Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam M. V. (toliau – ir pareiškėjas) ir jo įgaliotiesiems atstovams advokatei Laurai Daumantaitei ir advokato padėjėjai Idai Skiecevičei,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Institucija) atstovui V. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo M. V. atstovės advokatės Lauros Daumantaitės skundą dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto V. A. 2023 m. kovo 3 d. nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto V. A. 2023 m. kovo 3 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir skundžiamas nutarimas) M. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 73 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas įspėjimas dėl to, kad M. V., būdamas nepilnamečio D. V., gimusio 2012 m. gegužės 8 d., tėvu, 2022 m. gruodžio 25 d. nepanaudojo tėvo valdžios ir neperdavė sūnaus D. V. motinai Ž. V. pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-294-1088/2022.

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad tokiais veiksmais M. V. pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus.

Skunde nurodoma, kad skundžiamas nutarimas yra visiškai nepagrįstas bei neteisėtas, pareiškėjo veiksmuose nėra įrodyti visi ANK 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo požymiai, Institucija priimdama skundžiamą nutarimą neištyrė objektyvių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, nesirėmė faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų visuma, apsiribojo formali susiklosčiusios situacijos vertinimu, dėl ko nepagrįstai nustatė pažeidimą ir priėmė neteisėtą nutarimą.

Priešingai nei nurodoma skundžiamame nutarime, pareiškėjas 2022 m. gruodžio 25 d. nepilnametį sūnų D. V. atvežė laiku pas motiną Ž. V., tačiau sūnus D. V. kategoriškai atsisakė pasilikti pas motiną Ž. V.. To pasėkoje, dėl bendravimo tvarkos nevykdymo, buvo iškviesti ir policijos pareigūnai, kurie užfiksavo minėtą įvykį. Nepaisant iškviestų pareigūnų, M. V. ir Ž. V. sūnaus D. V. nuomonė nepasikeitė ir jis toliau kategoriškai atsisakė likti su motina Ž. V.. Dėl šių priežasčių pareiškėjas, nenorėdamas sūnaus D. V. dar labiau emociškai žaloti (traumuoti) ir siekdamas geriausių vaiko interesų, nusprendė vaiką vežtis namo, savo gyvenamosios vietos adresu. D. V. yra išreiškęs aiškią nuomonę ir norą gyventi su pareiškėju. Tokia D. V. nuomonė yra susiformavusi jau ilgą laiką, t. y. dar nagrinėjant šalių ginčą dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo teisme, kuri iki šiol nėra pasikeitusi. Tačiau teismas, priimdamas teismo sprendimą, nepagrįstai D. V. nuomonės nevertino ir į ją neatsižvelgė, ir spręsdamas gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, ją nustatė su motina Ž. V.. Dėl šių priežasčių pastaruoju metu kyla itin konfliktiškos situacijos tarp D. V. ir motinos Ž. V., kadangi su pastarąja jis gyventi nenori, o tai iššaukia ir situaciją, kai dažnu atveju neįmanoma vykdyti nustatytos bendravimo tvarkos, pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-294-1088/2022, kadangi tai visiškai neatitinka geriausių vaiko interesų.

Bendravimo su vaiku tvarka negali būti privalomai (priverstinai) vykdytina. Bendravimas su nepilnamečiais vaikais negali būti vykdomas prievartine forma, nes tai neatitiktų vaiko interesų. Jokioje teisės normoje ar teismų praktikoje nenustatyta, kad atskirai gyvenančio tėvo bendravimas su nepilnamečiu vaiku būtų vykdomas priverstinai, nes neįmanoma įsivaizduoti prievartinio bendravimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 3.175 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-454/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Ši kasacinio teismo praktika yra ypatingai svarbi bei aktuali ir nagrinėjamoje situacijoje, kadangi šiuo atveju, pareiškėjas, nors ir būdamas D. V. tėvu, negali pastarojo prievarta versti likti su motina Ž. V., kai jis tą padaryti kategoriškai atsisako. Priešingas aiškinimas būtų visiškai nesuderinamas su geriausių vaiko interesų užtikrinimu. Juo labiau, kad pareiškėjas nustatytu laiku visada pristato sūnų motinai ir jokiais būdais neriboja sūnui D. V. bendrauti su savo motina Ž. V., kaip tik, skatina D. V. bendrauti su ja. Nuo 2023 m. sausio 19 d. tarp M. V. ir Ž. V. vykdoma mediacija, siekiant pakeisti D. V. gyvenamąją vietą, ją nustatant su pareiškėju ir nustatyti bendravimo tvarką su motina Ž. V., kuri pilnai užtikrintų bei nepažeistų vaiko D. V. interesų. Išdėstytų aplinkybių visuma liudija, kad pareiškėjo veiksmuose nėra jokios kaltės požymių, todėl skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (b. l. 4–9).

Teismo posėdžio metu pareiškėjo M. V. įgaliotoji atstovė advokatė Laura Daumantaitė skundą palaikė, prašė jį tenkinti ir paaiškino, kad skundžiamas nutarimas yra lakoniškas, priimtas remiantis vien subjektyvia Ž. V. nuomone. Susipažinus su Institucijos atsiliepimo į skundą motyvais matyti, jog Institucija pripažino, kad M. V. kaltė dėl padaryto administracinio nusižengimo grindžiama Ž. V. skunde Institucijai išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, D. V. nuomone, fiksuota vaiko situacijos vertinimo anketoje. Taigi Institucija, remdamasi Ž. V. parodymais, teigia, jog buvo padarytas administracinis nusižengimas. Su tuo nesutinktina. Viena iš faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad M. V. vykdė teismo sprendimą, yra ta, kad jis atvežė vaikus pas mamą. Ginčas galbūt yra tik dėl atvežimo laiko, kadangi Ž. V. teigia, jog vaikai atvežti pavėlavus 20 min., o pareiškėjas nurodo, jog atvežė 20.00 val. Reikėtų įvertinti ir tai, kiek laiko užtruko vaikų įkalbinėjimas likti pas mamą. Analogiška situacija buvo 2022 m. lapkričio 18 d., kai D. apie pusę valandos Institucijos specialistės buvo įkalbinėjamas likti pas mamą, tačiau nepavykus to padaryti galiausiai buvo nuspręsta, kad vaikas turi grįžti pas tėvą. Tą kartą su vaiku bendravo ir policijos pareigūnai, ir Institucijos specialistai, bet ir jiems nepavyko įkalbėti vaiko, ne tik tėvui. 2022 m. gruodžio 25 d. vaikus atvežus pas mamą A. V. pas mamą nuėjo, o D. atsisakė išlipti iš automobilio. M. V. pasikvietė Ž. V., kad padėtų įtikinti sūnų likti pas mamą. Po 20 min., nepavykus įkalbėti D., Ž. V. iškvietė policiją. Policijos pareigūnai taip pat įkalbinėjo D. likti pas mamą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad D. yra aukšto intelekto vaikas, todėl jį įkalbėti ar perkalbėti yra sudėtingiau nei kitą tokio pat amžiaus vaiką. Be to, dar iki pradedant santuokos nutraukimo bylą, D. jau tada nesutarė su mama. Buvo prašoma mamos su D. elgtis šiek tiek kitaip, kad iš vaiko pusės būtų noras bendrauti su mama.

Iš į administracinio nusižengimo bylą pateiktos policijos informacijos apie 2022 m. gruodžio 25 d. Ž. V. pranešimą matyti, jog atvykę policijos pareigūnai susisiekė su Institucija, pareigūnams buvo paaiškinta, kad situacija Institucijai yra žinoma, nurodė vaiką palikti su tėvu. Taigi tiek Institucijos specialistai, tiek M. V. manė, jog šioje situacijoje geriausias vaiko interesas yra jį palikti su tėvu. Tėvo valdžios panaudojimas, už ką šiuo atveju yra baustas M. V., yra labai siaura linija tarp psichologinio smurto prieš vaiką ir teismo sprendimo įvykdymo, nes nėra kito būdo panaudoti tėvo valdžios kitaip nei įkalbinėjant vaiką likti su mama, sakant, kad tai yra jo pareiga. Atsižvelgiant į tai, kad tarp Ž. V. ir M. V. yra konfliktiški santykiai, Institucija negalėjo priimti skundžiamo nutarimo remiantis vien Ž. V. subjektyvia nuomone. Vien jau tai, kad Ž. V. nurodo, jog M. V. vaiką atvežti pavėlavo 20 min., tačiau 20.23 val. jau kviečiama policija, rodo, kad Ž. V. paaiškinimai dažnai būna neteisingi. Be to, Ž. V. policijos pareigūnams nurodė, kad vaikas kategoriškai atsisakė likti pas mamą, kadangi, anot vaiko, su tėčiu jam smagiau. Vėliau teikdama paaiškinimus nurodė, jog tėvas papirkinėjo vaikus, nes per Kalėdas padovanojo žaidimų konsolę, tuo metu tėvo namuose taip pat buvo M. V. gyvenimo draugės sūnus, kuris yra vienmetis su D. ir, anot Ž. V., D. dėl šių aplinkybių atsisakė grįžti pas ją. Tačiau iš vaiko apklausos anketų matyti, jog D. nurodo, kad su mama jis pykstasi ir todėl nori gyventi su tėčiu. Tarp šalių vyko mediacija, kuri šiuo metu yra sustabdyta. Matomos Ž. V. pastangos sutarti su vaiku, pastaruoju metu vaikas dažniau važiuoja pas mamą, tačiau du metus situacija yra įtempta, ir praktiškai kiekvieną kartą, kai D. turi važiuoti pas mamą, būna konfliktas. D. buvimas pas mamą yra diskomfortas. Be abejo, tėvo pareiga neapsiriboja tik vaiko atvežimu pas mamą, tačiau įrodymų apie tai, kad M. V. vaiką atvežęs neprisidėjo prie vaiko skatinimo vykdyti teismo sprendimą, nefiksuota nė vienu atveju, o taip pat ir 2022 m. gruodžio 25 d. Pagal teismo sprendimą M. V. pareiga yra pristatyti vaikus teismo nustatytu laiku, pareiškėjas šią pareigą įvykdė. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2022 m. gruodžio 26 d. D. norėjo grįžti pas mamą, kaip kad nurodė Ž. V..

Institucijos atstovas V. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad Ž. V. ir M. V. situacija Institucijai buvo žinoma pakankamai ilgą laiko tarpą. M. V. padarytas administracinis nusižengimas buvo išnagrinėtas ne tuo aspektu, kad jis tyčia pagal teismo sprendimą nedavė vaiko motinai. M. V. elgesys buvo vertintas kaip manipuliacinis, kadangi jis, remdamasis vaiko norais ir įvairiausiais motyvais, toleruoja tokį vaiko elgesį, prisidengdamas vaiko interesais. Šiuo atveju buvo nustatyta neatsargi kaltės forma. M. V. nubaustas dėl to, jog jis nepanaudojo tėvo valdžios, kad vykdytų teismo sprendimą ir toleravo savo sūnaus D. V. elgesį. M. V. nurodo, kad vaikas nenori su mama bendrauti dėl jos sveikatos būklės, emocinių svyravimų, tačiau M. V. nesiėmė jokių aktyvių priemonių, kad būtų laikinai apribota motinos valdžia ar vaikas laikinai atskirtas nuo motinos, tuo pagrindu, kad mama serga ir jos sveikatos bei emocijų būklės pokyčiai gali kelti pavojų vaikams. M. V. užtikrina savo vaikų interesus ir jais rūpinasi, tačiau žiūrint formaliai, jis neturėtų toleruoti sūnaus D. užgaidų ir nenoro bendrauti su mama bei turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsniu dėl teismų sprendimų vykdymo privalomumo, kadangi teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, o tėvo pareiga visą laiką sūnui aiškinti, kad jis tam tikru metu turės būti su mama, neatsižvelgiant į jo norus ir pageidavimus ar mamos emocinę būseną, nebent tai būtų išskirtiniai atvejai, jei mama atsidurtų ligoninėje dėl sveikatos sutrikimų ar panašiai. M. V. kaip tėvas nepanaudojo visų galimybių laikytis teismo sprendimo ir neužtikrino, kad sūnus taip pat laikytųsi minėto sprendimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad motinos sveikatos būklė ir elgesys kelia pavojų vaikams. Teismo sprendimo nevykdymo motyvavimas geriausiais vaiko interesais yra nepagrįstas, nes nei mama, nei tėvas savo elgesiu vaikų interesams pavojaus nekelia. M. V. nepanaudojo tėvo valdžios ir neužtikrino vaiko teisės bendrauti su savo mama ir tuo pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. M. V. pareiga buvo palikti sūnų motinai, o ypač tuo metu, kai atvyko policijos pareigūnai, kadangi jei tėvas būtų išvykęs tuo metu, mano, kad situacija būtų išsisprendusi, kadangi vaikas nebūtų turėjęs galimybės manipuliuoti. Tėvo valdžios nepanaudojimas šiuo atveju pasireiškė vaiko neperdavimu motinai pagal teismo sprendimą. D. V. privalėjo būti su mama, todėl mano, kad susidariusioje situacijoje toks ir buvo vaiko interesas. Administracinio nusižengimo tyrime vaikas apklaustas nebuvo. Priimant skundžiamą nutarimą buvo vertinama aplinkybė, kad Institucijos specialistai 2022 m. gruodžio 25 d. nurodė vaiką palikti su tėvu. Savo kolegų darbo vertinti negali, negali pasakyti kodėl buvo priimtas toks Institucijos specialistų sprendimas. Galbūt tuo metu tai buvo geriausias sprendimas, siekiant neeskaluoti konflikto, galbūt policija Institucijos specialistams nurodė, jog vaikas yra įsiaudrinęs, gynybiškas. Buvo žiūrima geriausių vaiko interesų tuo metu. Nėra informacijos, kad vaikas visą laiką sėdėjo tėvo automobilyje ir nebuvo iš jo nė kiek išlipęs. Skundžiamame nutarime nurodoma, kad M. V. taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą dėl to, kad jis po atostogų vieną dieną vaiko nepristatė į ugdymo įstaigą, tačiau priešingai nei nurodoma skundžiamame nutarime, Institucija M. V. šio pažeidimo neinkriminuoja, prašo teismo šios aplinkybės nevertinti, kadangi skundžiamame nutarime padaryta klaida. Kadangi pareiškėjas nepanaudojo tėvo valdžios sūnaus interesais, neužtikrino, kad vaikas bendrautų su mama pagal nustatytą bendravimo tvarką, tuo padarė administracinį nusižengimą, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Liudytoja Ž. V. teismo posėdžio metu parodė, jog M. V. 2022 m. gruodžio 25 d. 20.00 val. turėjo grąžinti vaikus, o 2022 m. gruodžio 26 d. ji jau iš anksto buvo suplanavusi kelionę su vaikais. D. iš karto pasakė, kad nenori grįžti arba nori kartu vežtis tėčio padovanotus išmaniuosius įrenginius. Kadangi pareiškėjas atsisakė vaikui duoti padovanotus įrenginius, D. atsisaką pas ją likti, o M. V. sūnų išsivežė į savo namus. 2022 m. gruodžio 25 d. M. V. vaikus atvežė apie 20.00 val., galbūt keliomis minutėmis pavėlavo. Atėjo A. ir pasakė, kad D. nelipa iš automobilio. M. per automobilio langą pasakė, kad ji ateitų įkalbėti D., kad vaikas pas ją ateitų. Kiek pamena, D. visą laiką buvo automobilyje. Negali prisiminti, kiek laiko su vaiku kalbėjosi apie tai, kad jis turi ateiti grįžti ją. Vaikas jos neklausė ir prašymo grįžti į namus nevykdė. Pareiškėjas su vaiku apie tai nekalbėjo, jai sakė, kad tai jos pareiga įtikinti vaiką. D. sakė, kad jis grįžtų, jei tėtis leistų atsivežti planšetę, telefoną, taip pat tėvo namuose yra atvykęs jo draugas. Ji pranešė policijai, kad būtų užfiksuotas pažeidimas dėl to, kad pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas jai neperduodamas. Pareigūnai atvažiavo galbūt po pusvalandžio, laukti pareigūnų jį grįžo į namus, o D. liko automobilyje. Su pareigūnais ji bendravo tik savo namuose, nežino ką pareigūnai kalbėjo su D. ir M., negali pasakyti kiek laiko pareigūnai kalbėjo su vaiku. Po to, kai atvyko policijos pareigūnus, ji su D. daugiau nekalbėjo. Pareigūnai ją informavo, kad turi kreiptis į antstolį ir Instituciją, kiek žino, į Instituciją kreipėsi ir patys pareigūnai, paaiškino, jog pareigūnai negali naudoti fizinės jėgos ir vaiką paimti iš automobilio. Pareigūnai išvyko ir ji matė, kad M. su vaiku išvyko. Pareigūnai nepasakė, kad leido M. V. išsivežti vaiką, kad vaiką išsiveš nepasakė ir pats M. V.. Vakare ji paskambino D., kalbėjosi su juo apie tai, kad ji ir jo brolis labai laukia, kad jis grįžtų į namus, jog jau buvo suplanuota jų kelionė, paaiškino, jog negalima taip elgtis, yra teismo tvarka, kurios reikia laikytis. Susitarė, kad jis per naktį pagalvos ar nori grįžti, o ryte jai paskambinęs pasakė, kad nori grįžti, bet tėtis atsisako jį atvežti, taip pat nepasakė kur ji galėtų atvykti jį pasiimti, ji tuo metu nežinojo kur gyvena M. V.. Po pokalbio su vaiku skambino M. V., tačiau jo telefonas buvo arba išjungtas, arba blokuojamas. Turbūt skambino abiem jai žinomais M. V. telefono numeriais. Ji 2022 m. gruodžio 27 d. pranešė antstolei, kad vaikas vis dar negrįžo pas ją, kartu su antstole nuvyko į M. V. gyvenamąją vietą, su vaiku bendravo lauke, vaikas nenorėjo grįžti pas ją ir liko pas tėvą. Jos ir D. santykiai yra tokie kaip mamos ir vaiko, būna visko. Dabar D. iš tėčio atsiveža savo daiktus ir jais naudojasi būdamas pas ją, ji pakeitė nustatytą tvarką dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais jos namuose. 2022 m. gruodžio 25 d. D. klausė tėčio ar galėtų jam atvežti jo daiktus, tačiau M. V. sakė, kad neatveš. Pati atvežti minėtus daiktus nepasisiūlė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

ANK 641 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-14-139/2016).

ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, leistinumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ANK 73 straipsnyje numatyta atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Įvertinus ANK 73 straipsnio 1 dalies dispoziciją matyti, kad objektyvusis šio nusižengimo požymis yra tėvų netinkamas valdžios panaudojimas ar nepanaudojimas. Siekiant patraukti asmenį pagal šį straipsnį, taip pat turi būti nustatyta, kad toks tėvų valdžios panaudojimas ar nepanaudojimas yra priešingas vaiko interesams.

Nagrinėjamu atveju M. V. skundžiamu Institucijos nutarimu nubaustas dėl to, kad būdamas nepilnamečio D. V., gimusio 2012 m. gegužės 8 d., tėvu, 2022 m. gruodžio 25 d. nepanaudojo tėvo valdžios ir neperdavė sūnaus D. V. motinai Ž. V. pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-294-1088/2022.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. V. nesutinka su tokiu jo veiksmų teisiniu vertinimu ir ginčija skundžiamą nutarimą teigdamas, kad 2022 m. gruodžio 25 d., kaip numatyta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-294-1088/2022, 20.00 val. atvežė sūnus D. V. ir A. V. į motinos Ž. V. namus. Atvykus, jaunesnysis sūnus A. nuėjo į motinos namus, o vyresnysis sūnus D. atsisakė likti pas motiną. Dar išvažiuojant iš jo (M. V.) namų D. nenorėjo grįžti pas mamą, bet jį įkalbėjo. M. V. bandė įkalbėti sūnų likti pas motiną, bet jam nepavyko, tada atėjo Ž. V., kuri taip pat bandė įkalbėti sūnų likti jos namuose. Sūnui D. V. atsisakant eiti į motinos namus, po maždaug 20 min. įkalbinėjimų, buvo iškviesti policijos pareigūnai, kuriems taip pat nepavyko berniuko įkalbėti likti motinos namuose. Pareigūnai susisiekė ir Institucijos specialistais, kurie nurodė vaiką palikti su tėvu. Kadangi nenorėjo sūnaus D. V. dar labiau emociškai žaloti (traumuoti) ir siekdamas geriausių vaiko interesų, nusprendė vaiką vežtis namo, savo gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjas, nors ir būdamas D. V. tėvu, negali sūnaus prievarta versti likti su motina Ž. V., kai sūnus tą padaryti kategoriškai atsisako. Priešingas aiškinimas būtų visiškai nesuderinamas su geriausių vaiko interesų užtikrinimu. Be to, pareiškėjas nustatytu laiku visada pristato sūnų motinai ir jokiais būdais neriboja D. V. bendrauti su motina Ž. V..

Tuo tarpu Institucijos atstovas teigė, kad M. V. nepanaudojo tėvo valdžios, nes neperdavė vaiko motinai pagal teismo sprendimą. M. V. toleravo D. V. elgesį ir neperdavė vaiko motinai prisidengdamas vaiko interesais. M. V. pareiga yra visą laiką sūnui aiškinti, kad tam tikru metu sūnus turės būti su mama, neatsižvelgiant į jo norus ir pageidavimus. M. V. kaip tėvas nepanaudojo visų galimybių laikytis teismo sprendimo ir neužtikrino, kad sūnus taip pat laikytųsi minėto sprendimo. Nagrinėjamu atveju vaiko interesas buvo būti su mama.

Tėvų valdžios turinys apibrėžtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis. Tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko teisių apsaugos principas, t. y. visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai). Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Valstybė į privatų šeimos gyvenimą gali ir turi įsikišti tik dviem atvejais: teikdama tėvams paramą, reikalingą tinkamam vaikų auklėjimui ir priežiūrai (Konvencijos 18 straipsnis), ir imdamasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, kuriuos vaikas gali patirti iš tėvų ar kitų jį globojančių asmenų (Konvencijos 19 straipsnis).

CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis). Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio, tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-454/2014, 3K-3-412-916/2020). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Remiantis CK 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pažymėtina, kad vaiko tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais. Tokia tėvų pareiga nustatyta tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvais, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvų pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui patvirtinus tėvo su vaiku bendravimo tvarką, tėvai privalo tokią bendravimo tvarką vykdyti; tais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016).

Byloje nustatyta, kad nepilnamečio D. V. tėvai M. V. ir Ž. V. gyvena skyriumi (b. l. 46–47). Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-294-1088/2022 nepilnamečių D. V. ir A. V. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, taip pat nustatyta vaikų bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu M. V. bendravimo tvarka. Šiuo metu klausimas dėl D. V. gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su tėvais nustatymo perduotas mediacijai (b. l. 12–14).

Iš Institucijos 2022 m. sausio 31 d. vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, kad D. V. nori gyventi su tėvu M. V.. Mokymo įstaigos pateiktais duomenimis D. V. labai gabus, aukšto intelekto, tačiau turi elgesio ir emocijų problemų. Ugdymo įstaigoje iškilo vaiko adaptacijos problemų, pastebėti savęs žalojimo ir žeminimo atvejai. Vaikui teikta psichologo pagalba. Vaiko mama nuo pirmų dienų pradėjo konfliktuoti su kitų vaikų tėvais, į tai norėjo įtraukti ir mokyklos administraciją. Vaiko adaptacijos problemas pavyko įveikti vaiko tėčio ir mokytojų pagalba. Klasės mokytojai buvo paskirtas mokytojo padėjėjas, tačiau Ž. V. atsisakė padėjėjo ir psichologo pagalbos berniukui. Po kurio laiko Ž. V. pageidavo, kad mokyklos psichologė tęstų darbą su D. V.. Mokytojai nuolat padeda socialinė darbuotoja, kuri teikia pagalbą D.. D. V. gyvenant su tėčiu, berniuko emocinė būklė pasidarė pastebimai stabilesnė (b. l. 118–143).

Iš Institucijos 2023 m. sausio 11 d. vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. vasario 20 d. fiksuoti penki galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai susiję su D. V. ir/ar A. V.. Bendraujant su D. V. berniukas nurodė, kad su mama ir taip turi būti, kodėl dar turi jai ir skambinti. Antrą Kalėdų dieną skambino mamai ir sakė, kad nori likti su tėčiu. Nenori būti pas mamą (b. l. 28–48). Iš Policijos informacinėse sistemose turimų duomenų apie gautus pranešimus dėl M. V. bendravimo tvarkos pažeidimų neperduodant vaiko Ž. V. laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 4 d. matyti, kad dėl to, jog vaikai galimai neperduoti Ž. V. nustatyta tvarka ir laiku, Ž. V. policijos pareigūnus kvietė 2023 m. sausio 20 d., 2022 m. gruodžio 25 d., 2022 m. lapkričio 18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. K. 2023 m. sausio 20 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį M. V. atžvilgiu (b. l. 66–80). Šios aplinkybės rodo M. V. ir Ž. V. galimus nesutarimus dėl bendravimo su vaikais. Taigi byloje nustatyta, kad tarp administracinėn atsakomybėn patraukto M. V. ir liudytojos Ž. V. ginčai dėl bendravimo su D. V. tęsiasi jau ilgą laiką ir susiklosčiusi situacija yra itin jautri, santykiai tarp D. V. tėvų yra konfliktiški. Iš M. V. paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad D. V. nenorą pasilikti motinos namuose ir vaiko bei motinos paaštrėjusius konfliktus būtent rudens – žiemos laikotarpiu, kas buvo ir nagrinėjamu atveju, galimai sąlygoja ir vaiko motinos sveikatos būklė ir su tuo susiję sunkumai.

2022 m. gruodžio 27 d. Ž. V. Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė skundą dėl piktnaudžiavimo tėvų valdžia, kuriame nurodė, kad M. V. privalėjo vaikus grąžinti 2022 m. gruodžio 25 d. 20.00 val. į nustatytą gyvenamąją vietą ir perduoti vaikų asmens dokumentus. Vaikų nustatytu metu neatvežė, vėlavo apie 20 min., o atvežęs negrąžino vyresniojo sūnaus D. V. paso ir nurodė, kad D. nenori grįžti pas mamą. Vaikas pas motiną pasilikti nesutiko, o M. V. nesiėmė jokių priemonių ir veiksmų įtikinti vaiką pasilikti (b. l. 18–19).

Iš sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte konstatuota, kad M. V. negrąžino Ž. V. nepilnamečio sūnaus D. V. Šv. Kalėdų pirmąją dieną iki 20.00 val., vaikas 2022 m. gruodžio 27 d. vis dar buvo M. V. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) (b. l. 20–22).

Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis.

Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9- 746/2015, 2A T-44-976/2016).

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Taigi nagrinėjamu atveju tam, kad būtų konstatuota M. V. kaltė, būtina nustatyti, kad M. V. nevykdė teismo sprendimo esant M. V. kaltei, t. y. jam atsisakius vykdyti teismo sprendimą, nustatyta tvarka ir terminais nepristačius, neatvežus vaiko motinai. Teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys nesuponuoja išvados, kad M. V. veiksmuose yra aiškus subjektyvusis kaltės požymis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam M. V. buvo žinoma tai, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 4 d. sprendimu byloje Nr. e2-294-1088/2022 nustatyta bendravimo su vaikais tvarka ir tai, kad vaikus motinai Ž. V. jis turėjo pristatyti 2022 m. gruodžio 25 d. iki 20.00 val. Pareiškėjas M. V. taip pat supranta, kad jo pareiga yra užtikrinti vaikų gerovę, siekiant, kad vaikai palaikytų ryšius su abiem tėvais. Visgi teismo vertinimu, tarp D. V. tėvų susiklosčius konfliktinei situacijai, kai yra duomenų, kad sūnus D. V. jau ilgą laiką nenori gyventi su motina Ž. V. ir dėl to tarp abiejų tėvų kilę nesutarimai tęsiasi jau ilgą laiką, dėl to kyla ir sunkumų perduodant D. V. motinai, remtis vien formaliu pagrindu konstatuojant M. V. tyčią, negalima. Nagrinėjamu atveju negalima kategoriškai teigti, kad M. V. veiksmai, t. y. sūnų D. V. ir A. V. atvežimas jų motinai Ž. V. teismo sprendime nustatyta tvarka ir terminais, tačiau sūnui D. atsisakius likti pas motiną, kai nei M. V., nei Ž. V., nei policijos pareigūnams nepavykus perkalbėti ir įtikinti sūnaus likti pas motiną, M. V. parsivežė sūnų D. V. atgal į savo namus, buvo kryptingai nukreipti į vaiko interesų pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to, kad M. V. sūnus D. V. ir A. V. pristatė į motinos Ž. V. namus apie 20.00 val., nekyla. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja apklausta Ž. V.. Jokių kitų objektyvių duomenų, kad M. V. iš tikrųjų vėlavo pristatyti vaikus jų motinai Ž. V., negauta. Taigi, M. V. vaikus vis tik pristatė motinai, kaip numatyta teismo sprendime. Ginčas iš esmės kyla dėl to, kad pristačius vaikus į motinos namus, D. V. atsisakė pasilikti motinos namuose, ką Institucijos atstovai vertino kaip teismo spendimo nevykdymą ir vaiko neperdavimą motinai. Teismo posėdžio metu M. V. paaiškino, kad dar būnant namuose D. V. teigė nenorintis važiuoti pas motiną, tačiau jis (M. V.) vis tik įtikino sūnų vykti, tačiau atvykus į motinos namus D. V. atsisakė išlipti iš automobilio ir eiti į motinos namus. Kadangi jam nepavyko įtikinti sūnaus likti pas motiną, jis kvietę ir Ž. V., kuriai taip pat nepavyko įtikinti sūnaus D. V. likti pas ją. Teismo posėdžio metu liudytoja Ž. V. parodė, kad apie 20 min. bandė įkalbėti sūnų D. V. likti jos namuose, tačiau jai nepavyko, po to ji iškvietė pareigūnus ir jų laukė savo namuose. Sūnus D. V. visą laiką buvo M. V. automobilyje, ką D. V. kalbėjo su policijos pareigūnais ji negirdėjo, nes buvo savo namuose, jai reikėjo pasirūpinti jaunesniuoju sūnumi A. V., be to jos namuose tuo metu buvo svečių. Taigi, kaip matyti, kai nei Ž. V., nei pareiškėjui nepavyko įkalbėti sūnaus likti pas motiną Ž. V., buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie taip pat neįtikino D. V. likti pas motiną. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad policijos pareigūnai susisiekė su Institucijos spcialistais, kurie nurodė, kad situacija Institucijos specialistams yra žinoma ir nurodė D. V. palikti su tėvu. Teismo posėdžio metu skundžiamą nutarimą priėmusios Institucijos atstovas teigė, kad 2022 m. gruodžio 25 d. priimtas sprendimas palikti D. V. su tėvu buvo priimtas siekiant geriausių vaiko interesų, bet jis pats asmeniškai nemano, kad tuo metu dirbę Institucijos specialistai nagrinėjamu atveju patarė tinkamai. Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad Institucijos specialistams susidariusi situacija buvo gerai žinoma, kadangi analogiškos situacijos buvo susiklostę ir anksčiau, o tokiais atvejais net ir specialių žinių turintiems Institucijos specialistams vis tik nepavyko išspręsti susidariusios situacijos ir įtikinti D. V. likti pas motiną, todėl siekiant geriausių vaiko interesų, D. V. būdavo paliekamas su tėvu.

Taigi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad D. V. atsisakymas likti pas motiną Ž. V. ir jo parsivežimas atgal į M. V. namus atitiko D. V. norus ir valią, ir nors sutiktina, kad D. V. turi bendrauti su abiem tėvais, tačiau kategoriškai teigti, kad tokia situacija neatitiko vaiko interesų, nėra pagrindo. Pareiškėjas M. V. paaiškino, kad parsivežė vaiką atgal į savo namus, nes nenorėjo jo daugiau emociškai traumuoti, atsižvelgė į geriausius vaiko interesus. Iš byloje esančio pranešimo policijos pareigūnams dėl 2022 m. gruodžio 25 d. įvykio taip pat nustatyta, kad Institucijos specialistai D. V. nurodė palikti su tėvu, o teismo posėdžio metu Institucijos atstovas paaiškino, kad toks sprendimas buvo priimtas siekiant geriausių vaiko interesų susidariusioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad susidariusioje situacijoje, kuri nebuvo vienkartinis atvejis, tiek pareiškėjas, tiek ir vaiko motina Ž. V. galėjo priimti bendrą sprendimą, kuris geriausiai atitiktų vaiko interesus, tačiau tas nebuvo padaryta. Ir nors nagrinėjamu atveju būtent M. V. nubaustas dėl to, kad nesugebėjo įtikinti sūnaus D. V. likti pas motiną, galimai neįdėjo pakankamai pastangų, kad sūnus, kaip nurodė Institucijos atstovas, taip pat laikytųsi teismo sprendimo, tačiau pažymėtina, kad tokią pačią pareigą turi ir Ž. V., kuriai taip pat nepavyko sūnaus įkalbėti išlipti iš M. V. automobilio ir eiti į jos namus, vykdyti teismo sprendimą. Be kita ko, to padaryti nepavyko ir policijos pareigūnams, kurie liudytojai Ž. V. paaiškino, kad vaiko prievarta iškelti iš automobilio jie negali. Ir nors teismo posėdžio metu Institucijos atstovas teigė, kad atvykus pareigūnams M. V. vis tik turėjo palikti D. V. motinos namų kieme ir išvažiuoti, o tokiu atveju situacija būtų išsisprendusi, tačiau kokiu būdu M. V. tą galėjo padaryti, nepaaiškino. Šiuo atveju pažymėtina, kad liudytoja apklausta Ž. V. paaiškino, kad D. V. visą laiką buvo M. V. automobilyje, išlipęs nebuvo, taigi kokių dar papildomų priemonių M. V. turėjo imtis, neaišku.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju M. V. veiksmuose nėra įrodyti visi ANK 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusižengimo požymiai, todėl remiantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2023 m. kovo 3 d. nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, kuriuo M. V. buvo pripažintas padaręs ANK 73 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, panaikintinas ir administracinio nusižengimo teisena M. V. atžvilgiu nutrauktina.

ANK 666 straipsnio nuostatose įtvirtinta, kad asmeniui administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo metu patirtos išlaidos atlyginamos tuomet, kai jo atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukiama vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 punktu.

Skundu pareiškėjo atstovė prašė priteisti iš Institucijos pareiškėjo M. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikti dokumentai dėl M. V. patirtų bylinėjimosi išlaidų, šis prašymas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, 644 straipsniu, 646 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi,

nutaria:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto V. A. 2023 m. kovo 3 d. nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)) ir administracinio nusižengimo bylos teiseną M. V. atžvilgiu nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 73 straipsnio 1 dalyje, požymių.

M. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.

Nutarimas per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.