Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. nutarties, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams R. Ž. ir R. Ž. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys A. P., ,,Swedbank“, akcinė bendrovė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl šalių teisės bylą užbaigti taikos sutartimi ir taikos sutarties patvirtinimo sąlygų

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Vis dėlto dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliutūs. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai – jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Kitaip tariant, taikos sutarties patvirtinimas nėra galimas, kai teismas nustato, kad ja yra siekiama apeiti kuriuos nors imperatyvius draudimus ar reikalavimus, arba kai jos patvirtinimas gali sukelti padarinių trečiųjų asmenų teisėms ir tesėtiems interesams, nepaisant to, kad pačioms taikos sutarties šalims jų tarpusavio teisių ir pareigų sureguliavimas būtent taikos sutartimi yra priimtiniausias būdas.

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ir yra susiklosčiusi būtent tokia procesinė situacija, kuomet skundžiamu sprendimu teismas atsisakė patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, nustatęs jos sąlygų prieštaravimą įstatymų imperatyvui ir trečiųjų asmenų (vienos iš taikos sutarties šalies kreditorių) interesams, be kita ko, dėl tos pačios priežasties atmetęs ir apelianto ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei ginčo žemės sklypų atitinkamų dalių natūra jam priteisimo. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad įstatymai draudžia padalyti, atidalyti ar kitaip pertvarkyti vieno iš bendraturčių kreditorių naudai areštuotą turtą. Apeliantas R. P. apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, teigdamas, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 ir 9 dalyse nurodyti ribojimai netaikomi tada, kai bendraturčių ginčą nagrinėja teismas, juolab kad ir kreditorių pritarimas atsakovų (žemės sklypų bendraturčių) pasirinktam atidalijimo būdui, apelianto nuomone, buvo gautas, taigi jų interesai nepažeisti ir taikos sutartis turėjo būti tvirtinama.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius, iš esmės tik pirmosios instancijos teismo iniciatyva bei pastangomis surinktus rašytinius įrodymus, kurie leidžia įsitikinti, kad atsakovams priklausančioms žemės sklypo dalimis yra taikomi disponavimo turtu ribojimai (areštas), siekiant užtikrinti jų kreditorių reikalavimų įvykdymą, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Priešingai, byloje esantys duomenys ne tik patvirtina, kad šalys ne tik siekė susitarti dėl turto, kuriam taikomas areštas, perleidimo apeliantui, bet ir šią informaciją siekė nuslėpti tiek nuo kreditorių, tiek ir nuo bylą nagrinėjusio teismo.

21. Kaip minėta, byloje yra keliamas klausimas dėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusių iš viso 61 žemės sklypo, kurie yra (duomenys neskelbtini), atidalijimo. Iš apelianto R. P. parengtoje lentelėje susistemintų duomenų (1 t., b. l. 15–16) matyti, kad jam ir atsakovui R. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 43 žemės sklypai (lentelės eilės Nr. 1–43), kitų žemės sklypų bendraturčiais kartu su apeliantu ir atsakovu R. Ž. taip pat yra ir atsakovė R. Ž. bei trečiasis asmuo A. P., t. y. 2 žemės sklypai (lentelės eilės Nr. 44, 60) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso apeliantui, atsakovui R. Ž. ir trečiajam asmeniui A. P., o 16 žemės sklypų (lentelės eilės Nr. 45–59, 61) – apeliantui, atsakovams R. Ž. ir R. Ž. bei trečiajam asmeniui A. P..

22. Apeliantas pareikštame ieškinyje prašė šį turtą atidalinti, nustatant, kad jam asmeninės nuosavybės teise atitenka visos atsakovams priklausančios žemės sklypų dalys, atitinkamai atsakovams išmokamos kompensacijos už jų turto dalis. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovui R. Ž. priklausančios turto dalies, t. y. 61 žemės sklypo dalių, rinkos kaina yra 48 962,42 Eur, o atsakovei R. Ž. priklausančio turto dalies, t. y. 16 žemės sklypų dalių, – 3 277,47 Eur. Kompensacijos klausimą apeliantas prašė išspręsti, kaip jis tvirtina, atlikus jo ir atsakovo vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymą. Atsakovo R. Ž. piniginės prievolės apeliantui atsiradimas siejamas su šalių solidarios prievolės trečiajam asmeniui ,,Swedbank“, AB buvimu pagal 2006 m. gruodžio 6 d. kreditavimo sutartį (1 t., b. l. 26–28).

23. Kaip teigiama ieškinyje, apeliantas, vykdydamas šią kredito sutartį, sumokėjo bankui 174 773,33 Eur, o atsakovas R. Ž. – tik 16 585,33 Eur, todėl apeliantui įvykdžius didesnę dalį solidariojoje prievolėje, kuri yra lygi, atsakovas tapo skolingas apeliantui 80 000,88 Eur. Apeliantas savo ieškinyje prašė kompensacijų mokėjimo klausimą išspręsti įskaitymo būdu, sumažinant atsakovo skolos jam dalį mokėtinos kompensacijos už žemės sklypus dydžiu, t. y. iki 31 038,46 Eur. Atitinkamai, suformuodamas ieškinio dalyką apeliantas prašė jam priteisti iš atsakovo 31 068,46 Eur kompensaciją (po įskaitymo), o iš jo atsakovei – 3 277,47 Eur (žr. ieškinio 22 punktą).

24. Atsakovai savo atsiliepime į ieškinį (2 t., b. l. 114) nurodė iš esmės sutinkantys su reikalavimu atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet nesutiko su kompensacijos mokėjimu. Taip pat nurodė, kad vyksta jų ir apelianto derybos dėl taikaus ginčo išsprendimo. Triplike (2 t., b. l. 124) pakartojo savo sutikimą dėl atidalijimo ir apeliantui nuosavybės teisės pripažinimo į jiems priklausančių žemės sklypų dalis, neprieštaravo dėl apelianto nurodytos turto vertės, bet nesutiko su reikalavimu priteisti iš atsakovo R. Ž. 31 038,46 Eur kompensaciją kaip skirtumą ir dėl 2 177,47 Eur kompensacijos atsakovei R. Ž. priteisimo, taip pat su palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų iš jų priteisimu.

25. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos procesinės eigos, šalys 2022 m. rugpjūčio 16 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti jų 2022 m. birželio 29 d. sudarytą taikos sutartį (2 t., b. l. 158–161). Taikos sutartimi buvo sulygta, kad apeliantui asmeninės nuosavybės teise atitenka R. Ž. priklausančių 58 žemės sklypų dalys ir atsakovei R. Ž. priklausančių 16 žemės sklypų dalys. Atsakovas R. Ž. įsipareigojo per 3 mėn. nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos sumokėti apeliantui 31 0378,46 Eur, o apeliantas – sumokėti atsakovei R. Ž. 3 277,47 Eur.

26. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi (2 t., b. l. 163–164) įpareigojo apeliantą ir atsakovą pateikti duomenis apie visus savo kreditorius, susijusius su ginčo turtu, išskyrus nagrinėjamoje byloje jau dalyvaujantį trečiąjį asmenį ,,Swedbank“, AB. Apelianto atstovas 2022 m. rugpjūčio 25 d. rašte (2 t. b. l. 182) teismui nurodė, kad apeliantas kreditorių, susijusių su ginčo turtu, neturi, ir nors daliai atidalintino turto yra pritaikytas areštas, tačiau jis nėra susijęs su ginčo turtu. Atsakovai teismo įpareigojimo neįvykdė ir informacijos apie savo kreditorius neteikė.

27. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl ginčo objektu tapusio turto ir jam galbūt taikomų ribojimų, 2022 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl informacijos suteikimo. Iš 2022 m. rugpjūčio 30 d. pateikto hipotekos duomenų išrašo iš Nekilnojamojo turto registro bei Sutarčių ir teisių suvaržymo registro apie apeliantą ir atsakovą (3 t., b. l. 2–47) teismas nustatė, kad daliai ginčo objektu esančių atsakovui priklausančių žemės sklypų yra taikoma priverstinė hipoteka VSDFV Klaipėdos skyriaus naudai. Tai nustatęs, pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi (3 t., b. l. 77–78) įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, VSDFV Klaipėdos skyrių, o pastarasis bylos dalyvis nurodė nesutinkantis, kad būtų patvirtina šalių 2022 m. birželio 29 d. taikos sutartis.

28. Šalys, reaguodamos į hipotekos kreditorės pastabas, 2022 m. spalio 12 d. pateikė prašymą patvirtinti naują – 2022 m. spalio 10 d. sudarytą taikos sutartį (3 t., b. l. 101–104). Patikslintoje taikos sutartyje buvo susitarta, kad apeliantui asmeninės nuosavybės teise atitenka atsakovui priklausančių 54 žemės sklypų dalys ir atsakovei priklausančių 16 žemės sklypų dalys. Atsakovas R. Ž. įsipareigojo per 3 mėn. nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos sumokėti apeliantui 33 064,79 Eur, o apeliantas – sumokėti atsakovei R. Ž. 3 277,47 Eur.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2022 m. spalio 10 d. taikos sutarties sąlygas, viena vertus, sutinka su apeliantu, kad kitaip nei anksčiau pasirašytoje taikos sutartyje į dalintino turto sąrašą nebuvo įtraukti 4 žemės sklypai, kuriems yra taikoma priverstinė hipoteka (prie ieškinio pridėtos lentelės eilės Nr. 44–45, 48 ir 57). Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo gautos VĮ Registrų centro Turto arešto akto registro išrašo išsamios informacijos, kuri pripažinta nevieša bylos medžiaga (4 t., b. l. 1–159; 5 t., b. l. 60–110), matyti, kad VSDFV Klaipėdos skyrius nėra vienintelis atsakovų kreditorius, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti buvo areštuotas ginčo turtas.

30. Turto arešto aktų registro duomenys leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo turto atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų areštas. Turto areštas registre įregistruotas 2013 m. rugpjūčio 8 d., asmuo, kurio reikalavimams įvykdyti areštuotas turtas – A (4 t., b. l. 3–34). Turto arešto aktas buvo ne kartą keičiamas, areštuojant visas atsakovui priklausančio 61 žemės sklypo dalis. Be to, iš Turto arešto registro duomenų matyti, kad 2017 m. spalio 31 d. buvo panaikintas areštas žemės sklypui, lentelėje pažymėtam eilės Nr. 58 (4 t., b. l. 31), o 2017 m. lapkričio 24 d. – dviem žemės sklypams, lentelėje pažymėtiems eilės Nr. 57 ir Nr. 56 (4 t., b. l. 32–33), išregistravimo priežastis – turto pardavimo iš varžytynių aktas. Likusiems 58 žemės sklypams areštas vis dar galioja.

31. Antstolės V. Vėliuvienės 2015 m. vasario 11 d. turto arešto akto, priimto vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu tą pačią dieną dar kartą buvo areštuoti atsakovui priklausantys 8 ginčo žemės sklypai, kurie lentelėje pažymėti eilės Nr. 44–45, 48–49, 56–58, 60, trims iš jų areštas buvo panaikintas juos pardavus iš varžytynių. Asmuo, kurio reikalavimams įvykdyti areštuotas turtas – B (4 t., b. l. 34–39), turto areštas tebegalioja.

32. Iš Turto arešto aktų registro duomenų taip pat matyti, kad visiems ginčo žemės sklypams areštas buvo pritaikytas ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu, asmuo, kurio reikalavimams įvykdyti yra areštuotas šis turtas – C (4 t., b. l. 40–70). Antstolio R. Vižainiškio 2015 m. balandžio 2 d. turto arešto akto, priimto vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu kreditoriaus D naudai buvo areštuoti 53 žemės sklypai (4 t., b. l. 71–83), kurie lentelėje pažymėti eilės Nr. 1–43, 46–47, 50–55, 59, 61. Antstolės R. Žičkuvienės 2015 m. birželio 11 d. turto arešto aktu, priimtu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorės E banko naudai buvo areštuoti 55 žemės klypai (4 t., b. l. 83–99), kurie lentelėje pažymėti eilės Nr. 1–2, 4–16, 18–25, 28–58, 60. Antstolio R. Vasiliausko 2020 m. spalio 5 d. ir 2021 m. gruodžio 31 d. turto arešto aktais, priimtais vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kreditorės F naudai buvo areštuoti 54 žemės sklypai (4 t., b. l. 148–150, 150–159), kurie lentelėje pažymėti Nr. 1–43, 46–48, 50–55, 59, 61. Antstolės R. Vizgaudienės 2022 m. gruodžio 6 d. turto arešto aktu, priimtu vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kreditorės G naudai areštuotas žemės sklypas, kuris lentelėje pažymėtas eilės Nr. 50 (6 t., b. l. 159–160).

33. Iš byloje esančių duomenų apie atsakovei R. Ž. priklausančio turto atžvilgiu taikomus ribojimus matyti, kad ir jos turtui tų pačių, kaip ir atsakovo R. Ž., kreditorių naudai buvo pritaikyti bei įregistruoti analogiški disponavimo ribojimai (5 t., b. l. 60–110).

34. Taigi, iš pirmiau aptartų registrų duomenų akivaizdu ne tik tai, kad be VSDFV Klaipėdos skyriaus ir ,,Swedbank“, AB atsakovai turi dar 7 kreditorius, kurie teismui nebuvo nurodyti, bet ir tai, kad visas turtas, dėl kurio atidalijimo šalys tarėsi taikos sutartimi, yra areštuotas, kitaip tariant, šiuo turtu disponuoti yra draudžiama. Tai, kad tiek apeliantui, tiek ir atsakovams viso proceso metu buvo žinoma apie ginčo turtui taikomus ribojimus, patvirtina ir tokia faktinė aplinkybė, kad 2022 m. birželio 29 d. taikos sutartyje lentelėje pažymėti eilės Nr. 56–58 žemės sklypai nebuvo nurodyti ir dėl jų pasidalijimo šalys nesitarė, kadangi vykdant priverstinius išieškojimo veiksmus jie jau buvo parduoti iš varžytynių. Šalys nei taikos sutartyje, nei teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose tokių faktinių aplinkybių nenurodė.

35. Skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalis). Disponavimo teisės laikinas apribojimas reiškia, kad priverstinai laikinai apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei įstatymuose nenustatyta kitaip.

36. Atsižvelgiant į TAARĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą turto arešto sampratą ir įstatymu įtvirtintą teismo procesinio sprendimo privalomumą, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatyti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių suvaržymai laikytini imperatyvais, įtvirtintais įstatyme. Areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, negalimi asmenų susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, perdavimo kito asmens nuosavybėn, o jei tokie daromi – yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-130/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad taikos sutarties tvirtinimo metu visoms žemės sklypo dalims, dėl kurių perleidimo apeliantui siekė susitarti šalys, buvo pritaikytos ir galiojo laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios disponavimo tuo turtu veiksmus, konstatuoja, jog tokio turinio taikos sutartis negalėjo būti patvirtinta vien dėl jos sąlygų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantas su atsakovais sudarytu susitarimu pažeidė draudimą disponuoti areštuotu turtu, siekdamas patenkinti išimtinai savo paties interesus, apeinant kitų atsakovų kreditorių interesus.

38. Pažymėtina, kad analogiškas draudimas sudaryti areštuotos žemės sandorius yra įtvirtintas ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje, kurioje nurodyta, kad negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Šios teisės normos tiesioginiai adresatai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, rengiančios teritorijų planavimo dokumentus ir žemės valdų projektus, bei asmenys (žemės savininkai), siekiantys sujungti, padalinti, atidalinti, perdalinti ar kitaip pertvarkyti jiems priklausančius žemės sklypus. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad būtent šioje normoje įtvirtinti draudimai negalioja teismui, todėl šalims dėl atidalijimo susitarus taikos sutartimi teismui, atitinkamai, nebuvo teisinių kliūčių ją patvirtini, deklaratyvūs ir aiškiai nepagrįsti. Kitaip nei teigia savo apeliaciniame skunde apeliantas, teismo procesiniam sprendimui taip pat taikytini teisėtumo reikalavimai, todėl juo negali būti patvirtintas neteisėtas (prieštaraujantis įstatymams, be kita ko, ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 daliai ) susitarimas ar sandoris (šiuo konkrečiu atveju taikos sutartis).

39. Taigi, procesinį klausimą dėl taikos sutarties nepatvirtinimo pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, o apeliacinio ir (ar) atskirojo skundo argumentai kitokios teisėjų kolegijos išvados nesuponuoja.

Dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

40. Apeliaciniame ir atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs patvirtinti taikos sutartį bei patenkinti ieškinio dalį dėl atidalijimo, turėjo pareigą išspręsti ieškinio reikalavimų dalį dėl 80 800,88 Eur iš atsakovo R. Ž. priteisimo už apelianto įvykdytą solidarią šių šalių prievolę bankui, o to nepadarius, egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. kelia CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimo klausimą. Jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, tai pripažįstama absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Tačiau nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija nėra susiklosčiusi.

41. Dispozityvumo principas lemia, kad asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar teisėtų interesų gynybos, turi aiškiai nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas jo reikalavimas) ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (ieškinio reikalavimus) (CPK 12 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Būtent pagal šiuos ieškinio elementus yra sprendžiama, kokį savo teisių gynybos būdą yra pasirinkęs bylą iniciavęs asmuo ir kokio teisinio rezultato jis siekia bei laiko apginančiu jo pažeistas ar pažeidžiamas teises (CK 1.138 straipsnis).

42. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jam ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų atidalijimo. Apeliantas prašė atidalyti turtą išimtiniu įstatyme nustatytu atidalijimo būdu, siekdamas visiško atidalijimo, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo. Kitaip tariant, apeliantas siekė, kad visi žemės sklypai taptų jo ir jo sutuoktinės trečiojo asmens A. P. nuosavybe, eliminuojant iš jų valdymo atsakovus, už jų nuosavybės teise turėtas žemės sklypo dalis jam su atsakovais atsiskaitant pinigais (sumokant kompensacijas), o santykyje su atsakovu R. Ž. – dar ir atliekant tarpusavio piniginių prievolių įskaitymą. Suformuluojant ieškinio dalyką nurodytos tokios kompensacijų sumos: iš atsakovo R. Ž. priteisiama apeliantui 31 038,46 Eur kompensacija; iš apelianto priteisiama 3 277,47 Eur kompensacija atsakovei R. Ž..

43. Vadinasi, pagrindinis apelianto R. P. ieškinio reikalavimas buvo turto jam priteisimas natūra, o išvestinis iš jo – kompensacijų išmokėjimas apeliantui ir atsakovei. Alternatyvaus reikalavimo dėl 80 000,88 Eur, kuriuos apeliantas sumokėjo bankui, padengdamas atsakovo prievolės dalį, kaip skolos priteisimo iš atsakovo, jeigu pagrindinis reikalavimas teismo nebūtų patenkintas, ieškinio baigiamojoje dalyje, kurioje ir yra suformuluoti visi teismui adresuoti prašymai, nėra. Todėl stokoja pagrįstumo apeliacinio ir atskirojo skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė šio apelianto reikalavimo ir vien dėl šios priežasties egzistuoja savarankiškas pagrindas panaikinti tiek teismo sprendimą, tiek ir 2023 m. sausio 27 d. nutartį, kuria buvo atmestas apelianto prašymas priimti papildomą sprendimą ir priteisti jam 80 000,88 Eur sumą iš atsakovo.

44. Pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Kasacinis teismas šiuo aspektu pasisako, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-1075/2022, 46 punktas).

45. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2023 m. sausio 27 d. nutartyje iš esmės teisingai nurodė, kad apeliantas į teismą kreipėsi su ieškiniu prašydamas atidalyti turtą, esantį bendrojoje dalinėje su atsakovais nuosavybėje, ir išspręsti kompensacijos klausimą. Ir nors apeliantas, siekdamas išvengti kompensacijos atsakovui mokėjimo, įrodinėjo, kad ir atsakovas jam yra skolingas 80 000,88 Eur, kuriuos apeliantas yra sumokėjęs bankui, vykdydamas jų abiejų solidariąją prievolę, visgi savarankiškas alternatyvus reikalavimas priteisti šią sumą iš atsakovo baigiamojoje ieškinio dalyje liko nesuformuluotas, todėl teismas tokio klausimo be atitinkamo reikalavimo pats negalėjo išspręsti.

46. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tokią aplinkybę, kad ieškinio motyvuojamoje dalyje (jo 14 punkte) visgi yra nurodyta, kad apeliantui įvykdžius atsakovo dalį solidariojoje prievolėje jis turi 80 000,88 Eur sumos reikalavimo teisę į atsakovą ir iš atsakovo R. Ž. ši 80 000,88 Eur suma jam turi būti priteista. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad yra pareikštas ieškinys dėl atidalijimo ir kompensacijos priteisimo, o ne dėl skolos už įvykdytą solidariosios prievolės dalį priteisimo, tik formaliai yra teisinga.

47. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas į civilinio proceso tikslų įgyvendinimą. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį, 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas, išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020). Ši pareiga išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011).

48. Esant byloje tokio turinio ieškiniui, kurio dalykas galbūt nebuvo pakankamai išsamus (80 000,88 Eur sumos iš atsakovo R. Ž. pritesimo klausimas nurodytas aptariant faktinį ieškinio pagrindą, bet nenurodytas formuluojant ieškinio dalyką), proceso eiliškumas buvo labai svarbus. Pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad taikos sutarties patvirtinimas yra negalimas, visų pirma turėjo išspręsti būtent šį procesinį klausimą, o tuomet imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta ir kuo greičiau atkurta procesinė taika tarp ginčo šalių. Tokia teismo pareiga kyla iš kooperacijos (bendradarbiavimo) su dalyvaujančiais byloje asmenimis principo (CPK 8 straipsnis).

49. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kokius reikalavimus, nepatvirtinus taikos sutarties, palaiko ar nepalaiko apeliantas (t. y. ar prašo jam atidalinti turtą teismo sprendimu, kaip prašo spręsti kompensacijos klausimus, ar reiškia alternatyvų reikalavimą dėl 80 000,88 Eur sumos iš atsakovo priteisimo), o prireikus – pasiūlyti juos patikslinti, taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą. Tačiau vien konstatavęs faktą, kad apeliantas neteisėtai prašo atidalinti areštuotą turtą, pirmosios instancijos teismas kitų apelianto reikalavimų bei juos pagrindžiančių argumentų neanalizavo ir dėl jų iš viso nepasisakė.

50. Be to, anksčiau šioje nutartyje buvo nurodyta (žr. 29–33 punktus), kad atsakovai skolinių įsipareigojimų turi ne tik ,,Swedbank“, AB ir VSDFV Klaipėdos skyriui, kurie yra nagrinėjamos bylos dalyviai, bet ir B, A, C, D, E, F, G, kurių naudai yra areštuotas turtas, kurį prašoma atidalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų kreditorių, kurių reikalavimų įvykdymas galėtų būti nukreiptas į ginčo turtą, materialinėms teisėms ir pareigoms nagrinėjamo ginčo rezultatas taip pat galėtų turėti įtakos. Atsakovų kreditoriai byloje nedalyvavo, jų pozicija nebuvo išklausyta. Ir nors bylos šalys buvo įpareigotos pateikti teismui visą informaciją apie atsakovų kreditorius ir to nepadarė, tačiau teismo iš VĮ Registrų centro gautų duomenų pakanka nustatyti visus asmenis, kurių materialinėms teisėms įtakos galėtų turėti teismo sprendimas, ir teismo iniciatyva pasiūlyti jiems įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis, jeigu tai būtų reikalinga atsižvelgiant į apelianto reikalavimus.

51. Aptarti proceso trūkumai gali būti ištaisyti tik pirmosios instancijos teisme, todėl teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo atmestas, panaikinama ir ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

52. Tačiau, minėta, skundžiama 2023 m. sausio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą priimti papildomą sprendimą, nes tam nebuvo sąlygų (nebuvo aišku, ar apeliantas reiškia atitinkamą reikalavimą dėl 80 000,88 Eur sumos priteisimo). Todėl ši teismo nutartis paliekama nepakeista.

53. Nustačiusi apskųsto teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai jau neaktualių, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas prašymas patvirtinti ieškovo R. P., atsakovų R. Ž., R. Ž. ir trečiojo asmens A. P. 2022 m. spalio 10 d. taikos sutartį, palikti nepakeistą.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.