Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. J. atstovo advokato Ruslan Mazurov apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-373-918/2015 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui P. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Tarp šalių 2009 m. sausio 13 d. buvo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis 15 000,00 Eur sumai, kurie buvo skirti įmonės ODO „LavitStroj“, esančios Baltarusijoje, akcijų, įrengimų, statybinės technikos pirkimui. Įmonės akcininkais turėjo tapti apeliantas, D. S. ir A. Š.. Šis vekselis neturėjo sukelti apeliantui jokių teisinių pasekmių, nes ieškovas įtikino, kad sutvarkius dokumentus, įregistravus įstatus ir pradėjus įmonei veikti, vekselis atsakovui bus grąžintas. Šios aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių niekada nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai. Teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-13454-944/2013 buvo nuspręsta liudytoju apklausti A. Š., tačiau apelianto prašymas buvo atmestas. Tokiu būdu teismas užkirto kelią apeliantui gintis nuo ieškinio. Šis liudytojas patvirtintų visas apelianto prieštaravimuose nurodytas aplinkybes, nuo pat vekselio pasirašymo dienos, juo labiau, šiai dienai vekselis yra negaliojantis.Ieškovas teisme pripažino, kad pinigus apeliantui perdavė perkant įmonę Baltarusijoje, kurioje jis buvo vienas iš akcininkų, tačiau nurodė visiškai kitas aplinkybes, neva pinigus davė vienam apeliantui akcijoms pirkti, ne visų akcijų pirkimui. Ieškovas šioje byloje nesako tiesos, atsakovas negauna atsakymų iš Baltarusijos įmonės, todėl apeliantui labai sudėtina apsiginti nuo nepagrįsto ieškinio. Juo labiau, jog ieškovas su A. Š. apeliantą ir D. S. pašalino iš verslo. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl patikrinimo medžiagos išreikalavimo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, į kurią buvo kreipęsis apeliantas su prašymu nustatyti, ar ieškovas turėjo galimybes skolinti pinigus, ar deklaravo šią skolą ir pan. Apeliantas kategoriškai neigia gavęs pinigus, nes jie buvo skirti ieškovo interesų apsaugai, kad būtų nupirkta įmonė ir ieškovas taptų akcininku. Apeliantas pažymi, kad vekselis nebuvo laiku pateiktas apmokėjimui. Jis turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 13 d., tačiau ieškovas jį pateikė tik 2011 m. gruodžio 7 d. t. t. praleidęs vienerių metų vekselio galiojimo terminą. Šias aplinkybes konstatavo teismas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-242-475/2013. Be to, pats vekselis yra su trūkumais, o tai kelia abejonių ieškovo sąžiningumu.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl liudytojo apklausimo, tačiau byla dėl skolos priteisimo buvo nagrinėjama daugiau kaip 2,5 metų ir per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį apeliantas turėjo pakankamai galimybių į teismo posėdį atsivesti norimus apklausti liudytojus, tačiau to nepadarė. Tai, kad teismas paskutinio teismo posėdžio metu netenkino apelianto prašymo iškviesti liudytoją A. Š., nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Netgi apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes šis liudytojas galėtų paliudyti. Be to apeliantas visą laiko tvirtino, kad pinigus pagal vekselį gavo, todėl tarp šalių susiklostė paskolos santykiai. Atsakovo gautų pinigų panaudojimas neturi atimti ieškovui galimybės reikalauti grąžinti skolą. Apelianto skundo pagrindu Kauno apskrities VMI buvo pradėtas ieškovo atžvilgiu mokestinis patikrinimas, tačiau apelianto motina dirba VMI ir ieškovui buvo daromas spaudimas dėl atsisakymo nuo skolos. Galiausiai dėl Kauno apskrities VMI šališkumo tyrimas buvo perduotas Panevėžio apskrities VMI. Atlikus mokestinį tyrimą jokių pažeidimo ieškovo ir jo sutuoktinės atžvilgiu nustatyta nebuvo, todėl apelianto argumentai, kad teismas netenkino jo prašymo išreikalauti iš VMI patikrinimo medžiagą, yra nepagrįsti, nes tai nėra susiję su nagrinėjama byla. Apelianto argumentai, kad vekselis yra su trūkumais visiškai nepagrįsti. Vekselio davėjas yra būtent atsakovas, kuris besąlygiškai sutinka vekselio gavėjui sumokėti nustatytą sumą, šiuo atveju 15 000,00 Eur. Apelianto teoriniai vekselio aspektai nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą kildino iš atsakovo ieškovui išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio.

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, kuriame vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas 2009 m. balandžio 10 d. ieškovui išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo apeliantas besąlygiškai įsipareigojo ieškovui sumokėti 15 000,00 Eur. Šio vekselio pagrindu Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarė J. V. 2011 m. gruodžio 7 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo vekselio turėtojas K. K. pareikalavo iš apelianto P. J. išieškoti vekselio sumą – 15 000,00 Eur ir 6 procentus metinių palūkanų už laikotarpį nuo vekselio apmokėjimo termino pabaigos iki visiško atsiskaitymo su K. K.. Nors šio vykdomojo įrašo pagrindu buvo pradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai, tačiau Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-475/2013 prieš tai minėtas notarės 2011 m. gruodžio 7 d. išduotas vykdomasis įrašas panaikintas. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad pagal vekselio išdavimo metu galiojusio ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalį dėl vykdomojo įrašo išdavimo pagal 2009 m. balandžio 10 d. atsakovo ieškovui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį į notarą turėjo kreiptis iki 2010 m. balandžio 10 d., tačiau K. K. į notarą kreipėsi tik 2011 metais, todėl teismas konstatavo, kad yra praleistas vienerių metų terminas kreiptis į notarą. Apeliantas savo skunde nurodo, kad įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, 2009 m. balandžio 10 d. vekselis šiai dienai yra nebegaliojantis.

Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016).

Nagrinėjamu atveju prieš tai minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-242-475/2013 teismas panaikino vykdomąjį įrašą, kuris buvo notaro padarytas 2009 m. balandžio 10 d. vekselio pagrindu, kadangi vekselis notarui pateiktas praleidus vienerių metų terminą. Tačiau pats vekselis teismine tvarka nėra pripažintas negaliojančiu. Tai reiškia, kad vekselis buvo išduotas prievolės pagrindu. Iš apelianto P. J. procesinių dokumentų matyti, kad jis neneigia, jog 15 000,00 Eur yra gavęs, tačiau jis nurodo, kad šie pinigai nebuvo panaudoti jo asmeninėms reikmėms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu aplinkybė, kur atsakovas panaudojo iš ieškovo gautus pinigus, teisinės reikšmės neturi, kadangi pinigų gavimo fakto apeliantas neginčija, paties vekselio taip pat neginčija. Šią aplinkybę patvirtino ir pats apeliantas. Tai reiškia, kad apelianto prievolė grąžinti ieškovui gautus pinigus neišnyko ir yra galiojanti.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino apelianto prašymo apklausti liudytoju A. Š., kuris, jo teigimu, žino visas aplinkybes, susijusias su vekselio išdavimu. Taip pat apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismas neišreikalavo duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir nesiaiškino, ar ieškovas turėjo finansines galimybes skolinti tokią didelę sumą pinigų. Iš byloje esačių duomenų nustatyta, kad ieškovas į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo kreipėsi dar 2013 m. birželio 14 d. Teismas 2013 m. birželio 20 d. priėmė preliminarų sprendimą ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 15 000,00 Eur skolą. Atsakovas prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo pateikė 2013 m. liepos 29 d., kuriose nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir apeliaciniame skunde, t. y. kad tarp šalių 2009 m. sausio 13 d. buvo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis 15 000,00 Eur sumai, kurie buvo skirti įmonės ODO „LavitStroj“, esančios Baltarusijoje, akcijų, įrengimų, statybinės technikos pirkimui. Įmonės akcininkais turėjo tapti apeliantas, D. S. ir A. Š.. Tačiau atsakovas teismo neprašė apklausti liudytojais nei D. S., nei A. Š.. Atkreiptinas dėmesys, kad ši byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka devyniuose teismo posėdžiuose (2 t., b. l. 95, 101, 108, 118, 127, 157, 3 t., b. l. 16, 21, 27), atsakovas nė į vieną teismo posėdį neatvyko, paaiškinimų nepateikė, jo interesus atstovaudavo advokatės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismas atsakovo P. J. dalyvavimą teismo posėdžiuose buvo pripažinęs būtinu (2 t., b. l. 118–119), paskelbęs jo paiešką (2 t., b. l. 136), tačiau apeliantas vis tiek į teismo posėdžius neatvykdavo. Atsakovas dalyvavo vieninteliame teismo posėdyje, vykusiame 2014 m. balandžio 8 d., tačiau ir šiame posėdyje paaiškinimų neteikė, nes protokoline nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas (2 t., b. l. 157–158). Byloje nėra nei vieno atsakovo prašymo, iš kurio būtų galima spręsti, kad apeliantas prašė teismo apklausti liudytoju A. Š., ar iš VMI išreikalauti patikrinimo medžiagą. Taigi, šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas nagrinėjant bylą nebuvo aktyvus, netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, nes vienas iš įrodymų byloje yra šalių paaiškinimai, kuriuos šalys duoda teisme davę priesaiką (CPK 177 str., 186 str. 1 d., 2 d.). Šiuo atveju, nei teismas, nei kiti proceso dalyviai neturėjo galimybės atsakovui užduoti klausimus, kadangi apie faktines aplinkybes geriausiai žino ne šalių atstovai, o pačios šalys.

Pagal CPK 178 straipsnį aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, turi įrodyti šalys, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja dispozityviosiose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-423/2011). Taigi įstatymas būtent šalis įpareigoja įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.), teismas savo iniciatyva renka įrodymus tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 179 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje viešojo intereso nėra, todėl šalys pačios privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, pateikti teismui paaiškinimus, prašymus. Nagrinėjamoje byloje atsakovas per teisme vykusius devynis teismo posėdžius prašymų dėl liudytojų apklausimo ar patikrinimo medžiagos iš VMI išreikalavimo, nepateikė. Taigi apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių jo atsikirtimus, teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog skola ieškovui buvo sumokėta, o tai reiškia, kad prievolė nėra įvykdyta, todėl ieškovas turi teisę reikalauti prievolės pagal vekselį įvykdymo.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.