Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinė bylą pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovams antstoliui T. U., V. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu ab initio 2018 m. rugpjūčio 8 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinus aktą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu, taikyti restituciją: iš atsakovo V. K. priteisti ieškovui D. K. nekilnojamąjį turtą – ½ buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai; iš atsakovų priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodoma, kad antstolis T. U. vykdė išieškojimą iš ieškovo D. K. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2014 m. birželio 19 d. vykdomąjį dokumentą. Antstolis nukreipė skolos išieškojimą į Ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą: ½ buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai. Pagal 2015 m. vasario 27 d. Antstolio paiešką VĮ Registrų centro svetainėje dėl vidutinės rinkos vertės, Buto vertė buvo nurodyta 18800 Eur. 2015 m. kovo 18 d. Antstolis paskelbė pirmąsias varžytines, pranešimu informavo Skolininką. Pradinė ½ Buto dalies pardavimo kaina buvo 7520 Eur (18800 Eur / 2 * 80 proc.). 2015 m. balandžio 17 d. pirmosios varžytinės dėl ½ Buto baigėsi. 2015 m. balandžio 17 d. Antstolis priėmė patvarkymą apie neįvykusias pirmąsias varžytines dėl visų trijų nekilnojamojo turto objektų, nes neatsirado nei vienas dalyvis. 2015 m. balandžio 28 d. Antstolis paskelbė antrąsias varžytines, kurių metu ½ Buto kaina buvo 5640 Eur (18800 Eur / 2 * 60 proc.). Antrosios varžytinės taip pat neįvyko, nes neatsirado nei vienas dalyvis, 2015 m. gegužės 28 d. Antstolis priėmė patvarkymą apie neįvykusias varžytines. Nuo 2017 m. pradžios Ieškovas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. 2018 m. balandžio 25 d., t. y. praėjus beveik 3 metams po pirmo varžytinių skelbimo, Antstolis priėmė patvarkymą dėl varžytinių paskelbimo, tačiau šį kartą tik dėl ½ Buto. Prieš šias varžytines Antstolis nebetikrino turto rinkos vertės, todėl pirmosiose varžytinėse jo kaina vėlgi buvo 7520 Eur (18800 Eur / 2 * 80 proc.). Apie šias varžytines pranešimai buvo išsiųsti Ieškovui kaip skolininkui, išieškotojui, R. K. kaip Buto bendraturčiui, kuriam taip pat priklauso ½ Buto, ir kitiems antstoliams vykdantiems išieškojimą iš Ieškovo. Pažymėtina, jog nei išieškotojui, nei skolininkui, nei bendrasavininkui registruoti laiškai nebuvo įteikti, nes Skolininkui laiškas buvo siunčiamas adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nors jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, bendraturčiui laiškas buvo siunčiamas tiesiog Buto adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nors realiai jis jame negyveno. Pirmosios varžytinės buvo paskelbtos neįvykusiomis, 2018 m. gegužės 25 d. patvarkyme apie neįvykusias varžytines buvo nurodyta, jog nedalyvavo nei vienas varžytinių dalyvis. 2018 m. birželio 19 d. Antstolio patvarkymu buvo paskelbtos antrosios varžytinės dėl ½ dalies Buto, pradinė kaina nustatyta 5640 Eur, kaip ir pirmąjį kartą skaičiuojant nuo 18800 Eur vertės, nustatytos dar 2015 m. vasario 27 d. Varžytines laimėjo V. K. (toliau – Atsakovas). Atsakovas 2018 m. turto pardavimo iš varžytinių akto (toliau – Aktas) pagrindu įgijo nuosavybės teisę į Ieškovui priklausiusią ½ Buto dalį už 7300 Eur. Šis Aktas buvo išsiųstas Ieškovui ir bendraturčiui tais pačiais neaktualiais adresais, todėl apie turto pardavimą Ieškovas nežinojo. Ieškovas apie šias varžytines ir ½ Buto pardavimą sužinojo iš savo brolio, Buto bendrasavininko R. K.. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-8539-772/2019 pareikštas Atsakovo reikalavimas R. K. atidalinti R. K. priklausiančią ½ Buto natūra priteisinat Atsakovui ir įpareigojant Atsakovą išmokėti R. K. piniginę kompensaciją – ½ Buto vertės, tai yra 14050,00 Eur arba atidalinti Atsakovui priklausiančią ½ dalį Buto iš bendrosios dalinės nuosavybės su R. K., Butą natūra priteisinat R. K. ir įpareigojant R. K. išmokėti Atsakovui piniginę kompensaciją – ½ Buto vertės, tai yra 14050,00 Eur. Taigi iš to matyti, jog šioje byloje Butas vertinamas 28100 Eur, t. y. beveik 10000 Eur daugiau, nei jis buvo įvertintas Antstolio skelbiant varžytines. Ieškovo turtas iš varžytinių buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos vertę, dėl ko buvo pažeistos tiek Ieškovo, tiek išieškotojo teisės. Kaip nustatyta kaina buvo vadovaujamasi daugiau nei prieš 3 metus VĮ Registrų centro duomenų bazėje pateikta Buto vidutine rinkos verte, kuri visiškai neatitiko ir negalėjo atitikti realios rinkos vertės po tokio laiko tarpo vertinant rinkoje vykstančius pokyčius. Atsakovas, įsigijęs ½ Buto iš varžytinių, šiai dienai vertina Butą 28100 Eur, nors nuo įsigijimo jo būklė nebuvo gerinama, jis nebuvo remontuojamas, ar kitaip padidinta jo vertė, tad jo būklė išliko tokia pati. Taigi darytina pagrįsta išvada, jog Antstolis nevykdė savo pareigos nustatyti parduodamo turto rinkos vertę, tokiu būdu neįgyvendindamas vykdymo proceso esmės iš realizuojamo turto išieškoti maksimalią sumą, todėl pažeidė ne tik Ieškovo, tačiau ir išieškotojo interesus. Viešai prieinami nekilnojamojo turto rinkos duomenys, aplinkybė, kad nuo turto įkainojimo praėjo beveik 3,5 metų, nekilnojamojo turto rinkoje vyko pokyčiai, šiuo laikotarpiu nekilnojamojo turto kainos augo, turėjo Antstoliui kelti abejonių dėl Buto rinkos vertės, ir Antstolis turėjo objektyvią pareigą skirti ekspertizę Turto vertei nustatyti. Ieškovui realiai neinformuotam apie turto pardavimą iš varžytinių, jis prarado ne tik galimybę skųsti antstolio veiksmus, ginčyti turto kainą, tačiau ir pasiūlyti savo pirkėją.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė. Nurodė, kad ieškovas pas antstolį buvo atvykęs tartis dėl savo siūlomo pirkėjo 2015-2017 metais. Siūlė savo brolį. Antstolis turėjo nustatyti parduodamo turto kainą 11700 Eur. Ieškovas turės pinigų restitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovas pateikė 2018-04-25 patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo (b. l. 9-10), duomenis apie dokumentų įteikimą (b. l. 11-13), informaciją apie neįvykusias varžytynes (b. l. 14-17), 2018-06-19 patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo (b. l. 18-19), duomenis apie dokumentų įteikimą (b. l. 20-21), informaciją apie įvykusias varžytynes (b. l. 22-28), nutartį (b. l. 101-108), prašymą su apeliaciniu skundu (b. l. 109-124), ieškinį (b. l. 125-140), konsultacinę nuomonę dėl kainos (b. l. 141-156). Į bylą pateiktos vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. 0136/18/03050.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar antstolio parduotas nekilnojamasis turtas buvo tinkamai įkainotas ir parduotas už realią vertę, taip pat keliamas ieškinio senaties klausimas.

Reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos (LR civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 str. 3 d.). Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita (LR civilinio kodekso (toliau – CK) 1.118 str. 1 d.). Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių (CK 1.119 str. 1 d.). Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių (CK 1.122 str. 1 d.). Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku (CK 1.122 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo surašytas 2018-08-08 (b. l. 25). Taigi, vienų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2018-08-09 ir baigėsi 2019-08-08, 24.00 val. Ieškinys teisme užregistruotas 2019-08-09, tačiau taip yra dėl to, kad pateikti ieškiniai nėra registruojami automatiškai, juos registruoja teismo darbuotojai teismo darbo valandomis. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO, ieškinys buvo pateiktas per elektroninę EPP sistemą, ieškinio pasirašymo pateikiant laikas – 2019-08-08, 23.57 val. Taigi, ieškinys pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises (CPK 602 str. 1 d. 7 p.). Ieškovas nurodo, kad turtas buvo parduotas per pigiai, jis nebuvo informuotas apie varžytynes, negalėjo pasiūlyti savo pirkėjo, skųsti antstolio veiksmus, ginčyti turto pardavimo kainą.

Iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ieškovas apie antstolio atliekamus vykdymo veiksmus jo atžvilgiu neabejotinai žinojo. Vykdomoji byla pradėta 2014-07-22 (v. b. l. 7). Jau 2014-07-24 antstolio ieškovui siųsti dokumentai buvo gauti laisvės atėmimo įstaigoje, kur ieškovas tuo metu atliko bausmę, ir įteikti ieškovui (v. b. l. 12-13). 2014-08-26 ieškovui buvo įteikti antstolio 2014-08-20 surašyti patvarkymai ir kiti dokumentai (v. b. l. 18-24). 2015-03-03 į laisvės atėmimo vietą ieškovui nusiųstas turto arešto aktas (v. b. l. 35-39), 2015-03-20 nusiųstas pranešimas dėl pirmųjų varžytynių (v. b. l. 48-50), 2015-04-30 nusiųstas pranešimas dėl antrųjų varžytynių (v. b. l. 56-58). 2015-09-28 ieškovas asmeniškai atvyko pas antstolį ir pateikė jam prašymą panaikinti areštą banko sąskaitai dėl gaunamo darbo užmokesčio iš darbovietės Šiauliuose, taip pat nurodė savo adresą – (duomenys neskelbtini) (v. b. l. 77-78). Vykdomojoje byloje netgi yra ieškovo su advokatu sudaryta atstovavimo sutartis, todėl tikėtina, kad vykdymo procesu domėjosi ir ieškovo atstovas (v. b. l. 81). Laisvės atėmimo įstaiga antstoliui taip pat nurodė, kad ieškovas išėjo į laisvę ir išvyko adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai (v. b. l. 99). Esant tokiai situacijai antstolis pagrįstai siuntė vykdomosios bylos procesinius dokumentus ieškovui jo nurodytu ir kitos įstaigos patvirtintu adresu, kas ir matyti iš vykdomosios bylos. 2016-11-08 ieškovas vėl teikė antstoliui prašymą, nurodydamas tą patį adresą (v. b. l. 101-102), tokį adresą nurodė ir socialiniam skyriui. 2018-04-25 buvo priimtas patvarkymas dėl pirmųjų varžytynių paskelbimo, kuris buvo siųstas ieškovo nurodytu adresu (v. b. l. 114-115, 122-123). 2018-06-19 buvo priimtas patvarkymas dėl antrųjų varžytynių paskelbimo, kuris buvo siųstas ieškovo nurodytu adresu (v. b. l. 145-147, 153-154).

Skolininkas privalo antstoliui nedelsdamas pranešti apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės, darbo vietos pasikeitimą. Jeigu apie tokį pasikeitimą nepranešama ir naujoji skolininko gyvenamoji vieta ar buveinė nežinoma, pranešimai skolininkui siunčiami vykdomajame dokumente nurodytu adresu ir laikoma, kad jam tinkamai pranešta (CPK 644 str. 2 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovas bent du kartus antstoliui nurodė savo gyvenamosios vietos adresą, nepranešė antstoliui, kad jo gyvenamoji vieta pasikeitė, kad jis vėl atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, todėl neįvykdė nurodytos pareigos, dėl ko antstolis procesinius dokumentus pagrįstai ir tinkamai įteikinėjo ieškovo nurodytu adresu.

Skolininkas privalo aktyviai domėtis vykdymo eiga (CPK 644 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju ieškovui nebuvo užkirsta galimybė domėtis vykdymo eiga, skolininkas netgi du kartus buvo atvykęs pas antstolį, todėl turėjo galimybę susipažinti su vykdomąja byla, sužinoti, kad 2015 metais antstolis jau du kartus vykdė varžytynes, kad areštuotas ginčo turtas, kokia verte prieš tai jis buvo įkainotas. Paprastai atvykusiam skolininkui visos svarbios vykdomosios bylos aplinkybės yra nurodomos ir antstolio darbuotojų, kadangi išieškojimo tikslas yra jį įvykdyti, įvairiais vykdymo veiksmais skatinti patį skolininką vykdyti vykdomąjį dokumentą o ne slėpti nuo skolininko, kad išieškojimas yra vykdomas. Kaip jau minėta, ieškovui laisvės atėmimo įstaigoje taip pat keletą kartų buvo įteikti antstolio dokumentai, įskaitant ir turto arešto aktą bei pranešimus dėl varžytynių. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas kartu su savo broliu, ginčo turto bendraturčiu, buvo atvykę pas antstolį ir ieškovas brolį siūlė kaip areštuoto turto pirkėją. Šią aplinkybė nurodė tiek ieškovo atstovė teismo posėdžio metu, tiek atsakovas antstolis. Taigi, ieškovas faktiškai nuo pat pradžių žinojo, kad iš jo yra išieškoma didelė pinigų suma, kad jau buvo rengiamos dvejos varžytynės, todėl turėjo suprasti, jog jam skolos ir toliau nemokant varžytynės bus rengiamos pakartotinai. Jei apie vėlesniąsias varžytynes ieškovas ir nežinojo, tai tik todėl, kad nepranešė antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą bei nesidomėjo vykdymo eiga, dėl ko neigiamos pasekmės gali tekti tik pačiam ieškovui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nepagrįsti yra ieškovo teiginiai apie tai, kad jis nebuvo informuotas apie varžytynes, negalėjo pasiūlyti savo pirkėjo, skųsti antstolio veiksmus, ginčyti turto pardavimo kainą, nes savo brolį kaip pirkėją ieškovas buvo siūlęs, o jei būtų aktyviai domėjęsis vykdymo eiga, jei jam sąžiningai ir nuoširdžiai vykdymo proceso metu būtų rūpėjęs jam priklausančios ginčo turto dalies likimas, ieškovas būtų žinojęs tiek apie varžytynes, tiek būtų naudojęsis savo teise ginčyti antstolio veiksmus.

Tuo tarpu dėl ieškovo brolio informavimo pastebėtina, kad priverstinio išieškojimo atveju bendraturtis neturi pirmumo teisės įsigyti turtą, nes turtas parduodamas daugiausiai už jį pasiūliusiam asmeniui. Taigi, iš principo antstolio pranešimo bendraturčiui esmė yra tik suteikimas informacijos apie galimybę įsigyti turtą, tuo būdu padidinant potencialių pirkėjų kiekį. Be to, ieškovas pas antstolį buvo atvykęs su broliu, tačiau brolis, būdamas bendraturčiu, antstoliui jokių rašytinių prašymų nepateikė, savo adreso nenurodė. Todėl antstolis pagrįstai bendraturčiui, kuris nebuvo išieškojimo proceso dalyvis, siuntė pranešimus bendrojo turto adresu.

Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 602 str. 1 d. 6 p.). Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 718 str.). Antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 722 str. 1 d.). Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 str. 1 d.).

Taigi, įstatymu nėra nustatyta, kad antstolis kiekvienu nekilnojamojo turto pardavimo atveju privalo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Nors vykdymo procese turto vertinimo ekspertizė yra atliekama neretai, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir vykdomosios bylos duomenis galima daryti išvadą, kad pakartotinai parduodant ginčo turtą antstolis turto vertinimo ekspertizės neskyrė pagrįstai.

Iš vykdomosios bylos matyti, kad antstolis ginčo turtą įvertino 2015-02-27 turto arešto aktu, nustatydamas jo vertę (1/2 dalies buto) 9400,00 Eur (v. b. l. 38-39). Pažymėtina, kad turto arešto aktas buvo siųstas ieškovui į įkalinimo įstaigą. Skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą (CPK 681 str. 3 d.). Ieškovas dėl turto įvertinimo tuo metu prieštaravimų nepareiškė.

Kaip matyti, antstolis turtą įvertino atsižvelgdamas į tos pačios dienos VĮ „Registrų centras“ duomenis apie vidutinę ginčo turto vertę, kuri viso buto buvo nurodyta 18800 Eur (v. b. l. 43; b. l. 25). Taigi, antstolis turto arešto akte nurodė pusę VĮ „Registrų centras“ nustatytos buto vertės. 2015 metais pirmosiose varžytynėse ginčo turto pardavimo kaina buvo nustatyta 7520,00 Eur, kas atitinka CPK 718 str. reikalavimą dėl pradinio pardavimo už aštuoniasdešimt procentų nuo nustatytos turto kainos (v. b. l. 50). Antrosiose varžytynėse ginčo turto pardavimo kaina buvo nustatyta 5640,00 Eur, kas atitinka CPK 722 str. 1 d. reikalavimą dėl pradinio pardavimo už šešiasdešimt procentų nuo nustatytos turto kainos (v. b. l. 58). Taigi, antstolis nustatė parduodamo turto kainą ir jį pardavinėjo iš varžytynių vadovaudamasis įstatymo nustatytais reikalavimais. Pažymėtina, kad nei pirmųjų, nei antrųjų varžytynių metu ginčo turtas nebuvo parduotas, kadangi varžytynėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas (v. b. l. 52-53, 59-60), t. y. ginčo turto niekas nenorėjo pirkti net už 40 procentų mažesnę kainą, nei tuo metu buvo nurodoma jo vertė VĮ „Registrų centras“. Tokia aplinkybė akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad ginčo turtas už nustatytą jo vertę buvo nepatrauklus nei vienam pirkėjui, kas reiškia, jog turto vertė tuo metu buvo nustatyta per didelė.

2018 metais antstolis vėl pakartotinai ėmėsi parduoti ginčo turtą, jo vertės iš naujo nenustatinėjo, vadovavosi 2015-02-27 turto arešto akte nurodyta jo verte. Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 str. 2 d.). Kaip teismo posėdžio metu nurodė antstolis, ginčo butas buvo negyvenamas, jo būklė prastėjo, buvo parduodama 1/2 dalis, 1/2 dalis mažiau patraukli pirkėjui dėl galimų nesutarimų su bendrasavininkiu, neįvyko jau dvejos varžytynės, dėl to prieš kitas varžytynes nebuvo prasmės didinti įkainojimą. Taigi, antstolis, įkainodamas turtą, įvertino turto nusidėvėjimą ir galimą rinkos kainą, atsižvelgiant į tai, kad pagal 2015 metais nustatytą kainą turtas iš dvejų varžytynių nebuvo parduotas. Tuo tarpu nei ieškovas, kaip skolininkas, nei išieškotojas, nuomonės dėl ginčo turto įvertinimo nei 2015 metų, nei 2018 metų varžytynių atveju nereiškė. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad antstoliui nebuvo pagrindo perkainoti turtą, kadangi vykdymo procese tuo metu nebuvo duomenų apie tai, kad turto vertė pasikeitė, bent jau į didžiąją pusę. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčo turtas ir antrą kartą nebuvo parduotas iš pirmųjų varžytynių.

2018-04-25 patvarkymu dėl varžytynių paskelbimo ginčo turto pradinė pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse vėl buvo nustatyta 7520,00 Eur, kas atitinka CPK 718 str. reikalavimą dėl pradinio pardavimo už aštuoniasdešimt procentų nuo nustatytos turto kainos (v. b. l. 123). Pirmųjų varžytynių metu ginčo turtas vėl nebuvo parduotas, kadangi varžytynėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas (v. b. l. 140-141). 2018-06-19 patvarkymu dėl varžytynių paskelbimo ginčo turto pradinė pardavimo kaina antrosiose varžytynėse buvo nustatyta 5640,00 Eur, kas atitinka CPK 722 str. 1 d. reikalavimą dėl pradinio pardavimo už šešiasdešimt procentų nuo nustatytos turto kainos (v. b. l. 147). Šios varžytynės įvyko, turtas buvo parduotas atsakovui V. K. už 7300,00 Eur (v. b. l. 155, 157).

Atsakovas V. K. nurodė, kad varžytynėse iš viso dalyvavo trys pirkėjai. Kainą didinant neautomatiniu būdu, varžytynių dalyvis už parduodamą turtą pasiūlo kainą, kuri negali būti mažesnė už pradinę turto pardavimo kainą. Kiti varžytynių dalyviai už parduodamą turtą gali siūlyti tik didesnę kainą, tačiau kiekvienas kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip 0,5 procento pradinės turto pardavimo kainos, jeigu ji yra mažesnė negu penkiolika tūkstančių eurų (CPK 713 str. 9 d.). Nagrinėjamu ginčo turto atveju kainos padidinimas turėjo siekti ne mažiau kaip 28,20 Eur. Turtas atsakovui buvo parduotas už 7300,00 Eur. Taigi, akivaizdu, kad įvyko tikros varžytynės, jų dalyviai aktyviai kėlė ginčo turto kainą, dėl ko jis buvo parduotas beveik už tą kainą, kuri buvo nustatyta pirmosiose varžytynėse. Atsižvelgiant į tai, kad po atsakovo V. K. pasiūlytos 7300,00 Eur sumos kiti varžytynių dalyviai didesnės sumos nebesiūlė, darytina išvada, kad šie pirkėjai tuo metu vertino, jog ginčo turtas rinkoje daugiau nevertas.

Tai, kad nekilnojamojo turto kainos vėlesniais metais kilo, taip pat negali būti pagrindu panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, kadangi antstolis turi įvykdyti skolos išieškojimą kaip galima greičiau, todėl ir turto pardavimo kaina yra aktuali tokia, kokią sumokėti sutinka pirkėjai konkrečiu momentu. Tai, kad pirkėjai nenori už turtą mokėti daugiau, negali būti pagrindu vilkinti išieškojimo procesą, nerealizuoti skolininko turto ir laukti galimo to turto pabrangimo ateityje.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tikroji konkretaus parduodamo turto vertė konkrečiu metu nustatoma būtent varžytynių keliu. Varžytynių metu nustatyta pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina nelemia galutinės nekilnojamojo turto pardavimo kainos – turtas gali būti parduotas už pradinę kainą, gali būti parduotas brangiau, o gali būti ir išvis neparduotas. Tikroji rinkos vertė varžytynių atveju priklauso nuo įvairių kriterijų – nekilnojamojo turto patrauklumo, šalies ekonominės padėties, nekilnojamojo turto rinkos pokyčių ir dinamikos, varžytynių dalyvių skaičiaus ir pan. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo parduotas tik iš ketvirtų varžytynių, ketvirtosiose varžytynėse dalyvavo daugiau nei vienas pirkėjas, pradinė pardavimo kaina ir galutinė sumokėta kaina ženkliai skiriasi, didesnės kainos niekas nepasiūlė. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo turtas buvo netinkamai įvertintas, įkainotas ir parduotas už per mažą, rinkos vertės neatitinkančią sumą. Sutiktina ir su antstolio pozicija, kad 1/2 dalis buto yra mažiau patraukli pirkėjui dėl galimų nesutarimų su bendrasavininkiu, dėl ko ženkliai gali mažėti jo reali pardavimo kaina priverstinio išieškojimo procese.

Ieškovas pateikė 2020-06-25 konsultacinę nuomonę dėl galimos ginčo turto kainos (b. l. 141-156). Atsakovai ginčijo šio įrodymo patikimumą, kadangi byloje nebuvo atlikta pilnavertė tikra turto vertinimo ekspertizė. Pažymėtina, kad ekspertizė nebuvo atlikta dėl ieškovo neveiklumo. Tuo tarpu dėl pateiktos konsultacinės nuomonės pastebėtina, kad šalys turi teisę teikti bet kokius įrodymus (CPK 42 str. 1 d.), o kaip juos įvertinti, jau yra teismo prerogatyva. Taip pat pažymėtina, kad ir eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Taigi, iš principo nagrinėjamu atveju pateiktą konsultacinę nuomonę galima vertinti, bet ji nepagrindžia ieškovo pozicijos dėl to, kad ginčo turtas buvo parduotas per pigiai. Nurodytoje nuomonėje yra įvertinta, kad ginčo turto, viso, o ne 1/2 dalies kaina turto pardavimo iš varžytynių akto 2018-08-08 surašymo metu galėjo siekti 23400,00 Eur (b. l. 141). Tačiau tai nereiškia, kad tokia rinkos vertė konkrečiu atveju ir buvo. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, varžytynių dalyviai už ginčo turtą konkrečiu metu mokėti daugiau kaip 7300,00 Eur nepageidavo. Tokiu būdu realūs rinkos dalyviai ginčo turto kainą įvertino būtent tuo metu, kai vyko varžytynės. Viso buto kaina tokiu atveju sudarytų 14600,00 Eur. Būtent viena panaši lyginamoji kaina nurodyta ir 2020-06-25 konsultacinėje nuomonėje (14000,00 Eur) (b. l. 152). Nors kitos kainos nurodytos gerokai didesnės, matyti, kad konkrečiu momentu buvo galimos ir mažesnės kainos. Jei vertinti šią mažiausią kainą, tai ji iš esmės visiškai atitinka turto pardavimo kainą. Konsultacinėje nuomonėje taip pat nurodyta, kad ji nėra turto vertinimo, o tik informacinio-konsultacinio pobūdžio dokumentas.

Be to, konsultacinėje nuomonėje pateiktos buto nuotraukos taip pat verčia abejoti, kad ginčo turtas galėjo būti parduotas brangiau nei už 7300,00 Eur. Iš nuotraukų (b. l. 150-151) matyti, kad butas iš esmės buvo apleistas, vonios kambarys visiškai netvarkingas, langai, palangės, sienos iš esmės avarinės būklės, grindys taip pat keistinos. Išorinės durys buvo medinės, grindys medžio plaušo plokščių (b. l. 142). Iš šių nuotraukų, taip pat atsakovo V. K. paaiškinimų teismo posėdžio metu galima daryti išvadą, kad butas jo pardavimo metu buvo netinkamas gyventi, jame reikalingi plačios apimties remonto darbai, kas gali nemažai kainuoti, o buto tokio, koks jis yra naudoti pagal paskirtį normaliomis rinkos sąlygomis nėra galimybės. Kartu su aplinkybe, jog buvo parduodama tik 1/2 buto, galima daryti išvadą, kad ginčo turtas pardavimo metu galėjo turėti gerokai mažesnę rinkos vertę, nei panašaus dydžio ir lokacijos turto vienetų.

Ieškovo pateikti įrodymai ir duomenys apie tai, kad atsakovas V. K. kitoje civilinėje byloje už ginčo turtą iš ieškovo brolio nori gauti gerokai didesnę sumą, nei mokėjo, nėra reikšmingi vertinant ginčo turto pardavimo kainos pagrįstumo klausimą, kadangi byla nėra išnagrinėta, jos baigtis nežinoma, teismas nebūtinai tenkins ieškinį visa apimtimi. Be to, kiekviena šalis siekia kuo didesnio savo interesų patenkinimo, kuo didesnės naudos gavimo, tačiau tai nesusiję su konkrečiais faktais, už kiek ginčo turtas prieš du metus buvo parduotas, ir nepaneigia aplinkybės, kad jis buvo parduotas tik iš ketvirtųjų varžytynių, o daugiau kaip 7300,00 Eur už jį niekas nepasiūlė. Lygiai taip pat galima pastebėti, kad ieškovas su savo broliu buvo atvykę pas antstolį ir siūlė ginčo turtą ieškovo broliui parduoti vos už 3000,00 Eur, tačiau antstolis nesutiko. Tuo atveju akivaizdu, kad ginčo turto reali vertė irgi nebuvo tik 3000,00 Eur. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju kiekvienam suinteresuotam asmeniui niekas nedraudžia norėti įgyti turtą kuo pigiau, o parduoti kuo brangiau. Taip pat svarbu ir tai, kad kitoje byloje reikalavimai dar neišspręsti, nors nuo ginčo turto pardavimo praėjo jau virš dviejų metų, o nekilnojamasis turtas per tą laiką pastebimai brango.

Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, nustatytas pažeidimas dėl turto įkainojimo procedūros ir parduodamo turto pradinės kainos nustatymo neturi būti formalus, bet turėti tiesioginę reikšmę kainos, kuri būtų iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, nustatymui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma yra neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu neproporcingai apriboja skolininko nuosavybės teises. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016, 18 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 21 punktas, 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, 24 punktas).

Kaip minėta, visas ginčo butas antstolio buvo įvertintas 18800,00 Eur, o ieškovas laiko, kad jis turėjo būti įvertintas 23400,00 Eur verte. 1/2 ginčo turto pardavimo atveju tai atitinkamai sudaro 9400,00 Eur ir 11700,00 Eur. Kadangi sumos skiriasi nedaug, tik 2300,00 Eur, net ir šiuo aspektu, nepaisant jau nurodytų aplinkybių, nebūtų pagrindo teigti, kad ginčo turto vertė buvo nustatyta ženkliai mažesnė, nei galėjo būti nustatyta vadovaujantis ieškovo pageidavimu, o vadovaujantis kasacinio teismo praktika – kad ginčo turto pardavimo kaina buvo iš esmės mažesnė nei rinkos kaina, esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma yra neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu neproporcingai apriboja skolininko nuosavybės teises.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ginčo turtas nebuvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK reikalavimus, turto pardavimas iš varžytynių, nepažeidė ieškovo teisių, dėl ko ieškinys netenkintinas.

Kiti klausimai.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

Ieškovas byloje patyrė bylinėjimosi išlaidų, tačiau ieškinio netenkinus, jos ieškovui neatlygintinos. Atsakovai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė.

Byloje taip pat susidarė 9,91 Eur pašto išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo D. K. ieškinio dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu netenkinti.

Priteisti iš ieškovo D. K. 9,91 Eur pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.