- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-03
- Bylos Nr.
- 2-9-187/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00358-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Stefanija Sakalauskienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- V. B.
- Advokatai
- Liubovė Šiušienė
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, į/k 125709291, ieškinį atsakovui V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl nuostolių atlyginimo regreso teise ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas - Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinyje (1 t.15-18 b. l.) vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 10 str. l d., 17 r. 4 d., 23 str. 5 d., 41 str. 8 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 , 6.249 str. 4 d., 6.263 str., 6.280 str., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 130 str. 1 d., 235 str. 6 d., ieškinyje ir jo atstovė teismo posėdžio metu, prašė priteisti iš atsakovo V. B. 20569,61 Lt nuostolių atlyginimo, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe 617,00 Lt žyminį mokestį bei už pateiktų priedų vertimą į valstybinę kalbą. Ieškovas nurodė, kad 2011-10-05 Švedijoje dėl transporto priemonę VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė OPEL ASTRA COMBI 5D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo vairuojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės naudotojas, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau – žaliosios kortos sistemos) dalyvė. Vienas iš šios sistemos tikslų yra užtikrinti ir palengvinti nukentėjusiems asmenims jų patirtos žalos atlyginimo gavimą. Sistema pagrįsta tuo, jog eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Švedijos) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spęsti visus reikalus, susijusius su žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos (šiuo atveju Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltą žalų atlyginimą. Kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė yra neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, iš pradžių žalą administruoja ir nukentėjusiems asmenims ją atlygina eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (dažniausiai jis yra ir nukentėjusiojo asmens šalies nacionalinis draudikų biuras), kuris vėliau reikalavimą dėl išmokėtos žalos atlyginimo pateikia žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - ieškovui). Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai sprendžiant eismo įvykio metu patirtos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPD įstatyme - Bendradarbiavimo nuostatai) (paskelbti su 2003-07-28 KOMISIJOS SPRENDIMU dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB). Todėl eismo įvykio valstybės - ŠVEDIJOS nacionalinis draudikų biuras (RAFIKFORSAKRINGSFORENINGEN (SWEDISH MOTOR INSURERS' BUREAU)), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 51283,00 SEK (20569,61 Lt) sumai. TPVCAPD įstatymas numato atvejus, kuomet ieškovas privalo mokėti išmokas. TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko ŠVEDIJOJE (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių-valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta, transporto priemone yra akivaizdu, kad ieškovas privalėjo apmokėti ŠVEDIJOS nacionalinio draudikų biuro pateiktą aukščiau minėtą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes tokia ieškovo pareiga yra įtvirtinta ieškovui privalomuose vykdyti teisės aktuose: TPVCAPD įstatyme (17 str. 5 d.) ir Biurų tarybos Vidaus nuostatuose (5 str.).Todėl, ieškovas, gavęs ŠVEDIJOS nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 51283,00 SEK (20569,61 Lt) dėl transporto priemone VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, sumokėjo ŠVEDIJOS nacionaliniam draudikų biurui iš viso 51283,00 SEK (20569,61 Lt). Kadangi atsakovo vairuojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio dieną galiojančiu ŠVEDIJOJE ir atitinkančiu TPVCAPD įstatymo reikalavimus, buvo sukeltas eismo įvykis bei padaryta žala, atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, ŠVEDIJOS nacionalinis draudikų biuras administravo ir atlygino atsakovo vairuojama transporto priemone padarytą žalą, tai ieškovas, sumokėdamas ŠVEDIJOS nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovo padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos. Be to Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą regreso teisę, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas sumokėti ieškovui ŠVEDIJOS nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 20569,61 Lt dėl transporto priemone VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimo, o Atsakovui neatlyginus ieškovui padarytų nuostolių, pastarasis kreipėsi į teismą. Iki šiol Atsakovas reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo ir nepateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumento, suteikiančio draudimo apsaugą minėto eismo įvykio ŠVEDIJOJE metu ir atitinkančio TPVCAPD įstatymo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį (1 t. 70-74 b. l.) nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir nurodė, kad Atsakovas neginčija, kad 2011-10-05 Švedijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta transporto priemonė „Opel Astra". Tačiau iš esmės nesutinka, kad eismo įvykis įvyko tik dėl jo kaltės, taip pat nesutinka, kad buvo padaryta Ieškovo nurodyta dydžio žala. Nurodo, kad pridėta prie ieškinio eismo įvykio deklaracija, kurioje (pagal vertimą) nurodoma, kad „pasirašydami šį dokumentą, vairuotojai patvirtina aplinkybes, leisiančias greičiau sureguliuoti žalą. Negana to, yra prierašas, kad dokumentą privalo pasirašyti abu vairuotojai. Minėtą deklaraciją užpildė ir pasirašė tik kitos transporto priemonės („Opel Astra") vairuotoja, atsakovas šios deklaracijos nepildė ir nepasirašinėjo, jokios Švedijos teisėsaugos institucijos neužfiksavo, kas kaltas dėl įvykio, todėl apskritai kyla klausimas, ar yra pakankami įrodymai, kurie leistų konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, automobiliui „Opel Astra" - tikrai negalėjo būti padaryta tokio dydžio žala, kuri nurodyta ieškinyje, kadangi įvyko tik nežymus transporto priemonių kontaktas, atsakovui savo transporto priemonės „VW Passat" - kabliu atsiremiant į automobilio „Opel Astra" dešinįjį šoną. Be to būtina turėti omenyje tai, kad tarp tam tikrų automobilio „Opel Astra" sugadinimų ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys (transporto priemonės kontaktavo), tačiau reikalaujant žalos atlyginimo, reikalavimą reiškiantis asmuo turėtų įrodyti, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir visų patirtų nuostolių. Šiuo atveju tokių įrodymų nėra. LR CK 6.248 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Ši civilinės atsakomybės kilimo sąlyga akivaizdžiai nenustatyta - atsakovas, kaip minėta, nepasirašė eismo įvykio deklaracijos, jo kaltės buvimo nenustatė jokios teisėsaugos institucijos. Pagal LR CK 6.249 str. 1 d., žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gąvęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, tačiau, civilinės atsakomybės taikymui būtinas visumos sąlygų nustatymas, todėl žalos buvimo faktas pats savaime nereiškia, kad ją privalo atlyginti ieškovo nurodomas asmuo. Tarp atsakovo ir ieškinyje nurodomos transporto priemonės buvo tik nežymus kontaktas. Žalos klausimu itin reikšmingas įrodinėjimo aspektas. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (LR CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra - pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Be to, kasacinės instancijos teismas ne kartą yra konstatavęs, kad žalą ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Šiuo atveju ieškovas nėra tiesiogiai žalą patyręs asmuo, tačiau, kaip minėta, perėmęs reikalavimo teisę ieškovas daugiau teisių nei turėjo žalą patyręs asmuo, neįgijo, be to, ieškovas yra didelę patirtį draudimo teisiniuose santykiuose sukaupęs juridinis asmuo, kuris neabejotinai turi visas galimybes įvertinti ar pakankamais įrodymais grindžiamas reikalaujamos atlyginti žalos dydis. Įvertinus pateiktus su ieškiniu dokumentus, matyti, kad ieškovo nurodomos žalos dydis iš esmės neįrodytas - apie žalos dydį galima spręsti tik iš eismo įvykio deklaracijos, fotonuotraukų ir remonto darbų apskaičiavimo, o kiti dokumentai - tai susirašinėjimas su Švedijos draudiku bei norminiai dokumentai, kurie žalos dydžio nustatymui nereikšmingi. Atsakovo nuomone tokie automobilio sugadinimai niekaip negalėjo atsirasti dėl atsakovo veiksmų - kontakto tarp atsakovo automobilio ir automobilio „Opel Astra" būta nestipraus, todėl ant automobilio „Opel Astra" negalėjo atsirasti nuotraukose nurodomi sugadinimai - automobilis perbrėžtas ištisai per visą dešinįjį šoną, tačiau atsakovo automobilio galinė dalis nėra tokio pločio, kad galėtų tokiu būdu subraižyti kitą automobilį (logiška, kad atsitrenkus automobilio kabliu į kito automobilio šoną, atsiranda sugadinimas kablio smūgio vietoje, o jei automobilis, į kurį atsitrenkta juda, gali atsirasti įbrėžimai automobilio šone - link priekio arba galo, priklausomai nuo judėjimo krypties, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, nuotraukose fiksuojamas perbrėžimas ištisai per visą automobilio šoną). Taigi, visiškai nelogiška, kad nurodytomis aplinkybėmis atsirado fotonuotraukose fiksuojami automobilio sugadinimai. Nesutinka su automobilio remonto darbų įvertinimu, nes pačiame paskaičiavime nurodoma visai kita suma („suma apmokėjimui") 42 594,34 Švedijos kronų. Minėtą 42 594,34 Švedijos kronų sumą sudaro korozijos darbai, (keitimas, išmontavimas), korozijos darbai (matavimai), atsarginės dalys, kitos medžiagos, kiti darbai, lakavimas, apsauga nuo rūdžių, kėbulas. Itin nemažą dalį, (beveik 15 000,00 Švedijos kronų), sudaro korozijos darbai, kurie iš nurodytų darbų yra patys brangiausi, nors visiškai akivaizdu, kad šie darbai su autoįvykiu negali būti niekaip susiję. Automobiliui „Opel Astra" atlikta ir daugiau tokių darbų, ar užsakyta detalių, kurie niekaip negali būti susiję su eismo įvykiu, kuriame dalyvavo atsakovas - pavyzdžiui: „padangų kapsulė", „priekinių lempų koregavimas ", „ matavimai B, ašis D ", „purvasargiai", „ ratai", „ anglies filtras ", „ žibintų reguliavimas", „galinio veidrodėlio gaubtas", „vidinio galinio veidrodžio gaubtas", „kolonėlės", „priekinių durelių veidrodėlis", „pavarų dėžė", „ galinių durelių apmušalai", „ grotelės", „priekinis saugos diržas ", „ oro pagalvė " ir kt. Be to, kai kurie darbai ir detalės kartojasi, todėl realus žalos dydis lieka apskritai neaiškus. Esant šiai situacijai, atsakovo nuomone, žalos dydis (nuostoliai) yra neįrodyti. Be to nurodo, kad LR CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o LR CK 1.125 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Tas pats straipsnis atskiroms reikalavimų rūšims numato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Vienas iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų - terminas reikalavimams iš draudimo teisinių santykių (pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį). Eismo įvykis, kuriame tariamai padarytą žalą reikalaujama atlyginti iš atsakovo, įvyko 2011-10-05. Pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Nors ieškovas LR TPDB perėmė reikalavimą (pasikeitė prievolės šalys), sutrumpinto ieškinio senaties termino eiga nenutrūko ir šis terminas suėjo 2012-10-05, taigi ieškinio pateikimo metu jau buvo pasibaigęs., o būtent Atsakovo atstovės nuomone, tai yra savarankiškas ieškovo LR TPDB ieškinio atmetimo pagrindas, todėl teismui nustačius ieškinio senaties termino praleidimą, prašė ieškinį atmesti.
Tačiau teismo posėdžio metu Atsakovo atstovė nurodė, kad su ieškiniu sutinkantys iš dalies, tai yra sutiko, kad būtų priteista 2/3 retrospektyvinio įvertinimo sumos, tai yra, kad būtų priteista 2/3 dalys 7107 Lt - transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštų su PVM, nes dėl eismo įvykio kaltas asmuo esantis nenustatytas, atsakingas asmuo negali atlyginti daugiau negu buvo padaryta žala jo veiksmais. Be to atsakovas negavęs jokių pretenzijų iš draudikų biuro, todėl jis negalėjęs ir bendrauti. Ieškovas nesiaiškino koks remontas konkrečiai buvo reikalingas konkrečiai dėl įvykusio eismo įvykio. Be to atsakovo atstovė nurodė, kad nesutinkanti su pateiktomis vertimo į valstybinę kalbą patirtomis išlaidomis bei kelionės išlaidomis, kurias prašo priteisti ieškovo atstovė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002 m. gegužės 30 d. vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsnis). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Vadovaujantis Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų susitarimu, kuris pridėtas prie Komisijos sprendimo 2003/564/EB, nacionaliniai draudikų biurai suteikia abipusius įgaliojimus kitiems pasirašiusiems biurams savo vardu ir savo narių vardu draugiškai sureguliuoti bet kokią žalą ir sutikti pasinaudoti bet kokiu, teisminiu ar neteisminiu procesu, po kurio būtų atlyginta su autoavarija susijusi žala (Susitarimo 2 straipsnis). Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, kai biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes ir kuo greičiau informuoja draudiką ar atitinkamą nacionalinį draudimo biurą. Visas žalas biuras administruoja savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą transporto priemonę apdraudusio draudiko arba atitinkamo nacionalinio biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą (Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 10 straipsnį biurai abipusiškai garantuoja atlyginti mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek ir Bendradarbiavimo nuostatuose numatyta Biuro pareiga atlyginti kitos Susitariančiosios valstybės žalos atlyginimo institucijai (nacionaliniam draudikų biurui) šio tretiesiems asmenims atlygintą žalą, taip pat nustatyta teisė susigrąžinti išmokas iš atsakingų asmenų (draudiko, žalą padariusio asmens, pareigos apsidrausti neįvykdžiusio asmens). Draudikų biurų santykių pobūdis atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, kurioje konstatuota, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentavimu siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Pagal Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 str. nustatant eismo įvykių dalyvių civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Taikytinos teisės klausimus nustato ir Europos Parlamento ir tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamentas Nr.864/2007 „Dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės“. Šio Reglamento 4 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, jog iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies, kurioje atsirado žala, teisė, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado tiesioginių to vykių pasekmių. Šiuo atveju žala padaryta bei įvykis, sukėlęs žalą įvyko Švedijoje, todėl žalos atlyginimo klausimai pagrįstai buvo išspręsti pagal Švedijos teisę ir Švedijos draudikų biuras žalą reguliavo bei atlygino pagrįstai. Be to TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad reikalavimas mokėti išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, suponuoja, jog Biuras, mokėdamas išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, yra įsitikinęs tuo, jog išmokos mokėjimui taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Regreso tvarka reikalaudamas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų, Biuras savo reikalavimą grindžia tuo, kad atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir į eismo įvykio valstybės teisės aktus sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje netaikytina CK 1.12 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavykus įvykdyti pareigos pateikti su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Ši teisės norma aktuali tais atvejais, kai užsienio teisė sudaro teisinį ieškinio pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos teise (TPVCAPDĮ nuostatomis), o aplinkybė, kad Biuras kitos valstybės biurui sumokėjo remdamasis kitos valstybės teisės normomis, yra faktinė aplinkybė, kurios įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuria ji remiasi. Tai neužkerta kelio kitai šaliai teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodo ieškovas.
Byloje nustatyta, kad Švedijoje 2011-10-05 įvykusio eismo įvykio metu atsakovui V. B. priklausančia (1 t. 20 b. l.) Lietuvoje registruota transporto priemone VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojant pačiam atsakovui buvo apgadinta kita transporto priemonė OPEL ASTRA COMBI 5D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (to neginčijo atsakovas), tuo padaryta žala (1 t. 25-42 b. l.). Įvykyje dalyvavo atsakovo transporto priemonė, kuri nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu (tos aplinkybės neginčijo ir atsakovas bei jo atstovė). Ieškovas 2012-10-08 išmokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui (1 t. 55 b. l.) 51283,00 Švedijos kronų (toliau tekste SEK) ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovui (1 t.15-17, 23-24 b. l.).
LR CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Byloje nėra ginčo, jog transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl teismas pripažįsta, kad Švedijos draudikų biuras turėjo išimtinę teisę administruoti žalos bylą ir taikė Švedijos valstybės teisę ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (LR CPK 185 str.).
Atsakovo atstovės teigimu ieškovas prašydamas priteisti iš atsakovo 20569,61 Lt nuostolių privalėjo įrodyti ne tik atgręžtinio reikalavimo teisę, bet ir tai, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, t.y. V. B. neteisėtus veiksmus, ieškovui padarytą žalą / nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, bei V. B. kaltę. Tačiau LR CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu yra LR CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos LR CK normos, išskyrus atvejus, kai LR CK pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. LR CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Taigi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ), numatantis TPVCAP draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus, yra laikytinas specialiu, kuris detaliai reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe tokių draudimo sutarčių sudarymo, jų įsigaliojimo bei nutraukimo tvarką, Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra LR teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad transporto priemonė VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota Lietuvos Respublikoje, buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad eismo įvykis įvyko Švedijoje ir remiantis eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais, buvo sukeltas privalomuoju transporto priemonių draudimu neapdrausta atsakovui V. B. priklausančia transporto priemone, o didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus (LR CK 6.270 str.). Teismas pažymi, kad prievolę tinkamai apdrausti transporto priemonę, tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Švedijos teisę, turėjo atsakovas. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimo teises kildina dėl atsakovui įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, arba iš delikto – norminių aktų (draudimo teisinių santykių) pažeidimo, todėl byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl autoįvykio priežasčių, vairuotojo kaltės ir pan., ir atsakovo atstovės argumentai, kad byloje ieškovas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, jog atsakomybė atsakovui kilo pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį.
Be to deliktinė atsakomybė yra kompensacinio pobūdžio, o tai reiškia, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties, buvusios iki teisės pažeidimo, atkūrimui susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertinant įrodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu, t.y. dokumentai, šalių paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jų turinys neprieštaringas, iš esmės susijęs su bylos dalyku, ir nėra duomenų, kurie suponuotų šių įrodymų turinio subjektyvumą dėl bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad pagal 2012-08-14 raštą Nr. 6670 prašomą priteisti sumą pagal Švedijos nacionalinio draudikų biuro paskaičiavimus sudaro 51286 SEK, tame tarpe remonto išlaidos 42594 SEK, administravimo išlaidos – 6689 SEK, savininko draudimo perviršis 2000 SEK (1 t. 23-24 b. l.). (duomenys neskelbtini) darbų įvertinime, kurio priėmimo data 2011-1-05, draudiminio įvykio data 2011-10-05 ir remonto pradžio data 2011-10-05, kuriame nurodyti kėbulo pažeidimai ir detalizuoti darbų atlikimai bei kompensacijos (išmokos suma) ir nurodyta, kad 42594,34 SEK sumą sudaro atlikti darbai bei naudotos medžiagos ir atsarginės detalės ( 1 t. 34-39 b. l.), teismas neturi pagrindo netikėti, kad šie darbai ir detalės buvo reikalingos kokybiškam sugadintos transporto priemonės atstatymui. Kadangi iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-02-24 Ekspertizės akto Nr. 11K-210(13) matyti, kad išvada yra pateikta tokia, kad tikėtina, kad visi tirti pateiktoje medžiagoje esančiose nuotraukose matomi ir akto tiriamojoje dalyje aprašyti automobilio „Opel Astra", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai padaryti to paties įvykio metu, automobiliui „Opel Astra" važiuojant į priekį pro dešiniau galu į automobilį „Opel Astra" buvusį automobilį „VW Passat", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobiliui „VW Passat" važiuojant atbuline eiga ir vilkimo kabliu atsitrenkus į automobilio „Opel Astra" dešinįjį šoną, susidūrimo metu tarp transporto priemonių išilginių ašių esant stačiam ar artimam tokiam kampui (2 t. 21-27 b. l.). Tame pačiame akte yra nurodyta, kad pateiktose nuotraukose matyti, kad automobiliui „Opel Astra" apgadintas dešinysis šonas nuo priekinio rato arkos galinio krašto iki galinio rato arkos priekinio krašto, priekinio dešiniojo sparno galinė apatinė dalis deformuota įlenkiant į kairę, deformacijos vietoje, virš priekinio dešiniojo rato purvasaugio, nuo priekinio rato arko galinio paviršiaus iki priekinio sparno galinio krašto yra du tarpusavyje nesusijungiantys slystamo kontakto pėdsakai, kurių vietoje lako-dažų danga nubrozdinta kryptimi nuo automobilio priekio link galo; pėdsakų vietoje susidariusios trasos, tikėtina, artimos horizontalei, pėdsakai išsidėstę orientaciniai 10 cm aukščio juostoje, o tarp pėdsakų, orientaciniai viduryje yra tarpas, kuriame tiesioginio kontakto pėdsakų nėra; ties priekinio rato arkos galiniu kraštu tarpas tarp pėdsakų didesnis, o artėjant link sparno galinio krašto bei didėjant deformacijų įsigilinimui tarpas tarp tiesioginio kontakto pėdsakų mažėja, tai yra įsigilinant sugadinimus padariusiam objektui (-ams) buvo kontaktuojama didesniais paviršių plotais. Dešiniojo šono priekinės durys apatinėje dalyje per visą ilgį deformuotos įlenkiant į kairę. Durų deformacijos vietoje per visą ilgį matomi kryptimi nuo automobilio priekio link galo susidarę slystamo kontakto pėdsakai, kurių vietoje lako-dažų danga nubrozdinta, tikėtina, užsluoksniuota kitokios nei automobilio spalvos medžiaga. Pagal susidarymo pobūdį ir apimtis, ant priekinių durų esantys sugadinimai bei pėdsakai yra priekinio dešiniojo sparno sugadinimų ir ant jo esančių pėdsakų tęsinys. Nuo dešinės pusės priekinių durų priekinio krašto artėjant link durų galinio krašto, sugadinimai bei tiesioginio kontakto pėdsakai leidžiasi žemyn, deformacijų įsigilinimas didėja, orientaciniai nuo durų vidurio (ilgio atžvilgiu) išryškėja reljefiniai pėdsakai charakterizuojantys sugadinimus padariusį objektą. Sugadinimų reljefas rodo, kad durų sugadinimai padaryti slystamai kontaktavus su dviem vienas virš kito esančiais cilindriniais paviršiais, kurių žemiau esantis buvo ženkliai didesnio spindulio, negu esantis aukščiau, tačiau link automobilio „Opel Astra" dešiniojo šono atsikišo mažiau, negu aukščiau esantis cilindrinis paviršius. Ant dešiniojo šono priekinių durų esančių tiesioginio kontakto pėdsakų tęsinyje link automobilio galo, galinių durų apačia atlenkta į išorę bei, tikėtina, sugadinimų vietoje durų priekinis kraštas deformuotas kryptimi nuo automobilio priekio link galo. Ant galinių durų tiesioginio kontakto pėdsakų nuotraukose neįžiūrima. Matyti, kad ties galinių durų apatiniu kraštu dešinysis automobilio slenkstis ties išoriniu viršutiniu kraštu deformuotas įlenkiant, tikėtina, įstrižai iš dešinės į kairę ir iš viršaus žemyn. Orientaciniai menamame ant priekinių durų esančių sugadinimų ir tiesioginio kontakto pėdsakų tęsinyje, galinio dešiniojo sparno priekinė apatinė dalis, tarp galinių durų galinio krašto ir galinio rato arkos priekinio krašto deformuota įlenkiant į dešinę. Deformacijos vietoje yra artimi horizontalei slystamo kontakto pėdsakai, įdeformavimas susidaręs kontaktuojant su cilindriniu paviršiumi, kurio spindulys orientaciniai atitinka ant priekinių durų atsispaudusio aukščiau buvusio cilindrinio paviršiaus spindulį. Automobilio „Opel Astra" galinėje dalyje nuotraukose neįžiūrimi bagažinės dangčio sugadinimai, kuriuos atsiliepime į ieškinį (1 tomas 70-74 b. l.) nurodo atsakovo atstovė advokatė Liubovė Šiušienė. Automobilis „Opel Astra" fotografuotas nesilaikant kriminalistinės fotografijos taisyklių, fotografuojant nenaudota mastelinė liniuotė, todėl tirti pateiktos nuotraukos techniniu požiūriu nėra pakankamai informatyvios, nežinomas faktinis sugadinimų išsidėstymas automobilio išilginės ašies bei aukščio nuo pagrindo atžvilgiu. Tačiau automobilio „Opel Astra", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuotraukose matomų dešiniojo šono sugadinimų analizė rodo, kad sugadinimai padaryti į priekį važiuojančio automobilio dešinįjį šoną atsitrenkus iš dešinės judėjusiam, du vienas virš kito cilindrinius paviršius (kurių žemiau esantis buvo ženkliai didesnio spindulio, negu esantis aukščiau, tačiau atsikišo mažiau, negu aukščiau esantis cilindrinis paviršius) turėjusiam objektui. Kadangi automobilio „Opel Astra" dešinės pusės galinių durų tiesioginio kontakto pėdsakų nematyti, tačiau šių durų apačia atlenkta link išorės, o dešiniojo slenksčio išorinis viršutinis kraštas deformuotas, tai rodo, kad su automobilio „Opel Astra" dešiniuoju šonu kontaktavęs objektas buvo sąlyginai nedidelio storio, todėl ties galiniu kraštu įlenkus dešiniojo šono priekines duris, kontakte buvęs objektas palindo po dešinės pusės galinių durų išorinio skardos lakšto apačia, link išorės atlenkė durų apačią bei tęsiantis automobilių kontaktui įlenkė dešinį slenkstį.
Nors atsakovo atstovė teigia, kad atsakovo transporto priemonė nebuvo sugadinta, teismas atmeta šį teiginį, nes iš to paties aukščiau paminėto ekspertizės akto yra matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo apgadintas automobilio „VW Passat" vilkimo kablio kotas, jį nulenkiant automobilio „Opel Astra" važiavimo kryptimi, tai yra automobilio „VW Passat" išilginės ašies atžvilgiu į kairę (2 t. 26 b. l.). Be to eksperto yra nurodyta, kad techniniu požiūriu su automobilio „Opel Astra", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dešiniuoju šonu kontaktavusio bei sugadinimus padariusio objekto konfigūracija buvo panaši į lengvojo automobilio vilkimo kablio konfigūraciją. Vizualiai vertinant tirti pateiktose automobilio „Opel Astra" nuotraukose matomą vaizdą, automobilio „Opel Astra" dešiniojo šono sugadinimų vietose esantys tiesioginio kontakto pėdsakai yra panašiame aukštyje, kaip ir automobilio „VW Passat", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gale esantis vilkimo kablys. Atsižvelgiant į tai, kad su automobilio „Opel Astra" dešiniuoju šonu kontaktavęs objektas šio automobilio atžvilgiu praslydo išilgine automobilio „Opel Astra" kryptimi nuo priekio link galo, o automobilio „VW Passat" vilkimo kablio kotas nulenktas automobilio „VW Passat" išilginės ašies atžvilgiu į kairę, tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu atbuline eiga važiuojantis automobilis „VW Passat" gale esančiu vilkimo kabliu atsitrenkė į automobiliui „VW Passat" iš dešinės skersai ar artima tokiai kryptimi į priekį važiavusio automobilio „Opel Astra" dešinįjį šoną. Susidūrimo metu judėjo abi transporto priemonės, todėl automobiliui „VW Passat" vilkimo kabliu įsiremiant į automobilio „Opel Astra" dešinįjį šoną bei deformuojant priekinį dešinįjį sparną ir priekines duris, veikiamas susidūrimo metu atsiradusių jėgų automobilis „Opel Astra" pasviro apie savo išilginę ašį priešinga laikrodžio rodyklių judėjimui kryptimi, dėl to automobilio dešiniajame šone esantys tiesioginio kontakto pėdsakai leidžiasi žemyn. Tikėtina, kad ties viduriniuoju statramsčiu ženkliau įdeformavus dešiniojo šono priekines duris, vilkimo kablio sfera su kotu palindo po galinių durų apačia, tokiu būdu į išorę atlenkiant durų apatinį kraštą bei kablio kotui įlenkiant dešinįjį slenkstį. Tęsiantis automobilio „Opel Astra" judėjimui, automobilio „VW Passat" vilkimo kablys išlindęs iš po galinių dešiniojo šono durų viršuje esančia sfera slystamai kontaktavo ir su automobilio „Opel Astra" galinio dešiniojo sparno priekine dalimi, ją deformuodamas bei palikdamas slystamo kontakto pėdsakus.
2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos I antraštinės dalies 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pagal bendros PVM sistemos principą prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra proporcingas prekių bei paslaugų kainai. 2 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad PVM objektas yra ir paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Suteiktos remonto darbų paslaugos yra priskiriamos apmokestinamiems sandoriams. Šiuo atveju klausimas dėl žalos atlyginimo kilęs iš delikto, t.y. kad atsakovas neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę, todėl Direktyvos IX antraštinės dalies 3 skyriaus 135 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatos, kad draudimo sandoriai nėra apmokestinami pridėtinės vertės mokesčiu dėl socialinių – ekonominių priežasčių netaikomos.
Teismas atmeta ir teigiamai nevertina bei jo nepriima už pagrindą vertinant padarytą žalą šiai transporto priemonei, UAB “Pajūrio autorika” automobilio OPEL ASTRA valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) retrospektyvinio vertinimo (2 t. 85 b. l.), nes vertinimas yra padarytas realiai neapžiūrėjus ir neįsitikinus tikrosios šios transporto priemonės vertės iki eismo įvykio ir po jo, kadangi vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, visuotinai yra žinoma, kad tokios pačios markės bei tų pačių metų laidos transporto priemonių realioji bei tikroji vertė gali ženkliai skirtis, o ir realioji kaina Švedijoje ir Lietuvoje taip pat gali būti skirtingos.
Teismas atmeta atsakovo atstovės teiginį, kad atsakovas būtų bendradarbiavęs su ieškovu, jeigu būtų gavęs pretenziją, nes po teismo procesinių dokumentų įteikimo jis turėjo tokią pačią galimybę bendradarbiauti su ieškovu, tačiau jis to nedarė, nesiekė sudaryti Taikos sutarties, nors tą galimybę turėjo, priešingai, po 2013-03-25 procesinių dokumentų įteikimo, jis tik reiškė prieštaravimus ir ginčijo reiškiamus reikalavimus (1 t. 10, 70-74 b. l.).
Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje numatytoms sąlygoms įstatyme numatyta ieškovo pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Teismas daro išvadą, kad remiantis į bylą pateiktais įrodymais ieškovui neišmokėti Švedijos nacionalinio draudikų biuro administruotos žalos atlyginimo išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5 d., 6 d.), todėl atsakovas V. B. privalo atlyginti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 20569,61 Lt nuostolių atlyginimui, kuriuos ieškovas patyrė sumokėdamas Švedijos transporto priemonių draudikų biurui už padarytą žalą.
Nustačius, kad atsakovas yra ieškovo skolininkas, jis privalo mokėti įstatymų nustatytas penkių procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti (LR CK 1.131 str.1 d.). Šioje byloje yra reiškiamas regresinis ieškinys, o tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo (LR CK 1.127 str. 4 d.), savo prievolę ieškovas įvykdė 2012-10-08, sumokėdamas Švedijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą (1 t. 20 b. l.), nuo šios datos ieškovas įgijo regreso teisę reikalauti šios sumos atlyginimo iš atsakingo asmens, teismui ieškovas išsiuntė pareiškimą 2013-03-15 (1 t. 8 b. l.), todėl teismas konstatuoja, kad ieškovui ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, o atsakovo atsiliepime į ieškinį prašymą pritaikyti senatį (1 t. 70-74 b. l.) atmeta.
Ieškovas ir atsakovas kitokių įrodymų nepateikė, o tokiose bylose šalių pareiga yra teikti įrodymus (LR CPK 178 str.). Teismas nagrinėjo civilinę bylą neišeidamas iš ieškinio ribų, nes tokiose bylose teismas nėra aktyvus (LR CPK 179 str.).
Teismas priėmęs sprendimą turi paskirstyti tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, o būtent bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o patenkinus ieškinį - priteisiamos bylinėjimosi išlaidos ieškovui iš atsakovo (LR CPK 93 str.). Ieškovas turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 617,00 Lt sumokėjo žyminį mokestį valstybei (1 t. 5, 19 b. l.), 679,43 Lt sumokėjo vertėjams už dokumentų vertimus į valstybinę kalbą (1 t. 62-63, 91-92, 129-130 b. l., 2 t. 81-82 b. l.), 846,20 Lt patyrė atstovo į teismą kelionės išlaidų vykstant į teismo posėdžius 2013-08-22, 2014-05-27, 2014-07-22, 2014-10-01 (1 t. 131-135 b. l., 2 t. 48-52, 57-59, 89-93 b. l.), atsižvelgiant į tai, kad eksploatuojant automobilį užmiestyje geros kokybės keliuose, bazinė kaina mažinama 15 procentų, todėl priteistina 719,82 Lt. Iš viso ieškovas patyrė 2016,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo, nes ieškinys yra patenkintas.
Be to Telšių rajono apylinkės teismas patyrė 50,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovo į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 50,91 Lt (LR CPK 92.) valstybei (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355), proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270, 307, 371 straipsniais, nusprendžia :
Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 1257092914, naudai 20569,61 Lt (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt devynis litus 61 centą) nuostolių atlyginimo regreso teise.
Priteisti iš V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 1257092914, naudai penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2013-03-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 1257092914, naudai 2016,25 Lt (du tūkstančius šešiolika litų 25 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 50,91 Lt (penkiasdešimt litų 91 centą) teismo turėtų procesinių išlaidų į valstybės biudžetą (į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).
Įsiteisėjus teismo sprendimui grąžinti šioje civilinėje byloje už atsakovą V. B. sumokėto į teismo depozitinę sąskaitą likusio 22,49 Lt avanso už ekspertizės atlikimą likutį.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį Telšių rajono apylinkės teismą.