- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-13
- Bylos Nr.
- e2A-71-370/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00303-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Danguolė Martinavičienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vigma ir ko“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vigma ir ko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vigma ir ko“ ir likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Avima“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir ieškovas, biuras) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vigma ir ko“ (toliau – ir atsakovė1) ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Avima“ (toliau – ir atsakovė2) (toliau kartu – ir atsakovės) 1 721,41 Eur padarytos žalos atlyginimo regreso teise, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijoje nenustatytam asmeniui vairuojant atsakovei1 nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Mercedes Benz Actros, valst. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir transporto priemonė), įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė buvo valdoma atsakovės2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė 1 721,41 Eur reikalavimą ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalimi, taip pat atsižvelgdamas į Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatos) 5 straipsnį ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 1 721,41 Eur. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, raštu kreipėsi į atsakoves, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 1 721,41 Eur, tačiau atsakovės ieškovo įpareigojimo neįvykdė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė1 su ieškiniu nesutiko, prašė pašalinti ją iš civilinės bylos ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad įvykusio eismo įvykio metu transporto priemonės valdytoja buvo atsakovė2, todėl atsakovės1 atsakomybės klausimas ginčo situacijoje negali būti keliamas TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, kadangi nėra visų būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų atsakovės1 civilinei atsakomybei kilti. Nurodė, kad teisę susigrąžinti sumokėtas sumas ieškovas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) jeigu nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos; 2) kai išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės1, turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. nurodytų abiejų sąlygų egzistavimą (faktinį ieškinio pagrindą), kurių ieškovas neįrodė.
4. Atsakovė2, atstovaujama nemokumo administratoriaus V. K., su ieškiniu sutiko, prašė jį patenkinti ir pašalinti iš civilinės bylos atsakovę1, atsakove laikyti tik atsakovę2. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji buvo transporto priemonės valdytoja, kuomet jos valdoma transporto priemone 2022 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijoje buvo padarytas eismo įvykis. Atsakovė2 nesilaikė pareigos sudaryti TPVCAPD sutartį, todėl iš jos pagrįstai ieškiniu yra reikalaujama atlyginti padarytą žalą. Pažymėjo, kad atsakovė2 nesutinka, jog žala yra priteistina solidariai iš atsakovių, nes atsakovė2, eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytoja, kuri su atsakove1 buvo sudariusi transporto priemonės nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovė2 įsipareigojo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tačiau jos nesudarė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovių 1 721,41 Eur žalos atlyginimą regreso teise, iš atsakovės1 – 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. birželio 3d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat iš kiekvienos atsakovės priteisė po 83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės1 prašymą pašalinti ją iš civilinės bylos, nes pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį, už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas arba, jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos sutartį, faktinis transporto priemonės naudotojas. Teismo vertinimu, sudaryta transporto priemonės nuomos sutartis neatleidžia savininko (atsakovės1) nuo draudimo sutarties sudarymo.
7. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės1 argumentus, kad ji nėra atlikusi neteisėtų veiksmų (CK 6.245 straipsnis), dėl kurių jai galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už padarytą žalą, nes TPVCAPDĮ 4, 17 straipsnio nuostatos yra specialiosios teisės normos bendrųjų CK 6.245–6.249 straipsnių normų atžvilgiu.
8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad jis atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikui eismo įvykio metu padarytą žalą (1 721,41 Eur), kurios dydžio atsakovės neginčijo. Teismas padarė išvadą, kad tiek atsakovė1, tiek atsakovė2 yra atsakingos dėl to, jog eismo įvykio metu transporto priemonė nebuvo apdrausta, ir turi solidariai atlyginti ieškovui padarytą žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimp į jį argumentai
9. Atsakovė1 apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pašalinti atsakovę1 iš civilinės bylos, atsakove laikyti tik atsakovę2 ir jos darbuotoją (vairuotoją), kuris padarė eismo įvykį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino aplinkybės, kad atsakovė1 nuomos sutarties pagrindu perdavė transporto priemonę valdyti ir naudotis atsakovei2, kuri neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį, pareigą atlyginti žalą turi ją padaręs asmuo, nagrinėjamu atveju – atsakovė2, todėl atsakovės1 atsakomybės klausimas ginčo atveju negali būti keliamas TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu.
9.2. Ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo. Nors Vidaus nuostatų pagrindu ieškovui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, bet neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, tačiau sistemiškai vertinant TPVCAPDĮ nuostatas, teisę susigrąžinti sumokėtas sumas ieškovas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) jeigu nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos; 2) kai išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovės1 vertinimu, ieškovas nurodytų sąlygų atsakovės1 atžvilgiu neįrodė.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į atsakovės1 apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą, o Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Ieškovas reikalavimą atsakovės1 atžvilgiu grindžia TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi. Už žalą atsakingo asmens (atsakovės2) ir asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą (atsakovės1) atsakomybė yra solidari, kadangi ieškovas, pagal TPVCAPDĮ atlyginęs žalą nukentėjusiam asmeniui, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų šių asmenų neteisėtų veikų ir kaltės: 1) atsakovė1 buvo transporto priemonės valdytoja eismo įvykio, kurio metu nenustatytas asmuo, vairuodamas minėtą transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį; 2) atsakovė1, kaip transporto priemonės savininkė, neįvykdė TPVCAPDĮ nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei leido (sudarė galimybę) neapdrausta transporto priemone naudotis kitiems asmenims (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nagrinėjamu atveju skolininkių (atsakovių) pareiga yra solidari, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų atsakovės solidariai (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
10.2. Ieškovas pateikė visus atsakovių civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau atsakovė1 apsiriboja tik nepagrįstų bei abstrakčių abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovo ieškinys dėl solidariosios atsakomybės atsakovės1 atžvilgiu taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21, 22 punktai).
15. Atsakovė1 kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – atsakovės1 ir atsakovės2 2021 m. spalio 30 d. sudarytą automobilio nuomos sutartį Nr. 20211030/1. Teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės1 kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, kadangi jis buvo pateiktas kartu su atsakovės2 atsiliepimu į ieškinį (dokumento registracijos Nr. DOK-15521) ir jo priėmimas būtų perteklinis.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
16. Atsakovės 2021 m. spalio 30 d. sudarė automobilio nuomos sutartį Nr. 20211030/1 (toliau – ir nuomos sutartis), kurios pagrindu atsakovė1 atlygintinai išnuomojo atsakovei2 devynias transporto priemones (nuomos sutarties 1.1.1–1.1.9, 4.1.1–4.1.9 papunkčiai). Pagal nuomos sutarties 2.2.5 papunktį atsakovė2 įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis sudaryti transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį (apdraudžiant šioje sutartyje nurodyto automobilio valdytojų civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo) bei užtikrinti atitinkamos draudimo sutarties nenutrūkstamą galiojimą visą automobilio nuomos laikotarpį.
17. 2022 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijoje įvyko draudžiamasis eismo įvykis, kurio metu atsakovei1 priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo padarė 1 721,41 Eur žalą. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą žalą, pateikė reikalavimą ieškovui sumokėti 1 721,41 Eur.
18. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-720-638/2024 (aktualus civilinės bylos Nr. eB2-309-638/2025) atsakovei2 iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-388-934/2024 Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.
Dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės
19. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudaryta transporto priemonės nuomos sutartis neatleidžia savininko (atsakovės1) nuo draudimo sutarties sudarymo. Teismas atmetė atsakovės1 argumentus, kad ji nėra atlikusi neteisėtų veiksmų (CK 6.245 straipsnis), dėl kurių jai galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už padarytą žalą, nes TPVCAPDĮ 4, 17 straipsnio nuostatos yra specialiosios teisės normos bendrųjų CK 6.245–6.249 straipsnių normų atžvilgiu.
20. Atsakovė1 su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas objektyviai neįvertino aplinkybės, jog atsakovė1 nuomos sutarties pagrindu perdavė transporto priemonę valdyti ir naudotis atsakovei2, kuri neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl atsakovės1 atsakomybės klausimas ginčo atveju negali būti keliamas TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovės1 apeliacinio skundo argumentais.
21. Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas TPVCAPDĮ. Ginčo eismo įvykis įvyko 2022 m. rugpjūčio 4 d., todėl nagrinėjamai bylai aktuali ir taikytina eismo įvykio metu galiojusi įstatymo redakcija (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. birželio 23 d.).
22. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
23. Aktualios redakcijos TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis nustatė, kad biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.
24. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl atsakomybės taikymo, kai privalomuoju draudimu neapdrausto automobilio savininkas ir valdytojas yra du skirtingi asmenys, išaiškinta, kad atgręžtinis draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Specialusis įstatymas įtvirtina šių asmenų civilinės atsakomybės už neapdraudus transporto priemonės biurui padarytą žalą solidarumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-131-798/2024).
25. Ieškovas 2024 m. birželio 3 d. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių 1 721,41 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus duomenis, ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovių 1 721,41 Eur žalos atlyginimą regreso teise, nurodydamas, kad ši prievolė yra solidari atsakovių prievolė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovė1 nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad teismas objektyviai neįvertino aplinkybės, jog pagal nuomos sutarties 2.2.5 papunktį atsakovė2 neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl atsakovė1 neturi pareigos atlyginti ieškovui turtinę žalą regreso teise, t. y. ieškovas neįrodė atsakovės1 civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliaciniame skunde atsakovės1 keliamą klausimą dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo atsakomybės.
26. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurios galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininkę (valdytoją) nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti. Nustatyta, kad atsakovei1 priklausančia nedrausta transporto priemone nuomos sutarties pagrindu naudojosi atsakovė2. Aplinkybė, kad atsakovė1, sudarydama nuomos sutartį su atsakove2, nereikalavo pateikti duomenis, patvirtinančius, jog atsakovė2 tinkamai įvykdė nuomos sutarties 2.2.5 papunkčio reikalavimus, leidžia konstatuoti, kad atsakovė1 tinkamai nekontroliavo transporto priemonės naudojimo tvarkos ir neužtikrino įstatymo numatytos pareigos transporto priemonės savininkui tiek pačiam naudoti, tiek leisti naudoti kitam teisėtam valdytojui tik draustą savininko vardu transporto priemonę.
27. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl žalos išieškojimo iš galbūt už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 46 punktas). Tik atvejais, kai atsakovui nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti eismo įvykio valstybėje vykusiame žalos administravimo procese pastarasis turi teisę teikti prieštaravimus regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 46 punktas). Atsakingo už eismo įvykio kilimą asmens pasyvumo žalos administravimo procedūrų metu klausimas yra sprendžiamas nepriklausomai, ar jų metu buvo inicijuoti teisminiai procesai, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 46 punktas).
28. Nagrinėjamu atveju atsakovė2, atsakinga už eismo įvykį, ieškinį pagal ieškovo pateiktus įrodymus pripažino visiškai. Atsakovė1, nei įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, nei gavusi dvi ieškovo pretenzijas ikiteismine tvarka, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme, neginčijo eismo įvykio aplinkybių, padarytos žalos dydžio, iš esmės tik formaliai nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas dėl solidariosios atsakomybės jos atžvilgiu taikymo. Atsakovė1, būdama transporto priemonės savininkė, neapdraudusi Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimą bei kartu draudimą leisti neapdraustą transporto priemonę naudoti kitam asmeniui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis), dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis. Šie neteisėti atsakovės1 veiksmai (neveikimas) laikytini teisiniu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo prašoma atlyginti išmokėta draudimo išmoka (žala). Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu žala buvo padaryta neapdrausta transporto priemone, bei vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, be kita ko, ir iš atsakovės1, neįvykdžiusios pareigos užtikrinti, kad atsakovė2 naudodamasi atsakovei1 priklausančia transporto priemone, sudarytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, ir reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims, už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone.
29. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovės1 civilinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šios nutarties 22–24, 27 punktuose minėtas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika, patvirtina, kad atsakoves sieja solidari atsakomybė.
30. Atskirai pažymėtina, kad atsakovė1 taip pat nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovo poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, juolab įvertinant ir tai, jog reikalavimas buvo grindžiamas išimtinę kompetenciją turinčio subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti ar pakeisti, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės1 patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą tenka jai pačiai (CPK 93 straipsnis). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl atsakovė1 neįgijo pareigos jas atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.