Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. M. ir D. A. M. ieškinį atsakovui UAB „Gelvora“ dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys byloje BAB „Ūkio bankas“ ir Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarė Daiva Sabaliauskienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai ieškiniu prašo pripažinti ieškovo G. M. laidavimą pagal 2008-02-28 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, išduotą G. M. įmonės „Saulėtekis“ pradinio kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ naudai, pasibaigusiu nuo 2014 m. gegužės 8 d.; pripažinti 2008-11-11 vykdomąjį įrašą, išduotą Utenos rajono 4-ojo notarų biuro, notarinio registro Nr. DP-6868, negaliojančiu; priteisti iš atsakovės ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas.

2008 m. lapkričio 11 d. Utenos rajono 4-ajame notarų biure buvo išduotas vykdomasis įrašas, notarinio registro Nr. DP-6868, pagal kurį notarė pareikalavo pagal šį vykdomąjį įrašą išieškoti iš skolininko G. M. įmonės „Saulėtekis“ ir laiduotojų G. M. ir D. A. M. paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojo AB „Ūkio bankas“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 22 829,67 Eur, notaro paimtą atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą – 236,48 Lt ir 2,00 Lt spausdinimo išlaidų. Vykdomasis įrašas buvo išduotas kreditoriui AB „Ūkio bankui“ pateikus Utenos rajono 4-ajam notaro biurui vekselį, pranešimą skolininkui ir laiduotojams dėl reikalavimo apmokėti vekselį ir pašto siuntos kvitą.

Skolos išieškojimas yra vykdomas priverstinai. Turėdamas finansines galimybes, ieškovas G. M. mažino įsiskolinimą, mokamos sumos siekdavo iki keleto tūkstančių litų. Šiuo metu skolos išieškoma tik iš ieškovės D. A. M. gaunamų pajamų. Nesumokėta skolos suma sudaro apie 11 000 Eur.

2016 m. rugpjūčio 26 d. BAB „Ūkio bankas“ ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 16-50-09, pagal kurią UAB „Gelvora“ įsigijo visas BAB „Ūkio banko“ priklausančias reikalavimo teises pagal 2008-11-11 vykdomąjį įrašą, išduotą Utenos rajono 4-ojo notaro biuro, notarinio registro Nr. DP-6868. Šiaulių apylinkės teismas 2016-10-24 nutartimi pakeitė išieškotoją antstolės V. Šimkienės vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0071/08/02255.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi G. M. įmonei „Saulėtekis“ buvo iškelta bankroto byla. 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-122-368/2014 Šiaulių apygardos teismas nusprendė pripažinti, kad bankrutavusios G. M. įmonės „Saulėtekis“ veikla pasibaigė, įpareigojo G. M. įmonės „Saulėtekis“ bankroto administratorių atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje. G. M. įmonė „Saulėtekis“ 2014 m. gegužės 8 d. buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro.

G. M. individualios įmonės „Saulėtekis“ bankroto byloje iš G. M. priklausančio turto buvo vykdomas kreditorinių reikalavimų tenkinimas. Iš varžytynių buvo parduotas G. M. priklausęs nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nugriautas) su nuomos teise į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bei dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais – šuliniu, bei nuomos teise į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Kito turto, iš kurio bankroto byloje būtų buvę galima tenkinti kreditorių reikalavimus, G. M. neturėjo. Tuo metu, kai vyko įmonės bankroto procesas, ieškovas G. M. nedirbo, pajamų negavo. Pradinis kreditorius AB „Ūkio bankas“ reikalavimo įmonės bankroto procese nepareiškė ir reikalavimas pagal 2008-11-11 vykdomąjį įrašą bankroto procese nebuvo tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Pagal CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Todėl ieškovų teigimu laidavimas pagal 2008-02-28 vekselį pripažintinas pasibaigusiu nuo 2014 m. gegužės 8 d., kuomet G. M. įmonė „Saulėtekis“ buvo išregistruota iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro.

Be to, ieškovai nurodo, kad 2008-11-11 vykdomasis įrašas, išduotas Utenos rajono 4-ojo notarų biuro, notarinio registro Nr. DP-6868, pripažintinas negaliojančiu, nes jis buvo sudarytas pažeidus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatas, reglamentuojančias vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo apie vekselio neapmokėjimo pateikimo tvarką. Pradinis kreditorius AB „Ūkio bankas“ išsiuntė ieškovams reikalavimą apmokėti vekselį registruotu laišku ir tą pačią dieną kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Jokių kitų veiksmų atlikta nebuvo.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo su reikalavimais nesutinkantis. Paaiškino, kad 2014-05-08 išregistravus iš Juridinių asmenų registro G. M. įmonę „Saulėtekis“, pasibaigė tik minėtos įmonės prievolė. Bendraskolių G. M. ir D. A. M. asmeninės prievolės pagal 2008-02-28 vekselį išliko.

Pažymėjo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti išduotą vykdomąjį įrašą negaliojančiu nėra pagrįstas. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnis nereglamentuoja vekselio pateikimo apmokėti formos. Vekselio turėtojas, pateikdamas notarui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą paprastajam neprotestuotinam vekseliui, neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti, išskyrus pareiškimą prašyme. Pareiga įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu tenka vekselio davėjui, t.y šiuo atveju ieškovams. Ieškovai ieškinyje nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų nuneigti vekselio pateikimo apmokėti prezumpcijos. Pažymėjo, kad ieškovų prie ieškinio pridėtas pradinio kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 2008-10-08 pranešimas yra pranešimas apie vekselio neapmokėjimą Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnio prasme, kuris buvo išsiųstas ieškovams registruotu paštu.

Trečiasis asmuo notarė Daiva Sabaliauskienė (ankstesnė pavardė – Praniauskienė) nurodė nesutinkanti su ieškiniu dalyje dėl 2008-11-11 vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu. Paaiškino, kad 2008-11-11 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. DP-6868, išdavė pagal AB Ūkio bankas 2008-10-28 prašymą Nr. 404, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 str. 1 dalies 14 punktu, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymu, Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, Notarų rūmų prezidiumo nutarimais bei notarine praktika. Pareiga pateikti vekselį apmokėjimui tenka vekselio turėtojui. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nėra nustatytos notarui pareigos tikrinti, ar vekselis buvo pateiktas mokėtojui apmokėti. Notaro pareiga yra patikrinti, ar vekselis atitinka įstatymo reikalavimus ir ar laiku pranešta apie vekselio neapmokėjimą. Šiuo atveju vekselis atitiko įstatymų reikalavimus, nurodytus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje, o vekselio turėtojo 2008-10-28 registruotu paštu (pašto kvito kopija teismui pateikta) išsiųstuose reikalavimuose Nr. 403 apmokėti vekselį buvo pateikta informacija vekselio davėjui ir laiduotojams apie neapmokėtą vekselio sumą, kaip reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnis.

Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė palaikė ieškinį jame išdėstytais argumentais. Atsakovas ir tretieji asmenys, kuriems apie teismo posėdį pranešta tinkamai, į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (CPK 246 str. 2 d., 247 str. 2 d.).

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2008-02-28 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu vekselio davėjas G. M. įmonė „Saulėtekis“ įsipareigojo AB Ūkio bankas jį pateikus besąlygiškai sumokėti 30 000 Eur. Vekselyje nurodyta,jog už jame nurodytą sumą skaičiuojama 7.37 proc. Metinių palūkanų. Vekselio davėjas pratęsė jo pateikimo apmokėti terminą ir šis vekselis turėjo būti pateiktas apmokėti per 8 mėnesius nuo jo išrašymo dienos (el.b.l. 9).

Vekselyje laiduotojais nurodyti G. M. ir D. A. M. (el.b.l. 9).

Į bylą pateiktas 2008-10-28 AB Ūkio bankas reikalavimas G. M. įmonei „Sualėtekis“ apmokėti vekselį (el.b.l. 10), taip pat kitas tos pačios dienos reikalavimas G. M. ir D. A. M. apmokėti vekselį (el.b.l.11). Abiejuose reikalavimuose nurodyta, jog neapmokėta vekselio dalis 2008-10-28 yra 22 829,67 Eur. Nurodyti reikalavimai tą pačią dieną vekselio davėjui ir laiduotojams išsiųsti registruotu paštu (el.b.l. 12).

Tą pačią 2008-10-28 AB Ūkio bankas kreipėsi į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo išdavimo (el.b.l. 13).

2008-11-11 išduotas vykdomasis įrašas, kuriuo pareikalauta išieškoti iš skolininko G. M. įmonės „Saulėtekis“ ir laiduotojų G. M. ir D. A. M. paprastojo neprotestuotino vekselio turėtojo AB „Ūkio bankas“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 22 829,67 Eur, notaro paimtą atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą – 236,48 Lt ir 2,00 Lt spausdinimo išlaidų (el.b.l. 8). Jis vykdomas priverstinai antstolės Vaivos Šimkienės vykdomojoje byloje Nr. 001/08/02255.

2016-10-24 Šiaulių apylinkės teismas nutartimi nurodytame vykdomajame procese pradinis išieškotojas AB Ūkio bankas pakeistas naujuoju išieškotoju UAB „Gelvora“. Nutartyje nurodyta, jog materialinių teisių perėmimas įvyko 2016-08-26 jų sudarytos reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (el.b.l. 31-32).

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 str. 3 d.) patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 27 d. nutartimi (proceso Nr. 2-58-3-00715-2010-4) G. M. įmonei „Saulėtekis“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės ir jos savininko turtas parduotas iš varžytinių (el.b.l.21-30). 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu nuspręsta pripažinti, kad bankrutavusios G. M. įmonės „Saulėtekis“ veikla pasibaigė. 2014-05-08 G. M. įmonės „Saulėtekis“ išregistruota iš juridinių asmenų registro (el.b.l. 20).

Dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu

Vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 str. 1 d., Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 str. 1 d.). Vekseliai gali būti įsakomieji ir paprastieji (ĮPVĮ 2 str. 3, 4 d.), protestuotini arba neprotestuotini (ĮPVĮ 46 str., 47 str. 1 d., 48 str. 1 d. Vekselyje gali būti nustatytas konkretus jo apmokėjimo terminas arba toks nenustatytas (apmokamas jį pateikus) (ĮPVĮ 35 str. 1 d. 2–4 p., 35 str. 1 d. 1 p.). Vekselių skirstymas į nurodytas rūšis, taip pat juose nustatytas apmokėjimo terminas lemia ĮPVĮ ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, be kita ko, reglamentuojančių reikalavimų apmokėti vekselius pateikimo tvarką ir su tuo susijusias vekselio davėjo bei turėtojo teises bei pareigas, ypatumus.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašo pripažinti vykdomąjį įrašą negaliojančiu, kadangi jis buvo sudarytas pažeidžiant ĮPVĮ nuostatas, reglamentuojančias vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo apie vekselio neapmokėjimą pateikimo tvarką.

Sutiktina su ieškovais, kad, atsižvelgiant į ĮPVĮ įtvirtintą reglamentavimą, vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 40 str. 1 d., 47 str.). Tai, jog ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai reglamentuoja dvi skirtingas, savarankiškas ir laiko atžvilgiu viena po kitos einančias teisines situacijas ne kartą išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015 ir kt.). Vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pirmiausia ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir tik po to, jeigu vekselis nebuvo apmokėtas, turi ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie tai pagal vekselį įsipareigojusius asmenis. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojo pareiga pateikti vekselį apmokėti. ĮPVĮ 47 straipsnyje įtvirtinta antra privalomoji procedūra – vekselio turėtojo pareiga pranešti apie vekselio neapmokėjimą, kuri atsiranda įvykdžius ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies reikalavimus. ĮPVĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai apie neapmokėtą vekselį buvo pranešta vekselį pasirašiusiam asmeniui, per tokį pat laiką apie tai turi būti pranešta ir asmenims, kurie už jį laidavo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nurodytos tvarkos pradinis kreditorius nesilaikė. Tą pačią, 2008-10-28 dieną, jis išsiuntė reikalavimus apmokėti vekselį tiek vekselio davėjui, tiek ir laiduotojams, be to, tą pačią dieną jis kreipėsi su dėl vykdomojo įrašo į notarą.

Sprendžiant, ar šie pažeidimai gali būti pagrindu panaikinti išduotą vykdomąjį įrašą, svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog aptartos įstatymo reglamentuotos vekselio pateikimo vykdyti procedūros tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti, o jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant tikimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2015, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad vekselio davėjas yra individuali įmonė, veikianti per savininką, kuris su sutuoktine yra jo laiduotojai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apie pareigą apmokėti vekselyje nurodytą sumą ieškovams (laiduotojams) buvo žinoma. Nėra ginčo ir dėl to, kad nei vekselio davėjas, nei laiduotojai nebuvo finansiškai pajėgūs įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios. Taigi, konkrečiu atveju, darytina išvada, kad vekselio pateikimo apmokėti tvarkos nesilaikymas savaime jokių neigiamų teisinių pasekmių pagal jį atsakingiems asmenims nesukėlė ir negalėjo sukelti. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju vykdomojo įrašo panaikinimas formaliais pagrindais, neatitiktų bendrųjų civilinės teisės principų (CK 1.5 str.), o taip pat vekselio esminės teisinės paskirties, todėl negalimas. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2A-430-241/2017, nurodęs, kad atsižvelgiant į ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kad net ir nepateikęs pranešimo apie vekselio neapmokėjimą nustatytu laiku, vekselio turėtojas savo teisių nepraranda, nėra pagrindo spręsti, jog dėl šios (vekselio pateikimo apmokėti) procedūros nesilaikymo vekselio turėtojas praranda teisę išieškoti vekselyje nurodytą sumą priverstine tvarka, t. y. kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Vekselio turėtojas atsako tik už žalą, padarytą dėl savo kaltės (ĮPVĮ 47 str. 6 d.). Taigi, vekselio davėjas ar laiduotojai, manydami, kad dėl pranešimo apie neapmokėjimą nepateikimo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, turėtų galimybes ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu

Pagal CK reglamentavimą laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas pagal CK yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo pagal CK nuostatas galiojimas (CK 6.76 str. 1–2 d.). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.). Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 str. 1 d.). Būtent tokiu aiškinimu remiasi ieškovai, teikdami, kad, atsižvelgiant į CK 6.128 str. 3 d. nuostatas, kad kai juridinis asmuo likviduojamas, prievolė baigiasi, įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai išspręstas bankrutavusios įmonės skolų klausimas ir fiksuota, kad tolesnis skolų išieškojimas yra neįmanomas, o pasibaigus įmonės prievolei, laiduotojų prievolė taip pat baigiasi.

Pažymėtina, kad laidavimas, įtvirtintas CK, skiriasi nuo vekselio laiduotojo prievolės pagal ĮPVĮ. Laidavimo pagal vekselį institutas į Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, kaip ir dauguma kitų šio įstatymo taisyklių, perkeltas iš 1930 m. Ženevos konvencijos dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Konvencija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-525-916/2015). ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje taisyklė, nustatanti, kad laidavimu užtikrinta prievolė galioja, nepaisant paties vekselio negaliojimo. Vienintelė šios taisyklės išimtis yra tada, kai vekselis turi formos trūkumų. Konvencijoje užtikrinimas pagal vekselį reglamentuojamas vartojant sąvoka „avalis“. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad avalis kaip prievolės užtikrinimo būdas pagal Konvenciją nėra tas pats, kaip laidavimas civilinėje teisėje, t. y. jis yra savarankiškas užtikrinimo institutas, todėl jam netaikomos bendrosios laidavimo taisyklės (žr. Heremann, G. Background and salient features of the United Nations Convention of International Bills of Exchange and International Promissory Notes. Published by Penn Law: Legal Scholarship Repository, 2014, p. 532) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vekselio laiduotojo prievolės pabaigos, yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria skirtingas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė ir, pasibaigus pagrindinei prievolei, baigiasi ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį, laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Iš esmės panaši taisyklė nurodyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punkte, kuriame nustatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota. Be kita ko, ši taisyklė reiškia, kad vekselio laidavimo (avalio) santykinis priklausomumas taip pat pasireiškia tuo, jog šis prievolės užtikrinimo būdas pasibaigia tinkamai įvykdžius vekselyje įtvirtintą piniginę prievolę, t. y. laidavimas pagal vekselį (avalis) galioja tol, kol tinkamai neįvykdoma juo užtikrinta prievolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2017, 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017).

Taigi, laidavimas (avalis) pagal ĮPVĮ yra platesnės apimties nei laidavimas pagal CK normas, todėl tol, kol tinkamai neįvykdyta vekseliu užtikrinta prievolė, galioja ieškovų kaip laiduotojų pagal vekselį prievolė. Nurodyti argumentai sudaro pagrindą atmesti ieškovų reikalavimą dėl laidavimo prievolės pripažinimo pasibaigusia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už ieškovų ieškinį, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis mokėtinas, 514 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Į bylą pateikti įrodymai, kad ieškovas G. M. sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį. 2017-07-12 nutartimi nutarta atidėti ieškovams G. M. ir D. A. M. 414 Eur žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. 2017-07-28 nutartimi ieškovams G. M. ir D. A. M. atidėtas 38 Eur žyminio mokesčio už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi, ieškovams atidėtas iš viso 452 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškinį atmetus, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas G. M. yra sumokėjęs 100 Eur žyminio mokesčio, valstybės naudai iš ieškovo G. M. priteistina 176 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovės D. A. M. – 276 Eur žyminio mokesčio.

Teismas byloje patyrė 11,18 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios priteistinos valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Iš viso valstybės naudai iš ieškovo G. M. priteistina 181,59 Eur bylinėjimosi išlaidų (176 Eur + 5,59 Eur), iš ieškovės D. A. M. – 281,59 Eur bylinėjimosi išlaidų (276 Eur + 5,59 Eur. Ieškovams išaiškintina, kad šios sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

2017-07-28 nutartimi taikytos laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo išieškojimo sustabdymas antstolės Vaivos Šimkienės vykdomojoje byloje Nr. 0071/08/02255, pradėtoje pagal 2008-11-11 vykdomąjį įrašą, išduotą Utenos rajono 4-ojo notarų biuro, notarinio registro Nr. DP-6868, paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintinos (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 181,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės D. A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 281,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2017-07-28 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.