Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1866-390/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Viva Victoria“ ir uždarajai akcinei bendrovei „HQ Development“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai dėl asmenų teisės į teisminę gynybą realizavimo tvarkos, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai, restituciją, taikymo ir aiškinimo, įrodymų vertinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas pareikštą ieškinį grindė tuo, jog dar yra neįsiteisėjęs 2013 m. lapkričio 11 d. teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2385-436/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp šalių dėl 2012 m. lapkričio 12 d Sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, todėl, neįsiteisėjus teismo sprendimui, nebuvo teisinio pagrindo įregistruoti Turto nuosavybę BUAB „Viva Viktoria“ vardu bei šiuo turtu disponuoti, o vėliau tą turtą perleisti UAB „HQ Development“. Teismas konstatavo, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-954/2014, peržiūrėjęs nurodytą teismo sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimas nutraukti 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartį dėl atsakovo kaltės atmestas bei pritaikyta restitucija ir UAB „Vitaitė“ įpareigotas grąžinti BUAB „Viva Viktoria“ nuosavybėn Turtą, apeliacine tvarka, jį paliko nepakeistą. Įvertinęs šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog, išsprendus nurodytą ginčą kitoje civilinėje byloje, ieškovas nagrinėjamoje byloje prarado teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko, jo teisės nėra pažeidžiamos. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas, nebūdamas ginčo Sandorio šalimi, negalėtų reikšti reikalavimo dėl 2013 m. gruodžio 19 d. Sutarties, sudarytos tarp atsakovų, pripažinimo negaliojančia. Teismas padarė išvadą, kad, esant tokiai teisinei situacijai, ieškovui negalėtų būti taikoma teisminė gynyba, nes nėra įrodyta, kad jam priklauso teisė ir ji yra pažeidžiama ar ginčijama, todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą ir nenustačius ieškovo teisių pažeidimo (CPK 2, 5 straipsniai).

Teismas netenkino atsakovo UAB „HQ Development“ prašymo skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant nepagrįstą ieškinį, pusę baudos išmokant atsakovui, motyvuodamas tuo, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas, pareikšdamas ieškinį, veikė sąmoningai ir tokiu būdu gindamas savo teises piktnaudžiavo procesu, be to, teismas nenustatė ieškovo veiksmų, veikiant prieš teisingą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1. Teismo konstatuota aplinkybė, jog ieškovas neturi saugotino ir gintino intereso nagrinėjamame ginče CPK 5 straipsnio prasme, yra nepagrįsta. Nors teismas teisingai aiškina CPK 5 straipsnyje egzistuojantį reguliavimą, kuriuo užtikrinamas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisė asmeniui kreiptis į teismą nustatyta tvarka dėl tokio asmens pažeistos ar ginčijamos teisės ir įstatymu saugomo intereso, tačiau neteisingai vertina faktines bylos aplinkybes konstatuodamas, kad ieškovas tariamai prarado suinteresuotumą bylos baigtimi Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-954/2014, palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2385-436/2013. Ieškovo atstovas teismo posėdžių metu nuosekliai aiškino pirmosios instancijos teismui, kad neteisėto ir negalimo sandorio pagrindu buvo perleistas Turtas, kurį ieškovas siekė įsigyti bendrai su BUAB „Viva Victoria“ derinamomis sąlygomis. Neteisėto sandorio pagrindu tokia teisė – įsigyti Turtą, dėl kurio vyko ginčas susijusioje civilinėje byloje, – buvo paneigta. Nuosavybė į Turtą BUAB „Viva Victoria“ turėjo pereiti tik po 2014 m. liepos 14 d., tuomet ieškovas būtų galėjęs vienas ar kartu su trečiaisiais asmenimis dalyvauti Turto pardavimo procese, siūlant naują kainą ir pirkti Turtą naujomis sąlygomis.

Be to, apelianto dėstomi argumentai apie ketinimus sumokėti visą Turto kainą ir įsigyti Turtą nuosavybės teise, ketinimą sumokėti analogišką kainą, kokią už Turtą sumokėjo UAB „HQ Development“, ieškovo pažeistus interesus dėl apribotos galimybės įsigyti Turtą, yra hipotetiniai ir nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Jei ieškovas būtų pagrįstai ketinęs įsigyti Turtą nuosavybės teise, tą galėjo padaryti sumokėdamas Turto kainą laiku, kaip tai buvo sutarta 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartyje, tačiau ieškovas vengė atsiskaityti su UAB „Viva Victoria“, nurodytais terminais Turto kainos nesumokėjo, todėl ir buvo priimtas 2013 m. lapkričio 11 d. teismo sprendimas.

Asmens teisė įsigyti bet kokį turtą negali būti suabsoliutinama. Tik išimtiniais atvejais, kurie aiškiai numatyti įstatymuose, tam tikriems asmenims suteikiama pirmenybės teisė įsigyti tam tikrą turtą. Šiuo atveju ieškovo teisė įsigyti Turtą nėra ir nebuvo apsaugota įstatymo, jam nebuvo suteikta pirmenybės teisė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis 2012 m. gruodžio 20 d. BUAB „Viva Victoria“, kaip turto pardavėjas, ir UAB „Vitaitė“, kaip turto pirkėjas, sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl parduotuvės su kavine, administracinėmis patalpomis kartu su nuomos teise į 0,0801 ha žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) pagal Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 101/2006-336 (t. 1, b. l. 15–20). Pagal šią sutartį turto kaina yra 1 100 000 Lt. Sutarties šalys susitarė, kad ieškovas UAB „Vitaitė“ sumokėjo turto kainos dalį, lygią 110 000 Lt, sutarties pasirašymo dieną, o likusią dalį ieškovas įsipareigojo sumokėti per 40 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos. 2012 m. gruodžio 20 d. bendru susitarimu atsiskaitymo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. sausio 21 d., o 2012 m. sausio 21 d. susitarimu, sudarytu pirkėjo UAB „Vitaitė“ prašymu, – iki 2013 m. vasario 11 d. (t. 1, b. l. 21, 22). Iki šios datos turėjo būti sumokėta likusi šia sutartimi parduodamo Turto kainos dalis – 990 000 Lt. Nei iki šios datos, nei iki 2013 m. kovo 27 d., kai BUAB „Viva Victoria“ bankroto administratorius išsiuntė UAB „Vitaitė“ pranešimą dėl 2012 m. lapkričio 12 d. Sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 23–24), ieškovas neatsiskaitė su šiuo atsakovu, nesumokėjo 990 000 Lt sumos, todėl, vadovaudamasis sutarties 7.3 punktu, numatančiu pardavėjui teisę nutraukti sutartį, pažeidus atsiskaitymo tvarką (2.2 punktas), atsakovas informavo, kad sutartis yra laikoma nutraukta nuo 2013 m. vasario 11 d. bei nustatė terminą iki 2013 m. balandžio 3 d. priėmimo–perdavimo aktu grąžinti pagal sutartį įgytą Turtą bei perleistą nuomos teisę į 0,0801 ha žemės sklypo dalį. Ieškovui šio reikalavimo neįvykdžius, atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti minėtą sutartį ir taikyti restituciją. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2385-436/2013 šį ieškinį tenkino iš dalies, ieškinio reikalavimą nutraukti 2012 m. lapkričio 12 d. sutartį dėl atsakovo kaltės atmetė motyvuodamas tuo, kad ji jau buvo vienašališkai BUAB „Viva Victoria“ nutraukta nuo 2012 m. vasario 11 d. ir tai buvo padaryta pagrįstai, esant sutarties sąlygų esminiam pažeidimui, bei pritaikė restituciją, vadovaudamasis CK 6.222 straipsniu, – įpareigojo atsakovą UAB „Vitaitė“ grąžinti ieškovo BUAB „Viva Victoria“ nuosavybėn Turtą su nuomos teise į žemės sklypo dalį. Dėl šio teismo sprendimo ieškovas UAB „Vitaitė“ 2013 m. gruodžio 11 d. pateikė apeliacinį skundą, kuris teisme gautas 2013 m. gruodžio 16 d. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šį apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-954/2014, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovas Sandorio galiojimą ginčija CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, o būtent, CK 4.48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad perduoti nuosavybę į daiktą gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo, nes šiuo atveju Turtas buvo perduotas kito subjekto. Be to, jis nurodo, kad Sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, o būtent, pažeidžia viešosios teisės normas – civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis), todėl yra negaliojantis CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio ieškinio, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų teisingumo.

Dėl ieškovo teisės reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 ir CK 1.81 straipsniuose nustatytais pagrindais įgyvendinimo sąlygų

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad būtų užtikrintas civilinių santykių teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ samprata; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Iš šių kasacinio teismo praktikoje pateikiamų teisės aiškinimo nuostatų akivaizdu, kad „viešosios tvarkos“ ir „geros moralės“ kategorijos yra atviro tipo normos, kurių konkretus turinys priklauso nuo valstybėje vykstančių socialinių bei teisinių procesų. Nepaisant to, šios kategorijos nėra visiškai abstrakčios. Jeigu „viešoji tvarka“ – tai fundamentalūs principai bei taisyklės, užtikrinantys politinių, socialinių ar ekonominių valstybės, o kartu ir visuomenės, interesų apsaugą, tai į „geros moralės“ kategoriją patenka normos, kurių tikslas civiliniuose teisiniuose santykiuose užtikrinti sąžiningumo, teisingumo, tvarkos ir protingumo laikymąsi. Taigi aptartos kategorijos suteikia teismams galimybes įvertinti civilinių teisinių santykių teisėtumą ne tik galiojančios statutinės teisės aspektu, bet ir remiantis fundamentaliais teisinėje valstybėje priimtinais elgesio standartais.

Kaip minėta, Sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovas grindžia CK 4.48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad perduoti nuosavybę į daiktą gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Pasak jo, Sandorio sudarymo metu Turto teisėtu savininku buvo UAB „Vitaitė“ ir ieškovas nėra bei niekada nebuvo suteikęs įgaliojimų BUAB „Viva Victoria“ ar šios įmonės bankroto administratoriui dėl Turto perleidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiuos argumentus pripažinti pagrįstais. Kaip jau buvo minėta, Sandorio sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre Turto savininku buvo įregistruotas atsakovas BUAB „Viva Victoria“ Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo pagrindu, pateikus šį sprendimą registrui su įsiteisėjimo žyma. Duomenų, patvirtinančių, kad ši registracija būtų panaikinta, į bylą nėra pateikta, todėl, BUAB „Viva Victoria“ sudarant ginčo Sandorį su atsakovu UAB „HQ Development“ CK 4.48 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Šiuo atveju apelianto nurodomas faktas, kad teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas iš tiesų nebuvo įsiteisėjęs, kadangi dėl šio teismo sprendimo įstatyme nustatytu terminu jis padavė apeliacinį skundą, ir atsakovui BUAB „Viva Victoria“ apie šią aplinkybę turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 21 d., t. y. anksčiau, nei Sandorio sudarymo faktas buvo išviešintas registre, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ginčo Sandorio negaliojančiu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo. Tokia išvada darytina ir dėl šioje byloje susiklosčiusios teisinės situacijos bei teismo pareigos taikyti teisės normas ne formaliai, bet ginti asmenų teises atsižvelgiant į bendruosius teisės principus (Konstitucijos 109 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata lemia ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą, kuriuo buvo išspręstas šalių ginčas dėl 2012 m. lapkričio 12 d. Sutarties nutraukimo bei restitucijos taikymo, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi paliko nepakeistą, konstatavęs, jog teismo įpareigojimas UAB „Vitaitė“ grąžinti BUAB „Viva Victoria“ nuosavybėn ginčo Turtą yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu sukelti teisiniai padariniai dėl ginčo Turto nuosavybės perdavimo atsakovui BUAB „Viva Victoria“ nepasikeitė jį peržiūrėjus apeliacine tvarka ir dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. liepos 14 d. priėmus nutartį. Įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtina, kad atsakovas, kaip ginčo Turto savininkas, turėjo teisę laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (CK 4.37 straipsnis). Sandorio sudarymo metu neįsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patvirtinta, kad ieškovas neturėjo materialiosios subjektinės nuosavybės teisės į ginčo Turtą. Vėliau tokio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai šioje byloje, kad ieškovas prarado materialųjį teisinį suinteresuotumą dėl šioje byloje esančio ginčo objekto. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006, 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009, kt.). Todėl sutiktina su teismo padaryta išvada, kad ieškovui, kaip neturinčiam teisinio intereso asmeniui, negalėtų būti taikoma teisminė gynyba, nes jo nurodoma teisė, susijusi su ginčo Turtu, nėra pažeista, jis nėra ginčijamo Sandorio šalis ir Sandorio pripažinimas negaliojančiu nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių.

Anksčiau nurodytais motyvais taip pat atmestini apelianto argumentai dėl Sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), Sandoriu tariamai pažeidus CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą. Kaip minėta, Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo įsiteisėjimo faktas nepakeitė šalių materialiųjų teisių ir pareigų ginčo teisiniame santykyje. Teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu Sandorį tokioje situacijoje vien todėl, kad jo sudarymo metu dar nebuvo atsiradęs nuosavybės teisės įgijimo Turto pardavėjui pagrindas (įsiteisėjęs teismo sprendimas), nors vėliau po Sandorio sudarymo šis juridinis faktas atsirado (teismo sprendimas, kaip nuosavybės įgijimo pagrindas, įsiteisėjo), neatitiktų konstitucinio reikalavimo vykdyti ne formalų, bet realų teisingumą, taip pat nepašalintų ir nepakeistų įsiteisėjusiu teismo sprendimu sukeltų materialiųjų teisinių padarinių.

Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui dėl ginčo Sandorio sudarymo buvo apribota teisė susitarti su BUAB „Viva Victoria“ dėl kitos civilinės bylos Nr. 2A-954/2014 užbaigimo taikos sutartimi, sumokant visą Turto kainą ir įsigyjant šį Turtą nuosavybės teise, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti teismo padarytų išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis. Ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kad per visą jo nurodytos civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme jis būtų pasiūlęs BUAB „Viva Victoria“ konkrečias Turto įsigijimo sąlygas. Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartis buvo vienašališkai nutraukta nuo 2013 m. vasario 11 d. ir į bylą nėra pateikta duomenų, kad Sutarties vykdymas būtų atnaujintas, o ieškovas vienašališko šios sutarties nutraukimo neginčijo. Pagrįsti trečiojo asmens AB Šiaulių bankas argumentai atsiliepime į apeliacinį skundą, jog apelianto dėstomi argumentai apie ketinimus sumokėti visą Turto kainą ir įsigyti Turtą nuosavybės teise, ketinimą sumokėti analogišką kainą, kokią už Turtą sumokėjo UAB „HQ Development“, ieškovo pažeistus interesus dėl apribotos galimybės įsigyti Turtą, yra hipotetiniai ir nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Jei ieškovas būtų pagrįstai ketinęs įsigyti Turtą nuosavybės teise, jis tą galėjo padaryti sumokėdamas Turto kainą laiku, kaip tai buvo sutarta 2012 m. lapkričio 12 d. Sutartyje, taip pat siekti taikaus susitarimo su Turto pardavėju BUAB „Viva Victoria“ civilinės bylos, kurioje buvo keliamas nuosavybės teisės į Turtą grąžinimo pardavėjui klausimas, nagrinėjimo metu. Dėl nurodytų priežasčių pagrįstas taip pat ir argumentas, jog ieškovas jokios pirmenybės teisės kitų asmenų atžvilgiu pretenduoti įsigyti ginčo Turtą neturi. Net ir patenkinus ieškinį ir panaikinus ginčijamą Sandorį bei Turtą grąžinus BUAB „Viva Victoria“, šis Turto savininkas, įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu valdydamas Turtą nuosavybės teise, laisva valia galėtų lemti Turto likimą, įskaitant teisę perleisti Turtą pasirinktiems asmenims ir sutarties šalių suderintomis sąlygomis (CK 4.37, 6.156 straipsniai).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas UAB „HQ Development“ atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą skirti UAB „Vitaitė“ 20 000 Lt baudą, pusę jos išmokėti atsakovui, kadangi, jo manymu, ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį bei nesąžiningai inicijavo bei vedė šią bylą.

CPK 95 straipsnyje apibrėžta, kokie šalių veiksmai laikomi piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, taip pat nustatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais (išoriniais) jo pasireiškimo požymiais (pvz., ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti aiškaus ieškovo ir apelianto piktnaudžiavimo procesine teise kreiptis į teismą teisminės gynybos fakto. Byloje esamų duomenų nepakanka padaryti išvadai, kad ieškovas ieškinį pareiškė ir apeliacinį skundą byloje pateikė siekdamas kitų tikslų, nei apginti savo teises, t. y. kad elgėsi nesąžiningai, o vienos sąlygos, kad tiek ieškinys, tiek ir apeliacinis skundas yra nepagrįsti, nepakanka skirti baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio yra atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys nuo žyminio mokesčio atleidžiami už šiose bylose (kuriose ieškovas yra bankrutuojanti įmonė) paduodamus apeliacinius ir kasacinius skundus. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, jog nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto bylose pareiškiantys asmenys, t.y. asmenys, kurie inicijuoja ieškiniu bankroto bylos įmonei iškėlimą, taip pat kurie pareiškia turtinius (kreditorinius) reikalavimus bankrutuojančiai įmonei jos bankroto byloje. Ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl Sandorio, sudaryto tarp kitų dviejų subjektų, kurių vienas yra bankrutuojanti įmonė, nuginčijimo. Pats ieškovas nėra ginčijamo Sandorio šalimi. Ieškovas prašė byloje taikyti restituciją ir atsakovui BUAB „Viva Victoria“ grąžinti Turtą nuosavybėn, o kitam atsakovui UAB „HQ Development“ iš BUAB „Viva Victoria“ priteisti 1 100 000 Lt, sumokėtų už nupirktą turtą. Tokio ieškovo reikalavimo negalima pripažinti atitinkančiu nei CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte, nei 9 punkte numatytas sąlygas, kurios sudarytų pagrindą ieškovą atleisti nuo žyminio mokesčio tiek už pareikštą ieškinį, tiek už paduotą apeliacinį skundą. Ieškovas nėra bankrutuojanti įmonė, ne jis ginasi nuo bankrutuojančios įmonės ieškinio, bet priešingai – bankrutuojanti įmonė yra vienas iš atsakovų (8 punktas), ieškovo pareikšto reikalavimo taip pat negalima vertinti kaip kreditorinio ar kitokio turtinio reikalavimo, reiškiamo bankrutuojančiai įmonei jos bankroto byloje ir susijusio su bankrutuojančiai įmonei vykdomomis bankroto procedūromis (9 punktas). Tuo remdamasi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepareikalavo iš ieškovo sumokėti žyminį mokestį už reiškiamą ieškinį bei už pateiktą apeliacinį skundą, kaip už turtinius reikalavimus nuo 318 582 Eur (1 100 000 Lt) ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Kadangi žyminio mokesčio už teismo atliekamus procesinius veiksmus kontrolę teismas vykdo ex officio, apeliacinės instancijos teismas ištaiso padarytą pirmosios instancijos teismo proceso teisės taikymo klaidą (CPK 96 straipsnio 2 dalis) ir priteisia valstybei žyminį mokestį iš ieškovo už pareikštą byloje ieškinį bei už pateiktą byloje apeliacinį skundą – po 4344 Eur (15 000 Lt) už kiekvieną ieškovo atliktą procesinį veiksmą, iš viso 8688 Eur (30 000 Lt).

Atsakovas BUAB „Viva Victoria“ apeliacinės instancijos teisme turėjo 800 Lt (231,69 Eur) išlaidų už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 50). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovui vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio šiam procesiniam veiksmui atlikti, t. y. 449,64 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 80, 83, 93 ir 98 straipsniais, 96 straipsnio 2 dalimi

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ (j. a. k. 302478831) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Viva Victoria“ (j. a. k. 185611147) 231,69 Eur (du šimtus trisdešimt vieną eurą 69 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ (j. a. k. 302478831) į valstybės biudžetą 8688 (aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio už šioje byloje pareikštą ieškinį ir joje pateiktą apeliacinį skundą.