- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-28
- Bylos Nr.
- e2S-1246-812/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26478-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Lisaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kunista“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Warranty“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kunista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kunista“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Warranty“ dėl skolos ir nuostolių atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kunista“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Warranty“ (toliau – ir atsakovė) 4 005,10 Eur skolą ir nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 4 005,10 Eur sumai atsakovei priklausantį turtą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
3. Prašyme nurodė, kad 2025 m. liepos mėnesį atsakovės įmonėje dar buvo 5–6 darbuotojai, šiuo metu – tik 2, dėl to, ieškovės teigimu, atsakovė aktyvios krovinių vežimo veiklos nebevykdo. Atsakovė turi mokesčių nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, skolą Sodrai, mokesčių skolos nedengiamos nuo 2026 m. sausio pradžios. Vadovaujantis viešais duomenimis, atsakovė nebeturi (duomenys neskelbtini) automobilio. Atsakovės transporto priemonių parkas yra itin senas, todėl išieškojimo nukreipimas į turtą bus sudėtingas, o pardavus vertingesnes transporto priemones, galimai neįmanomas.
4. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 12 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau nenustatė antrosios – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, buvimo. Ieškovė prašyme nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Tai, kad atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia ieškovės teises, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog priėmus ieškovei palankų teismo procesinį sprendimą jo vykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vien tai, kad ieškovės pateikti vieši duomenys rodo tam tikrus atsakovės veiklos pokyčius, pasireiškiančius sumažėjusiu darbuotojų skaičiumi, neleidžia daryti išvados apie atsakovės nesąžiningumą, nes tokios aplinkybės gali būti nulemtos ir kitų, su sąžiningumu nesusijusių, priežasčių. Taip pat ir ta aplinkybė, kad jeigu atsakovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, ieškovės prašymo tenkinimas ir turto arešto pritaikymas, teismo vertinimu, niekaip atsakovės mokumo situacijos nepagerintų, priešingai, areštavus pinigines lėšas, galėtų kilti dar didesnių mokumo problemų.
7. Darė išvadą, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, todėl jo netenkino. Išaiškino ieškovei, kad pasikeitus aplinkybėms ir esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, ieškovė gali pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimti naują įrodymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nenustatė, kad aplinkybės, tokios kaip atsakovės ekonominės padėties pasikeitimas ginčo eigoje (darbuotojų skaičiaus sumažėjimas iki dviejų, nedengiamos skolos Sodrai ir VMI, kurios nuo 2026 m. sausio pradžios didėja) neatitiktų tikrovės. Priešingai, šių aplinkybių teismas neginčijo, tačiau vertino, kad tai galėjo įvykti ne dėl atsakovės nesąžiningumo, o dėl kitų priežasčių. Apeliantės teigimu, tokiam vertinimui teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kitas esminių atsakovės veiklos pasikeitimų priežastis. Aplinkybės, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų biudžetui, leidžia daryti prielaidą, jog atitinkamai nebus vykdomas ir teismo sprendimas. Atsakovė nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, kurie pagrįstų, kad skolos kitiems kreditoriams nemokamos dėl teisėtų, sąžiningų priežasčių.
1.2. Teismas disponavo duomenimis apie atsakovės procesinį elgesį. Skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo žinoma, jog atsakovės vadovas A. J., kurio dalyvavimą parengiamajame posėdyje teismas pripažino būtinu, į posėdį neatvyko, ir teismui nebuvo pateikti įrodymai apie to priežastis. Posėdis buvo organizuojamas nuotoliniu būdu, todėl atsakovės nurodytas negrįžimas iš užsienio jokių kliūčių dalyvauti teismo posėdyje nesudarė. Tuo tarpu antrajame parengiamajame posėdyje dalyvavęs kaip atsakovės darbuotojas E. I. pateikė teismui nepasirašytą darbo sutartį, kurioje nurodyta sudarymo data – 2026 m. kovo 13 d., t. y. likus trims dienoms iki posėdžio, o atsakovė tuo pat metu tvirtino, kad vadovas yra išvykęs į užsienį. Akcentuoja, kad atsakovės atstovas E. I. posėdyje tvirtino, kad jis ketinęs krovinio pristatymo metu atsiskaityti su ieškove, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis krovinio pristatymo metu ir iki teismo posėdžio dienos iš viso nebuvo atsakovės darbuotoju. Apeliantės teigimu, šie procesinio elgesio faktai, kartu su jau anksčiau pateiktais duomenimis, leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovė yra nesąžininga ir vengs vykdyti teismo sprendimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali ir toliau realizuoti turtą (nes jau yra perleidusi vieną transporto priemonę), gaunamų pajamų neskirti skolų dengimui, o jas slėpti, todėl kiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
1.3. Teismas nurodė, kad nors atsakovė turi mokesčių nepriemokų bei skolų Sodrai, pardavė vieną iš turėtų dešimties automobilių, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovės) turtą. Apeliantės teigimu, šiuo atveju viešai skelbiama informacija leidžia manyti, kad perleidus automobilį skolos nebuvo mažinamos, priešingai, jos ir toliau didėja, todėl nesudarius kliūčių atsakovei realizuoti kito turimo turto, gautos pajamos atitinkamai gali nebūti skiriamos skolų dengimui, ir teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu.
1.4. Teismas nepagrįstai teigia, kad jeigu atsakovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, ieškovės prašymo tenkinimas ir turto arešto pritaikymas niekaip atsakovės mokumo situacijos nepagerintų, priešingai, areštavus pinigines lėšas, galėtų kilti dar didesnių mokumo problemų. Pasisakydama šiuo aspektu apeliantė nurodo, kad ji kelia turto arešto klausimą ieškinio sumos ribose, todėl jo taikymas niekaip nesukels atsakovei mokumo problemų. Byloje įrodinėjamas ne atsakovės nemokumas, tačiau tai, kad perleidžiant turtą nedengiamos skolos, atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kodėl susikaupė ir nedengiamos skolos VMI ir Sodrai.
1.5. Nutartis priimta objektyviai ir tinkamai neišnagrinėjus visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų aplinkybių. Šiame atskirajame skunde išdėstyti argumentai atskleidžia, jog pakanka pagrįstų teisinių bei faktinių pagrindų taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.
9. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujo įrodymo priėmimo
10. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė įrodymą – atsakovės skolų Sodrai ir VMI išklotinę, kurį prašo prijungti prie bylos. Nurodo, kad šio įrodymo pateikimas susijęs su tuo, jog skundžiamoje nutartyje teismas vadovavosi prielaida, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukels dar didesnes mokumo problemas, tačiau ieškovė įrodinėja, kad perleidusi turtą, atsakovė skolų biudžetams nepadengė, šios skolos yra atsiradusios nuo 2026 m. sausio mėnesio.
11. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teikiamas rašytinis įrodymas susijęs su byloje keliamu klausimu, jis gali būti reikšmingas ir pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės, be to, naujo įrodymo priėmimas ir vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog yra pagrindas pateiktą naują rašytinį įrodymą priimti ir jį vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).
Dėl atskirojo skundo
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
14. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad aplinkybės, tokios kaip atsakovės ekonominės padėties pasikeitimas ginčo eigoje (darbuotojų skaičiaus sumažėjimas iki 2, nedengiamos skolos Sodrai ir VMI, kurios nuo 2026 m. sausio pradžios didėja) neatitiktų tikrovės, tačiau vertino, kad tai galėjo įvykti ne dėl atsakovės nesąžiningumo, o dėl kitų priežasčių; aplinkybės, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų biudžetui, leidžia daryti prielaidą, jog atitinkamai nebus vykdomas ir teismo sprendimas; atsakovė jau yra perleidusi vieną transporto priemonę, tačiau už ją gautų lėšų neskyrė skolų dengimui; sprendžiant dėl atsakovės sąžiningumo teismas priimdamas skundžiamą nutartį disponavo duomenimis apie atsakovės procesinį elgesį (atsakovės vadovas nedalyvavo parengiamajame posėdyje, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, antrajame parengiamajame posėdyje dalyvavo atsakovės darbuotojas, kuris teismui pateikė nepasirašytą darbo sutartį, kurioje nurodyta sudarymo data – 2026 m. kovo 13 d., t. y. likus trims dienoms iki posėdžio); atsakovė nepateikė duomenų, kodėl susikaupė ir yra nedengiamos skolos VMI ir Sodrai. Apeliantės teigimu, skundžiama nutartis priimta objektyviai ir tinkamai neįvertinus visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų duomenų ir aplinkybių.
16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai).
17. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako.
18. Šiuo atveju ginčas kilo dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, t. y. ar netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
19. Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų dėl grėsmės teismo sprendimo tinkam įvykdymui, t. y. nepateikė įrodymų, kurie būtų pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą.
20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į šios kategorijos byloje suformuotą apeliacinio teismo praktiką, pagal kurią būtinybę taikyti atitinkamus turtinius ribojimus asmeniui visų pirma lemia poreikis eliminuoti galimybę jam pakeisti savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleidžiant turimą turtą kitiems asmenims, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023).
21. Nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta to asmens finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo konkrečių nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
22. Šiame kontekste pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovės nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jos nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis). Atitinkamai, ieškovei siekiant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo, jos nesąžiningumą galėjo patvirtinti ne bet kokie atsakovės veiksmai (neveikimas) ar kitos su ieškinio reikalavimų įvykdymo apsunkinimu nesusijusios aplinkybės, juo labiau ne ieškovės pasvarstymai apie vienokį ar kitokį galimą atsakovės elgesį, tačiau tik tokie veiksmai, kuriais siekiama specialiai sudaryti situaciją, kai atsakovė neturėtų galimybių atsiskaityti su ieškove pagal byloje priimtą sprendimą, jeigu ieškovės reikalavimai šios atsakovės atžvilgiu būtų patenkinti.
23. Apeliantės teigimu, aplinkybės, kad atsakovė nevykdo įsipareigojimų biudžetui (turi skolų Sodrai, VMI, kurios didėja nuo 2026 m. sausio pradžios) leidžia daryti prielaidą, jog atitinkamai nebus vykdomas ir teismo sprendimas. Taip pat iš viešai skelbiamos informacijos galima manyti, kad atsakovei perleidus transporto priemonę skolos nebuvo mažinamos, priešingai – jos didėja, todėl, nesudarius kliūčių atsakovei realizuoti kito turimo turto, gautos pajamos atitinkamai gali nebūti skiriamos skolų dengimui. Ieškovė atsakovės nesąžiningumą sieja ir su jos vadovo veiksmais – nedalyvavimu parengiamajame teismo posėdyje, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu (posėdis vyko nuotoliniu būdu, todėl atsakovės vadovo nurodytas negrįžimas iš užsienio jokių kliūčių dalyvauti teismo posėdyje nesudarė), atsakovė nepateikė atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors jai buvo sudaryta tokia galimybė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad jos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti esant atsakovės nesąžiningumą. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės galimą nesąžiningumą (ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje šio turto sąskaita įvykdyti nepalankų atsakovei teismo sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė be ieškovės turi ir kitų kreditorių (Sodra, VMI), su kuriais laiku neatsiskaito, bei atsakovė nenurodė dėl kokių priežasčių skolos minėtiems kreditoriams atsirado, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumo kaip tai suprantama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Atsakovės nesąžiningumo neįrodo ir ieškovės minima aplinkybė dėl vienos, iš dešimties turimų, atsakovės perleistos transporto priemonės, kadangi nežinomos visos su jos netekimu / perleidimu / pardavimu susijusios aplinkybės. Vienos transporto priemonės perleidimas ir / ar pardavimas neįrodo, kad tai buvo padaryta siekiant apsunkinti atsiskaitymo su ieškove galimybes. Nors ieškovė nurodo, kad pardavus transporto priemonę skolos Sodrai ir VMI nesumažėjo, kas įrodo atsakovės vengimą dengti skolas, tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad skolos nemokamos būtent dėl nesąžiningo atsakovės elgesio, o ne dėl kitų objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad atsakovės skolų turėjimas ir jų nedengimas kitiems kreditoriams, kaip ir ieškovei, suteikia teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau pats skolų buvimo ir nedengimo faktas nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Tas pats pasakytina ir dėl ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovės vadovas nedalyvavo parengiamajame teismo posėdyje, neteikė atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad šių procesinių veiksmų neatlikimas yra išimtinai atsakovės teisė ir negali būti traktuojamas kaip nesąžiningumas. Kita vertus, atsakovės advokatas pateikė teismui prašymą dėl parengiamojo posėdžio, vyksiančio 2026 m. kovo 2 d., atidėjimo. Prašyme nurodė, kad atsakovės vadovas, kurio dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu, dar nebus grįžęs iš kelionės užsienyje. Ši aplinkybė įrodo, kad teismas buvo informuotas apie atsakovės vadovo nedalyvavimą parengiamajame posėdyje.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ar deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje atliks veiksmus, siekdama sumažinti finansines galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis bei mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pripažinus, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo bei teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
25. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai galutiniam ginčo sprendimo rezultatui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
26. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – realios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje susiklosčiusią situaciją ir pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.