- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- e2A-856-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01896-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė, Loreta Braždienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 14 583,87 Eur turtinės žalos ir 7 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. jis buvo sulaikytas, pareiškus jam įtarimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tačiau 2015 m. vasario 17 d. ikiteisminis tyrimas įtariamų bendrininkavimu su ieškovu asmenų, D. P. ir E. B., atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę. Kaltinamasis aktas ikiteisminiame tyrime Nr. 05-1-04-049-14 buvo surašytas tik 2015 m. liepos 22 d. Pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti ir pagrindiniai duomenys surinkti 2014 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, o iki 2015 m. vasario 26 d. buvo atliekami tik nereikšmingi tyrimo veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-318/2017 ieškovas buvo išteisintas dėl veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo ir pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-456-396/2017 išteisino ieškovą, nepadarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018 pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad tai, jog šioje byloje nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su neteisėtu akcizinių prekių gabenimu per valstybės sieną, nereiškia, kad realiai toks nusikaltimas nebuvo padarytas ar kėsintasi jį padaryti. Šios prielaidos pagrindu kasacinis teismas nusprendė, kad dėl ieškovo veikos neabejotinai buvo padaryta didelė žala valstybės interesams bei pasienio tarnybos prestižui. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai, o būtent paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai baudžiamojoje byloje 2K-7-2-895/2017, kurioje buvo konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes, be to, baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
4. Ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas neatsakė į klausimą ir net netyrė, ar ieškovo parašytos ir gautos žinutės yra neteisėta veikla, ar jos yra išprovokuotos kriminalinės žvalgybos pareigūnų nusikalstamos veikos imitavimui dėl to, kad ieškovas buvo pradėjęs neviešą bendradarbiavimą su Imuniteto tarnyba. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teismo procesas vyko nepateisinamai ilgai. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus su teismų praktika nesuderinamą nutartį susiklostė padėtis, kai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio nuostatų pažeidimas šiuo atveju buvo padarytas galutinėje teisminėje instancijoje.
Žemesnės instancijos teismas
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi iš ieškovo buvo atimta teisė pagal suformuotą teismų praktiką reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovui buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala, kadangi visą šį laiko tarpą ieškovas negavo darbo užmokesčio, pergyveno, pablogėjo jo reputacija bei sumažėjo jo bendravimo galimybės. Ieškovo nušalinimas nuo pareigų teismo nutartimis nuo 2014 m. rugsėjo iki 2016 m. gegužės yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl už 21 mėnesį jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis (694,47 Eur), tai yra iš viso 14 583,87 Eur. Ieškovui taip pat buvo padaryta 7 000,00 Eur neturtinė žala. Ieškovas per 39 mėnesius ir 15 dienų trukusį baudžiamąjį persekiojimą patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jo reputacija bei sumažėjo bendravimo galimybės.
Šalies argumentai
6. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018 buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalis dėl ieškovo išteisinimo ir buvo paliktas galioti šioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendis. Taigi buvo konstatuota, jog ieškovas yra kaltas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prarado įrodomąją galią. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 346 straipsnio 1 dalį įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų bei netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl pagal CPK 182 straipsnį joje nustatyti faktai yra prejudiciniai, tai yra iš naujo neįrodinėtini.
7. Kasacinis teismas vienareikšmiškai konstatavo, kad pasienio tarnybos pareigūnas, kurio pagrindinis tarnybos tikslas yra užkirsti kelią valstybės sienos pažeidimams ir sulaikyti visus valstybės sieną pažeidusius asmenis, priešingai tarnybos interesams, būdamas tarnyboje, užuot tinkamai atlikęs pareigas, tai yra saugojęs valstybės sieną, padarė pažeidimą, pats sąmoningai padėjo asmenims, ketinantiems neteisėtai kirsti valstybės sieną, gabenti per ją kontrabanda prekes bei pažeisti valstybės sienos režimą ir tai yra labai šiurkštus tarnybos pareigų atlikimo pažeidimas, visiškai nesiderinantis su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo nuostatomis, pasienio pareigūno pareiginėmis instrukcijomis bei kitais teisės aktais.
Šalies argumentai
8. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad buvo nuteistas remiantis tik padarytomis prielaidomis. Jokiu būdu ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas yra atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Ieškovas nenurodė jokių konkrečių pažeidimų, kuriuos būtų padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl 2018 m. gegužės 10 d. nutartis privalo būti vertinama kaip teisėta, pagrįsta bei patvirtinanti, jog ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo teisena nėra ultrakasacinė instancija baudžiamajame procese priimtiems įsiteisėjusiems procesiniams sprendimams, tai yra bendrosios kompetencijos teismas negali iš naujo nagrinėti bei vertinti baudžiamosios bylos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, jog Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir skyrė 200 MGL, tai yra 7 532,00 Eur dydžio baudą, bei paskyrė ieškovui baudžiamojo poveikio priemonę – atėmė teisę dirbti valstybės tarnyboje trejų metų laikotarpiui. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendį ir panaikino nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir ieškovą išteisino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį dėl ieškovo išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paliko šioje dalyje galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendį.
11. Pagal Konvencijos 3 straipsnį, jeigu asmuo galutiniu nuosprendžiu nuteisiamas už nusikaltimą, o vėliau nuosprendis panaikinamas arba asmuo išteisinamas dėl to, kad koks nors naujas ar naujai paaiškėjęs faktas neginčijamai rodo, kad teismas padarė klaidą, tai asmeniui, atlikusiam bausmę pagal šį nuosprendį, išmokama kompensacija pagal įstatymą arba praktiką, galiojančią toje valstybėje, jeigu nebus įrodyta, kad minėtas nežinomas faktas atitinkamu laiku nebuvo išaiškintas tik, arba iš dalies, dėl to asmens kaltės. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.
12. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina visiškai valstybė, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2-3 dalis teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams.
13. Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu, o tai reiškia, jog civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu), be to, neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, jog valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Taigi deliktinė civilinė valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį atsiranda, jeigu yra konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės arba neturtinės žalos.
14. Neteisėti veiksmai pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, o taip pat pagal Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo, taikytino jo galiojimo metu susiklosčiusiems teisiniams santykiams, 2 straipsnio 4 dalį yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų yra atsiradusi turtinė arba neturtinė žala. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra atmestinas, kaip nepagrįstas bei neįrodytas, kadangi ieškovas visiškai nepagrindė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų bei neįrodė juose nurodytų aplinkybių.
15. Konvencijos 3 straipsnio nuostatose yra numatyta, jog nuteistam dėl klaidos asmeniui kompensacija yra išmokama tik tokiu atveju, jeigu asmuo yra nuteistas per klaidą ir teismo sprendimas, kuriuo asmuo per klaidą buvo nuteistas, yra panaikintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti pirmosios instancijos, tai yra Vilniaus apygardos teismo, apkaltinamąjį nuosprendį ieškovui, o ir pati Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, yra galutinė ir neskundžiama. Ieškovas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra neteisėta, kadangi pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesilaikė savo paties suformuluotos praktikos panašios kategorijos bylose. Teismas padarė išvadą, kad teismai kiekvieną konkrečią bylą nagrinėja vertindami tik būtent šios bylos aplinkybes bei vadovaujantis konkrečioje byloje surinktais konkrečiais įrodymais, todėl teismų procesiniai sprendimai panašioje byloje dar savaime nesuponuoja imperatyvaus pagrindo išspręsti konkrečią bylą pagal panašios bylos jau nustatytas faktines aplinkybes.
16. Nors teismai iš dalies turi remtis precedentais, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių reikšmės, negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, o teismų precedentais reikia remtis itin apdairiai ir nukrypimas nuo precedento yra leidžiamas Konstitucinio Teismo praktikos tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartį priėmė, įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, todėl atmetė ieškovo argumentus, kaip nepagrįstus bei neįrodytus.
17. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas, nepažeidžiant Konvencijos 6 straipsnyje nuostatose numatytos teisės į greitą teismo procesą, be to, Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. atmetė ieškovo skundą dėl per ilgai atliekamo ikiteisminio tyrimo ir nurodė, jog devynių mėnesių ikiteisminio tyrimo atlikimo terminas nebuvo pažeistas, o argumentų dėl konkrečių per ilgai trukusių teisminio proceso atlikimo veiksmų ieškinyje apskritai nėra, todėl teismas atmetė ir šiuos ieškovo argumentus, kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, išnyko teisinis pagrindas juo vadovautis ir šis nuosprendis nebeteko įrodomosios galios. Tiek pagal BPK 346 straipsnį, tiek pagal CPK 18 straipsnį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, privalomas ir vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ieškovo atžvilgiu yra panaikintas, todėl nebeturi jokios prejudicinės galios (CPK 182 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Ieškovas ieškiniu reikalavo tiesiogiai taikyti Konvenciją, nes ieškinys buvo reiškiamas dėl Konvencijos pažeidimo. Teismas, nesiremdamas Konvencija ir EŽTT praktika, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėjo teisę, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padaryti prielaidą ir jos pagrindu nuteisti ieškovą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895/2017 nurodė, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. EŽTT taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
18.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje padarė išvadą, jog tai, kad šioje byloje nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su neteisėtu gabenimu per valstybės sieną akcizinių prekių, nereiškia, kad realiai toks nusikaltimas nebuvo padarytas ar kėsintasi jį padaryti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo nutartimi pripažino faktą, kad ieškovo veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susieti su konkrečia nusikalstama veika. Taigi liko pagrįsta abejonė, kad nusikalstamos veikos daryme ieškovas iš viso nedalyvavo ir jo atžvilgiu buvo vykdoma provokacija, neleistinais būdais imituojant nusikalstamą veiką. Tačiau kasacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl ieškovo veikos neabejotinai buvo padaryta didelė žala valstybės interesams, pasienio tarnybos prestižui.
18.3. Ieškovo apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, todėl yra pažeidžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895/2017 suformuota praktika, pažeidžiami baudžiamojo proceso įstatymo normos, draudžiančios, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos išvada nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018 nesuderinama su teismų praktika, kurią suformavo tas pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ieškovo nuteisimas prielaidos pagrindu yra akivaizdus Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas, ir dėl šio pažeidimo kyla valstybės teisinė atsakomybė. Pagal Konvencijos ir EŽTT praktiką valstybės atsakomybei pagrįsti pakanka Konvencijos nuostatų pažeidimo ir priežastinio ryšio su padarytos žalos atsiradimu.
18.4. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant teismo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 3 dalį, tais atvejais, kai nacionalinė teisė nereglamentuoja valstybės atsakomybės už tam tikrus pažeidimus, teismas valstybės atsakomybę turi nustatyti vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, kaip nacionalinės teisės sistemos dalimi. Pagal nacionalinę teisę priimto nacionalinio teismo procesinio sprendimo teisėtumas, kad ir patvirtintas instancine tvarka, savaime nereiškia jo teisėtumo pagal Konvencijos nuostatas. Konvencijos 13 straipsnis ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2(3) straipsnis garantuoja ieškovui teisę į veiksmingą jo teisių apsaugą. Todėl Lietuvos Respublikoje privalo būti mechanizmas, kurio pagalba būtų išnagrinėtas klausimas, ar ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Teismas atsisakė pripažinti, kad žala turi būti atlyginama už neteisėtą nuteisimą. Tokiu būdu Lietuvos Respublika nesuteikė ieškovui veiksmingos žmogaus teisių apsaugos priemonės.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į ieškovo R. K. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismų praktikoje ir teisės teorijoje išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškovas nenurodė konkrečių pažeidimų ar klaidų, kuriuos būtų padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl subjektyvūs ieškovo samprotavimai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais kasacinio teismo veiksmų neteisėtumą.
19.2. Analizuojant tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį, tiek išteisinamąjį Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį, kuriuo remiasi ieškovas, darytina išvada, jog abu teismai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, jog SMS pranešimų turinys patvirtina ieškovo neteisėtą susirašinėjimą tarnybos metu su nenustatytais asmenimis, kurių metu teikė patarimus, kaip išlikti budriems, kur pasislėpti bei paslėpti mobilaus ryšio telefoną, informavo apie pareigūnų buvimo vietas ir pan. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo veiksmai atitinka piktnaudžiavimo požymius, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje. Taigi, remiantis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, yra neginčijamai įrodyta, jog ieškovas, užuot saugojęs valstybės sieną nuo pažeidimų, elgėsi priešingai – aktyviais veiksmais padėjo kontrabandą gabenantiems asmenims pažeisti valstybės sienos režimą. Todėl ieškovo teiginiai apie tariamai neteisėtą nuteisimą yra atmestini.
19.3. Tiek baudžiamajame procese, tiek šioje civilinėje byloje ieškovui buvo suteiktos visos tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų garantuojamos procesinės teisės, kuriomis jis aktyviai naudojosi. Ieškovas neįrodė nei vieno iš jo procesiniuose dokumentuose nurodytų tariamų pažeidimų, todėl ieškinys buvo atmestas pagrįstai. Pagal teismų praktiką jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl prokuratūros ir teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, negali iš naujo išnagrinėti baudžiamosios bylos ir nustatyti kitokių aplinkybių, nei jos buvo konstatuotos įsiteisėjusiame teismo sprendime, kadangi tai reikštų teisino sprendimo privalomumo, prejudicialumo bei kitų teisės principų pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
20. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, neteisėtų veiksmų, atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
21. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir skyrė 200 MGL, tai yra 7 532,00 Eur dydžio baudą, bei paskyrė ieškovui baudžiamojo poveikio priemonę – atėmė teisę dirbti valstybės tarnyboje trejų metų laikotarpiui. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendį ir panaikino nuosprendžio dalį, kuria ieškovas buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir ieškovą išteisino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį dėl ieškovo išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paliko šioje dalyje galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nuosprendį.
22. Pagal BPK 346 straipsnio 1 dalį įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
23. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pripažintas teisėtai ir pagrįstai nuteistu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018. Tačiau ieškovas nesutinka su šios kasacinio teismo nutarties išvadomis, teigdamas, jog jos prieštarauja to paties kasacinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895/2017 suformuotai praktikai, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms. Nurodytus ieškovo argumentus vertino ir dėl jų pasisakė pirmos instancijos teismas. Pažymėtina, jog ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisinių argumentų ar bylos aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą.
24. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šio straipsnio nuostatos reiškia, jog joks žemesnės instancijos teismas nebegali iš naujo vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse padarytų išvadų, o pats kasacinis teismas yra saistomas savo paties suformuotos praktikos tik analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, taip pat turi teisę keisti savo jau suformuotą praktiką.
25. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas negali daryti priešingų išvadų ir nustatyti kitų aplinkybių, negu buvo nustatyta kasacinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-696/2018. Sutiktina su ieškovu, jog pagal Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas. Tačiau pagal šią nuostatą ieškovas taip pat turi pateikti duomenis, jog Konvencijos saugomos jo teisės buvo pažeistos. Ieškovas tokių duomenų nepateikė.
26. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmę ir pagrįstai nustatė, jog ieškovo teisės į greitą teismo procesą nebuvo pažeistos. Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo jokių argumentų, kurie galėtų paneigti šią pirmos instancijos teismo išvadą.
27. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.