Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-31-283/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-03-14
Bylos Nr.: eI-31-283/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-01543-2015-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas: V. Z.
Atsakovas: valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro, Valstybės įmonės Registrų centras Šiaulių filialui
Trečiasis asmuo: valstybės įmonės Registrų centro, J. G., valstybės įmonėms Registrų centrui, Valstybinei miškų urėdijai, Pakruojo rajono savivaldybės administracijai, G. G.
Advokatai: Audrius Kairevičius, Jonas Urbonas

Kategorijos

19.3.1Registratoriaus įgaliojimai, teisės ir pareigos
19.3.3Nekilnojamojo daikto registravimas
55.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-31-283/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01543-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1,19.3.3, 55.3.1 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 14 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjos V. Z. atstovui advokatui Audriui Kairevičiui,

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro atstovui R. B.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir G. G. atstovui advokatui Jonui Urbonui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. skundą ir patikslintą skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybės įmonės Registrų centras Šiaulių filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: valstybės įmonėms Registrų centrui ir Valstybinei miškų urėdijai, Pakruojo rajono savivaldybės administracijai, J. G. ir G. G. (trečiojo suinteresuoto asmens J. G. teisių perėmėjams).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja, ir V. Z.), atstovaujama advokato Audriaus Kairevičiaus (toliau – ir pareiškėjos atstovas, ir advokatas A. Kairevičius), kreipėsi į teismą 2015 m. gegužės 20 d. skundu ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo (toliau – RC Šiaulių filialas) 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (8.4.3.) ŠG-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – Sprendimas) ir valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. cspr 1-74 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – Komisijos sprendimas); 2) įpareigoti RC Šiaulių filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. (toliau – J. G.) nuosavybės teisę į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pirtis), esančią Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos skundas nagrinėti buvo priimtas tuometinio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi.

Be to, V. Zimblienė, atstovaujama advokato A. Kairevičiaus, pateikė teismui 2018 m. rugsėjo 12 d. patikslintą skundą, kuriame, be 2015 m. gegužės 20 d. skundo reikalavimų, suformulavo naują reikalavimą įpareigoti RC Šiaulių filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančio registro įrašo Nr. 44/1377723 duomenis, išregistruojant J. G. ir G. G. (toliau – J. G., G. G.) nuosavybės teises į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini). V. Z. patikslinto skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi.

Šalies argumentai

Pareiškėja pateiktame skunde ir patikslintame skunde (toliau abu procesiniai dokumentai laikomi vieningu procesiniu dokumentu ir vadinami skundu) nurodė, kad ji kreipėsi į RC Šiaulių filialą prašymu išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį. Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog J. G. nėra pirties savininkė. Pareiškėja nurodė, kad J. G. pirtį ir kitus pastatus paveldėjo 1974 metais pagal savo motinos A. D. (toliau – A. D.) testamentą, į šį turtą J. G. 1974 m. vasario 25 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o 1975 metais J. G. namų valdos pastatus perleido Pakruojo miškų urėdijai. J. G. 2000 metais kreipėsi į teismą ieškiniu ir prašė panaikinti Pakruojo rajono valdybos potvarkio ir Šiaulių apskrities viršininko įsakymo dalis dėl jos paveldėtų pastatų įteisinimo valstybės vardu bei perdavimo valdyti patikėjimo teise Pakruojo miškų urėdijai, įpareigoti panaikinti Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teisės į pastatus registraciją Nekilnojamojo turto registre bei, remiantis paveldėjimo teisės liudijimu, įregistruoti jos nuosavybės teises į paveldėtus pastatus. V. Zimblienė nurodė, kad išnagrinėję šią civilinę bylą teismai nustatė prejudicinius faktus, jog 1973 m. rugpjūčio 24 d. mirus pastatų, esančių Pakruojo r. sav., Jovarų k., savininkei A. D., buvo užbaigta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. vardu nebuvo užvesta, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas Pakruojo rajono taryboje, J. G., išsiėmusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, jokių veiksmų, įteisinant nuosavybę neatliko, paveldėta namų valda apie 1975 metus buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai, ginčo pastatai nuo 1975 metų yra Pakruojo miškų urėdijos balanse. Pareiškėja paaiškino, kad Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 buvo patvirtintas Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suprojektuotas žemės sklypas, reikalingas statiniams, esantiems Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), tuo metu nuosavybės teise priklausiusiems valstybei ir patikėjimo teise valdomiems Pakruojo miškų urėdijos, naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Į šį žemės sklypą pateko ir pirtis. Pakruojo miškų urėdija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626, namų valdos pastatus – gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę, kitus statinius, esančius Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė Pakruojo rajono savivaldybei. Pareiškėja teigė, kad pirtis į šį aktą nebuvo įtraukta, kadangi ji nebuvo nurodyta 1997 m. kovo 5 d. suformuotoje nekilnojamųjų turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos byloje. Pareiškėja tvirtino, kad J. G., sužinojusi, kad nėra atlikti pirties kadastriniai matavimai, kreipėsi į RC Šiaulių filialą prašymu įregistruoti jos nuosavybės teises į pirtį. Pareiškėja teigė, kad J. G., niekada neturėjusi teisių į pirtį, RC Šiaulių filialui pateikė paveldėjimo teisės liudijimą ir Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. išduotą pažymėjimą. J. G. prašymas buvo patenkintas RC Šiaulių filialo 2010 m. spalio 8 d. sprendimu. V. Z. nurodė, kad gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo statinius iš Pakruojo rajono savivaldybės pagal 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo pareiškėja ir jos sutuoktinis P. Z. (toliau – P. Z.). V. Z. patvirtino, kad šiame sandoryje pirtis nebuvo paminėta. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius (toliau – NŽT Pakruojo skyrius) savo sprendimais pakeitė Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuoto žemės sklypo ribas ir išskyrė sklypo dalį, reikalingą J. G., neva, nuosavybės teise priklausančiai pirčiai eksploatuoti. Šie administraciniai aktai buvo panaikinti tuometinio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-25-257/2014. Pareiškėja nurodė, kad susiklosčiusi padėtis, kai Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu statiniams, esantiems Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), naudoti pagal tiesioginę paskirtį suprojektuotas žemės sklypas, į kurį patenka ir pirtis, pažeidžia pareiškėjos teises, kadangi jos namų valdoje ir faktiškai naudojamame žemės sklype esanti pareiškėjos nuosavybės teise nevaldoma pirtis trukdo užbaigti žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūras. RC Šiaulių filialas ir Registrų centras skundžiamais sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, motyvuodami tuo, kad nėra nuginčyti jos nuosavybės teisės į pirtį įregistravimo pagrindai, nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasibaigė šios daiktinės teisės turėtojas. Pareiškėja vertino, kad tokie sprendimai yra nepagrįsti, kadangi pareiškėja prie prašymo pateikė duomenis apie teismo sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog J. G. niekada nuosavybės teisių į ginčo pirtį įgijusi nebuvo, ir toks dokumentas yra pagrindas nuosavybės teisei išregistruoti. Teigė, kad RC Šiaulių filialas ir Registrų centras turi duomenis, kurie paneigia, jog paveldėjimo teisės liudijimas ir Pakruojo seniūnijos išduotas pažymėjimas patvirtina J.G. nuosavybės teisę į pirtį ir kad nekilnojamojo daikto turėtojas yra pasikeitęs. V. Z. teigė, kad RC Šiaulių filialas privalėjo vertinti J. G. pateiktus dokumentus ir spręsti, ar jie patvirtina jos nuosavybės teises į pirtį, bei teismų sprendimus, kuriuose konstatuojama, kad J. G. nuosavybės teisės į šį statinį neįgijo. Pareiškėja pažymėjo, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2014 m. gegužės 29 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodė, jog J. G. nusikalstama veika, apgaule įgyjant svetimą turtą, galimai kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pareiškėja teigė, kad Registrų centras atsakyme prokuratūrai nurodė, kad jeigu registravimo metu kartu su kitais dokumentais būtų buvę pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis ir (ar) Pakruojo miškų urėdijos 2000 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 249, juose minimas pastatas – pirtis būtų identifikuotas kaip tas pats pastatas – pirtis, ir būtų atsisakyta registruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį.

Patikslintame skunde pareiškėja tvirtino, jog aplinkybę, kad J. G. pateikti dokumentai - paveldėjimo teisės liudijimas ir Pakruojo seniūnijos pažyma - nepatvirtino jos nuosavybės teisių į pirtį ir kad J. G. nuosavybės teisės į statinį buvo įregistruotos nepagrįstai, nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje. Pareiškėja nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre po J. G. mirties (duomenys neskelbtini), remiantis 2018 m. birželio 7 d. išduotu Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu Nr. 1-3547, buvo įregistruotos J. G. ir G. G. nuosavybės teisės į pirtį. Pareiškėja, remdamasi bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda, teigė, kad J. G. įpėdiniai - tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. – negalėjo įgyti jokių nuosavybės teisių, kadangi jų J. G. ir neturėjo, o nesant neteisėtos J. G. nuosavybės teisių į pirtį registracijos, nebūtų pagrindo ir J. G. ir G. G. nuosavybės teisių registracijai. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau - Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad ji laikytina suinteresuotu asmeniu, kuris sužinojęs, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, turi teisę pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Pareiškėja, kreipdamasi į RC Šiaulių filialą, ir prašė pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, kadangi jos pateikti dokumentai nepatvirtino nuosavybės teisių į pirtį. Pareiškėja, remdamasi 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-157-492/2017, teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų taisymas turi būti atliekamas, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatomis. Pareiškėja vertino, kad minėtoje byloje kaip tik ir buvo nustatyta, kad įrašai apie nekilnojamojo daikto ir asmens nuosavybės teisių į jį registravimą neatitinka registro tvarkytojui pateiktų dokumentų, kurių pagrindu ginčo duomenys buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, todėl teismai panaikino tokius įrašus kaip neatitinkančius pateiktų dokumentų ir atliktus nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančių duomenų apie asmens nuosavybės teisių įgijimo pagrindą. Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aukščiau minėtoje nutartyje nurodė ir tai, kad ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus, todėl pareiškėja, kaip suinteresuotas asmuo, turėjo teisę kreiptis į registro tvarkytoją Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu dėl klaidingai įrašytų duomenų ištaisymo. Pareiškėja vertino, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog J. G. pateikti dokumentai nepatvirtina jos nuosavybės teisių į pirtį.

Pareiškėja V. Z. į teismo posėdį neatvyko, apie jo laiką ir vietą pareiškėjai pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

V. Z. atstovas advokatas A. Kairevičius prašė tenkinti reikalavimus, remiantis skunde ir patikslintame skunde išdėstytais argumentais, motyvais ir faktinėmis aplinkybėmis. Teikdamas paaiškinimus, pareiškėjos atstovas pabrėžė, kad J. G. pateikti dokumentai RC Šiaulių filialui turėjo sukelti abejonių, dėl kurių šio asmens nuosavybės teisės į pirtį negalėjo būti įregistruotos.

Atsiliepimas

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepimais prašė V. Z. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. RC Šiaulių filialas atsiliepime nurodė, kad duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašomi registro tvarkytojui pateiktų dokumentų pagrindu, o Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu. J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos, remiantis jos pateiktais 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymu, notariškai patvirtintu 1974 m. vasario25 d. paveldėjimo teisės liudijimu, reg. Nr. 1038, Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu ir Šiaulių apskrities archyvo 2010 m. sausio 6 d. raštu Nr. PŽ-22(8.4). RC Šiaulių filialas teigė, kad šie dokumentai buvo pakankami, kad pirtis ir J. G. nuosavybės teisės į ją būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, tvirtino, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarime yra nurodyta, kad J. G. nepanaudojo nė vieno neteisėto dokumento, VĮ Registrų centras pateikė iš Šiaulių apskrities archyvo gautus dokumentus, paveldėjimo teisės liudijimą, registruotą ir patvirtintą notaro, Pakruojo seniūnijos išduotą 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą ir kitus dokumentus, kuriuose nėra suklastojimų. Atsakovas tvirtino, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, įregistruodamas (išregistruodamas) nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, privalo vadovautis viešojo administravimo srityje galiojančiais principais. Pareiškėjos atstovas kreipėsi į RC Šiaulių filialą 2015 m. vasario 10 d. prašymu išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, kurį grindė citatomis iš teismų sprendimų ir nutarčių. RC Šiaulių filialas vertino, kad pareiškėjos nurodytuose teismų procesiniuose dokumentuose teritoriniam registratoriui nebuvo suformuluota įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus, be to, dokumentų, kurių pagrindu buvo įregistruota J. G. nuosavybės teisė į pirtį, nuginčijimas ar J. G. nuosavybės teisių į pirtį išregistravimas, ar kitų asmenų nuosavybės teisių į pirtį nustatymas nebuvo nurodytų teismo bylų dalykas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atstovas prašė išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre Nr. 44/1377723 ir yra adresu (duomenys neskelbtini), Jovarų k., Pakruojo r. sav. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje adresu Pamiškės g. 2, Jovarų k., Pakruojo r., nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) (matavimų data – 1997 m. kovo 25 d.) pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyta 1935 metais, nėra užfiksuota. Atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimą, kad statiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre esančiame registro Nr. (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajono savivaldybei buvo perduoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626, atsakovas padarė išvadą, kad šiuo nutarimu Pakruojo rajono savivaldybei pirtis nebuvo perduota. RC Šiaulių filialas teigė, kad tuo metu, kai J. G. kreipėsi į atsakovą dėl pirties įregistravimo, nei šis statinys, nei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos. RC Šiaulių filialas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nėra pavesta spręsti ginčus tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, šio registro tvarkytojo funkcija yra duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į viešą registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą yra išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Kadangi pareiškėja dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių pasibaigimą, nepateikė, atsakovas jos prašymą atmetė.

RC Šiaulių filialas atsiliepimu prašė atmesti ir V. Z. patikslintą skundą. RC Šiaulių filialas prašymą atmesti reikalavimą dėl Nekilnojamojo turto registre esančio registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų pakeitimo, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, atsiliepime patikslintą skundą grindė tuo, kad šio asmens teisės išregistruotos, nes į šį daiktą jau yra įregistruotos J. G. ir G. G. nuosavybės teisės, o prašymą atmesti reikalavimą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo, išregistruojant J. G. ir G. G. nuosavybės teises, grindė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 69 punkto nuostatomis. Atsakovas teigė, kad J. G. ir G. G. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo faktą patvirtino šių asmenų pateiktas paveldėjimo teisės liudijimas. RC Šiaulių filialas pažymėjo, kad šis dokumentas yra galiojantis, todėl pagrindo atsisakyti įregistruoti J. G. ir G. G. nuosavybės teises į pirtį nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimų neteikė.

Teismo posėdyje Registrų centro ir RC Šiaulių filialo atstovas R. B. prašė atmesti V. Z. skundo reikalavimus, remdamasis atsiliepimuose nurodytais motyvais ir argumentais.

Šalies argumentai

Administracinėje byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo dalyvavusi J. G., mirusi (duomenys neskelbtini), teismui pateiktame 2015 m. birželio 9 d. prašyme nurodė, kad nebuvo rasta jokių turto perleidimo dokumentų. Tvirtino, kad paveldėjimo dokumentą įteikė Pakruojo rajono vykdomojo komiteto sekretorei, daug kartų kreipėsi į archyvą, 2010 metais gavo atsakymą, kad Pakruojo rajono Jovarų kaimo ūkinėse knygose yra įrašas, jog A. D. turėtus pastatus paveldėjo J. G. J. G. teigė, kad pirtį pastatė jos tėvai savo žemėje.

Atsiliepimas

J. G. teisių perėmėjai tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. atsiliepimu prašė V. Z. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad jiems, kaip J. G. turtą paveldėjusiems vaikams, Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė 2018 m. birželio 7 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Pagal šį liudijimą tretieji suinteresuotieji asmenys paveldėjo pirtį. Be to, remdamasis šiuo liudijimu, RC Šiaulių filialas 2018 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į pirtį. J. G. ir G. G. pabrėžė, kad administracinėje byloje yra sprendžiamas ginčas ne dėl jų nuosavybės teisės įregistravimo, o dėl RC Šiaulių filialo 2015 m. vasario 24 d. priimto Sprendimo, kuriuo buvo atmestas V. Z. prašymas pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teisę į pirtį, ir Komisijos sprendimo kuriuo buvo paliktas galioti teritorinio registratoriaus Sprendimas. Teigė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į pirtį pagrindas – paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas – nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 5 punktu, yra įregistruotos teisėtai. Tvirtino, kad nenuginčytas ir galiojantis yra J. G. 1974 m. vasario 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-145-662/2017, nesprendė ginčų dėl J. G. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Tretieji suinteresuotieji asmenys teigė, kad J. G. 1974 m. išduotame paveldėjimo teisės liudijime yra aiškiai nurodyta, jog išduodant liudijimą buvo žinomas toks turtas: gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, lauko virtuvė ir pirtis. Tvirtino, kad 1975 metais neišaiškintomis aplinkybėmis pastatai, išskyrus pirtį, buvo perleisti Pakruojo miškų urėdijai; 1997 m. kovo 5 d. nekilnojamojo turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos byloje pirtis nebuvo įtraukta (pažymėta); 1997 m. gegužės 13 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 374 patvirtintame teisiškai registruotų pastatų (namų valdos, esančios Jovarų k., Pakruojo r.) sąraše pirtis nenurodyta; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1626 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ pirtis irgi nenurodyta; Valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo akte, kuriuo visa namų valda (gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė, kiemo statiniais), esanti Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., 2010 m. gruodžio 13 d. buvo perduota Pakruojo rajono savivaldybei, pirtis nenurodyta; pirtis nebuvo parduota pareiškėjai V. Z. pagal 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, be to, ji nenurodyta ir 2013 m. birželio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. SN43-1854, kurio pagrindu pareiškėja paveldėjo statinius, įrašytus Nekilnojamojo turto registre esančiame registre Nr. (duomenys neskelbtini). Teigė, kad tuo metu, kai J. G. padavė 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymą įregistruoti pirtį ir nuosavybės teises į ją, Pakruojo miškų urėdija turto patikėjimo teise valdė tik gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius, esančius Pakruojo r. sav., Jovarų k., (duomenys neskelbtini). J. G. ir G. G. akcentavo, kad Pakruojo miškų urėdija atsiliepime į V. Z. skundą nurodė, kad į pirtį jokių pretenzijų neturi, pirties neįtraukimo į objektų techninės apskaitos/inventorizacijos bylą fakto aplinkybių jokiais duomenimis pagrįsti negali, nes archyvuose nėra išlikusių dokumentų nėra. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepime į V. Z. skundą irgi nurodė, jog neturi pretenzijų į pirtį; Pakruojo rajono savivaldybei pirtis nebuvo perduota nei kaip atskiras pastatas, nei kaip pagrindinio pastato priklausinys. Atkreipė dėmesį į tai, jog Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad jei toks priklausinys, kaip pirtis, būtų buvęs, tai dokumentuose tai būtų pažymėta. J. G. ir G. G. teigė, kad pirtį J. G. paveldėjo 1974 m. ir nuo jos paveldėjimo momento iki savo mirties kitiems asmenims neperdavė, todėl jos nuosavybės teisė buvo galiojanti ir įregistruota teisėtai. Tretieji suinteresuotieji asmenys tvirtino, kad nei pareiškėja, nei jos atstovas negali būti laikomi suinteresuotaisiais asmenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

J. G. ir G. G. teismo posėdyje nedalyvavo, apie jo laiką ir vietą tretiesiems suinteresuotiems asmenims pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir G. G. atstovas advokatas J. Urbonas prašė V. Z. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, remiantis atsiliepime nurodytais argumentais ir motyvais. Advokatas J. Urbonas papildomai naujų paaiškinimų nepateikė, pabrėžė, kad nuo 1974 m. iki mirties pirtį prižiūrėjo ir remontavo J. G., o šiuo metu šį statinį prižiūri G. G.

Žemesnės instancijos teismas

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Pakruojo rajono savivaldybės administracijos ir valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie jo laiką ir vietą tretiesiems suinteresuotiems asmenims pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepimu nuomonės dėl V. Z. skundo reikalavimų nepareiškė. Pakruojo rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad ji neturi jokių daiktinių teisių į pirtį. Pakruojo rajono savivaldybės administracija nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu, 2010 m. gruodžio 13 d. Valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. B6(3.40)-148 Pakruojo miškų urėdija perdavė, o Pakruojo rajono savivaldybė priėmė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pagal priedą. Šio priedo 14-18 eilutėse yra aprašytas perduodamas turtas, esantis Jovarų k., Pakruojo sen., Pakruojo r. sav., tačiau į perduodamų pastatų sąrašą pirtis neįrašyta. Pakruojo rajono savivaldybės administracija, remdamasi saugoma 1997 metais suformuota Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla Nr. 65/6497, nurodė, kad Pakruojo rajono savivaldybės administracija neturi jokių duomenų apie pirtį, nei kaip savarankišką nekilnojamąjį daiktą, nei kaip pagrindinio daikto – gyvenamojo namo – priklausinį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pirtis, kaip gyvenamojo namo priklausinys, būtų buvęs, jis būtų pažymėtas dokumentuose, bei patvirtino, kad pirtis Pakruojo rajono savivaldybės administracijai nebuvo perduota.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Pakruojo miškų urėdija, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija, atsiliepimu nuomonės dėl V. Z. skundo reikalavimų nepareiškė. Pakruojo miškų urėdija patvirtino, kad į pirtį pretenzijų neturi. Remdamasi buhalterinės apskaitos duomenimis, Pakruojo miškų urėdija nurodė, kad 1975 m. perėmė, o 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo-priėmimo aktu Pakruojo rajono savivaldybės administracijai perdavė tik gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad duomenų apie pirties neįtraukimo į objektų techninės apskaitos/inventorizacijos bylą fakto aplinkybes neturi.

Motyvuojamoji dalis

Skundas ir patikslintas skundas atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad V. Z. atstovas advokatas A. Kairevičius 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į RC Šiaulių filialą prašymu pakeisti į Nekilnojamojo turto registrą įrašytus duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos atstovas prie prašymo pridėjo Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atstovavimo sutarties kopijas. Prašymą išregistruoti J. G. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą pareiškėjos atstovas grindė Šiaulių apygardos teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 4-7-539a/2002 m., ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, ir teigė, kad šiuose teismų procesiniuose dokumentuose nustatytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) mirus Pakruojo rajone, Jovarų kaime esančių pastatų savininkei A. D., t. y. J. G. motinai, buvo užbaigta jos vardu vesta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. atžvilgiu nebuvo užvesta, jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Pakruojo rajono taryboje nebuvo įregistruotas, paveldėta namų valda 1975 metais perleista Pakruojo miškų urėdijai ir nuo to laiko buvo Pakruojo miškų urėdijos balanse. Prašyme advokatas nurodė ir tai, kad RC Šiaulių filialui 2010 m. spalio 8 d. priimant sprendimą įregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį, nebuvo tiriami ir analizuojami atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, dokumentai, saugomi nekilnojamojo turto objektų archyvinėje byloje Nr. 65/6497 ir elektroninių dokumentų archyve, kurių pagrindu buvo registruojami juridiniai faktai apie civilinių bylų dėl registruotų daiktinių teisių iškėlimo faktą, įsiteisėję teismų sprendimai, turintys įtakos atitinkamų nekilnojamųjų daiktų teisiniam statusui.

RC Šiaulių filialas 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. (8.4.3.)ŠG-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ atsisakė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Pakruojo r. sav., Jovarų k., (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja neturėjo teisės paduoti prašymo, nes nėra nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo, nepateikė įstatymų nustatytų dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė daiktinė teisė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, arba išnyko pats nekilnojamasis daiktas, t. y. teritoriniam registratoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. G. nuosavybės teisės į pirtį netekimo faktą.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi V. Z. atstovo advokato A. Kairevičiaus skundą, 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. cspr 1-74 paliko galioti RC Šiaulių filialo 2015 m. vasario 23 d. priimtą Sprendimą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija konstatavo, kad J. G. nuosavybės teisės į pirtį įregistravimo pagrindai, t. y. 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas ir 2010 m. rugsėjo 29 d. apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėja ir jos atstovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas, todėl pagrindo išregistruoti J. G. nuosavybės teisės į pirtį nėra.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad J. G. nuosavybės teisė į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. spalio 8 d., remiantis 1974 m. vasario 25 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu, registro Nr. 1038, ir Apylinkės (seniūnijos) 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu.

Be to, byloje nustatyta, kad po J. G. mirties 2017 m. rugsėjo 27 d. jos turtą, įskaitant ir pirtį, pagal Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. Rulienės 2018 m. birželio 7 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-3547, paveldėjo mirusios vaikai – dukra J. G. ir sūnus G. G.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. 2018 m. birželio 7 d. RC Šiaulių filialui pateikė prašymus įregistruoti nuosavybės teises į paveldėtą pirtį ir 2018 m. birželio 7 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-3547.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, J. G. ir G. G. nuosavybės teisės lygiomis dalimis po ½-ąją į pirtį, unikalus Nr. 4400-2075-7952, esančią Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2018 m. birželio 19 d., remiantis 2018 m. birželio 7 d. notarine tvarka išduotu Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu, notarinio registro Nr. 1-3547,

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nekilnojamojo turto registro teritorinio tvarkytojo, sprendimų atsisakyti pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant asmenų nuosavybės teisę į statinį, Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja 2001 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. IX-391 išdėstytas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (taikoma 2014 m. gegužės 14 d. - 2015 m. spalio 31 d. laikotarpio suvestinė redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – Nuostatai).

Atsižvelgus į V. Z. skunde išdėstytus argumentus ir motyvus, kuriems teismo posėdyje pritarė ir pareiškėjos atstovas, daroma išvada, kad pareiškėja vertina, kad ji patenka į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytų suinteresuotų asmenų, sužinojusių, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, ir turinčių teisę pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų, kategoriją, kadangi J. G. pateikti dokumentai nepatvirtino jos nuosavybės teisių į pirtį. RC Šiaulių filialas atsiliepime laikėsi pozicijos, kad pareiškėja dokumentų, patvirtinančių J. G. daiktinių teisių pasibaigimą, nepateikė, todėl V. Z. prašymas buvo atmestas.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu registro tvarkytojui pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nuostatų 26 punkte nurodyta, kad prašymą įregistruoti ar išregistruoti kitas daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše pateikia šių teisių turėtojas, įstatymo įgaliota institucija arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu ar išregistravimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad V. Z. negali būti priskirta pirties teisių turėtojos dėl pasibaigusios J. G. nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą ar dėl šios teisės pasikeitimo kategorijai. Tokia išvada daroma, kad pareiškėja nepateikė jokių nustatytos formos ir turinio dokumentų, patvirtinančių, kad ji įstatymo nustatyta tvarka įgijo nuosavybės teises į pirtį.

Be to, pagal Nuostatų 28 punktą, prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše gali pateikti teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos, įstatymų nustatytais atvejais ginančios viešąjį interesą, arba bet kuris proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvis.

Pareiškėja teisę pareikalauti, kad RC Šiaulių filialas patikslintų ir ištaisytų netikslius ir klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teises į pirtį grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003. Pareiškėjos teigimu, šiame kasacinio teismo procesiniame dokumente buvo nustatytos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės, jog J. G. nuosavybės teisių į pirtį niekada neturėjo ir kad paveldėjimo teisės liudijimas ir apylinkės seniūnijos pažymėjimas nepatvirtina J. G. nuosavybės teisių, nes paveldėjimo teisės liudijimas niekada nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl jokios teisės šio liudijimo pagrindu neatsirado; (duomenys neskelbtini) mirus A. D., buvo užbaigta jos vardu vesta ūkinė knyga, o nauja knyga J. G. vardu nebuvo užvesta; visa namų valda, įskaitant ir pirtį, 1975 metais buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai.

Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2¹-343-2002, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis, proceso dalyviais buvo ieškovė J. G., atsakovai Pakruojo miškų urėdija, Pakruojo rajono savivaldybė, Šiaulių apskrities viršininko administracija, tuometinės Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialas, ir R. V. Pareiškėja V. Zimblienė minėtos civilinės bylos proceso dalyve nebuvo, todėl sprendžiama, kad ji negali būti priskirta Nuostatų 28 punkte nurodytai proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvio kategorijai.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 28 punkto prasmę, pareiškėja negali būti priskirta kategorijai asmenų, turinčių teisę pareikalauti, kad RC Šiaulių filialas patikslintų ir ištaisytų netikslius ir klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teises į pirtį.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininkas 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtino Pakruojo rajono Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame Pakruojo miškų urėdijai buvo suprojektuotas 0,50 ha žemės sklypas Nr. 1050-12 (Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos Preičiūnų kadastro vietovės 2007 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme suformuotų žemės sklypų sąrašo 58-oji eilutė). Nurodytas žemės sklypas buvo suformuotas jame esantiems pastatams, kuriuos tuo metu valdė Pakruojo miškų urėdija, eksploatacijai. Pareiškėja skunde nurodė, kad į šio žemės sklypo teritoriją patenka ir pirtis, kurios ji nevaldo nuosavybės teise. V. Z. teigimu, tokia susiklosčiusi faktinė situacija pažeidžia pareiškėjos teises, kadangi jos namų valdoje ir faktiškai naudojamame žemės sklype esantis nekilnojamasis daiktas, kurio pareiškėja nevaldo nuosavybės teise, trukdo užbaigti žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūras.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai; kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas; paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies prasmę V. Z laikytina asmeniu, turinčiu suinteresuotumą, jog Nekilnojamojo turto registre būtų įrašyti tikslūs ir teisingi duomenys apie nuosavybės teises į pirtį, o netikslūs ir klaidingi duomenys - ištaisyti.

Sprendžiant dėl V. Z. reikalavimo Nekilnojamojo turto registre ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis apie nuosavybės teises į pirtį pagrįstumo, vadovaujamasi Nuostatų 116 punktu, numatančiu, kad techninės klaidos gali būti taisomos tik tuo atveju, jeigu toks taisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: pirma, kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti; antra, kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1262/2012, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2018).

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra valstybės institucijų sprendimai, teismo sprendimai, institucijų ar pareigūnų sprendimai areštuoti turtą, nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimai, paveldėjimo teisės liudijimas, rašytiniai sandoriai, nekilnojamojo daikto pardavimo varžytinėse, aukcione sutartis (aktas), kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai, kitų įstatymų numatyti dokumentai.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5061-415/2018); Nekilnojamojo turto registro įstatymas registro tvarkytojui nustato pareigą įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos 2010 m. spalio 8 d., tenkinant jos 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymą ir remiantis kartu su prašymu pateiktais 1974 m. vasario 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimu, registro Nr. 1038, ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu.

Pagal 1974 metais galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos TSR CK) 598 straipsnį, įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymą arba pagal testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarinę kontorą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje paveldėjimo teisės liudijimas suprantamas kaip oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas.

Notarine tvarka 1974 m. vasario 25 d. išduotame Paveldėjimo teisės liudijime, registro Nr. 1038, nurodyta, kad A. D., mirusios 1973 m. rugpjūčio 24 d., palikimo paveldėtoja yra J. G., o išduodant šį liudijimą buvo žinomas toks Pakruojo rajone, Pakruojo apylinkėje, Jovarų kaime esantis turtas: gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, lauko virtuvė ir pirtis. Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjime nurodyta, kad šios seniūnijos ūkinėse knygose 1973-1974 m. esančio įrašo duomenimis, J. G. vardu registruota pirtis, pastatyta 1935 m., esanti Pakruojo rajone, Pakruojo seniūnijoje, Jovarų kaime. Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos pažymėjimas buvo išduotas, remiantis Šiaulių apskrities archyvo 2010 m. sausio 6 d. pažymėjimu Nr. PŽ-22(8.4) „Dėl pastatų įregistravimo“. Šiame pažymėjime nurodyta, kad Pakruojo rajono Jovarų kaimo 1973-1974 metų ūkinėse knygose yra įrašas, jog A. D. turėtus pastatus paveldėjo J. G. Nurodytus duomenis patvirtina Šiaulių apskrities archyvo išduotos Pakruojo rajono Jovarų kaimo 1973-1974 metų ūkinių knygų A. D. vardu vestos asmeninės sąskaitos Nr. 513 kopijos.

Vertinant Šiaulių apskrities archyvo duomenis iš Pakruojo rajono Jovarų kaimo 1973-1974 metų ūkinių knygų, atsižvelgiama į tai, kad iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos Tarybų Socialistinės Federacinės Respublikos 1922 m. Civilinis kodeksas, kurio 185 straipsnyje buvo nustatyta, jog nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybų) vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Iš esmės analogiškas reikalavimas buvo įtvirtintas ir nuo 1965 m. sauso 1 d. įsigaliojusio Lietuvos TSR CK 255 straipsnyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (žr., pvz., 1999 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003 ir kt.).

Minėta, kad J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos 2010 m. spalio 8 d.. Tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (toliau – Sąrašas). Sąrašo 1 punkte buvo nurodyta, kad šiame sąraše nurodyti dokumentai, teiktini Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius, įsigytus ar pastatytus, iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija ir kurie įrašymo į ūkines knygas momentu buvo kaimo vietovėje ir iki šiol neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal Sąrašo 2.1 punktą, pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir dokumentus, tarp jų - savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai.

Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad 1974 m. vasario 25 d. išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas, registro Nr. 1038, Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimas, parengtas remiantis Šiaulių apskrities archyvo išduotais Pakruojo rajono Jovarų kaimo 1973-1974 metų ūkinių knygų A. D vardu vestos asmeninės sąskaitos Nr. 513 duomenimis, laikomi tinkamais dokumentais, kuriais remiantis, Nekilnojamojo turto registre galėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės į statinį, be to, šie dokumentai patvirtina išvadą, kad J. G nuosavybės teises į pirtį įgijo paveldėjimo keliu.

Pagal tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos 1974 m. birželio 26 d. priimto Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo 31 straipsnį, tarp suinteresuotų asmenų kilusį ginčą dėl teisės, pagrįstą atliktu notariniu veiksmu, nagrinėjo teismas arba arbitražas. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Ši nuostata nėra pasikeitus ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad, siekiant paneigti aukščiau išvardintų dokumentų, t. y., Paveldėjimo teisės liudijimo, registro Nr. 1038, ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimo, pagrindu atsiradusias J. G. nuosavybės teises į pirtį, pareiškėja privalo pateikti teismo priimtus sprendimus, kuriais šie asmens nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai būtų pripažinti negaliojančiais teisės aktų nustatytais pagrindais.

V. Z skunde teigė, kad J. G. nuosavybės teisė į pirtį paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, kurioje konstatuota, jog J. G, 1974 m. vasario 25 d. išsiėmusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, jokių kitokių veiksmų, skirtų įteisinti nuosavybę į paveldėtą namų valdą neatliko, o užbaigus po A. D mirties jos vardu vestą sąskaitą, nauja sąskaita J. G. vardu nebuvo pradėta. Be to, pareiškėja skunde teigė, jog faktas, kad J. G. pirtį 1975 metais perleido Pakruojo miškų urėdijai, RC Šiaulių filialui, 2010 m. spalio 8 d. įregistravusiam J. G. nuosavybės teises į nurodytą pastatą, buvo žinomas, kaip teisminių procesų dalyviui, tačiau atsakovas Nekilnojamojo turto registro duomenų nepatikrino, turimų dokumentų neanalizavo ir neįsitikino, jog Paveldėjimo teisės liudijimas, registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimas nepatvirtina J. G. nuosavybės teisių į pirtį. Teismo posėdyje tokius pareiškėjos argumentus palaikė ir jos atstovas.

Teismas tokius pareiškėjos ir jos atstovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, remdamasis šiais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Išanalizavus kasacinės instancijos teismo 2003 m. kovo 26 d. nutarties konstatuojamoje dalyje išdėstytus motyvus, vertinama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, jog J. G. po savo motinos mirties paveldėjo namų valdą, o po to ją perleido Pakruojo miškų urėdijai, kuri įsigytus pastatus apskaitė savo balanse ir juos valdė. Teismas sprendžia, kad šie ir kiti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutarties motyvai, susiję su paveldėjimo teisės liudijimo vertinimu civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, negali būti vertinami kaip teismo civilinio proceso normų nustatyta tvarka suformuluotas sprendimas pripažinti Paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 1038, negaliojančiu. Be to, teismas pažymi, jog kasacinės instancijos teismo išvada, kad J. G. paveldėtą namų valdą perleido Pakruojo miškų urėdijai, leidžia teigti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visgi sprendė, kad šis juridinis asmuo namų valdos statinius iš J. G. įsigijo kaip iš jų teisėtos savininkės. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. 40-9-640-13“ konstatuota, kad J. G., įregistruodama nuosavybės teisę į pirtį nė vieno neteisėto dokumento nepanaudojo, o Registrų centrui pateikė iš Šiaulių apskrities archyvo gautus dokumentus, notaro registruotą ir patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą, Pakruojo rajono savivaldybės Pakruojo seniūnijos išduotą pažymėjimą ir kitus dokumentus, kuriuose nėra suklastojimų.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija (registro Nr. 40/15134) duomenys patvirtina, kad 1997 m. gegužės 30 d. buvo įregistruoti Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teise valdomi statiniai - gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė ir kiemo statiniai (šulinys), esantys (duomenys neskelbtini), Jovarų k., Pakruojo sen., Pakruojo r. sav. Valstybės teisės į šiuos pastatus buvo įregistruotos, remiantis Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 374 „Dėl teisinės pastatų registracijos Pakruojo rajone“, kurio priedo 11-oje eilutėje išvardinti Pakruojo r. sav., Jovarų kaime esantys statiniai - gyvenamasis namas, daržinė, tvartas, malkinė, šiems statiniais suteiktas bendras inventorinis Nr. 6497, jų valdytoja yra Pakruojo miškų urėdija.

Žemesnės instancijos teismas

Pakruojo girininkijos užsakymu 1997 m. kovo 25 d. parengtos nekilnojamojo turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos bylos Nr.6497 duomenimis, Pakruojo r. sav., Jovarų k., Jovarų eiguvoje, 107 kvartale buvo inventorizuoti tik aukščiau išvardinti pastatai, lape „Pastatų ir statinių charakteristikos“ duomenų apie 1935 m. statybos pirtį neįrašyta. Pakruojo miškų urėdija 2017 m. liepos 17 d. rašte Nr. S-(3.43)-184 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ nurodė, jog Pakruojo r. sav., Jovarų k., (duomenys neskelbtini) esantys pastatai ir statiniai, remiantis 2002 metų metinės inventorizacijos apskaitos duomenimis, Pakruojo miškų urėdijos balanse apskaitomi nuo 1975 metų. Iš esmės analogiškus duomenis Pakruojo miškų urėdija nurodė savo atsiliepime, be to, šis trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad į pirtį jokių pretenzijų neturi.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2010 m. spalio 8 d., t. y. kai RC Šiaulių filialas įregistravo J. G. nuosavybės teisės į pirtį, šis nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ patvirtinto Savivaldybių nuosavybėn perduodamo valstybės įmonių Miškų urėdijų patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto sąraše 46-50 eilutėse išvardinti pastatai – gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė ir kiemo statiniai, esantys Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., kuriuos valdė Pakruojo miškų urėdija ir kurie buvo perduodami Pakruojo rajono savivaldybei. Pakruojo rajono savivaldybė šiuos statinius iš Pakruojo miškų urėdijos perėmė pagal 2010 m. gruodžio 13 d. Valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo ir priėmimo aktą Nr. B6(340)-148. Šio akto priedo Valstybės turto, perduodamo Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn, sąrašo 14-18 eilutėse nurodyti aukščiau išvardinti nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2006 m. gruodžio 12 d.-2010 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu į gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius, esančius Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., buvo registruotos Lietuvos Respublikos, o po to iki 2011 m. balandžio 8 d. - Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybės teisės.

Byloje esančios 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1165, duomenimis, pardavėja Pakruojo rajono savivaldybė pirkėjui P. Z. pardavė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir inžinerinį statinį- kiemo statinį (šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Pakruojo r. sav., Jovarų k. P. Z. ir V. Z. tik į šiuos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytus pastatus įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas sprendžia, kad P. Z., pasirašydamas aukščiau nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino, kad jis, remdamasis 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo ir priėmimo aktu Nr. B6(340)-148, Nekilnojamojo turto registro pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą ir 2011 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 44-3080896, įsitikino, jog tik tokie statiniai nuosavybės teise priklausė Pakruojo rajono savivaldybei.

Sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo, atsižvelgiama ir į suformuotą teisminę praktiką aiškinant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas reglamentuojančias teisės normas. Teismų praktikoje nurodoma, kad registravimo funkciją vykdanti institucija turi bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą; nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2018 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio (žr., pvz., 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.).

Apibendrinus nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgus į teisminę praktiką, daroma išvada, kad RC Šiaulių filialas, gavęs J. G. prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pirtį ir jos daiktines teises į ją bei J. G. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus – notaro patvirtintą 1974 m. vasario 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr. 1038, ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, neturėjo akivaizdaus pagrindo abejoti šių dokumentų tinkamumu bei juose esančių duomenų teisingumu ir atsisakyti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą ir asmens nuosavybės teises į jį. V. Z., per savo įgaliotą atstovą 2015 m. vasario 10 d. pateikusi prašymą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, teismo baigiamųjų procesinių dokumentų, kuriais būtų pripažinti negaliojančiais notaro patvirtintas 1974 m. vasario 25 d. Paveldėjimo teisės liudijimas, registro Nr. 1038, ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimas, taip paneigiant J. G. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, nepateikė.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog Nekilnojamojo turto registre 2010 m. spalio 8 d. įrašyti duomenys apie J. G. nuosavybės teises į pirtį akivaizdžiai neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, ar kad įrašant šiuos duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, buvo padaryta techninio pobūdžio klaidų.

Be to, teismas vertina, kad pareiškėjos skundžiami Sprendimas ir Komisijos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiems administraciniams aktams reikalavimams: sprendimai pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės normomis, juose pateikti argumentai, kuriais viešojo administravimo subjektai pagrindė priimamus sprendimus.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus RC Šiaulių filialo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (8.4.3.) ŠR-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 1-74 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.

Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl RC Šiaulių filialo ir Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl RC Šiaulių filialo įpareigojimo pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančio registro Nr. 44/1377723 duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises (bylos nagrinėjimo metu – istorinis įrašas) bei J. G. ir G. G. nuosavybės teises į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini).

Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad Nekilnojamojo turto registre duomenys apie J. G. nuosavybės teises į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įrašyti, remiantis teisės aktų nustatytais dokumentais, o J. G. ir G. G. - notaro išduotu Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu, notarinio registro Nr. 1-3547, kuris nustatyta tvarka nėra nuginčytas, nėra pagrindo abejoti J. G. ir G. G. veiksmų teisėtumu. Dėl šios priežasties pareiškėjos atstovo procesinis prašymas dėl pranešimo prokurorui apie galimai neteisėtas J. G. ir G. G. veikas netenkinamas.

Sprendžiant dėl pareiškėjos atstovo procesinio prašymo skirti RC Šiaulių filialui baudą už taikyto reikalavimo užtikrinimo priemonių nesilaikymą, vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais išaiškinimais dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo sampratos.

Tuometinis Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė RC Šiaulių filialui rengti ir pateikti notarams duomenis, reikalingus bet kokiems nekilnojamojo daikto – pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Jovarų k., Pakruojo r., sandoriams atlikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal CK 5.66 straipsnį, įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą, siekdamas teises į paveldėtą turtą įgyvendinti visa apimtimi, pvz., įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimu, paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį, pareiškimo dėl palikimo priėmimo notarui padavimas reiškia palikimo priėmimą ir palikimą priėmęs įpėdinis nuo palikimo atsiradimo laiko yra laikomas priėmusiu palikimą, t. y. paveldėto turto savininku, nes nuosavybės teisei į palikimą atsirasti įstatymo nereikalaujama, kad notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo padavęs asmuo atliktų papildomus veiksmus – pradėtų turtą valdyti, atliktų registraciją ar kt. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įpėdinis palikimo turinį sudarančiais daiktais, turtu, kaip nuosavybės teisių objektais, gali disponuoti po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, o iki šio liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti kategoriškos išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teises, įgijimą, iki kol šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Tokiu liudijimu patvirtinamos nuosavybės teisės, atsiradusios įpėdiniui į jam tenkantį paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011).

Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, sprendžiama, kad, remiantis pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalimi, vienašaliu sandoriu laikomas notarui paduodamas įpėdinio pareiškimas dėl palikimo priėmimo, o notaro išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas nėra sandoris. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog RC Šiaulių filialas pažeidė Regiono apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl šios priežasties pareiškėjos atstovo procesinis prašymas skirti RC Šiaulių filialui baudą už taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nesilaikymą netenkinamas.

Sprendimui įsiteisėjus naikintina Regiono apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – draudimas RC Šiaulių filialui rengti ir pateikti notarams duomenis, reikalingus bet kokiems pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Pakruojo r. sav., Pakruojo sen., Jovarų k., (duomenys neskelbtini), sandoriams atlikti.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir G. G. atstovas advokatas J. Urbonas pateikė prašymą atlyginti G. G. turėtas 900 Eur atstovavimo išlaidas ir nurodė, kad jas sudaro apmokėjimas už 3 val. trukmės konsultacijas, 6 val. pasirengimą teismo posėdžiui ir 3 val. trukmės atstovavimą teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai išnagrinėjus byla yra apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nurodo, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Sprendžiama, kad atmetus V. Z. skundą, apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir G. G. nuosavybės teisės. Dėl šios priežasties atstovavimo išlaidų turėjęs trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į jų atlyginimą.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl taikomo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, atsižvelgiama į suteiktos teisinės paslaugos laiką (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS-781-492/2017 ir Nr. eAS-764-438/2017). Pagal Rekomendacijas, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą taikomas koeficientas 0,1 (8.19 punktas); teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (9 punktas).

Byloje nustatyta, kad G. G. už jam ir jo seseriai J. G. atstovavusio advokato J. Urbono darbą sumokėjo 900 Eur. Šias G. G. turėtas išlaidas patvirtina 2018 m. birželio 5 d. sudaryta atstovavimo sutartis, 2018 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1825716 ir 2018 m. rugsėjo 7 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 843924.

Bylos duomenimis, advokatas J. Urbonas parengė ir pateikė teismui trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimą į V. Z. patikslintą skundą, dalyvavo 2018 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje, kuris truko 29 min., 2018 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje, kuris truko10 min., ir 2019 m. vasario 13 d. teismo posėdyje, kuris truko 1 val. 45 min.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad G. G. atlyginamos turėtos pasirinkto advokato darbo už atstovavimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims 2019 m. vasario 13 d. teismo posėdyje, 3 val. trukmės tretiesiems suinteresuotiems asmenims suteiktas teisines konsultacijas dėl teisme nagrinėjamo ginčo ir 6 val. trukmės pasiruošimą dalyvauti teismo posėdžiuose apmokėjimo išlaidos. Atsižvelgus į Rekomendacijų 9 punktą ir 2018 m. rugsėjo 12 d. bei 2018 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžių, vykusių skirtingais 2018 metų ketvirčiais, trukmę, neviršijančią 30 min., už advokato J. Urbono darbo šiuose posėdžiuose apmokėjimą turėtos išlaidos neatlyginamos. Teismo vertinimu, trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus atstovavusio advokato darbo laiko sąnaudos buvo būtinos, realios, pagrįstos ir atitinkančios protingumo kriterijų. Atsižvelgus į Lietuvos statistikos departamento skelbiamus užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžius, buvusius suteiktų teisinių paslaugų metu, sprendžiama, kad G. G. turėtos išlaidos už suteiktas teisines konsultacijas ir advokato pasiruošimą teismo posėdžiams yra mažesnės už Rekomendacijose numatytas galimas maksimalias sumas.

Remiantis tuo, kas nurodyta, G. G. atlyginama 847,14 Eur turėtų advokato darbo apmokėjimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 ir 41 straipsniais, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos V. Z. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui rengti ir pateikti notarams duomenis, reikalingus bet kokiems nekilnojamojo daikto – pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Jovarų k., Pakruojo r., sandoriams atlikti.

Iš V. Z. priteisti G. G. 847,14 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir 14 euro centų) turėtų atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos Nijolė ČekanauskienėDalia PranckienėDalytė Zlatkuvienė