Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir T. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai J. M. ir T. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1) T. S. įgijo nuosavybės teisę į 73971/202064 dalis (739,71 m²) garažo, kurio bendras plotas 2 020,64 m², esančio (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. įgijo nuosavybės teisę į 128 093 / 202 064 dalis (1280,93 m²) garažo, kurio bendras plotas 2 020,64 m², esančio (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjai T. S. bei J. M. būdami vieninteliais likviduotos (duomenys neskelbtini) pajininkais (ir nariais) Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies bei likviduojamos (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos 2024 m. rugsėjo 30 d. protokolinio sprendimo bei jo pagrindu sudarytų likviduojamos (duomenys neskelbtini) turto perdavimo aktų pagrindu įgijo nuosavybės teisę į: 1. pajininkas (narys) T. S. įgijo nuosavybės teisę į 73971/202064 dalis (739,71 kv.m.) pastato – garažo, kurio bendras plotas 2020,64 kv. m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)? 2. pajininkas (narys) J. M. įgijo nuosavybės teisę į 128093/202064 dalis (1280,93 kv.m.) pastato – garažo, kurio bendras plotas 2020,64 kv.m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų nuosavybės teisė į pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą įgyta juridinio asmens likvidavimo, kurį inicijavo patys žemės ūkio bendrovės nariai (pajininkai) procese, pagal Žemės ūkio bendrovės įstatyme nustatytą likviduojamos bendrovės turto perdavimo pajininkams (nariams) procedūrą bei Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies pagrindu, tačiau galimai (kaip nurodo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas) šio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perdavimo pajininkams (nariams) faktą įforminus tik paprasta rašytine, bet ne notarine forma, šios formos trūkumo pareiškėjai pašalinti kitaip kaip kreipdamiesi į teismą su atitinkamu pareiškimu negali, nes žemės ūkio bendrovė pareiškimo padavimo momentui jau išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjų J. M. ir T. S. pareiškimą atsisakė priimti, ir išaiškino, kad pareiškėjai turi teisę paduoti atitinkamą ieškinį pareiškimą (ieškinį) teisme ginčo teisenos tvarka.

4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai savo procesiniame dokumente pareiškė reikalavimus dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pareiškėjų nurodyta teisės norma (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalis) nustato, jog „Likviduojamos bendrovės turto perdavimas kiekvienam nariui ir pajininkui įforminamas likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu ir turto perdavimo aktu“ .

5. Iš pateikto pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus (likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą). Iš pareiškėjų pateikto likviduojamos (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos 2024-09-30 protokolinio sprendimo bei jo pagrindu sudarytų likviduojamos (duomenys neskelbtini) turto perdavimo aktų matyti, kad pareiškimo pagrindu pareiškėjams ((duomenys neskelbtini) pajininkams) buvo perleistos nuosavybės teisės (atitinkamomis dalimis) į garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

6. Kasacinis teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024 išaiškino, kad nuosavybės teisė į VĮ Registrų centro iniciatyva likviduoto juridinio asmens turtą teisme turi būti nustatoma ne ypatingosios teisenos (kaip pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), o ieškinio teisenos tvarka. Kasacinis teismas tokią poziciją grindė tuo, kad turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo ir įrodo vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Kadangi registro tvarkytojas neturi duomenų apie juridinio asmens turtą ir skolas, tai likviduojant juridinį asmenį supaprastinta tvarka neatliekami įprasti likvidatoriaus veiksmai – nėra tenkinami kreditorių reikalavimai, nepaskirstomas juridinio asmens turtas. Įstatyme nenustatyta, kad tokiu atveju nuosavybės teisė į juridinio asmens turtą savaime pereina tokio juridinio asmens dalyviams. Taigi likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva, likusio turto teisinis statusas nėra akivaizdus ir dėl jo gali būti pareikšti skirtingi reikalavimai – tiek kreditorių, tiek dalyvių daugeto, kai juridinis asmuo turi daugiau nei vieną dalyvį. Be to, teismas turi įvertinti ir aplinkybes, ar toks turtas negali būti įstatymų nustatyta tvarka pripažintas bešeimininkiu bei perduotas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn.

7. Dėl to pareiškėjai turėtų kreiptis į teismą ne su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto(-ų) nustatymo, tačiau su ieškininiu pareiškimu. Pareiškime nenurodyta kokių nors aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškimo padavimą supaprastinta ypatingosios teisenos tvarka nukrypstant nuo kasacinio teismo aukščiau nurodytų išaiškinimų, o tik formaliai paminėta, jog kreipimasis į teismą ypatingosios teisenos tvarka neprieštarauja kasacinio teismo pateiktiems išaiškinimams. Dėl to pareiškėjai turėtų paduoti procesinį dokumentą ginčo teisenos tvarka.

III. Atskirojo skundo argumentai

8. Atskiruoju skundu pareiškėjas J. M. prašo 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės; 2) nusprendus, kad išspręsti klausimo iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių, prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

9. Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartimi, atsisakydamas priimti pareiškėjų pareiškimą, teismas nenurodė, konkretaus CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindo pareiškimą nepriimti (nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad ją priimant vadovautasi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnis), nenurodė jokių CPK 444 straipsnio sąlygų, kurių pareiškėjų pareiškimas galimai neatitinka ir vieninteliu motyvu pareiškimą nepriimti nurodė kasacinio teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024.

10. Kasacinio teismo išaiškinimas pateiktas teisinėje situacijoje, kai juridinis asmuo (uždaroji akcinė bendrovė) buvo likviduota Registro tvarkytojo iniciatyva (CK 2.70 straipsnis), t.y. kai likvidavimą dėl laiku nepateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų inicijavo Registro tvarkytojas bei, kai faktiškai jokios juridinio asmens likvidavimo procedūros nebuvo atliktos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, (duomenys neskelbtini) likvidavimo procedūros pradėtos ir vykdytos visuotinio žemės ūkio bendrovės narių susirinkimo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo pagrindu, o (duomenys neskelbtini) išregistruota ne Registro tvarkytojo sprendimu likviduoti juridinį asmenį pagal CK 2.70 staipsnį, bet Civilinio kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XIV2630 14 straipsnio 9 dalies pagrindu, kadangi užsitęsus žemės ūkio bendrovės pajininkų ginčui dėl bendrovės turto, nespėta užbaigti Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje numatytų formalumų.

11. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ir jokių kitų CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų pareiškimo nepriimti (atsisakyti priimti). Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nenurodė galimai nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų pareiškimas, neatitiktų kokių tai konkrečių CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir dėl to negalėtų būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie, kaip vieninteliai likviduotos (duomenys neskelbtini) pajininkai (ir nariai) Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies bei likviduojamos (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos 2024 m. rugsėjo 30 d. protokolinio sprendimo bei jo pagrindu sudarytų likviduojamos (duomenys neskelbtini) turto perdavimo aktų pagrindu įgijo nuosavybės teisę: 1. pajininkas (narys) T. S. įgijo nuosavybės teisę į 73971/202064 dalis (739,71 kv.m.) pastato – garažo, kurio bendras plotas 2020,64 kv. m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)? 2. pajininkas (narys) J. M. įgijo nuosavybės teisę į 128093/202064 dalis (1280,93 kv.m.) pastato – garažo, kurio bendras plotas 2020,64 kv.m., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks reikalavimas nagrinėtinas ne ypatingąja teisena (kaip pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK XXVI skyrius), o ginčo teisena, dėl to pareiškimą atsisakė priimti. Atskiruoju skundu pareiškėjas teigia, kad teismas, atsisakydamas priimti jo prašymą, netinkamai taikė CPK 137 straipsnį, nenurodė galimai nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų pareiškimas, neatitiktų konkrečių CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir dėl to negalėtų būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, o pirmosios instancijos nurodyta kasacinio teismo nutartis nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės, kasacinio teismo priimta nutartis taikytina prašant pripažinti, kad po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka likęs turtas priklauso šio juridinio asmens dalyviui.

15. Siekiant atsakyti į šiuos atskirojo skundo argumentus būtina įvertinti juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo instituto paskirtį, pareiškėjų reiškiamo reikalavimo esmę ir tai, ar toks reikalavimas nagrinėtinas CPK XXVI skyriaus tvarka.

16. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001). Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktas).

17. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktai).

18. Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos.

19. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas.

20. Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, yra pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje buvusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).

21. Taigi turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo (ir įrodo) vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, minėta, prašo pripažinti juos likviduoto juridinio asmens (žemės ūkio bendrovės) turto savininkais. Šį reikalavimą pareiškėjai grindžia Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, jog likviduojamos bendrovės turto perdavimas kiekvienam nariui ir pajininkui įforminamas likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu ir turto perdavimo aktu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjų pateikto likviduojamos (duomenys neskelbtini) likvidacinės komisijos 2024 m. rugsėjo 30 d. protokolinio sprendimo bei jo pagrindu sudarytų likviduojamos (duomenys neskelbtini) turto perdavimo aktų matyti, kad pareiškėjams ((duomenys neskelbtini) pajininkams) buvo perleistos nuosavybės teisės (atitinkamomis dalimis) į garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjai pareiškime remiasi, kad likviduojamos žemės ūkio bendrovės turtas (ginčo garažas) įgytas praeityje Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka, t.y. 2024 m. rugsėjo 30 d. buvo perduotas kiekvienam nariui ir pajininkui ir įformintas likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu ir turto perdavimo aktais. Aukščiau aptartas teisinis reguliavimas leidžia neabejotinai spręsti, kad turto perdavimo–priėmimo metu galiojantys teisės aktai nenumatė kitos turto perdavimo tvarkos, kaip tik likvidacinės komisijos protokoliniu sprendimu ir turto perdavimo aktu, kaip ir šioje byloje remiasi pareiškėjai.

23. Kaip matyti, pareiškėjas siekė įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo garažą, tačiau nekilnojamojo turto registro tvarkytojas sprendimu nutarė pareiškėjo prašymą atmesti, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsniu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, turi būti sudaromi notarine forma. Nagrinėjamu atveju pateikto turto perdavimo akto forma neatitinka įstatymų (Civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nustatytos notarinės formos.

24. (duomenys neskelbtini) yra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.

25. Taigi aptartos aplinkybės, pareiškėjų pareiškimo priėmimo stadijoje, leidžia manyti, kad pareiškėjai savo pareiškimą grindžia tuo, kad pareiškėjams šis turtas likvidacinės komisijos buvo perleistas nuo 2024 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjai nurodo, jog Žemės ūkio bendrovių įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje tvarka ir jame numatytu įgijimo pagrindu, tačiau kadangi dėl nekilnojamojo daikto buvo sudarytas sandoris paprasta rašytine forma, o ne notarine, likvidavus žemės ūkio bendrovę, pareiškėjas kitokia tvarka, išskyrus teisminę, negali gauti nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančių dokumentų, todėl spręstina, jog toks pareiškimas šiuo atveju gali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.

26. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024, kadangi nutartis taikytina tais atvejais, kuomet prašoma pripažinti, kad po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka likęs turtas priklauso šio juridinio asmens dalyviui, nes tokiu atveju likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva nėra paskirstomas juridinio asmens turtas. Nagrinėjamu atveju nebuvo vykdomas žemės ūkio bendrovės likvidavimo procesas supaprastinta tvarka, o pati likviduojamos žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija priėmė sprendimą dėl likusio turto paskirstymo.

27. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo pareiškėjų reikalavimų dalyką ir padarė nepagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka.

28. Be to, papildomai pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas, tačiau atsisakymo priimti tokį pareiškimą instituto taikymas, netaikius trūkumų šalinimo instituto, yra neleistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024).

Dėl bylos baigties

29. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų prašymą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Ją panaikinus, pareiškėjų prašymo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30. Apeliantas už atskirąjį skundą sumokėjo 57 Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas apeliantui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų J. M. ir T. S. pareiškimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimo juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J., priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Grąžinti J. M., a.k. (duomenys neskelbtini), 57 EUR (penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. birželio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 435 AB SEB bankas. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.