Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Šeputienės ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, E. Z. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant jį: 1) tęsti darbą, o netekus darbo be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, E. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

A. T. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš E. Z. 242,34 eurų turtinei žalai ir 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat A. T. priteista iš E. Z. 300 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo į E. Z. lėšas – 2 242,34 Eur sumai taikymas paliktas galioti iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

E. Z. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. Z. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2021 m. rugpjūčio 22 d. apie 02.10 val. būdamas (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) pastato, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam A. T. į veidą, tuo padarė jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, dalinį dantų nuskėlimą viršutiniame žandikaulyje, nosies kaulų lūžimą, kairės akiduobės apatinės, dešiniosios akiduobės apatinės, vidinės sienelių lūžius, dešinio žandinio ančio priekinės, vidinės, šoninės sienelės skeveldrinius lūžimus, viršutinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžius, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog, E. Z. kaltė nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. T. sveikatą įrodyta iš dalies paties E. Z. parodymais, taip pat nukentėjusiojo, liudytojų S. B., K. T., parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, specialisto išvada, medicininiais dokumentais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato tarnybiniu pranešimu bei liudytojų S. B., Š. R., D. J. parodymų ta dalimi, kuri neprieštarauja nuosekliems nukentėjusiojo parodymams bei kitiems byloje esantiems įrodymams, kita rašytine bylos medžiaga. Apylinkės teismas taip pat sprendė, jog byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad įvykio metu E. Z. ar jo turtui buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis turėjo gintis, t. y., kad buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiojo ir liudytojo S. B. parodymais bei 2021 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. V. tarnybiniame pranešime užfiksuotomis aplinkybėmis. Teismas nurodė, jog šie duomenys patvirtina, kad būtent E. Z. elgėsi agresyviai prieš prie kito staliuko sėdinčius baltarusius, jis turėjo motyvą išprovokuoti konfliktą su jais, o E. Z. purškimas į veidą dujomis nukentėjusiajam bei jo draugams, po to smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį, įrodo, kad nuteistasis puolė nukentėjusįjį ir galimai nukentėjusiojo draugus, neturėdamas tam jokių kitų paskatų, o tik chuliganiškas, o ne gynėsi nuo jų.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. birželio 22 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi egzistuoja jo atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis.

3.1. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie apribojo jo galimybes tinkamai gintis, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, kaltę grindė tinkamai neištirtais ir neišanalizuotais įrodymais ir subjektyviomis prielaidomis, vertino tik jam nepalankius įrodymus, įrodymais pripažino ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas pažeidė BPK įtvirtintą įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Teismas pamynė ne tik in dubio pro reo principą, bet ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, suponuojantį, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Pripažinęs jį kaltu, nesant tam pakankamai neabejotinų įrodymų, pirmosios instancijos teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikos. E. Z. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu visi duomenys buvo renkami tendencingai, jo nenaudai, byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai, esantys tarp liudytojų, nukentėjusiojo ir įtariamojo. Taip surašant kaltinamąjį aktą ir bylą nagrinėjant teisme bei priimant nuosprendį, buvo padarytos neteisingos išvados dėl konflikto pradžios, jo iniciatyvos bei dinamikos. Taip pat byloje nenustatytas nusikaltimo padarymo mechanizmas. Teismas nuosprendyje tiesiog perkėlė kaltinamajame akte išdėstytas formuluotes.

3.2. Nuteistasis nurodo, jog nuo pat pirmosios jo, kaip įtariamojo, apklausos jis niekuomet nekeitė parodymų, visuomet laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kuri patvirtina, kad nusikalstama veika buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Apelianto nuomone, teismas neįvertino, kad jam buvo realus kėsinimasis iš trijų Baltarusijos piliečių, kurių jėgos buvo didesnės. Pavojus grėsė ne tik jo, bet ir S. B. sveikatai ir gyvybei. Nuteistojo įsitikinimu, byloje surinkti duomenys patvirtinta, kad nukentėjusysis A. T. ir jo kompanijonai inicijavo konfliktą, buvo agresyviai nusiteikę, išsakė puolimo replikas ir grėsmingai ėjo link jo (E. Z.), todėl jis turėjo priežastis nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti smurtą. Vien tai, kad nukentėjusysis galimai sakė įžeidžiančius žodžius jo atžvilgiu, o kitas su nukentėjusiuoju buvęs asmuo atliko aktyvius veiksmus, buvo agresyviai nusiteikę, tempė S. B. už plaukų, sudavė smūgius jam ir S. B., vertinama kaip reali grėsmė. Anot apelianto, tiek jis, tiek S. B. buvo sužaloti, tačiau nesikreipė į gydymo įstaigą. Tai, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nuteistojo nuomone, patvirtina BPC garso įrašas, kuriame girdisi kaip E. Z. nurodo, jog atvažiuoja (atvaro) nukentėjusiojo kolegos su peiliais, ragina S. B. bėgti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiojo parodymus, kaltinimą grindė išimtinai jais, liudytojų parodymus vertindamas ir lygindamas tik ta dalimi, kuri neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, nors nuosprendžio teiginius apie jam (E. Z.) inkriminuotą nusikaltimą visiškai paneigia jo paties (apelianto), S. B. ir kitų liudytojų, kurie betarpiškai dalyvavo įvykyje, parodymai.

3.3. Toliau skunde E. Z. teigia, kad jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia, nes mušdamas nukentėjusįjį jis nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė galinčių kilti padarinių sveikatai. Jis neturėjo tikslo kėsintis į žmogaus sveikatą, veikė didelio susijaudinimo ir streso būsenoje, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip neatsargūs, tai yra, kaip nusikalstamas nerūpestingumas atliekant kontaktinius smūgius ir nenumatant, kad gali kilti padariniai, dar daugiau – jų nesiekiant. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ir nuosprendyje pagrįsti jo psichinio santykio turinio elementus su padarytais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, tačiau į tai nesigilino, jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo E. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis E. Z., kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis tvirtina, jog jis negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes yra jo atsakomybę šalinanti aplinkybė, numatyta BK 28 straipsnyje, jo veiksmuose nebuvo tyčios nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo A. T. sveikatą. Nenustačiusi kitų esminių BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik apeliaciniame skunde keliamu klausimu.

6. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje E. Z. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam A. T. į veidą, tuo padarydamas jam sužalojimus – poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, dalinį dantų nuskėlimą viršutiniame žandikaulyje, nosies kaulų lūžimą, kairės akiduobės apatinės, dešiniosios akiduobės apatinės, vidinės sienelių lūžius, dešinio žandinio ančio priekinės, vidinės, šoninės sienelės skeveldrinius lūžimus, viršutinio žandikaulio kaktinių ataugų lūžius, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau E. Z. nurodo, kad tokiais veiksmais jis gynė save bei sugyventinę S. B., t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis.

7. Spręsdama, ar yra pagrindas nustatytus apelianto veiksmus vertinti kaip įvykdytus esant būtinosios ginties situacijai, ko prašoma E. Z. apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).

8. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018).

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad būtinosios ginties sąlygos buvo nagrinėjamos ir aptariamos pirmosios instancijos teismo, kuris sprendė, kad byloje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog įvykio metu E. Z. ar jo turtui, taip pat S. B. buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio apeliantas turėjo gintis bei ginti savo sugyventinę, t. y., kad buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvais bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus vertino laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taip pat nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus – jame išdėstytos tiek įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tiek įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl E. Z. kaltės, motyvai, kuriais vadovaudamasis apylinkės teismas atmetė E. Z. gynybos versiją, kuri iš dalies grindžiama ir jo sugyventinės S. B. parodymais, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Nuosprendyje pateikti ir nuteistajam paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai, aiškiai išdėstytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgė nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Tinkamai motyvuoti ir kiti nuosprendžiu išspręsti klausimai – nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimas iš nuteistojo, laikino nuosavybės teisės apribojimo palikimas galioti iki priteisto civilinio ieškinio atlyginimo ir k.t. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, padarytomis teismo išvadomis, kurios pagrįstos konkrečiais tinkamai teismo įvertintais įrodymais, o ne subjektyviomis prielaidomis, kaip kad teigia E. Z., ir abejoti nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacija, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

10. Taip pat neįžvelgtinas pagrindas sutikti su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie apribojo nuteistojo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo, o ikiteisminio tyrimo metu tendencingai buvo renkami tik apeliantui nepalankūs duomenys. Savo iniciatyva apygardos teismo teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė. Tuo tarpu E. Z. skunde taip ir nedetalizuoja kokie konkretūs apylinkės teismo padaryti procesiniai pažeidimai lėmė tariamą jo teisės į gynybą suvaržymą, kaip ir nenurodo kokie konkretūs faktai patvirtina tendencingą ikiteisminio tyrimo atlikimą. Todėl tokie apeliacinio skundo teiginiai vertinami ne tik kaip nepagrįsti, bet ir kaip deklaratyvūs. Pastebėtina, jog deklaratyvūs yra ne tik nurodyti, bet ir daugelis kitų apeliacinio skundo teiginių. Pavyzdžiui, nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas įrodymais pripažino duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos, tačiau nenurodo kokie konkretūs byloje surinkti duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir kokiu aspektu jų neatitinka (leistinumo, sąsajumo ir (ar) patikimumo). Nors tvirtina, kad byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai, teismas savo išvadas grindė tik subjektyviomis prielaidomis bei netiesioginiais įrodymais, tačiau taip ir nenurodo kokių konkrečių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo, liudytojų bei E. Z. parodymų apylinkės teismas nepašalino, kokias aplinkybes turėjo ištirti pakartotinai, kokios išvados buvo padarytos remiantis išimtinai prielaidomis, o ne įrodymais, ar išimtinai netiesioginiais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimas neatitiko nuteistojo interesų, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog jis buvo ydingas, neatitiko apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, o baudžiamasis procesas buvo vykdomas nesilaikant procesinių taisyklių, dėl ko buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą.

11. Byloje surinktais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 21 d. vakare nuteistasis E. Z. bei nukentėjusysis A. T. leido laiką (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusysis į kavinę atvyko ir joje visą laiką buvo su dviem baltarusiais draugais – S. B. bei S. P.. Tuo tarpu E. Z. minėtoje kavinėje laiką pradžioje leido su sugyventine S. B., vėliau prie jų prisijungė Š. R. bei D. J.. Remiantis byloje surinktais duomenimis, neginčytinai nustatyta ir ta aplinkybė, kad smurtiniai veiksmai, sukėlę kaltinime nurodytas pasekmes, prieš nukentėjusįjį A. T. buvo atlikti ne kavinėje, o jau po to, kai pasibaigus jos darbo laikui likę klientai išėjo iš kavinės patalpų – apie 02.10 val. nakties, prie (duomenys neskelbtini) pastato (prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ pastato).

12. Nuteistasis E. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, dar būdamas kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, pamatė kaip trys rusiškai kalbantys vaikinai įėjo į ją. Jis buvo priėjęs pasisveikinti prie vaikinų, arba su jais pasisveikino per atstumą, tačiau jokios agresijos jiems nerodė. Agresiją rodė vienas iš nukentėjusiojo draugų, kuris visą vakarą negražiai žiūrėjo į E. Z., „laidė“ replikas jo atžvilgiu, rodė įvairias mimikas, buvo priėjęs prie E. Z. staliuko, klausė kodėl apeliantas toks įžūlus ir grasino „supjaustyti ant diržų“. Iš kavinės nukentėjusiojo draugas taip pat išėjo agresyviai nusiteikęs. Apeliantui paklausus agresyvaus rusakalbio už ką šis „supjaustys jį ant diržų“, jis atsakė, kad gali jį įveikti, „duoti į galvą“ ir ėjo link jo. Tuomet E. Z. išsitraukė dujų balionėlį ir ėmė purkšti dujas agresyviam baltarusiui į veidą. Kol su juo stumdėsi, pamatė, jog nukentėjusysis A. T. tempė S. B. už plaukų, mėgino ją pargriauti. Būtent tada, siekiant apginti sugyventinę, ir buvo suduoti smūgiai A. T.. Nuteistasis pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė tris smūgius į veidą. Po pirmo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Tada nukentėjusiajam spyrė į galvą. Po šių veiksmų minėtas agresyviausias baltarusis puolė ant jo (E. Z.). Pasibaigus smurtiniams veiksmams pamatė, kad nukentėjusysis kraujuoja, iškvietė jam greitąją pagalbą. E. Z. taip pat tikino, kad po įvykio jautė skausmą peties ir galvos srityje. Sužalojimai – kraujosruvos buvo padarytos ir jo draugei, ji skundėsi skausmais. Tačiau sužalojimų nefotografavo, dėl to, kad šie nebuvo sunkūs, niekur nesikreipė. Iš esmės tokias pačias aplinkybes E. Z. nurodė ir apklausiamas kaip įtariamasis. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis papildomai parodė, jog lauke vykstant pokalbiui su agresyviai nusiteikusiu baltarusiu, šiam pasakius, jog jis dabar gali supjaustyti apeliantą, E. Z. rusiškai jam atsakė „pabandyk“. Po šio atsako baltarusis priėjo prie jo, po ko jis garsiai lietuviškai pasakė, kad panaudos dujas, tam, kad netoliese buvę kiti asmenys atsitrauktų, ir tuomet, išsitraukęs iš rankinės dujas, jas papurškė baltarusiui į veidą.

13. Nukentėjusysis A. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis su draugais S. B. ir S. P. į (duomenys neskelbtini) esančią kavinę „(duomenys neskelbtini)“ atėjo apie 23 val. Jam būnant kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ nuteistojo iniciatyva tarp jų užsimezgė pokalbis, jokio konflikto kavinės viduje tarp jo ir E. Z., ar pastarojo ir nukentėjusiojo draugų, jis nepamena. Su S. B., kurį E. Z. įvardijo kaip agresyviai nusiteikusį jo draugą, nuteistasis apskritai bendravo tik per jį, t. y. A. T.. Tačiau prieš pat kavinei užsidarant, prie jų staliuko priėjęs E. Z. kvietė jį į lauką kažką išsiaiškinti, elgėsi labai agresyviai. Kodėl taip elgėsi, nežino. Nukentėjusysis teigė, kad jo draugai iš kavinės išėjo pirmi, o jis liko apmokėti sąskaitą. Jam išėjus iš kavinės, prie jo priėjo draugas S. P. ir pasakė, kad E. Z. rankose laiko dujų balionėlį. Tuo metu jokio konflikto jis nematė. Kadangi jie kavinėje draugiškai bendravo, jis nuėjo prie E. Z. taikiai pasikalbėti. Jam einant, nuteistasis pakėlė ranką ir ėmė purkšti jam į veidą dujas. Tuomet nukentėjusysis užsidengė veidą rankomis ir paėjo į šalį, po ko pajuto vieną smūgį į galvos sritį. Kas vyko toliau nepamena, nes prarado sąmonę. A. T. kategoriškai neigė nuteistojo versiją, kad jis, jau išėjęs iš kavinės, tempė S. B. už plaukų. Nurodė, kad nematė, jog tokius veiksmus prieš nuteistojo sugyventinę būtų atlikę ir kokie nors kiti asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo parodymai nuo duotųjų teisme esmingai nesiskyrė. Tiesa, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. T. nebuvo nurodęs, kad dar prieš užsidarant kavinei, E. Z. kvietė jį į eiti lauką pasiaiškinti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad iš kavinės jis išėjo pirmasis, o draugai – išėjo paskui jį.

14. Liudytojas Š. R., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis su drauge D. į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ atėjo apie 23-24 val., kur prisėdo prie E. Z. ir S. B. staliuko. Prie jų staliuko jokie rusakalbiai asmenys priėję nebuvo, nematė, kad ir E. Z. būtų priėjęs prie jų staliuko. Nematė ir konflikto tarp E. Z. ir baltarusių, nuteistasis apie kokį nors konfliktą taip pat nieko nepasakojo. Liudytojas taip pat nurodė, kad būnant lauke prie kavinės, jam ir E. Z. kalbant, kažkokie vaikinai priėjo prie apelianto iš abiejų pusių. Vienas jų rusiškai pagrasino E. Z. ir pradėjo eiti link šio, po ko šis išsitraukė dujų balionėlį ir apipurškė dujomis visus šalia buvusius asmenis. Kur tuo metu buvo S. B., jis nematė. Nematė ir kaip kas nors prieš ją smurtavo. Kadangi dujų į akis pateko ir jam, liudytojas paėjo už kavinės ir laukė kol praeis ašarojimas. Po to grįžo pažiūrėti, ar E. Z. nebuvo sumuštas. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu Š. R. teigė, kad išėjus į lauką prie E. Z. buvo priėję ne keli, o tik vienas rusakalbis asmuo. Kitos Š. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės sutapo su nurodytomis teisme.

15. Liudytoja D. J. apklausta teisiamojo posėdžio metu, kaip ir Š. R., nurodė, kad ji ir Š. R., atvykę į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ prisijungė prie E. Z. ir jo draugės, paaiškino, kad jokie rusakalbiai prie jų staliuko nebuvo priėję, kavinėje jokios konfliktinės situacijos nepastebėjo, muštynės įvyko jau lauke, vos išėjus iš kavinės. Muštynėse dalyvavo apie penki asmenys. Kokie asmenys ir kokius konkrečius veiksmus atliko, ji nenurodė, teigė, kad aplinkybių nepamena. Liudytoja nurodė girdėjusi dujų balionėlio šnypštimą, tačiau negalėjo pasakyti, ar pirmiau buvo papurkštos dujos, ar prasidėjo grumtynės. Kur tuo metu buvo S. B., pasakyti negalėjo, kad prieš ją buvo naudojamas smurtas, nematė. D. J. taip pat nurodė, kad po minėto įvykio buvo sutikusi S. B. bei nuteistąjį, nei ant vieno jų kūnų sužalojimų nepastebėjo.

16. Liudytoja K. T., kuri įvykio metu dirbo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ pirmosios instancijos teisme parodė, kad tikslių detalių kas vyko 2021 m. rugpjūčio 21 d. nepamena. Atsimena, kad kavinėje buvo du ar trys rusiškai kalbantys vyrai, taip pat E. Z. su S. B.. Nuteistasis bendravo su rusakalbiais, atrodė, jog bendravimas malonus, taikus, konfliktų nebuvo, o ką konkrečiai jie kalbėjo nežino, nes nemoka rusų kalbos. Liudytoja taip pat nurodė, jog, kiek pamena, nei rusakalbiai žmonės, nei E. Z. vieni prie kitų staliukų nebuvo priėję. Matė tik tai, kad lauke, ant žolės, mušėsi E. Z. ir kažkokie vaikinai. Kas pirmasis ir kam sudavė, nematė. Ar E. Z. draugė dalyvavo muštynėse, ji nematė. Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, K. T. juos patvirtino, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, liudytoja parodė, kad ji dirba kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Joje dirbo ir 2021 m. rugpjūčio 21 d., darbą baigė 2 val. nakties (t. y. jau 2021 m. rugpjūčio 22 d.). Tą vakarą ji aptarnavo vestuvių banketo svečius atskiroje salėje, todėl nematė kas vyksta pagrindinėje kavinės salėje. Jau prieš užsidarant kavinei, apie 2 val., pastebėjo, kad kavinės salėje (1-me aukšte) prie vieno staliuko sėdi trys, kaip jai atrodė, rusiškai kalbantys vyrai. Greitai prie tų vyrų priėjo E. Z.. Visi vyrai tarpusavyje gražiai bendravo, jokių konfliktų tarp jų nebuvo. Apie 2 val. iš kavinės išėjo E. Z. su savo drauge. Gal po 5 min. iš kavinės išėjo trys rusiškai kalbantys vyrai. Jie iš kavinės išėjo paskutiniai. Išėjus paskutiniams svečiams, ji atėjo prie pagrindinių durų jas užrakinti. Tada pamatė, kad netoli kavinės durų stovi E. Z., jo draugė ir minėti trys rusiškai kalbantys vyrai. Jie tarpusavyje barėsi. Kadangi ji rusiškai nesupranta, nežino, ką jie vienas kitam sakė, bet jie kalbėjo pakeltu tonu. Tuomet ji ėmė uždaryti kavinės duris ir pamatė, kad E. Z. vienam iš rusiškai kalbančių vyrų (kuriam, neįsidėmėjo) purškia dujas į akis. Tada ji uždarė kavinės duris ir nuėjo į jos vidų. Gal po 5 min. priėjo prie lango kavinės viduje. Per kavinės langą pamatė, kad E. Z. ir tie trys vyrai mušasi. Vienas rusiškai kalbantis vyras, gulėjo ant žemės, E. Z. draugė jam spyrė kelis kartus (į kurias vietas, neįsidėmėjo). Kas, kam ir kiek smūgių sudavė tikrai neįsidėmėjo, bet matė, kad jie mojuoja rankomis, stumdosi, vienas guli ant žemės. Tuomet ji iškart paėmė savo mobilaus ryšio telefoną ir iškvietė policiją.

17. Pirmosios instancijos teisme apklausiama S. B. parodė, kad aptariamą vakarą kavinės „(duomenys neskelbtini)“ viduje jokių konfliktų tarp E. Z. ir rusakalbių vyrų nebuvo. Apie antrą valandą kavinės savininkė pasakė, kad kavinė užsidarinės ir kad jie turi išeiti. Ji iš kavinės išėjo paskutinė, nes užėjo į tualetą. Atidarius duris, pamatė lauke stovintį E. Z. ir tris rusakalbius vyrus. Jie kažką aiškinosi, visi kalbėjo rusų kalba. Girdėjo rusiškus keiksmažodžius, keikėsi visi, vyko konfliktas. E. Z. bandė nuo jų atsitraukti, jie trys ėjo link jo. Vienu momentu E. Z. atsitraukė, tačiau vienas vyras ėjo agresyviai link jo. Tada nuteistasis sušuko pasitraukti arba purkš dujas. Tas asmuo neatsitraukė ir E. Z. pasiėmęs balionėlį ėmė purkšti dujas. Prasidėjo susistumdymas. Visi trys vyrai puolė ant E. Z.. Vienas jų sudavė kelis smūgius E. Z. į veidą. Ji bandė įsiterpti tarp jų, nes išsigando, kad sumuš jos sugyventinį. Kažkuris iš vyrų nustūmė ją ant plytelių, po ko ji krito ant nugaros. Tada ji pasitraukė truputėlį nuo jų toliau, stovėjo ant žolės. Tuomet pajuto kaip ją pagriebė už plaukų, tempė žemyn, matyt norėjo pargriauti ant žemės. E. Z. tai pamatęs pribėgo ir trenkė kažkuriam vyrui, po ko šis nukrito. Nors kavinėje konflikto ji nematė, tačiau vėliau apeliantas jai papasakojo, kad vyrai jam grasino, sakydami, kad jį supjaustys, kvietė eiti į lauką ir viską išsiaiškinti. Liudytoja taip pat teigė, kad kitą dieną po įvykio jai skaudėjo nugarą, kaklą, tačiau dėl sužalojimų niekur nesikreipė. Sulyginus šiuos S. B. parodymus su duotaisiais ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad esminiai skirtumai išsiskyrė šiose detalėse: 1) teisme S. B. teigė, kad išėjus iš kavinės pamatė, jog E. Z. žodžiu konfliktuoja su visais trimis kavinėje buvusiais baltarusiais, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad žodinis konfliktas vyko tik tarp vieno rusakalbio ir nuteistojo; 2) ikiteisminio tyrimo metu S. B. teigė, kad buvo pastumta rusiškai kalbančio vyro dar iki E. Z. papurškiant dujų agresyviam kitataučiui į veidą, tačiau po pirmo pastūmimo ant žemės neparkrito, o vėliau buvo pastumta dar kartą, kai bandė įsiterpti tarp jau besimušančio sugyventinio ir baltarusio; 3) ikiteisminio tyrimo metu S. B. nurodė, kad kažkuris iš vyrų ją ne tik tempė už plaukų, bet ir kita ranka buvo pačiupęs už kaklo ir purtė liudytoją. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. B. parodė, kad dėl prieš ją panaudotos fizinės jėgos ji jautė skausmą, tačiau jokių sužalojimo žymių nebuvo. Dėl to ji į medikus nesikreipė ir pareiškimo nerašė.

18. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo apklausti ir S. B. bei S. P., tačiau pirmosios instancijos teisme šių asmenų apklausti nebuvo galimybės, kadangi tiek vienas, tiek kitas liudytojas išvyko iš Lietuvos, kurioje įvykio metu laikinai gyveno, kol dirbo statybų sektoriuje, šiuo metu jie gyvena užsienyje ir į teisiamąjį posėdį neatvyko. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagarsino S. B. bei S. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Ikiteisminio tyrimo metu S. B. bei S. P. nurodė, jog jokio konflikto tarp jų bei E. Z. kavinėje nebuvo. S. B. parodė, kad nuteistasis agresyviai jų atžvilgiu pradėjo elgtis jau prieš užsidarant kavinei, kuomet priėjęs pradėjo šaukti, kad lauks vyrų lauke. E. Z. iš kavinės išėjo pirmasis, o jis su nukentėjusiuoju ir S. P. maždaug po 2-3 min. Tik išėjus iš kavinės, pamatė nuteistąjį stovintį maždaug 5 metrų atstumu nuo durų. S. P. pasakė E. Z., kad galime pasikalbėti, tačiau šis nieko neatsakė ir ištiesęs ranką papurškė dujų S. P. į veidą. Po to nuteistasis papurškė dujų į veidą ir jam, t. y. S. B.. Gavęs dujų į veidą, liudytojas pasilenkė ir rankomis uždengė jį, po ko pajuto 2-3 smūgius. Supratęs, kad gali būti sumuštas, nubėgo už kavinės. Grįžo prie kavinės tik po kurio laiko, jo draugų jau nebuvo. S. B. taip pat nurodė, kad nematė kas ir kada sumušė A. T.. Nematė ir ar jam kažkas purškė dujų į akis. S. P., kaip ir S. B. nurodė, jog vos išėjus į lauką, pajuto, kad į jo veidą yra purškiamos dujos, dėl ko pabėgo atokiau nuo kavinės ir nematė bei negirdėjo kas vyko prie jos. Tačiau S. P. tvirtino, kad nei kavinėje, nei prie jos jokių konfliktų tarp jo ir kitų asmenų nevyko, nematė, kad būtų konfliktavę ir jo draugai. Kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, S. B. bei S. P. parodymais teisėjų kolegija remsis tik vertindama kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą.

19. Įvertinusi aukščiau aptartus asmenų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nuteistojo E. Z. parodymus dėl konfliktinės situacijos kavinėje, smūgių sudavimo kavinės prieigose priežasčių ir nukentėjusiojo elgesio prieš pat smūgio sudavimą, vertino tik kaip siekį išvengti atsakomybės, kadangi tokie jo parodymai paneigti byloje surinktų ir įrodymų tyrimo metu tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma.

20. Kaip matyti, siekdamas įtikinti teismą teisingumu savo versijos, jog tiek dujas į nukentėjusįjį ir jo draugus jis purškė, tiek smūgius rankomis ir kojomis A. T. jis sudavė ne dėl kokių nors kitų paskatų, o tik tikslu apginti save bei savo sugyventinę, E. Z. visų pirma nurodė, jog tam tikri veiksmai, dėl kurių 2021 m. rugpjūčio 21 d. vakarą kilo šioje byloje analizuojamas įvykis, buvo atlikti apeliantui dar būnant kavinėje. E. Z. tikino, kad ne jis ar jo sugyventinė ir draugai buvo konflikto, kuris pasibaigė smurto panaudojimu prieš A. T., iniciatoriumi. Konflikto iniciatoriumi E. Z. įvardijo nukentėjusiojo draugą – S. B., kuris, anot apelianto, visą vakarą nemaloniai žiūrėjo į jį, išsakė įvairias replikas nuteistojo atžvilgiu ir netgi priėjęs prie staliuko, prie kurio laiką leido E. Z. kompanija, grasino apeliantui, kad šį „supjaustys ant diržų“. Vis tik tikėti tokia nuteistojo versija apie konfliktinės situacijos kavinėje pradžią, jos iniciatorių, teisėjų kolegija nemato pagrindo, kadangi nuteistojo parodymai, kuriais ši versija grindžiama, ne tik kad nėra patvirtinti jokiais kitais byloje surinktais duomenimis, bet ir jiems prieštarauja. E. Z. teiginiai apie agresyvų S. B. elgesį kavinėje yra paneigti ne tik nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina ir S. B. bei S. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau ir paties E. Z. sugyventinės S. B., taip pat su juo laiką leidusių Š. R. ir D. J. bei kavinės darbuotojos K. T. parodymais. Nukentėjusysis kategoriškai neigė buvus kokį nors nemalonų pokalbį ar įvykį tarp jo ir E. Z., ar pastarojo ir S. B. bei S. P., dar iki kavinei užsidarant. Nei vienas iš minėtų liudytojų taip pat nenurodė, jog būtų pastebėję, kad E. Z. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ konfliktavo su ten pat besilankiusiais baltarusiais. Tiek S. B., tiek Š. R. bei D. J. taip pat paneigė E. Z. parodymus apie tai, kad S. B. buvo priėjęs prie apelianto staliuko. Visi trys kartu su E. Z. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ vakaroję asmenys aiškiai nurodė, kad nei S. B., nei kokie nors kiti rusakalbiai asmenys tą vakarą prie jų staliuko nebuvo priėję.

21. Remiantis ankstesnėje pastraipoje nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta E. Z. versiją, jog konfliktinės situacijos tarp jo ir kavinėje buvusių baltarusių A. T., S. B. bei S. P. kilimą lėmė būtent agresyvus S. B. elgesys, pasireiškęs jiems visiems dar būnant kavinėje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad analizuojamu atveju ne S. B. ar S. P. bei A. T. pradėjo elgtis agresyviai nuteistojo atžvilgiu, o būtent pats E. Z. dėl jam vienam žinomų priežasčių, prieš užsidarant kavinei, pradėjo provokuoti konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo bei jo draugų, imdamasis veiksmų, kurie A. T., S. B. bei S. P. galėjo signalizuoti, jog E. Z. jų atžvilgiu yra nusiteikęs panaudoti fizinį smurtą. Tokia išvada daroma remiantis nukentėjusiojo A. T. parodymais, jog, prieš pat kavinei užsidarant, prie jų staliuko priėjęs E. Z. kvietė jį į lauką pasiaiškinti, elgėsi labai agresyviai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šiais A. T. parodymais, kadangi jie nėra nuneigti jokiais kitais byloje surinktais objektyviais duomenimis. Priešingai, juos patvirtina S. B. parodymai, kad prieš uždarant kavinę, būtent E. Z. pradėjo elgtis agresyviai, kvietė kažką aiškintis. O tai, kad nukentėjusysis ir šis liudytojas apklausiami sakė tiesą, patvirtina 2021 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. V. tarnybinio pranešimo turinys. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad su pareigūnais bendravusi, įvykį mačiusi, tačiau neprisistačiusi kavinės „(duomenys neskelbtini)” darbuotoja paaiškino, kad trys rusakalbiai, t. y. A. T., S. B. bei S. P., sėdėjo prie staliuko ramūs ir neagresyvūs. Kavinei užsidarant, jie paprašė kavinės darbuotojos leisti pabaigti išgerti turėtus gėrimus. Pastarajai sutikus ir bendraujant su rusakalbiais asmenimis, prie jų priėjęs E. Z. šiuos asmenis pradėjo vyti iš kavinės. Nors nurodyta kavinės darbuotoja nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklausta nebuvo, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių teisingumu, kadangi nenustatyta, jog jį surašiusi policijos pareigūnė būtų turėjusi kokį nors suinteresuotumą nepagrįstu vienos ar kitos konflikto pusės nuteisimu.

22. Pateikdamas paaiškinimus apie tolimesnę analizuojamo konflikto eigą, E. Z. teigė, kad išėjus į lauką, jis paklausė S. B., kodėl šis grasino „supjaustyti jį ant diržų“, po ko agresyviai nusiteikęs S. B. pradėjo artėti link jo, dėl ko nuteistasis papurškė šiam dujų į akis. Taip pat nuteistasis nurodė, kad jam besistumdant su S. B. pastebėjo kaip nukentėjusysis tempė S. B. už plaukų, bandė ją pargriauti. Būtent dėl to, t. y. gindamas savo sugyventinę, jis sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis. Tuo tarpu A. T. nurodė, jog jam išėjus į lauką, prie nukentėjusiojo priėjęs S. P. pasakė, jog E. Z. rankose turi dujų balionėlį. Kadangi jis ir nuteistasis iki užsidarant kavinei draugiškai bendravo, nukentėjusysis nusprendė prieiti prie nuteistojo ir taikiai išsiaiškinti. Tačiau E. Z., vos pradėjus link jo eiti, iš karto ištiesė ranką ir papurškė dujų nukentėjusiajam į veidą, po ko jis užsidengė veidą rankomis ir pajuto smūgį į galvos sritį.

23. Išanalizavus liudytojų parodymus matyti, kad jie dalyje dėl to, kas vyko vos išėjus iš kavinės į lauką, dar iki dujų balionėlio panaudojimo, skiriasi tiek tarpusavyje, tiek lyginant juos su nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymais.

23.1. Š. R. teisme tikino, kad jam ir E. Z. būnant lauke prie nuteistojo priėjo keli vaikinai, vienas jų rusiškai pagrasino apeliantui ir pradėjo eiti link jo, po ko E. Z. išsitraukė dujų balionėlį ir apipurškė šalia jo buvusius asmenis, tame tarpe ir jį, t. y. Š. R., dėl ko jis paėjo už kavinės ir nematė kas vyko toliau. Tokie Š. R. parodymai iš dalies patvirtina nuteistojo versiją, kad vienas iš baltarusių, būdamas agresyviai nusiteikęs apelianto atžvilgiu, pradėjo artėti link jo, dėl ko šis, siekdamas apsisaugoti, papurškė S. B. dujų į akis. Tačiau pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu Š. R. buvo nurodęs, kad iš pradžių prie nuteistojo priėjo tik vienas asmuo, kai teisme jau teigė, kad prie nuteistojo priėjo daugiau baltarusių. Be to, pats nuteistasis nenurodė, kad lauke prie jo buvo priėjęs ne tik S. B., bet ir kuris nors iš kitų baltarusių – A. T. ar S. P..

23.2. D. J. davė labai neišsamius parodymus. Ji nurodė, kad matė muštynes, kurių metu mušėsi apie penki asmenys, tačiau negalėjo įvardinti nei kokie asmenys, nei kokius konkrečius veiksmus atliko. Taip pat negalėjo pasakyti, ar pirmiau buvo panaudotos dujos, ar tarp asmenų prasidėjo muštynės.

23.3. K. T. teigė, kad visiems klientams išėjus iš kavinės patalpų, ji priėjo prie durų jas užrakinti ir tuomet pamatė kaip visi trys rusiškai kalbantys asmenys bei E. Z. tarpusavyje barėsi, nors kaip jau minėta, pats nuteistasis nenurodė, jog išėjus iš kavinės jis žodžiu konfliktavo su visais trimis baltarusiais. Taip pat K. T. nurodė, kad po kelių sekundžių pamatė kaip E. Z. vienam iš baltarusių papurškė dujų į akis, po ko ji uždarė duris ir nuėjo į kavinės vidų. Po 5 minučių priėjusi pamatė, kad E. Z. ir tie patys trys baltarusiai mušėsi.

23.4. S. B. nurodė, jog dar iki nuteistajam panaudojant dujas, visi trys baltarusiai priėjo prie jo ir visi vartojo keiksmažodžius. Vėliau, E. Z. atsitraukus nuo nukentėjusiojo ir jo draugų, vienas jų agresyviai ėjo prie apelianto, dėl ko šis jo atžvilgiu panaudojo dujas. Pažymėtina, jog šios liudytojos parodymai, duoti teisme, neatitiko ne tik E. Z. parodymų dalyje dėl to, kad lauke prie nuteistojo priėjo visi trys asmenys, bet ir buvo nenuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, jog konfliktas lauke iš pradžių įvyko tik tarp vieno baltarusio ir jos sugyventinio. Be to, skyrėsi ir liudytojos parodymai dalyje dėl to kokiomis aplinkybėmis smurtas buvo panaudotas prieš ją.

23.5. S. B. nurodė, jog ne nukentėjusysis, o S. P., išėjęs į lauką ir pamatęs, jog nuteistasis laiko dujas, priėjo prie pastarojo pasikalbėti, po ko nuteistasis papurškė jam, t. y. S. P. į veidą dujų, o vėliau dujų papurškė ir S. B..

23.6. S. P. apskritai nenurodė kokie asmenys bei kokius veiksmus atliko vos išėję iš kavinės, tik teigė, kad iš karto pajuto, kad į jo veidą yra purškiamos dujos, dėl ko pabėgo atokiau nuo kavinės ir nematė ir negirdėjo kas vyko prie jos.

24. Esant tokiems skirtingiems nukentėjusiojo, nuteistojo bei liudytojų parodymams, o kai kuriems jų ir itin fragmentiškiems, neįmanoma daryti kategoriškų išvadų dėl to kas tiksliai įvyko iki E. Z. panaudojant dujas, taigi, tuo pačiu ir kategoriškai atmesti nuteistojo pateiktos versijos, kad vienas iš nukentėjusiojo draugų, prieš pat nuteistajam panaudojant dujas, agresyviai artinosi prie jo. Vis tik, net jei nuteistojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad būnant lauke S. B. pradėjo link jo artintis, yra teisingos, tai savaime nereiškia, kad tiek dujų panaudojimas, tiek, juo labiau, vėliau sekę smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, jam suduodant rankomis bei kojomis, buvo ir yra pateisinami teise į būtinąją gintį.

25. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju netgi ir dujos nukentėjusiojo bei jo draugų atžvilgiu buvo panaudotos visai ne ginantis nuo jų, o turint tam chuliganiškas paskatas. Tai, kad nuteistasis turėjo tokias paskatas, kad būtent jis, o ne nukentėjusysis bei jo draugai, siekė išprovokuoti smurtinį konfliktą, akivaizdžiai rodo nuteistojo elgesys tiek dar būnant kavinės viduje, kuomet prieš pat jos užsidarymą, E. Z. priėjo prie nukentėjusiojo bei jo draugų staliuko ir kvietė juos į lauką kažką pasiaiškinti, tiek jo elgesys jau būnant lauke, kuomet jis, kaip pats teigia, net jei ir pajautė grėsmę iš S. B., neapsiribojo grasinimu panaudoti ašarines dujas prieš pastarąjį, o realiai jas panaudojo, net nesulaukęs kokių tolimesnių veiksmų, apart ėjimo link apelianto, S. B. imsis. Nuteistasis taip pat galėjo pabandyti pasišalinti iš įvykio vietos ir stebėti, ar S. B. jį seka ar ne, ir tik paskui spręsti, ar susiklosčiusioje situacijoje yra būtina panaudoti dujas, tačiau to taip pat nedarė. Pažymėtina ir tai, kad nenustatyta, jog įvykio metu S. B. būtų turėjęs su savimi kokį nors žalojantį įrankį, kuriuo pasinaudodamas galėjo padaryti nuteistajam rimtus sužalojimus. Be to, apeliantas įvykio vietoje nebuvo vienas. Kartu su juo buvo ir draugas Š. R.. Taigi nebuvo didelio asmenų (o kartu ir jėgos) skirtumo tarp baltarusių ir apelianto kompanijos. Visa tai rodo, jog, net jei ir tikėti nuteistojo versija apie S. B. elgesį lauke, tiek jis pats, tiek jo veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad apeliantui būtų reikėję naudoti ašarines dujas, o vėliau dar ir tęsti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį.

26. Pažymėtina ir tai, kad E. Z. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas tik už nukentėjusiojo A. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo padarytas suduodant nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis, o ne už dujų panaudojimą prieš nukentėjusįjį ir (ar) jo draugus. Taigi esminė nustatinėtina aplinkybė šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra ta, ar nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis suduodamas smūgius A. T., o ne panaudodamas dujas jo bei jo draugų atžvilgiu.

27. Kaip jau minėta, nuteistasis aiškino, kad kojomis ir rankomis smūgius A. T. jis sudavė gindamas sugyventinę, kadangi jam besistumdant su S. B. pamatė kaip nukentėjusysis tempia S. B. už plaukų, bandė ją pargriauti. Tai, kad E. Z. trenkė kažkuriam iš baltarusių, kadangi šis, pagriebęs jai už plaukų, tempė ją žemyn, tikriausiai norėdamas pargriauti, nurodė ir S. B.. Teisėjų kolegija tokius E. Z. ir liudytojos S. B. parodymus atmeta bei jais nesivadovauja. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. Z. yra suinteresuotas išvengti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir iš viso to sekančių pasekmių, jam baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą negresia. Tuo tarpu S. B. yra ilgalaikė E. Z. sugyventinė, todėl natūralu, kad ir ji yra suinteresuota duoti savo partneriui naudingus, nors ir realybės neatitinkančius parodymus. Nors vien šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti E. Z. ir S. B. parodymais, tačiau jos įpareigoja teismą juos vertinti itin kruopščiai ir atidžiai.

28. Šiuo konkrečiu atveju E. Z. bei S. B. parodymais dalyje dėl tariamo smurto prieš nuteistojo sugyventinę nesivadovaujama, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, be to, jų parodymai tam tikrose detalėse nesutampa tarpusavyje, yra nenuoseklūs. Nukentėjusysis viso proceso metu kategoriškai neigė smurtavęs prieš S. B.. Tiesiogiai įvykį matę Š. R. bei D. J. nurodė nematę, jog kas nors būtų smurtavęs prieš nuteistojo sugyventinę. Kad S. B. buvo tampoma už plaukų ar prieš ją kokiu nors kitu būdu buvo smurtaujama, nenurodė ir K. T.. Abejoti E. Z. bei S. B. parodymų aptariamoje dalyje nuoširdumu verčia ir tas faktas, kad iš 2021 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. V. tarnybinio pranešimo matyti, jog į įvykio vietą atvykusiai pareigūnei E. Z. ir S. B. aiškino, kad jiems išeidinėjant iš kavinės prie jų priėjo rusiškai kalbantis asmuo, iškoneveikė juos necenzūriniais žodžiais ir įžeidinėjo S. B., todėl E. Z., gindamas draugę, kumščiu trenkė rusiškai kalbančiam asmeniui – A. T.. Taigi, pirminiuose S. B. bei E. Z. paaiškinimuose, kurie užfiksuoti tarnybiniame pranešime, ir kurie buvo duoti dar įvykio vietoje, neturint galimybės suderinti parodymų, taip pat nespėjus apgalvoti geriausios gynybos taktikos, nei vienas iš jų nenurodė, kad nukentėjusysis A. T. tampė S. B. už plaukų. Iš liudytojos paaiškinimų seka, kad jos plaukų tempimas turėjo būti intensyvus ir nemažą fizinį skausmą jai sukėlęs veiksmas, todėl atrodo nelogiška, kad paminėti tokią aplinkybę pareigūnei tiek pati S. B., tiek E. Z. būtų pamiršę.

29. S. B. parodymų nenuoseklumą dėl tariamo smurto prieš ją naudojimo rodo šios aplinkybės: 1) ikiteisminio tyrimo metu S. B. teigė, kad buvo pastumta rusiškai kalbančio vyro dar iki E. Z. papurškiant dujų agresyviam kitataučiui į veidą, tačiau po pirmo pastūmimo ant žemės neparkrito, o vėliau buvo pastumta dar kartą, kai bandė įsiterpti tarp jau besimušančio sugyventinio ir baltarusio, kai tuo tarpu teisme nurodė, kad ji buvo tempiama už plaukų jau po to, kai E. Z. panaudojo ašarines dujas; 2) ikiteisminio tyrimo metu S. B. tvirtino, kad kažkuris iš vyrų ją ne tik tempė už plaukų, bet ir kita ranka buvo pačiupęs už kaklo ir purtė. Tuo tarpu išvadą, kad E. Z. bei S. B. parodymai dalyje dėl tariamo smurto prieš S. B. tam tikrose detalėse nesutampa, teisėjų kolegija grindžia tuo, jog E. Z. tvirtino, kad dėl prieš ją įvykio metu panaudoto smurto S. B. buvo padarytos kraujosruvos, kai tuo tarpu pati S. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė priešingai. Ji nurodė, jog jokių sužalojimo žymių ant jos kūno nebuvo, dėl prieš ją panaudotos fizinės jėgos ji jautė tik fizinį skausmą. Liudytoja D. J. taip pat parodė, kad po įvykio susitikusi su S. B. ant jos kūno smurto žymių nepastebėjo.

30. Taigi, nuteistojo nurodyta versija, kuri buvo grindžiama ir S. B. parodymais, jog jis smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo gindamas sugyventinę, kuriai A. T. tampė už plaukų bandė pargriauti, šiuo atveju atmetama kaip nepasitvirtinusi gynybinė versija, kuria tik siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jokių kitų veiksmų, kuriuos atliko būtent nukentėjusysis ir kuriuos E. Z. galėjo suvokti kaip pavojingą kėsinimąsi jo ar jo sugyventinės sveikatai ar netgi gyvybei, apeliantas neįvardijo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Kaip jau buvo aptarta šios nutarties 23 pastraipoje, byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo smurtinius veiksmus, juo labiau, nukentėjusiojo atžvilgiu, šiuo atveju galėjo sąlygoti ir pavojingas, realus ir akivaizdus S. B. kėsinimas, nukreiptas į E. Z.. Tokios išvados niekaip nepaneigia garso įrašas, kuriame užfiksuota kaip apeliantas Bendrauja su bendrojo pagalbos centro darbuotoja ir jai nurodo, kad „atvaro“ nukentėjusiojo kolegos su peiliais, ragina S. B. bėgti. Remiantis byloje surinktų duomenų visuma nustatyta, kad E. Z. skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numerio paskambino jau po to, kai nukentėjusysis gulėjo be sąmonės ant žolės. Taigi, garso įraše užfiksuotas pokalbis vyko jau smurtiniams veiksmams nukentėjusiojo atžvilgiu pasibaigus. Todėl jame nurodomos aplinkybės niekaip neatskleidžia to, kas įvyko dar iki E. Z. suduodant smūgius A. T..

31. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nagrinėjamo įvykio metu E. Z.(taip pat ir S. B.) ar jo turtui buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis turėjo gintis. Pažymėtina, jog nukentėjusysis teigė, jog po dujų papurškimo jam į akis jis buvo užsidengęs veidą, dėl ko jo galimybės matyti, ir, atitinkamai, pulti E. Z. buvo apribotos. O pats E. Z. teisme pripažino, jog jau po pirmojo jo nukentėjusiajam suduoto smūgio pastarasis nukrito ant žemės, tačiau apeliantas sudavė dar du smūgius A. T.. Visa tai akivaizdžiai patvirtina, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas ne gynybos, o puolimo tikslais. Todėl apelianto argumentai dėl savigynos instituto taikymo atmetami, kaip nepagrįsti. Nenustačius būtinosios ginties situacijos pirmosios instancijos teismas E. Z. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal sukeltas pasekmes – nesunkų A. T. sveikatos sutrikdymą.

32. Nuteistojo skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl subjektyviosios jam inkriminuoto nusikaltimo pusės buvimo jo veikoje. Apylinkės teismas ne tik konstatavo, jog E. Z. veikė tyčia, bet ir įvardijo tyčios rūšį, bei motyvuodamas šias išvadas pateikė bylos medžiaga pagrįstus ir aiškius argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Teismas nurodė, kad neabejoja tuo, jog E. Z., suduodamas smūgį nesipriešinančiam asmeniui, suvokė, kad tokiu savo veiksmu kelia pavojų kito asmens sveikatai, tai suprasdamas, numatė, jog gali padaryti kūno sužalojimus, dėl kurių gali kilti padarinių, tačiau savo sąmonėje galimų padarinių sunkumo nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurių iš jų, tai yra veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl tyčios buvimo apelianto veikoje – neabejotina, kad jis, suduodamas nukentėjusiajam į galvos sritį net tris smūgius rankomis ir kojomis, iš kurių net du smūgiai buvo suduoti jau po to, kai A. T. nukrito ant žemės, suvokė, jog elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, jog smūgiuodamas į veido sritį gali padaryti nukentėjusiajam tiek kraujosruvas, tiek įvairius lūžimus ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir nors tokių padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Pažymėtina, jog ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nuteistojo teiginiai, kad jis neturėjo tikslo kėsintis į nukentėjusiojo sveikatą, veikė didelio susijaudinimo ir streso būsenoje, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip neatsargūs, atmestini, kadangi jie grindžiami būtent būtinosios ginties situacijos buvimu, kurios, kaip jau nustatyta, šiuo atveju nebuvo.

33. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apelianto veiksmų kaip būtinosios ginties, todėl tenkinti E. Z. skundą ir naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. Z. skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.