- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-18
- Bylos Nr.
- eA-801-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02173-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- D. A.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonė Registrų centras, S. L.
- Atsakovas
- Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – S. L.) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. cxprl-152 (toliau – ir Centrinio registratoriaus sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Teritorinis registratorius) 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. VILRS–716 (toliau – ir Sprendimas Nr. VILRS–716) ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į 9649/10802 dalį nekilnojamojo daikto – 108,02 kv. m pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (toliau – ir Pastogė) remiantis matininko R. J. 2017 m. vasario 15 d. kadastrinių matavimų byla ir 2017 m. kovo 1 d. Dalių paskaičiavimo projektu; 3) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. VILKS–1591 (toliau – ir Sprendimas Nr. VILKS–1591) ir įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įrašyti nekilnojamojo daikto – 108, 02 kv. m pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, remiantis matininko R. J. 2017 m. vasario 15 d. kadastrinių matavimų byla ir 2017 m. kovo 1 d. Dalių paskaičiavimo projektu.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas Centrinio registratoriaus sprendimas, kuriuo palikti galioti VšĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimai Nr. VILRS-716 ir Nr. VILKS-1591, grindžiamas tuo, jog pareiškėjas teritoriniam registratoriui nepateikė visų gyvenamojo namo patalpų (butų) savininkų sutikimų dėl Pastogės teisinės padėties pakeitimo – neįrengtos Pastogės suformavimo atskiru turtiniu vienetu ir nuosavybės teisės į jos dalis bendrojoje nuosavybėje įregistravimo. Centrinio registratoriaus sprendime taip pat nurodyta, kad aplinkybė, jog daugiabučiame gyvenamajame name yra dvi pastogės patalpos ir prašoma įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises tik į tos pastogės dalį, kuria jis faktiškai gali naudotis, nėra svarbi, ir kad svarbu yra tai, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką pastogės teisinio režimo pakeitimui (iš bendro naudojimo patalpos į bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą objektą) būtinas visų gyvenamojo namo patalpų (butų) savininkų sutikimas (susitarimas).
3. Pareiškėjas teigė, kad Centrinio registratoriaus sprendimas grindžiamas klaidingu įsitikinimu, pagal kurį Pastogei suformuoti ir įregistruoti nuosavybės teises į jos dalis bendrojoje nuosavybėje reikalinga ne tik dviejų aukštų priestato (kuris sudaro savarankišką pastato korpusą bei anksčiau apskritai buvo laikomas savarankišku pastatu), virš kurio yra prašoma suformuoti Pastogė, patalpų savininkų (pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens S. L.), bet ir pagrindinio trijų aukštų pastato patalpų savininkų valia. Pareiškėjas nurodė, kad priestatas, neskaitant Pastogės, yra dviejų aukštų, o pagrindinis pastatas (neskaičiuojant virš jo esančios pastogės) – trijų aukštų, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, trijų aukštų pagrindinio pastato patalpų savininkai negali dalyvauti dviejų aukštų priestato Pastogės valdyme, naudojime, disponavime ja, nes ginčo Pastogė yra ne virš, o greta pagrindinio pastato. Be to, priestatas funkciškai ir konstrukciškai atskirtas nuo pagrindinio pastato.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, Pastogės, esančios virš priestato, valdymo, naudojimosi ir disponavimo ja klausimai sprendžiami bendru priestate esančių patalpų savininkų sutarimu, o ne visų gyvenamojo namo (priestato ir pagrindinio pastato) savininkų sutarimu. Pareiškėjo manymu, priešingas aiškinimas prieštarauja tiek teismų praktikoje suformuotoms taisyklėms, tiek teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamame Centrinio registratoriaus sprendime nepateikti jokie motyvai dėl pareiškėjo argumento, kad Sprendime Nr. VILKS-1591 neteisingai nurodytas jo teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas, pagal kurį kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti kadastro duomenis, yra įstatymo nustatyta tvarka panaikintas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta kompetencija pačiam rinkti duomenis ar įrodymus, patvirtinančius tam tikro fakto, duomenų, aplinkybių buvimą (ar nebuvimą), jei pateiktame dokumente tokių duomenų nepakanka ar nėra pateikti kartu su prašymu visi dokumentai ir įrodymai. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas vertina jam pateiktus dokumentus tiek, kiek tą daryti jį įpareigoja įstatymas, siekiant nustatyti, ar pateikto dokumento pagrindu gali būti daromi (keičiami) atitinkami įrašai Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas Teritoriniam registratoriui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), yra performuotas į atskirus nekilnojamojo turto objektus, dėl ko Teritorinis registratorius turėtų nesivadovauti civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 suformuota praktika dėl visų namo patalpų bendraturčių susitarimo būtinumo formuojant pastogę, o deklaratyvūs skundo teiginiai, jog pastatas susideda iš dviejų konstrukciniu ir funkciniu požiūriu atskirų dalių, kad priestato ir pastato nesieja bendra inžinerinė įranga, pastato dvi atskiras dalis skiria priešgaisrinė siena (ugniasienė), yra nereikšmingi ir nepatvirtinti įrodymais.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Teritorinis registratorius Sprendimą Nr. VILKS-1591 priėmė vadovaudamasis klaidingu teisiniu pagrindu. Pareiškėjas VĮ Registro centrui adresuotame 2018 m. gegužės 14 d. skunde citavo ne Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkto, bet Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 2 punkto nuostatą, todėl darė nepagrįstas išvadas.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Savininkų bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte įtvirtintą pastato bendrojo naudojimo patalpų ir kitų pastato dalių apibrėžimą, palaikė atsakovo argumentus, kad Pastogės teisinio režimo pakeitimui būtinas visų gyvenamojo namo butų / patalpų savininkų sutikimas (susitarimas), kurio pareiškėjas nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, pareiškėjo teiktoje uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „KM centras“ matininko R. J. 2017 m. balandžio 5 d. parengtoje kadastro duomenų byloje nurodyta, jog į pastogę patenkama iš bendros laiptinės, todėl teismas nesutiko su pareiškėju, kad trijų aukštų pagrindinio pastato patalpų savininkai negali dalyvauti dviejų aukštų priestato pastogės valdyme, naudojime ir disponavime ja.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-674/2000 ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-2572-661/2016 faktinės aplinkybės bei šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendime Nr. VILKS-1591 nurodytas klaidingas jo priėmimo teisinis pagrindas.
III.
12. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas ir nukrypo nuo bendrosios kompetencijos teismų praktikos, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra būtinas visų Namo butų / patalpų savininkų sutikimas (susitarimas). Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad pagrindinis pastatas ir priestatas yra funkciškai nesusiję ir savo konstrukcija yra atskirti daiktai (atskiri pastato korpusai, kurie anksčiau net buvo du atskiri nekilnojamojo turto vienetai), dėl to pagrindinio pastato patalpų savininkams nepriklauso jokios teisės į ginčo Pastogę. Priestatas (o kartu ir virš jo esanti ginčo Pastogė) yra priešgaisrine siena (ugniasiene) atskirtas nuo pagrindinio pastato, priestato ir pagrindinio pastato nesieja bendra inžinerinė įranga. Teismas iš esmės nepasisakė dėl byloje pateiktų pareiškėjo rašytinių įrodymų bei argumentų. Ginčo Pastogė yra ne virš, o greta pagrindinio pastato trečio aukšto.
12.2. Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.26 punkte pateiktu pastogės apibrėžimu, erdvė, esanti virš priestato viršutinio (antro) aukšto perdangos, yra laikoma pastoge būtent šio priestato, o ne pagrindinio pastato atžvilgiu. Pagrindiniam pastatui ginčo pastogė laikytina ne pastoge, o tik greta pagrindinio pastato trečio aukšto esančios neįrengtos kito daikto – priestato – pastogės patalpos.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, neatsižvelgdamas į šios administracinės bylos faktines aplinkybes, ir nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo nurodytomis teismų nutartimis ir jose pateiktais išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2572-661/2016). Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nėra pasikeitęs – nuo 2001 m. įsigaliojusio CK normos dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpas iki šio kodekso įsigaliojimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) buvo nustatytos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, galiojo ir buvo aiškinamos pagal lygiai tokias pačias taisykles, kaip jos vėliau buvo taikomos ir aiškinamos įsigaliojus 2001 m. Civiliniams kodeksui. Tai patvirtina vėlesnės teismų nutartys, nagrinėtos ginčuose dėl pastogės patalpų įregistravimo jau galiojant 2001 m. Civiliniam kodeksui, pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2572-661/2016. Teismas nenurodė, kaip konkrečiai skiriasi šios administracinės bylos ir pareiškėjo įvardintų bylų faktinės aplinkybės.
12.4. Teismas formaliai rėmėsi atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, pats neatlikdamas jokios teisės aktų bei teismų praktikos analizės, todėl negalima teigti, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir tinkamai motyvuotas.
12.5. Sprendime Nr. VILKS–1591 neteisingai nurodytas jo teisinis pagrindas ir teismas nenurodė motyvų, kodėl atmetė šį pareiškėjo argumentą.
Atsiliepimas
13. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
14.2. Apeliantas akcentuoja daugiabučio gyvenamojo Namo konstrukcijų atskirumą, tačiau nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog Namas yra performuotas į atskirus nekilnojamojo turto objektus, dėl ko būtų pagrindas naikinti skundžiamus sprendimus.
14.3. Tai, kad teismas detaliai neanalizavo, kaip skiriasi pareiškėjo nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, nesuponuoja išvados, kad teismo sprendimas nepagrįstas.
14.4. Pareiškėjas siekia, kad ginčo Pastogę valdytų, naudotų bei disponuotų ja du bendraturčiai – pareiškėjas ir S. L. Šioje administracinėje byloje esantis UAB „Geokada“ matininkės J. J. 2018 m. balandžio 18 d. parengtas „Neįrengtos pastogės dalių paskaičiavimo projektas“, kurį Teritoriniam registratoriui teikė kita daugiabučio gyvenamojo Namo patalpų savininkė S. D., įrodo, jog kiti Namo butų (patalpų) savininkai siekia, jog ginčo Pastogę valdytų, naudotų bei disponuotų ja ir kiti namo butų (patalpų) savininkai. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tarp daugiabučio gyvenamojo namo butų (patalpų) savininkų nėra sutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl visų gyvenamojo namo butų (patalpų) savininkų susitarimo būtinumo yra pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje nustatyta, kad ginčo neįrengta pastogė yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šį pastatą sudaro pagrindinė pastato dalis, kuri inventorizacinės bylos statinių išsidėstymo plane yra pažymėta indeksu 1A 3/p, ir priestatas, kuris tame pačiame plane pažymėtas indeksu 2a 2/p. Neįrengta pastogė yra virš tik priestate esančių patalpų. Dėl šio fakto ginčo nėra.
16. Byloje esantys įrodymai liudija, kad priestatas Nekilnojamojo turto registre kartu su pagrindiniu pastatu yra įregistruoti kaip vienas nekilnojamojo turto vienetas. Priestatas yra funkciškai atskirtas nuo pagrindinio pastato, t. y. priestato patalpos ir pagrindinio pastato patalpos neturi funkcinio ryšio. Priestatas anksčiau inventorizacijos bylos statinių išdėstymo plane buvo pažymėtas kaip atskiras pastatas, o vėlesnės inventorizacijos metu įgijo priestato statusą. Priestatą ir pagrindinį pastatą skiria ugniasienė. Priestatas yra 2 aukštų (neskaičiuojant neįrengtos pastogės), o pagrindinis pastatas – 3 aukštų (neskaičiuojant pastogės).
17. Teisės taikymo aspektu vertinant šią faktinę situaciją priestatas, kuriame dalį gyvenamosios paskirties patalpų nuosavybės teise valdo pareiškėjas, nėra savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, o tai suponuoja Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, bei CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, taikymą.
18. Taigi, konstatuotina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas atskiru turtiniu vienetu (atskiru daiktu) yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu, nes tai vertintina kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomų patalpų teisinės padėties pakeitimas – disponavimas bendrąja daline nuosavybe. Šiuo atveju pareiškėjas siekiamą tikslą gali įgyvendinti tik gavęs tiek pagrindinio pastato gyvenamųjų patalpų savininkų, tiek priestato gyvenamųjų patalpų savininkų sutikimą.
19. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiamas ir bendraturčio teisių gynimo būdas, kai yra nesutarimų dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir dėl to bendraturčiai bendro sutarimo nepasiekia. Tokiais atvejais valdymo, naudojimosi ir disponavimo turtu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.
20. Vertindama pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tokioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, kokia yra susiklosčiusi šioje byloje, pareiškėjas savo teises turėtų ginti reikšdamas ieškinį bendrosios kompetencijos teisme dėl teisės pripažinimo (CK 1.138 str. 1 p.). Jei teismo sprendimu būtų pripažinta, kad palėpė virš priestato yra tik priestato gyvenamųjų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, atsakovas tokio teismo sprendimo pagrindu įstatymų nustatyta tvarka atliktų veiksmus, dėl kurių kilęs ginčas šioje byloje.
21. Dėl šios Nutarties 12.3 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų:
21.1. Vertindama pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo taisyklių.
21.1.1 Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
21.1.2 Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
21.1.3 Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
21.2. Šių iš Konstitucijos kylančių imperatyvų kontekste vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl precedentų taikymo, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000, pripažinti turinčia precedento galią šioje byloje nėra teisinių pagrindų, nes ratio decidendi (lot. k. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) šioje byloje ir minimoje civilinėje byloje skiriasi, taigi tai nėra analogiškos bylos.
21.3. Teisėjų kolegija pateikia citatą iš 2000 m. birželio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000: „(...) teismai nustatė, kad ieškovui priklausantys butai bei palėpė rekonstruoti laikantis teisės aktais reglamentuotos statinių projektavimo, rekonstravimo ir atidavimo naudotis tvarkos. Prieš pradėdamas rekonstrukcijos darbus ieškovas gavo notarine forma patvirtintus laiptinės butų savininkų sutikimus butų sujungimo ir palėpės įrengimo darbams atlikti. Atsižvelgiant į tai, kad daugiabutis gyvenamasis namas yra specifinės konstrukcijos statinys, vienoje laiptinėje esančios gyvenamosios, bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga yra konstrukciškai atskirtos ir neturi funkcinio ryšio su kitos laiptinės patalpomis bei įranga, nėra pagrindo pripažinti, kad naudojantis ir disponuojant konstrukciškai atskiros laiptinės patalpomis, yra pažeidžiamos kitos to paties gyvenamojo namo laiptinės butų savininkų teisės ir interesai. Todėl rekonstrukcijos darbams atlikti yra pakankamas gyvenamojo namo laiptinės butų savininkų sutikimas“.
21.4. Šioje byloje pateikti įrodymai, kad į pastogę patenkama iš bendros laiptinės (UAB „KM centras“ matininko R. J. 2017 m. balandžio 5 d. parengta Pastogės kadastro duomenų byla).
21.5. Be to, civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000 nekonstatuota tokių faktinių aplinkybių, kaip šioje, nagrinėjamoje byloje, kad palėpėje esanti ugniasienė, tuo pačiu ir atraminė konstrukcija, skiria pagrindinį pastatą nuo priestato, ir, suprantama, tai negalėjo būti įvertinta aktualios teisės taikymo aspektais.
21.6. Taigi nurodyta civilinė byla Nr. 3K-3-674/2000 ir ši, nagrinėjama byla, nėra analogiškos bylos.
21.7. Vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką civilinėse bylose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsniu, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų dėl apygardos teismo nutartyse nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.
21.8. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos reikšmės šioje, nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas atskiru daiktu, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą. Šiais teisės aiškinimais atskleidžiamos bendrosios bendro naudojimo patalpų daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis taisyklės, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą jas nurodyti ginčijamame sprendime ir jomis remtis.
22. Spręsdama šį ginčą, teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų konstatuoti, kad atsakovas veikė neteisėtai, todėl prieinama prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.