Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Povilui Juzikiui, atsakovo atstovei Viktorijai Kasperavičienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. L. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonė Registrų centrui ir S. L. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo įsitikinimu, pastogės, esančios virš priestato, valdymo, naudojimosi ir disponavimo ja klausimai, įskaitant pastogės formavimo ir dalių į ją registravimo klausimus, kaip numatyta LR CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, sprendžiami bendru priestate esančių patalpų savininkų sutarimu, o ne visų gyvenamojo namo (priestato ir pagrindinio pastato) savininkų sutarimu. Priešingas aiškinimas, pareiškėjo įsitikinimu, kuriuo remiasi VĮ Registrų centras, prieštarauja tiek teismų praktikoje suformuotoms taisyklėms, tiek CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatytiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kuriais privalo vadovautis teismas aiškindamas ir taikydamas teisės aktus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame sprendime nepateikti jokie motyvai dėl skundo argumento, pagal kurį Teritorinio registratoriaus sprendime Nr. VILKS-1591 neteisingai nurodytas jo teisinis pagrindas – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostata (pagal kurią kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti kadastro duomenis, yra įstatymo nustatyta tvarka panaikintas).

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Registrų centras ir S. L. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo įrašyti pareiškėjui neįrengtos pastogės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į dalį šio nekilnojamojo daikto Nekilnojamojo turto registre.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Teritorinį registratorių su prašymu įregistruoti jo nuosavybės teises į 228,55 kv. m dalį nekilnojamojo daikto, t. y. 108,02 kv. m ploto neįrengtos pastogės. Pareiškėjas taip pat Teritoriniam registratoriui pateikė prašymą įrašyti neįrengtos pastogės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Teritorinis registratorius 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. VILKS-1591 „Atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įrašyti pastogės kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 66 punktu, priimant sprendimą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kartu turi būti priimamas sprendimas ir dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo.

Teritorinis registratorius 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. VILRS-716 „Atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre“ atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į dalį pastogės, vadovaujantis tuo, kad nepateiktas dokumentas, kuriame būtų išreikšta visų bendraturčių, dar nerealizavusių savo teisių į dalį bendrojo naudojimo patalpų, valia dėl suformuoto nekilnojamojo daikto - pastogės - valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau - Registro įstatymas) 22 straipsniu, 23 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 29 straipsnio 7 punktu ir CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.82 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir prašė panaikinti Teritorinio registratoriaus 2018 m. balandžio 27 d. sprendimus ir patenkinti pareiškėjo prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pastogę ir pareiškėjo nuosavybės teisę į jos dalį. Teigia, kad pastogė yra virš gyvenamojo namo priestato, jo atskirta ugniasiene nuo kitų patalpų. Prietaisas yra dviejų aukštų, o gyvenamasis namas – trijų aukštų. Nurodo, kad dalių paskaičiavimo projekte savo valią išreiškė visi priestate esančių butų (patalpų) savininkai.

VĮ Registrų centras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. csprl-152 paliko galioti Teritorinio registratoriaus 2018 m. balandžio 27 d. priimtus sprendimus Nr. VILRS-716 ir VILKS-1591, kadangi Teritoriniam registratoriui nebuvo pateiktas dokumentas, kuriame būtų išreikšta gyvenamojo namo butų (patalpų) savininkų valia dėl atskiro nekilnojamojo daikto – pastogės formavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas teigia, kad VĮ Registrų centro sprendimas grindžiamas klaidingu įsitikinimu, pagal kurį pastogei suformuoti ir įregistruoti nuosavybės teises į jos dalis bendrojoje nuosavybėje reikalinga ne tik dviejų aukštų priestato, virš kurio yra prašoma suformuoti pastogė, patalpų savininkų, t. y. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens S. L., bet ir pagrindinio trijų aukštų pastato patalpų savininkų valia.

Pareiškėjas aiškina, kad pastogės, esančios virš priestato, valdymo, naudojimosi ir disponavimo ja klausimai, įskaitant pastogės formavimo ir dalių į ją registravimo klausimus, kaip numatyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, sprendžiami bendru priestate esančių patalpų savininkų susitarimu, o ne visų gyvenamojo namo (priestato ir pagrindinio pastato) savininkų susitarimu. Teigia, kad priešingas aiškinimas, kuriuo remiasi VĮ Registrų centras, prieštarauja tiek teismų praktikoje suformuotoms taisyklėms, tiek CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatytiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kuriais privalo vadovautis teismas aiškindamas ir taikydamas teisės aktus. Pareiškėjas išsakytą savo poziciją aiškina tuo, kad prašoma suformuoti pastogė priklauso tik priestatui, t. y. pastogė yra išimtinai virš priestate esančių patalpų, o ne virš pagrindinio pastato patalpų, nurodė, kad priestatas anksčiau buvo atskiras nekilnojamojo turto vienetas (atskiras pastatas) ir tik vėlesnių kadastrinių matavimų metu jo statusas buvo pakeistas iš atskiro pastato į priestatą. Atkreipia dėmesį, kad priestatas neskaitant pačios pastogės yra dviejų aukštų, o pagrindinis pastatas (neskaičiuojant virš jo esančios pastogės), – trijų aukštų, todėl, pasak pareiškėjo, trijų aukštų pagrindinio pastato patalpų savininkai negali dalyvauti dviejų aukštų priestato pastogės valdyme, naudojime, disponavime, nes ši pastogė yra tame pačiame lygyje kaip ir trijų aukštų pagrindinio pastato trečias aukštas, t. y. ginčo pastogė yra ne virš, o greta pagrindinio pastato. Be to, siena, esanti tarp pagrindinio pastato ir priestato yra priešgaisrinė siena (ugniasienė) – ugniai atspari siena, dalijanti gyvenamąjį namą į dvi atskiras dalis, kurios vientisumo pažeidimas yra draudžiamas, o priestato ir pagrindinio pastato nesieja bendra inžinerinė įranga. Pareiškėjas teigia, kad jo išvardinti argumentai patvirtina priestato funkcinį ir konstrukcinį atskirumą nuo pagrindinio pastato, o kartu ir tai, kad keisti teisinį ginčo pastogės statusą turi teisę priestato patalpų savininkai (pareiškėjas ir trečiasis asmuo S. L.) bendru susitarimu, į tokį susitarimą neįtraukiant pagrindinio pastato patalpų savininkų. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 konstatavo, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomi/ visų ar dalies bendrojo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskiru turtiniu vienetu yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas atskiru daiktu, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą.

Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais ir palaiko atsakovo argumentus, kad šioje byloje yra svarbu tai, kad pagal LAT suformuotą praktiką pastogės teisinio režimo pakeitimui (iš bendro naudojimo patalpos į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą objektą) būtinas visų gyvenamojo namo butų/patalpų savininkų sutikimas (susitarimas). Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) straipsnio 15 dalies 3 punktas numato, kad pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Remiantis CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, bendrojo naudojimo patalpos priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise. Teismas atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes ir aptartus teisės aktus, daro išvadą, kad pareiškėjo pastogės teisinio režimo pakeitimui yra būtinas visų gyvenamojo namo butų/patalpų savininkų sutikimas, tačiau pareiškėjas tokio susitarimo nepateikė. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turėjo pateikti viso pagrindinio pastato patalpų savininkų sutikimus ir nepakanka gauti tik priestato patalpų savininkų sutikimų. Teismas pabrėžia, kad tuo atveju, jeigu pastogės dalis būtų įregistruota pareiškėjo nuosavybės teise, tuomet būtų pažeidžiamos kitų gyvenamojo namo butų/patalpų savininkų teisės. Be to, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjo teiktoje UAB „KM centras“ matininko R. J. 2017 m. balandžio 5 d. parengtoje Pastogės kadastro duomenų byloje nurodyta, jog į pastogę patenkama iš bendros laiptinės, todėl teismas nesutinka su pareiškėju, kad priestatas neskaitant pačios pastogės yra dviejų aukštų, o pagrindinis pastatas (neskaičiuojant virš jo esančios pastogės), – trijų aukštų, todėl trijų aukštų pagrindinio pastato patalpų savininkai negali dalyvauti dviejų aukštų priestato pastogės valdyme, naudojime ir disponavime.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VĮ Registrų centras, priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo pareiškėjo išdėstytais teismų išaiškinimais ir nenurodė jokių motyvų, kodėl atsakovas šiai ginčo situacijai netaikė pateiktų teismo išaiškinimų. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjo cituojamos LAT pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK normas nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-674/2000 (dėl teisės Nekilnojamojo turto registre įregistruoti rekonstruotą nekilnojamojo turto objektą, turint viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nekilnojamojo daikto suformavimo bei notarine forma patvirtintus daugiabučio namo laiptinės kitų butų savininkų sutikimus dėl ieškovo butų sujungimo ir palėpės įrengimo) ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-2572-661/2016 (pirmosios instancijos (Vilniaus miesto apylinkės teisme) civilinės bylos Nr. e2-2395-566/2016) (dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre, nuginčijimo) faktinės aplinkybės (ratio decidendi) bei šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Pareiškėjas aiškina, kad skundžiamame sprendime nepateikti jokie motyvai dėl skundo argumento, pagal kurį Teritorinio registratoriaus sprendime Nr. VILKS-1591 neteisingai nurodytas jo teisinis pagrindas – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostata (pagal kurią kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti kadastro duomenis, yra įstatymo nustatyta tvarka panaikintas). Teismas atkreipia dėmesį, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas numato, jog Teritorinis registratorius, nustatęs aplinkybes, nurodytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje, teisės aktų nustatyta tvarka atsisako patenkinti prašymą, grąžina pateiktus dokumentus ir raštu praneša apie tai prašymą padavusiam asmeniui bei išdėsto atsisakymo motyvus. Teismas nesutinka su pareiškėju, kad Teritorinio registratoriaus sprendime Nr. VILKS-1591 nurodytas klaidingas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindas.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad VĮ Registrų centras, tiek Teritorinis registratorius iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl priimti sprendimai paliekami nepakeisti, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40str.1d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.