Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tikėtinais ar keliančiais abejonę duomenimis, nepakankamais įrodymais. Tačiau būtent tuo yra pagrįstos neįtikinamos skundžiamo nuosprendžio išvados, kad nuteistoji padarė nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 3 dalyje, BK 225 straipsnio 3 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, nors dalis teismo vertinimų ir išvadų neatitinka faktinėms aplinkybėms. Iš nekaltumo prezumpcijos principo išplaukia tai, jog visos abejonės, jei jų nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai.

Aplinkybę, jog grįsti apkaltinamojo nuosprendžio prielaidomis ir spėjimais negalima, ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o būtent, dar 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. To paties teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006 nurodė, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareigą įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltė nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai taip pat reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar abejonių keliančiais duomenimis.

Nuteistosios nuomone, teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nukrypdamas nuo prieš tai analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 225 straipsnio 3 dalyje, BK 225 straipsnio 3 dalyje ir BK 225 straipsnio 2 dalyje, nepakankant ar atskiroms aplinkybėms nustatyti visai neturint įrodymų, o taip pat neva teismo nustatytoms aplinkybėms prieštaraujant bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, kas iš esmės ir sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos (Teismų praktika Nr. 27) 3.4. 2 punktas nurodo, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamoje) dalyje šios abejonės išanalizuojamos ir padaroma kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.

Teisminio įrodymų tyrimo metu D. K. ir jos gynėjas iškėlė abejones dėl duomenų, gautų operatyvinio tyrimo metu, ir BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, taip pat išsakė abejones dėl liudytojų V. M., E. R., D. Ž. ir K. R. apklausų ikiteisminio tyrimo metu pagal BPK 80 straipsnio 1 dalyje ir BK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką, dėl jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už tariamą nuteistosios papirkimą teisėtumo, o taip pat ir dėl jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jų neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, patikimumo.

Nuteistosios, V. M., D. Ž. ir E. R. atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) nustatyta tvarka, naudojant technines priemones specialia tvarka – kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, t. y. buvo klausomasi telefoninių pokalbių. Telefoniniai pokalbiai su K. R. buvo kontroliuojami ir fiksuojami OVĮ 10 straipsnio nustatyta tvarka ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 07-1-404-12. Šioje byloje panaudota tik dalis operatyvinės veiklos metodu ir BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautos informacijos, tik dalis protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir protokolų dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės buvo atskirti iš kitų ikiteisminio tyrimo bylų, šios bylos proceso dalyviams – D. K. ir jos gynėjui visiškai nežinant kokia gi telefoninių pokalbių visuma buvo užfiksuota taikant šį operatyvinės veiklos metodą ir atliekant veiksmus, numatytus BPK 154 straipsnyje, nes protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir protokolų dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka buvo pridedami prie įvairių bylų ir jų kopijos įvairia apimtimi buvo atskiriamos į skirtingas bylas. Todėl kita dalis į bylą nepateiktų protokolų ir pokalbių garso įrašų gali paneigti teismo išvadas dėl į baudžiamąją bylą pateiktų pokalbių vertinimo, nulemti kitokį jų vertinimą ir papildomai paneigti, kad nuteistosios veikoje buvo kyšininkavimo požymiai.

Operatyvinius veiksmus, numatytus OVĮ 10 straipsnyje, sankcionavo Šiaulių ir Panevėžio apygardų teismų pirmininkai ar tų teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. rugpjūčio 27 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje apžvalgoje” ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, jog teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Minėtos apžvalgos 13.2 punkte nurodyta, kad jeigu operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio veiksmų atlikimo pagrindo paprastai netikrina.

Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta pagal byloje panaudotus telefoninių pokalbių garso įrašus ar protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo turinį, o teisme ji pasinaudojo tarptautinės teisės aktuose – Europos Sąjungos Direktyvose, EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BPK 22 straipsnio ir BPK 272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise tylėti.

Teisę į teisingą bylos nagrinėjimą padeda užtikrinti nekaltumo prezumpcijos principas ir su ja susijusios teisės, jų tarpe ir įtariamųjų ir kaltinamųjų teisė tylėti. Tokią teisę, pavyzdžiui, įtvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2012/13 ES. EŽTT byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę konstatavo: ,,Turėtų būti atsisakoma bet kokios išvados, padarytos remiantis tuo, kad įtariamieji arba kaltinamieji pasinaudojo teise tylėti. Jei taip nebūtų ir įtariamieji arba kaltinamieji turėtų bijoti, kad jų atsisakymas duoti parodymus prieš save ar jų tylėjimas vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje bus panaudota prieš juos pačius, teisė taptų iliuzija. Tai vienintelis būdas užtikrinti, kad įtariamieji, kaltinamieji šiomis teisėmis naudotųsi veiksmingai, nebijodami, kad naudojimosi jomis fakto vertinimas gali būti jiems nepalankus vėlesnėje stadijoje.”

Nuteistosios nuomone, byloje nepagrįstai nepaskirta teismo fonoskopinė ekspertizė. Tik nedidelė dalis tyrimui ir teisminiam bylos nagrinėjimui reikšmingų telefoninių pokalbių garso įrašų, kurių protokolai pridėti prie bylos, ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti perklausyti specialiesiems liudytojams V. M., D. Ž., E. R. ir K. R., kurie tik subjektyviai galėjo nurodyti, kad tarp jų yra ir telefoninių pokalbių įrašai su D. K. ir juos komentavo. Todėl nuosprendžio teiginiai, kad tam tikri V. M., E. R., D. Ž. ir K. R. telefoniniai pokalbiai yra su apeliante, yra tik prielaida ir spėjimai.

Telefoninių pokalbių garso įrašai, padaryti OVĮ ir BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka, yra vieninteliai iš dalies objektyvesni duomenys, tačiau ir jie bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka. Dėl tų pokalbių nebuvo apklausti nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti V. M., E. R. ir K. R.. Tik 2015 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu gynėjo ir teismo iniciatyva buvo pateikti kelių telefoninių pokalbių garso įrašų tekstai D. Ž., tačiau tie pokalbiai buvo užfiksuoti jam kalbant ne su D. K., o su E. R..

Nuteistoji nurodo, jog iš teismo nepagrįstai pripažintų įrodymais telefoninių pokalbių garso įrašų galima spręsti, kad tų pokalbių metu nebuvo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai kalbama apie kokį nors kyšių reikalavimą, papirkimą. Nebuvo ir operatyvinių ar kriminalinės žvalgybos ar kitų slaptųjų tyrimo veiksmų metu objektyviai užfiksuotas koks nors realus pinigų perdavimas D. K. ir kiti kyšininkavimo veikų požymiai, kad koks nors neteisėtas ir nepagrįstas atlygis buvo jai perduotas, siekiant teisėto ar neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus.

Tačiau teismas nuteistosios ir jos gynėjo pastabų, kurios sudarė pagrindą telefoninių pokalbių kontrolės pasekoje gautus duomenis nepripažinti įrodymais, iš esmės neanalizavo, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, o taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos (Teismų praktika Nr. 27) 3.4.2 punkto reikalavimo, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamoje) dalyje šios abejonės išanalizuojamos ir padaroma kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.

Apeliantės nuomone tai, kad teismas tinkamai neanalizavo telefoninių pokalbių rezultatų, jų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, o nuosprendį surašė remdamasis vien tik stereotipinėmis abstrakčiomis frazėmis, patvirtina nuosprendyje nuolat minimi tik kriminalinės žvalgybos veiksmai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ir duomenys, gauti Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) nustatyta tvarka, nors techninės priemonės specialia tvarka buvo panaudojamos, buvo vykdoma elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas (buvo klausomasi telefoninių pokalbių ir jie fiksuojami), tai susiję su kaltinimo ir nuosprendžio epizodais dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo iš V. M., E. R. ir D. Ž., ne KŽĮ, o tik OVĮ 10 straipsnio nustatyta tvarka, o telefoniniai pokalbiai, kurie susiję su kaltinimu ir nuosprendžio epizodu dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo iš K. R., 2011 - 2012 m. buvo kontroliuojami ir fiksuojami OVĮ 10 straipsnio nustatyta tvarka, tik vėliau – 2013 m. protokolai surašyti KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o taip pat BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 07-1-404-12.

Telefoninių pokalbių dalyvių vėlesni veiksmai, kai viena jų šalimi pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kaltinimo ir teismo nuosprendžio nepagrįstas išvadas galėjo būti tik D. K., nebuvo stebimi ir tiriami realiu laiku, neatidėliojant, ar tikrai įvyko pokalbių dalyvių sutarti ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų menami veiksmai, tame tarpe ir įvairūs galimi nuteistosios susitikimai, nurodyti kaltinime ir nuosprendyje, tame tarpe su V. M., E. R. ir K. R., kokie iš tikrųjų pokalbiai vyko ir kokie veiksmai buvo atliekami tų, tikėtinų ar galimų. susitikimų metu, ar buvo perduodami dokumentai, kiti daiktai ar pinigai, todėl nuosprendyje nepagrįstai padarytos išvados, kad buvo perduoti būtent pinigai.

Nuteistoji taip pat nurodo, jog specialiųjų liudytojų V. M., D. Ž., E. R. ir K. R., kurie tik laikinai galėjo užimti tokią tarpinę procesinę padėtį tarp liudytojo ir įtariamojo procesinės padėties, tikrasis santykis su nusikalstamomis veikomis BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu tinkamai nebuvo nustatytas, jie netapo nei įtariamaisiais, nei liudytojais, apklaustais BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pastarieji nesilaikant Baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ko pasėkoje teisme apklausti kaip liudytojai (teisiamojo posėdžio protokoluose ir nuosprendyje jie vadinami nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys), neįspėjus jų dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir BPK 163 straipsnį bei neprisaikdinus, todėl OVĮ ir BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka gauti duomenys negalėjo būti tinkamai patikrinti (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Apeliantės nuomone, jog V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės neteisėtai, todėl jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausus BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir teisme neįspėjus dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir BPK 163 straipsnį bei neprisaikdinus, remtis nebuvo galima, nes jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, neatitiko BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų, todėl turėjo būti vertinami kritiškai kaip nepatikimi ir atmesti dėl visų šioje byloje nurodytų veikų.

Nuteistoji teigia, jog minėti asmenys apie tariamą jos papirkimą ir tariamą kyšių reikalavimą bei jų priėmimą nepranešė nei per įmanomai trumpiausią laiką, nei savanoriškai, kaip iškraipius faktines aplinkybės nurodyta prokurorės nutarimuose nutraukti jų atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartyse atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl papirkimo. V. M., D. Ž., E. R. tai padarė po kratų pristatyti į STT Panevėžio valdybą, o K. R. – jį iškvietus STT pareigūnams, iškilus realiai grėsmei būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn už galimas nusikalstamas veikas, susijusias su viešaisiais pirkimais (V. M., D. Ž., E. R. ir K. R.) ir nusikaltimus nuosavybei (D. Ž., E. R.), o taip pat iškilus V. M., E. R. ir K. R. vadovautų juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės grėsmei. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jiems buvo aiškinama apie jų galimą baudžiamąją atsakomybę dėl papirkimo, siūlant duoti parodymus prieš D. K.. Iš dalies iš jų priimant protokolus – pareiškimus ir juos apklausiant – V. M., D. Ž., dalyvavo ir STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyr. specialistas D. G., atlikęs operatyvinį tyrimą ir surašęs visus protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, todėl jiems prieš neva savanoriškai pranešant apie nusikalstamas veikas neabejotinai buvo pateikta ir OVĮ nustatyta tvarka surinkta informacija.

Nuteistoji neabejoja, jog prokurorės nutarimuose nutraukti ikiteisminius tyrimus dėl papirkimo ir ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartyse visus keturis tariamus pareiškėjus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės sąmoningai nebuvo aptartas ir akcentuotas praėjęs laiko tarpas tarp tariamo papirkimo ir pranešimo apie jį STT, net neminima, kad jie pranešė per įmanomai trumpiausią laiką. Apeliantė teigia, jog tai buvo neįmanoma. Jie visi pranešė ne savanoriškai ir ne per įmanomai trumpiausią laiką – V. M. tai padarė praėjus 23 mėnesiams nuo jo nurodytos kyšio davimo dienos, D. Ž. – po 24 mėnesių, E. R. – po 25 mėnesių, K. R. – po 7 mėnesių.

Prokurorė ir ikiteisminio tyrimo teisėjai sprendimuose dėl visų pareiškėjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, dar neatlikus išsamaus tyrimo, nepagrįstai kategoriškai kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą nurodė, kad iš jų kyšio buvo reikalaujama, nors atliekant operatyvinius veiksmus ir BPK 154 straipsnyje numatytus veiksmus nėra užfiksuota jokio tiesioginio D. K. kyšio reikalavimo, be to, nebuvo apklausta ir pati nuteistoji, atsižvelgiant į tai, kad kyšio reikalavimas yra ne papirkimo, o kyšininkavimo sudėties požymis.

Skunde nurodoma, jog prieš atleidžiant nuo atsakomybės visus keturis pareiškėjus jiems buvo suteikta ir netinkama procesinė specialiųjų liudytojų padėtis, nes liudytojas yra neutralus proceso dalyvis, nesuinteresuotas bylos baigtimi, jis iš viso nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl neįmanoma jį nuo jos ir atleisti.

Tai, kad asmenys, atleistini nuo atsakomybės už papirkimą, praneša apie papirkimą iki jų pripažinimo įtariamaisiais, nereiškia, kad jie po pranešimo apie papirkimą neturi būti pripažinti įtariamaisiais ir negali naudotis visomis įtariamojo teisėmis, numatytomis BPK 23 straipsnio 4 dalyje, tame tarpe ir teise tylėti, neduoti parodymų prieš save ir kt. Tik įrodžius, kad jie padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnyje, tik esant visoms BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytoms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms, tam tikroje ikiteisminio tyrimo stadijoje jie kaip įtariamieji ar net teisme kaip kaltinamieji privalomai atleistini nuo baudžiamosios atsakomybės.?

Tuo tarpu V. M., D. Ž.. E. R. ir K. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti kaip liudytojai BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jų neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų rekomendacijų „Dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos” 6 punktas nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas proceso metu turi siekti, kad per trumpiausią laiką būtų išaiškintas specialiojo liudytojo santykis su tiriama nusikalstama veika.

Prokurorė nutarimuose nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjai nutartyse dėl pareiškėjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės konstatavo, kad nustatė, jog pareiškėjai tik galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnyje, nors atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju turi būti jau įrodyta, kad asmuo tikrai padarė nusikalstamą veiką. D. Ž., E. R. ir K. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjai nutartyse teigė, kad jie padarė tyčinius apysunkius nusikaltimus, tačiau BPK nustatyta tvarka jų santykis su nusikalstama veika, jiems suteikiant atitinkamą procesinę padėtį, nebuvo įformintas, jie atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės metu buvo specialieji liudytojai. Jei prokurorė ir ikiteisminio tyrimo teisėjai iki pat ikiteisminio tyrimo pabaigos ir bylos perdavimo teismui teigė, kad papirkėjai tik galimai padarė papirkimo nusikalstamas veikas, tai, žiūrint iš kitos pusės, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad surinkta pakankamai duomenų pagrįsti kito asmens – D. K. kaltei dėl kyšininkavimo.

D. Ž. ir E. R. ikiteisminio tyrimo teisėjo nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti ne vadovaujantis BK 227 straipsnio 5 dalimi ir BPK 212 straipsnio 8 punktu, o vadovaujantis BPK 212 straipsnio 5 punktu, t. y. neva susitaikius su nukentėjusiuoju. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą K. R., nutartyje jį net įvardijo kaip įtariamąjį, nors jis buvo apklaustas tik kaip specialusis liudytojas ir netgi jam prokurorės prašymu paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, nutarties motyvuojančioje dalyje nurodydamas, kad asmuo, kurio atžvilgiu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas išdėstė ne BPK 212 straipsnio 8 punkte, BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą pagrindus, o BPK 212 straipsnio 2 punkte numatytą ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą, kuriam esant asmuo – įtariamasis ne atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutraukiamas nesurinkus pakankami duomenų jo kaltei padarius nusikalstamą veiką pagrįsti.

Prokurorė ir STT pareigūnai, siekdami, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti visi penki pareiškėjai išvengtų neigiamų padarinių ir duotų nuteistąją kaltinančius parodymus, jiems nepareiškė įtarimų ne tik pagal BK 227 straipsnį, bet tyčia nepareiškė ir įtarimų pagal BK 228 straipsnį (V. M., D. Ž., E. R. ir K. R.), dėl nusikaltimų nuosavybei (D. Ž., E. R.), o ir tinkamai netyrė tokių veikų, taip pat netraukė baudžiamojon atsakomybėn V. M., E. R. ir K. R. vadovautų juridinių asmenų.

Visus pareiškėjus atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tariamo D. K. papirkimo apie tai jai (D. K.) nebuvo pranešta, neišaiškinta ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių apskundimo tvarka. Trimis atvejais – D. Ž., E. R. ir K. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyse buvo klaidingai nurodyta ir nutarčių apskundimo tvarka, kad nutarys gali būti skundžiamos Panevėžio apygardos teismui per 7 dienas nuo jų priėmimo dienos, nors pagal BPK 440 straipsnio 2 dalį skundas dėl žemesniojo teismo nutarties paduodamas aukštesniajam teismui per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji neturėjo realios galimybės apskųsti nutarčių dėl V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. neteisėto atleidimo ne BPK nustatyta tvarka nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, nes priėmus nutartis jai nebuvo pranešta apie jų priėmimą, pagal prokurorę neva tyrimo sėkmės užtikrinimo tikslais, nors tokie sprendimai galėjo būti priimti tik surinkus pakankamai duomenų tiek dėl papirkimo, tiek tuo pačiu ir dėl kyšininkavimo, o ne asmenis pirmiau neteisėtai atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, o tik po to bandant įrodyti kyšininkavimo nusikaltimus. Apeliantei BPK 218 straipsnyje nustatyta tvarka paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, ji tiek per 7 dienas, tiek per 6 mėnesius nuo susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga jau neturėjo realios galimybės skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių dėl asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tokios nutartys skundžiamos BPK 440 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o ne tvarka, numatyta BPK 214 straipsnyje ir terminais, numatytais šio straipsnio 5 dalyje, kaip nepagrįstai išaiškino Panevėžio apygardos teismas dėl nuteistosios skundų, nes pastarosios normos reglamentuoja prokurorų nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimą, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių dėl asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tvarką ir terminus. Apeliantė tuo metu neturėjo ir gynėjų, pofesionalesnių už ikiteisminio tyrimo teisėjus, aiškinusius, kad skundas aukštesniajam teismui gali būti paduoti per 7 dienas nuo nutarties priėmimo, o taip pat vėliau nepriėmusiems nuteistosios skundų aukštesniajam teismui, nes įtariamasis neva negali skųsti sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ar atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kitą įtariamąjį, nors nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti liudytojai nesant pagrindų, numatytų BK 227 straipsnio 5 dalyje, dėl to davė ją (D. K.) kaltinančius parodymus, kas aiškiai pažeidė jos teisėtus interesus.

Nuteistosios nuomone, tai, kad nutartys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. įsiteisėjo, nereiškia, kad jos teisėtos ir pagrįstos, nes atsižvelgiant į BPK 227 straipsnio 5 dalyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, faktines aplinkybes, bylos duomenis bei vadovaujantis elementaraus protingumo ir teisingumo principais ir elementaria logika akivaizdu, kad jos neteisėtos ir nepagrįstos, prokuroro sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo nutartys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės priimti piktnaudžiaujant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu. Tai sudarė sąlygas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorei manipuliuoti šališkais liudytojais, išgaunant iš jų reikiamus parodymus, žadant palengvinti ir palengvinus jų teisinę padėtį

Dėl tokių neteisėtų sprendimų V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. neteisėtai įgijo neapibrėžtą atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų procesinę padėtį. Jų parodymai teisme negalėjo būti teismo pripažinti patikimais tariamo kyšininkavimo įrodymais, nes buvo duoti neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės ir neprisaikdinus, o juos apklausus teisme kaip liudytojus buvo suvaržyta ir jų teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte.

Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turėjo būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Tačiau šioje byloje teisiamuosiuose posėdžiuose tiriant tariamo kyšininkavimo ir papirkimo aplinkybes, nebuvo galimybės sulyginti kokių nors teisėtai gautų ir objektyvių duomenų, nes jų beveik ir nėra. Tik 2014-04-07 teisiamojo posėdžio metu teismas bandė patikrinti ir sulyginti liudytojo D. Ž. parodymus su jo tariamai savanoriško pareiškimo apie tariamą D. K. kyšininkavimą ir jo tariamą papirkimą duomenimis, su jo parodymais, duotais apklausos pagal BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytą tvarką, neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, metu. Tačiau, duomenų, sekančių net iš trijų minėtų neobjektyvių neteisėtai suformuotų šaltinių visuma, nesukuria vienos patikimų įrodymų kokybės. Kiti – V. M., E. R. ir K. R. teisme buvo apklausti tik kaip nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenys neįspėjus jų nuo baudžiamosios atsakomybės ir neprisaikdinus, tik tokie jų parodymai buvo lyginami su telefoninių pokalbių garso įrašų duomenimis, neva BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Teismas skundžiamame nuosprendyje tik abstrakčiai nurodė, kad V. M. parodymai sutampa su kitais objektyviais duomenimis – kitų atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymais, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, o D. Ž. ir E. R. parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitus bylos įrodymus – V. M., liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nenurodžius, dėl kokių aplinkybių tie parodymai buvo lyginami, nors V. M., D. Ž. ir E. R. parodymai dėl tariamo kyšių reikalavimo ir priėmimo tarpusavyje nesutampa, taip pat neatitinka ir kitiems duomenims.

Nuteistajai kyšininkavimas (kyšių reikalavimas ir priėmimas) inkriminuotas kaip speciali piktnaudžiavimo forma, tačiau piktnaudžiavimas išsamiai ir tinkamai neištirtas, teisiškai neteisingai įvertintas. 2012-05-31 STT Panevėžio valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 07-1-404-12 pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo konstatavus, kad 2010 m. kovo mėnesio pradžioje – 2011 m. sausio mėnesio pradžioje valstybės tarnautojui prilygintinas asmuo – D. K., UAB ,,V. U.” valdybos pirmininkė, projekto vadovė, pirkimų komisijos pirmininkė, veikdama bendrininkų grupe su kitais valstybės tarnautojais prilygintais asmenimis – UAB ,,I. S.” vadovu V. M., UAB „J.” vadovu E. R., D. Ž. ir kitais, siekdama asmeninės ir turtinės naudos bei turtinės naudos UAB „I. S.” piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – 2011 m. lapkričio mėnesį UAB „V. U.” vykdant pirkimą dėl SPA, konferencijų salės, ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų infrastuktūros įrengimo darbų viešbutyje ,,R.” apklausos būdu pažeidus Konkurencijos įstatymą ir kitų teisės aktų reikalavimus, neteisėtai paskelbė UAB „I. S.” pirkimo nugalėtoja, sudarė sąlygas padidintomis kainomis atlikti rangos darbus, dėl ko didelės žalos patyrė juridinis asmuo – UAB ,,V. U.”, valstybė, tarptautinė organizacija – Europos Sąjunga. Šis tyrimas buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 07-1-00410-12 dėl sukčiavimo apgaule įgijus Panevėžio miesto savivaldybės lėšas (1 t. 20 b. l.). Iš šios bylos buvo atskirta byla, kurioje priimtas šiuo apeliaciniu skundu skundžiamas nuosprendis, ir kaip nurodyta prokuroro nutarime atskirti tyrimus aprašomosios dalies pabaigoje – šio asmens, galima suprasti, kad tik – D. K., atžvilgiu (1 t. 1-2 b. l.).

Apeliantei kyla klausimas – kur byla Nr. 07-1-404-12 dėl piktnaudžiavimo organizuojant ir vykdant viešąjį pirkimą, ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar bent apklausti kaip įtariamieji kiti piktnaudžiavimo bendrininkai nurodyti sprendime pradėti tą tyrimą – V. M., D. Ž. ir E. R., nes aptariamoje byloje Nr. 1-15-581/2015 V. M., D. Ž. ir E. R. nebuvo kaltinamieji, o lyg pareiškėjai, liudytojai, nuo baudžiamosios atsakomybės tik už papirkimą neteisėtai ir nepagrįstai atleisti asmenys ir vos ne nukentėjusieji, neva versti nemokamai dirbti ir dar net prievartauti duoti kyšius, neva reikalaujant D. K.. Jei nuteistoji kaltinama kyšininkavimu kaip piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos specialia atmaina, tai kodėl šioje byloje neteisiami kiti to piktnaudžiavimo bendrininkai, nes negali būti nepagrįstai atliekami atskiri ikiteisminiai tyrimai ir nagrinėjamos teisme atskiros bylos to paties piktnaudžiavimo atskirų bendrininkų atžvilgiu – vienoje byloje D. K. atžvilgiu, kitoje – V. M., D. Ž., E. R. ir kitų asmenų atžvilgiu, atskirai atliekant bendrininkų veiksmų baudžiamąjį teisinį vertinimą. Akivaizdu, kad toks tyrimų atskyrimas skirtingų to paties piktnaudžiavimo bendrininkų atžvilgiu buvo nepagrįstas, o nuteistoji negalėtų būti du kartus traukiama baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą dėl savanaudiškų paskatų ir kyšininkavimo, kuris yra speciali piktnaudžiavimo atmaina.

2014-04-07 teisiamojo posėdžio metu, apklausiant nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį D. Ž., prokurorės įsiterpė: „Noriu pasakyti, kad yra atliekamas kitas tyrimas dėl konkurso, todėl dalis apklausos nesusijusi su šia byla”. Tada tapo aišku, kad nors ir yra atskirtas kitas tyrimas, tačiau tas tyrimas faktiškai neatliekamas, nes tokiu būdu iš piktnaudžiavimo veikos bendrininkų tarpo išvesti V. M., D. Ž. ir E. R.. Reaguojant į tai gynyba teismo prašė iš prokuratūros gauti informaciją, kokie sprendimai priimti byloje Nr. 07-1-404-12 dėl piktnaudžiavimo organizuojant ir vykdant viešąjį pirkimą, susijusį su viešbučio ,,R.” rekonstrukcija, ar toks tyrimas atliekamas, ar pripažinti įtariamaisiais piktnaudžiavimo bendrininkai – D. Ž., V. M. ir E. R.. Tačiau, valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei nurodžius, jog gynyba procesą bando nukreipti už kaltinimo ribų, teismas prašymą nepagrįstai atmetė.

Vėliau Panevėžio apygardos prokuratūra vengė atsakyti į nuteistosios paklausimą, ar ikiteisminiame tyrime Nr. 07-1-00410-12 dar tęsiamas D. K., V. M., D. Ž. ir E. R. bei kitų asmenų atžvilgiu 2012-05-31 byloje Nr. 07-1-404-12 pradėtas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas, kuris buvo sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 07-1-00410-12, ar dėl 2012-05-31 tarnybiniame pranešime Nr. 18-09-68 nurodytos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, kam nors buvo įteikti pranešimai apie įtarimą.

2015-05-04 teisiamojo posėdžio metu papildomai apklaustas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo D. Ž., nurodė, kad jis daugiau kitoje byloje nebuvo apklausiamas ir nėra pripažintas įtariamuoju.

Kaltinime ir nuosprendyje dėl D. K. tariamo kyšininkavimo, susijusio su V. M., D. Ž. ir E. R., paminint kaltinimo fragmentus, susijusius su viešuoju pirkimu apklausos būdu „SPA, konferencijos salės ir turistinės klasės apgyvendinimo paslaugų įrengimo darbai“ nurodyta: „D. K. pirkimo metu nesilaikė lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų, reikalavimo tiekėjams suteikti vienodas galimybes ir vienodą informaciją, atskleisdama galimą perkamų paslaugų kainą, neteisėtai leido nusistatyti reikalavimus, keliamus pirkimo apklausos būdu dalyviams, savo nuožiūra pasirinkti kitus pirkimo apklausos būdu dalyvius, piktnaudžiaudama savo pareigomis sudarė sąlygas jos organizuotame pirkime apklausos būdu laimėti V. M. vadovautai UAB „I. S.“. Nuteistoji teigia, jei ji piktnaudžiaudama pareigomis sudarė sąlygas laimėti viešąjį pirkimą UAB „I. S.“, reiškia, kad ši bendrovė pirkimą laimėjo neteisėtai, tačiau tai kaltinime nepaminėta, maskuojant V. M. ir kitų asmenų galimą piktnaudžiavimą.

V. M. ir D. Ž. parodymais teisme, telefoninių pokalbių kontrolės duomenimis, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad jie rengė pirkimo sąlygas, kad parinko kitus apklausos dalyvius ir organizavo jų pasiūlymų pateikimą ir kt. D. Ž. 2015-05-04 teisiamajame posėdyje parodė: ,,aš buvau D. padėjėjas, aš viską organizavau, nes ji nieko nemokėjo“. Jei apeliantė pagal kaltinimą ir nuosprendį piktnaudžiavo savo pareigomis, tai bent V. M. ir D. Ž. bendrininkavo piktnaudžiaujant. Kadangi jie negavo kyšių, tai jų veika, nuteistosios nuomone, turėtų būti kvalifikuota bent pagal 228 straipsnio 1 dalį ar net BK 228 straipsnio 2 dalį, nes jie siekė turtinės naudos sau, bent V. Ž., kuris, duodamas parodymus teisme, teigė, kad norėjo užsidirbti iš visų trijų bendrovių.

Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, yra bendra norma (lex genaralis), apimanti visus galimus tarnybos panaudojimo savo interesais požymius. Ši bendra norma turi specialią dalį (BK 228 straipsnio 2 dalis) pirmosios dalies atžvilgiu, numatantį papildomą požymį – savanaudiškumą. Pagal įstatymo leidėjo logiką toks savanaudiškas piktnaudžiavimas nėra kyšininkavimas, piktnaudžiavimo atveju gaunama nauda sau, tačiau ne ją priimant, susitariant, žadant priimti, reikalaujant, provokuojant ją duoti kitą asmenį. Be to, nauda gaunama už tai neatliekant veiksmų kito asmens naudai.

Bylų atskyrimas dėl dalies galimų to paties piktnaudžiavimo nusikaltimo bendrininkų atžvilgiu ir atskiras bei nevienalaikis bylų nagrinėjimas teisme negalimas, prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014) Minėtoje nutartyje nurodyta, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. BK 24 straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodyta, kad bendrininkavimas gali būti tik tarp kelių asmenų. Bendrininkavimas yra kelių asmenų ryšis, kurį jungia objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, kuriuos teismas turi nustatyti. Minėtoje kasacinėje nutartyje nurodyta, kad bendrininkų veiksmai yra susiję ir kiekvieno bendrininko veiksmų vertinimas priklauso nuo kitų bendrininkų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Vieno bendrininko veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas neatskiriamai susijęs su kitų bendrininkų veiksmų baudžiamuoju teisiniu vertinimu ir negali būti nagrinėjamas atskirai nuo kitos bylos nagrinėjimo rezultatų.

Kadangi bylos dėl piktnaudžiavimo vykdant pirkimą buvo neteisėtai atskirtos, nėra jokio V. M., D. Ž. ir E. R. vaidmens baudžiamojo teisinio vertinimo dėl piktnaudžiavimo ir bendrininkavimo, todėl nebuvo galima tinkamai įvertinti ir nuteistosios vaidmens tariamame ar padarytame piktnaudžiavime. Šio esminio kaltinimo trūkumo, dėl neteisingai nurodytų ir įvertintų faktinių ir net teisinių aplinkybių negalėjo ištaisyti nei prokurorė, pateikdama patikslintą kaltinimą, nei teismas savo iniciatyva. Bylą teismas galėjo perduoti prokurorui dėl esminio BPK normų reikalavimų pažeidimų dar bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje ar priimdamas tokią nutartį po baigiamųjų kalbų.

Be to, apeliantės nuomone, galimos piktnaudžiavimo veikos baudžiamojo teisinio vertinimo nebuvimas yra tik viena iš V. M., D. Ž. ir E. R. taikytų lengvatų, duodanti pagrindą kritiškai vertinti jų parodymus dėl tariamo jos (D. K.) papirkimo, jei jis toks būtų, o jei jis buvo, tai turėjo būti jiems inkriminuotas realioje sutaptyje su piktnaudžiavimu, nesant teisinio pagrindo juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nė už vieną iš tų veikų.

Pasak apeliantės, kita lengvata V. M., D. Ž., E. R., K. R. – neteisėtas jų atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tariamo D. K. papirkimo, pritaikytas už pastarosios apkalbą, netiriant ir netraukiant V. M., D. Ž., E. R. ir K. R. baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą, D. Ž., E. R. už galimus nusikaltimus nuosavybei, taip pat netraukiant baudžiamojon atsakomybėm V. M., E. R. ir K. R. vadovautų juridinių asmenų.

Jei papirkimas su piktnaudžiavimu būtų reali sutaptis, tai netirti nusikaltimai nuosavybei, galimai padaryti E. R., D. Ž., esant duomenų, kad jie galėjo pasisavinti ir iššvaistyti UAB „J.“ lėšas, sudarytų idealią sutaptį. Tokiu būdu nebuvo galimas nei tokių bylų atskyrimas, nei atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, jei jis buvo padarytas. Tai, pasak apeliantės, svarbios aplinkybės, kurios turėjo būti išsamiai ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos, nes minėti asmenys apkalba ją vengdami atsakomybės už piktnaudžiavimą, galimus nusikaltimus nuosavybei, be to, yra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems tuo tikslu buvo padedama.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl nuteistosios gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytų abejonių dėl bylų atskyrimo dalies galimų to paties piktnaudžiavimo nusikaltimo bendrininkų atžvilgiu ir atskiro bei nevienalaikio bylų nagrinėjimo teisme negalimumo.

Toliau apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš V. M.), ir dėl veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš E. R., D. Ž.).

Nuteistoji teigia, jog V. M. ne per įmanomai trumpiausią laiką ir nesavanoriškai, jo namuose atlikus kratą ir iškvietus į STT Panevėžio valdybą bei surašius 2013-01-29 protokolą – pareiškimą ir tą pačią dieną apklaustas BPK 80 straipsnio 1 punkte, BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, paaiškino ir parodė:

1) protokole – pareiškime užfiksuota, kad jis pranešė, kad 2010 m. (konkretesnė data nenurodyta) D. K. ir D. Ž. užsiminė, kad už laimėtą konkursą reikės atlikti papildomus darbus ir garantavo, kad konkursą laimės (t. 4 b. l. 1-2);

2) apklaustas kaip specialusis liudytojas V. M. parodė, kad D. Ž., dar prieš rengiant konkurso sąlygas, užsiminė (tos užuominos padarymo laiko nenurodė), kad statybininkams reikės atlikti ir tuos darbus, kurie nebus įtraukti į projektą, už kuriuos nebus mokama, o juos reikės atlikti finansuojamo projekto lėšomis (t. 4 b. l. 4-9, 11-14);

3) 2014-04-07 teisiamajame posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. M. parodė, kad dar rengiantis projektui D. Ž. minėjo, kad už tai, kad UAB „I. S.“ proteguojama, teks atlikti sutartyje nenumatytus darbus. Konkretaus laiko V. M. šios apklausos metu taip pat nenurodė.

Tuo tarpu pagal tą patį kaltinimą, D. K. valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą įgijo tik 2010-11-02, kai UAB ,,V. U.“ generalinės direktorės A. M. 2010-11-02 įsakymu Nr. 10/11/02 buvo paskirta sudarytos pirkimų komisijos pirmininke ir kai nuo 2011-01-05 tapo UAB ,,V. U.“ generaline direktore (4 t.125 b. l.). Apeliantė teigia, jog teismas skundžiamame nuosprendyje iškraipė šio įsakymo svarbius duomenis, nurodydamas, kad šis įsakymas buvo priimtas 2010-11-10 Nr. 10/11/12. Taigi, teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nenurodė svarbių dokumentų, sudarančių pagrindą spręsti nuo kada ji tapo valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, – įsakymo datos ir numerio. Kaltinime ir nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje nurodytas teismo tariamai nustatytas tariamo nusikaltimo padarymo laikas – 2010 m. ruduo itin nekonkretūs, neapibrėžtas. Galima daryti ir prielaidas, kad tai neva galėjo būti ir 2010 m. rugsėjo mėn., ir spalio mėn., ir lapkričio 1 d., kai nuteistoji dar neturėjo kaltinime ir nuosprendyje nurodyto valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso ir nebuvo nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektu. Tokiu būdu, toks nekonkretus kaltinimas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kai apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tame tarpe ir jos padarymo laikas. Šią aplinkybę, kad nuteistoji dar negalėjo būti nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams subjektu, numatytu BK 225 straipsnio ir BK 230 straipsnio 3 dalyje, savo baigiamojoje kalboje nurodė ir išsamiai pagrindė gynėjas, tačiau šališkas teismas į tai nereagavo ir šią kaltinimo klaidą pakartojo apkaltinamajame nuosprendyje.

Tuo tarpu D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dėl tų taip vadinamųjų 10 procentų jis su D. K. susitarė 2010 m. apie spalio mėnesį (2013-01-30 apklausos protokolas, 6 t. 7 b. l.), tai yra tada, kai nuteistoji dar neturėjo asmens, prilyginto valstybės tarnautojui padėties. 2014-04-07 teisiamajame posėdyje D. Ž. parodė, kad: „Apie 10 proc. buvo pasakyta V. (M.) prieš konkursą, tai buvo aptarta. Viktorui aš asmeniškai pasakiau ir E. R. tą pasakiau asmeniškai prieš konkursą“. Apeliantė teigia, jog tai taip pat paneigia V. M. ir E. R. parodymus, kad tokius reikalavimus ji teikė tiesiogiai V. M. ir E. R. ir prieštaringai jų nurodytu laiku – 2011 m. sausio mėnesį, 2011 m. sausio mėn. – vasario mėn. ir net praėjus keliems mėnesiams po 2010-12-16, kaip teisme parodė E. R..

Nuteistoji taip pat nurodo, jog iš V. M., E. R. ir D. Ž. pareiškimų, apklausos protokolų ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų teisme matyti, kad vienu metu 10 procentų skaičiuojami nuo viso projekto, bendros statybos vertės, kitu – pagal bendroves, nuo atliekamų darbų vertės, nuo sąmatos, dar kitu – nuo užaktuotų darbų. O teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė naują atskaitos tašką – 10 proc. nuo atliktų darbų sumos. Nurodomos įvairios ir nepagrįstai tiksliai apibrėžtos ir neapibrėžtos atliktinų darbų vertės ir mokėtinų kaip kyšis pinigų sumos – 150 000 Lt ir 100 000 Lt, D. Ž. teisme 2014-04-07 parodė, kad statybų suma buvo 2,5 ar 2,6 mln. Lt, todėl UAB „I. S.“ ir UAB „J.“ turėjo sumokėti per jį (D. Ž.) 260 tūkst. Lt, kiekviena įmonė neva turėjusi mokėti po 130 000 Lt. Jis parodė, kad jau pirmojo aktavimo metu V. M. atliktų darbų kainą padidino nuo 100 000 Lt iki 350 000 Lt, statybos darbai pabrango 200 tūkst. Lt., prasidėjo problemos iš kur gauti 200 000 Lt, todėl buvo nerealūs bet kokie procentų mokėjimai. E. R. 2014-04-07 teisiamajame posėdyje paaiškino, kad sutartį pasirašė apie milijonui litų, tai 10 proc. sudarė apie 100 000 Lt. Suprato, kad nuo kiekvienos užaktuojamos sumos privalo sumokėti 10 procentų.

Apeliantės nuomone, kaltinimas ir nuosprendis dėl jos kaltės pagal BK 225 straipsnio 3 dalį suformuluotas nekonkrečiais ir prieštaringais V. M., E. R. ir D. Ž. parodymais, t. y. kad ji, 2011 m. sausio mėn. (jau nebe vasario mėn.) tiksliau nenustatytu metu tiesiogiai iš V. M. pareikalavo būtent savo naudai didesnės negu 250 MGL vertės kyšio – 150 000 Lt, o iš E. R. – 100 000 Lt kyšio. Nuteistoji teigia, jog toks tariamas D. K. kyšių reikalavimas ir užuomina dėl galimos sutarties dėl statybos darbų nutraukimo, niekaip objektyviai nefiksuoti, išskyrus V. M. ir E. R. protokolų – pareiškimuose ir jų kintančiuose, nenuosekliuose, prieštaringuose parodymuose bei itin prieštaringuose D. Ž. parodymuose, jiems visiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kaip anksčiau minėjo apeliantė, neturėjus teisėtai suteiktos procesinės padėties.

Nuteistoji 2014-06-18 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pats V. M. jai sakė, kad 10 proc. turi gauti būtent jo vadovautos bendrovės savininkai ir, apeliantės manymu, tie trūkstami 200 000 Lt ir buvo 10 procentų. Nelogiška jai buvo reikalauti pinigų, nes objektui ir taip trūko lėšų.

Nuteistoji taip pat nurodo, jog kaltinimo dalis pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, susijusio su V. M., yra tai, kad ji 2011-02-11 Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, automobilyje iš V. M. priėmė savo naudai 10 000 Lt kyšį. Šis kaltinimas susijęs su aukščiau aptarta kaltinimo ir nuosprendžio dalimi dėl neva didesnės negu 250 MGL vertės – 150 000 Lt kyšio (10 proc.) reikalavimo iš V. M., nes tai neva buvo dalinis to reikalavimo patenkinamas.

Teisiamojo posėdžio 2014-04-07 metu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. M. parodė, kad 10 000 Lt kyšį D. K. davė už tai, kad atliko darbus jos vadovaujamoje įmonėje, kad paruošė viešbutį krepšinio čempionatui. V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad po 10 000 Lt gavimo D. K. pasakė „viskas bus gerai“, „dabar viskas važiuos greičiau“, o tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad UAB ,,V. U.“ neva buvo sulaikiusi apmokėjimą UAB „I. S.“ už atliktus darbus, o po 10 000 Lt perdavimo D. K., netrukus pervedė pinigus. Nuteistoji teigia, jog tai akivaizdi netiesa. Pinigų mokėjimai ir jų periodiškumai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriami. Nuteistosios gynėjas teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė internetinės bankininkystės duomenis, iš kurių matyti, kad UAB ,,V. U.“ UAB „I. S.“ padarė daugybę pavedimų tiek prieš 2011-02-11, tiek ir vėliau, pavyzdžiui, 2010-11-30 (2 pavedimai), 2010-12-14, 2010-12-31(10 pavedimų), 2011-01-03, 2011-01-17, 2011-01-31 (9 pavedimai), 2011-02-03 (2 pavedimai), 2011-02-09 (2 pavedimai), 2011-02-22 (1 pavedimas), 2011-02-29 (8 pavedimai) ir t. t. Kaip seka ir iš užfiksuotų telefoninių pokalbių ir kitos bylos medžiagos, bendrovei „I. S.“ buvo mokama ir užaktavus dar net neatliktus darbus (avansu).

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas D. Ž. 2014-04-07 teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad apmokėjimai UAB „I. S.“ buvo atliekami pagal aktus, juristai tikrino dokumentus. Viskas buvo laiku, tik paskutinis atsiskaitymas nebuvo laiku. Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai sumenkino šią aplinkybę, nurodydamas, kad nuteistosios kaltės dėl kyšininkavimo nepaneigia pateikti dokumentai ir parodymai apie savalaikius atsiskaitymus su UAB „I. S.“.

Nuteistoji teigia, jog nėra jokių objektyviai užfiksuotų duomenų, kad ji reikalavo 10 procentų prieš viešąjį pirkimą tiesiogiai iš V. M. ir E. R. ar per D. Ž., kad ji iš anksto užsiminė, kad rangos darbų sutartis gali būti nutraukta ir, kad jai 2011 m. vasario 11 d. V. M. davė 10 000 Lt kyšį. Kaip jau minėjo apeliantė, priešingai teismo padarytoms išvadoms, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų – V. M., E. R. ir D. Ž. parodymai dėl daugelio esminių aplinkybių nesutampa, jų nepatvirtina ir kiti įrodymai.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-01-29 V. M. parodė, kad apie kyšio davimą D. K. žinojo V. R., nes jam pasakė apie jai (D. K.) duotą sumą, kad ji reikalavo 10 proc. sąmatos vertės. Taip pat UAB „I. S.“ statybos vadovui A. A. pasakojo, kad D. K. davė pastarosios reikalautą 10 000 Lt kyšį ir kad daugiau duoti neketina. Tai pat apie kyšį pasakojo žmonai L. M.. Apie tai, kad davė kyšį žinojo D. Ž. ir E. R., jiems pasakojo apie aplinkybes.

Apeliantės nuomone, liudytojų L. M., D. Ž. ir E. R. parodymai yra išvestiniai iš V. M. parodymų. Be to, liudytojos L. M. parodymai, kuriais nepagrįstai grįstas nuosprendis, kaip V. M. žmonos, turėjo būti vertinami kaip neobjektyvūs ir nepripažinti įrodymais, nes V. M. galėjo melagingai teisintis žmonai ir teisinosi dėl nežinia kur panaudotų šeimos pinigų, teigdamas, kad juos davė neva kaip kyšį D. K.. V. M. ir L. M. telefoniniai pokalbiai, kuriuose pastaroji priekaištauja dėl asmeninių šeimos pinigų paėmimo ir aptaria ankstesnius savo pokalbius su V. M., vyko 2011-03-30, 2011-04-08, kai jau buvo kilęs konfliktas tarp V. M. ir D. K. bei V. M. konfliktas su D. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu D. M. apklausta tik 2013-03-26 (4 t. 19 b. l.), todėl V. M. po jo apklausos STT Panevėžio valdyboje 2013-01-29 turėjo galimybę savo parodymus suderinti su būsimais L. M. parodymais.

Liudytojas V. R. ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino V. M. parodymų ir į ikiteisminio tyrimo pareigūno klausimą, ar V. M. minėjo, kad D. K. reikalauja kyšio, atsakė: „Buvo toks jo pasakymas, kad D. K. prašo pinigų. Už ką prašo, jis man neaiškino. Aš supratau, kad UAB „I. S.“ atliko daugiau darbų negu numatyta sutartyje su UAB ,,V. U.“ ir UAB ,,V. U.“ neturint pinigų, D. K. prašė, kad šie pinigai, virš 100 000 Lt (200 000 Lt) būtų jai padovanoti. Apie grynųjų pinigų mokėjimą D. K. nieko nežinau“ (4 t. 17 b. l.). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodė apie ginčą dėl apmokėjimo už nepagrįstai užaktuotus ir nekokybiškai atliktus statybos darbus, kurie pagal V. M. pateiktus aktus pabrango 200 000 Lt. Nuteistoji teigia, jog minėti liudytojo V. R. parodymai patvirtina ir jos parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad V. M., D. Ž. ir E. R. trūkstamus 200 000 Lt nepagrįstai interpretavo kaip apeliantės reikalautą 10 proc. kyšį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistosios parodymai nepagrįsti objektyviais įrodymais, ir nepagrįstai rėmėsi ją apkalbėjusių, kerštaujančių V. M., D. Ž. ir E. R. prieštaringais, nekonkrečiais parodymais.

Nuteistoji 2014-06-18 teisiamajame posėdyje parodė, kad nei jai, nei UAB ,,V. U.“ V. M., D. Ž. ir E. R. nemokėjo, tame tarpe ir grynais pinigais. Ji su V. M. Vilniuje, kur tuo metu nuolat gyveno, susitikdavo dažnai. V. M. apeliantei kiekvieną mėnesį prieš apmokėjimą perduodavo atliktų darbų aktus, galėjo būti, kad ji susitiko tartis ir dėl susitikimo su advokate. Teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistosios parodymų dalies dėl galimo susitikimo su V. M. priežasties nepaminėjo, taigi, jų nelygino su jokiais kitais duomenimis.

Todėl, nuteistosios nuomone, nėra pakankamų ir objektyvių įrodymų visumos, leidžiančios teigti, kad ji padarė nuosprendyje pirmame kaltinimo epizode nurodytą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad iš V. M. reikalavo kyšio – nemokamai atlikti darbus, 150 000 Lt kyšio ir priėmė 10 000 Lt kyšį.

Nesutikdama su nuosprendžio dalimi pagal BK 225 straipsnio 3 dalį dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo iš E. R. ir D. Ž., nuteistoji nurodo, jog kaltinimas dėl pirmojo kyšio reikalavimo įvykio pradedamas visiškai nepagrįstu ir neįrodytu teiginiu, kad ji 2010 m. spalio mėn. tiksliai nenustatytu metu Panevėžio mieste iš D. Ž., veikiančio UAB „J.” interesais, pareikalavo kyšio – neatlygintinai atlikti darbus UAB ,,V. U.“ patalpose. Priminusi anksčiau skunde nurodytus argumentus dėl valstybės tarnautojo statuso įgijimo laiko, apeliantė prašo ir dėl šios kaltinimo dalies ją išteisinti.

Nuosprendyje nurodyta, kad ji 2010 m. gruodžio mėnesį UAB ,,V. U.” viešbutyje ,,R.“ savo naudai tiesiogiai iš D. Ž., o per jį iš E. R. pareikalavo didesnės nei 250 MGL vertės kyšio – 100 000 Lt kyšio, bei 2011 m. sausio mėn. pakartotinai tokio kyšio savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš E. R. ir per jį iš D. Ž.. Nuteistoji skunde jau pasisakė dėl nuosprendžio dalies dėl jos tariamo 10 procentų – didesnės vertės nei 250 MGL – 150 000 Lt ir 100 000 Lt dydžio kyšių reikalavimo iš V. M. ir E. R. 2011 m. sausio mėnesį nepagrįstumo ir prieštaringumo. Todėl ir dėl tokio nepagrįsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismo prašo ją išteisinti.

Teisme 2014-04-07 nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas E. R. parodė tik apie vieną nuteistosios tariamą 10 proc. – 100 000 Lt kyšio reikalavimą iš jo ir V. M., neva pareikštą jau net ne 2011 m. sausio mėn, o praėjus keliems mėnesiams po 2010-12-16. Taigi, apeliantės nuomone, nuosprendžio dalis dėl tariamo 10 proc., t. y. didesnės negu 250 MGL dydžio kyšio – 100 000 Lt reikalavimo iš UAB „J.” direktoriaus E. R. per D. Ž. 2010 m. gruodžio mėn. nepatvirtinta jokiais teisme ištirtais įrodymais.

Nesutikdama su nuosprendžio dalimi pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, kad ji 2010-12-16 degalinėje „Statoil”, esančioje (duomenys neskelbtini), iš UAB „J.” direktoriaus E. R. priėmė 10 000 Lt kyšį už neteisėtą veikimą, kurio pasekoje UAB „I. S.” laimėjo viešąjį pirkimą ir dalį darbų subrangos sutartimi leido atlikti UAB „J.”, apeliantė nurodo, jog E. R. 2012-01-30 protokole – pareiškime ir tos pačios dienos duotuose parodymuose, pastarasis samprotauja apie D. K. tyčią paimti 10 000 Lt kyšį, tačiau iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. R. parodymų 2014-04-07 teisiamajame posėdyje galima spręsti, kad jo protokole – pareiškime ir parodymuose ikiteisminio tyrimo metu surašytos formuluotės, išsireiškimai apie 10 000 Lt kyšio davimą buvo suformuluoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. E. R. teisiamajame posėdyje parodė, jog manė, kad D. Ž. apeliantei skolino pinigus. Pasak E. R., D. K., jiems susitikus prie „Statoil” degalinės, nieko apie pinigus nekalbėjo ir kur ji juos galėjo panaudoti jis nežino.

2010-12-16 telefoniniais pokalbiais tarp D. Ž. ir E. R., ikiteisminio tyrimo subjektams ir teismui tik spėjant apie susitikimo tikslus ir remiantis iš UAB „J.” pinigus grobsčiusių asmenų – D. Ž. ir E. R. parodymais, nuteistoji buvo nepagrįstai nuteista, kad 2010-12-16 E. R. perdavė jai pinigus – 10 000 Lt ir kad tai buvo kyšis. Nuteistosios nuomone, kad kyšis ar tokia pinigų suma nurodytą dieną jai buvo perduotas, nepatvirtina vien tas faktas, kad tą pačią dieną iš UAB „J.” sąskaitos Danske Bank AS Lietuvos filiale buvo paimti 10 000 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, jog nesilaikant BPK nuostatų nustatytos tvarkos neteisėtai atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės E. R. ir D. Ž. parodymų, liudytojos, buvusios UAB „J.” administratorės R. V. parodymų ir telefoninių pokalbių kontrolės metu gautų duomenų, tokių pinigų išėmimų iš UAB „J.” kasos, juos perduodant D. Ž., buvo ne vienas.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-01-30 D. Ž. apklaustas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka parodė, kad apie 2010 m. spalio mėn. jis su D. K. sutarė, kad jis padės jai organizuoti viešųjų pirkimų konkursą. Parodė, kad būtent jis D. K. paaiškino kokią pinigų sumą statybininkai gali duoti užsakovui už laimėtą konkursą – kartais moka 10 proc., kartais 7 proc. (6 t. 7 b. l.). Teisiamajame posėdyje 2014-04-07 D. Ž. parodė: „Prieš konkursą buvome nutarę M. kaip genrangovą ir buvo sutarta, kad dalyvaus mano kuruojama įmonė „J.”, Vienas iš pasirinkimo tikslų, kad būtų patikimas genrangovas. Kitas tikslas – piniginė nauda, kad kurie eina į statybas, sumoka 10 proc. nuo bendros sumos. Lietuvoje?yra toks dalykas, kad visi moka nuo 3 iki 10 proc. nuo sumos. Apsitarėme su D. dėl 10 proc. prieš konkursą”. Su tokiais D. Ž. parodymais nesutikdama nuteistoji nurodo, jog ji dėl to su juo nesitarė ir taip neveikė, ir nėra tai patvirtinančių įrodymų. Be to, ir kiti anksčiau ir vėliau išdėstyti duomenys patvirtina, kad tai buvo būtent D. Ž. sumanymas ir kad būtent jis (o ne D. K.) pinigų (10 proc.) reikalavo iš V. M. ir E. R. ir tikėjosi jų gauti iš abiejų bendrovių – UAB ,,I. S.” ir UAB „J.”. Pavyzdžiui, teisiamajame 2014-04-07 posėdyje D. Ž. parodė: ,,Aš kuravau „J.” ir prastūmiau ją. Tikėjausi, kad gausiu ir nuo „J.” dalį pinigų. Kažkada buvome kalbėję apie 30 – 40 tūkst. Lt.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013-01-30 D. Ž. parodė, kad ,,visos išlaidos, kurias aš darydavau visiems juridiniams asmenims, kurie buvo susiję su viešbučio ,,R.” projektu, buvo iš mano asmeninių pinigų (D. K. pastebi, kad yra duomenų, kad buvo švaistomos UAB ,,J.” ir UAB „I. S.” piniginės lėšos), nors dokumentaliai fiksuojama, kad pinigus moka D. K.. Iš asmeninių pinigų sumokėjau ekspertizių biurui, kurio pavadinimo nepamenu, apie 2-3 tūkstančius už statinio ekspertizę, taip pat mokėjau Ž. G. ir R. G. už juridines konsultacijas, dokumentų parengimą LVPA, viešųjų pirkimų apklausai. Jiems sumokėjau apie 4 000 - 5 000 Lt. Sumokėjau per kelis sykius, jie surašydavo dokumentus, kad mokėtojas UAB ,,V. U.”. Kelis kartus tuos pinigus galėjo nuvežti ir E. R.. Taip pat D. K. paskambino man ir pasakė, kad reikia sumokėti už skaičiuojamąją sąmatos ekspertizę. Jis, neturėdamas pinigų, kreipėsi į UAB „I. S.” direktorių V. M., kad šis apmokėtų už atliktus darbus. Tada UAB „J.” direktorius E. R. paėmė iš kasos dalį pinigų ir man paskolino 2 - 3 tūkst. Lt. Tada aš tuos pinigus sumokėjau UAB, kuris atliko ekspertizę (pavadinimo nepamenu). Žinau, kad sąskaitą rašė UAB ,,V. U.”. Ekspertams mokėjau dar kelis sykius. Ekspertams buvo sumokėta apie 5 - 6 tūkst., sumos tiksliai nepamenu. Tiksliai nepamenu, yra buvę, kad minėtiems asmenims sumokėdavau grynais, bet yra buvę atvejų, kai pinigus perduodavau D. K. ir ji jiems mokėdavo grynais arba darydavo pavedimą. 2011 m. pradžioje, kai D. K. vėl reikalavo pinigų, aš E. R. paprašiau, kad jis D. K. pasakytų, kad jai yra duota virš 25 000 Lt grynais pinigais, apmokėtos kitos išlaidos. Įvertinus duotus pinigus ir apmokėtas sąskaitas mano asmeninėmis išlaidomis, paaiškinu, kad išleidau ne mažiau kaip 50 000 Lt” (6 t. 6-7 b. l. ).

2014-04-07 pirmojo teisiamojo posėdžio metu D. Ž. prieštaringai parodė, kad tie pinigai iš 10 proc. „turėjo būti mokami kaltinamajai per mane ar tiesiogiai. Man (D. Ž.) kelis kartus buvo perduoti pinigai po aktavimo, tiksliai neprisimenu. Aš pasakydavau R., kad atvežtų man pinigus. Neprisimenu ar man perdavė pinigus. Aš nedaviau savo pinigų, daviau tik nuo „J.” firmos pinigus po aktavimo. Kelis kartus buvo perduoti pinigai po aktavimo, tiksliai neprisimenu. Po aktavimo vieną kartą E. R. atvežė pinigus. Iš 10 proc. gal ir aš pats vežiau dalį pinigų, bet tiksliai neprisimenu. <...> Neprisimenu, kad daviau 10 000 Lt D. K.; Pas D. nebuvo pinigų, buvo paimta iš savo pinigų ir duota projektuotojui, Ž. G., buvo daug darbų daroma iš savo pinigų; Nebuvo duota vienoje vietoje 10 000 Lt; Juristai reikalavo pinigų. <...> neprisimenu bendros 10 000 Lt sumos. Buvo paduota 10 000 Lt suma, bet po dalį pinigų. Už ekspertizę perdaviau pinigus”. Po pertraukos D. Ž. parodė, kad „25 000 Lt – bendra suma, iš jos buvo duota projektuotojams po 2 - 3 tūkst., už bilietus, buvo nuvežta 10 000 Lt E., G. buvo duoti pinigai; negaliu pasakyti kokie tai pinigai – 25 000 Lt. Tai įeina į bendrą 50 000 Lt sumą”.

Apeliantės nuomone, iš prieštaringų išdėstytų D. Ž. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2014-04-07 teisiamajame posėdyje, galima suprasti, kad pinigus, neva savo asmeninius, tačiau gautus iš UAB „J.”, jis mokėjo ne D. K. asmeniškai ir ne jos (D. K.) naudai, ne kaip kyšį, o įvairiems konkurso ir projekto įgyvendinimo reikalams neva ir už UAB ,,V. U.”. Iš D. Ž. ir E. R. parodymų galima suprasti, kad pinigus jie mokėjo tiesiogiai ir per jų neįvardintus ekspertus, projektuotojams už statinio ekspertizę, techninio darbo projektavimą, sąmatinę ekspertizę ir kitus projektinius darbus bei konsultantams teisininkams G. ir juos tikėjosi atsiimti iš minėtų 10 procentų. Tačiau nuteistoji jokių pinigų grynais nei iš D. Ž., nei iš E. R. nei savo naudai, nei UAB ,,V. U.” naudai negavo, teisininkams G. mokėjo oficialiai UAB ,,V. U.“. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aplinkybės dėl D. Ž. mokėjimo pinigų įvairiems ekspertams, projektuotojams netirtos, o ir D. Ž. aiškiai vengė nurodyti konkrečias bendroves, ekspertų ir projektuotojų pavardes.

Nuteistosios gynėjas prašė teismo D. Ž. iškviesti į papildomą apklausą, kad išsiaiškinti kaip jis faktiškai disponavo UAB „J.” pinigais ir valdė šios bendrovės kasą, apie ką buvo galima spręsti iš dalies telefoninių pokalbių garso įrašų ir protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. D. Ž. kelis kartus neatvykus į teismo posėdį, jo dalyvavimą teisme pasisiūlė užtikrinti valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė. Papildomos apklausos metu teisiamajame posėdyje D. Ž. netikėtai pareiškė, kad visus 50 000 Lt sumokėjo asmeniškai D. K., pastarosios naudai kaip kyšį (apeliantė mano, jog tai galimai neteisėto STT pareigūnų ir prokurorės poveikio jam rezultatas), kad tie pinigai buvo neva jo asmeniniai, pasiskolinti iš UAB „J.”, kurių jis dar negrąžino. Tačiau pripažino, kad tuos pinigus tikėjosi susigrąžinti uždirbdamas iš visų trijų įmonių – UAB „J.”, UAB „I. S.” ir UAB ,,V. U.”, kas patvirtina, kad minėtų „10 procentų” sumanytojas ir reikalautojas buvo pats D. Ž., o ne apeliantė.

Nepaisant nurodytų D. Ž. parodymų, teismas nepagrįstai nusprendė remtis jo ir V. R. parodymais kaip D. K. kaltės dėl tariamo kyšininkavimo įrodymais, kiek jie atitinka V. M., neįvardintų liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, nors jie neatitiko dėl esminių kaltinimo nuteistajai aplinkybių bei V. M. parodymams, kuriuos teismas nepagrįstai pripažino nuoseklius. Apeliantė teigia, jog V. M. nuosekliai nupasakojo apie savo ir D. Ž. bei E. R. neteisėtus veiksmus rengiantis ir vykdant viešąjį pirkimą, konfliktus, su nuteistąja jis beveik tiesiogiai nekontaktavo.

D. Ž. užfiksuotų prieštaringų telefoninių pokalbių su E. R. metu pastarajam siūlė šantažuoti D. K. ir V. M., sakyti, kad neva nuteistajai buvo sumokėta apie 30, 35, 50 tūkstančių (1 t. 79-96 b. l., 2 t. 5-11 b. l.). Šiais telefoninių pokalbių įrašais, pokalbiams vykus, kai jau buvo kilęs konfliktas tarp V. M., D. Ž., E. R. su D. K. ir D. Ž. bei E. R. su V. M. dėl 200 000 Lt vertės prirašytų bei nekokybiškai atliktų darbų, paimtais iš viso bylos konteksto, teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai rėmėsi kaip nuteistosios kaltės dėl kyšininkavimo įrodymais. Apeliantei neaišku, dėl kurio kaltinimo epizodo, nors nuosprendyje nurodyta, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai ir pokalbių suvestinės yra apie D. K. nusikalstamus V. M. atžvilgiu bei apie V. M., D. Ž. ir E. R. veiksmus.

Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad D. Ž. teisme taip pat kelis kartus pakartojo, kad vienu metu jai bendra 10 000 Lt suma nebuvo perduota. Parodė, kad D. K. pati jam buvo paskolinusi 10 000 Lt iki sutarties sudarymo. Be to, paaiškėjo, kad neatitinka tikrovės D. Ž. 2013-01-30 protokole – pareiškime nurodytos aplinkybės, kad 2011 m. sausio mėn. ar vasario mėnesio pradžioje jis D. K. davė 10 000 Lt (6 t. 1-2 b. l.). Tai, apeliantės nuomone, iš esmės nukopijuota STT pareigūno nuo V. M. 2013-01-29 protokolo – pareiškimo (4 t. 1-2 b. l.). Tokiu būdu, ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo atliktas neišsamiai, įrodymai dėl paties kyšių reikalavimo ir priėmimo netinkamai sugretinti, nesutampa ir jų visuma nesudaro vientisos loginės grandinės, yra nepakankami nuteistosios kaltei pagrįsti ir jos neginčytinai nepatvirtina.

Nuteistosios parodymus teismas vertino taip pat ydingai, nurodydamas kad D. K. parodymais remiasi tik tiek, kiek jie atitinka nustatytas bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad apeliantės parodymai nebuvo lyginami su atskirais įrodymais ir jų visuma, o atmesti, kai neatitiko išankstiniam kaltinimui, kuris buvo pažodžiui perkeltas į nuosprendį iš kaltinamojo akto. Be to, teismas įrodymus vertino mechaniškai kaip jų sumą, o ne sistemą, pavyzdžiui, teigė, kad visi atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės patvirtino apie reikalavimą mokėti apie 10 proc. nuo atliktų darbų sumos, nors tie parodymai neobjektyvūs, prieštaringi ir iš pačių V. M. ir D. Ž. parodymų, telefoninių garso įrašų dalies galima spręsti, kad to iniciatoriumi ir reikalavimų reiškėju V. M. bei E. R. ir naudos siekėju buvo pats D. Ž., kuris šioje byloje nepagrįstai tapo pareiškėju, liudytoju, ir vos ne nukentėjusiuoju, auka, nuskriaustuoju, o ne kaltinamuoju dėl piktnaudžiavimo ir/ ar turto prievartavimo.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad D. K. reikalavo iš dviejų bendrovių ir V. M., E. R. ir D. Ž. kaip kyšio UAB ,,V. U.” naudai – nemokamai dirbti ir kyšio savo naudai – mokėti 10 proc. nuo atliktų darbų vertės.?Nuteistosios nuomone teismas taikė dvigubus standartus vertindamas įrodymus dėl jos tariamų kyšių priėmimo iš V. M. ir E. R.. Vienu atveju teismas skundžiamame nuosprendyje teigė, kad asmens buvimo tam tikroje vietoje patvirtinimo nepakanka asmens kaltei pagrįsti, kitu atveju nepagrįstai teigė, kad neva telefoninių pokalbių garso įrašų turinys patvirtina tiek D. Ž., tiek E. R. parodymus apie kontaktus su kaltinamąja, kyšio reikalavimą, nuteistosios vaidmenį bei kyšio dydį ir jo perdavimą. Nors būtent telefoninių pokalbių turinys turėtų būti patikrintas BPK numatytais kitais proceso veiksmais. 2019-12-16 telefoninių pokalbių metu D. K. su D. Ž. ir E. R. apie pinigus nekalbėjo, niekas be prieštaringų atmestinų D. Ž. parodymų nepatvirtina, kad ji reikalavo iš D. Ž. ir E. R. 10 000 Lt kyšio, be E. R. parodymų niekas nepatvirtina, kad E. R. galimo susitikimo degalinėje metu (momentu) su nuteistąja, turėjo 10 000 Lt, kad pinigus jai tikrai perdavė ir kad ji juos priėmė, nebuvo rasti ir pinigai.

Nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš K. R.), apeliantė nurodo, jog nėra įrodyta, kad ji reikalavo iš K. R. savo naudai kyšio – apmokėti už Latvijos įmonės SIA ,,Latsaat” UAB ,,V. U.“ viešbutyje sumontuotas elektronines spynas ir 2012-08-31 Kėdainių r. sav., Vilainių sen., Aristavos k. nepriėmė savo naudai 20 000 Lt kyšio. Už minimas elektronines spynas Latvijos įmonei SIA „Latsaat” apmokėjo pati UAB ,,V. U.“, todėl D. K. nebuvo jokio reikalo reikalauti už jas apmokėti nei D. R., nei K. R.. Buvo, kad jie patys siūlėsi apmokėti, bet apmokėjo UAB ,,V. U.”. Teismui pateikti tai patvirtinantys dokumentai.

Nuteistoji teisme parodė, kad dažniausiai K. R. atvažiuodavo darbo reikalais pas ją į Panevėžį, vieną kartą jie buvo susitikę prie Kėdainių. Tai buvo dalykinis susitikimas – sprendė problemas dėl serverio, jokių pinigų jis neatvežė ir jai neperdavė. Tam, kad taupyti kurą ir laiką, susitiko prie Kėdainių. 2012-08-29 12.03 val. pokalbio tarp D. K. ir K. R. metu (įrašas Nr. 12061 l_stt01 DG7119), K. R. siūlė penktadienį susitikti Kėdainiuose ir teigė, kad ,,yra pasiruošęs, visą pasiūlymą”. Iš šio pokalbio negalima spręsti, kad jis apeliantei žada atvežti pinigus. Nuteistoji teigia, kad jie tarėsi aptarti darbinius klausimus, jis turėjo pateikti jai pasiūlymą dėl serverio.

Pasak apeliantės, K. R. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat nesilaikant įstatymų reikalavimų – ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 3 dalyje, jo atžvilgiu buvo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-10-25 patvirtintu 2013-10-25 prokuroro nutarimu. Pastarasis davė prieš nuteistąją parodymus ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas ir teisme, kaip asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, būdamas neįspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo.

Nuteistoji mano, jog nepagrįstus parodymus dėl D. K. tariamo kyšininkavimo jis galimai davė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar įtarimo dėl galimo piktnaudžiavimo ryšium su viešaisiais pirkimais. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duodamas parodymus K. R. vengė nurodyti tariamai nuteistajai perduoto kyšio – pinigų – 20 000 Lt gavimo šaltinius, todėl kai kurie bylos duomenys duoda pagrindą manyti, kad jis galėjo iššvaistyti ar pasisavinti UAB „Resarvation Partner Lt” pinigines lėšas ir parodymus davė siekdamas išvengti jo vadovautos bendrovės finansinės veiklos patikrinimo, tam padedant ir tyrimą byloje atlikusiems STT Panevėžio valdybos pareigūnams.

2013-03-22 K. R. protokole – pareiškime nurodyta, kad D. K. reikalautus pinigus – 20 000 Lt jai davė nuėmęs iš bankomato bei namuose turėtų santaupų (7 t. 28 b. l.). 2013-03-22 K. R. apklausiant kaip liudytoją BPK 80 straipsnio 1 punkte, BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jam net nebuvo užduotas klausimas apie 20 000 Lt priklausomybę, kilmę (7 t. 33-35 b. l.). 2013-08-07 apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 20 000 Lt buvo jo asmeniniai pinigai (7 t. 36-38 b. l.). 2024-04-23 teisiamajame posėdyje K. R. parodė, kad D. K. kaip kyšį sumokėjo 20 000 Lt ties Kėdainiais iš savo asmeninių pinigų. Apeliantė pažymi, kad su K. R. nebuvo detaliau aiškintasi dėl pinigų šaltinio.

Nuteistoji mano, jog atsižvelgus į tai, kad iš ikiteisminio tyrimo apklausos protokolų galima suprasti, kad tariamo mokėjimo už spynas klausimą K. R. derino su jo vadovautos bendrovės UAB „R. P.“ buhaltere, aiškino, kad yra bendrovės vienintelis akcininkas ir suinteresuotas gautinais užsakymais, be to, aiškino, kad pasakė D. K., kad atvažiuos pas ją, kai jo bendrovė gaus iš UAB ,,V. U.“ pinigus, buvo būtina patikrinti, ar jis nepasisavino ir neiššvaistė UAB „Resarvation Partner Lt“ piniginių lėšų ir todėl apkalba ją.

Nuteistoji nurodo, jog teismas skundžiamame nuosprendyje, aiškiai trūkstant įrodymų dėl jai inkriminuotos veikos padarymo, bendromis frazėmis nurodė, kad vadovaujasi neva aukščiau išdėstytais, analogiškais motyvais dėl duomenų pripažinimo įrodymais, dėl neteisėto veikimo, vykdant įgaliojimus, taip pat kyšio, jų nekartodamas, pripažino, jog D. K. veiksmai tiesiogiai savo naudai reikalavusios duoti kyšį, susitarusios jį priimti bei tiesiogiai savo naudai priėmusios kyšį – 20 000 Lt – už neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš K. R.), sudėties požymius. Tačiau, apeliantės nuomone, ši situacija nėra analogiška kitoms nuosprendyje jai inkriminuotoms veikoms, numatytoms BK 225 straipsnio 3 dalyje, jų aplinkybėms. Teismas, be atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės K. R. parodymų, bandė remtis liudytojų E. R. ir E. R. parodymais, nors jie apie kokį nors kyšį nieko nežino, kitais rašytiniais įrodymais, kurie galimai gali įrodyti tik tam tikrus pažeidimus, galimus piktnaudžiavimus vykdžius viešuosius pirkimus, bet ne kyšininkavimą – neteisėto ir nepagrįsto atlyginimo vykdant įgaliojimus reikalavimą ir priėmimą.

Nuteistoji taip pat nurodo, jog teismas netinkamai išsprendė kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti klausimą, palikdamas šią kardomąją priemonę galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, kadangi šios kardomosios priemonės dalimi yra įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su daugeliu kitų asmenų, kurie nėra proceso dalyviai šioje byloje, nes kardomoji priemonė buvo paskirta, kai ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjama byla dar nebuvo atskirta iš kito tyrimo.

Prokurorės nuomone, kaltinimą pagal BK 225 straipsnio 3 dalį teismas atmetė padaręs bylos duomenimis nepagrįstą išvadą apie tai, kad D. K. ir D. R. susitarė, jog D. K. teiks LVPA mokėjimo prašymą ir prašys pripažinti padidintas išlaidas minėtai prekei įsigyti kompensuojamomis. Iš D. R. parodymų, kuriais teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį, matyti, kad jis teigė žinojęs tiek, kiek jam pasakė D. K.: „kad „Smoovie” televizinei įrangai gauta apie 60 tūkst. Lt Europos pinigų, programa buvo parašyta, pinigai buvo gauti”. Iš šių nurodytų D. R. aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad jis ne tik kad nesitarė dėl dokumentų į LVPA pateikimo, bet net gi nežinojo, kad UAB ,,V. U.” finansavimą ir tik dalinį – 50 procentų, o ne visišką, kaip nurodė apklausoje, gaus tik po dokumentų pateikimo. Taigi D. K. detalios informacijos apie UAB ,,V. U.” vardu vykdomą audio/ video aparatūros pirkimo finansavimą, D. R. neatskleidė ir priešingai nei nurodyta nuosprendyje, D. R. ir D. K. nesitarė dėl dokumentų pateikimo LVPA. Iš bylos duomenų matyti, kad D. R. ir D. K. susitarimą dėl perkamos prekės kainos pakėlimo sąlygojo skirtingi motyvai. D. R. tikslas buvo uždirbti vadovaujamai UAB „H. T. S.” pinigų, o, siekdamas šio tikslo, jis buvo priverstas vykdyti D. K. reikalavimus. Prokurorė pažymi, kad D. R. 48 900 Lt sumokėjo D. K. siekdamas laimėti pirmąjį pirkimą, nuo kurio jo vadovaujama įmonė uždirbo kelis tūkstančius ir siekdamas laimėti kitą – D. K. organizuojamą pirkimą UAB ,,V. U.” darbo našumo didinimas optimizuojant viešbučio paslaugų teikimo ir santykių su klientais valdymą”, projekto kodas (duomenys neskelbtini), ir gauti bendrovei pelno, ką pripažino teismas nuosprendyje. Tai, kad D. R. įsitikinimas apie tai, kad jis gali laimėti?pirkimus tik įvykdęs D. K. reikalavimus, buvo pagrįstas, rodo ir šioje byloje nustatyti faktai apie D. K. kituose organizuotose apklausose jai mokamus kyšius siekiant laimėti pirkimus. Tuo tarpu D. K. neteisėtai organizuojamo pirkimo tikslai buvo keli: savo naudai ji siekė iš D. R. už neteisėtą pirkimą paimti 48 900 Lt kyšį ir UAB ,,V. U.” naudai iš LVPA gauti apgaule 25 950 Lt. D. K. su D. R. tarėsi tik dėl vieno iš jų – kyšininkavimo už jos neteisėtus veiksmus. D. K. organizuoto pirkimo neteisėtumas pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai leido D. R. pasididinti parduodamos prekės antkainį, tačiau D. R., veikusio UAB „H. T. S.” vardu, veiksmai parduodant vadovaujamos bendrovės prekę brangiau, savaime baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Organizuoti tinkamai pirkimą, kad kokybiška prekė būtų įgyta už mažiausią kainą buvo D. K. pareiga. D. R. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad jis už šio ir kito pirkimą laimėjimą davė D. K. kyšį – 48 900 Lt. Šiais pinigais D. R. disponavo teisėtai: UAB „H. T. S.”, pagal sutartį Nr. 2011-HTS-08-08-01 gavusi 74 899 Lt, apskaitė juos buhalterinėje apskaitoje, sumokėjo mokesčius, D. R. išmokėjo dividendus. Taigi, 49 800 Lt buvo D. R. teisėtai disponuojami asmeniniai pinigai, kuriuos jis kaip kyšį, pagal susitarimą nuvežė D. K., leidusiai jo vadovaujamai bendrovei užsidirbti daugiau pinigų nei įprastinėmis sąlygomis, ir jai, juos paėmus už neteisėtai organizuotą pirkimą ir už pažadą ateityje neteisėtai organizuoti kitą pirkimą, buvo baigtas vykdyti nusikaltimas, dėl kurio, remiantis bylos duomenimis, susitarė D. K. ir D. R.. Po to D. K. viena ketino įgyvendinti kitą sumanymą – apgaule UAB ,,V. U.” naudai užvaldyti svetimas LVPA lėšas. Būtent šiuo pasikėsinimu sukčiauti teismas neleistinai pagrindė savo sprendimą apie tai, kad D. K. neįvykdė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje.

Nuosprendyje nurodyta, kad kitoje, jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-581/2015, D. K. 2015 m. liepos 9 d. buvo nuteista už pasikėsinimą sukčiauti. Abiejose baudžiamosiose bylose tiek dėl pasikėsinimo sukčiauti, tiek dėl kyšio reikalavimo kaltinimas aprašytas ir grindžiamas identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. padarymo vieta, laiku, sutarties sąlygomis, taip pat kitomis aplinkybėmis. D. K. be kitų nusikalstamų veikų padarymo, baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-581/2015, nuteista ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį. Šioje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje teismas padarė išvadą, jog D. K., būdama valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, padidindama Smoovie TV pirkimo kainą, tokiu būdu ji, viena, apgaule UAB ,,V. U.“ naudai kėsinosi užvaldyti svetimas LVPA administruojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšas.

Prokurorė skunde taip pat teigia, kad pasikėsinimą sukčiauti D. K. įvykdė viena, o dėl kyšininkavimo tarėsi su D. R.. Tuo tarpu teismas nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-581/2015 konstatavo, kad D. K. ir D. R. susitarė, jog bus ženkliai padidinta prekės – Smoovie TV – kaina. Taigi, remiantis teismo išvada, nuteistoji lyg ir pasikėsinimą sukčiauti įvykdė susitarusi su D. R..

Be to, prokurorė teigia, kad sukčiavimo dalyku buvo LVPA lėšos, o kyšininkavimo – D. R. asmeniniai pinigai. Tačiau teismas nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-581/2015 netiksliai konstatavo, jog nustatyta, kad D. R. gavo apmokėjimą iš UAB ,,V. U.“ (2011-08-17 74 899 Lt) ir toliau nepagrįstai nurodė, kad D. R. kitą dieną – 2011-08-18 iš UAB ,,H. T. S.“ sąskaitos pasiėmęs neva savo kaip akcininko asmenines lėšas, D. K. nuvežė 48 900 Lt. Nuteistoji teigia, jog vėliau pateiks argumentus, kad ne D. R., o UAB ,,H. T. S.“ 2011-08-17 gavo iš UAB „V. U.” 74 899 Lt apmokėjimą ir kitą dieną – 2011-08-18 D. R. iš UAB ,,H. T. S.” sąskaitos pasiėmė ne savo kaip akcininko asmenines lėšas ir ne 48 900 Lt, o iš UAB ,,H. T. S.“ sąskaitos išėmė būtent UAB ,,V. U.“ pervestus pinigus – 71 000 Lt, kurie priklausė ne D. R., o buvo UAB ,,H. T. S.“ nuosavybė, ir juos pasisavino, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme melagingai teigė, kad iš jų 48 900 Lt neva perdavė D. K. ir kad tai buvo neva jo asmeniniai pinigai. Todėl tariamo kyšininkavimo dalyku nebuvo ir negalėjo būti asmeniniai D. R. pinigai, be to, nuteistoji jokio kyšio iš D. R. nereikalavo, o taip pat iš jo negavo 48 900 Lt ir jų nepriėmė kaip kyšio.

Pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, iš kurių atskirta nagrinėjama byla, D. K. ir kitų asmenų atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, naudojant šio įstatymo 10 straipsnyje numatytas technines priemones specialia tvarka – kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Telefoninių pokalbių dalyvių veiksmai, kai viena jų šalimi pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kaltinimo ir teismo išvadas galėjo būti D. K., nebuvo stebimi ar tiriami realiu laiku ar neatidėliojant, ar tikrai įvyko ikiteisminio tyrimo subjektų pareigūnų ir teismo menami veiksmai, tame tarpe ir nuteistosios susitikimas su D. R., kokie iš tikrųjų pokalbiai vyko ir kokie veiksmai buvo atliekami to galimo susitikimo metu, ar buvo kas nors perduodama ar neperduodama vieno asmens kitam, pavyzdžiui, dokumentai, kiti daiktai ar net pinigai. Nuteistoji pažymi, kad pagal nagrinėjamoje byloje panaudotų telefoninių pokalbių, kurių viena šalimi menamai buvo ji, o kita – D. R., turinį galima spręsti, kad tų pokalbių metu nebuvo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai kalbama apie kokį nors kyšio reikalavimą, papirkimą. Nebuvo ir kokių nors kitokių operatyvinių veiksmų metu objektyviai užfiksuotas koks nors realus pinigų perdavimas ir kiti kyšininkavimo veikos požymiai, kad D. R., jai (D. K.) kaip valstybes tarnautojui prilygintam asmeniui, siekiant jos (D. K.) neteisėto veikimo vykdant įgaliojimus, buvo perduotas koks nors neteisėtas ir nepagrįstas atlygis.

Be to, operatyvinės veiklos metu gauti duomenys nebuvo patikrinti, kaip tai numato BPK 20 straipsnio 4 dalis, BPK numatytais proceso veiksmais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje įrodymais negalėjo būti pripažinti operatyvinės veiklos metu užfiksuoti visi be išimties telefoninių pokalbių garso įrašai, padaryti neva fiksavus telefoninius pokalbius tarp D. R. ir D. K., nes nė vienas iš byloje panaudotų telefoninių pokalbių garso įrašų, ar protokolų dėl tokių veiksmų atlikimo, jų tarpe nurodytų ir nuosprendyje, nebuvo pateikti ir dėl jų nebuvo apklausta ne tik ji, bet ikiteisminio tyrimo metu neapklaustas net ir specialusis liudytojas, o teisme nepaklaustas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. R., pastarajam ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai suteikus tokią procesinę padėtį, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad tai buvo telefoniniai pokalbiai būtent tarp D. K. ir D. R., kad užfiksuoti jų balsai, taip pat su D. R. nesiaiškinta dėl pokalbių turinio, esmės ir prasmės. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo apklausta pagal byloje panaudotus telefoninių pokalbių garso įrašus, o teisme ji pasinaudojo tarptautinės teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BPK 21 straipsnio 4 dalyje, BPK 22 straipsnyje ir BPK 272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise tylėti.

Atsiliepime taip pat nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai nustatytas specialiojo liudytojo D. R., kuris galėjo užimti tik laikiną tarpinę procesinę padėtį tarp liudytojo ir įtariamojo procesinės padėties, tikrasis santykis su nusikalstamomis veikomis BPK nustatyta tvarka. Pastarasis netapo nei įtariamasis, nei liudytojas, apklaustas BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, buvo ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai, nesilaikant Baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ko pasėkoje teisme buvo apklaustas kaip liudytojas neįspėjus jo dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir pagal BPK 163 straipsnį, neprisiekė, todėl OVĮ nustatyta tvarka gauti duomenys ir negalėjo būti tinkamai patikrinti BPK numatytais veiksmais, kaip tai numato BPK 20 straipsnio 4 dalis.

Nuteistosios nuomone, D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės esant BK 227 straipsnio 5 dalyje nustatytoms sąlygoms, atleistas neteisėtai ir nepagrįstai, todėl jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausus jį BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir teisme neįspėjus dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, BPK 163 straipsnį ir neprisiekus, remtis nustatant bylos aplinkybes, grindžiant kaltinimą bei teismo nuosprendį nebuvo galima. Pastarojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka ir neteisėtais būdais, neatitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų, tokie parodymai turėjo būti vertinami kritiškai kaip nepatikimi ir todėl nepripažinti kaip įrodymai ir atmesti.

Nuteistoji teigia, jog D. R. apie tariamą jos (D. K.) papirkimą nepranešė nei per įmanomai trumpiausia laiką, nei savanoriškai, kaip tai nurodyta prokurorės nutarime nutraukti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tariamo papirkimo. D. R. tai padarė į darbovietę pas jį atvykus STT pareigūnams, iškilus realiai grėsmei būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimą nuosavybei, o taip pat iškilus jo vadovaujamo juridinio asmens – UAB ,,H. T. S.” baudžiamosios atsakomybės grėsmei. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad D. R. buvo aiškinama ir apie jo galimą baudžiamąją atsakomybę dėl papirkimo. Iš pastarojo priimant protokolą – pareiškimą ir jo apklausoje dalyvavo STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus vyr. specialistas D. G., atlikęs operatyvinį tyrimą, surašęs visus protokolus dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus, todėl prieš D. R. neva savanoriškai pranešant apie nusikalstamą veiką jam neabejotinai buvo pateikinėjama ir OVĮ nustatyta tvarka surinkta informacija.

Neabejotinai sąmoningai prokurorės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl papirkimo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje D. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo aptartas ir akcentuotas praėjęs laiko tarpas nuo tariamo papirkimo ir iki pranešimo apie jį STT, net neminima, kad jis pranešė per įmanomai trumpiausią laiką, nes tai paprasčiausiai buvo neįmanoma. Jis pranešė apie tariamą nuteistosios papirkimą ne savanoriškai ir ne per įmanomai trumpiausią laiką, tai padarė praėjus net 15 mėnesių po jo nurodyto tariamo papirkimo.

Taip pat prokurorė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas sprendimuose dėl D. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, dar neatlikus išsamaus tyrimo, nepagrįstai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygą nurodė tai, kad iš jo kyšio buvo reikalaujama, nors atliekant operatyvinius veiksmus nebuvo užfiksuota jokio nuteistosios tiesioginio kyšio reikalavimo ir dar nebuvo atliktas išsamus tyrimas, nebuvo apklausta ir pati D. K., atsižvelgiant į tai, kad kyšio reikalavimas yra ne papirkimo, o kyšininkavimo sudėties požymis.

Prieš atleidžiant nuo atsakomybės D. R. jam buvo suteikta ir netinkama procesinė specialiojo liudytojo padėtis, nes liudytojas yra neutralus proceso dalyvis, nesuinteresuotas bylos baigtimi, jis iš viso nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl neįmanoma jį nuo jos ir atleisti.

Tai, kad asmuo, atleistinas nuo atsakomybės už papirkimą, praneša apie papirkimą iki jo pripažinimo įtariamuoju, nereiškia, kad jis po pranešimo apie papirkimą neturi būti pripažintas įtariamuoju ir negali naudotis visomis įtariamojo teisėmis, numatytomis BPK 21 straipsnio 4 dalyje, tame tarpe ir teise tylėti, neduoti parodymų prieš save ir kt. Tik įrodžius, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnyje, tik esant visoms BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytoms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms, tam tikroje ikiteisminio tyrimo stadijoje jis kaip įtariamasis ar net teisme kaip kaltinamasis privalomai atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistosios nuomone, D. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne įstatymų nustatyta tvarka ir neteisėtu būdu, todėl jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir po jų sekę parodymai teisme turėjo būti vertinami kritiškai. Jo apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo pradėta BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka kaip liudytojo. Po to D. R. protokolu – pareiškimu neva pranešė apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką – papirkimą ir neva D. K. kyšininkavimą. Po to dėl protokole – pareiškime nurodytų aplinkybių buvo neteisėtai tęsiama liudytojo D. R. apklausa BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, draudžianti asmenį versti duoti parodymus prieš save, ir BPK 80 straipsnio 1 punkto norma, draudžianti apklausti kaip liudytoją asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kadangi D. R. buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, jis buvo neteisėtai verčiamas duoti parodymus tiek prieš save, tiek ir prieš D. K.. D. R. vėliau – 2013-04-05 ir 2013-11-26 ikiteisminio tyrimo metu jau buvo apklaustas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkte ir BK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka neva apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, jo neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, nors prieš tai jau buvo protokolu – pareiškimu pranešęs apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, tai nurodęs ir apklaustas kaip liudytojas BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-8 patvirtintų rekomendacijų „Dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir Baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos“ 6 punktas nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas proceso metu turi siekti, kad per trumpiausią laiką būtų išaiškintas specialiojo liudytojo santykis su tiriama nusikalstama veika. Taigi, surinkus pakankami duomenų, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnyje, jis turi būti pripažintas įtariamuoju ir tik po to, esant visoms BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, jis privalomai turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

D. R. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tariamo D. K. papirkimo, apie tai jai nebuvo pranešta, taip pat nebuvo išaiškinta ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties apskundimo tvarka. Todėl nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu neturėjo realios galimybės apskųsti nutarties dėl D. R. neteisėto atleidimo ne BPK nustatyta tvarka nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, nes apie priimtą nutartį jai nebuvo pranešta neva tyrimo sėkmės užtikrinimo tikslu, nors būtent toks sprendimas galėjo būti priimtas tik surinkus pakankamai duomenų tiek dėl papirkimo, tiek tuo pačiu ir dėl kyšininkavimo, o ne asmenį pirmiau neteisėtai atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, o tik po to bandant įrodyti kyšininkavimo nusikaltimą. Nuteistajai paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, tiek per 7 dienas, tiek ir per 6 mėnesius nuo susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga nuteistoji taip pat jau neturėjo realios galimybės skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties dėl D. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tokios nutartys skundžiamos BPK 440 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o ne BPK 214 straipsnio 5 dalyje numatytais terminais, nes pastarosios normos reglamentuoja prokurorų nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimą, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių dėl asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės apskundimo tvarką ir terminus.

Nuteistoji mano, kad tai, jog nutartis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės D. R. įsiteisėjo, nereiškia, kad ji teisėta ir pagrįsta, nes atsižvelgiant į BPK 227 straipsnio 5 dalyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, faktines aplinkybes, bylos duomenis bei vadovaujantis elementaraus protingumo ir teisingumo principais ir elementaria logika akivaizdu, kad ji neteisėta ir nepagrįsta. Prokuroro sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės priimti piktnaudžiaujant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu. Tai sudarė sąlygas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorei manipuliuoti šališku liudytoju D. R., išgaunant iš jo reikiamus įtarimui ir kaltinimui parodymus, žadant palengvinti ir palengvinus jo teisinę padėtį. Dėl tokių neteisėtų sprendimų D. R. neteisėtai įgijo neapibrėžtą atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens procesinę padėtį ir todėl jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme negalėjo būti teismo pripažinti patikimais įrodymais, nes buvo duoti jo neįspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės ir neprisaikdinus, o jei jis padarė nusikalstamą veiką – papirkimą ir nusikaltimą nuosavybei, tai jį apklausus kaip liudytoją buvo suvaržyta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Nuteistoji mano, kad teisingas ir nešališkas teismas negalėjo nurodytų sprendimų vertinti kaip teisėtų ir pagrįstų, o tokio asmens parodymus turėjo vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir jų nepripažinti įrodymais.

Apkalbėti D. K. dėl tariamo kyšio reikalavimo ir priėmimo D. R. paskatino ne tik jo neteisėtas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tariamo nuteistosios papirkimo, bet ir tai, kad ikiteisminio tyrimo subjektai netyrė ir netraukė baudžiamojon atsakomybėn jo ir jo vadovauto juridinio asmens – UAB ,,H. T. S.” už nusikaltimą nuosavybei. Byloje yra duomenų, kad jis galėjo pasisavinti ir iššvaistyti UAB ,,H. T. S.” pinigines lėšas. Akivaizdu, kad tokios atsakomybės išvengti ikiteisminio tyrimo metu ir net bylą nagrinėjant teisme jam buvo nepagrįstai padedama. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme protokoluose ir sprendimuose buvo nuosekliai nepagrįstai nurodoma, kad jis nuteistajai perdavė neva savo asmeninius pinigus, nors tie patys duomenys, remiantis kuriais D. K. buvo apkaltinta kyšio priėmimu, patvirtina, kad D. R. 2011-08-18 išėmė iš UAB ,,H. T. S.” sąskaitos net 71 000 Lt šios bendrovės lėšų, kurių iki šiol negrąžino.

Nuteistoji teigia, kad nėra įrodyta, kad D. R. jai perdavė, o ji iš jo gavo 48 900 Lt, tame tarpe kad priėmė iš jo tokią sumą pinigų kaip kyšį. D. R. 2013-02-14 protokole – pareiškime nurodė, kad iš UAB „H. T. S.” sąskaitos pasiėmė savo kaip akcininko pinigus – 48 900 Lt (6 t. 39 b. l.), 2013-02-14 apklaustas kaip liudytojas BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka jau parodė, kad iš sąskaitos pasiėmė daugiau, bet D. K. perdavė 48 900 Lt (6 t. 41 b. l.). Minėtos apklausos metu parodė, kad kartu su juo į Panevėžį vykusiam M. N. sakė, kad veža didelę pinigų sumą. D. R. 2013-11-26 apklaustas kaip specialusis liudytojas parodė, kad D. K. 48 900 Lt sumokėjo iš savo asmeninių pinigų, nes tikėjosi, kad įmonė uždirbs pelno ir jis galės išsimokėti dividendus (6 t. 54 b. l.). 2014-04-23 teisiamojo posėdžio metu D. R. jau parodė, kad 2013-02-14 į jo darbovietę atvyko pareigūnai, darė dokumentų poėmį, prašė parodyt kai kuriuos dokumentus, bekalbant apie kyšį jis prašė leisti duoti parodymus apie kyšį. Jis iš asmeninės sąskaitos išėmė 48 900 Lt ir atvežė D. K.. Buvo dviese, apie tuos pinigus niekas nežinojo. M. N., važiavęs kartu į Panevėžį, nežinojo, ko jis važiuoja į Panevėžį ir kad jis veža tuos pinigus. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu 2013-04-05 parodė, kad nežinojo kokiu tikslu vyko į Panevėžį (6 t. 56 b. l.). 2104-06-16 apklaustas teisme liudytojas M. N. parodė, kad D. R. jam nepasakojo ko važiavo į Panevėžį. Tik teisminio bylos nagrinėjimo metu įrodymų tyrimo pabaigoje ir tik nuteistosios gynėjo prašymu teismas išreikalavo duomenis iš UAB „H. T. S.” sąskaitos SEB banke, iš kurių paaiškėjo, kad 2011-08-18 buvo išimta ne iš D. R. asmeninės sąskaitos, o iš UAB „H. T. S.” sąskaitos SEB banke 71 000 Lt (12 t. 4-9 b. l.). 2015-01-19 gynėjo prašymu teisiamajame posėdyje papildomai apklaustas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas D. R., atsakydamas į gynėjo klausimus, parodė, kad jau neprisimena datos, kada davė D. K. kyšį, negali net nurodyti pinigų sumos kurią perdavė jai, iš savo bendrovės sąskaitos išėmė didesnę sumą nei perdavė – gal apie 70 000 Lt. Pinigus neva išėmė bankomate Savanorių pr., Vilniuje (nors tokia suma iš bankomato negalėjo būti paimta). Kur panaudojo kitus pinigus, neatsimena – padengė skolas, už kažką sumokėjo, kam atidavė skolas neprisimena. Pinigus skolinosi iš bendrovės kaip akcininkas, prieš pinigų paėmimą apiformino paskolą, kurią sudarė su savimi. Paskolos sutartis registruota Registrų centre nebuvo. Pinigus perdavė D. K. tą pačią dieną, kaip juos šėmė iš sąskaitos. Pinigai gal buvo išimti ir kaip dividendai.

Nuteistoji nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynėjo prašymą išreikalauti duomenis ir patikrinti aplinkybę dėl tariamų dividendų D. R. mokėjimo, ir nepagrįstai įpareigojo suinteresuotą slėpti savo galimą nusikalstamą veiką iki 2015-02-23 pateikti buhalterinius dokumentus, pagrindžiančius išimtų pinigų panaudojimą. Tačiau tokių dokumentų D. R. teismui nepateikė. UAB „TMD apskaita” 2015-02-20 raštu Nr. 1-15-581/205 teismą tik informavo, kad pagal gautus iš UAB „Apskaitos labirintai”, kuri buvo atsakinga už UAB „H. T. S.” buhalterinę apskaitą, pirminius apskaitos dokumentus, 2011-08-18 D. R. buvo išmokėta 71 000 Lt suma kaip atskaitingam asmeniui pagal avanso apyskaitas. Jokių paskolos sutarčių ir kitų dokumentų apie tų pinigų panaudojimą teismui pateikta nebuvo.

Atsižvelgiant į tokius prieštaringus ir kintančius D. R. parodymus nuteistosios gynėjas prašė teismo BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka nutartimi pranešti prokurorui apie D. R. galimai padarytą nusikalstamą veiką UAB „H. T. S.” nuosavybei, nes ikiteisminio tyrimo subjektas – STT Panevėžio valdyba ir tyrimui vadovavusi ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė šių aplinkybių nenorėjo tirti, nepagrįstai traktuodami, kad D. R. D. K. perdavė savo asmeninius pinigus, tačiau Panevėžio apygardos teismas tokį prašymą nepagrįstai atmetė ir nuosprendyje taip pat nepagrįstai konstatavo, kad D. R., 2011-08-18 iš UAB ,,H. T. S.” sąskaitos pasiėmęs savo kaip akcininko asmenines lėšas, D. K. nuvežė 48 900 Lt.

Tačiau nagrinėjamoje byloje niekas, net liudytojas D. N. nepatvirtino, kad D. R. 2011-08-18 į Panevėžį vežė ir perdavė D. K. pinigus. Objektyviai neužfiksuotas joks pinigų gabenimas ir perdavimas. Įrodyta tik tiek, kad D. R. iš „H. T. S.” sąskaitos išėmė šios bendrovės pinigus – 71 000 Lt ir dėl jų šaltinio bei jų panaudojimo teikė kintančius ir prieštaringus parodymus.

Nuteistoji taip pat nurodo, jog pats D. R. nepatvirtino, jog kyšį davė už tai, kad laimėjo pirkimą apklausos būdu pagal projektą Nr. S-VP3-1.3-ŪM- 06-LK-02-075, kaip nurodyta kaltinime. Nuteistosios nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų jos kaltei dėl kyšininkavimo, t. y. reikalavus iš D. R. kyšio ir priėmus 48 900 Lt kyšį, pagrįsti.

Nuteistoji atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalies, kuria ji išteisinta pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (kyšio reikalavimas ir priėmimas iš D. R.), atmesti.

Nuteistosios D. K. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje panaudota tik dalis surinktų duomenų kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją. Apeliantės nuomone, į bylą nepateikti protokolai ir pokalbių įrašai, galintys paneigti teismo išvadas dėl byloje pateiktų pokalbių vertinimo ir galinčius paneigti nuteistosios veikloje buvusius kyšininkavimo požymius. Skunde taip pat nurodoma, kad kita protokolų dalis dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir protokolų dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, buvo pridedama prie įvairių bylų ir jų kopijos įvairia apimtimi buvo atskiriamos į skirtingas bylas.

Neteisi apeliantė tvirtindama, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, tokį savo teiginį grįsdama tuo, kad nurodytas nustatytas nusikaltimo padarymo laikas – 2010 m. ruduo itin nekonkretus, neapibrėžtas. BPK 219 straipsnio 3 punkte numatyta, jog kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš nuteistajai pateikto kaltinimo turinio matyti, jog nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymai atitinka įstatymo reikalavimus. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti tikslesnio laiko kada apeliantė pareikalavo per D. Ž. ir V. M. kyšio, nėra pagrindas teigti, kaltinamasis aktas neatitinka paminėtų reikalavimų.

Skunde apeliantė atkreipia dėmesį ir į E. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis teigė, kad davė 10 000 Lt kyšį, tačiau 2014-04-07 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad duodamas šią sumą manė, kad tai D. Ž. skolino pinigus nuteistajai. Tačiau analizuojant visus nurodyto liudytojo duotus parodymus teisme, matyti, jog apeliantė liudytojo parodymus vertina iš konteksto ištraukdama pavienius sakinius sau palankia linkme, kadangi liudytojas E. R. taip pat parodė, kad vėliau jis (E. R.) suprato, kad tai buvo atlygis už gerą tarpusavio bendradarbiavimą, nes po kelių mėnesių buvo oficialiai paprašyta duoti kyšį. Akivaizdu, kad pinigų perdavimo momentu E. R. manė, kad jis D. K. skolina pinigus, tačiau vėliau suprato, kad tai buvo kyšis. Skunde taip pat pabrėžiama, kad 2014-04-07 teisiamojo posėdžio metu D. Ž. kelis kartus pakartojo, kad bendra 10 000 Lt suma nebuvo perduota, ir tai, pasak apeliantės, ją teisina. Tačiau analizuojant šio liudytojo parodymus matyti, kad D. Ž. parodė apie jo tiesiogiai perduotas pinigų sumas, kurios nebuvo įrodytos, o ne apie E. R. perduotą 10 000 Lt kyšį. Skunde nepagrįstai bandoma sumenkinti ir V. M. parodymų reikšmė, nurodant, jog V. M. iš pradžių nenurodė tikslaus tariamo kyšio davimo nuteistajai laiko ir tik pateikus telefoninių pokalbių garso įrašus prisiminė, jog tai buvo būtent 2011-02-11. Kaip skunde nurodė ir pati apeliantė, V. M. ir jos susitikimų buvo ne vienas, todėl akivaizdu, kad konkrečios pinigų perdavimo dienos V. M. įsiminti negalėjo.