Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės D. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

11. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas atmesdamas apeliantės pareikštą ieškinį netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, dėl ko nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė skolą apeliantei yra grąžinusi. Teigia, kad teismas netinkamai taikydamas CK 1.93 straipsnio nuostatas priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi liudytojos, kuri yra atsakovės dukra, parodymais. Atsakovė su nurodytais argumentais nesutinka, teigia, jog teismas tinkamai nustatė ir vertino bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

12. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad atsakovė 2020 m. vasario 24 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti apeliantei 3000 Eur iki 2020 m. rugpjūčio 24 d.. Šalys neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atsakovė pinigus iš apeliantės gavo, piniginės lėšos atsakovei buvo paskolintos (perduotos), o šiuo atveju praleidus vekselio apmokėjimo terminą, vekselis tapo paprastu skolos (paskolos) rašteliu, tačiau šalys nesutinka su paskolos grąžinimo aplinkybėmis – apeliantė teigia, jog atsakovė paskolos negrąžino, o atsakovės teigimu paskola buvo grąžinta 2021 m. kovo 8 d. atsakovei pardavus transporto priemonę. Aplinkybė, jog atsakovė jai priklausiusį automobilį VW Tiguan pardavė 2021 m. kovo 7 d. patvirtina byloje pateikta transporto priemonės 2021 m. kovo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartis. Šalys taip pat pateikė susirašinėjimo medžiagą, iš kurios matyti, kad 2021 m. kovo 8 d. atsakovė informavo apeliantę pasiimti „skolos lapuką“, nes pardavė automobilį. Taip pat vykstant vėlesniam susirašinėjimui atsakovė apeliantei nurodė, jog „grąžinau visus iki paskutinio cento“, tačiau apeliantė susirašinėjimo medžiagoje šių aplinkybių nepatvirtino, susirašinėjimo medžiagoje yra nurodžiusi „Tu nori mane į kalėjimą pasodinti, dėl to ir rašai taip, kad nereikėtų nieko gražinti“.

13. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, tai yra paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Pažymėtina, jog šiuo atveju ginčo, kad lėšos buvo atsakovei perduotos byloje nėra.

15. Kasacinio teismo išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, pažymi apie nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog apeliantei piniginės lėšos, labiau tikėtina, yra grąžintos šią aplinkybę konstatavo remdamasis šalių pateikta susirašinėjimo medžiaga, atsakovei priklausiusio automobilio VW Tiguan pardavimo momentu ir liudytojų parodymais.

17. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė 2020 m. vasario 26 d. pervedė atsakovei D. V. 2950 Eur pavedimo paskirtyje nurodydama „Paskola iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. Kita šalis – D. V.“. Pavedimo paskirtyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas sutampa su terminu nurodytu ir 2020 m. vasario 24 d. vekselyje (sprendimo 12 punktas). Atsakovė teigia, kad šiuo atveju lėšos buvo apeliantei buvo grąžintos 2021 m. kovo 8 d. grožio salone (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tačiau įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus su šiomis aplinkybėmis negalima sutikti. Atsakovės teigimu lėšų perdavimo faktą pirmiausia patvirtina byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga, tačiau priešingai nei teigia atsakovė ir nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju šalių susirašinėjimo medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių nuspręsti, jog apeliantei lėšos yra perduotos. Pažymėtina, kad nors atsakovė susirašinėjimo medžiagoje apeliantei nurodė, jog „gražinau tau skolą iki paskutinio cento“, tačiau apeliantė pritarimo dėl lėšų perdavimo fakto susirašinėjimo medžiagoje nėra išreiškusi, priešingai - apeliantė susirašinėjime nurodo, kad „Tu nori mane į kalėjimą pasodinti, dėl to ir rašai taip, kad nereikėtų nieko gražinti“.

18. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog atsakovės teigimu ji pardavė automobilį, kas jos vertinimu faktinių aplinkybių visumoje pagrindžia faktą, jog ji lėšas yra perdavusi apeliantei, tai yra turėjo pakankamai lėšų prievolei įvykdyti, tačiau su šiais argumentais negalima sutikti. Šiuo atveju byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovė 2021 m. kovo 7 d. pardavė jai priklausiusį automobilį VW Tiguan ir apie automobilio pardavimo faktą atsakovė informavo apeliantę 2021 m. kovo 8 d. šalių susirašinėjimo metu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog lėšos, gautos pardavus automobilį buvo perduotos apeliantei. Šalys neginčija aplinkybės, jog iki vekselio termino pabaigos šalis siejo draugiški ir glaudūs santykiai trunkantys pakankamai ilgą laiko tarpą, tai yra daugiau kaip 15 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog atsakovė 2021 m. kovo 8 d. informavo apeliantę, jog ji 2021 m. kovo 7 d. pardavė automobilį, siūlė pasiimti skolos lapuką, nepagrindžia fakto, jog už automobilį gautos lėšos buvo perduotos apeliantei, o leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, atsižvelgiant į šalių ilgą bendravimo trukmę, susirašinėjimo pobūdį susirašinėjimo medžiagoje (sveikinimas moters dienos proga, informavimas apie sveikatos sutrikimus, langų valymą ir pan.), jog šalys susirašinėjimo metu dalinosi kasdieniškomis ir gyvenimiškomis aplinkybėmis, tarp kurių ir apeliantei priklausiusio automobilio pardavimo įvykis.

19. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pinginių lėšų perdavimo faktą nustatė ir remiantis liudytojų G. V. (atsakovės dukters) ir R. N. (asmuo, vedantis bendrą gyvenimą su atsakove) parodymais. Liudytoja G. V. nurodė, kad ji matė atsakovės piniginių lėšų perdavimo apeliantei po 50 Eur kupiūromis faktą 2021 m. kovo 8 d. grožio salone (duomenys neskelbtini), o liudytojas R. N. patvirtino, jog atsakovė jį informavo, važiuojanti ieškovei grąžinti apie 3000 Eur sumos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, teiktais procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, liudytojų parodymus, rašytiniais įrodymus, atsižvelgdamas į liudytojų ir atsakovės suinteresuotumą, sprendžia, kad liudytojų pateikti parodymai šiuo atveju nebuvo pakankami konstatuoti, jog atsakovė 2021 m. kovo 8 d. perdavė pinigines lėšas ieškovei. Pirmiausia pažymėtina, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

20. Kaip nurodyta sprendimo 19 punkte, šiuo atveju apklausta liudytoja G. V., atsakovės dukra, patvirtino faktą, jog ji matė kaip atsakovė perduoda lėšas apeliantei, tačiau byloje nėra jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, iš kurių viseto būtų galima konstatuoti piniginių lėšų perdavimo faktą ir kurie patvirtintų liudytojos, atsakovės dukros, nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju piniginių lėšų perdavimo faktas iš esmės grindžiamas subjektyvia atsakovės faktinių aplinkybių interpretacija ir prielaida, jog už automobilį parduotos lėšos (jų dalis) galimai buvo perduotos apeliantei ir prielaida, jog lėšos buvo gražintos grožio salono (duomenys neskelbtini) patalpose. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, jog liudytojos G. V. (atsakovės dukros) parodymai, jog ji matė lėšų perdavimo faktą, vertintini kritiškai, be kita ko atsižvelgiant ir į tai, jog tariamų lėšų gražinimo fakto nei atsakovė, nei liudytoja nefiksavo jokiomis priemonėmis (filmuojant ar pan.), nereikalavo apeliantės pasirašyti pakvitavimą, ar kitokio kreditorės surašyto dokumento, kuriuo būtų patvirtintas lėšų grąžinimo faktas. Šių aplinkybių kontekste itin svarbu pažymėti tai, kad pagal CK 6.65 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, jog negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą tol, kol jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė, apeliantei atsisakant duoti pakvitavimą (ar kitaip patvirtinti skolos gražinimo faktą), turėjo teisę sustabdyti savo prievolės vykdymą, o to nepadariusi, prisiėmė riziką dėl prievolės įvykdymo fakto įrodinėjimo, be kita ko pažymint ir tai, jog atsakovė šiuo atveju neturi teisės (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti (sprendimo 14 punktas).

21. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, daro išvadą, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys netiesioginiai įrodymai, nėra pakankami pripažinti, kad piniginės lėšos buvo faktiškai perduotos apeliantei. Pažymėtina ir tai, kad iš pateiktos 2021 m. kovo 7 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutarties ranka atliktų prierašų dėl lėšų gavimo, vekselio sudarymo aplinkybių, atsakovei, labiau tikėtina, buvo suprantama būtinybė priimti tinkamą kreditoriaus pakvitavimą ir atsakovė būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais grynųjų pinigų perdavimo (sumokėjimo) apeliantei faktą. To nepadariusi, atsakovė prisiėmė prievolės įvykdymo įrodinėjimo riziką. Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, vadovaujantis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos ir nurodytos aplinkybės dėl piniginių lėšų grąžinimo fakto neįrodė (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai).

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl ko nusprendžiama apeliantės apeliacinį skundą tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

23. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus ar priėmus naują sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nagrinėjamu atveju tenkinus apeliantės apeliacinį skundą, panaikinama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, jog ieškovė patyrė 17 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų teikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, 51 Eur žyminio mokesčio teikiant ieškinį po prieštaravimų pateikimo, 600 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 668 Eur. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1815 Eur advokato pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantės ieškinys tenkinamas visiškai, apeliantei iš atsakovės priteistina 668 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

25. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertino piniginių lėšų grąžinimo aplinkybių, todėl nusprendžia apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 68 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (Nr. DOK-33512). Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1210 Eur advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (Nr. DOK-12696). Tenkinus apeliantės apeliacinį skundą, apeliantei iš atsakovės priteistinos 68 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Priteisti ieškovei D. N. 3000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2022 m. rugpjūčio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 668 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės D. V..

Priteisti apeliantei D. N. 68 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės D. V..