yra mažas miestelis, kuriame kiekviena darbo vieta yra svarbi, iškilus klausimui dėl darbo UAB „Bjoras“ perspektyvų ateityje, darbuotojų ieškojimas naujos darbo vietos įmonėje, kurios veikloje reikalinga darbuotojų jau įgyta patirtis, leidžia labiau tikėti, nei netikėti, kad darbuotojų darbo sutarčių nutraukimas septynių dienų laikotarpiu buvo sąlygotas pačių darbuotojų apsisprendimo, jų tarpusavio komunikavimo bei galimybės įsidarbinti kitoje įmonėje, o ne atsakovų veiksmų, juos perviliojant. Nors apeliantas kritiškai vertina atsakovų į bylą pateiktą UAB „Litmepu“ su Latvijos įmone AgrEko SIA sutartį dėl Latvijos įmonės įsipareigojimo komandiruoti atitinkamą žmonių skaičių grūdų priežiūros įrangos darbams atlikti, tačiau nuoseklūs ir neprieštaringi liudytojų paaiškinimai, kad jiems kreipusis į UAB „Litmepu“ dėl priėmimo į darbą, darbo sutartis tarp įmonės ir darbuotojų sudaryta ne iš karto, leidžia tikėti, kad ne atsakovų pastangos persiviliojant, o buvusių UAB „Bjoras“ darbuotojų aktyvūs veiksmai lėmė jų įdarbinimą įmonėje „Litmepu“. Dar daugiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kvalifikuoto, patyrusio darbuotojo netekimas kiekvienai įmonei turi neigiamos įtakos, tačiau akivaizdu, kad įmonės darbuotojas nėra įmonės nuosavybės objektas. Tai, kad remiantis šių liudytojų neprieštaringais paaiškinimais bei byloje esančiais kitais įrodymais (2012-04-16 akcininkų susirinkime A. G. pasisakyta, kad nežinant bendradarbiavimo su Mepu gamykla perspektyvų, padaliniui dirbant tik sezoniškai- balandžio-rugsėjo mėnesiais, likę 4 darbuotojai praktiškai nereikalingi), pati įmonė (UAB „Bjoras“) suteikė pagrindą įmonės darbuotojams, dirbusiems Mepu Oy produkcijos padalinyje, abejoti veiklos perspektyvumu ir jų darbo šioje įmonėje ateitimi, nesuponuoja priešingų, nei pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog darbuotojų netekimas buvo sąlygotas paties apelianto UAB „Bjoras“, o ne atsakovų veiksmų. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent atsakovai būtų platinę neteisingą, nepagrįstą informaciją apie apelianto veiklos metodus ar perspektyvų nebuvimą įmonėje tam, kad persivilioti įmonės darbuotojus, siūlę nekonkurencingus Biržų mieste atlyginimus (liudytojai patvirtino, kad gaunamas atlyginimas UAB „Litmepu“ panašus gautam UAB „Bjoras“). Dar daugiau, iš 2012-04-16 akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad UAB „Bjoras“ akcininkas A. J. nebalsavo „už“ kaip kiti du akcininkai dėl UAB „Bjoras“ darbuotojų išleidimo 2 savaičių nemokamoms atostogoms, iki išsispręs su Mepu gamykla susiję klausimai, kas taip pat iš esmės paneigia, o ne patvirtina atsakovų siekį persivilioti apelianto darbuotojus.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir remiantis faktų tikėtinumo pusiausvyros taisykle, darytina išvada, kad neįrodyta atsakovų valia nesąžiningai konkuruoti su apeliantu, perviliojant dalį jo darbuotojų, tokiu būdu siekiant sau naudos gavimo apelianto sąskaita.

Dėl įrodymų įvertinimo, nustatant nesąžiningos konkurencijos veiksmus

Apeliantai, pasisakydami dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, argumentavo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose, kadangi netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, taip pat ir netiesioginius įrodymus. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto dėstomais argumentais.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-103/2014).

Akivaizdu, kad tokios, kaip nagrinėjama, kategorijos bylose ieškovas (apeliantas) ir konkuruojanti bendrovė nėra tokiuose santykiuose, kurie leistų ieškovui santykinai nesudėtingai tiesioginiais įrodymais pagrįsti konkurento veiksmus, perviliojant darbuotojus, atskleidžiant komercinę paslaptį, nes paprastai atskleisti tiesą nesuinteresuota nė viena šalis. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra minėta, kad tokios kategorijos bylose įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, perviliojant darbuotojus ir kt. priežastinio ryšio tarp atitinkamų veiksmų ir padarytos žalos, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-326/2012, 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-377/2013). Taigi, tokiose bylose atitinkamoms išvadoms padaryti itin reikšmingomis tampa aukščiau paminėtos įrodymų vertinimo nuostatos, susijusios su logikos dėsnių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų taikymu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra padarytos tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir įrodymus šiuo aspektu.

Nors apeliantas teigia, kad sprendžiant ginčą pirmosios instancijos teismas patikimais laikė tik atsakovų naudai duotus liudytojų (buvusių darbuotojų) paaiškinimus, liudytojų V. I. bei S. M. paaiškinimus vertinant kritiškai, tačiau šie argumentai yra tik šio bylos dalyvio nuomonė. Faktas, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų V. I. ir S. M. paaiškinimus dėl bendradarbiavimo su Mepu Oy, išėjus A. J., pasibaigimo priežasčių vertino kritiškai, nereiškia, kad, spręsdamas šį ginčą, tokiu būdu rėmėsi vien atsakovų liudytojų paaiškinimais, nevertindamas byloje esančių rašytinių įrodymų, visų liudytojų paaiškinimų visumos. Įvertinus tarp šalių susiklosčiusią situaciją ir ją sąlygojusiais priežastis, kurias kolegija jau aptarė (akcininkų konfliktas), byloje nepateikus jokių objektyvių Mepu Oy darbuotojų (buvusių, esamų) priešingus paaiškinimus paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vien apelianto iškviestų liudytojų paaiškinimai nesuponuoja išvadų dėl apelianto, kaip partnerio platinant šios Suomijos bendrovės gaminius, ignoravimo. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos. Šioje byloje apeliantui teko pareiga įrodyti atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kurie paprastai įrodinėjami netiesioginiais įrodymais. Tai, kad tiek apeliantas, įrodinėdamas ieškinio pagrįstumą, tiek atsakovai, atsikirsdami į pareikštus reikalavimus, rėmėsi ir liudytojų parodymais, nesuponuoja išvados, kad vien atsakovų pakviestų liudytojų duoti parodymai lėmė bylos procesinę baigtį. Vertinant ieškinio pagrįstumą, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertina ir apelianto liudytojų V. I., S. M., V. F. paaiškinimus, tačiau apelianto teiktų į bylą įrodymų visuma neleidžia konstatuoti, jog atsakovų veiksmai, įsteigus UAB „Litmepu“, joje įdarbinus buvusius UAB „Bjoras“ darbuotojus, lėmė nesąžiningos konkurencijos veiksmus bei padarė žalą apeliantui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo aktualios teismų praktikos ar pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–179, 185, 189 str.).

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, atliko teisingą jų teisinį vertinimą, nepažeidė civilinio proceso ar materialinės teisės normų, ir, netenkindamas apelianto UAB „Bjoras“ ieškinio reikalavimų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės bylos išsprendimui (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas ginčija, kad atsakovui UAB „Litmepu“ iš ieškovo (apelianto) priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra nepagrįstos, kadangi iš prie 2014-03-31 PVM sąskaitos faktūros pridėtos ataskaitos turinio matyti, jog į mokėtiną sumą įtraukta ir transporto bei vertimo išlaidos, kurios nebuvo būtinos bei nepagrįstos. Kita vertus, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra tik už suteiktas paslaugas iki 2014 m. kovo mėnesio, kai advokatas R. R. buvo parengęs atsiliepimą į ieškinį, tripliką, atskirąjį skundą, prašymą dėl nuostolių užtikrinimo bei atstovavimo viename teismo posėdyje, kurio trukmė buvo 49 min. Vadinasi, priteista bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose nurodytus maksimalius priteistinus dydžius. Su tokiais apelianto argumentais sutiktina tik iš dalies.

Apelianto skunde išdėstyti teiginiai, kad į bylą pateikta 2014-03-31 PVM sąskaita-faktūra bei ataskaita patvirtina tik atsakovo iki 2014 m. kovo mėnesio patirtas išlaidas, nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo klausimą. Šalis, teikdama į bylą įrodymus dėl patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, gali teikti juos dar nepasibaigus bylai ir tai laikytina bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis apmokant advokato išlaidas už atstovavimą pirmosios instancijos teisme. Tai, kad PVM sąskaita faktūra dėl advokatų išlaidų apmokėjimo pateikta 2014 m. kovo mėnesį, nesuponuoja vertinimo, kad laimėjusiai šaliai turi būti atlygintinos išlaidos, proporcingos tik iki tos datos advokato atliktiems procesiniams veiksmams. Dar daugiau, PVM sąskaitos faktūros ataskaitoje išskirta mokėtina suma už transporto ir vertimo išlaidos taip pat nepaneigia patirtų bylinėjimosi išlaidų fakto, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas patyrė vertimo išlaidų, verčiant jo prašymu apklaustų liudytojų iš Suomijos paaiškinimus į lietuvių kalbą.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Neginčytina, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą (3 698,90 Eur) pirmosios instancijos teisme neatitinka Rekomendacijų 8 punkte nurodytų maksimalių dydžių, atsakovų atstovui advokatui pateikus byloje atsiliepimą į ieškinį, tripliką, atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, prašymą dėl nuostolių atlyginimo, prašymą dėl įrodymų, dalyvavus 5 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė buvo virš 10 valandų. Vis tik vertinant priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą šioje konkrečioje ginčo situacijoje atsižvelgtina ir į bylos sudėtingumą dėl joje vertintinų faktų gausos, ginčo teisinio santykio sudėtingumo, jo specifiškumo. Atstovavimas atsakovams byloje neabejotinai pareikalavo didelių laiko sąnaudų. Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į galimybę nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 11 dalis) spręstina, kad priteistoji už atstovavimą pirmosios instancijos teisme 3698,90 Eur suma kompensuoja visas realiai patirtas atsakovų išlaidas, ji yra pagrįsta, teisinga ir protinga, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, didelę apimtį, reikalingų atlikti procesinių veiksmų kiekį.

Dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo

Apeliantas (ieškovas), teikdamas apeliacinį skundą, prašė teismo grąžinti permokėtą už pateiktą ieškinį žyminio mokesčio dalį. Toks apelianto prašymas yra pagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad už ieškinį yra sumokėtas 9 486 Lt žyminis mokestis, kai remiantis CPK 80 str. 1 dalies 1 punktu bei 7 dalimi, už ieškinį turėjo būti sumokėtas 6 574 Lt žyminis mokestis. Nesant byloje duomenų apie permokėto žyminio mokesčio grąžinimą, Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi grąžina permokėto žyminio mokesčio dalį – 2 912 Lt (843,37 Eur) mokėjimo nurodyme nurodytam mokėtojui (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovo UAB „Bjoras“ apeliacinį skundą atmetus, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (CPK 93 str. 2 d.).

Atsakovai, teikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti iš apelianto 1 815 Lt (525,66 Eur) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme atsakovo UAB „Litmepu“ naudai. Sprendžiant dėl tokių išlaidų kompensuojamosios dalies, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytus kriterijus bei dydžius. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina 450 Eur (Rekomendacijų 8.11. p.) (CPK 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas taikė atsakovams laikinąsias apsaugos priemones – 2013-09-23 nutartimi areštavo jų turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių už 476 522,35 Lt sumą. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-14 nutartimi Panevėžio apygardos teismo nutartis iš dalies pakeista, leidžiant atsakovams iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas. Panevėžio apygardos teismo sprendimu, nors ieškinys atmestas, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Kadangi teismui atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, galioja tik iki tokio sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.), bet kokie atsakovams šioje byloje ieškovo UAB „Bjoras“ reikalavimams užtikrinti taikyti disponavimo turtu ar piniginėmis lėšomis apribojimai panaikintini šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Bjoras“, juridinio asmens kodas 154844235, 450 (keturis šimtus penkiasdešimt) eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Litmepu“, juridinio asmens kodas 302761854, naudai.

Grąžinti ieškovui UAB „Bjoras“, juridinio asmens kodas 154844235, 843 (aštuonis šimtus keturiasdešimt tris) eurus 37 euro centus žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2013 m. rugsėjo 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2334.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi UAB „Litmepu“, juridinio asmens kodas 302761854, ir A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytą kilnojamojo ir nekilnojamojo, piniginių lėšų, turtinių teisių areštą.

Nutarties kopiją išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai Dalia KačinskienėAlvydas PoškusVigintas Višinskis