Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, nubausta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į nuteistajai L. M. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jos laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. vasario 16 d. (dvi paros). Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo L. M. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Iš L. M. nukentėjusiajai L. B. priteista 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Procesas dėl turtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį nutrauktas.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. B. išaiškinta, kad ji turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu jai pervesti 800 Eur, kuriuos L. M. 2020 m. gruodžio 3 d. pervedė į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą (atskaičius mokesčius, susijusius su pinigų pervedimu).

Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinis skundas buvo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartis panaikinta ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinių sprendimų esmė

2. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistosios L. M. gynėjo advokato K. Baryso apeliacinį skundą atmetė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija paskyrė ambulatorinę teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę, kurios pagrindu konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. M. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgė pagrindo dar labiau švelninti nuteistajai paskirtą bausmę ir sumažinti priteistą neturtinę žalą.

III. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

- nenustačius būtinosios ginties sąlygų, perkvalifikuoti L. M. padarytą nusikalstamą veiką ir pripažinti ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 130 straipsnyje, ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti;

- nenustačius pagrindų L. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, pakeisti L. M. paskirtą bausmę – vadovaujantis BK 62 straipsnio 3 dalies 3 punktu paskirti jai laisvės apribojimo bausmę;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su L. M. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 130 straipsnį

21. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tuomet, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, taip pat vertinant ir teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadas. Konstatuojant, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023).

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistosios gynėjo vertinimu, kad L. M. padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. nesirgo jokiu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (1 punktas), nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (10 punktas). Pastarosios išvados 7 punkte nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu L. M. galėjo būti išreikšto emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į ilgalaikę ją psichotraumuojančią situaciją ir sutrikdė/apribojo jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, visapusiškai teisingai ir pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę, jų pavojingumą bei galimas pasekmes, rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus bei valingai, racionaliai reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesį (t. 4, b. l. 171–182). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti ekspertai išsamiai ir įtikinamai paaiškino ekspertizės akte išdėstytas išvadas. Kasacinio teismo išvadų kontekste teismo posėdyje detaliai apklausti ekspertai itin detaliai paaiškino, kokiais duomenimis remiantis priėmė sprendimą, jog L. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje (neatitinka fiziologinio afekto būsenos kriterijų), ir dar kartą patvirtino, kad ji buvo emocinio susijaudinimo būsenos, kuri nesiekia fiziologinio afekto būsenos. Taip pat ekspertai atsakė į kitus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartyje keliamus klausimus.

23. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek įrodymų visumą, patikrino nustatytas bylos aplinkybes ir motyvus, kuriais vadovaudamasis apygardos teismas atmetė nuteistosios L. M. gynėjo prašymą jo ginamosios nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, tačiau pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nuteistosios didelio susijaudinimo būsenos galimybę paneigia nukentėjusiojo nevienkartinio smurtavimo prieš nuteistąją faktas, t. y. pirmosios instancijos teismas nevertino ilgalaikės nukentėjusiąją psichotraumuojančios situacijos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje, nors, kaip nurodyta ekspertų išvadoje, L. M. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti išreikšto emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į ilgalaikę, ją psichotraumuojančią situaciją ir sutrikdė/apribojo jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus, vis tik L. M. emocinio susijaudinimo būsena nesiekė tokio laipsnio, kad būtų pagrindas konstatuoti fiziologinio afekto būseną.

24. Staigaus labai didelio nuteistosios L. M. susijaudinimo (afekto būsenos) nebuvimą be minėtos eksperto išvados ir ekspertų paaiškinimų patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. L. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme pripažino, kad įvykio dieną vykstant tarp jos ir nukentėjusiojo D. B. žodiniam konfliktui dėl nesutvarkytų namų, nekūrentos krosnies, nukentėjusiojo girtavimo, suduoto smūgio į veidą, L. M. sudavė peiliu D. B. į krūtinę (t. 2, b. l. 45–48, teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 90– 93). Teismo posėdyje pasakodama apie aplinkybes, susijusias su tolesne konflikto eiga, smūgio peiliu sudavimą nukentėjusiajam, L. M. siekė aplinkybes pateikti sau palankesniu (švelnesniu) būdu. Ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio (2020 m. vasario 15 d.) L. M. pripažino, kad tą dieną, jai grįžus iš darbo į namus, nukentėjusysis sėdėdamas prie stalo gėrė alų, ji pradėjo ant jo šaukti, kad namuose betvarkė, nekūrenta krosnis. Jai pasidarė pikta, atsisėdo prie stalo ir išgėrė prieš tai prekybos centre pirktą vyną (viso vyno iš karto neišgėrė, butelyje dar buvo likę). Jai vartojant vyną vyko žodinis konfliktas, ji peiliu pjaustė maisto produktus. Jis nusiėmė marškinėlius ir pasakė „užmušk mane“. L. M. pasakė, kad to nedarys, nes nenori sėdėti kalėjime. Jiems toliau konfliktuojant D. B. tapo labai agresyvus ir rankos delnu sudavė jai smūgį į veidą. Pajutusi skausmą ji labai supyko ir rankoje laikydama peilį sudavė juo D. B. į krūtinę. Kaip tiksliai sudavė, neprisiminė. Po jos suduoto smūgio D. B. nukrito ant grindų. Tuomet ji peilį įmetė į virtuvės spintelę ir nuėjo į kitą kambarį (t. 2, b. l. 45–48). Aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo sužalojimu, L. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. nurodydama, kur sėdėjo D. B. ir kaip ji, laikydama dešinėje rankoje peilį, sudavė juo vieną smūgį nukentėjusiajam į krūtinę; kaip po jos suduoto smūgio D. B., sėdėdamas ant kėdės, nukrito ant grindų; kur padėjo peilį, kuriuo dūrė nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 55–66). Tokie jos parodymai iš esmės atitiko ir įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 16–68), teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 74– 81) užfiksuotus duomenis. Nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės išsamesnės nei teisme, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip patikimesnius vertino L. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

25. Abejonių nekelia L. M. paaiškinimai apie tai, kad įvykio metu, tęsiantis žodiniam konfliktui tarp jos ir nukentėjusiojo, D. B. tapo agresyvus ir galėjo suduoti jai smūgį į veidą. Aplinkybę, kad nukentėjusysis išgėręs tapdavo agresyvus ir smurtaudavo prieš L. M., patvirtino ir mirusiojo motina L. B.. Ji nurodė, kad, kai jos sūnus išgerdavo alkoholio, tapdavo labai agresyvus, vieną kartą buvo sumušęs ir ją. Ant L. veido ji matė smurto žymes, išpeštus plaukus (t. 1, b. l. 91–94). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. B., galimai dėl sukelto skausmo netekus sūnaus, pakeitė parodymus, kaltino L. M., nurodė, kad L. M. sunkaus būdo, varžė, skriaudė sūnų, pati girtaudavo. Visgi atsakinėdama į proceso dalyvių klausimus, neneigė, kad sūnus išgėręs būdavo agresyvus, nesuvokdavo ką kalba ir ką veikia (teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 79–81). Aplinkybę, kad D. B. neblaivus smurtaudavo prieš L. M., patvirtino ir liudytoja S. K., kuri paaiškino, kad policija dažnai pas juos atvažiuodavo. Matė, kad L. buvo labai žiauriai sumušta (t. 3, b. l. 6). Liudytoja S. S. taip pat teigė, kad kai tik D. B. grįždavo iš užsienio, L. M. vaikščiodavo visa juoda, būdavo baisu žiūrėti, sumušta L. M. ateidavo ir į darbą (t. 3, b. l. 9). Byloje esantys policijoje registruotų įvykių išrašai taip pat patvirtina, kad 2015 m. birželio 24 d. sugyventinis D. B. L. M. sulaužė šonkaulį (t. 1, b. l. 183, 186), 2017 m. rugsėjo 23 d. policijoje buvo gautas pranešimas, kad D. B. smurtauja prieš savo sugyventinę L. M. (t. 1, b. l. 199).

26. Teisiamojo posėdžio metu L. M. nurodė, kad po nukentėjusiojo smūgio delnu jai į veidą, jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, taip pat kad po suduoto smūgio ji neva apsvaigo ir nebeprisimena, kaip dūrė nukentėjusiajam peiliu. Visgi nepaisant to, kad byloje yra jau paminėti duomenys (nukentėjusiosios L. B., liudytojų S. K., S. S. parodymai, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pateikta informacija), kurie patvirtina, kad D. B., būdamas neblaivus, dažnai smurtaudavo prieš L. M., dėl smurto į jų namus ne kartą buvo kviečiami policijos pareigūnai, dėl patirtų sužalojimų nuteistoji kreipėsi į medikus (tai patvirtina ir išrašai iš medicininių dokumentų, t. 3, b. l. 66), o D. B. už smurtą artimoje aplinkoje praeityje buvo nuteistas 2017 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, šios aplinkybės aptariamu konkrečiu atveju neturėjo tokio poveikio, kuris galėtų būti prilygintas afekto būsenai. L. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu, kelios dienos po įvykio, pakankamai detaliai ir aiškiai prisiminė įvykio aplinkybes, t. y. kurioje rankoje laikė peilį, į kurią kūno vietą smūgiavo D. B., kur pastarasis sėdėjo ir kaip nukrito ant grindų (t. 2, b. l. 45–48). Tuo metu apie tai, kad po D. B. jai delnu suduoto smūgio ji būtų apsvaigusi ir neprisiminusi tikslių įvykio aplinkybių, L. M. nenurodė. Teisėjų kolegija sutinka, kad neblaivaus nukentėjusiojo elgesys konfliktuojant su nuteistąja, jos įžeidinėjimas necenzūriniais žodžiais, smūgio delnu sudavimas, įvertinus pastarojo nuolatinį smurtinį elgesį prieš nuteistąją, galėjo sukelti L. M. pyktį ir įniršį (ką pripažino ir pati nuteistoji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu), tačiau, kita vertus, iš pačios nuteistosios parodymų galima spręsti, kad toks D. B. elgesys jai nebuvo netikėtas, iš esmės ji galėjo tikėtis, kad žodinis konfliktas gali peraugti ir į fizinius smurtinius nuteistojo veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad jau nuo pat nuteistosios grįžimo namo tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo prasidėjęs konfliktas tęsėsi kurį laiką. L. M. pripažino, kad ji pati pradėjo bartis, matė, kad į konfliktą įsivėlęs D. B. darėsi vis agresyvesnis. Taigi, akivaizdu, kad žinodama, jog būdamas neblaivus nukentėjusysis dažnai prieš ją fiziškai smurtauja, nuteistoji suvokė, kad besitęsiantis ginčas gali baigtis D. B. smurtiniais veiksmais. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu L. M., pasakodama apie įvykio aplinkybes, taip pat nurodė, kad buvo įprasta jiems konfliktuoti, kai grįžo namo pradėjo bartis, abu kalbėjo pakeltais balsais, nuteistasis buvo labai girtas, todėl ji nemanė, kad tokioje būsenoje nuteistasis dar gali muštis, „baimės nebuvo“ (t. 4, b. l. 178).

27. Nėra pagrindo sutikti ir su gynėjo nurodoma aplinkybe, kad nuteistosios L. M. veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo rodo fiziologinį afektą, kuris pasireiškė ilgalaikės psichotraumuojančios situacijos fone. Gynėjo teigimu, po afektyvaus „sprogimo“ asmuo paprastai nerodo gailesčio savo aukai, tik apgailestauja dėl įvykdytų neteisėtų veiksmų ar nerimauja dėl būsimos teisinės atsakomybės ir, pasak gynėjo, tai paaiškina, kodėl po nužudymo L. M. kurį laiką nelietė D. B. lavono, o po to paskambinusi į BPC apgailestavo, kad nužudė žmogų bei nerimavo dėl gresiančios teisinės atsakomybės, nurodydama, kad „tikriausiai man jau kalėjimas“. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia gynėjas, kad L. M., būdama afekto būsenos, ribotai suvokė savo veiksmus, faktą, kad L. M. suvokė savo nusikalstamą elgesį, atskleidžia byloje nustatytos aplinkybės, t. y. įvykio vietoje – šiukšliadėžėje, krosnyje buvo rastos popieriaus skiautės su D. B. ir L. M. krauju, moteriški marškinėliai su nukentėjusiojo krauju, ant nukentėjusiojo lavono matyti valymo žymės, be to, nei ant vieno iš namuose rastų peilių nebuvo rasta nužudytojo kraujo pėdsakų, o tai rodo, kad peilį, kuriuo padarė sužalojimą, nuteistoji galimai irgi nuplovė arba paslėpė. Taigi, nustatyta, kad įvykio vietą L. M. pradėjo tvarkyti iš karto po įvykio. Iš bylos duomenų matyti, kad L. M. padarytą nusikaltimą stengėsi nuslėpti ir nuo nužudytojo motinos nukentėjusiosios L. B.. Pastarajai negalint susisiekti su sūnumi ir pradėjus jo ieškoti, L. M. nurodė jai, kad jos sūnų išvarė iš namų ir pasakė jam važiuoti į Visaginą. Vėlesnio skambučio metu L. M. nurodė, kad taip pat ieško nukentėjusiojo, nežino, kur jis yra.

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. M. afekto būseną nužudymo metu patvirtina Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas bei aplinkybė, kad apie įvykį L. M. pranešė ne iš karto po jo, o tik praėjus kuriam laikui. Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuota, kad nuteistoji, pranešdama apie įvykį, negalėjo tiksliai nurodyti, kaip tiksliai nužudė savo sugyventinį („na nežinau, kaip...pats užšoko“), tačiau priešingai nei teigia gynėjas, šio pokalbio (garso įrašo) turinys (t. 1, 117–118) nesudaro pagrindo išvadai, kad L. M. nesuvokė savo veiksmų prasmės. Pokalbio su operatore metu ji pripažino, kad D. B. nudūrė peiliu ir kad tai padarė netyčia. Nėra pagrindo sutikti, jog tai, kad apie įvykį nuteistoji pranešė tik praėjus kelioms dienoms nuo nužudymo, rodo, kad apie savo atliktus veiksmus dėl fiziologinio afekto būsenos ji suvokė tik vėliau. Teismo posėdyje ekspertė V. Joneliūkštienė nurodė, kad pati tiriamoji jai šios aplinkybės nepaaiškino, galimai tai buvo jos neigimas, gynybinė reakcija, realybės nepripažinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistoji, nepranešdama apie nužudymą, suprato, ką padarė ir būdama beviltiškoje situacijoje suvokė, kokios pasekmės, atsakomybė jos laukia.

29. Ekspertai, darydami išvadas ekspertizės akte, taip pat apklausos teisme metu vertino, kad L. M. išgerto alkoholio kiekis prieš nužudymą buvo minimalus (rėmėsi jos pačios paaiškinimu – 100 g. vyno) ir neturėjo jokios įtakos jos atliktiems veiksmams. Jeigu būtų konstatuotas vidutinio ar sunkesnio laipsnio girtumas, esant išreikštam apsvaigimui, ekspertų nuomone, iš viso nėra pagrindo kalbėti apie susijaudinimo būsenas.

30. Teisėjų kolegija, nesunkindama L. M. padėties (pirmosios instancijos teismas nepripažino L. M. veiką sunkinančia aplinkybe jos neblaivumo, ekspertai taip pat vertino, kad neblaivumas neturėjo jokios įtakos atliktiems veiksmams), pastebi, kad ir L. M. nevengdavo vartoti alkoholį. Teismo posėdyje ji nurodė, kad grįžusi namo ir susipykusi su D. B. ji išgėrė apie 100 gramų vyno, kurį jai pasiūlė pats D. B.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ji aiškiai ir detaliai parodė, kad vyno butelį grįždama iš darbo nusipirko parduotuvėje (nurodė iš kokios konkrečios parduotuvės pirko alkoholį, butelio talpą, vyno stiprumą), kilus konfliktui su sugyventiniu ji supykusi viena dalį vyno išgėrė, kiek tiksliai nežino, butelyje dar buvo likę vyno (t. 2, b. l. 45–48). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ji paaiškino, kad nuėjo į parduotuvę, nusipirko vyno butelį, šiek tiek išgėrė, paskambino policijai ir pasakė, kad nužudė žmogų (t. 3, b. l. 90). Iš byloje esančio 2020 m. gegužės 7 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad tarp D. B. ir L. M. nuolat vykdavo konfliktai. Taip pat nustatyta, kad 2020 m. kovo 16–17 dienomis buvo nustatytas apykojės suveikimas, L. M. atvykusiems pareigūnams paaiškino, kad buvo neblaivi, pamiršo įstatyti apykoję į kroviklį (t. 1, b. l. 180–181). Iš kitų bylos duomenų (pačios L. M. parodymų, įvykio vietoje rasto nepilno alkoholio butelio) matyti, kad ir po nukentėjusiojo nužudymo L. M. vartojo alkoholinius gėrimus ir Bendrajam pagalbos centrui apie įvykį pranešė būdama neblaivi, jai nustatytas 1.89 proc. neblaivumas (t. 2, b. l. 34). Šios aplinkybės kontekste pažymėtina, kad apsvaigusio nuo alkoholio asmens aplinkos suvokimas bei susiklosčiusios situacijos įvertinimas pakinta kokybiškai, sunkėja sprendimų paieška, silpnėja savikontrolė, keičiasi emociniai išgyvenimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju alkoholio vartojimas prieš pat įvykį, kurio vartojimo pati nuteistoji neginčija, greta kitų aplinkybių taip pat turėjo įtakos L. M. veiksmams.

31. Minėtos aplinkybės teisėjų kolegijai neleidžia abejoti, kad L. M. pagrįstai inkriminuotas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Nenustačius, kad nuteistoji buvo afekto būsenos, nėra pagrindo L. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Dėl būtinosios ginties

32. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl R. M. kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje, ir mano, kad nuteistoji veikė esant būtinosios ginties sąlygomis, prašo pritaikius BK 28 straipsnį jai baudžiamąją bylą nutraukti. Nuteistosios gynėjas šio prašymo kontekste kritikuoja pirmosios instancijos teismo daromą išvadą, kad D. B. suduotas smūgis delnu į veidą L. M. negalėjo būti stiprus dėl atstumo tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios, jo vertinimu, nebuvo tirta, kuriuo momentu D. B. sudavė L. M. bei kokioje padėtyje būdamas jis tai padarė.

33. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, Nr. 2K-205-719/2020, Nr. 2K-193-648/2022). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-128-648/2023).

34. Šioje byloje, remiantis nuteistosios paaiškinimais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme bei atliekant teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę nustatyta, kad žodinį konfliktą dėl netvarkingų namų, krosnies nepakūrimo, girtavimo sukėlė pati L. M.. Žodinis konfliktas pakeltu tonu, kuriame dalyvavo tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis, truko pakankamai ilgai: nuteistoji pakūrė krosnį, pradėjo gaminti valgį, visą tą laiką nužudytasis keikėsi, sėdėjo prie stalo ir gėrė alų, nusiėmė marškinėlius ir pasakė „užmušk mane“. L. M. pasakė, kad to nedarys, nes nenori sėdėti kalėjime. Tada nukentėjusysis tapo agresyvus ir vieną kartą trenkė nuteistajai L. M. į veidą. Netikėti tokia konflikto pradžia nėra pagrindo, nes L. M. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 55–66) tiksliai parodė, kur sėdėjo D. B. ir kaip ji, laikydama dešinėje rankoje peilį, sudavė peiliu į krūtinę, po ko, D. B., sėdėdamas ant kėdės, nukrito ant grindų. Sutiktina su gynėju, kad kategoriškai atsakyti į klausimą, ar suduodamas smūgį nukentėjusysis sėdėjo ar stovėjo, nėra galimybės, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistosios smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo greitas ir staigus atsakas į susidariusią situaciją.

35. Iš byloje esančių duomenų – specialisto išvados Nr. M189/2020 (01) nustatyta, kad D. B. lavono kraujyje rasta 3,30 proc. etilo alkoholio (t. 1, b. l. 74–79). Jo akivaizdų neblaivumą suprato ir L. M., kuri paaiškino, kad „jis buvo visiškai girtas, nemaniau, kad tokioj būsenoj jis dar gali muštis“ (t. 4, b. l. 178). Be to, nors nukentėjusysis D. B. buvo aukšto ūgio (181 cm), o L. M. – apie 160 cm, konflikto metu, remiantis L. M. parodymais, jis sėdėjo, o ji stovėjo greta. Specialisto išvados 3.1 punkte nurodyta, kad dūris į krūtinę buvo nežymiai iš viršaus žemyn, dėl ko pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad galimai L. M. sudavė peiliu jam sėdint ant kėdės. Tai patvirtina ir įvykio vietos, lavono, patalpų ir daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 16–67), iš kurio matyti, kad D. B. lavonas guli ant grindų ir ant po juo nuvirtusios kėdės (t. 1, b. l. 32). Įvertinus tai, kad D. B. buvo visiškai girtas, sėdėjo ant kėdės, dėl delnu suduoto smūgio realus pavojus L. M. gyvybei ar sveikatai tuo metu nekilo, be to, nukentėjusiojo elgesys nebuvo tiek pavojingas, kad būtų reikėję naudoti gyvybei ir sveikatai pavojingą, žalojantį įrankį – peilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio L. M. buvo poreikis gintis panaudojant peilį ir juo duriant į gyvybiškai svarbią vietą – krūtinę, šioje byloje nenustatyta.

36. Esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas neturėjo pagrindo nuteistajai taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir jos veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnį. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog žodinio konflikto metu L. M. D. B. buvo provokuojama žodžiais ir suduodant jai vieną smūgį delnu į veidą, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys).

Dėl L. M. paskirtos bausmės

37. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

38. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintos tik dvi bausmės rūšys – laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vilniaus apygardos teismas, pritaikęs BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, L. M. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. perpus mažesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis. Teismas įvertino, kad L. M. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta netiesiogine tyčia, įvykdytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė, nusikalstama veika nebuvo planuota, L. M. nusikaltimą įvykdė spontaniškai ir atsitiktinai. Jos atsakomybę lengvina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru nukentėjusiajai atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo D. B. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas L. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

39. Teismas, vertindamas kaltinamosios asmenybę, taip pat atsižvelgė, kad ji charakterizuojama teigiamai, sukūrusi tvirtus socialinius ryšius visuomenėje. L. M. yra pensininkė, neteista (t. 2, b. l. 118), administracine tvarka nebausta (t. 2, b. l. 119), bylos duomenimis nuteistajai nustatytas 50 proc. netektas darbingumas iki 2022 m. gegužės 25 d. (t. 3, b. l. 45–47). Pirmosios instancijos teismas įvertinto ir nuteistosios psichologinę būseną – nuo 2020 m. gruodžio 28 d. jai teikiamos pirminės psichologinės – psichoterapinės paslaugos (t. 3, b. l. 117), socialinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad nuteistosios emocinė būklė buvo prasta dėl nuolatinių konfliktų su sugyventiniu, be to, pagal OASys vertinimo metodiką nuteistosios pakartotinio nusikalstamumo rizika yra labai maža – 20 balų (t. 3, b. l. 111–112).

40. Nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu prašo skirti L. M. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – laisvės apribojimą. Gynėjo vertinimu, bausmė yra per griežta ir neatitinka bausmės tikslų, teisingumo principo. Paskyrus laisvės atėmimą būtų pasiektas tik vienas – nubaudimo tikslas. Teismas neišdėstė motyvų, kodėl švelnesnės bausmės paskyrimas prieštarautų BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams, neatsižvelgė į situacijos teisinį ir socialinį unikalumą, kad laisvės atėmimas tiek pagal nacionalinius, tiek pagal tarptautinės teisės aktus yra ultima ratio (kraštutinė priemonė). Gynėjas remiasi teismų praktika, kuomet už kvalifikuotą nužudymą asmenims buvo skirtos švelnesnės bausmių rūšys nei numatyta straipsnio sankcijoje.

41. Teisėjų kolegija pastebi, kad teismų praktikoje išimtinai retai sutinkami atvejai, kai už kvalifikuotą nužudymą skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010, kuria apeliaciniame skunde remiasi gynėjas, negali būti kaip precedentas taikomas šioje byloje, nes neatitinka šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje teismai konstatavo, kad sutuoktinis buvo nužudytas peržengiant būtinosios ginties ribas ir todėl skyrė bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o aptariamoje byloje nebuvo konstatuota būtinosios ginties situacija. Kita byla, kurią kaip teismų praktikos pavyzdį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-870/2020) nurodo gynėjas, taip pat negali būti prilyginama nagrinėjamai situacijai, nes joje nuteistoji, būdama itin sunkioje padėtyje, nesulaukusi deramos pagalbos iš medikų ir valstybės, iš kart po gimdymo, nužudė savo naujagimį vaiką. Taigi gynybos nurodomos bylos buvo iš esmės skirtingos ir niekuo nepanašios į kitas buitinių konfliktų bylas, kuriose po daugybės girtavimų ir konfliktinių situacijų, ilgą laiką smurtinio elgesio auka buvęs asmuo būdamas neblaivus atima prieš jį smurtavusio asmens gyvybę ir susilaukia pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės.

42. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti ekspertai nurodė, jog L. M. nebuvo fiziologinio afekto būsenos, tačiau ji buvo stipraus emocinio susijaudinimo būsenos, kuri panašiai kaip ir afekto būsena turi įtakos asmens elgesiui, t. y. apriboja/sutrikdo asmens gebėjimą pilnavertiškai vertinti situaciją, numatyti pasekmes, kontroliuoti savo veiksmus. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo perkvalifikuoti nuteistosios L. M. padaryto nusikaltimo į BK 130 straipsnį, vertinti kitaip nužudymo aplinkybes ir atsižvelgiant į stipraus emocinio susijaudinimo būseną paskirti dar švelnesnę bausmę nei skyrė pirmosios instancijos teismas, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nebūtų teisinga. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, vertino tinkamai ir pritaikęs BK 62 straipsnio nuostatas, skyrė dvigubai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei įtvirtinta sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir nukentėjusiųjų interesus bei pažeidžia jų orumą. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-172/2008, Nr. 2K-452/2012, Nr. 2K-276-1073/2020).

Dėl neturtinės žalos

43. Nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį 3 kartus, t. y. iki 3000 Eur. Jo teigimu, priteista 9 000 Eur dydžio neturtinė žala yra pernelyg didelė, ji nustatyta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti nužudymo padarymui įtakos turėjusį paties nužudytojo elgesį konflikto metu, jo ankstesnį smurtą. Be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į realias L. M. galimybes atlyginti neturtinę žalą (niekur nedirba, yra neįgali, beveik sulaukusi pensinio amžiaus, vienintelis jos turtas – 1/3 namo, kuriame ir gyvena, pajamos – 300 Eur (išmoka iš Užimtumo tarnybos ir neįgalumo pašalpa).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą nukentėjusiosios L. B. (nužudytojo motina) 40 000 Eur civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 97–108, t. 3, b. l. 14–32), tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydžio nustatymą. Apygardos teismas ne tik detaliai išanalizavo L. B. ir jos sūnų siejusį ryšį, tačiau įvertino ir nuteistosios turtinę padėtį bei kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį (dėl turtinės žalos atlyginimo ginčo nėra), tenkindamas civilinį ieškinį iš dalies, apygardos teismas įvertino ne itin artimą D. B. ir jo motinos ryšį, gyvenimą skirtingose valstybėse, taip pat tai, kad D. B. anksčiau yra smurtavęs ir prieš savo motiną bei tėvą ir tuo remdamasis ženkliai sumažino priteistinos žalos dydį.

45. Nuteistoji L. M. nužudė D. B., kuris buvo nukentėjusiosios L. B. sūnus. Nėra abejonių, kad dėl sūnaus nužudymo L. B. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, prarado galimybę puoselėti artimus ryšius su sūnumi, jos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, todėl nukentėjusiajai neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta. Nors L. B. su sūnumi kartu negyveno, tačiau palaikė ryšius, programėlės „Viber“, pagalba bendraudavo kiekvieną dieną (t. 1, b. l. 92–94). L. B. pasigedo savo sūnaus iš karto, tą pačią dieną, kai jis buvo nužudytas. Ji skambino L. M. 2020 m. vasario 11 d. ir po to kiekvieną dieną paskambinusi teiravosi, kur galėtų būti jos sūnus, prašė jo ieškoti, informuoti policiją.

46. Dar labiau mažinti pirmosios instancijos teismo priteistos sumos nėra pagrindo. Nukentėjusiajai L. B. priteistas neturinės žalos dydis iš esmės net yra mažesnis nei teismų praktikoje paprastai tėvams dėl vaikų nužudymo priteisiama neturtinė žala. Nužudytojo tėvams vidutiniškai priteisiama nuo 10 000 iki 30 000 Eur (pavyzdžiui, kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-788/2019, Nr. 2K-76-495/2021, Nr. 2K-175-942/2021, Nr. 2K-44-495/2022, Nr. 2K-126-387/2022). Pastebėtina, kad dar 2016 metais nužudytų vaikų tėvams buvo priteisiamos žymiai didesnės sumos – 30 000 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-399-699/2016), 2022 m. esant paprastam nužudymui – 30 000 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-387/2022), retesniais atvejais tėvams buvo priteisiamos sumos, siekiančios ir 50 000 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-788/2017). Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo motinai L. B. priteistos neturtinės žalos dydis ne tik, kad nėra per didelis, jis yra gerokai mažesnis nei priteisiamas teismų praktikoje panašiose situacijose, todėl priteistos sumos nėra pagrindo mažinti nei teismų praktikos, nei šiandieninės ekonominės situacijos ir infliacijos rodiklių kontekste.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso apeliacinį skundą atmesti.