- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- I-3430-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01995-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- Č. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. B. (Č. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Č. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. sausio 31 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškina, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas po 3–4 asmenis kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m. Pažymi, kad kameroje yra dvi kėdės, o suimtieji – 4. Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai yra toje pačioje patalpoje, atskirti tik 1,35 m sienele. Taip pat sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina privatumo, nes nėra įrengta kabina. Kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose pilna tarakonų, graužikų, buitinių parazitų. Lukiškių TI-K neatlieka profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo. Kamerose nevalomi langai, o ant langų sumontuotos grotos trukdo pačiam išsivalyti langus. Nurodo, kad daugiau nei 15 kartų buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Teigia, kad turi teisę vieną valandą pasivaikščioti Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelyje, tačiau pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimo nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrąjį bendrąjį pranešimą Nr. Cpt/Inf (92)3, jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto (karšto) vandens ir nėra sudaryta galimybė visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teigia, kad nė karto neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Lukiškių TI-K neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Taip pat kamerose yra ribojamas minimalus gaivaus oro kiekis. Lukiškių TI-K kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas yra per stiprus, t. y. 36 kW. Nurodo, kad nėra užtikrinama tinkama temperatūra, nes žiemos metu kameroje yra nuo 10–14 laipsnių, vasaros metu – iki 35 laipsnių. Taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamos maisto kokybės ir jo energetinės vertės: maistas nėra skanus, o jo energetinė vertė – nuo 1300–1500 kcal. Paaiškina, kad jo svoris yra 65 kg, ūgis – 1 m 76 cm, kasdien sportuoja.
Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė baimę, nerimą, emocinę ir nuolatinę depresiją, pažeminimą, stresą, fizinius bei kitus nepatogumus, sutriko nervų sistema (1 t., b. l. 1–11).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2018 m. sausio 31 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Nurodo atitinkamus laikotarpius, kuriais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, t. y. teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinanti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstydamas atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.
Nurodo, kad, siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (kamerose, kuriose yra iki 4 lovų) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina šią signalizaciją.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Paaiškina, kad visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Pasivaikščiojimo kiemuose yra rakinamos kameros, kuriose suimtieji gali pasislėpti nuo kritulių.
Nurodo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Pažymi, kad maistas yra gaminamas, laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, kurie atidaromi tik tada, kai dalinamas maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl paduodamas maistas būna šiltas.
Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (1 t., b. l. 39–47; 2 t., b. l. 1–8).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. sausio 31 d., pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. sausio 31 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas; kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo; kameros neatitiko higienos normų reikalavimų (pilna tarakonų, graužikų, buitinių parazitų; kamerose esančios grotos trukdė išsivalyti langus; neveikė ventiliacija; buvo drėgna, netinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, oro judėjimo greitis, temperatūra); neužtikrintas 8 valandų pasivaikščiojimas per dieną; nesudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, taip pat juo pasinaudoti dažniau, nei 1 kartą per savaitę; tiekiamas neskanus maistas, neužtikrinant maisto energetinės vertės sportuojančiam asmeniui.
Pažymėtina, jog teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis ginčija netinkamas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, susijusias su jam tekusiu per mažu minimaliu gyvenamuoju plotu, kamerų būkle (ventiliacija, apšvietimu, drėgme) laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. (1 t., b. l. 13–14). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje vertinami pareiškėjo argumentai, ar laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2018 m. sausio 31 d. buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą minimalų gyvenamąjį plotą ir kalinimą kamerose, kuriose ventiliacija, apšvietimas, drėgmė atitiko higienos normų reikalavimus, taip pat ar laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2018 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo užtikrintas: privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; kalinimas kamerose, kuriose oro judėjimo greitis, temperatūra atitiko higienos normų reikalavimus, jose nesiveisė buitiniai parazitai, langai buvo švarūs; 8 valandų pasivaikščiojimas per dieną; galimybė nusiprausti po šiltu dušu ir naudotis juo dažniau, nei 1 kartą per savaitę; skanaus ir tinkamos energetinės vertės maisto tiekimas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. spalio 6 d., išvyko 2018 m. sausio 31 d. (1 t., b. l. 39–47, 49; 2 t., b. l. 1–8).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (2 t., b. l. 1–2, 63–65), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2017 m. lapkričio 4 d. – 2018 m. sausio 31 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido iš viso 88 dienas. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 62,33 kv. m ploto 4-oje sekcijoje (14–15 asm.), 6,34 kv. m ploto kameroje Nr. 112A (1 asm.) ir 6,90 kv. m ploto kameroje Nr. 202 (1 asm.). Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus dydis (3,6 kv. m). Kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitais asmenimis visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (nuo 4,15 kv. m iki 6.90 kv. m), nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad jis daugiau nei 15 kartų buvo perkeltas iš vienos kameros į kitą, nurodytina, jog tardymo izoliatoriaus administracija, vadovaudamasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį ir nuteistąjį, privalo užtikrinti šiuose straipsniuose įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Todėl teigtina, kad tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų ir nuteistųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose ir, esant reikalui, perkelti juos iš vienos kameros į kitą. Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nedraudžia Lukiškių TI-K administracijai perkelti suimtuosius ir nuteistuosius iš vienos kameros į kitą, pareiškėjui galimai kilę tam tikri nepatogumai, susiję su jo perkėlimu iš vienos kameros į kitą, negali būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje kameroje, nuo kurios atskirti ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir papildomai pateiktame atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, remdamasis teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo 2016 m. spalio 6 d. – 2018 m. sausio 31 d. laikotarpiu, išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. liepos 12 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 252, kurioje, Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis (1 t., b. l. 152–155), įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. liepos 6 d. ir nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2018 m. sausio 31 d., iš viso 476 dienas.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, oro judėjimo greitis ir apšvieta, buvo drėgna, veisėsi parazitai, kamerose esančios grotos trukdė išsivalyti langus, neveikė ventiliacija.
Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, parazitų veisimosi visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta, oro judėjimo greitis, ventiliacija, veisėsi parazitai, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl kameros būklės, t. y. prašydamas užsandarinti langus, nes per juos pučia vėjas ir yra šalta, kreipėsi tik vieną kartą – 2018 m. sausio 26 d. (1 t., b. l. 161–162; 2 t., 9–11, 67–72). Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 15 d. raštu Nr. 96-700 informavo pareiškėją, kad kamerų įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus, kameros Nr. 202 langai ir jų rėmai tvarkingi, pareiškėjo skundas nepagrįstas (2 t., b. l. 57).
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus nagrinėjamam ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras), periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę, patikrinimo aktus, matyti, kad HN 134:2015 pažeidimai ginčo 2016 m. spalio 6 d. – 2018 m. sausio 31 d. laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr.: 112A, 115, 118, 130, 137, 138, 147, 172, 189, 194, 195, 202, 252, 314, 404 ir 4-oje sekcijoje, nustatyti nebuvo (1 t., b. l. 67–151). Priešingai, Centro 2017 m. kovo 28 d. patikrinimo akte nurodyta, kad, atlikus patikrinimą, be kita ko, kameroje Nr. 194, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. kovo 28 d., dirbtinė apšvieta, natūralus apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, kameros vėdinimas atitiko HN 134:2015 reikalavimus, nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo vizualiai nenustatyta, langų stiklai ir palangės vizualiai švarūs (1 t., b. l. 67–76); 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte nurodyta, kad, atlikus patikrinimą, be kita ko, kameroje Nr. 147, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. gegužės 15 d., HN 134:2015 pažeidimai nenustatyti (1 t., b. l. 93–95); 2017 m. kovo 23 d. patikrinimo akte, taip pat 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 118, kurioje pareiškėjas buvo 2017 m. rugpjūčio 7 d., sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per atidaromą langą, patikrinimo metu langas darinėjosi, dirbtinė dieninė apšvieta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 reikalavimus, nariuotakojų buvimo požymių vizualiai nenustatyta, peržiūrėjus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo (dezinsekcijos, deratizacijos) darbų atlikimo (registravimo) žurnale esančius duomenis, nustatyta, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas (1 t., b. l. 128–136).
Įvertinus byloje esančius įrodymus, taip pat nustačius, kad pareiškėjas nepateikė detalizuoto paaiškinimo, kada ir kokiose kamerose galimai buvo jo nurodyto pobūdžio pažeidimai, darytina išvada, jog objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad buvo pažeista jo teisė į ne trumpesnį kaip 8 val. per dieną praleidimą lauke, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 2 d.). Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.).
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93) 12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, kai jis tokia teise dar nebuvo pasinaudojęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatyta.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, be to, galimybė pasinaudoti dušu suteikiama tik kartą per savaitę.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo, taip pat pasinaudoti dušu pasportavus). Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus.
Minėta, jog pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jis turėjo tokią galimybę, vadinasi, Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K išduodamo maisto daviniai neužtikrino jam, kaip sportuojančiam asmeniui, reikiamo kalorijų kiekio. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas buvo 1 300–1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pakankamai pagrįstu. Suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojo iki 2018 m. sausio 1 d.). Nurodytuose teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Pažymėtina, kad subjektyvus maisto skonio suvokimas taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė daug išgyvenimų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine ir nuolatine depresija, pažeminimu, stresu, fiziniais bei kitais nepatogumais, sutrikusia nervų sistema, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 15 000 Eur suma.
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija (1 t., b. l. 22–38) paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K tiesioginių pareigų nevykdymo jam pablogėjo sveikata, t. y. sutriko nervų sistema, susirgo depresija. Iš byloje esančio asmens sveikatos istorijos išrašo, matyti, jog pareiškėjas nesikreipė į medikus dėl jo nurodytų sveikatos sutrikimų. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie sveikatos būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2483-624/2018).
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš viso 476 dienas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015, 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 190 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Č. B. (Č. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Č. B. (Č. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 190 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimties eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.