Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-195-795/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-10
Bylos Nr.: 1A-195-795/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-43000-2018-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
Nuteistasis: Š. A.
Nukentėjusysis: D. K.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Regimantas Špelveris, Darius Kurpavičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-195-795/2020Proceso Nr. 1-01-1-43000-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.14; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,nuteistojo Š. A. gynėjui advokatui Dariui Kurpavičiui,nukentėjusiojo D. K. atstovui advokatui Regimantui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. A. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo Š. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam D. K. 447 Eur turtinę žalą.

Nukentėjusiojo D. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jam iš nuteistojo Š. A. priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiojo D. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir jam iš nuteistojo Š. A. priteistas 447 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš nuteistojo Š. A. priteista 329,47 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistojo Š. A. priteista nukentėjusiajam D. K. 2 190 Eur išlaidoms už advokato teisinę pagalbą apmokėti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Š. A. buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. vakare, apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia kumščiu sudavė D. K. vieną kartą į veidą, dėl to D. K. pargriuvo ant žemės, tokiais veiksmais sumušė D. K., padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, kairio skruostikaulio daugiaskeveldrinio lūžio kūno, kairės akiduobės apatinės sienos, kaktinės ir smilkininės ataugų srityse, kairio viršutinio žandikaulio daugiaskeveldrinio lūžio žandinio ančio priekinės, vidinės ir užpakalinės sienų srityse bei nosies sumušimo, pasireiškusio minkštųjų audinių patinimu, nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

2. Nuteistojo Š. A. gynėjas advokatas D. Kurpavičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – Š. A. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, jog Š. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

2.1. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog viso proceso metu nuteistojo Š. A., liudytojų E. Ju., E. J. ir E. Jk. parodymai buvo nuoseklūs, aiškūs, konkretūs ir logiški, be to, tarpusavyje sutapo. Tuo tarpu kiti byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo D. K., liudytojo A. B. parodymai prieštaravo ne tik nuteistojo ir minėtų liudytojų parodymams, taip pat kitai bylos medžiagai, bet ir elementariai logikai. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog nuteistasis Š. A. tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu, 2019 m. sausio 30 d. akistatos metu, 2019 m. balandžio 24 d. parodymų patikrinimo vietoje ir teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius, konkrečius, aiškius ir logiškus parodymus.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog Š. A., važiuodamas automobiliu žvyruotu keliu, pamatė, jog ties kelio viduriu ant pilvo (veidu į žemę) guli vyras. Kadangi nebuvo įmanoma jo apvažiuoti, jis su E. Ju. išlipo, priėjo prie vyro, pavertė jį ant šono, tačiau pastarasis buvo be sąmonės. Tada jį pajudino, paplekšnojo per veidą ir vyras atsigavo, buvo labai girtas, nerišliai kažką murmėjo, muistėsi, mėgino atsikelti, tačiau jam nepavyko. Š. A. su E. Ju. paėmė gulėjusį vyrą už pažastų ir nuvilko į šalikelę, po to nuvažiavo. Grįžtant tuo pačiu žvyrkeliu, pastebėjo du svirduliuojančius vyrus (kaip vėliau buvo nustatyta – D. K. ir A. B.). Kadangi minėti vyrai stipriai svirduliavo, vaikinai pasakė E. J., kad apvažiuotų juos per atstumą. Važiuojant pro juos, D. K. kažkuo trenkė į automobilį, todėl jie sustojo, po to D. K., atidaręs galines keleivio pusės dureles, puolė tempti E. Ju. iš automobilio. Tada Š. A. išlipo iš automobilio ir ėjo link D. K., tačiau D. K. kumščiu trenkė nuteistajam į kairįjį raktikaulį, smūgis sukėlė fizinį skausmą. Š. A. besigindamas užsimojo ir trenkė D. K. į galvos kairę pusę, t. y. iš dalies į kairįjį skruostą, iš dalies į kairiąją ausį. Gavęs smūgį, D. K. žengtelėjo atgal ir nugriuvo, vėl atsistojęs puolė link Š. A., tačiau tarp jų stojo kiti asmenys ir dar apsižodžiavę visi išsiskirstė. Apeliaciniame skunde teigiama, jog šiuo atveju svarbu tai, kad Š. A. nekeitė parodymų, nuo pat pirmosios apklausos momento Š. A. parodymai buvo išsamūs, nuoseklūs, logiški ir sutapo su kitų liudytojų parodymais. Atkreiptas dėmesys, jog visi liudytojai patvirtino Š. A. nurodytas aplinkybes. Vienintelis liudytas, nurodęs kitokias įvykio aplinkybes, yra A. B., kuris yra nukentėjusiojo draugas. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog Š. A. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl gerai pamena visas įvykio aplinkybes, priešingai negu nukentėjusysis.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog, teikdamas parodymus, nukentėjusysis pripažino, kad su K. B. išgėrė 0,5 litro degtinės, vėliau garaže trise išgėrė dar 0,5 litro degtinės. Daroma prielaida, jog nukentėjusysis turėjo būti suvartojęs didesnį alkoholio kiekį. D. K. nebuvo nuoseklus, nuolat keitė parodymus, vis juos papildydavo naujomis aplinkybėmis (ypač parodymai tapo aiškūs, konkretūs, kai nukentėjusiajam ėmė atstovauti advokatas). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nesvarbu, ką nukentėjusysis kalbėjo atvykusiems pareigūnams ir medicinos įstaigose, kadangi dar nebuvo apsisprendęs dėl kreipimosi į teisėsaugos organus dėl jo sužalojimo, tačiau byloje turi būti vertinamos visos aplinkybės, o ne tik tos, kurios naudingos kaltinimui. Šiuo atveju svarbūs ir medikų užfiksuoti parodymai. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje nurodyta, jog D. K., atvežus į priėmimo skyrių, buvo apžiūrėtas gydytojo T. L.: nurodyta, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, sąmonės nebuvo praradęs. 2018 m. rugsėjo 3 d. apžiūrėjus gydytojui T. Š., nurodyta, jog nukentėjusysis buvo suspardytas iš matymo pažįstamų žmonių, buvo be sąmonės. 2018 m. rugsėjo 3 d. konsultavo gydytojas G. M. – užpuolė nepažįstami asmenys, sumušė, trumpam prarado sąmonę. 2018 m. rugsėjo 3 d. konsultavo gydytojas J. P. – sumuštas, einant į namus, buvo išgėręs, buvo praradęs sąmonę. 2018 m. rugsėjo 3 d. konsultavo gydytojas A. K. – sumuštas pažįstamo iš matymo asmens. Tuo tarpu policijos pareigūnams D. K. pasakė, kad jo niekas nesumušė, jis nieko nenori, minėjo, jog pats griuvo, susižalojo. Atvykus Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, D. K. aiškino, jog jis gėrė pas draugą, po to ėjo namo, sustojo nusišlapinti ir kažkas jį užpuolė, sumušė, tačiau, kas jį užpuolė ir sumušė, gerai nematė. D. K. draugas A. B., 2018 m. lapkričio 2 d. apklaustas kaip liudytojas, parodė, jog nuteistasis jam pasakojo, kad prie jo privažiavo automobilis, kažkas išlipo ir jį suspardė, po to D. K. neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, nukentėjusįjį kažkas dviese laikė už pažastų, klausė, iš kur jis yra, ar pareis namo. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog tiek policijos pareigūnams, tiek medikams D. K. akcentavo pirmą buvusį sumušimą (įvykis Nr. 1), kai jį užpuolė nežinomi asmenys ir jis buvo praradęs sąmonę. Atkreiptas dėmesys, jog jokių duomenų apie įvykį Nr. 2, t. y. apie Š. A. suduotą smūgį ir nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, pirminiuose D. K. parodymuose nėra.

2.4. Atkreiptas dėmesys, jog liudytojai E. Ju., E. J., E. Jk. (kurie važiavo kartu su Š. A.) ir kiti – R. G., I. P., J. N., A. Ba., L. J., M. B., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė aplinkybes, kurias minėjo ir nuteistasis, t. y. patvirtino Š. A. parodymus. Be to, jų parodymai neprieštaravo kitai bylos medžiagai, buvo nuoseklūs bei logiški. Kartu paminėta, jog pirmosios instancijos teismas visiškai atmetė minėtų liudytojų parodymus vien dėl tos priežasties, kad jie yra nuteistojo draugai / pažįstami, tačiau rėmėsi liudytojo A. B., kuris yra nukentėjusiojo draugas, parodymais. Vis dėlto minėto liudytojo parodymai nėra nuoseklūs. Pirmą kartą A. B. buvo apklaustas kaip liudytojas 2018 m. rugsėjo 12 d., tačiau žymiai išsamesnius parodymus davė vėliau (2018 m. lapkričio 2 d.). Šio liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo D. K. parodymams. A. B. 2018 m. lapkričio 2 d. parodė, jog grįžęs atgal D. K. pasakė: „A., reikia pagalbos“, todėl jis nuėjo kartu su nukentėjusiuoju. Tuo tarpu D. K. apklausose nurodė, kad „grįžęs pas A. B., pasakiau, jog sumušė, ir paprašiau, jog palydėtų“, t. y. liudytojas ir nukentėjusysis nurodė skirtingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad, apklausiamas kaip liudytojas, A. B. nurodė, jog viską gerai matė, tačiau abejotina, ar taip gali būti, kadangi jis pažymėjo – D. K. lyg bėgo, lyg greitai ėjo, be to, A. B. buvo priekyje 10–15 metrų, buvo sustojęs nusišlapinti, lauke buvo tamsu. Akivaizdu, jog visų įvykio Nr. 2 aplinkybių liudytojas A. B. negalėjo matyti. Minėti parodymai yra pakankamai keisti – A. B. nurodo priešingai, negu visi kiti asmenys, ką darė D. K., t. y. kuria puse ėjo, kur stovėjo, kaip stabdė, taip pat keista, kad jis nematė, jog nukentėjusysis trenkė į automobilį, nematė, jog pastarasis atidarė dureles ir mėgino ištempti E. Ju., bet matė, jog Š. A. smogė nukentėjusiajam, tik nepamena, ar pastarasis pargriuvo. Svarbu atsižvelgti į tai, jog policijos pareigūnai nurodė, kad iškart po įvykio ne tik D. K. nelabai galėjo ką nors papasakoti, tačiau taip pat ir A. B.

2.5. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį skyrė aplinkybių, susijusių su automobilio sustojimu bei jo (ne)apžiūra, vertinimui. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog aplinkybė, susijusi su automobilio apžiūra / neapžiūra, nebuvo tiriama ikiteisminio tyrimo metu. Be to, aplinkybė – apžiūrėjo transporto priemonę E. Ju. ar ne – yra visiškai nesusijusi su įvykiu Nr. 2. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo nuteistojo ir trijų liudytojų parodymais dėl transporto priemonės sustojimo priežasties. Tokiu atveju teismas netiesiogiai leido suprasti, jog Š. A. ir liudytojai E. Ju., E. J., E. Jk. tarpusavyje susitarė, kokius parodymus duoti. Akivaizdu, jog taip smulkmeniškai suderinti aplinkybes galėtų tik tie asmenys, kurie turi patirties ikiteisminio tyrimo apklausose. Taip pat paminėtina, jog įvykio vietoje nebuvę liudytojai patvirtino E. Ju., E. J. ir E. Jk. parodymus, susijusius su transporto priemonės sustabdymu, neadekvačiu D. K. elgesiu ir pan. Tai tokiu atveju susidaro situacija, kad pirmosios instancijos teismas mano, jog jau iš karto po įvykio Nr. 2 automobilyje buvę asmenys suderino tariamas įvykio aplinkybes ir jas, numatydami būsimą ikiteisminio tyrimo eigą, papasakojo kitiems vestuvėse dalyvavusiems asmenims, kad taip būtų suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas. Apeliaciniame skunde paminėta ir tai, jog aplinkybė, kad liudytoja E. Jk. nurodė, jog D. K. sudavė smūgį ne į automobilio priekinę, o į galinę dalį, skirtingai negu kiti liudytojai, negali būti traktuojama kaip aplinkybė, įrodanti parodymų nepatikimumą, kadangi, atsižvelgiant į situaciją, asmuo galėjo sąžiningai klysti dėl suduoto smūgio lokacijos vietos.

2.6. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog nagrinėjamu atveju ypač svarbūs nešališkų stebėtojų parodymai. Policijos pareigūnė L. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, jog D. K. įvykio vietoje pamatė 22.05 val., jis sunkiai stovėjo ant kojų, svirduliavo, kalba buvo nerišli. D. K. minėjo, jog jo niekas nesumušė, jis nieko nenori, vėliau nurodė, jog jį sumušė nepažįstami asmenys, taip pat nurodė, jog gėrė pas draugą, po to ėjo namo, sustojo nusišlapinti ir kažkas jį užpuolė, sumušė, tačiau jis gerai nematė kas. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnas M. B. Kartu liudytojas M. B. nurodė, jog A. B. nieko negalėjo papasakoti apie D. K. sumušimą. Minėtos aplinkybės įrodo, jog nei policijos pareigūnams, nei medicinos darbuotojams nei D. K., nei A. B. nieko nepasakojo apie įvykį Nr. 2, o aplinkybes nurodė tik tas, kurios susijusios su įvykiu Nr. 1. Išanalizavus visų liudytojų parodymus, palyginus juos vienus su kitais bei bylos medžiaga, apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog liudytojų parodymai nepatvirtina jokių aplinkybių, kad Š. A. atliko jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat atkreiptas dėmesys, jog nukentėjusysis D. K. niekada ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog „jam žandikauliai lūžo po smūgio sudavimo įvykio Nr. 2 metu“, todėl nesuprantama, kokiais duomenimis remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Be to, priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, pats nukentėjusysis tiek 2019 m. kovo 14 d. papildomos apklausos, tiek teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog sumuštas grįžo į B. sodybą ir jį sumuštą matė A. B. (iki įvykio Nr. 2). Specialistų išvados įrodo, jog nėra galimybės neginčijamai nustatyti, kada nukentėjusiajam D. K. buvo padaryti sužalojimai – įvykio Nr. 1 ar įvykio Nr. 2 metu. Visos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, todėl šiuo atveju konstatuotina, kad nėra jokių patikimų duomenų, įrodančių, jog sužalojimai D. K. atsirado būtent dėl Š. A. suduoto vieno nestipraus smūgio. Apeliaciniame skunde paminėta, jog Š. A. smūgis buvo atsakas į nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus ir skirtas ne žmogui sužaloti, o apsiginti nuo nukentėjusiojo agresyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju niekas, net ir liudytojas A. B., nenurodė, jog D. K. būtų skundęsis skausmu ar būtų šaukęs dėl jam sukelto skausmo. Atkreiptas dėmesys, jog Š. A. yra imtynių sporto šakos atstovas, todėl jo įgūdžiai yra susiję ne su smūgio sudavimu, o su imtynių veiksmais.

2.8. Visos aplinkybės, kurios skundžiamame nuosprendyje traktuojamos kaip įrodančios Š. A. kaltę, iš esmės yra prielaidos bei spėjimai. Minėti skundžiamo nuosprendžio teiginiai akivaizdžiai prieštarauja teisės aktuose įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui. Apeliaciniame skunde apibendrinant pažymėta, jog, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus ir anksčiau aptartus įrodymus, daroma išvada, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių Š. A. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taigi Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendis turi būti panaikintas, kadangi neįrodyta, jog Š. A. dalyvavo, padarant minėtą nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

3. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros prokuroras E. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo Š. A. gynėjo advokato D. Kurpavičiaus apeliacinio skundo netenkinti, kadangi byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis Š. A. tyčia sužalojo D. K., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

3.1. Atsiliepime nurodoma, jog nepagrįstas skundo teiginys, kad Š. A. apklausų ikiteisminio tyrimo, akistatos, parodymų patikrinimo vietoje ir teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius, konkrečius, aiškius bei logiškus parodymus. Bylos nagrinėjimo teisme metu 2020 m. sausio 29 d. Š. A. nurodė, jog D. K. sudavė vieną smūgį į ausį ties smilkiniu, į skruostą nepataikė, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad smūgį sudavė iš dalies į kairįjį skruostą, iš dalies į kairiąją ausį. Atsiliepime pažymėta, jog iš byloje esančių specialisto išvadų, ekspertizės akto matyti, kad ausies sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo konstatuoti. Šie duomenys atskleidžia, jog Š. A. parodymų negalima laikyti nuosekliais.

3.2. Taip pat nepagrįstas Š. A. gynėjo teiginys, jog nukentėjusysis D. K. nuolat keitė parodymus, juos papildydavo vis naujomis aplinkybėmis, o pirminiuose parodymuose apie Š. A. suduotą smūgį ir patirtą fizinį skausmą net neužsiminė. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog jis sumuštas buvo du kartus. Antro įvykio metu jis susistabdė automobilį ir iš jo išlipęs asmuo sudavė jam į veidą. 2018 m. rugsėjo 5 d. apklausos metu nukentėjusysis D. K. neįvardijo, kad šis asmuo buvo Š. A., tačiau iš vėlesnių apklausų matyti, jog jo vardą ir pavardę sužinojo vėliau, t. y. ją pasakė A. B., kuris Š. A. pažinojo iš matymo. Be to, pats nuteistasis Š. A. patvirtino, jog D. K. sustabdė jų automobilį, jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį, tačiau tai neva padarė gindamasis.

3.3. Atsiliepime teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai besąlygiškai nesirėmė liudytojų E. Ju., E. J. ir E. Jk. parodymais, nes matyti, jog jų parodymai dėl automobilio sustojimo vietos, sudavimo į automobilį vietos yra skirtingi, nelogiški jų paaiškinimai dėl to, jog neva sustojo dėl smūgio sudavimo į automobilį, tačiau fiziškai jį apžiūrėjo tik kitą rytą. Priešingai nei nurodo nuteistojo Š. A. gynėjas, E. Ju., E. J. ir E. Jk. parodymai buvo sulyginti su kitais bylos duomenimis.

3.4. Atsiliepime pažymima, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas A. B. teigė matęs, kaip Š. A. sudavė vieną smūgį D. K. į veidą, pastarajam nuo smūgio pradėjo bėgti kraujas. Šiuos liudytojo duotus parodymus patvirtina ne tik nukentėjusysis D. K., tačiau taip pat ir pats nuteistasis Š. A. bei liudytojas E. Ju., kuris nurodė, jog po Š. A. smūgio D. K. buvo kraujuotas. Taigi A. B. parodymai nelaikytini nenuosekliais ar prieštaraujančiais kitiems bylos duomenims. Vien dėl tos aplinkybės, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis negalėjo tiksliai atpasakoti sužalojimo aplinkybių, negalima daryti išvados, jog Š. A. nesudavė smūgio nukentėjusiajam D. K. į veidą.

3.5. Apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl laikytina, jog nukentėjusiajam D. K. padaryti sužalojimai, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą, atsirado antrojo, o ne pirmojo įvykio metu.

4. Nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas R. Špelveris atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo Š. A. gynėjo advokato D. Kurpavičiaus apeliacinio skundo netenkinti, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir iš nuteistojo Š. A. priteisti nukentėjusiajam D. K. proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, jog pagal byloje esančius duomenis bei paties nukentėjusiojo pateiktus parodymus galima išskirti, kad, D. K. einant namo iš B. sodybos, žengus link kelio pusės, paslydus ir pargriuvus ant pilvo, gulint iš dalies ant pakelės žolyno, iš dalies ant žvyruoto keliuko, atvažiavo automobilis iš plento pusės ir iš jo išlipęs (išlipę) nenustatytas asmuo (asmenys) vieną kartą sudavė, galbūt įspyrė, gulinčiam D. K. į kairįjį skruostą, dėl to šis neteko sąmonės (įvykis Nr. 1). Kiek vėliau D. K. buvo vieną kartą suduotas smūgis į veidą, kurį atliko Š. A. – tai kaltinime aprašytas epizodas (įvykis Nr. 2).

4.2. Atsižvelgus į įvykių chronologinę analizę, matyti, jog nuo D. K. išėjimo iš B. sodybos ir grįžimo į ją kviesti pagalbos, mažiausiai galėjo praeiti 10 minučių. Įvertinus A. B. pirminius parodymus, kad D. K. nebuvo 10–20 minučių, praktiškai nelieka laiko, kurio metu D. K. buvo be sąmonės. Atsiliepime tvirtinama, kad ši aplinkybė atskleidžia, jog tą vakarą niekas kitas negalėjo pravažiuoti, tik apelianto ekipažas. (duomenys neskelbtini) gatvės kelias veda tik į D. K. ir R. G. namus, o tolimesnis keliukas nuveda tik į vieną seną sodybą, kurioje niekas negyvena. Ši gatvė nėra pravažiuojama. Nė vienas apklaustas liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nenurodė, kad tą vakarą būtų matęs važiuojant kokį nors kitą, juo labiau svetimą, automobilį. Aplinkybę dėl kito automobilio, kuris būtų ne nuteistojo ir jo draugų, nebuvimo galutinai patvirtina A. Ba. nurodytos aplinkybės. Tai, kas aptarta, netiesiogiai atskleidžia, kad niekas kitas, o tik apelianto ekipažas buvo sustojęs prie D. K. ir tik jie galėjo dalyvauti įvykyje Nr. 1. Apeliantui dėl to kaltinimas nepareikštas, tačiau nukentėjusysis mano, kad pateikta analizė atskleidžia aplinkybes, kurios teismui gali padėti susiformuoti vidinį įsitikinimą, kad tai yra vienas tęstinis veiksmas.

4.3. Apeliantas kelia abejones, kad neva pastarojo silpnas smūgis, kuris buvo sąlygotas būtinosios ginties, nesukėlė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo. Atsiliepime pažymima, jog bylos medžiagoje esantys duomenys atskleidžia, kad nukentėjusiojo sveikatos sužalojimai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su apelianto atliktu veiksmu. Atkreiptas dėmesys, kad apeliantas dar ikiteisminio turimo metu pradėjo klaidinti, nurodydamas sau palankias aplinkybes, neva jis „<...> kumščiu trenkė D. K. vieną kartą į galvos kairę pusę, tai yra dalinai į kairįjį skruostą, dalinai į kairiąją ausį“. Atsiliepime pažymėta viena aplinkybė, kuri aprašyta ir ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) – nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo ausies sužalojimą. Aplinkybės, kurias išskiria apeliantas ir jo draugas E. Ju., tik patvirtina, kad smūgis buvo išties stiprus, kad po jo D. K. nuvirto ir buvo visas kruvinas, t. y. atsirado pasekmės, kurios nurodytos kaltinime. Taigi atsiliepime padaryta išvada, jog apeliantas, suvokdamas savo veiksmus, tyčia, pasinaudojęs momentu, kai D. K. nuo jo nusisuka, kumščiu trenkė D. K. į galvą. Atsiliepime paminėta, kad tokius veiksmus atliko sportininkas prieš visiškai girtą asmenį ir taikėsi ne bet kur, o į galvą – svarbiausią žmogaus kūno dalį, siekdamas vienu smūgiu „eliminuoti“ D. K.

4.4. Atsiliepime nurodoma, jog kita svarbi aplinkybė, kuri atskleidžia Š. A. ekipažo sukurtos versijos nepagrįstumą, yra jų tvirtinimas neva D. K. pats atsidarė automobilio dureles ir bandė ištempti E. Ju. iš automobilio. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog Š. A. nurodė, kad „Audi 7“ galinių durelių stiklai yra tamsinti, patvirtino, kad jo automobilyje yra automatinio uždarymo sistema, kuri, pasiekus 20 km/val. greitį, užrakina visas duris. Įvykus tokiam užsirakinimui, atidaryti dureles iš lauko nėra galimybės. Be to, nė vienas iš ekipažo negalėjo net abstrakčiai įvardyti, ką atidaręs dureles šnekėjo D. K., kaip ir negalėjo paaiškinti, kodėl nukentėjusysis taip elgėsi. Atsiliepime paminėta, jog liudytojai tik išskyrė, kad D. K. buvo labai girtas, svirduliavo, kalbėjo nerišliai, tačiau nė vienas nenurodė, kad pastarasis buvo agresyvus ir / ar neadekvačiai elgėsi. Taigi tokia versija tikriausiai buvo bandoma pateisinti Š. A. elgesį.

4.5. Apeliaciniame skunde buvo kritikuojami nukentėjusiojo pirminiai parodymai, esą pastarieji yra neišsamūs, prieštaringi. Atsiliepime sutinkama su tuo, kad pirminiai parodymai yra labai svarbūs, tačiau teigiama, jog jų nereikėtų suabsoliutinti, nes pradžioje duomenis fiksuojantis pareigūnas nežino, kokios detalės ateityje bus svarbios. Atsiliepime tvirtinama, jog nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžių buvo išsamūs ir nuoseklūs. D. K. niekada neginčijo, kad tą vakarą buvo išgėręs, tačiau nepaisant to užfiksavo smulkias reikšmingas aplinkybes.

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo Š. A. gynėjas advokatas D. Kurpavičius prašė pirmosios instancijos nuosprendį panaikinti ir priimti naują, nes, nesant akivaizdžių įrodymų, negalima pripažinti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Prokurorė V. Žukauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas R. Špelveris prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo Š. A. gynėjo advokato D. Kurpavičiaus apeliacinis skundas atmestinas, o Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Apeliaciniame skunde yra keliami įrodymų vertinimo, nuteistojo kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo, proceso išlaidų atlyginimo klausimai. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje.

10. Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo Š. A. veiksmuose

10.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10.2. Nagrinėjamu atveju Š. A. buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė (pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia). Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam – turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių.

10.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje šis teismas apie nustatytus objektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo požymius, tarp jų ir priežastinį ryšį, sprendė, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo teisme metu pasitvirtinusias aplinkybes apie įvykusį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, prieš nukentėjusįjį D. K. pavartotus smurtinius veiksmus, nukentėjusiojo patirtus kūno sužalojimus, ir motyvuotai atmesdamas kitas byloje iškeltas įvykio versijas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybės ir šio nusikaltimo sudėtis nustatyta, įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmiausia apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nuteistasis Š. A. ir liudytojai E. Ju., E. J., E. Jk. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus, tuo tarpu nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo A. B. parodymai prieštaravo anksčiau minėtiesiems ir kitai bylos medžiagai.

10.3.1. Š. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dalyvavo savo draugų vestuvėse ir 2018 m. rugsėjo 1 d. važiavo tamsios spalvos automobiliu „Audi A7“. Automobilį vairavo E. J., už jos gale sėdėjo jis, o automobilio priekyje sėdėjo E. Jk., o už jos E. J. Važiuodami pagrindiniu keliu, jie įsuko į šalutinį kelią, kur žvyrkelyje pamatė skersai kelio gulintį žmogų, kuris trukdė pravažiuoti, todėl jie sustojo. Tas žmogus gulėjo pusiau šonu, veidu į žemę, veidą šiek tiek prisidengęs ranka. Jis su E. Ju. išlipo iš mašinos ir priėjo prie gulinčio žmogaus. Priėjus jautėsi stiprus alkoholio kvapas, Š. A. truputį tam žmogui paplekšnojo per veidą, kad įsitikintų, ar jam viskas gerai. Tada jie tą žmogų nuvilko į kelio pakraštį, matėsi, kad jis buvo labai girtas. Kiek matėsi, tai veidas nebuvo sužalotas, o nosis buvo deformuota, bet ne kruvina. Nuvedę tą žmogų į kelio pakraštį, jie sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Po kokių 5–7 min. jie E. J. vairuojamu automobiliu grįžo atgal tuo pačiu keliu, iš kur atvažiavo, ir pamatė iš priekio prie pat pagrindinio kelio, dešine jų važiavimo kryptimi, ateinančius du vyrus, kurie atrodė neblaivūs, jie ėjo atsilikę vienas nuo kito apie 10 m. Š. A. pasakė E. J., kad ji juos apvažiuotų kuo didesniu atstumu. Ji stengėsi tuos vyrus apvažiuoti, laikydamasi kiek galima kairiau. Juos apvažiuojant, išgirdo, kad kažkas trenkė į automobilio priekines dureles, po to jie sustojo ir pamatė, kad tas žmogus atidarė dešinės pusės galines keleivio dureles ir tempia lauk iš automobilio E. Ju. Tada Š. A. išlipo iš automobilio ir norėjo tą žmogų patraukti, tačiau jis užsimojo ir norėjo jam suduoti į veidą, bet pataikė į petį. Tada Š. A. jam iš karto trenkė atgal, o nukentėjusysis, pargriuvęs ir atsikėlęs, dar norėjo pulti. Š. A. nukentėjusiajam sudavė kumščiu ir pataikė į ausį ties smilkiniu, į skruostą nepataikė. Kadangi tas žmogus buvo girtas, o šalia buvo griovys, tai jis dėjo žingsnį atgal ir nuvirto. Po to D. K. atsistojo ir norėjo pulti atgal, tačiau A. B. išskleidė rankas ir jam neleido. Sudavimo metu D. K. stovėjo ties dešinės pusės galiniu automobilio kampu. Kai bandė apvažiuoti tuos du žmones, automobilis sustojo maždaug ties kelio viduriu, jie rikiavosi į kairę kelio pusę. Nuo mašinos kampo iki dešinio kelio griovio atstumas apie 1 m. Po nuvirtimo į griovį D. K. iš jo išlipo, o tada jo puolimą sustabdė E. Jk., stojusi tarp jų ir liepusi A. B. nuraminti nukentėjusįjį. Ką tas žmogus sakė, atidarydamas dureles ir tempdamas lauk E. Ju., Š. A. nesuprato. Automobilio „Audi A7“ galiniai langai tamsinti, įvykio metu buvo tamsu. Po įvykio jie dar apsižodžiavo ir sėdę į automobilį nuvažiavo. Š. A. tiesiog norėjo nutraukti smurtinius D. K. veiksmus, nes pastarasis sudavė į automobilį, buvo nusiteikęs agresyviai, užpuolė jaunikį, užpuolė jį, bijojo, kad gali užpulti ir E. Jk. Po suduoto smūgio Š. A. nematė, kad D. K. iš nosies bėgtų kraujas (t. 3, b. l. 152–153). Taigi, kaip matyti, nuteistasis Š. A. dėl pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad, kumščiu suduodamas nukentėjusiajam į veidą ir į ausį, negalėjo jam padaryti tokių sužalojimų ir sulaužyti žandikaulius. Nors Š. A. ir yra sportiško sudėjimo, tačiau nesmūgiavo nukentėjusiajam taip stipriai. Savo suduotą smūgį nuteistasis vertina kaip gynimąsi nuo užpuolimo.

10.3.2. Priešingai negu nuteistasis, nukentėjusysis D. K. parodė, jog tą vakarą namuose jis su kaimynu K. B. išgėrė 0,5 l alkoholio. Po to jie nuėjo pas jį išgerti, o ten kartu buvo A. B. ir kiti asmenys, taigi keturiese išgėrė butelį degtinės. Nuo jo namų iki B. sodybos yra apie 400–500 m. Išėjęs namo, D. K. prie griovio parvirto. Tada pamatė, kad keliuku atvažiuoja automobilis ir pagalvojo, kad jo žentas parvažiuoja, todėl pakėlė ranką, nes tikėjosi, kad jį parveš. Automobilis sustojo maždaug apie 3 m prieš jį, išlipo du žmonės ir priėjo prie jo. Kadangi buvo tamsu ir automobilio lempos akino, nukentėjusysis nežino, kas priėjo. Jie atėję nieko nesakė ir sudavė jam, mano, kad smūgis buvo koja, tada prarado sąmonę ir atsipeikėjo, kai jį jau kėlė. Nukentėjusiojo klausė, kur gyvena, ar pareis namo, jis atsakė, kad pareis. Kai nukentėjusysis atsipeikėjo, jau stovėjo dvi mašinos, buvo nepažįstamų merginų, kurios šaukė „baikit“. Po to mašinos išvažiavo, o D. K. grįžo prašyti pagalbos pas K. B. Tuo metu nukentėjusiajam kraujas nebėgo, tik skaudėjo galvą. Grįžęs prie B. sodybos, D. K. sutiko A. B. ir pasakė, kad jį sumušė. A. B. prašė, kad pagelbėtų, nes turi grįžti mašina, reikia ją sustabdyti ir paklausti, kodėl jį sumušė. Kai jie su A. B. ėjo keliuku, nukentėjusysis ėjo pirmiau, todėl, pamatęs iš priekio atvažiuojantį automobilį, ranka pradėjo stabdyti. Jis ėjo prieš atvažiuojantį automobilį kaire puse, t. y. vairuotojo pusėje. Automobilis sustojo prieš nukentėjusįjį apie 1 m atstumu, dešinėje važiuojančio automobilio krypties pusėje, jie jo neapvažinėjo. Tada D. K. priėjo prie galinių kairės pusės durelių ir jų neatidaręs pasakė, kad „vyrai turit problemų“. Po to iš kitos automobilio pusės išlipęs nuteistasis sudavė jam kumščiu smūgį į galvą ir nukentėjusysis parkrito. Smūgis buvo suduotas tiesiai į veidą, į skruostą ir pasipylė kraujas, į ausį jam nebuvo suduota. Smūgis buvo suduotas automobilio gale, kairėje pusėje. Tada A. B. puolė į tarpą ir klausė nuteistojo, kodėl mušasi. Kai pasakė, jog reikia kviesti Greitąją medicinos pagalbą ir policiją, nuteistojo ekipažas nuvažiavo. Po to atvažiavo kitas automobilis su R. G. ir kitais žmonėmis, tuomet nukentėjusysis jo paklausė, kodėl jo draugai vartojo smurtą. R. G. siūlė neskambinti policijai, o jei skambins, tai jie pasakys, kad nukentėjusysis pats puolė prie mašinos ir trenkė į ją. Po pirmojo smūgio D. K. juto tik skausmą, po antrojo pasipylė kraujas ir degė visas veidas. Atvažiavusi Greitoji medicinos pagalba išvežė nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių, paskui jį siuntė į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nustatė lūžius. Vėliau D. K. pasidarė bloga ir jį išvežė į (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis mano, kad įvykio metu nuteistasis buvo neblaivus, nes svyravo. Atvykus pareigūnams, nesakė, kad jį sumušė nepažįstami asmenys ar kad pats susižalojo (t. 3, b. l. 153–155). Taigi nukentėjusiojo D. K. tvirtinimu, jam buvo sulaužyti žandikauliai nuo vieno smūgio, suduoto šalia automobilio.

10.3.3. Kaip matyti, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai iš esmės yra prieštaringi. Kadangi buvo du įvykiai, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl aiškumo įvykiu Nr. 1 įvardijo įvykį, kai nukentėjusysis gulėjo ant kelio ir iš sustojusio automobilio išlipę vaikinai nutempė jį į šoną, o įvykiu Nr. 2 yra įvardijamas tas atvejis, kuriuo kaltinamas nuteistasis. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu teigė, kad įvykio Nr. 2 metu nukentėjusysis ėjo prieš atvažiuojantį automobilį dešine puse, t. y. keleivio puse, ir jį reikėjo apvažiuoti, ta pati įvykio pradžios eiga yra nurodyta ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu nukentėjusysis teigia, kad jis ėjo prieš atvažiuojantį automobilį kaire puse, t. y. vairuotojo puse, ir jo apvažiuoti nereikėjo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai nesutampa net dėl smulkiausių detalių nuo pat pradžių. Taip pat Š. A. teigia, kad nukentėjusysis, jį apvažiuojant, sudavė į automobilio šoną, todėl jų ekipažas sustojo, o D. K. tvirtina, kad jis, eidamas keliu su A. B., kuris buvo nuo jo atsilikęs apie 10 m, stabdė automobilį, norėdamas išsiaiškinti, kodėl nukentėjusįjį pirmojo įvykio metu sumušė. Nuteistojo Š. A. nurodytas aplinkybes patvirtino visi minėtu automobiliu važiavę liudytojai, t. y. automobilį vairavusi E. J., šalia sėdėjusi E. Jk., gale už keleivio sėdėjęs E. Ju., o nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino tik kartu su juo ėjęs liudytojas A. B.

10.3.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, vertinant nuteistojo Š. A. ir su juo automobilyje važiavusių liudytojų parodymus, nustatytas jų nenuoseklumas ir nevienodumas. Liudytojas E. Ju. (t. 3, b. l. 159–160) ir liudytoja E. J. (t. 3, b. l. 158–159) teisiamojo posėdžio metu teigė, kad, prasilenkiant ir apvažiuojant D. K., jis sudavė į automobilio priekinę dalį, t. y. keleivio dureles ar langą, o kartu tuo automobiliu važiavusi E. Jk. (t. 3, b. l. 160–161) parodė, kad buvo suduota ne į priekinę automobilio dalį, o į galinę. Nors parodymai skiriasi nežymiai ir, kaip nurodė nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, liudytoja E. Jk. galėjo sąžiningai klysti, vis dėlto toks liudytojų parodymų neatitikimas rodo, kad jie nėra nuoseklūs ir esminės detalės nesutampa, taip pat sukelia abejonę dėl priežasties, dėl kurios Š. A. ekipažas sustojo kelyje, t. y. jei liudytojai tiksliai neprisimena visų reikšmingų detalių apie smūgio sudavimą į automobilį, tai kelia abejonių dėl minėto smūgio sudavimo apskritai, ar nesiekiama tokia versija pateisinti agresyvius ir smurtinius nuteistojo Š. A. veiksmus prieš nukentėjusįjį D. K. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas E. Ju. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad po smūgio sudavimo į automobilį jis automobilio neapžiūrėjo, nors savo automobilį itin vertina, kadangi šis yra naujas. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg daug dėmesio skyrė automobilio, kuriuo važiavo Š. A., sustojimo aplinkybėms, nors jos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas negali sutikti, kadangi, visų pirma, pats nuteistasis ir kartu su juo automobilyje buvę liudytojai pažymėjo, jog jų automobilis sustojo dėl tos priežasties, nes nukentėjusysis D. K. sudavė į jį, o antra, tai parodo liudytojų parodymų skirtingumą ir nelogiškumą, atsižvelgiant į tai, kad E. Ju. taip dėmesingai rūpinasi savo automobiliu, nebūtų logiška manyti, kad, D. K. sudavus į automobilio dešinį šoną, automobilio savininkui E. Ju. ir kitiems automobiliu važiavusiems asmenims nekiltų noras apžiūrėti automobilio būklės. Tad teismas daro išvadą, jog versija dėl nukentėjusiojo D. K. smūgio sudavimo į automobilį gali būti pasirinkta kaip gynybinė, nuteistajam Š. A. siekiant pateisinti savo smurtinius veiksmus ir sušvelninti gresiančią atsakomybę.

10.3.5. E. Ju. taip pat parodė, kad automobilis, važiuodamas žvyrkeliu, važiavo lėtai, neviršijo 20 km/h greičio. Pats liudytojas irgi paaiškino, kad jo automobilio durelės, važiuojant 20 km greičiu, automatiškai užsirakina, o kadangi jie važiavo mažesniu kaip 20 km/h greičiu, tai jos arba neužsirakino, arba buvo sugedusi užsirakinimo sistema, todėl D. K. galėjo jas atidaryti. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nors byloje ir nėra tiksliai nustatyta, kokiu greičiu važiavo automobilis, tačiau pagal esamas nuotraukas, įvertinus žvyrkelio būklę (t. 1 b. l. 80–84; t. 2 b. l. 175–177), matyti, kad jis nebuvo toks duobėtas, jog reikėtų važiuoti iki 20 km/h greičiu, be to, ir liudytoja I. P. parodė, kad keliukas yra tvarkingas. Iš nuteistojo ir liudytojų parodymų matyti, kad jie į tą pačią vietą grįžo maždaug po 5–7 min., o taip logiškai yra paneigiama aplinkybė, kad visą kelią jie važiavo minėtu greičiu. Aptartos aplinkybės dėl važiavimo greičio yra svarbios, kadangi išsamiau atskleidžia situaciją ir parodo, jog, automobiliui važiavus didesniu nei 20 km/h greičiu, apskritai yra paneigta nukentėjusiojo D. K. galimybė stabdyti nuteistojo ir liudytojų ekipažą bei bandyti pro užrakintas automobilio dureles ištempti lauk E. Ju., nes jos turėjo tokiu atveju automatiškai užsirakinti. Taip pat kelia abejonių visų šiuo automobilio važiavusių asmenų paaiškinimai, kad nė vienas neatsimena, ką, sustabdęs automobilį ir traukdamas iš automobilio E. Ju., D. K. šaukė, ko jis norėjo. Iš dalies yra prieštaravimų nuteistojo ir liudytojų parodymuose dėl automobilio sustojimo vietos ir nukentėjusiojo apvažiavimo atstumo įvykio Nr. 2 metu.

10.3.6. Įvertinęs ir išanalizavęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra pagrindo tikėti liudytojų E. Ju., E. Jk., E. J. parodymais, nes jie yra artimi nuteistojo draugai ir pažįstami, visi dalyvavo vestuvėse, todėl duoda nuteistajam naudingus parodymus apie susijusias aplinkybes, kurios patvirtintų automobilio sustojimo priežastį ir taip palengvintų nuteistojo Š. A. atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką bei perkeltų dalį kaltės nukentėjusiojo veiksmams dėl jo netinkamo elgesio kelyje, o po to būtų pateisinti nuteistojo veiksmai dėl sudavimo nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo daryti priešingas išvadas negu pirmosios instancijos teismas, kadangi, skirtingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, nuteistasis Š. A. ir liudytojai E. Ju., E. J., E. Jk. nedavė nuoseklių ir neprieštaringų parodymų, o vien tai, kad jų buvo daugiau asmenų, negu nukentėjusysis ir liudytojas A. B., savaime nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti jų duotais parodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog nors nukentėjusysis D. K. ir buvo neblaivus, tačiau jo nurodytos aplinkybės logiškai yra paaiškinamos ir nekelia tiek abejonių, kiek nuteistojo ir kartu su juo automobiliu važiavusių liudytojų parodymai.

10.3.7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojas A. B. davė neišsamius, nenuoseklius ir bylos medžiagoje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančius parodymus. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo atvažiavęs kaimynas D. K., jo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gėrė garaže degtinę, tačiau jis pats kartu alkoholio nevartojo. Kai jie baigė gerti, namo išsiskirstė apie 21.30 val. Po kiek laiko, tą patį vakarą atbėgo D. K. ir pasakė, kad reikia pagalbos. Tuo metu nukentėjusysis dar nebuvo sumuštas. Nors A. B. nesuprato, kokios reikia pagalbos, sutiko su juo eiti link nukentėjusiojo namų. Kaimynas ėjo pirmas, o jis iš paskos, buvo atsilikęs iki 10 m. Nuėjo iki to keliuko ir pamatė, kad iš priekio atvažiuoja automobilis. Automobilis atvažiavo nuo kaimyno pusės. Automobilis sustojo, ar jį sustabdė D. K., negalėjo pasakyti. Nukentėjusysis prie automobilio buvo priėjęs iš vairuotojo pusės, prie šono galinių durelių, ir pasakė, kad „vyrai bus problemų“. Kai D. K. priėjo prie automobilio, jis neatidarė durelių, nespyrė į jas, netempė nieko iš automobilio. Tada išlipo du vyrai, tai E. Ju. ir nuteistasis Š. A. D. K. su E. Ju. kažką kalbėjosi apie minutę laiko, o vėliau priėjęs Š. A., nieko nesakydamas, D. K. sudavė į veidą. Liudytojas A. B. matė sudavimą, tačiau, kaip sudavė, kuria ranka, negali pasakyti. Suduota buvo į veidą, maždaug nosies srityje, pradėjo bėgti kraujas, po smūgio D. K. sukniubo, o tada pribėgo A. B. ir puolė į jų tarpą, kad daugiau nebesimuštų. Kai buvo D. K. suduotas smūgis, liudytojas nuo jų buvo iki 2 m atstumu. D. K. smūgių Š. A. nesudavė, jis net nespėjo nieko Š. A. pasakyti (t. 3, b. l. 157–158). Iš aptartų liudytojo A. B. parodymų matyti, kad jie yra nuoseklūs, dėl esminių įvykio aplinkybių visiškai sutampa su nukentėjusiojo D. K. parodymais ir kitomis aplinkybėmis, užfiksuotomis bylos medžiagoje. Nors liudytojai, važiavę automobiliu kartu su nuteistuoju, teigė, kad A. B. buvo neblaivus, bet, atsižvelgiant į tai, kad jie yra visi Š. A. draugai ir pažįstami, negalima vertinti šių parodymų kaip neabejotinų, kadangi bylos medžiagoje liudytojo A. B. girtumo faktas nebuvo konstatuotas objektyviais įrodymais, o liudytojas M. B., kuris laikytinas nesuinteresuotu bylos baigtimi asmeniu, parodė, kad A. B. neatrodė neblaivus. Taigi liudytojo A. B. parodymai patvirtina ne tik tai, jog jie su nukentėjusiuoju D. K. ėjo kaire kelio puse prieš atvažiuojantį automobilį ir nukentėjusysis jį stabdė, norėdamas išsiaiškinti, kodėl prieš tai buvo sumuštas, bet ir faktą, kad, automobiliui sustojus, iš jo išlipęs nuteistasis Š. A. sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, dėl kurio pastarasis sukniubo ir jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Atkreiptinas dėmesys, jog nors A. B. yra nukentėjusiojo draugas ir pažįstamas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus pripažino įrodymais, kadangi jie ne tik sutampa su nukentėjusiojo parodymais, tačiau taip pat yra patvirtinti kitų objektyvių bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų, įskaitant ir specialistų išvadas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, netaikė dvigubo liudytojų parodymų vertinimo standarto, o liudytojo A. B. parodymus pripažino patikimais ir pagrįstais bei laikė įrodymais, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tiek kiekvieną atkirai, tiek jų visumą, nustatęs, jog jie atitinka kitus byloje nustatytus reikšmingus duomenis ir kartu su jais sudaro loginę įrodymų grandinę.

10.4. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, antro įvykio metu jis nestipriai sudavė nukentėjusiajam į veidą, t. y. į ausį, kumščiu, ir nukentėjusysis nugriuvo į griovį, žengdamas žingsnį atgal. Taip pat jis nurodė, kad pirmojo įvykio metu su E. Ju. tik patraukė ant žemės gulintį D. K. nuo kelio ir nuvedė jį į kelio pakraštį, tuo metu jie nematė ant jo sužalojimų ir kraujo, o matė tik pakrypusią nosį. Tuo tarpu D. K. parodė, kad pirmojo įvykio metu atėję vaikinai jam sudavė, tačiau kraujas iš nosies nebėgo, o antrojo įvykio metu jam nuteistasis sudavė ranka į veidą, dėl to lūžo skruostikauliai ir nosis, bėgo kraujas.

10.4.1. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad buvo pateiktos dvi Valstybinės teismo medicininės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto R. P. P. išvados. Antra išvada pateikta, atliekant papildomą tyrimą (t. 1, b. l. 103–104, 110–111). Jose nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose aprašytą sužalojimų lokalizaciją nukentėjusįjį sužalojęs asmuo turėjo stovėti jam iš kairės pusės, o labiausiai tikėtina, kad kairės pusės sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, kraujo išsiliejimas po kairios akies jungine, kairės akiduobės lateralinės bei apatinės sienelių lūžimas, kairio viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos lūžimas, kairio žandinio ančio priekinės ir užpakalinės sienelių lūžimas, kairio skruostikaulio lūžimas, nosies kaulų lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas atsirado nuo spyrio koja, o kairės pusės peties ir žasto sumušimas galėjo būti padarytas tiek smūgiuojant kumščiu, tiek ir koja. Trečias tyrimas dėl nukentėjusiojo sužalojimų nustatymo buvo atliktas pagal nukentėjusiojo atstovo prašymą, kurį atliko teismo medicinos konsultacinės UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialistas P. P. (t. 1, b. l. 117–124). Šioje specialisto išvadoje buvo nustatyta, jog veido kaulai galėjo lūžti nuo vieno trauminio poveikio arba nuo kelių, tačiau suduotų į tą pačią vietą – kairę veido pusę. Taip pat nurodyta, kad pagal sužalojimų ir jų padarymo mechanizmą negalima konkrečiai išskirti, kurie buvo padaryti kurio įvykio (pirmojo ar antrojo) metu, tačiau labiausiai tikėtina, kad veido sužalojimai ir kaulų lūžiai atsirado įvykio Nr. 2 metu. Kaip matyti, specialistas savo argumentus dėl veido sužalojimo įvykio Nr. 2 metu grindė tuo, kad, spiriant į veidą, dažniausiai veide atsiranda ir odos nubrozdinimų, tai šiuo atveju nebuvo užfiksuota.

10.4.2. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ekspertizės akto (t. 1 b. l. 155–160) matyti, kad, byloje paskyrus šią ekspertizę, galutinai buvo nustatyta, jog nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas yra paaiškinamas ir vienu smūgiu į veidą, be to, šis sužalojimas galėjo būti padarytas ir įvykio Nr. 1 metu, suduodant koja bei kumščiu, taip pat sužalojimai galėjo būti padaryti ir įvykio Nr. 2 metu. Toliau nurodoma, kad patvirtinti galbūt buvusio smūgio sudavimą į kairį skruostą ir kairę ausį nėra galimybės, nes nėra konstatuoti ausies sužalojimai, nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Ekspertizė nustatė, kad nukentėjusiajam buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva kairės akies vokuose su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, kairiojo skruostikaulio daugiaskeveldrinis lūžis kūno, kairės akiduobės apatinės sienos, kaktinės ir smilkininės ataugų srityse, kairio viršutinio žandikaulio daugiaskeveldrinis lūžis žandinio ančio priekinės, vidinės ir užpakalinės sienų srityse bei nosies sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. Taip pat nurodyta, kad diagnozuotas nosies lūžis yra vertinamas kaip nepagrįstas, nes tai buvo senesnė trauma. Ekspertai nevertino ir diagnozuoto peties sumušimo, nes diagnozė buvo paremta vien nukentėjusiojo parodymais, nebuvo užfiksuota objektyviais traumavimo požymiais.

10.4.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent įvykio Nr. 2 metu, t. y. nuteistajam Š. A. suduodant vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, dėl to pastarajam buvo padaryti ir nustatyti sužalojimai. Šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad, kaip teigė pats nuteistasis ir liudytojas E. Ju., įvykio Nr. 1 metu jie nematė ant nukentėjusiojo padarytų sužalojimų, taip pat ir nukentėjusysis nurodė, kad jam žandikauliai lūžo po smūgio sudavimo įvykio Nr. 2 metu, bėgo kraujas. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti. Pats nuteistasis Š. A. pripažįsta, kad jis kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą prie ausies, tačiau nurodo, kad tai nebuvo stiprus smūgis, o nukentėjusysis nuvirto dėl to, kad buvo labai neblaivus. Teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo, kad nuteistasis yra jėgos sporto atstovas, dalyvavo varžybose, todėl yra fiziškai tvirtas žmogus. Visiškai pritartina išvadai, kad, tokiam asmeniui manant, jog jis suduoda nestipriai, faktiškai yra suduodama stipriai, be to, toks smūgio sudavimas ir stiprumas dar pasireiškia ir tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo suduota kumščiu, dėl to nukentėjusiajam lūžo žandikauliai. Vadinasi, užteko tokio smūgio stiprumo, kad nukentėjusiajam D. K. būtų padaryti nustatyti sužalojimai. Tai, kad nuteistasis nėra smūgiavimo sporto atstovas, nepatvirtina jo versijos, kad jis negalėjo suduoti tokio smūgio, nuo kurio lūžtų žandikauliai. Šis vertinimas yra subjektyvi nuteistojo Š. A. pozicija, o fizinis pasirengimas, aktyvus dalyvavimas jėgos sporte ir tvirtas kūno sudėjimas tik patvirtina, kad aptarta galimybė yra reali, ypač, kai smūgis suduodamas nekoordinuotam, neblaiviam ir apsiginti negalinčiam asmeniui, t. y. esant nelygiai jėgų pusiausvyrai.

10.5. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiojo parodymai keitėsi, su laiku jie darėsi vis išsamesni, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pradžioje ir tuoj po įvykio pareigūnams davė kardinaliai kitokius parodymus. Tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pradžios metu atvažiavusiems policijos pareigūnams ir medicinos įstaigose kalbėjo, kad jį sumušė nepažįstami asmenys ar pats susižalojo, negalima laikyti, jog nėra įrodymų, kad įvykio Nr. 2 metu jį sužalojo būtent nuteistasis, suduodamas vieną smūgį, nes, visų pirma, nukentėjusysis D. K. įvykio metu buvo neblaivus ir iš karto po jo galėjo painiotis, ne visas aplinkybes prisiminti tiksliai, tačiau vėliau, išnykus alkoholio poveikiui, viską prisiminė detaliai ir davė išsamius bei tikslius parodymus. Antra, iš pradžių, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis D. K. dar nebuvo apsisprendęs dėl kreipimosi dėl jo sužalojimo į teisėsaugos organus. Tai matosi iš aplinkybių, jog, kai įvykio Nr. 2 metu atvažiavo liudytojas R. G. (su antruoju ekipažu po smūgio sudavimo), tai buvo kalbama apie susitaikymą, be to, po šio įvykio pas nukentėjusįjį buvo atvykęs pasikalbėti ir nuteistasis. Svarbu atkreipti dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis D. K. galėjo būti sumuštas kur nors kitur ar pats susižalojęs krisdamas. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, išsamiai įvertinus ir išanalizavus visus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes, byloje yra įrodyta, jog būtent nuteistasis Š. A. įvykio Nr. 2 metu sudavė kumščiu nukentėjusiajam D. K. į veidą ir tokiu būdu padarė jam nustatytus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo Š. A. kaltė yra įrodyta objektyviais bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, o jo veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo, vadovaujantis apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, keisti ar naikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio.

11. Dėl proceso išlaidų atlyginimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

11.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nukentėjusiojo D. K. atstovo advokato R. Špelverio atsiliepime į apeliacinį skundą yra prašoma iš nuteistojo Š. A. priteisti nukentėjusiajam D. K. proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

11.2. Prie bylos medžiagos yra pridėti 2020 m. rugpjūčio 8 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (t. 4, b. l. 104) ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 105), kurie patvirtina, jog nukentėjusysis D. K. advokatui R. Špelveriui sumokėjo 650 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas R. Špelveris, kuris, atstovaudamas nukentėjusiojo interesams, teikė atsiliepimus ir savo nuomonę dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teisme buvo sprendžiami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiuoju D. K., t. y. nuteistasis Š. A. ginčijo savo kaltę dėl nukentėjusiajam D. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, prašė jį išteisinti dėl vartoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį. Taigi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to nukentėjusiojo D. K. turėtos atstovavimo išlaidos turi būti apmokėtos.

11.3. Teismas kiekvieną kartą sprendžia dėl priteisiamo proceso išlaidų dydžio, atsižvelgdamas į nuteistojo finansinę būklę, atliktus proceso veiksmus, nagrinėjant bylą, ir jų santykį su advokato suteiktomis paslaugomis. Nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas R. Špelveris parengė itin išsamų ir pagrįstą atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per vieną žodinį posėdį, kuris truko kiek ilgiau nei pusvalandį (2020 m. spalio 22 d. – 33 min.), įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, laikytina, jog 650 Eur proceso išlaidų atlyginimas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajam D. K. yra pagrįstas, atitinka advokato skirto darbo laiko ir žmoniškųjų išteklių sąnaudas, todėl šios išlaidos priteisiamos iš nuteistojo Š. A.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. A. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Š. A. nukentėjusiajam D. K. 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Regina BertašienėKristina KakurinėSavinijus Katauskas