Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-971/2017 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams A. V., V. B., S. B., tretiesiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Turto bankui dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovui S. P., kitiems atsakovams V. B., S. B., tretiesiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Turto bankui dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas S. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti pastato – autogaražo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką, ieškovui S. P. priteisiant naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-4, 1-5, 1-7 ir dalimi patalpoje 1-3; atsakovui A. V. priteisiant naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-3; atsakovams V. B. ir S. B. priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 ir 1-2; taip pat prašydamas priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis daugiau kaip dešimt metų naudojosi patalpomis 1-4, 1-5, 1-7. Į patalpą, pažymėtą indeksu 1-4, yra atsivedęs elektrą, daugiausia ir naudojasi šia patalpa – laiko techniką, sandėliuoja grūdus, o patalpose 1-5 ir 1-7 buvo sudėti daiktai (laikydavo priekabą), kol 2010 m. patalpas 1-5 ir 1-7 užėmė atsakovas A. V.. Patalpa 1-3 iš esmės nesinaudoja. Nurodė, kad jo prašomas nustatyti naudojimosi tvarkos variantas yra racionalus, atitinkantis visų bendraturčių interesus. Pagal ieškovo siūlomą variantą jokių įdėjimų – nei finansinių, nei fizinių nereikia, ir visi bendrasavininkai turtu galėtų naudotis nekliudydami vienas kitam. Atsakovas A. V. su ieškovo ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti pastato – autogaražo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Banduva“ parengtą planą: atsakovui A. V. priteisti naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės), patalpomis, plane pažymėtomis 1-5, 1-7 bei dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės); atsakovams V. B. ir S. B. priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2; ieškovui S. P. priteisti naudotis patalpa, plane pažymėta 1-3, patalpos l-4 dalimi; taip pat priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis jau nuo 1989 m. turėjo raktus nuo patalpų 1-5 ir 1-7, o faktiškai šiomis patalpomis ėmė naudotis ir naudojasi iki šiol nuo 1995 m., kada iširo žemės ūkio bendrovė ir pagal turto perdavimo aktą buvo išdalintas turtas. Paaiškino, kad S. P. faktiškai naudojasi patalpomis 1-4 ir 1-3. Nurodė, kad ieškovo projektas yra neracionalus, nes jam (A. V.) priskyrus pastato patalpą, plane pažymėtą 1-3, patekimas į šias patalpas būtų ženkliai apsunkintas, reikėtų papildomai numatyti servitutus. Atsakovai V. ir S. B. su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė priskirti jiems naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1 ir 1-2, kuriomis jie faktiškai ir naudojasi. Nurodė, kad patalpos 1-5 ir 1-7 turi būti priskirtos A. V., kuris šiomis patalpomis visą laiką naudojosi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Nustatė pastato – autogaražo, esančio(duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką: ieškovui S. P. paskyrė naudotis patalpą, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtą indeksu 1-4 ir dalimi patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-3; atsakovui A. V. paskyrė naudotis patalpomis, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtomis indeksais 1-5 ir 1-7 ir dalimi patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-3; atsakovams V. ir S. B. paskyrė naudotis patalpomis, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtomis indeksais 1-1 ir 1-2; plotą, į kurį daiktinės teisės nėra įregistruotos, paliko patalpoje, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtoje indeksu 1-3; likusioje dalyje patikslinto ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš ieškovo S. P. 1 141,87 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. V.; priteisė iš ieškovo S. P. 200 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. B.; priteisė iš ieškovo S. P. ir atsakovo A. V. po 19,56 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.Teismas, nustatęs, kad nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios ginčo dėl naudojimosi autogaražo patalpomis, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje plane pažymėtomis indeksais 1-1 ir 1-2, nebuvo, kad V. B. ir S. B. faktiškai naudojamas minėtų patalpų plotas atitinka jiems priklausančią pastato idealiąją dalį, paskyrė V. B. ir S. B. naudotis patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-1 ir 1-2.Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad ieškovas S. P. faktiškai naudojasi autogaražo patalpa, pažymėta indeksu 1-4, tačiau patalpos 1-5 ir 1-7 yra faktiškai naudojamos atsakovo A. V., o patalpa, plane pažymėta indeksu 1-3, esamų ir buvusių bendrasavininkų naudojama bendrai.Teismas atmetė atsakovo A. V. reikalavimo dalį dėl autogaražo patalpos 1-4 priskyrimo naudotis jam, kaip neproporcingą ir neracionalią, pažeidžiančią ieškovo S. P. interesus, kadangi nustatė, jog ieškovas į minėtą autogaražo patalpą yra įvedęs elektrą ir būtent ieškovas tvarko, prižiūri ir faktiškai iki šiol naudojasi šia patalpa.Spręsdamas dėl ieškovui ir atsakovui A. V. naudojimuisi priskirtinų patalpų, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas A. V. įgyjamosios senaties būdu įgijo tik labai nedidelę dalį ginčo pastato, kitą dalį jis įgijo iš V. B. ir kitų buvusių pastato bendrasavininkų dovanojimo sandorių, kurie buvo sudaryti jau po šios bylos iškėlimo, pagrindu, į tai, kad atsakovas A. V. buvo išreiškęs savo sutikimą naudotis dalimi patalpos 1-3, o objektyvių, neginčytinų įrodymų, jog S. P. pablogino patalpos 1-3 būklę, byloje nėra.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ištirtus įrodymus, atsižvelgdamas į susiklosčiusius faktinius ginčo pastato naudojimo santykius, bendraturčių turimas idealiąsias dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, siekdamas visų bendraturčių interesų pusiausvyros, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ieškinio ir priešieškinio reikalavimus tenkino iš dalies, nustatydamas šios nutarties 4 punkte nurodytą pastato – autogaražo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką.Ieškinį ir priešieškinį tenkinęs iš dalies, teismas paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bei atliko priešpriešinius šalims priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti visiškai: nustatyti pastato – autogaražo, esančio (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką pagal UAB „Banduva“ parengtą planą: atsakovui A. V. priteisti naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės), patalpomis, plane pažymėtomis 1-5, 1-7 bei dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės); atsakovams V. B. ir S. B. priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2; ieškovui S. P. priteisti naudotis patalpa, plane pažymėta 1-3, patalpos 1-4 dalimi; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų, nes iš dalies priėmė sprendimą, kurio neprašė nė viena šalis, be to, ginčo dalyje priimtas teismo sprendimas šiuo atveju yra netinkamas abiems šalims.Teismas, priskirdamas atsakovui naudotis dalimi patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-3 ir plotą – patalpai 1-3, ne tik neišsprendė esančio ginčo tarp šalių, tačiau sukūrė tokią situaciją, kuriai išspręsti reikalingas dar vienas teismo sprendimas, nes liko bendrų su ieškovu patalpų patalpoje 1-3, o nėra nustatyta naudojimosi tvarka šia patalpa.Aplinkybės apie ieškovo netinkamus veiksmus naudojantis patalpa 1-3, ją griaunant, išardant konstrukcijas, dėl ko pablogėjo šios patalpos būklė, yra įrodytos V. B. bei liudytojų D. J. ir S. R. parodymais, kurių ieškovas nepaneigė jokiais įrodymais, o teismas jais vadovavosi nustatant patalpos 1-5 naudojimosi faktą.Teismas neatkreipė dėmesio, kad atsakovo teikiamame plane būtų atsakovui priskiriama labai nedidelė dalis patalpos 1-4, suformuojant atsakovo lėšomis naują sieną, kurios dėka gautųsi vientisa patalpa 1-5, be jokių bendrų patalpų, o patalpa 1-3 taip pat visa apimtimi atitektų ieškovui, tokių būdu tarp šalių neliktų jokių bendrų patalpų, kas yra pagrindinis naudojimosi tvarkos nustatymo tikslas.Teismas netinkamai ir nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Šioje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, todėl būtų neprotinga įrenginėti naujas sienas turto neatsidalinus, kaip tai nori padaryti atsakovas A. V..Teismas pagrįstai išėjo už ieškinio ir priešieškinio ribų, kadangi šioje situacijoje pagal priklausančias turto dalis neįmanoma nustatyti naudojimosi tvarkos taip, kad neliktų nė vienos patalpos paskirtos naudotis bent dviem bendrasavininkiams.Atsakovo argumentai, kad ieškovas savo veiksmais, griaudamas, ardydamas konstrukcijas, pablogino patalpos 1-3 būklę, neatitinka tikrovės, atsakovas nepateikė jokių taip patvirtinančių įrodymų, be to, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nei D. J., nei S. R. tokių faktų nepatvirtino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendraturčių naudojimosi tvarkos turtu nustatymo. Byloje nustatyta, kad ieškovui S. P. ir atsakovams A. V., S. B. ir V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – autogaražas, esantis (duomenys neskelbtini) Ieškovui S. P. Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-154-971/2016, pagrindu nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) dalių minėto pastato, atsakovams S. B. ir V. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) dalys šio pastato pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atsakovui A. V. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) dalys pastato – autogaražo pagal dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini) sudarytą dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą dovanojimo sutartį bei (duomenys neskelbtini) dalių to paties pastato pagal Telšių rajono apylinkės teismo priimtą sprendimą byloje Nr. 2-154-971/2016; daiktinės teisės į (duomenys neskelbtini) plotą šio pastato nėra įregistruotos (1 t., b.l. 12-14, 145-146).Ieškovas S. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti naudojimosi pastatu – autogaražu, esančiu (duomenys neskelbtini) tvarką ieškovui S. P. priteisiant naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-4, 1-5, 1-7 ir dalimi patalpoje 1-3; atsakovui A. V. priteisiant naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-3; atsakovams V. B. ir S. B. priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1 ir 1-2, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas A. V. su ieškovo ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti pastato – autogaražo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Banduva“ parengtą planą: atsakovui A. V. priteisti naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės), patalpomis, plane pažymėtomis 1-5, 1-7 bei dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės); atsakovams V. B. ir S. B. priteisti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis 1-1, 1-2; ieškovui S. P. priteisti naudotis patalpa, plane pažymėta 1-3, patalpos l-4 dalimi; taip pat priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nustatė naudojimosi tvarką pastatu – autogaražu, kuri ne visiškai atitinka šalių teiktus projektus, o likusias ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius faktinius ginčo pastato naudojimo santykius, bendraturčių turimas idealiąsias dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, nagrinėjamu atveju nei ieškovo, nei atsakovo A. V. siūlomi naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo variantai nėra visiškai racionalūs, neužtikrina bendraturčių pusiausvyros. Apeliaciniu skundu atsakovas A. V. nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė priešieškinio reikalavimą dėl priskyrimo naudotis dalimis patalpos, plane pažymėtos 1-4 (iš patalpos 1-5 pusės), atsakovui, tvirtindamas, kad pareikštas priešieškinis turi būti tenkinamas visiškai.Išnagrinėjusi ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nei ieškovo, nei atsakovo A. V. siūlomi naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo variantai nėra visiškai racionalūs, todėl nustatė naudojimosi daiktu tvarką, kuri ne visiškai atitinka šalių teiktus pasiūlymus, o teismo vertinimu geriausiai užtikrina šalių interesų pusiausvyrą.

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų turto objektų naudojimosi tvarkos nustatymo

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokiose bylose nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o ne klausimas dėl konkretaus vienos iš šalių pateikto tokios tvarkos nustatymo plano ar projekto patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2012). Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; kt.).

Pirmiau aptarti bylų dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo ypatumai lemia, kad spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir priimti sprendimą pagal savo iniciatyva nustatytą geriausią naudojimosi tvarkos nekilnojamuoju daiktu variantą. Įgyvendindamas šią teisę teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str. 4 d.), siekti šalių interesų pusiausvyros. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų ribų peržengimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas teismo priimto sprendimo nekvestionuoja, todėl apelianto argumentas, kad ginčo dalyje priimtas teismo sprendimas yra netinkamas abiems šalims, laikytinas nepagrįstu.

Dėl naudojimosi tvarkos

Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Jo 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Naudojimosi tvarkos nustatymo procesas yra labai svarbus aspektas tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo požiūriu, nes naudojimosi teise, t. y. teise pritaikius daikto naudingąsias savybes gauti jo duodamą naudą, pasireiškia nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas. Be to, tik tokiu būdu apskritai įmanomas daikto, esančio bendrąja daline nuosavybe, naudojimas. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises.Pirmosios instancijos teismas patalpą 1-3 ieškovui ir atsakovui A. V. paskyrė naudotis bendrai, be to, šioje patalpoje paliko plotą, į kurį daiktinės teisės nėra įregistruotos. Apeliantas savo apeliaciniame skunde su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka ir prašo paskirti jam naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4, iš patalpos 1-5 pusės, o ieškovui – patalpa, plane pažymėta 1-3 ir patalpos 1-4 dalimi, argumentuodamas tuo, kad teismas neišsprendė esančio ginčo tarp šalių, nes liko bendrų su ieškovu patalpų patalpoje 1-3, kuria nėra nustatyta naudojimosi tvarka, o pagal atsakovo pateiktą planą, suformuojant atsakovo lėšomis naują sieną tarp šalių neliktų jokių bendrų patalpų, kas yra pagrindinis naudojimosi tvarkos nustatymo tikslas. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus naudojimosi bendru turtu nustatymo principus, kompleksiškai įvertinęs šalių paaiškinimus, jų pageidavimus dėl naudojimosi garažo patalpomis tvarkos bei nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų ir nustatyti naudojimosi daiktu tvarką savo nuožiūra, siekiant visų bendraturčių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi garažo patalpomis tvarką, įvertino turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę dalis, galimybę skirti kiekvienai šaliai izoliuotas patalpas. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto siekis nustatyti jam naudotis dalimi patalpos, plane pažymėtos 1-4, iš patalpos 1-5 pusės, tokiu būdu maksimaliai padidinant jam priskirtų naudotis patalpų 1-5 ir 1-7 plotą, pažeistų bendraturčio (ieškovo) interesus ir neatitiktų daikto dalių vienodo vertingumo kriterijaus. Be to, šia tvarka inter alia nepagrįstai būtų suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad socialinės taikos, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijų požiūriu geriausia tokia naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarka, pagal kurią nelieka bendrai naudojamų objekto dalių, tačiau pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju nustatant naudojimosi tvarką konkrečiu nekilnojamuoju daiktu turi būti atsižvelgiama į visetą kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje: teisėtumą, adekvatumą dalims bendrosios nuosavybės teisėje, socialinę taiką ir proporcingumą, naudojimosi daiktu racionalumą (patogumą) ir efektyvumą, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantas savo siūloma nustatyti naudojimosi tvarka neatsižvelgia į bendraturčių teises ir neigia ieškovo interesus, siekia tik savo interesų patenkinimo. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiai advokatei sumokėjo 250 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, ieškovui iš atsakovo A. V. priteistina 250 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.