Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, vertėjaujant Anželai Tyščukienei, dalyvaujant ieškovui G. M., jo atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov), atsakovės kredito unijos „Švyturio taupomoji kasa“ atstovei advokatei Vaivai Grižaitei, trečioji asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui advokatui Andriui Šidlauskui, trečiojo asmens T. Z. atstovui advokatui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. patikslintą ieškinį atsakovei bankrutuojančiai kredito unijai (toliau – BKU) „Švyturio taupomoji kasa“, tretieji asmenys: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, L. L., T. Z. dėl piniginio reikalavimo patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas 2016-04-04 patikslintu ieškiniu (toliau – ieškinys) prašo: pripažinti 2011-12-28 prašymą dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymą dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma niekiniais; pripažinti 2012-07-23 sutartį Nr. 50723/1 ir 2012-10-23 sutartį Nr. 56470 indelių sutartimi; priteisti iš BKU „Švyturio taupomoji kasa“ ieškovui 289 620 Eur (1 000 000 Lt); įtraukti ieškovą į BKU „Švyturio taupomoji kasa“ kreditorių sąrašą bei patvirtinti ieškovo 289 620 EUR (1 000 000 Lt) piniginį reikalavimą; priteisti iš atsakovo atstovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad 2013-10-08 pateikė atsakovės administratorei prašymą kreiptis į teismą dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą su 1 000 000 Lt kreditiniu reikalavimu. Administratorė prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad ieškovas yra atsakovės pajininkas, o ne kreditorius.Ieškovas nurodė, kad 2011-12-28 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma buvo sudaryti apgaulės būdu ir neatitinka jo tikrosios valios. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-158/2015 nustatyta, kad 2011-12-28 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymo dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma yra suklastoti, jie buvo sudaryti apgaulės būdu ir neatitinka ieškovo tikrosios valios. Klaipėdos apygardos teismas su pirmosios instancijos tesimo padarytomis išvadomis dėl veikos kvalifikavimo sutiko. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymai dėl pajinių įnašų pripažintini niekiniais, kaip viešajai ir gerai moralei prieštaraujantys sandoriai (LR CK 1.81 str.).Ieškovas nurodė, kad 2012-07-23 ir 2012-10-23 sudarytos su atsakove sutartys laikytinos indėlio sutartimis, nes atitinka visus indėlio sutarties požymius, kaip ji apibrėžta LR CK 6.892 str. 1 d. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-158/2015 nustatytos aplinkybės bei nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad ieškovas 2012-07-23 sudarė su atsakove indėlio sutartį, nurodant indėlio sumą – 1 000 000 Lt, terminas – 3 mėnesiai, palūkanos – 6 procentai. Ši sutartis 2012-10-23 buvo pratęsta 3 mėnesiams tomis pačiomis sąlygomis.Ieškovas nurodė, kad siekė laikyti savo pinigus kredito unijoje ir už tai gauti palūkanas, kurių dydis viršijo banko palūkanas. Pajininku nenorėjo būti, nes žinojo, kad pajus yra neapdraustas indėlio draudimu. Nurodė ir tai, kad nebuvo supažindintas su kredito unijos apskaitos politika, jam nebuvo išaiškintos sąskaitos numerio žymėjimo pasekmės jo kaip indėlininko teisėms. Sudarant indėlio sutartis, kredito unija nuolat užtikrindavo, kad indėlininko lėšos yra apdraustos įstatymo numatyta tvarka. Sutarties tekstas, ieškovo kaip indėlininko veiksmų seka neleidžia kitaip traktuoti 2012-10-23 sutarties Nr. 56470 tekstą bei šalių valiosAtsakovė atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė nurodė, kad ieškovas siekia abi sutartis, t. y. 2012-07-23 ir 2012-10-23, pripažinti indėlio sutartimis. Tai reiškia, kad patenkinus ieškovo reikalavimą būtų pripažinta, kad ieškovas turi du indėlius po 1 000 000 Lt, iš viso 2 000 000 Lt. Remiantis byloje esančiais duomenimis (nevertinant jų pagrįstumo), ieškovas neva yra perleidęs atsakovei ne daugiau kaip 1 000 000 Lt sumą.Atsakovė nurodė, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas dėl pripažinimo indėlio sutartimi yra alternatyvus. Remdamasis ieškovo reikalavimu, teismas turėtų pats savo nuožiūra nuspręsti, kurią iš sutarčių pripažinti indėlio sutartimi, o kurią ne. Tokio ieškinio tenkinimas reikštų, jog jos buvo taikytos išskirtinai teismo pasirinkimu ir iniciatyva. Tokiu atveju teismas peržengtų savo kompetencijos ribas, nes ieškinio reikalavimą išskirtinai formuoja ieškovas, o ne teismas. Tai sąlygotų teismo sprendimo nepagrįstumą.Atsakovė nurodė, kad ginčo kontekste neegzistuoja pagrindas pripažinti sutartis indėlio sutartimis. Ieškovas pagal 2012-07-23 ir 2012-10-23 sutartis pinigų kredito unijai neperdavė. Ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Todėl ieškinio reikalavimo tenkinimas realių teisinių pasekmių ieškovui nesukels. Ieškovo reikalavimas atmestinas ne tik kaip nepagrįstas, bet ir kaip nesukeliantis teisinių pasekmių.Atsakovė 2017-01-09 rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad ieškovas nebuvo apgautas, suprato sudaromo susitarimo esmę ir atitinkami jo įsigyti pajai negali būti pripažinti indėliais. Ieškovo teiginius paneigia atsakovo pagal teismo liudijimą surinkti įrodymai, kurie patvirtina, kad ieškovas net keliose finansinėse institucijose (banko ir kredito įstaigose) daugybę metų naudojosi įvairiomis finansinėmis paslaugomis ir finansinėmis priemonėmis, buvo padėjęs indėlius, vykdė operacijas vertybiniais popieriais bei atliko kitas finansines operacijas, todėl turi reikšmingos patirties naudojantis bankų bei kredito unijų paslaugomis ir, priešingai nei teigia ieškovas, puikiai išmanė jam teikiamų paslaugų esmę bei pobūdį. Ieškovas negalėjo nesuvokti, kad pasirašo pajaus įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Visos aplinkybės rodo ieškovą sąmoningai siekus susidariusių rezultatų ir suvokus jo sudarytų susitarimų bei pasirašytų dokumentų esmę ir pasekmes. Ieškovo teisės, jei būtų pripažinta, kad jos buvo pažeistos, turi būti ginamos reiškiant reikalavimus žalą padariusiems asmenims, o ne atsakovei. Ieškovo teisės, jei būtų pagrindo spręsti, kad jos buvo pažeistos, jau yra apgintos teismui konstatavus (baudžiamojoje byloje), kad šis turi teisę į civilinio ieškinio L. L. ir T. Z. patenkinimą. Todėl ieškovo reikalavimai atsakovei negali būti tenkinami.Trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu prašė: ieškovo patikslintą ieškinį dėl piniginio reikalavimo patvirtinimo atmesti; priteisti iš ieškovo trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas.Trečiasis asmuo nurodė, kad dėl 2012-07-23 ir 2012-10-23 sutarčių kvalifikavimo tarp šalių nėra ginčo. Trečiasis asmuo neginčija, kad sutartys yra indėlių sutartys. Tačiau 2012-07-23 sutartis buvo nutraukta po trijų darbo dienų nuo jos pasirašymo nepradėjus jos vykdyti, o 2012-10-23 sutartis neįsigaliojo. Todėl tiek atsakovės bankroto iškėlimo dieną, tiek šiuo metu laikytinos pasibaigusiomis, jų pagrindu neatsirado jokių teisinių padarinių šalims. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė sudarydama 2012-07-23 ir 2012-10-23 sutartis neturėjo valios sudaryti indėlio sutarties, kurios būtų šalių vykdomos. Šios sutartys buvo sudarytos baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems asmenims atliekant neteisėtus veiksmus, taip pat patvirtina, kad šių sutarčių pagrindu negalėtų atsirasti teisėti ieškovo ir atsakovės sutartiniai santykiai, pareigos atsakovei ar trečiajam asmeniui.Trečiasis asmuo nurodė, kad apgaulę panaudojo tretieji asmenys, veikę savarankiškai, jų atlikti veiksmai neatitiko jų darbinių funkcijų, viršijo atsakovės jiems suteiktus įgaliojimus, todėl negali būti sutapatinami su atsakovės veiksmais. Nuteistieji L. L. ir T. Z. apgaulę naudojo ne tik prieš ieškovą, bet ir prieš likusius atsakovės darbuotojus, kurie rengė ir įtraukė ieškovo sandorius dėl pajų įsigijimo, taip pat prieš atsakovės valdybos narius, kurie priėmė sprendimą leisti įsigyti papildomus pajus. Nustačius, kad apie L. L. ir T. Z. panaudotą apgaulę prieš ieškovą nebuvo žinoma atsakovei, savo darbines funkcijas vykdžiusiems darbuotojams ir valdybos nariams, nėra pagrindo 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinti negaliojančiais CK 1.91 str. pagrindu.Trečiasis asmuo nurodė, kad net ir nustačius, kad tretieji asmenys naudojo apgaulę prieš ieškovą, ieškovo elgesys sudarant sandorį ir po jo sandorio sudarymo patvirtina paties ieškovo nesąžiningumą. Ieškovui buvo žinomos šių sandorių sukuriamos teisinės pasekmės, įforminimo procedūros. Ieškovas grynųjų pinigų operaciją buvo atlikęs ne kartą ir žinojo kaip yra atliekamos ir įforminamos grynųjų pinigų operacijos pas atsakovę. Nagrinėjamais atvejais ieškovui nebuvo pateikiamos dokumentų, kuriuos jis pasirašė kopijos, pinigai (keliolika tūkstančių) buvo perduodami voke, jokie dokumentai, patvirtinantys pinigų išmokėjimo faktą, nebuvo surašomi. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą ir ieškovo patirtį sudarant pajaus bei indėlio sutartis su atsakove, ieškovas negalėjo nesuprasti, kad šiuo atveju susitarė ne dėl įprasto indėlių, o pajų įsigijimo sutarties, taip pat to, kad asmeniniai vekseliai išrašyti ir jų pagrindu grynaisiais pinigais neoficialiai sumokėtos sumos gautos be teisėto pagrindo. Ieškovui toks neįprastas, akivaizdžiai neteisėtas trečiųjų asmenų atliekamas pinigų mokėjimas tiko, nes buvo finansiškai naudingas. Ieškovui nuteistųjų mokėtinos sumos sudarė net 6 proc. jo už pajų įsigijimą sumokėtos sumos, tai, atsižvelgiant į tuo metu įprastai už indėlį kredito unijų mokamas palūkanas, buvo didelė suma. Ieškovas suprato ar negalėjo nesuprasti, kad dalyvauja neteisėtuose veiksmuose, tačiau, siekdamas sau ekonominės naudos, su jais sutiko. Tik vėliau, supratęs, kad dėl šių neteisėtų susitarimų su nuteistaisiais, gali neatgauti atsakovei perduotų pinigų, šiuos neteisėtus veiksmus siekia interpretuoti tik sau palankia prasme ir nesąžiningai įgyti teisę į draudžiamąją apsaugą. Toks ieškovo elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir sudaro pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl apgaulės.Trečiasis asmuo nurodė, kad šalis turi teisę reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia tik tuo atveju, jeigu ji savo teisių ir interesų negali adekvačiai apginti kitais teisių gynimo būdais. Nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę visą dėl ginčijamų sandorių patirtą žalą prisiteisti iš neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų. Šią ieškovo teisę pripažino teismas baudžiamojoje byloje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas faktiškai patyrė 1 000 000 Lt žalą dėl trečiųjų asmenų kaltės. Tuo atveju, jei 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymų dėl pajinio įnašo pripažinimą negaliojančiais sąlygotų baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų neteisėti veiksmai, jie ir privalėtų atsakyti už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Tai yra vienintelis ieškovo teisių gynimo būdas, kuris nėra paneigtas atmetus nagrinėjamą ieškinį. Ieškovas neįrodė, joj nuteistieji veikė atsakovės nurodymu ar jai žinant. Todėl ieškovo turtinis praradimas negali būti kildinamas iš jokio civilinio teisinio santykio su atsakove ar trečiuoju asmeniu.Trečiasis asmuo nurodė, kad net jei ieškovo reikalavimas 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinti negaliojančiais būtų patenkintas, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma restitucija ir priteista iš atsakovės ieškovei 289 620 Eur. Ieškovo naudai lėšų priteisimas iš atsakovės reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės modifikavimą. Toks restitucijos taikymas negrąžintų ieškovo ir atsakovės status quo, be to, sukurtų prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui ir pažeistų visų Kredito unijos kreditorių interesus. Juolab, kad trečiasis asmuo neatliko neteisėtų veiksmų ir nėra ginčijamo sandorio šalis. Nurodė ir tai, kad teismui priėmus sprendimą taikyti restituciją ir priteisus iš atsakovo ieškovui prašomas sumas, trečiojo asmens padėtis pablogėtų, nes trečiajam asmeniui būtų sukurta nauja prievolė.Trečiasis asmuo nurodė, kad CK, Kredito unijų įstatymas nenumato, kad restitucija gali būti taikoma bankrutuojančiam asmeniui (esant skolininko restitucijos prievoliniam santykiui). Todėl restitucija kaip sandorio negaliojimo pasekmė nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.Trečiasis asmuo nurodė ir tai, kad ieškovas siekia ne realių sandorio negaliojimo pagrindų taikymo, o tik prisidengiant sandorio negaliojančiu institutu užsitikrinti teisę nesąžiningai gauti indėlių draudimo išmoką. Tai gali būti vertinama kaip ieškovo nesąžiningumas (restitucija nesiekiama atkurti status quo ir grąžinti sandorio šalių į pirminę padėtį). Tokiu atveju teismas gali (ir privalo) atsisakyti tokią ieškovo teisę ginti.Trečiasis asmuo nurodė, kad 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinus negaliojančiais ir patvirtinus atsakovės skolą ieškovui, šios piniginės lėšos negali tapti indėlių draudimo objektu, nes trečiasis asmuo draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka, remdamasis draudėjo (atsakovės) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas, o ieškovas neturėjo indėlininko ir investuotojo, kuriems būtų taikoma draudžiamoji apsauga, statuso.Trečiasis asmuo T. Z. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįsta ir priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.T. Z. nurodė, kad atliko savo kaip darbuotojo tiesiogines funkcijas, vykdė atsakovės vadovės nurodymus ir jam nekilo abejonių dėl to, kad ieškovas būtų nesupratęs, kokius dokumentus jis pasirašo ir kokias sutartis su atsakove sudaro. Ieškovas gerai žinojo indėlių ir pajų sudarymo tvarką. L. L. vadovavimo atsakovei metu, susidūrus su atsakovės kapitalo pakankamumo problema, L. L. pasitraukdama iš atsakovės ir siekdama, kad atsakovė greitu laiku nebankrutuotų, kurį laiką dirbtų stabiliai ir nesukeltų L. L. teisinių pasekmių, galėjo įkalbėti ieškovą tapti pajininku ir sutikti padėti daugiau pinigų ne į indėlį, o į pajų, taip gaunant didesnę palūkanų normą.T. Z. nurodė, kad nesutinka su tuo, jog turėtų atlyginti ieškovui patirtą žalą, kuri atsirado tik dėl paties ieškovo neatsakingų ir neapdairių veiksmų, siekiant išimtinai kuo didesnės ekonominės naudos sau. Ieškovo teiginiai, jog visi dokumentai buvo pasirašyti dėl apgaulės, yra prieštaraujantys paties ieškovo realiam elgesiui.T. Z. nurodė, kad ieškovas 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo prašo pripažinti niekiniais, kaip viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančius sandorius remiantis LR CK 1.81 str. Tačiau ieškovas neįrodė, kad teisės norma, kuriai prieštarauja minėti prašymai (sandoriai), yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas.T. Z. nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad T. Z. elgesys buvo tyčia nukreiptas nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį, sąmoningai nuslepiant itin reikšmingą sandoriams informaciją ir būtent tai lėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sutarčių sudarymą. Ginčijamos sutartys negali būti vertinamos, kaip sudarytos dėl apgaulės, vien dėl to, kad ieškovui atsirado neigiami ir nepalankūs šių sutarčių sudarymo padariniai.L. L. 2016-07-28 rašytiniuose paaiškinimuose susilaikė nuo savo asmeninės pozicijos pareiškimo teismui dėl pareikšto ieškinio, kol bus priimtas kasacinio teismo sprendimas baudžiamojoje byloje. Nurodė ir tai, kad ieškovas nėra sąžiningas teikdamas teismui reikalavimus dėl 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymų dėl pajinio įnašo papildymo pripažinimo negaliojančiais ir prašydamas pripažinti ieškovo ir atsakovės sudarytą 2012-07-23 ir 2012-10-23 sutartis indėlio sutartimis. Visi veiksmai tarp atsakovės ir ieškovo buvo reguliuojami T. Z.. Ieškovui buvo žinoma ir suprantama atliekamų su juo veiksmų esmė ir kryptingumas. Ieškovas, gaudamas tariamą apmokėjimą už indėlį vekselio pavidalu, negalėjo nesuvokti, kad tai nėra mokamos palūkanos už indėlį. Kol atsakovei nebuvo pradėtas bankrotas, dėl šios finansinės operacijos ginčo tarp šalių nebuvo. Ieškovo pasiteisinimai, kad dėl amžiaus, kalbos jam buvo nesuprantami su juo atliekami veiksmai, yra nepagrįsti. Teismas negali ginti asmens, kuris pats veikė nesąžiningai ir suprasdamas savo veiksmų turinį. Prašė konstatuoti, kad ieškovas nebuvo sąžiningas priimdamas tariamus palūkanų mokėjimus jam išduodant grynaisiais pinigais vekselių pavidalu.Bylos nagrinėjimo metu ieškovas, jo atstovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė, jo atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.Bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai nurodė, kad restitucija nagrinėjamoje byloje negalima, nes ieškovas gautų draudiminę apsaugą atgaline data nemokėjus indėlio draudimo.Bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens T. Z. atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai nurodė, kad nesutinka su kitų dalyvaujančių asmenų pozicija, kad ieškovas tiesiogiai turi reikšti ieškinį jam. Ieškovas turi teisę savo teises ginti ir civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Negalima tapatinti T. Z. ir L. L., nes tai nėra grupė susitarusių asmenų, jų pozicijos priešingos. T. Z. buvo jaunas, nepatyręs darbuotoja, o L. L. bandė jam suversti kaltę. Prašė nesuabsoliutinti prejudicinio ryšio tarp nagrinėjamos bylos ir baudžiamosios bylos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje vienuose procesiniuose dokumentuose nurodyta trečiojo asmens pavardė yra Z., o kituose Z. Teismui patikrinus jo duomenis Gyventojų registre, nustatyta, kad trečiasis asmuo yra Z. Todėl šis rašymo apsirikimas ištaisytinas, konstatuotina, kad visuose procesiniuose dokumentuose nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo yra T. Z. (LR CPK 276 str. 2 d.).Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-15 nutartimi KU „Švyturio taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Verslo konsultantai“. Klaipėdos apygardos teismo 2013-08-12 nutartimi BKU „Švyturio taupomoji kasa“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovas nebuvo įtrauktas į BKU „Švyturio taupomoji kasa“ kreditorių sąrašą. Administratorė tokį sprendimą, motyvavo tuo, kad ieškovas yra atsakovės pajininkas, o ne kreditorius.Nagrinėjama byla buvo sustabdyta (du kartus) tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-06-11 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-892-178/2015 konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai savo teisine galia turės įrodomąją ar prejudicinę teisinę reikšmę būsimam teismo sprendimui civilinėje byloje, nes baudžiamojoje byloje nagrinėjamos aplinkybės inter alia yra susijusios su apelianto civilinėje byloje ginčijamų 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymų sudarymo faktu, kurių vertinimo metu galbūt bus nustatinėjama, ar buvusių KU „Švyturio taupomoji kasa“ vadovų T. Z. ir L. L. apgaulingi veiksmai turėjo lemiamos reikšmės apelianto valiai juos pasirašant. Baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamoje civilinėje byloje įrodinėjimo faktu. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės bus svarbios nagrinėjamai civilinei bylai, nes buvusių atsakovės vadovų T. Z. ir L. L. galbūt neteisėtais veiksmais apeliantas (ieškovas) remiasi prašydamas 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo pripažinti negaliojančiais.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-158/2015: L. L. pripažino kalta pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 182 str. 2 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 3 d., 24 str. 4 d. ir 300 str. 1 d., 222 str. 1 d., 228 str. 1 d.; T. Z. pripažino kaltu pagal LR BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d., 228 str. 1 d. (2 epizodai), 300 str. 3 d. (2 epizodai) ; G. M. pripažino teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.Klaipėdos apygardos teismas 2016-03-03 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43-651/2016 pakeitė (nurodomi tik tie pakeitimai, kurie susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-09 nuosprendį. Panaikino T. Z. ir L. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką numatytą BK 182 str. 1 d. (dėl 855 500 Lt pasisavinimo) , padarė bendrininkų grupe. T. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 300 str. 3 d. (855 500 Lt) ir BK 300 str. 3 d. (144 500 Lt) į BK 300 str. 3 d. T. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 228 str. 1 d. (dėl 855 500 Lt) ir BK 228 str. 1 d. (dėl 144 500 Lt) į BK 228 str. 1 d.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-11-08 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-693/2016 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-09 bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-03-03 nuosprendžius pakeitė (nurodomi tik tie pakeitimai, kurie susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu): panaikino jų dalis dėl L. L. ir T. Z. pripažinimo kaltais padarius LR BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad G. M. turtas nebuvo pasisavintas. Šiuo atveju nuteistųjų iniciatyva buvo pakeistas tik G. M. pinigų teisinis režimas, tačiau jo turtu ir toliau disponavo ta pati kredito unija, pinigų neįgijo kitas juridinis ar fizinis asmuo (34 p.). Byloje nustatyta teisinė situacija leidžia daryti išvadą, jog byloje nustatytuose L. L. ir T. Z. veiksmuose, kuriais buvo pakeistas nukentėjusiojo G. M. turto teisinis režimas, nėra sukčiavimo sudėties objektyviojo požymio – svetimo turto įgijimo kito asmens naudai (35 p.). Todėl žemesniosios instancijos teismai nepagrįstai L. L. ir T. Z. pripažino kaltais padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, nes jų veiksmuose nėra visų būtinų minėtame straipsnyje numatytos veikos sudėties požymių (36 p.). Kvalifikuota sukčiavimo sudėtimi teismų aprašyti L. L. ir T. Z. veiksmai yra neteisėti, tačiau jie atitinka BK 228 str. 1 d. – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – sudėtį (37 p.).Prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti asmens nusikalstamų veiksmų padariniai (LR CPK 182 str. 3 d.). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kad nuteistieji L. L. ir T. Z., L. L. organizavus, o T. Z. atlikus vykdytojo veiksmus (pateikus nukentėjusiajam G. M. pasirašyti suklastotus dokumentus, kad neva šis asmuo savo valia nutraukia indėlio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sutartį ir šiuos pinigus padeda į pajaus sąskaitą siekdamas tapti kredito unijos pajininku), sąmoningai (tyčia) apgavo nukentėjusįjį G. M.. Be to, T. Z. analogiškus veiksmus atliko su nukentėjusiojo G. M. 144 500 L (41 850,09 Eur) indėliu. Teismai nustatė, kad apgaulė pasireiškė minėto asmens (ieškovo) suklaidinimu pateikus nukentėjusiajam suklastotus dokumentus, kuriuos G. M., nuteistųjų suklaidintas, pasirašė, nes, piktnaudžiaujant šio asmens pasitikėjimu, buvo įtikintas, kad pasirašo indėlio pratęsimo sutartį, kartu pateikiant vekselius tos pinigų sumos, kuri būtų nukentėjusiojo gauta už indėlio palūkanas. Nuteistųjų suklaidintas G. M. tapo kredito unijos pajininku, kurio pajus buvo 1 000 000 Lt (289 620,01 Eur). Nukentėjusysis G. M. buvo kredito unijos narys (turėjo 100 Lt pajų) – indėlininkas ir turėjo terminuoto indėlio sutarčių. Dėl kredito unijos vadovų L. L. ir T. Z. panaudotos apgaulės G. M. iš indėlininko tapo kredito unijos pajininku.Esant anksčiau nurodytoms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad pagrįsti ieškovo argumentai, jog 2011-12-28 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma buvo sudaryti apgaulės būdu ir neatitinka jo tikrosios valios (LR CPK 182 str. 3 d.).Atsakovė, tretieji asmenys teigia, kad ieškovo elgesys sudarant sandorį ir po jo sandorio sudarymo patvirtina paties ieškovo nesąžiningumą. Šie argumentai yra nepagrįsti. Visuma byloje esančių įrodymų leidžia teigti, kad L. L. ir T. Z. veiksmai turėjo lemiamos reikšmės apelianto valiai pasirašant 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo. Eliminavus iš pajininkų sąrašo ieškovo papildomai įsigytą pajų (nuo 2011-12-28 sudarė 855 000 Lt, o nuo 2012-07-23 sudarė 1 000 000 Lt) ir jį parodžius kaip indėlį, kredito unijos rodikliai – kapitalo pakankamumo (2012-01-01, 2012-04-01, 2012-07-01 ir 2012-10-01 pateiktose ataskaitose) bei likvidumo (2012-07-01 ataskaitose) nebūtų pakankami ir neatitiktų teisės aktų nustatytų minimalių dydžių. 2011-12-28 ieškovas į atsakovės patalpas buvo pakviestas, kokiu tikslu jis kviečiamas atvykti, ieškovas informuotas nebuvo, t. y. iniciatyva dėl pajinio įnašo papildymo priklauso ne ieškovui. 2012-07-23 ir 2012-10-23 tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudarytos ir terminuoto indėlio sutartys, indėlio suma – 1 000 000 Lt, indėlio terminas – 3 mėnesiai, indėlio palūkanos – 6 procentai. Šiose indėlio sutartyse buvo nurodytas ne terminuotos indėlio sąskaitos numeris, o pajaus sąskaitos numeris. Tokios sutartys, kokios buvo sudarinėjamos su ieškovu, su kitais klientais nebuvo sudarinėjamos. Ieškovui, nebeturinčiam indėlio, buvo mokamos palūkanos, išrašomi vekseliai, kurie nebuvo parodomi atsakovės buhalterinėje apskaitoje. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad ieškovo turima patirtis ir žinios naudojantis bankų bei kredito unijų paslaugomis yra nepakankama daryti priešingą išvadą (LR CPK 178, 185 str., CK 6.193–6.195 str.). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas buvo išskirtinis atsakovės klientas, jo indėlio suma buvo labai didelė (1 000 000 Lt), todėl tai, kad jo indėlio palūkanos sudarė 6 proc., nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovas buvo nesąžiningas. Juolab, kad atsakovės administracijos vadovas, įvertinęs indėlio dydį turėjo teisę padidinti esamą palūkanų dydį dar iki 1 procento.Ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (causa petendi; causa materialis; causa actionis). Pastarosios ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės sudaro faktinį ieškinio pagrindą. Be faktinio ieškinio pagrindo, yra skiriamas ir juridinis ieškinio pagrindas, t. y. konkrečios materialiosios teisės normos, kurios reglamentuoja ginčijamą materialinį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Pažymėtina, kad įstatymas ieškovą įpareigoja ieškinyje nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškovo ieškinyje nurodyto juridinio ieškinio pagrindo. Tokia teismo vaidmens teisinių santykių kvalifikavimo procese samprata nuosekliai plėtojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.).Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžiama įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-11 nutartis civilinėje byloje 3K-3-384/2009). Ieškovas prašo 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo pripažinti niekiniais, kaip viešajai ir gerai moralei prieštaraujančius sandorius (LR CK 1.81 str.). Nurodė, kad šie prašymai buvo sudaryti apgaulės būdu ir neatitinka jo tikrosios valios. Esant nurodytoms aplinkybėms ir įvertinus visumą byloje esančių duomenų, taip pat tai, kad prašymas dėl pajinio įnašo papildymo nėra draudžiamas įstatymo, nesant duomenų, kad apgaulę panaudojant prieš ieškovą buvo pažeista viešoji tvarka, teismas konstatuoja, kad nėra įstatyme nustatytų pagrindų 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo pripažinti niekiniais (LR CK 1.78 str. 3 d., 1.81 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju yra pagrindas 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo papildymo pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 str.).LR CK 1.91 str. 2 d. nustatyta, jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Teismas, įvertinęs tai, kad dėl atsakovės vadovų L. L. ir T. Z. panaudotos apgaulės ieškovas iš indėlininko tapo atsakovės pajininku, taip pat tai, kad ieškovo turtu (1 000 000 Lt) ir toliau disponavo atsakovė, konstatuoja, jog 2012-07-23 ir 2012-10-23 indėlių sutartys, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės, įsigaliojo ir jų pagrindu atsirado teisiniai padariniai šalims, t. y. ieškovas iš atsakovės pajininkų grąžintinas į indėlininkus. Toks restitucijos taikymas grąžina ieškovo ir atsakovės status quo.LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, kad Indėlininkas įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, (indėlių draudžiamasis įvykis - bankroto bylos iškėlimas indėlių draudimo sistemos dalyviui arba priežiūros institucijos sprendimas pripažinti indėlių draudimo sistemos dalyvį nemokiu, kai indėlių draudimo sistemos dalyvis dėl su savo finansine padėtimi susijusių priežasčių negali įvykdyti pagrįsto reikalavimo grąžinti indėlio ir yra pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu). To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad indėlių draudimo išmokos išmokamos, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis, per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas, priteisti iš atsakovės 289 620 Eur (1 000 000 Lt), yra perteklinis, todėl jo pagrindo tenkinti nėra.L. L. kaip kredito unijos administracijos vadovė, T. Z. kaip administracijos vadovo pavaduotojas, vadovas turėjo teisę veikti ir veikė atsakovės vardu panaudodami apgaulę, dėl kurios ieškovas iš indėlininko tapo atsakovės pajininku. Ši L. L. ir T. Z. apgaulė susijusi su atsakovės veikla. Todėl nepagrįsti trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentai, kad apie L. L. ir T. Z. panaudotą apgaulę prieš ieškovą nebuvo žinoma atsakovei, dėl to nėra pagrindo 2011-12-28 ir 2012-10-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinti negaliojančiais CK 1.91 str. pagrindu (CK 1.191 str. 6 d.). Kiti trečiojo asmens argumentai apie savo darbines funkcijas vykdžiusius darbuotojus ir valdybos narius yra teisiškai nereikšmingi, dėl to teismas atskirai nepasisako.Iš esmės dėl tų pačių motyvų, nurodytų sprendimo 44 punkte, atmestini ir atsakovės argumentai kaip nepagrįsti dėl to, kad ieškovo teisės turi būti ginamos reiškiant reikalavimus žalą padariusiems asmenims, o ne atsakovei.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-19 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-158/2015 nurodė, kad G. M. reikalavimų išsprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje turi reikšmės pareikšto civilinio ieškinio apskaičiavimui ir jo išsprendimui baudžiamojoje byloje, nes pripažinus 2012-10-23 sutartį indėlio sutartimi, G. M. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų išmokėti indėlio draudimą pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Teismas, norėdamas tiksliai apskaičiuoti civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje, turėtų atidėti bylos nagrinėjimą iki Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos baigties, tai neišvengiamai užvilkintų nagrinėjamos bylos, kuri jau vyksta ilgiau nei vieneri metai, procesą. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis BPK 115 str. 1 d. nuostatomis, G. M. pripažino teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė spręsti civilinio proceso tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovo teisės jau yra apgintos teismui konstatavus (baudžiamojoje byloje), kad šis turi teisę į civilinio ieškinio L. L. ir T. Z. patenkinimą ir jo reikalavimai atsakovei negali būti tenkinami.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad ieškovas turi teisę visą dėl ginčijamų sandorių patirtą žalą prisiteisti iš neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų. Šią ieškovo teisę pripažino teismas baudžiamojoje byloje. Šie trečiojo asmens argumentai yra pagrįsti, tačiau ši teisė neatima iš ieškovo teisės ir reikšti ieškinį nagrinėjamoje byloje. Imperatyvaus draudimo tam nėra.Trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikti paaiškinimai, kad ieškovas siekia ne realių sandorio negaliojimo pagrindų taikymo, o tik prisidengiant sandorio negaliojančiu institutu užsitikrinti teisę nesąžiningai gauti indėlių draudimo išmoką, yra subjektyvi jo nuomonė, kuri yra nepakankama atsisakyti ginti ieškovo teises nagrinėjamoje byloje.Ieškovas 2012-07-23 sudarė su atsakove indėlio sutartį, nurodydami indėlio sumą – 1 000 000 Lt, terminas – 3 mėnesiai, palūkanos – 6 procentai. Ši sutartis 2012-10-23 buvo pratęsta 3 mėnesiams tomis pačiomis sąlygomis. Todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad patenkinus ieškovo reikalavimą būtų pripažinta, kad ieškovas turi du indėlius po 1 000 000 Lt, iš viso 2 000 000 Lt. Dėl tų pačių argumentų nepagrįsti ir atsakovės argumentai, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas dėl pripažinimo indėlio sutartimi yra alternatyvus.Nagrinėjamoje byloje iš esmės tęsiamas ginčo, kilusio atsakovės bankroto byloje tarp bankroto administratoriaus ir ieškovo dėl to, kas yra ieškovas atsakovės pajininkas ar indėlininkas, nagrinėjimas. Esant nurodytoms aplinkybėms nepagrįsti trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentai, kad restitucija kaip sandorio negaliojimo pasekmė nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, pažeistų visų atsakovės kreditorių interesus. Priešingos teismo išvados prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes po bankroto bylos iškėlimo ieškovui būtų atimta galimybė ginčyti bankroto administratoriaus sprendimą dėl jo atsisakymo pripažinti indėlininku.Teismas įvertinęs nagrinėjamos bylos specifiką, taip pat tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra specialus subjektas, vienintelė įmonė Lietuvoje, draudžianti indėlius ir įsipareigojimus investuotojams, jos profesinė veikla yra susijusi su nauja prievole, kuri jai atsiranda nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškovo reikalavimus, dar ir tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atlyginęs kito asmens padarytą žalą turėtų teisę į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 str.), konstatuoja, kad atsisakyti taikyti sprendimo 42 p. nurodytą restituciją pagrindo nėra, nors ji ir sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam asmeniui, tai pagrįstai nurodė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pažymėtina ir tai, kad vien VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ subjektyvus paaiškinimas, jog minėtos restitucijos taikymas pablogina jos padėtį, nesant byloje kitų duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą, nėra pakankamas daryti tokią išvadą (LR CPK 178, 185 str.).Trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad 2011-12-28 ir 2012-07-23 prašymus dėl pajinio įnašo pripažinus negaliojančiais ir patvirtinus atsakovės skolą ieškovui, šios piniginės lėšos negali tapti indėlių draudimo objektu, nes trečiasis asmuo draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka, remdamasis draudėjo (atsakovės) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas, o ieškovas neturėjo indėlininko ir investuotojo, kuriems būtų taikoma draudžiamoji apsauga, statuso. Šie argumentai yra nepagrįsti, nes šiuo sprendimu ieškovui grąžinamas indėlininko, kuriam taikoma draudžiamoji apsauga, statusas (LR CK 1.95 str. 1 d., šio sprendimo 42 p.).Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų teismas atskirai nepasisako, nes jie yra teisiškai nereikšmingi.Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškinys yra tenkintinas iš dalies. Pripažintini negaliojančiais 2011-12-28 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymas dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma; pripažintina 2012-07-23 sutartis Nr. 50723/1 ir 2012-10-23 sutartis Nr. 56470 indėlių sutartimi; įtrauktinas ieškovas į BKU „Švyturio taupomoji kasa“ kreditorių sąrašą bei patvirtintinas ieškovo 289 620 EUR (1 000 000 Lt) kreditinis reikalavimas. Kita ieškinio dalis atmestina (LR CPK 178, 185 str.).Po bylos išnagrinėjimo iš esmės 2017-02-15 teisme gautas trečiojo asmens L. L. prašymas dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms trečiojo asmens prašymą atsisakytina priimti ir jis grąžintinas jį pateikusiam asmeniui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 6 000 Lt (1 737,72 Eur) advokato pagalbai apmokėti ir 591 Lt (375 Lt + 216 Lt; 171,17 Eur) žyminio mokesčio, iš viso 1 908,89 Eur. Išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio (iki 2015-03-19 galiojusi redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė turėjo 3 195,78 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio (iki 2015-03-19 ir po 2015-03-19 galiojusi redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio.Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo 10 113,05 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio (iki 2015-03-19 ir po 2015-03-19 galiojusi redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio.Duomenų apie kitų byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.Ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau teismas įvertinęs tai, kad iš esmės atmestas tik vienas išvestinis reikalavimas, kuriuo ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 289 620 Eur (1 000 000 Lt) sumą, taip pat tai, kad dėl šio reikalavimo esminio ginčo byloje nebuvo ir dėl jo nėra susidariusios byloje dalyvaujančių asmenų prašomos priteisti išlaidos, konstatuoja, kad yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 908,89 Eur (LR CPK 93 str.).Pažymėtina, kad ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės atstovo – bankroto administratoriaus – yra nepagrįstas, nes nėra tokio teisinio reglamentavimo, o atsakovės atstovas nėra savarankiškas byloje dalyvaujantis asmuo.Iš esmės taip pačiais motyvais, kurie nurodyti sprendimo 61 p., atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtos 10 113,05 Eur išlaidos priteistinos iš atsakovės (LR CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 str., teismas

nusprendžia:

rašymo apsirikimą ištaisyti, nurodyti kad visuose procesiniuose dokumentuose nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo yra T. Z..

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais 2011-12-28 prašymą dėl pajinio įnašo papildymo 855 500 Lt suma ir 2012-07-23 prašymą dėl pajinio įnašo papildymo 144 500 Lt suma. Pripažinti 2012-07-23 sutartis Nr. 50723/1 ir 2012-10-23 sutartis Nr. 56470 indėlių sutartimi. Įtraukti ieškovą G. M. į BKU „Švyturio taupomoji kasa“ kreditorių sąrašą bei patvirtintinas jo 289 620 Eur (1 000 000 Lt) kreditinis reikalavimas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Iš atsakovės BKU „Švyturio taupomoji kasa“ ieškovui G. M. priteisti 1 908,89 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Iš atsakovės BKU „Švyturio taupomoji kasa“ trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti 10 113,05 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiojo asmens L. L. prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo atsisakyti priimti ir prašymą grąžinti jį pateikusiam asmeniui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos teismą.