- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- e2S-1676-562/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27565-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- L. Ž., A. Ž.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Ž. ir L. Ž. pareiškimą iškelti bankroto bylą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratore paskirti uždarąją akcinę bendrovė (toliau – UAB) „Admonitus“, nustatyti 1 300 Eur sumą bankroto procedūroms atlikti iki mokumo atkūrimo plano pateikimo teismui, nustatyti 1 175 Eur sumą pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti iki teismo nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui teismui.
2. Nurodė, kad pareiškėjų finansinė būklė yra sudėtinga ir atitinka reikalavimus dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-33380-845/2020 pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams atsisakė priimti.
4. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad vienas iš pareiškėjų kreditorių J. A. L. yra miręs, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nėra informavę minėto kreditoriaus teisių ir pareigų perėmėjų apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, jog pareiškėjai nesilaikė privalomos neteisminės ginčo sprendimo tvarkos.
5. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nėra pašalinę visų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. ir rugpjūčio 26 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. e2FB-28172-964/2020 išvardytų pareiškimo trūkumų (pareiškėjai nenurodė kokie sandoriai jų sudaryti 3 paskutinių metų laikotarpiu, kokiam tikslui bei pateikti šiuos sandorius patvirtinančius dokumentus, taip pat nenurodė kokios pareiškėjų pajamos buvo visus šiuos tris metus (ne tik 2020), taip pat nepatikslino duomenų, kodėl tarp kreditorių nenurodyta MB „Nemokumo advokatas“, nors jos naudai vykdomas išieškojimas iš pareiškėjų ir kt.). Nurodė, kad pareiškėjai privalo pašalinti teismo nutartimi nustatytus trūkumus pakartotinai kreipdamiesi į teismą pareiškimu dėl bankroto bylos jiems iškėlimo.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Su pirmosios instancijos teismo išvada dėl mirusio kreditoriaus teisių ir pareigų perėmėjų neinformavimo nesutiktina, nes kartu su pareiškimu teismui yra pateikti duomenys, kad J. A. L. buvo išsiųstas pranešimas. Pranešimas yra įteiktas, todėl tai reiškia, jog asmuo priėmęs pranešimą turi pareigą informuoti mirusiojo įpėdinius dėl gauto pranešimo. Pareiškėjai neturi galimybės gauti konkrečių raštiškų duomenų apie mirusiojo kreditoriaus teisių ir pareigų perėmėjus, todėl teismo reikalavimas juos pateikti yra perteklinis. Be to, remiantis teisės aktų reikalavimais, pranešimas apie paveldėjimo teisinių santykių atsiradimą, paveldėjimo bylos pradžią ir paveldėjimo priėmimą ir informavimas priklauso ne skolininkui, o paveldėtojui arba turtą administruojančiam asmeniui. Fizinio asmens bankroto byloje nepriimti pareiškimo dėl to, kad neinformuoti turto paveldėtojai (kai net nėra duomenų, kad palikimas priimtas), šioje stadijoje yra perteklinis ir neteisėtas.
6.2. MB „Nemokumo advokatas“ yra bankroto administratorius vienos iš įmonių, kuriose dalyvavo pareiškėjas. Iš Antstolių rūmų pažymos matyti, kad yra vykdomas įpareigojimas atlikti veiksmus (o ne priteisti skolą), tai nėra turtinis reikalavimas. Esant šioms aplinkybėms, MB „Nemokumo advokatas“ nėra kreditorius, todėl ir neįtrauktas į pareiškėjų kreditorių sąrašą. Be to, MB „Nemokumo advokatas“ yra informuotas apie bankroto eigą (tai matyti iš priedų, papildomai juos pateikiame prie atskirojo skundo), tačiau jie kaip kreditoriai nėra traukiami, kadangi skolos jiems nėra.
6.3. Pareiškėjai per paskutinius 3 metus nėra sudarę jokių sandorių, todėl pareiškėjai neturi jokių dokumentų, kuriuos galėtų pateikti teismui. Pareiškėjams nesuprantama, kodėl ieškinio (pareiškimo) priėmimo stadijoje turi būti įrodinėjamos aplinkybės dėl sandorių sudarymo ir nemokumo atsiradimo aplinkybių. Šie klausimai yra sprendžiami pareiškimą nagrinėjant iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
9. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ). Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
10. FABĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. FABĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas nutartimi išsprendžia klausimą dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Tai yra, gavęs pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismas priima nutartį dėl pareiškimo priėmimo ir tik vėliau yra sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Reikalavimai fizinio asmens pareiškimui iškelti bankroto bylą numatyti FABĮ 4 straipsnyje.
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjai nesilaikė įstatymo nustatytos išankstinės ginčų sprendimo tvarkos, todėl jiems neatsirado teisė kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė konstatavęs, jog apie pareiškėjų ketinimą iš naujo inicijuoti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą nebuvo informuoti mirusiojo kreditoriaus J. A. L. teisių ir pareigų perėmėjai.
12. Pareiškėjai atskiruoju skundu nurodo, kad tokios pareigos ir neturėjo, kadangi nežino, kas tokie yra mirusiojo įpėdiniai ir, be to, ne pareiškėjai turi informuoti apie paveldėjimo teisinių santykių atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
13. FABĮ 4 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai fizinio asmens pareiškimui iškelti bankroto bylą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedamas ir pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto (nurodytų) pranešimo (pranešimų) kopija (kopijos), taip pat kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 1 ir 5 punktai).
14. Pažymėtina, jog pareiga informuoti kreditorius labai svarbi, nes jiems nesant informuotiems apie šį procesą būtų pažeistos jų galimybės ginti savo teises. Kreditorių reikalavimų tenkinimas FABĮ nustatyta tvarka turi būti derinamas su įstatymo tikslu sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros.
15. FABĮ 3 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatyta, kad fizinio asmens kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų: mokesčių nemokėjimo atveju – juos surinkti įpareigotos valstybei atstovaujančios institucijos; darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – fizinio asmens darbuotojai (jų įpėdiniai); iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų suteiktų paskolų ir su valstybės garantija gautų paskolų negrąžinimo atveju – valstybei atstovaujančios institucijos (Lietuvos Respublikos finansų ministerija arba paskolą administruojanti institucija); iš Europos Sąjungos lėšų suteiktos paramos negrąžinimo atveju – Europos Sąjungos lėšas administruojančios valstybei atstovaujančios institucijos; kiti kreditoriai.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau minėtas FABĮ nuostatas, pažymi, kad įstatyme aiškiai nurodoma, jog apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visiems kreditoriams turi būti pranešta raštu. FABĮ jokių išimčių, jog kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebūtina informuoti kreditorių, nenumato. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata dėl kreditorių informavimo yra imperatyvi, todėl turi būti įgyvendinta besąlygiškai. Atskirojo skundo argumentas, kad šią pareigą pareiškėjai įgyvendino išsiųsdami pranešimą mirusiajam kreditoriui yra teisiškai nereikšmingas, kadangi pranešimo išsiuntimas mirusiajam asmeniui negali būti laikomas tinkamu kreditorių informavimo apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip tai numato FABĮ 4 straipsnio 2 dalis. Iš bylos duomenų nustatyta, jog vienas iš pareiškėjų kreditorių – J. A. L. Byloje nustatyta, jog šis pareiškėjų kreditorius yra jau miręs. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog turėjo būti pateikti duomenys apie mirusiojo kreditoriaus teisių ir pareigų perėmėjus, jie turėjo būti informuoti, kurie, nagrinėjamos bylos kontekste būtų laikomi naujaisiais pareiškėjų kreditoriais, kaip tai suprantama pagal FABĮ 4 straipsnio 2 dalį.
17. Atskirojo skundo argumentas, jog pranešimas apie paveldėjimo teisinių santykių atsiradimą, paveldėjimo bylos pradžią ir paveldėjimo priėmimą ir informavimas priklauso ne skolininkui, o paveldėtojui arba turtą administruojančiam asmeniui, nėra teisiškai reikšmingas, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų pareigos informuoti kreditorius (šiuo atveju mirusiojo kreditoriaus teisių ir pareigų perėmėjus) apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne dėl asmenų, atsakingų už informavimą apie paveldėjimo teisinių santykių atsiradimą, pareigų tinkamą įgyvendinimą.
18. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjai, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškindamas ir taikydamas FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatą pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą, kaip pareikštą nesilaikant privalomos neteisminės ginčo sprendimo tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atskirojo skundo argumentą, nurodytą šios nutarties 6.3 punkte, pažymi, jog nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo teiginys dėl įrodymų nebuvimo apie per paskutinius 3 metus sudarytus sandorius reikštų reikalavimą įrodinėti aplinkybes dar pareiškimo priėmimo stadijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kokių duomenų iš esmės trūktų vertinant pareiškimo pagrįstumą, jeigu jis būtų priimtas. Tokiu būdu yra užtikrinamas efektyvus ir operatyvus bylos nagrinėjimas, jei būtų priimtas pareiškimas. Vien dėl to, kad toks teismo nurodymas pareiškėjams sukelia atitinkamus procesinius nepatogumus, dar nesuponuoja išvados, kad teismo teiginiai nepagrįsti.
Dėl procesinės bylos baigties.
20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
21. Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.