Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9-187/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino motyvuodamas tuo, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad eismo įvykis įvyko Švedijoje ir remiantis eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais, buvo sukeltas privalomuoju transporto priemonių draudimu neapdrausta atsakovui V. B. priklausančia transporto priemone, o didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus (LR CK 6.270 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad prievolę tinkamai apdrausti transporto priemonę, tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Švedijos teisę, turėjo atsakovas. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovas reikalavimo teises kildina dėl atsakovui įstatyme nustatytos pareigos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, arba iš delikto – norminių aktų (draudimo teisinių santykių) pažeidimo, teismas vertino, jog byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl autoįvykio priežasčių, vairuotojo kaltės ir pan., todėl atsakovo atstovės argumentus, kad byloje ieškovas neįrodė visų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, jog atsakomybė atsakovui kilo pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje bylojęs esančius duomenis, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentavimu siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana“, bylos Nr. 3K-3-24/2014, pasisakyta dėl nagrinėjamos bylos atveju aktualios žaliosios kortelės sistemos funkcionavimo bei nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų, kurias nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (. Pastarojoje byloje kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu įgyvendintos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, tai įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytoje nutartyje akcentavo, kad nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Bendradarbiavimo nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu ir, tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Tik esant aiškiam Biuro ar draudiko pageidavimui, prieš priimdamas sprendimą žalos sureguliavimo klausimą sprendžiantis nacionalinis draudikų biuras informuoja draudiką arba Biurą. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, tai teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 5 straipsnio 1 dalis), turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Taigi iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Taigi pagal formuojamą praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (LR CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (LR CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Taigi užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčys aplinkybės, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau atsakovui ginčijant šią aplinkybę, ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje civilinė atsakomybė apibrėžta LR CK 6.245 straipsnio 1 dalyje kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tiek sutartinė, tiek deliktinė atsakomybė atsiranda tik esant civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visetui, t. y. turi būti nustatyti neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (LR CK 6.247 straipsnis), kaltė (LR CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (LR CK 6.249 straipsnis). Įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieškovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal LR CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą.

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei: 1) kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykusio eismo įvykio metu padaryta žala asmens sveikatai ir (ar) atimta asmens gyvybė, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, tačiau eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar) kaltininkas nėra nustatyti; 3) kaltininkas žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (turi galiojančią draudimo sutartį), tačiau atsakingam draudikui – Biuro nariui iškelta bankroto byla. Iš minėtos įstatymo nuostatos seka, kad, visų pirma, mokant išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko dėl neapdraustą transporto priemonę vairavusio asmens kaltės.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei nagrinėjamoje byloje vertino pirmosios instancijos teismas, konkrečiu atveju prievolė atlyginti žalą nekyla vien tuo pagrindu, kad eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu ir dėl to, atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė, konkrečiu atveju atsiranda be kaltės (LR CK 6.270 straipsnis). Kaip minėta, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta aiški nuostata, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei asmuo, vairavęs neapdraustą transporto priemonę, yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas prieštarautų ne tik TPVCAPDĮ nuostatoms, bet ir protingumo ir teisingumo principams.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad 2011-10-05 Švedijoje atsakovas dalyvavo eismo įvykyje, kuriuo metu buvo apgadinta transporto priemonė OPEL ASTRA COMBI 5D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas vairavo transporto priemonių draudimu neapdraustą transporto priemonę VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Ieškovas, iš Švedijos draudikų biuro gavęs duomenis apie tai, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį, išmokėjo Švedijos draudikų biurui jo prašomą sumą - 51283,00 Švedijos kronų (20569,61 Lt) ir regreso tvarka pareiškė tokio pat dydžio reikalavimą atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė ne draudimo teisiniai santykiai, o deliktiniai, nes šalys nėra susietos sutartiniais santykiais. Kaip minėta, kilti deliktinei atsakomybei reikia nustatyti šias sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę bei žalą. Konkrečiu atveju ieškovas teigia, jog dėl žalos atlyginimo yra kaltas atsakovas V. B. ir remiasi Švedijos draudikų biuro pateiktais duomenimis – 2011-10-05 eismo įvykio deklaracija, užpildytą tik vieno iš eismo dalyvių – transporto priemonę OPEL ASTRA COMBI 5D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusios A. M. (1 t. 27 b.l.). Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo kaltės byloje nėra pateikta. Atkreiptinas dėmesys, kad iš ieškovo pateikto rašytinio įrodymo – „Papildomi duomenys draudimo įmonei“ matyti, kad OPEL ASTRA COMBI 5D vairuotoja nurodė, jog į eismo įvykio vietą buvo kviesta Kalmar policija, vairuotojo blaivumui nustatyti buvo atliktas testas (1 t. 38 b.l.). Atsakovo atstovė 2014-10-01 vykusio teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad į eismo įvykio vietą buvo kviesta policija, pareigūnai aiškinosi su kitos transporto priemonės vairuotoja, policijos pareigūnams išvykus iš eismo įvykio vietos, atsakovas nežinojo kaip elgtis, todėl palaukęs apie 20 minučių išvažiavo (2014-10-01 teismo posėdžio garso įrašas 01:02:31). Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo vieno kaltės, kaltė buvo abipusė ir, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Nors byloje iš esmės kilo ginčas dėl 2011-10-05 Švedijoje įvykusio eismo įvykio kaltininko nustatymo, byloje esant duomenims, kad į eismo įvykio vietą buvo kviesta policija, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš vis nesiaiškino ir neanalizavo, formaliai pripažindamas, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog konkrečiu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Atkreiptinas dėmesys, kad LR CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vadovaujantis įstatymu, civiliniame procese išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą neturi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visų aplinkybių, kuriomis ieškovas įrodinėja reikalavimus ir atsakovas atsikerta į pareikštą ieškinį, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti.

Išanalizavus byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu ginčo šalių išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju byloje pateikta eismo įvykio deklaracija, vienašališkai užpildyta tik kito eismo įvykio dalyvio bei nesant pateiktų objektyvių duomenų kaip tokiu atveju kaltės nustatymo klausimą reglamentuoja Švedijos teisės aktai, negali būti vertinama kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis atsakovo atsakomybę dėl eismo įvykio sukėlimo. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, sprendžiant klausimą dėl deliktinės atsakomybės būtina įrodyti deliktinei atsakomybei kilti visas būtinas sąlygas, numatytas LR CK 6.246–6.249 straipsniuose. Nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę, nėra galimybės spręsti ir dėl atsakovo atsakomybės dėl žalos atlyginimo. Visos šios aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju nepagrįstai neįpareigojo šalių pateikti papildomus įrodymus bei nesiaiškino dėl kokių priežasčių nei ieškovas, nei atsakovas į bylą nepateikė Švedijos policijos pareigūnų užfiksuotų duomenų apie nustatytas eismo įvykio aplinkybes bei kaltininką (-us), nepateikė duomenų ar eismo įvykio dalyviai buvo patraukti atsakomybėn dėl sukelto autoįvykio bei kitas su eismo įvykio kaltininko nustatymu reikšmingas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas byloje su atsakovo kalte susijusių faktinių aplinkybių nesiaiškino, formaliai nurodęs, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl autoįvykio priežasčių, vairuotojo kaltės ir pan., ir, kad atsakovo kaltė pasireiškia pažeidus TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, priėmė sprendimą iš esmės nenustatęs ir neįvertinęs esminių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl atsakovo kaltės sukeliant eismo įvykį nustatymo, o tuo pačiu ir dėl atsakovo atsakomybės atlyginti kito eismo įvykio dalyvio patirtą žalą, siekiant išaiškinti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, turėjo pasiūlyti šalims šiuos duomenis papildomai pateikti. Konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyvaus sprendimo priėmimui byloje reikalingi duomenys dėl įvykio faktinių aplinkybių, kalto asmens nustatymo, įvykusio eismo įvykio įforminimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius šių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nėra galimybės objektyviai įvertinti susidariusią situaciją ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Be to teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad atsakovas nors ir neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, kad nepasirašė deklaracijoje, tačiau tuo pačiu nurodo ir tai, kad galimai yra abipusė kaltė, konkrečiu atveju siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, kuo ir kokiais veiksmais pasireiškia atsakovo kaltė ir kokia apimtimi, tikslinga spręsti dėl atsakovo dalyvavimo pripažinimo būtinu bei išreikalauti išsamius duomenis iš policijos įstaigos dėl įvykio įforminimo.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Telšių rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

Papildomai pažymėtina, kad vadovaujantis LR CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla jų aiškinimo ar galiojimo klausimų. Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą grindžiamas ne šioje byloje taikytinų Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, tačiau nesutikimu su Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, pateiktu Biurų tarybos vidaus nuostatų taikymo aiškinimu. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose. Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjantys bylas negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir privalo vadovautis Aukščiausiojo Teismo bylose suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika atitinkamų kategorijų bylose (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje aktualių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo nuosekli praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, 2014-03-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, 2014-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjamu dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.