Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Gudynienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kredito unijos ,,Laikinosios sostinės kreditas“ ieškinį atsakovams V. L. ir S. A. dėl paskolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Ieškovė atsiliepimu prašo atsakovo S. A. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-34-435/2013 palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 27-30).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ginčo esmė – ar atsakovui (apeliantui) S. A. yra kilusi solidari atsakomybė laidavimo sutarties pagrindu už skolininką (atsakovą) V. L..

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. L. 2010-04-22 kreipėsi į kredito uniją ,,Laikinosios sostinės kreditas“ dėl 35 000 Lt vartojimo paskolos suteikimo 36 mėnesių laikotarpiui (t. 1, b. l. 14-15). Tą pačią dieną ieškovui pateikta, S. A. (A.) pasirašyta, laiduotojo paraiška (t. 1, b. l. 33). Kredito unijos ,,Laikinosios sostinės kreditas“ valdybos posėdyje 2010-04-23 nutarta paskolą 35 000 Lt sumai V. L. išduoti, valdybos narė Ž. D. įgaliota pasirašyti paskolos sutartį su V. L. bei laidavimo sutartį su S. A. (t. 1, b. l. 24-25). Tą pačią dieną su atsakovu V. L. pasirašyta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) , numatytas paskolos grąžinimo terminas iki 2013-04-25, ir laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su S. A. tam pačiam terminui – iki 2013-04-25 (t. 1, b. l. 28-29, 39-40). Pinigai 2010-04-23 pervesti V. L., sudarytas paskolos grąžinimo grafikas (t. 1, b. l. 30-32). Skolininkas kredito įmokas mokėjo iki 2011 m. lapkričio mėnesio, jam nevykdant sutarties, ieškovė siuntė pranešimus atsakovams (skolininkui ir jo laiduotojui), ragindama padengti paskolos likutį, palūkanas ir delspinigius pagal paskolos grąžinimo grafiką ir įspėdama, kad nevykdant reikalavimų, paskolos sutartis bus vienašališkai nutraukiama ir kreipiamasi į teismą. Atsakovams ir toliau nevykdant reikalavimų, 2012-05-06 kredito unija valdybos posėdyje nutarė V. L. paskolos sutartį nutraukti (t. 1, b. l. 59-60). Atsakovo skola ieškovui pagal paskolos sutartį sudaro 22 290,68 Lt sumą, kuri apima 19 998,71 Lt negrąžintos paskolos, 2 158,17 Lt palūkanų ir 133,80 Lt delspinigių. Ginčo dėl priteistinos sumos dydžio nėra.

Atsakovas (apeliantas) S. A. tiek atsiliepimu į ieškinį, tiek apeliaciniu skundu nesutinka su jam kylančia laiduotojo solidaria atsakomybe, kas reiškia, kad nagrinėjamu atveju esminis vertinimo kriterijus yra atsakovui (laiduotojui) S. A. kilusios solidarios atsakomybės aspektas. Laiduotojo solidarią atsakomybę iš esmės sieja su laidavimo sutarties sudarymo momentu, nurodydamas, kad jis buvo paprašytas laiduoti už jam visiškai nepažįstamą asmenį, buvo pasinaudota jo jaunu amžiumi, viskas vyko skubos tvarka, nebuvo paaiškinta, kokios sutarties sąlygos, sudarydamas laidavimo sutartį jis iš esmės klydo, nesuprato šia sutartimi prisiimamų teisių ir pareigų, manė, kad paskolą atsakovas (paskolos gavėjas) pats greitai grąžins. Posėdžio metu atstovas savo atsakomybės negalimumo aspektą grindė ieškovo nepakankamu apdairumu ir rūpestingumu teikiant kreditą. Nurodė, kad jis, kaip laiduotojas, paskolos nei vienos sumos nėra gavęs. Laiduotojui nėra įteiktos laidavimo sąlygos. 2010-04-22 paraiškoje įrašai daryti kito asmens, joje neteisingai nurodyta apelianto pavardė. Taigi, kaip matyti, apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia ieškovo neapdairumu teikiant kreditą bei paskolos šalių nesąžiningumu apelianto atžvilgiu, kas kaip suprastina, apelianto nuomone gali būti atleidimo nuo solidarios atsakomybės pagrindas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau nurodyti motyvai nepagrįsti. Apeliantas dėl jo valios sudarant laidavimo sutartį nepagrįstai apeliuoja į paties ieškovo neapdairumą suteikiant kreditą. Bylos duomenys patvirtina, kad kredito unija vertino skolininko ir laiduotojo turtinę padėtį ir, atsižvelgiant į paskolos dydį, pateiktų dokumentų, pagrindžiančių atsakovų turtinę padėtį, ir kitų teikiant kreditą vertinimo kriterijų visumą, sutiko suteikti kreditą atsakovui V. L. ir jo laiduotoju laikyti atsakovą S. A., kas reiškia, kad tokiu būdu kredito unija, kaip kreditorius, apdairiai ir rūpestingai vertino skolininkų (atsakovų) turtinę padėtį, o įvertinusi ir suteikusi kreditą – pati prisiėmė galimą atsakovų nemokumo riziką.

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas proceso dalyvių sąžiningumo aspektu, nurodant, kad paskolos davėjas ir paskolos gavėjas, priešingai nei apeliantas S. A., yra nesąžiningos šalys. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime vertindamas proceso šalių veiksmus sudarant sandorį (tame tarpe ir sąžiningumą), nustatė paties atsakovo veiksmų priimant sprendimą dėl laidavimo sandorio sudarymo neapdairumo ir nerūpestingumo faktą. Taigi, šiuo atveju vertintinas paties S. A. elgesys laidavimo sutarties sudarymo momentu. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Kiekvienas asmuo, dalyvaudamas civilinėje apyvartoje, privalo elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Todėl asmuo, kuris sudarydamas sandorį elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, negali vėliau tokio sandorio nevykdyti remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingumu. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, atleisti tą šalį nuo sandorio vykdymo nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Be to, tai prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau to sandorio nevykdyti remiantis suklydimu. Dėl to teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2009).

Remiantis aukščiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teismų praktika aiškinant asmens valios tinkamumą sudarant sandorį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto motyvas dėl kitų proceso šalių netinkamo elgesio sudarant sandorį nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ir, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, sprendžia, kad apeliantas pats privalėjo (galėjo) elgtis sąžiningai bei apdairiai ir, įvertinęs savo turtinę padėtį bei manydamas, kad jį nepakankama užtikrinti prievolių įvykdymą laidavimo sutartimi, nesudaryti laidavimo sutarties (laidavimo sutarties sudarymas yra išimtinai apelianto valios pasekmė). Apeliacinio skundo teiginiai dėl jo valios sudarant laidavimo sutartį ir jos teisinių pasekmių nežinojimo bei kt. yra deklaratyvaus pobūdžio, neturintys teisinio ar (ir) faktinio pagrindo nagrinėjamai bylai ir iš esmės grindžiantys laidavimo sandorio, kas iš esmės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, neteisėtumą. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas prieš sudarydamas sandorį, būtų pasidomėjęs laidavimo sutarties esme, konsultavęsis (prašęs suteikti galimybę konsultacijai) ar kitokiais veiksmais pats būtų reiškęs suinteresuotumą realiai susipažinti su galimas jam teisines pasekmes sukelsiančiu dokumentu. Tai, kad sandoris sudarytas dėl paties apelianto nepakankamo apdairumo ir rūpestingumo patvirtina apelianto atstovės paaiškinimas teismo posėdžio metu, nurodant, kad sudarydamas laidavimo sandorį atsakovas padarė klaidą ir pats neišsiaiškino dėl sudaromos sutarties sąlygų ir galimų sandorio teisinių pasekmių. Taigi, šiuo atveju, apeliantas S. A., esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, būdamas išsilavinęs, jauno, tačiau pakankamo amžiaus, kad suprastų bei įvertintų sandorio teisines pasekmes, privalėjo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, tačiau nesirūpino savo teisių apsauga tiek, kiek privalo rūpintis apdairus ir rūpestingas asmuo, kas reiškia, kad atsakovo (apelianto) elgesys sudarant sandorį iš esmės neatitinka protingumo kriterijui keliamų reikalavimų (šalies, teigiančios, kad suklydo, elgesys vertintinas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis) ir, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laidavimo sutarties nevykdymo priežastis.

Iš byloje esančios 2010-04-23 laidavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, kad ją pasirašė abi ginčo šalys – ieškovas ir atsakovas S. A.. Laidavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad laiduotojas (šiuo atveju S. A.) laiduoja už paskolos gavėją (šiuo atveju V. L.) ir įsipareigoja atsakyti kredito unijai, jeigu paskolos gavėjas neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal paskolos sutartį (2010-04-23 paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)) 35 000 Lt sumai. Laidavimo sutarties 3 punkte aiškiai apibrėžta laiduotojo atsakomybė, nurodant, kad jei paskolos gavėjas neįvykdo visos ar dalies prievolės pagal paskolos sutartį, laiduotojas ir paskolos gavėjas atsakovo kredito unijai kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Taigi, laidavimo sutartyje aiškiai nurodyta laiduotojo (apelianto) atsakomybė už atsakovą skolininką V. L., reiškianti, kad pagal paskolos sutartį, laiduotojas atsakys kreditą teikusiam subjektui ta pačia apimtimi kaip ir realus kredito gavėjas V. L. (už paskolos grąžinimą, palūkanų, delspinigių ir kitų pagal paskolos sutartį priklausančių sumų sumokėjimą bei nuostolių atlyginimą). Laidavimo sutarties pabaigoje aiškiai nurodyta: „SU SUTARTIES SĄLYGOMIS IR KREDITO UNIJOS PASLAUGŲ TEIKIMO BENDROSIOMIS SĄLYGOMIS SUSIPAŽINAU IR ĮSIPAREIGOJU JŲ LAIKYTIS“, kas dar kartą patvirtina, kad pasirašydamas sutartį atsakovas turėjo (privalėjo) būti apdairus ir atžvelgiant į aukščiau nurodytą, jį įpareigojančią formuluotę (susipažinau, įsipareigoju), galėjo numatyti pasirašomo sandorio pagrindu galimai jam kilsiančių teisinių pasekmių tikimybę. Pažymėtina, kad laidavimo sutarties pasirašymo asmeniškai fakto neginčija pats atsakovas (buvau atvykęs 2013-04-23 į Kauną pasirašyti laidavimo sutarties, t. 2, b. l. 3). Byloje nėra duomenų, kad pasirašant šią sutartį prieš atsakovą būtų naudota prievarta, apgaulė ar kitoks spaudimas. Bylos ir LITEKO duomenys patvirtina, kad iš esmės laidavimo sutartis, kaip teisines pasekmes atsakovui sukėlęs dokumentas, nėra ginčijamas (nuginčytas) (nesikreipta į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu), kas teisėjų kolegijos nuomone leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sandorį (pasirašydamas jį) patvirtino, kad laidavimo sandoris atitinka jo valią, nepažeidžia jo teisėtų interesų, kas reikštų, kad šią dieną laidavimo sandoris yra pagrįstas, o jo pagrindu kylančios teisinės pasekmės yra teisėtos ir sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

CK 6.200 straipsnyje imperatyviai reglamentuota sutarties šalių pareiga sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai. CK 6.76 straipsnis ir CK 6.81 straipsnis nustato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. CK 6.6 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Tai yra kreditoriaus teisė ir jos negalima riboti. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad abu bendraskoliai (šiuo atveju V. L. ir S. A.) atsako visa skolos suma. Solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).Taigi, teismui nustačius, kad laidavimo sandoris yra galiojantis bei sistemiškai vertinant CK 6.81 straipsnio, 6.82 straipsnio, 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.6. straipsnio 5 dalies ir 6.6. straipsnio 6 dalies nuostatas galima teigti, kad paskolos gavėjui V. L., turint pareigą mokėti kreditą, tačiau nuo 2011 m. lapkričio mėnesio jo nebemokant ir nereaguojant į kreditoriaus raginimus mokėti, ieškovas įgijo pagrįstą teisę pasinaudoti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu – laidavimu – tam, kad įgyvendintų savo kaip kreditoriaus interesų apsaugą esant solidariajai skolininkų atsakomybei (kurios atsiradimo pagrindas – laidavimo sutartis – nenuginčytas) ir reikšti reikalavimus iš karto abiems skolininkams ar bet kuriam iš jų, kreditoriaus pasirinkimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į laidavimo instituto paskirtį, atmeta kaip nepagrįstą apelianto S. A. argumentą, kad atsakovui (apeliantui) atsakomybė nėra kilusi, nes jis jokių pinigų iš ieškovo nėra gavęs. Laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali patvirtinti ekonominio spaudimo požymių. Be to, laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Kaip vieną iš motyvų apeliantas nurodo, kad ieškojimas pirmiausiai turėjo būti nukreiptas į atsakovo (paskolos gavėjo) turtą. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas dėl to, kad tokios savo teisės – reikalauti, kad bankas nukreiptų išieškojimą pirmiausiai į konkretų skolininko turtą – laiduotojas yra aiškiai atsisakęs laidavimo sutarties pagrindu (laidavimo sutarties 4.3 p.). Be to, tokia apelianto pozicija iš esmės prieštarauja teisės normoms ir teismų praktikai, kadangi kasacinės instancijos teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, yra išaiškinęs, jog kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006).

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesant įrodymų, jog sudaryta laidavimo sutartis yra neteisėta ar prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų normoms, taip pat įrodymų, kad ši sutartis buvo sudaryta atsakovui iš esmės klystant, nors elgiantis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, nėra jokio pagrindo atleisti atsakovą S. A. nuo šios sutarties vykdymo (jo solidarios atsakomybės skolininko V. L. kreditoriui (ieškovui) kredito unijai ,,Laikinosios sostinės kreditas“), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ir jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. p.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė prašo priteisti 800 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas; CPK 98 str.) (t. 2, b. l. 37-39). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą (byla nesudėtinga), advokato darbo ir laiko sąnaudas (advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos už advokato pagalbą mažintinos iki 400 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui kredito unijai ,,Laikinosios sostinės kreditas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.