- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- e2A-912-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12003-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas, Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- J. P.
- Ieškovas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17171-947/2015 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui J. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, atsakovo J. P. priešieškinį ieškovei A. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, prievolės kreditoriui vykdymo, tretieji asmenys – Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarė R. I., A. K.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė:
1) nutraukti šalių santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. 436, pripažįstant atsakovą kaltu dėl santuokos iširimo. Po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę;
Šalies argumentai
2) nustatyti, kad santuokos nutraukimas tarp sutuoktinių J. P. ir A. P. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2004 m. liepos 1 d.;
3) priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini). Daug metų šalys gyveno normaliai, nors atsakovas niekada nerodė iniciatyvos, ką nors padaryti šeimos labui. Nepaisant šios aplinkybės, bendras šalių gyvenimas tęsėsi iki 2004 metų vasaros, kuomet ieškovė išvyko gyventi į užsienį, nes nebegalėjo taikstytis su atsakovo nuolatiniu girtavimu, psichologiniu ir fiziniu smurtu, jo neištikimybe. Santuokos metu šalys neįgijo nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto, kuris būtų dalijamas santuokos nutraukimo metu. Nuo 2004 m. liepos 1 d. sutuoktiniai neveda bendro ūkio. 2015 m. sausio 6 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. RI-58, 2015 m. sausio 6 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 7SU-4 ieškovė iš valstybės įsigijo 0,3005 ha žemės sklypą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šis turtas yra įregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Perkant šį nekilnojamąjį turtą, atsakovas notariškai patvirtintame 2015 m. sausio 6 d. sutikime nurodė, kad turtas perkamas iš ieškovei priklausančių asmeninių lėšų, todėl atsakovas ieškovei pretenzijų neturi ir ateityje nereikš. Į dalintino turto balansą neįtrauktinas ir nekilnojamasis turtas, kurį ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo paveldėjimo teisės pagrindu: 2008 m. rugpjūčio 14 d. Kauno rajono notarės R. S. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pagrindu (1986 m. rugsėjo 5 d. testamentas) ieškovė paveldėjo gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), ir 14,19 Lt įmoką už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Po A. K. mirties, ieškovė su dukra rūpinosi namu ir kitais pastatais, atsakovas neprisidėjo prie šio turto priežiūros. Visi tolimesni gyvenamojo namo pagerinimai buvo atlikti už ieškovės asmenines lėšas laikotarpiu nuo 2005 metų iki 2015 metų, kuomet sutuoktiniai nebegyveno kartu ir nebevedė bendro ūkio.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, pareiškė priešieškinį, kuriame prašė:
1) nutraukti šalių santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono civilinės metrikacijos biure, dėl abiejų sutuoktinių kaltės;
2) pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine J. P. ir A. P. nuosavybe;
3) jeigu teismas netenkintų reikalavimo pripažinti gyvenamąjį namą ir pastatą – ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine J. P. ir A. P. nuosavybe, priteisti iš A. P. J. P. naudai 11 765,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už A. P. asmeninio turto pagerinimą;
4) pripažinti negaliojančiu J. P. 2015 m. sausio 6 d. sutikimą, patvirtintą Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I., reg. Nr. IR-55;
5) pripažinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine J. P. ir A. P. nuosavybe;
6) po santuokos nutraukimo J. P. asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui priteisti: ½ (vieną antrąją) dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 29 037 Eur); ½ (vieną antrąją) dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 143 Eur); ½ (vieną antrąją) dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 4 547 Eur);
7) po santuokos nutraukimo A. P. asmeninės nuosavybės teise nuolatiniam naudojimui, tvarkymui, valdymui ir disponavimui priteisti: ½ (vieną antrąją) dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 29 037 Eur); ½ (vieną antrąją) dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 143 Eur); ½ (vieną antrąją) dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (dalies vidutinė rinkos vertė – 4 547 Eur);
8) skolinį įsipareigojimą kreditorei A. K. dėl 1 737,72 Eur (6 000 Lt) skolos grąžinimo pripažinti solidaria J. P. ir A. P. prievole;
9) po santuokos nutraukimo J. P. palikti prigimtinę pavardę „P.“, A. P. palikti santuokinę pavardę „P.“;
10) priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, gyveno kaip sutuoktiniai, nors ieškovė nuo 2004 metų vasaros reguliariai išvyksta uždarbiauti į užsienį. Tik 2014 metais atsakovas sužinojo, jog buvo apgautas ir santuokoje pastatytas gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas yra įregistruoti kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Dėl to šeimoje prasidėjo ginčai, nesutarimai, barniai, nuo 2015 metų šalys jau nebeveda bendro ūkio, santuokiniai ryšiai nutrūko. Po santuokos sudarymo šalys apsigyveno pas ieškovės tėvą B. B. adresu: (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyveno ir B. B. sesuo A. K. 1973 metais A. K. buvo išduotas leidimas naudotis žemės sklypu ir jame pagal projektą statyti mūrinį gyvenamąjį namą ir mūrinį sandėlį. A. K. buvo senyvo amžiaus ir sunkios sveikatos, todėl 1973 m. liepos 16 d. su šalimis susitarė, kad gyvenamojo namo ir sandėlio statybą A. K. patiki J. P. ir A. P. Šalys bendromis lėšomis įsipareigojo vykdyti statybas, o A. K. – pastatytą nekilnojamąjį turtą perleisti J. P. ir A. P. Gyvenamasis namas buvo pastatytas 1975 metais. Tais pačiais metais buvo pastatyti šulinys, kanalizacijos šulinys, aikštelė, baseinas, rūkykla, tvoros, stoginės. 1976 metais šalys pasistatė garažą, ūkinį pastatą, šiltnamį, katilinę, o 1988 metais – daržinę. Nors gyvenamasis namas ir jo priklausiniai buvo pastatyti dar iki A. K. mirties (duomenys neskelbtini), tačiau pastatų inventorizacija buvo atlikta tik 1997 m. rugpjūčio 25 d. Ieškovė nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą įregistravo 2008 m. rugpjūčio 14 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pagrindu, tačiau nuosavybės teisę įgijo nuo palikėjos A. K. mirties ((duomenys neskelbtini)). Visą šį laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą šalys iš esmės gerino sutuoktinių bendromis lėšomis ir atsakovo darbu. Iš viso santuokos metu atlikta remonto darbų už 23 530,72 Eur. Vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, gyvenamojo namo vertė – 58 074 Eur. Atlikus remonto darbus, kurių vertė sudaro beveik pusę gyvenamojo namo vertės, nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas. Dėl to ginčo turtas pripažintinas bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Netenkinus šio reikalavimo, iš ieškovės atsakovui priteistina 11 765,36 Eur dydžio piniginė kompensacija, nes atsakovas savo lėšomis ir darbu yra prisidėjęs prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo ir dėl to įgyja teisę gauti kompensaciją (CK 3.98 str.). Žemės sklypas buvo įregistruotas ieškovės asmenine nuosavybe 2015 m. sausio 6 d. atsakovo išduoto sutikimo, kuris buvo patvirtintas Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I., reg. Nr. ER-55, pagrindu, tačiau šis žemės sklypas nepagrįstai nurodytas kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, kadangi atsakovas buvo suklaidintas šalių dukters A. B., kuri nurodė, kad ieškovė savo nuosavybėn perka tik dalį žemės sklypo (1 arą). Iš tiesų žemės sklypas buvo įsigytas iš sutuoktinių bendrų lėšų: 2015 m. sausio 6 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte nurodyta, jog už perkamą žemės sklypą 14,19 Lt sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis 1992 m. rugpjūčio 6 d. ir 198,48 Lt, iš kurių išskaičiuota 170,2 Lt suma, sumokėta už žemės sklypo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Taigi 2015 m. sausio 6 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną ieškovė sumokėjo tik 28,28 Lt, ir tik minėtą sumą atsakovas norėjo pripažinti ieškovės asmeninėmis lėšomis. Dėl to žemės sklypas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dalintinas kaip santuokoje įgytas turtas. Siekdamas išsipirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1997 metais iš savo sesers A. K. atsakovas pasiskolino 6 000 Lt. Ši skola nėra grąžinta, skolinis įsipareigojimas A. K. pripažintinas solidaria šalių skola, kadangi minėta 6 000 Lt (1 737,72 Eur) suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu (rašymo apsirikimas ištaisytas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi) ieškinį patenkino iš dalies: santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Kauno rajono civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. 436, tarp J. P. ir A. P., nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei A. P. paliko santuokinę pavardę „P.“; po santuokos nutraukimo atsakovui J. P. paliko pavardę „P.“; nustatė, kad santuokos nutraukimas tarp sutuoktinių J. P. ir A. P. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2004 m. liepos 1 d., atmetė ieškinio reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, atmetė atsakovo J. P. priešieškinio reikalavimus.
Sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovė dėl atsakovo fizinio ir psichologinio smurtavimo, girtuokliavimo anksčiau nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo, nepaneigia prielaidos dėl tokio atsakovo elgesio šeimoje. Pažymėjo, jog vien tai, kad parodymus dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimoje (girtavimo, neištikimybės, nesirūpinimo šeima) teikė šalių šeimos nariai ir artimieji giminaičiai (šalių dukra A. B., anūkė E. B., atsakovo brolio našlė D. P., ieškovės pusseserė J. B.) nesudaro pagrindo jų parodymais netikėti, tačiau pagal teismų praktiką tokius parodymus turėtų patvirtinti ir rašytiniai įrodymai. Akcentavo, kad ieškovė nepateikė teismui kitų leistinų įrodinėjimo priemonių, kurių sisteminis vertinimas leistų teismui daryti išvadą, jog išimtinai tik dėl atsakovo kaltės nutrūko šalių santuoka. Nustatė, kad atsakovo pakviesti liudyti giminaičiai (atsakovo seserys M. B., T. K.) ir kaimynė (M. Č.) nurodė priešingas aplinkybes – liudytojos tvirtino atsakovo žodinius paaiškinimus, kad sutuoktiniai darniai gyveno, nekonfliktavo. Padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė teismui objektyvių įrodymų, jog dėl šeimos iširimo išimtinai yra kaltas tik atsakovas. Nusprendęs, kad faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo netinkamas ir visiškai skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, nenoras dėti pastangas, jog būtų išsaugota šeima, dėl ko sutriko tarpusavio bendravimas, bendras gyvenimas tapo negalimas (CK 3.27 str.), padarė išvadą, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Iš bylos šalių žodinių paaiškinimų ir liudytojų parodymų nustatė šeimos iširimo laiką – 2004 m. liepos mėnesį, kuomet ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į užsienio valstybę. Pažymėjo, kad atsakovo argumentus, jog sutuoktiniai gyveno kaip šeima, buvo vienas kitam artimi ir lojalūs iki pat 2015 metų, paneigia paties atsakovo žodiniai paaiškinimai: atsakovas pripažino, kad net sudėtingiausiais gyvenimo momentais, kuomet jam itin pablogėdavo sveikata, jis, nepasitaręs ir nepranešęs sutuoktinei, išvykdavo kelioms savaitėms gydytis privačiai, leisdavo savo pinigines santaupas medicininėms procedūroms ir pragyvenimui kitame mieste, atsakovas taip pat pripažino, kad jo sutuoktinė išvyko į užsienį uždarbiauti, nesitardama su juo. Sprendė, kad atsakovo nurodytas sutuoktinių epizodinis bendravimas, ieškovei lankantis jos gyvenamojoje vietoje Lietuvoje, dar neįrodo sutuoktinių bendro gyvenimo ir po 2004 m. liepos 1 d. Atsakovui pripažinus faktinę aplinkybę, kad ieškovė nuo 2004 m. liepos mėnesio išvyko uždarbiauti į užsienį ir į namus (duomenys neskelbtini) grįžta tik karts nuo karto, konstatavo, kad ieškovės prašymas nustatyti, jog santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo dienos, kada jie faktiškai nustojo kartu gyventi, t. y. nuo 2004 m. liepos 1 d., yra pagrįstas ir tenkintinas. Pabrėžė, kad, galiojant ir esant nenuginčytiems 1986 m. rugsėjo 5 d. A. K. testamentui, šio testamento pagrindu išduotam 2008 m. rugpjūčio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimui, nėra pagrindo atsižvelgti į atsakovo pretenzijas dėl paveldimo turto. Sutiko su ieškovės atstovės pozicija, kad atsakovas palikimo atsiradimo momentu turėjo per įstatyme nustatytą terminą ginti savo galimai pažeistas civilines teises ir turtinius interesus, o ne santuokos nutraukimo byloje įrodinėti, kad testatorės A. K. tikroji valia buvo turtą po mirties palikti ne asmeniškai savo dukterėčiai A. P., o dukterėčiai ir jos sutuoktiniui J. P. Nurodė, kad atsakovas savo žodinių paaiškinimų apie testatorės tikrąją valią nepatvirtino jokiais rašytiniais įrodymais (byloje atsakovas savo argumentus grindė 1973 m. liepos 16 d. sutartimi ir 1973 m. liepos 16 d. testamentu, kurie nebuvo sandorio šalių pasirašyti). Akcentavo, kad atsakovo pateiktos UAB „Daita“ lokalinės sąmatos Nr. S001 ir Nr. S002 nepatvirtina atsakovo žodinių paaiškinimų, kad visi sąmatose nurodyti namų valdos remonto darbai buvo atlikti sutuoktinių bendromis ar atsakovo asmeninėmis lėšomis laikotarpiais nuo (duomenys neskelbtini) (po testatorės A. K. mirties) iki 2004 m. liepos 1 d. ir nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad atsakovo pakviesti liudyti giminaičiai (seserys M. B., T. K.) ir kaimynė (M. Č.) liudijo apie statybos darbus, vykdytus dar esant gyvai namų valdos savininkei A. K., todėl šie liudytojų parodymai nepatvirtina lokalinių sąmatų duomenų. Lokalinių sąmatų duomenų, kuriais atsakovas grindžia savo turtinius reikalavimus, nepatvirtina ir byloje pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, išduoti laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) (testatorės A. K. mirties). Atsakovo žodiniai paaiškinimai, kad už 1996 metais parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), gautos piniginės lėšos buvo panaudotos namo rekonstrukcijos darbams, o ne kitiems šeimos poreikiams tenkinti, nėra pagrįsti kitais įrodymais. Pažymėjo, kad atsakovas neginčijo aplinkybės, jog ieškovė nuo 2004 metų vasaros užsienyje uždirbtas pinigines lėšas (jų dalį) investavo į namo remontą, o atsakovas nuo šio laikotarpio gyveno tik iš senatvės pensijos, nuo 2005 metų jis yra nedarbingas, jam yra nustatytas neįgalumas ir vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Konstatavo, kad atsakovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo naštos, t. y. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė teismui, kad atsakovas asmeninį sutuoktinės A. P. turtą pagerino iš esmės santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis, atsakovo asmeninėmis lėšomis ar darbu (CK 3.90 str.). Sprendė, kad atsakovas neįvykdė įrodinėjimo naštos ir dėl neturtinio pobūdžio reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovo 2015 m. sausio 6 d. sutikimą, patvirtintą Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I., reg. Nr. IR-55. Pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovui sandorį tvirtinusi notarė perskaitė ir išaiškino sandorio sąlygas, 2015 m. sausio 6 d. sutikime yra nurodyta aiškiai ir nedviprasmiškai, kad už asmenines ieškovės lėšas ir būtent asmeninės nuosavybės teise yra perkamas visas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o ne dalis šio žemės sklypo. Laikė, kad atsakovas neįrodė ir savo žodinių paaiškinimų, jog jis iš asmeninių lėšų mokėjo dalį žemės sklypo įsigijimo kainos, t. y. kad būtent savo, o ne mirusiosios A. K. investicinius čekius panaudojo 1992 m. rugpjūčio 6 d. Remdamasis tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 43 straipsnio 2 punktu, 58, 293 straipsniais, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ne tik sandorio sudarymą, bet ir realų sandorio vykdymą (pinigų perdavimą ir pan.), taip pat leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė aplinkybės, kad jo nurodyta 6 000 Lt suma buvo panaudota išimtinai šeimos poreikiams tenkinti, konstatavo, kad priešieškinio reikalavimas pripažinti solidaria sutuoktinių prievole grąžinti 6 000 Lt paskolą trečiajam asmeniui yra nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas J. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai ir nustatyta, jog santuokos nutraukimas tarp sutuoktinių J. P. ir A. P. jų turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2004 m. liepos 1 d., priimti naują sprendimą ir patenkinti atsakovo priešieškinį, atmesti ieškovės ieškinio reikalavimą, kuriuo prašoma nustatyti, kad santuokos nutraukimas tarp sutuoktinių J. P. ir A. P. jų turtinėms teisėms teisines teises sukėlė nuo 2004 m. liepos 1 d.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nevertintas faktas, kad A. K. ir šalys, gyvendami kartu, sukūrė jungtinės veiklos produktą, kurį tolimesnių įvykių pasekoje A. K. testamentu paliko ieškovei, nors 1973 metų susitarime buvo sudarytas, bet nepasirašytas susitarimas, kuriuo A. K. įsipareigojo parašyti testamentą abiejų sutuoktinių naudai. 1973 metais šio dokumento negalėjo parengti nei A. K., nei viena iš ginčo šalių, nes šio dokumento parengimas priskirtinas teisinį išsilavinimą turinčiam asmeniui. 1973 m. liepos 16 d. buvo paruošti du dokumentai – A. K. testamentas ir susitarimas, kad A. K. įsipareigoja turtą palikti šalims lygiomis dalimis. Dokumentai buvo paruošti notarinėje kontoroje, tačiau dėl šalims nežinomų priežasčių nebuvo pasirašyti. Vis dėlto šio dokumento pagrindu atsakovas ginčo turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pinigų investavimo faktas patvirtintas notaro paruoštame susitarime. Dėl to laikytina, kad tarp A. K. ir šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, kurie traktuotini kaip bendras įnašas bendram produktui sukurti. Nėra reikalaujama, kad bendrai gyvenančių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo būtų rašytinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Liudytojai patvirtino faktą, kad mirusioji ir šalys vedė bendrą ūkį nuo 1971 metų. Labiau vertinti liudytojų, kurios yra ieškovės geriausios draugės ir/ar giminaitės, liudijimai. Šios liudytojos gali būti suinteresuotos bylos baigtimi, todėl jų parodymai vertintini kritiškai, be to, jie prieštarauja vieni kitiems.
2. Rašytiniais įrodymais nepagrįsti ieškovės teiginiai apie atsakovo girtavimą, smurto naudojimą, neištikimybę. Nevienodai vertinti liudytojų parodymai, t. y. anūkės, kuri svarstytinu metu buvo mažametė, paliudijimas vertintinas kaip pagrindinis argumentas, o atsakovo pakviestų liudytojų parodymai buvo vertinti neobjektyviai. Ieškovė, teigdama, kad atsakovas kėlė grėsmę jai, jų nepilnametei dukrai, vėliau ir anūkei, sau prieštarauja, nes 2004 metais išvyko į Airiją, palikdama kartu su atsakovu gyventi dukters šeimą, leido atsakovui gyventi nekilnojamame turte, juo disponuoti, jį valdyti. Įvertintinas faktas, kad ieškovė teigė, jog atsakovas alkoholį vartojo ir iki santuokos sudarymo, todėl ji galėjo santuokos nesudaryti ir/ar nutraukti santuoką žymiai anksčiau. Liudytojai parodė, kad pati ieškovė bendro santuokinio gyvenimo su atsakovu metu turėjo nesantuokinių ryšių, be to, 2004 metais išvyko gyventi į užsienį, palikdama šeimą, todėl, remiantis CK 3.60 straipsnio 3 dalimi, preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Kitų įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Atsakovo rūpinimąsi šeima ir jos interesais įrodo seniūnijos išrašai apie atsakovo šeimos ūkį, kuriuose nurodyta, kad J. P. su šeima gyveno A. K. namų valdoje, laikė gyvulius, papildomai šiltnamyje augino rožes. Dėl to nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovas visiškai nesirūpino šeima. Be to, (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė D. G. patvirtino, kad kaimynų nusiskundimų dėl J. P. elgesio seniūnija nėra gavusi, J. P. yra charakterizuojamas teigiamai. Nevertintas faktas, kad J. P. visada aktyviai sportavo. Ieškovės pozicija dėl to, kada iširo sutuoktinių gyvenimas, jie nustojo vesti bendrą ūkį, civilinėje byloje buvo nenuosekli. Tik liudytojos A. B. ir E. B. nurodė, kad šalys kartu nevedė bendro ūkio nuo 1996 metų. Kiti liudytojai tokių aplinkybių nepatvirtino. Santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, jos išsaugoti nebuvo įmanoma, bet santuokos nutraukimo momentas turi būti traktuojamas nuo Kauno apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo ieškovės išvykimo į užsienį datos, nes ieškovė nepasirašė separacijos sutarties, jos neįregistravo Vedybų registre. Dėl to santuokinio turto balansas turėjo būti sudaromas ieškinio padavimo momentui, pateikiant visus duomenis apie turimą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, sąskaitose esančias lėšas.
3. Neatsižvelgta, kad ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės atsakovo lėšomis ir darbu. Dėl to yra visos aplinkybės taikyti CK 3.90 straipsnio 1 dalį, pripažįstant ieškovės vardu įregistruotą ginčo turtą bendrąja jungtine šalių nuosavybe.
4. Pažeista pareiga įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, netinkamai ištirti ir įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, netinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklostę santykiai. Nevertintas atsakovo alternatyvus reikalavimas –netenkinus reikalavimo pripažinti nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turėjo būti tenkintamas atsakovo reikalavimas priteisti atsakovui iš ieškovės 11 765,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ieškovės asmeninio turto pagerinimą, kuris buvo gerinamas nuo A. K. mirties (duomenys neskelbtini) iki 2014 metų. Atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo dienos gyveno ginčo turte, mokėjo mokesčius, šį turtą administravo. Atsakovas savo lėšomis ir darbu yra prisidėjęs prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimo ir dėl to įgyja teisę gauti kompensaciją (CK 3.98 str). Atsakovas neginčija fakto, kad ieškovė 2004 metais išvyko į užsienį, tačiau nesutinka, kad nuo to laiko šalys nebevedė bendro ūkio, nes jų pajamos visą laiką buvo bendros. Po A. K. mirties buvo atlikti šie statybos ir/ar rekonstrukcijos darbai: iki 2004 metų pastatyti metaliniai vartai, pakeisti langai, durys, sudėtos raudonmedžio grindys, perdažytos lubos, tapetais išklijuotos sienos; 2007 metais pakeista gyvenamojo namo stogo danga; 2008 metais pakeistas šildymo katilas, kainavęs 3 000 Lt (868,86 Eur); 2010 metais rekonstruotas ūkinis pastatas, šiltnamis, antrame aukšte sienos išklijuotos tapetais, pirmojo aukšto vonios patalpoje buvo išklotos naujos plytelės, pakeista vonia, tualetas, pakeista kanalizacija rūsyje (šiems darbams atsakovas nurodė davęs 1 000 Lt (289,62 Eur); 2014 metais rudenį iš lauko pusės subetonuoti laiptai. Kadangi dalis darbų buvo vykdomi ūkio būdu, atsakovas negalėjo pateikti visų tam reikalingų dokumentų. Statybos remonto darbai nėra atsakovo ūkinės komercinės veiklos sritis, todėl jam sunku pagrįsti visas dėl remonto turėtas išlaidas. Atsakovas pateikė dokumentus ir išrašus apie gautas pajamas nuo 1991 metų, kurios įrodo faktą, kad atsakovas visą darbingą amžių dirbo, turėjo darbines pajamas, kurios buvo investuojamos į kuriamą santuokinį turtą. Tai patvirtina, jog atsakovas buvo pajėgus finansuoti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos ir/ar remonto darbus. Nėra duomenų apie ieškovės gautas pajamas iki 2004 metų, taip pat nėra rašytinių įrodymų, kad ieškovė visus remonto ir nekilnojamojo turto pagerinimo darbus atliko savo lėšomis. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir liudytoja A. B. teigė, kad visi nekilnojamojo turto pagerinimo darbai buvo atlikti ieškovės ir liudytojos A. B. lėšomis, tačiau, kaip teigia liudytoja T. K., šį faktą pripažįsta ir liudytoja A. B., pastaroji nedirbo, nes augino vaikus. Ieškovė santuokos metu dirbo (duomenys neskelbtini), namuose audė juostas, pagalvėles, servetėles, todėl pagal to meto įkainius jos atlygis buvo labai nedidelis. Dėl to tikėtina, kad ieškovė ir liudytoja A. B. neturi įrodymų apie lėšų kilmę, kuriomis buvo apmokėtos ieškovės pateiktos sąskaitos. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai pirko statybines medžiagas, atliko kitas paslaugas. A. K. nepasirašytas susitarimas buvo pagrindu ir motyvacijos objektu atsakovui remtis kaip nuosavybės dokumentu, kad ateityje jis įgis teisę į nekilnojamąjį turtą. Atsakovas su ginčo turtu elgėsi kaip savininkas, t. y. jį statė, remontavo, rekonstravo, išlaikė, rūpinosi kaip savu turtu, įskaitant, bet neapsiribojant, 1997 m. birželio 13 d. atsakovas už 37 000 Lt pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šiuos pinigus investavo į ginčo objektą. Tik 2014 metais atsakovas sužinojo, kad turtas įregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. Liudytojai patvirtino faktą, kad ir kokius santykius turėdami sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, statė, remontavo ir rekonstravo pastatus. Iš pridėtų kvitų datų matyti, kad prekėms apmokėti buvo panaudotos bendros lėšos. Liudytojai taip pat parodė, kad atsakovas prisidėjo prie gyvenamojo namo įrengimo savo darbu. Priimant sprendimą, padaryta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) prieštaraujanti išvada, jog asmuo, visą santuokinį gyvenimą investuodamas į sutuoktinio asmeninį turtą, neturi teisės gauti piniginės kompensacijos.
5. Liudytojos A. B. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip turinčio turtinį suinteresuotumą bylos baigtimi asmens. Ši liudytoja siekia padėti savo motinai pasiekti pareikštų reikalavimų patenkinimą, kadangi bijo, jog jos tėvui priteisus dalį nekilnojamojo turto, kuriame ji pati gyvena, atsakovas šią dalį parduos ir tai iš esmės pakenks jos gyvenimo sąlygoms ir interesams. Be to, ji nepateikė teismui nė vieno konkretaus fakto iš tėvų gyvenimo. E. B. rašytiniai parodymai taip pat turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi ši liudytoja yra liudytojos A. B. dukra, taip pat turinti tiesioginį turtinį suinteresuotumą išlaikyti gyvenamąjį namą tik ieškovės nuosavybėje. Ieškovės kviesta liudytoja D. P. bendraudavo daugiau su ieškove, su atsakovu beveik nebendravo po savo sutuoktinio mirties 1972 metais, be to, Lietuvoje negyveno 1999–2002 metais, todėl jos teiginiai, kad šalys kartu negyvena nuo jų dukters vestuvių yra paremti vien tik ieškovės pasakojimais. Liudytojos D. P. ir atsakovo santykių priešiškumą patvirtina pateiktas atsakovo pareiškimas policijai apie liudytojos smurtą ir grasinimus, todėl ir šios liudytojos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Liudytojos M. B., T. K., M. Č., J. B. paliudijo nemačiusios šalių konfliktuojančių, nurodė manančios, kad šalys gyveno kaip šeima ir po ieškovės išvykimo į užsienį. Atsakovas nuosekliai įrodinėjo, jog tik 2014 metais paaštrėjo šalių konfliktai, šalys iš esmės pažeidė lojalumo, tarpusavio pagarbos, paramos pareigas, todėl sutuoktinių bendras gyvenimas tapo negalimas būtent tada, o ne 2004 metais.
6. Nepagrįstai spręsta, kad atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų sandorio, t. y. 6 000 Lt pasiskolinimą iš A. K., sudarymą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog santuokos metu šalių šeimos poreikiams tenkinti buvo skolinamasi iš trečiųjų asmenų. Apie šią faktinę aplinkybę prasitarė liudytoja A. B., kuri paliudijo, kad ieškovė yra skolinusis pinigų šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas nurodė konkrečias aplinkybes, kad pinigus skolinosi siekdamas išpirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors sutartis nebuvo sudaryta raštu, tačiau sandorio šalys, t. y. paskolos davėjas (A. K.) ir paskolos gavėjas (atsakovas), neginčijo fakto, kad paskolos sutartis buvo sudaryta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ginčo statinių statybos metu galiojo 1964 metų redakcijos civilinis kodeksas, kurio 472–475 straipsniai reglamentavo jungtinę veiklą. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus ir įrodinėti ne tik susitarimo buvimą su A. K. bei A. ir J. P. šeima dėl bendro turto kūrimo, A. P. ir J. P. šeimos prisidėjimą prie bendro turto kūrimo, bet taip pat pareikšti reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline A. K. ir A. P. bei J. P. nuosavybe. Tokio reikalavimo atsakovas nereiškė. A. P. vadovavosi 1973 m. liepos 16 d. sutartimi, kurios A. K. ir šalys nėra pasirašę. Atsakovas niekuo neprisidėjo prie A. K. vykdomų statybos darbų. Su A. K. bendras ūkis nebuvo vedamas, kitaip negalėjo būti, nes A. K. santykiai su atsakovu nebuvo normalūs dėl atsakovo netinkamo elgesio su ja, tai patvirtino byloje apklausti liudytojai. Ginčo turtas nuosavybės teise A. K. vardu buvo įregistruotas po jos mirties (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas neginčijo nuosavybės įregistravimo pagrindo. Santuokos metu šalys neįgijo jokio nekilnojamojo ar registruotino turto. Ieškovė po A. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) paveldėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, šis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.), todėl, nutraukiant santuoką, atsakovas į jį neturi jokių teisių. Atsakovas neginčijo A. K. nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo, jos testamento, ieškovei išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, kuris yra nuosavybės įregistravimo pagrindas. Nesant panaikintiems nuosavybės atsiradimo pagrindams, kuriais nuosavybės teisės įregistruotos tik ieškovės vardu, atsakovo reikalavimai dėl nurodyto nekilnojamojo turto padalijimo lygiomis dalimis pagrįstai atmesti. Atsakovas patikslintame priešieškinyje prašė gyvenamąjį namą ir pastatą – ūkinį pastatą pripažinti sutuoktinių jungtine nuosavybe, nereiškė reikalavimų dėl kitų pastatų – garažo, katilinės, daržinės, kiemo statinių, todėl taikytini CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Atsakovas neįrodė, kad ginčo turtas pagerintas jo lėšomis ar darbu. Ieškovės po A. K. mirties paveldėtas nekilnojamasis turtas buvo gerintas 2007–2014 metais, ieškovei užsienyje uždirbus pinigų ir jau nebevedant nei bendro ūkio, nei santuokinio gyvenimo su atsakovu nuo 2004 m. liepos 1 d. A. K. mirė (duomenys neskelbtini), ieškovė jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą paveldėjo 2008 m. rugpjūčio 14 d., nuo 1996 metų iki 2007 metų ginčo pastatams nebuvo atlikta jokių pagerinimo darbų. Visi darbai, nurodyti UAB „Daita“ lokalinėje sąmatoje Nr. S002, atlikti 2007–2014 mėtais ieškovės asmeninėmis lėšomis, jai jau negyvenant su atsakovu ir nevedant bendro ūkio. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visi 2007–2014 metais įvykdyti pagerinimo darbai buvo atlikti tik ieškovės užsakymu ir jos asmeninėmis lėšomis. Atsakovo pakviesti liudytojai (seserys M. B. ir T. K., kaimynė M. Č.) liudijo apie statybos darbus, vykdytus dar esant gyvai namų valdos savininkei A. K., todėl UAB „Daita“ sudarytų lokalinių sąmatų duomenų šie liudytojų parodymai nepatvirtino. Lokalinių sąmatų duomenų, kuriais atsakovas grindžia savo turtinius reikalavimus, nepatvirtina ir byloje pateikti atsakovo statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, išduoti laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) (A. K. mirties). Atsakovas prašyme dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pats nurodė, kad nuo 2005 metų yra nedarbingas ir vienintelės jo pajamos yra 309,92 Eur pensija. 2015 m. gruodžio 11 d. teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo nurodyti bendrovių, kurios atliko pagerinimo darbus 2007–2014 metais, pavadinimų, iš kur šios bendrovės. Jis teigė, kad ieškovė, grįžusi iš užsienio, turėjo pinigų, o jis iš pensijos kiek galėjo, tiek davė. Taip pat atsakovas teigė, kad gydėsi privačiai, mėnesiui jo gydymo išlaidos sudarė iki 3 000 Lt. Tai paneigia jo galimybę prisidėti prie pagerinimo darbų, nes jo asmeninės išlaidos gaunasi didesnės nei pajamos. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad per daugiau nei 10 metų jis bent palaikė ryšius su ieškove. Ieškovei 2004 metais išvykus į užsienį, jai priklausantį turtą prižiūrėjo ten gyvenanti šalių dukra A. B., kuri buvo sukūrusi šeimą, o ginčo turto išlaikymui pinigus dukrai siuntė ieškovė. Atsakovui buvo leista gyventi ginčo valdoje, tačiau jis privalėjo pats pirkti kurą. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Jį pardavus, gauti pinigai buvo atiduoti vienintelei dukrai A. P. – B. kaip dovana vestuvių proga. Nei atsakovas, nei kreditorė A. K. nepateikė duomenų apie sutarties sudarymą, nenurodė konkrečios sutarties sudarymo datos. Tai, kad paskolos davėjas (A. K.) ir paskolos gavėjas (atsakovas) neginčija fakto, kad tokia paskolos sutartis buvo sudaryta, nesudaro pagrindo teismui skolinį įsipareigojimą pagal tokią sutartį pripažinti solidaria šalių prievole.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. K. prašo jį patenkinti. Nurodo, kad 1996 metais atsakovui, kaip tremtiniui, buvo paskirtas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 1997 m. birželio 6 d. atsakovas turėjo sudaryti ir pasirašyti nurodyto buto privatizavimo sutartį, kurios pagrindu turėjo sumokėti 23 000 Lt. Šalys šios sumos neturėjo, todėl dalį skolinosi iš giminaičių, t. y. A. K. ir vyriausiosios sesers sutuoktinio K. B., kuris šiuo metu yra miręs. Šalys pageidavo pasiskolinti didesnę pinigų sumą, tačiau A. K. tuo metu turėjo tik 6 000 Lt, kuriuos ir paskolino. Perduodant pinigus buvo abu sutuoktiniai, tačiau rašytinės sutarties nesudarė, kadangi yra artimi giminės. Šalys pažadėjo, kad, privatizavę butą, jį parduos ir grąžins pinigus, tačiau to nepadarė. Atsakovas paaiškino, kad sandorio pasirašymo metu pinigus paėmė ieškovė ir investavo į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). Apie šeimos poreikį skolintis pinigus patvirtino ir liudytoja M. B., nurodžiusi, kad sutuoktiniai pinigus skolinosi iš jos sutuoktinio K. B. Neatsižvelgta į faktą, kad A. K. buvo ne tik liudytoja, bet kreditorė. Tai įrodo, kad abi sandorio pusės patvirtino sudarytos žodinės sutarties faktą.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl turto padalijimo nutraukiant santuoką bei dėl termino, nuo kada santuokos nutraukimas sukėlė teisines pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms.
Apeliantas (atsakovas) nesutinka su teismo priimtu sprendimu dėl turto dalybų ir skolinių įsipareigojimų bei teigia, kad santuokos nutraukimo momentas turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne nuo ieškovės išvykimo į užsienį datos, motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.
Dėl naujų įrodymų
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 324 str. 3 d.). Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (diplomus, padėkos, garbės raštus, charakteristiką, įrašus iš šeimos knygos). Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus apelianto rašytinius įrodymus, sprendžia, jog šiais įrodymais iš esmės yra papildomas apeliacinis skundas, o tokie veiksmai pagal CPK 323 straipsnio nuostatas nėra leidžiami. Be to, apeliantas, teikdamas naujus įrodymus, neteikia prašymo juos priimti, nenurodo, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, kodėl iškilo būtinybė juos pateikti apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl momento, nuo kurio atsirado padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms nutraukiant santuoką
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys nustojo kartu gyventi ir šeima faktiškai iširo nuo 2004 m. liepos 1 d., kai ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į užsienio valstybę, nustatė, kad būtent nuo šios datos santuokos nutraukimas sukėlė pasekmes šalių turtinėms teisėms. Apelianto teigimu, santuokos nutraukimo momentas turi būti traktuojamas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo ieškovės išvykimo į užsienį datos, nes ieškovė jokios separacijos sutarties nepasirašė, jos neįregistravo vedybų registre.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, pritaria pirmosios instancijos teismui iš įrodymų visumos padariusiam išvadą, kad šeima nagrinėjamu atveju iširo nuo tada, kai ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į užsienio valstybę.
Pagal bendrąją taisyklę santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (CK 3.67 str. 1 d.). Tačiau minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, jog teismas nustatytų, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 str. 1 d.) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 str. 1 d.). Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai, gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013; 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-916/2015).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei 2004 m. liepos 1 d. išvykus į užsienio valstybę gyventi ir dirbti, šalys faktiškai nustojo kartu gyventi ir šeima iširo. Teismas, pagal vidinį įsitikinimą įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, nesant jas paneigiančių patikimų ir pakankamų įrodymų, atsakovo nurodytas aplinkybes, tinkamai taikė CPK 175 ir 185 straipsnių nuostatas ir teisiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas faktiškai nustojo kartu gyventi 2004 m. liepos 1 d. Teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo įtaką sutuoktinių turtinėms teisėms ir sprendė, kad santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo 2004 m. liepos 1 d.
Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe
Dėl jungtinės veiklos
Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinį, kuriame jis prašė pripažinti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine nuosavybe ir padalinti po ½ dalį; netenkinus šio reikalavimo, priteisti 11 765,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už A. P. asmeninio turto pagerinimą.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad A. K. ir šalys (A. P. ir J. P.) gyvendami kartu sukūrė jungtinės veiklos produktą, kurį tolimesnių įvykių pasekoje A. K. testamentu paliko ieškovei A. P., nors 1973 metais buvo sudarytas, bet nepasirašytas susitarimas, kuriuo A. K. įsipareigojo parašyti testamentą abiejų sutuoktinių naudai, tačiau toks dokumentas pasirašytas nebuvo. Apeliantas teigia, kad šio dokumento pagrindu jis ginčo turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o pinigų investavimo faktas patvirtintas notaro paruoštame susitarime. Esant šioms aplinkybėms traktuotina, kad tarp A. K. ir P. šeimos buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, kurie traktuotini kaip bendras įnašas bendram produktui sukurti. Be to, apylinkės teismas nevertino mirusiosios A. K., ieškovės ir atsakovo bendro gyvenimo įrodymų, nors, pasak apelianto, liudytojai patvirtino faktą, kad mirusioji ir šalys vedė bendrą ūkį nuo 1971 metų.
Teisėjų kolegija su apelianto teiginiais dėl jungtinės veiklos fakto sutikti negali.
Šioje byloje nustatyta, kad ginčo pastatai, į kuriuos pretenduoja apeliantas, pastatyti 1975 ir 1976 metais. Žemės sklypas suteiktas bei leidimas statybai buvo išduotas A. K. Ginčo statinių statybos metu galiojo 1964 metų redakcijos Civilinis kodeksas, kurio 472 straipsnio 1 dalyje apibrėžta jungtinės veiklos sutarties sąvoka – jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, kaip antai: pastatyti ir eksploatuoti tarpkolūkinę arba valstybinę-kolūkinę įmonę ar įstaigą, neperduodamą operatyviai tvarkyti organizacijai, kuri yra juridinis asmuo, pastatyti vandens ūkio įrenginius ir įtaisus, nutiesti kelius, pastatyti sporto įrenginius, mokyklas, gimdymo namus, gyvenamuosius namus ir pan. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendri reikalai tvarkomi bendru jų susitarimu (CK 473 str. 1 d.). Pasiekti tikslui, nurodytam šio Kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (474 str. 1 ir 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 str.). Tačiau tuo pačiu tokio pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti konkretų turtą, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise, sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-410/2011). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo į bylą pateiktais, neaišku kieno ir kada surašytais, nepasirašytais 1973 m. liepos 16 d sutartimi ir testamentu. Patikimų įrodymų (tokiais nelaikytini atsakovo seserų parodymai), kad J. P. prisidėjo prie A. K. vykdomų statybos darbų, kad su A. K. buvo vedamas bendras ūkis, byloje nėra. Sutiktina su ieškove, kad atsakovas turėjo pateikti įrodymus ir įrodinėti ne tik dvi būtinas sąlygas – A. K. ir ieškovės ir atsakovo šeimos susitarimo buvimą dėl bendro turto kūrimo; A. P. ir J. P. šeimos prisidėjimą prie bendro turto kūrimo, bet ir pareikšti reikalavimą dėl pripažinimo nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo ir ūkinio pastato bendrąja daline A. K. ir A. P. su J. P. nuosavybe. Tačiau toks reikalavimas byloje nebuvo reiškiamas, todėl apelianto argumentai, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog A. K. ir ieškovė A. P. bei atsakovas J. P. sukūrė jungtinės veiklos produktą, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl turto padalijimo, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, kompensacijos priteisimo
Atsakovas patikslintame priešieškinyje prašė nekilnojamąjį turtą, t. y. turtą, kurį pastatė A. K. ir po to jį paveldėjo A. P., pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe; teismui atmetus šį reikalavimą, prašė priteisti iš A. P. 11 765,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už A. P. asmeninio turto pagerinimą.
Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti turto padalijimo klausimus (CK 3.59 str.). Dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinių asmeninis turtas (CK 3.118 str.). Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo ir sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, yra pripažįstamas asmeniniu sutuoktiniu turtu (CK 3.89 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymų leidėjas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.) ar kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingas yra turto įgijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2005).
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kitus namų valdos statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovė įgijo po A. K. mirties 2008 m. rugpjūčio 14 d. paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto pagal 1986 m. rugsėjo 5 d. A. K. testamentą, pagrindu. Žemės sklypą ieškovė įsigijo 2015 m. sausio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir tos pačios dienos turto perdavimo akto pagrindu. Nors žemės sklypas įgytas esant nenutrauktai santuokai, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalių santuoka iširusi nuo 2004 m. liepos 1 d., be to, sklypas įgytas turint apelianto sutikimą ieškovei sklypą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Minėtas nekilnojamasis turtas registruotas ieškovės vardu. Tik nuginčijus pagrindus, kuriais remiantis padaryta teisinė registracija, gali būti panaikinta pati teisinė registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civ ilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2008; 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. spalio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-291/2010; kt.). Atsakovas byloje neginčijo nei testamento, nei paveldėjimo teisės liudijimo, kurių pagrindu ieškovė įgijo ginčo statinius. Kadangi nepanaikinti nuosavybės atsiradimo pagrindai, kuriais nuosavybės teisės įregistruotos tik A. P. vardu (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus dėl ginčo statinių padalijimo lygiomis dalimis tarp sutuoktinių.
Apelianto teigimu, yra visos aplinkybės taikyti CK 3.90 straipsnio 1 dalį, pripažįstant ieškovės A. P. paveldėtą turtą bendrąja jungtine ieškovės A. P. ir atsakovo J. P. nuosavybe, nes šis turtas buvo pagerintas iš esmės santuokos metu 1996-2014 metais, atsakovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie šio turto pagerinimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas kelia naujus reikalavimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos patikslintame ieškinyje atsakovas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe prašė pripažinti tik gyvenamąjį namą ir pastatą - ūkinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodo, kad bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe pripažintini ir kiti statiniai: garažas, katilinė, daržinė, šiltnamis, kiemo statiniai. Kadangi jis tokių reikalavimų pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl teismas atsakovo reikalavimus išnagrinėjo neperžengdamas pareikštų reikalavimų ribų (CPK 265 str. 2 d.). Kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme draudžiama (CPK 312 str.).
Sutiktina su apeliantu, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita), nes tai numatyta įstatyme (CK 3.90 str. 1 d.). Tačiau civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Todėl pareiga įrodyti savo priešieškinio reikalavimo pagrįstumą nagrinėjamu atveju tenka būtent atsakovui, t. y. jo pareiga įrodyti, kad jis turėjo pakankamas pajamas, jomis ir savo darbu prisidėjo prie turto pagerinimo ir turtas buvo pagerintas iš esmės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – tiek rašytinius (lokalines sąmatas, statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus), tiek žodinius atsakovo, ieškovės paaiškinimus, liudytojų parodymus). Lokalinių sąmatų duomenų, kuriais apeliantas grindžia savo turtinius reikalavimus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina ir byloje jo pateikti statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, išduoti iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki A. K. mirties (1979 m. birželio 28 d. išlaidų važtaraštis, išrašytas P. dėl skylėtų plytų pirkimo, tačiau, kaip matyti iš kitų byloje esančių įrodymų, ginčo pastatų statybos baigtos 1975-1976 metais, 1976 metais ūkinis pastatas pastatytas panaudojus baltas neskylėtas plytas; iš 1973 m. liepos 18 d. važtaraščio dėl lentų pirkimo matyti, kad lentos vežtos į (duomenys neskelbtini) kaimą, tačiau ginčo pastatai yra (duomenys neskelbtini) kaime; pateiktas 1984 m. rugsėjo 5 d. cemento pirkimą patvirtinantis įrodymas, nors nenustatyta, kad tuo metu vyko ginčo statinių statybos ar pagerinimo darbai; 2010 m. birželio 4 d. ir 2011 m. vasario 14 d. UAB „Gerunda“ komerciniai pasiūlymai Nr. 100604011 ir Nr. 110209003 nepatvirtina, kad atsakovas būtų pirkęs nurodytas prekes ir sumokėjęs pinigus ir šios statybinės prekės buvo panaudotos darbų pagerinimui, nes tai yra tik pasiūlymas; anglių įsigijimo ir pristatymo važtaraščiai nesusiję su turto pagerinimu; UAB „Rekesa“ išrašyta sąskaita išankstiniam apmokėjimui nepatvirtina, kam ji išrašyta, ar ji apmokėta).
Apelianto teigimu, šalių dukros, anūkės, jo brolio žmonos D. P. parodymai vertintini kritiškai, nes dukra ir anūkė yra suinteresuotos bylos baigtimi, o D. P. daugiau bendravo su ieškove. Tačiau pastebėtina, kad liudytojos M. B. ir D. K. yra apelianto seserys, todėl manytina, kad jos taipogi suinteresuotos padėti broliui, ką apklausiama tvirtino šalių dukra A. B.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktą, kad šalys bendro ūkio nevedė nuo 2004 metų. Pasak apelianto, jis iki teismo sprendimo priėmimo dienos gyveno ginčo turte, mokėjo mokesčius, šį turtą administravo. Fakto, kad ieškovė 2004 metais išvyko į užsienį, apeliantas neginčija. Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalių santuoka faktiškai iširusi nuo 2004 m. liepos 1 d. teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi, todėl nesikartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad, apeliantas, gyvendamas name, pirko kurą ir mokėjo mokesčius, nepatvirtina bendro ūkio vedimo. Kaip to nepatvirtina ir apelianto nurodytos liudytojos, jo sesers M. B., parodymai, kad dalyvavo šalių anūkės vairuotojo teisių išlaikymo paminėjime ir jai atrodė šalių santykiai draugiškais.
Atsakovo teiginio, kad pardavus butą (duomenys neskelbtini), gauti 37 000 Lt investuoti į ginčo objektą, nepatvirtinti jokiu kitu įrodymu. Teisėjų kolegijai ši nurodyta aplinkybė kelia abejonių ir dėl to, kad, kaip tiek ieškinyje nurodė, tiek apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog minėto buto įsigijimui 6 000 Lt pasiskolino iš sesers A. K. dar 1997 metais, nors įsigytas butas buvo už 23 000 Lt, parduotas už 37 000 Lt, tačiau skola, kaip teigia apeliantas, seseriai neatiduota iki šiol (visi pinigai, anot apelianto, panaudoti ginčo objektui, nors, kaip minėta, ši aplinkybė nepagrįsta įrodymais).
Apeliantas teigia, kad jis turėjo pakankamas pajamas ir buvo pajėgus finansuoti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybą ir ieškovės asmeninis turtas buvo gerinamas iki 2014 metų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad J. P. 2015 m. balandžio 1 d. Kauno apylinkės teismui pateiktame ieškinyje, sumokėdamas 41 Eur žyminį mokestį, prašė jį atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies (iš viso mokėtinas mokestis 1 638 Eur) dėl sunkios materialinės padėties. Prašyme nurodė, kad jis nuo 2007 metų yra pensininkas, nuo 2005 metų – nedarbingas, jam nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, vienintelės gaunamos pajamos 309,90 Eur pensija, gaunamų pajamų pakanka tik pragyvenimui ir namo išlaikymui.
Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2010; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant ir į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovės asmeninis turtas buvo pagerintas santuokos metu sutuoktinių bendromis lėšomis, atsakovo asmeninėmis lėšomis ar jo darbu (CK 3.90 str.), nes byloje padaryta tikėtinai pagrįsta išvada, kad ieškovės paveldėtas po A. K. mirties nekilnojamas turtas buvo gerintas 2007-2014 metais, ieškovei užsienyje uždirbus pinigų ir jau nebevedant jokio nei bendro ūkio, nei santuokinio gyvenimo su atsakovu nuo 2004 m. liepos 1 d. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai: apie jos iš UAB „BORGA“ pirktas 2007 m. birželio 4 d. medžiagas stogo dangai, lietaus nuvedimo sistemai keisti, jos sumokėtą pagal jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 10 114,79 Eur sumą, jos darbų vykdytojo surašytą ir su ja derintą numatomų darbų sąmatą, A. P. ir UAB „Buiteka LT“ pasirašytą 2014 m. birželio 27 d. įrenginių perdavimo–priėmimo aktą, atsiskaitymo dokumentus UAB „BORGA“ su pirkėja (mokėtoja) A. P., A. P. išduotą Nuotekų valymo įrenginių NVB techninį pasą su garantiniu raštu 10-čiai metų.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo alternatyvaus reikalavimo priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 11 765,36 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ieškovės asmeninio turto pagerinimą (CK 3.98 str.). Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, nurodydamas tokio atmetimo pagrindą – atsakovas neįrodė CK 3.90 straipsnyje nustatytų sąlygų dėl turto pagerinimo.
Dėl skolinių įsipareigojimų
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo reikalavimas pripažinti skolinį įsipareigojimą kreditorei A. K. dėl 1 737,72 Eur solidariu su ieškove, motyvuodamas netinkamu įrodymų vertinimu.
Teisėjų kolegija pastebi, kad toks atsakovo reikalavimas pareikštas tik 2015 m. lapkričio 12 d. patikslintame ieškinyje. Tuo tarpu tiek savo 2015 m. rugsėjo 3 d. atsiliepime į ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo, tiek 2015 m. rugsėjo 24 d. patikslintame priešieškinyje nurodė, kad skolinių įsipareigojimų neturi. 2015 m. lapkričio 12 patikslintame priešieškinyje nurodė, kad, siekdamas išsipirkti butą (duomenys neskelbtini), 1997 metais jis iš savo sesers A. K. pasiskolino 6000 Lt ir 5000 Lt pasiskolino iš kitos savo sesers M. B. sutuoktinio K. B., mirusio (duomenys neskelbtini). Kadangi po K. B. mirties palikimas nebuvo priimtas, tai dėl šios skolos jis nepasisakė. Nurodė, kad seseriai skola negrąžinta, nes ji leido grąžinti, kai jis galės. Pasiskolinti pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, todėl prašė skolinį įsipareigojimą pripažinti abiejų šalių solidaria prievole.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį atsakovo priešieškinio reikalavimą, įvertino atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, taip pat tai, kad rašytinė sutartis dėl 6 000 Lt paskolos nebuvo sudaryta, nors pagal tuo metu galiojusio 1964 metų CK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą rašytine forma turėjo būti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi. Pažymėjo, kad CK 58, 293 straipsniuose buvo numatyta, jog tais atvejais, kada paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, nuginčyti ją remiantis liudytojų parodymais, neleidžiama. Remiantis nurodytomis teisės normomis, taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ne tik sandorio sudarymą bet ir realų sandorio vykdymą (pinigų perdavimą ir pan.), taip pat leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė aplinkybės, kad jo nurodyta 6 000 Lt suma buvo panaudota išimtinai šeimos poreikiams tenkinti, pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą atmetė.
Nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, apeliantas teigia, kad šalių dukra A. B. paliudijo, jog mama yra skolinusis pinigų. Taigi savo teiginius bando įrodinėti liudytojų parodymais, nors tokie minėtos liudytojos parodymai yra abstraktūs ir nesusiję su konkrečiu nurodomu atveju. Tai, kad paskolos davėja A. K. bei paskolos gavėjas J. P. neginčija fakto, jog tokia paskolos sutartis buvo sudaryta, nesudaro pagrindo skolinį įsipareigojimą pagal tokią sutartį pripažinti solidaria šalių prievole. Teismas dar kartą atkreipia dėmesį į A. K. ir J. P. tarpusavio giminiškus santykius (sesuo ir brolis), į tai, kad pinigai, anot jų, buvo paskolinti 1997 metais, kad juos grąžinti nebuvo reikalaujama beveik 20 metų, kad apeliantas juos grąžinti turėjo galimybę, nes pardavus butą buvo gauta 37 000 Lt, taip pat į tai, kad pats buvo nurodęs, jog skolinių įsipareigojimų neturi, todėl priešieškinio reikalavimas šioje dalyje buvo pagrįstai atmestas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas, o kad įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, nereiškia, jog įrodymai įvertinti netinkamai ir dėl to priimtas neteisingas sprendimas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliaciniame procese (CPK 93 str.). Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 400 Eur. Šios išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. IR- 85 patvirtintų Rekomenduojamų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių (2015 m. redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 400 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.