Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui P. P. dėl žemės sklypus skiriančios ribos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. D. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų (už advokato teisinę pagalbą) atsakovui P. P.. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai: Teismo vertinimu, ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, jog jis dar 1996 m. spalio 23 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo 0,0510 ha dydžio žemės sklypą, paneigia atsakovo į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu ieškovo 0,0510 ha žemės sklypo dydis, atlikus kadastrinius matavimus, buvo pakeistas ir nustatytas ieškovo žemės sklypo plotas – 0,0491 ha. Nustatė, kad būtent tokio ploto žemės sklypas yra įregistruotas ir Nekilnojamojo turto registre. Teigia, kad ieškovas ir pats teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis tada sutiko su jo sklypo atliktais kadastriniais matavimais, jų neginčijo.Pažymėjo, kad byloje esantys išrašai iš valstybės įmonės Registrų centro patvirtina, jog ieškovo žemės sklypo plotas sudaro 0,0491 ha, o atsakovo 0,0539 ha. Akcentavo, jog 2009 metais atlikus jiems priklausančių žemės sklypų kadastrinius matavimus, žemės sklypo plotai nepasikeitė, todėl darė išvadą, kad pagal kadastrinės bylos dokumentuose nustatytas ribas ieškovo ir atsakovo žemės sklypai atitinka jų įsigytų sklypų plotą.Teismo vertinimu, ieškovo teiginys, kad atsakovas neteisėtai naudojasi 0,0019 ha jam priklausančiu žemės sklypu, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl vertinamas tik kaip ieškovo siekis naudotis didesniu žemės sklypu. Pažymėjo, kad žemės sklypo riba, skirianti ieškovo ir atsakovo žemės sklypus, yra aiški, įtvirtinta nenuginčytuose kadastriniuose planuose ir, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnyje nustatytais kriterijais, nėra pagrindo ją nustatinėti teisme.Taip pat teismas nepagrįstais laikė ieškovo argumentus, jog jis turėtų naudotis tokiu žemės sklypo plotu, koks nustatytas 2017 m. vasario 19 d. parengtame žemės sklypo plane. Atkreipė dėmesį, jog jį parengęs liudytojas D. K. teismo posėdžio metu patvirtino, jog plane nurodytas žemės sklypo plotas (510 m²) buvo jam nurodytas ieškovo, o jokių nuosavybės dokumentų ir kadastro duomenų ieškovas jam nepateikė. Darė išvadą, kad dėl to 2017 m. vasario 19 d. parengtas žemės sklypo planas turi esminių trūkumų ir juo remiantis negali būti nustatinėjama riba tarp ieškovui ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl žemės sklypo ribų nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).Apeliantas V. D. kartu su pateiktais rašytiniais paaiškinimais prašo pridėti apelianto rašytiniuose paaiškinimuose minimus rašytinius įrodymus. Pažymėtina, jog apeliantas, teikdamas naujus įrodymus, nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba tai, jog šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti. Taip pat apeliantas teikdamas naujus įrodymus nesilaikė CPK numatytos tokių įrodymų pateikimo tvarkos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nustatytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, prie bylos pridėti apelianto pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo, todėl šie įrodymai nepridėtini.

Faktinės bylos aplinkybės

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1991 m. birželio 19 d. Klaipėdos rajono Gargždų miesto Tarybos sprendimu Nr. 62 „Dėl sodybinių sklypų sukoregavimo“ ieškovui V. D. iš skirto 600 kv. m dydžio žemės sklypo buvo paimta 90 kv. m žemės sklypo dalis, ir ieškovui buvo skirtas 510 kv. m dydžio žemės sklypas (b. l. 6). 1996 m. spalio 23 d. Valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutarties Nr. P-55/96-3137 pagrindu ieškovas V. D. iš valstybės nupirko minimą žemės sklypą, kurio dydis 0,0510 ha (t. y. 510 kv. m) (b. l. 7–8). 2009 m. gegužės 12 d. buvo atlikti ieškovui V. D. priklausančio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), ribų geodeziniai matavimai, pagal kurių duomenis – žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktu Nr. AK-413 patvirtinta, kad ieškovui priklauso 0,051 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–11). Iš 2016 m. birželio 10 d. UAB „Geoasas“ atlikto žemės sklypo ribų nustatymo, paženklinimo – parodymo akto Nr.16 nustatyta, jog vietoje 0,0510 ha žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovui V. D., preliminariai yra tik 0,0491 ha, o žemės sklypo ribos paženklintos 2 riboženkliais (b. l. 14–15). Pažymėtina, jog valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, ieškovo V. D. vardu 1996 m. spalio 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu yra įregistruotas 0,0491 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2009 m. rugpjūčio 17 d. apskrities viršininko įsakymas Nr.4-5081-(1.3). Kadastriniai matavimai atlikti P. K. gamybinės-komercinės firmos, įregistravimo pagrindas – 2009 m. gegužės 26 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, atsakovo P. P. vardu 2010 m. birželio 14 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu yra įregistruotas 0,0539 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas 2010 m. balandžio 27 d. apskrities viršininko įsakymas Nr.4-2177-(1.3). Kadastriniai matavimai atlikti P. K. gamybinės-komercinės firmos, įregistravimo pagrindas – 2009 m. lapkričio 27 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (b. l. 33–34). Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr.4-5081-(1.3) pakeitė ieškovui V. D. priklausančio nuosavybės teise žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,0510 ha, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenis į 0,0491 ha. Klaipėdos apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą Nr.4-2177-(1.3), kuriuo nutarė parduoti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui P. P. pagal P. K. gamybinės-komercinės įmonės atliktą 0,0539 kv. m., kadastrinį matavimą (b. l. 37–38). Taip pat Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. gegužės 13 d. informavo šalis, kad atsižvelgiant į P. P. prašymą, buvo atliktas žemės naudojimo patikrinimas vietoje, jo metu nustatyta, kad tvora tveriama ant žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribos, tačiau be raštiško kaimynų sutikimo. Patikrinimo metu P. P. priekaištų neturėjo ir sutiko, kad tvora stovėtų dabartinėje vietoje. Tuo pagrindu 2015 m. gegužės 7 d. buvo surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr.12ŽN-54-(14.12.73).

Dėl rašytinių paaiškinimų

Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apeliantas pateikdamas rašytinius paaiškinimus bei pasisakydamas dėl žemės sklypus skiriančios ribos nustatymo iš esmės kėlė naujas versijas bei teikė naujus įrodymus, ką CPK apeliaciniame procese draudžia (CPK 312 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų argumentų plačiau nepasisako.Taip pat rašytiniais paaiškinimais keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendžia ex oficio. Teisėjų kolegija pažymi, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas P. P. ir advokatas Rimvydas Paulauskas 2017 m. liepos 24 d. sudarė atstovavimo sutartį, kurioje nurodyta, jog advokatui Rimvydui Paulauskui pavedama atstovauti atsakovui P. P. civilinėje byloje Nr. e2-2514-792/2017 (šioje civilinėje byloje). Tą pačią dieną, t. y. 2017 m. liepos 24 d., atsakovas sumokėjo advokatui 1 200 Eur už atstovavimą ir dokumento surašymą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis pinigų priėmimo kvitas Nr. 864398. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog atsakovo P. P. vardu jo atstovas advokatas Rimvydas Paulauskas pasirašė bei teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma priteisti visa atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), nustatė, jog priteista bylinėjimosi išlaidų suma rekomendacijose nustatytų dydžių neviršijo, todėl konstatuoja, jog atsisakymas priteisti bylinėjimosi išlaidas vien dėl formalių priežasčių (jog nepateikta bylinėjimosi išlaidų detalizacija) prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas įstatymų nepažeidė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

Esant ginčui tarp žemės sklypų savininkų dėl sklypų ribų, žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir jos konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas. Ją įgyvendinant būtina atsižvelgti į įstatyme (CK 4.45 straipsnio 1 dalis) įtvirtintų kriterijų, kurie visi yra reikšmingi, visetą. Kurio nors iš įstatyme įtvirtintų kriterijų visiškas nepaisymas reikštų netinkamą materialiosios teisės normos taikymą. Galimybė pakeisti žemės sklypų konfigūraciją reiškia, kad gali būti pakeistos sklypų formos (figūros), pavyzdžiui, iš keturkampio formos į šešiakampio arba kitokio daugiakampio formą. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), todėl jų teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijų, išlaikyta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nustačius žemės sklypų ribą kitų asmenų teisės nebus pažeistos arba bus kuo mažiau apribotos. Ieškovas, siekiantis žemės sklypų ribų nustatymo, turi įrodyti, kad reikalaujama nustatyti sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir privalo jį pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2010).Tam, kad būtų galima vadovautis CK 4.45 straipsnio 1 dalimi, būtinos dvi sąlygos: pirma, tarp žemės sklypų savininkų turi būti kilęs ginčas dėl žemės sklypų ribų; antra, ribos turi būti neaiškios iš esamų dokumentų. Pagal kasacinio teismo formuojamą teisminę praktiką, aiškinant šią teisės normą, pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitos aplinkybės, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir jos konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, jog dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Vis dėlto pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. P. V., bylos Nr. 3K-3-453/2012; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. ir kt. v R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2014; kt.). Taigi, sprendžiant klausimą, ar yra kilęs ginčas dėl gretimų sklypų ribos ir dėl jos nustatymo, aktualu nustatyti, ar sklypų savininkai susitarė ir kada dėl sklypus skiriančios ribos; kokiu būdu ši riba pažymėta; jei tai įvyko iki valstybinės žemės privatizavimo ar ją privatizuojant, tai ar susitarimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą, reikalavimus; ar ankstesni žemės sklypų savininkai pripažino (neginčijo) nusistovėjusią ar sutartą ribą; ar vėlesni žemės sklypų savininkai, įgydami sklypus, matė ir suprato įgyjamų sklypų ribas ir pan. Pažymėtina, kad sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Jeigu teismas mano, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. R. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-195/2010).Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog apeliantui priklausančio žemės sklypo 2009 m. gegužės 12 d. geodeziniais matavimais buvo patvirtinta, jog apeliantui priklauso 0,051 ha dydžio žemės sklypas, todėl, jo nuomone, jis neprivalo teisintis dėl to, kad atsakovas teigia, jog sklypų riba yra ne ten, kur dokumentais įrodo apeliantas. Be to, apelianto teigimu, atsakovas P. P. yra pasirašęs, jog sutinka su paženklinta sklypo riba. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2009 m. gegužės 12 d. buvo surašytas apelianto V. D. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo-parodymo aktas Nr. AK-413, kuriame nurodyta, jog nustatomo žemės sklypo plotas yra 0,051 ha. Atlikus žemės sklypo ribų paženklinimą, P. K. gamybinė-komercinė įmonė 2009 m. gegužės 26 d. parengė žemės sklypo planą (sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2009 m. gegužės 12 d. žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte Nr. AK-413, kuriuo nustatė, jog minimo žemės sklypo plotas yra 491 kv. m (0,0491 ha). Žemės sklypo savininkas V. D. su minimu žemės sklypo planu bei juo nustatytu žemės sklypo plotu sutiko bei jį pasirašė. Šių duomenų pagrindu Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 4-5081-(1.3) „Dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono duomenų pakeitimo, pakeitė V. D. priklausančio nuosavybės teise žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,0510 ha), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenis bei nustatė, kad žemės sklypo plotas yra 0,0491 ha. Teisėjų kolegija pažymi, jog šio Klaipėdos apskrities viršininko įsakymo pagrindu įregistruotas apelianto V. D. vardu 1996 m. spalio 23 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu įgytas 0,0491 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pažymėtina, jog visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo momento laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka, o Nekilnojamojo turto registro įrašai gali būti keičiami tik dokumentų, patvirtinančių šiame registre nurodytų nekilnojamųjų daiktų duomenų pasikeitimą, pagrindu. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog registre įregistruotas apeliantui priklausančio žemės sklypo plotas nustatytas neteisingai, šie duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, jog tarp ginčo šalims priklausančių žemės sklypų nustatyta riba pažeidžia kurio nors iš jų teises. Taigi šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad jam priklausančio žemės sklypo plotas yra 0,051 ha ar kad viešajame registre įregistruotos žemės sklypo ribos nustatytos neteisingai.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Remiantis kasacinio teismo praktika, rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010). Įvertinus šiame nutarties punkte nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas atitinka visas oficialiam dokumentui keliamas sąlygas (įsakymas išduotas valstybės institucijos; byloje nėra duomenų, jog šiuo įsakymu apskrities viršininkas būtų viršijęs savo kompetenciją; dokumentas atitinka formos ir turinio reikalavimus; įsakyme pateikta informacija yra pakankama nustatyti apelianto žemės sklypo plotą), todėl darytina išvada, kad nenuginčijus minimo įsakymo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog apelianto žemės sklypo plotas sumažintas nepagrįstai, perkeliant ginčijamą sklypo ribą. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino UAB „Geoasas“ 2016 m. birželio 10 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 16 bei liudytojo D. K. nurodytų aplinkybių, todėl nenustatė ir neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmę, priimant neteisingą teismo sprendimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą bei vertindamas UAB „Geoasas“ atlikto žemės sklypo ribų nustatymo, paženklinimo-parodymo akto Nr.16 bei žemės sklypo planą nurodė: „minėtus dokumentus parengęs liudytojas D. K. teismo posėdžio metu patvirtino, jog plane nurodytas žemės sklypo plotas (510 kv. m) jam buvo nurodytas ieškovo, o jokių nuosavybės dokumentų ir kadastro duomenų ieškovas jam nepateikė“. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino UAB „Geoasas“ parengtą tiek žemės sklypo ribų paženklinimo- parodymo aktą Nr. 16, tiek liudytojo D. K. teismo posėdžio metu duotus parodymus bei, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad parengtas žemės sklypo planas turi esminių trūkumų, todėl juo remiantis negali būti nustatinėjama riba tarp ieškovui ir atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemė sklypų. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, o apeliacinio skundo argumentus, jog teismas neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių, laiko nepagrįstais.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas P. P. prašo priteisti 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2018 m. sausio 22 d. atstovavimo sutartį bei 2018 m. sausio 22 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 913462, kuriuo nurodoma, jog P. P. sumokėjo advokatui Rimvydui Paulauskui 500 Eur už dokumento surašymą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 817,60 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (500,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), konstatuoja, kad atsakovo prašymas priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. D. atsakovui P. P. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.