Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šalies argumentai

3.3. Pažymi, jog nukentėjusioji A. A. pirmosios instancijos teismui pateiktame civiliniame ieškinyje (ir jo patikslinime) nurodė, kad dėl patirtos traumos ir po šios traumos jai kilusio psichikos sveikatos sutrikimo ji buvo nedarbinga. Nedarbingumo laikotarpiais jos pajamos sumažėjo, kadangi tuo metu jos gautos ligos pašalpos nesiekė jai priklausančio išmokėti darbo užmokesčio dydžio. Civiliniame ieškinyje A. A. buvo nurodžiusi, kad ligos pašalpa, kurią moka darbdavys 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, būdavo 80 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto Vyriausybės nustatyta tvarka dydžio, o ligos pašalpa, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, laikotarpiu nuo 2013-03-11 iki 2014-05-02, buvo lygi 40 procentų, o nuo aštuntosios laikinojo nedarbingumo dienos – 80 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamo uždarbio dydžio, laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 buvo lygi 80 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, laikotarpiu nuo 2016-01-01 tik 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio.

3.3. Prokurorės teigimu, teismas pagal byloje esančius duomenis pagrįstai konstatavo, kad dėl neteisėtų kaltinamųjų G. G., A. G. ir I. M. veiksmų nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir dėl šių priežasčių pastaroji kuri laiką buvo nedarbinga, t. y. ji negalėjo darbe atlikti savo tiesioginių pareigų, iš kurių, iki sveikatos sužalojimo, gaudavo pajamas. Tačiau teismas nepripažindamas pagrįstomis nukentėjusios nurodytas aplinkybes, kad ji buvo nedarbinga kitais laikotarpiais – 2014–2015 metais (ne tik nuo 2013-03-13 iki 2013-06-21), nėra teisus.

3.4 Nurodo, kad nukentėjusioji iš kaltinamųjų prašė priteisti 2121,16 Eur (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt vieną eurą ir 16 ct) negautų pajamų, kurios susidarė jai būnant nedarbingai 2013–2015 metais ir kaip civilinio ieškinio patvirtinimą pridėjo (duomenys neskelbtini) išduotas pažymas („Pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“) už 2013, 2014 ir 2015 metus bei „A. A. nuostolių dėl sužalojimo prarastų pajamų analizę“ (4 t., b. 1. 186–190).Teismas atsisakė pripažinti dokumentą „A. A. nuostolių dėl sužalojimo prarastų pajamų analizę“pagrįstu, visiškai nevertino (duomenys neskelbtini)išduotas pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas už 2013, 2014 ir 2015 metus, kurie patvirtinaA. A. nedarbingumą laikotarpiais nuo 2013-03-13 iki 2013-06-21 ir nuo 2014-06-17 iki 2014-06-20; nuo 2014-10-28 iki 2014-12-15; nuo 2015-08-04 iki 2015-08-11 bei nuo 2015-03-23 iki 2015-05-05. Duomenys, kad aukščiau minėtais laiko tarpais A. A. dėl jai diagnozuotos psichikos sveikatos ligos, kuri kilo dėl 2013-03-11 jos patirto psichoemocinio sukrėtimo, buvo gydoma ir jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai, atsispindi ir teismo psichiatrijos ekspertų ištirtuose medicininiuose dokumentuose. Nurodo, kad ekspertizė akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pirmosios instancijos teismas vadovavosi priimdamas baigiamąjį teismo aktą – apkaltinamąjį nuosprendį, užfiksuoti medicininių dokumentų duomenys, kurie neabejotinai patvirtina aukščiau minėtais laikotarpiais nukentėjusiąją A. A. buvus nedarbingą.

3.5. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. A. nedarbingumą patvirtina vien tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus pažymos apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, kurias Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) pateikė pagrįsdamas 2013-10-02 pateiktą civilinį ieškinį (vėliau civilinį ieškinį patikslino). Šiuo dokumentu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius patvirtino, kad A. A. buvo nedarbinga laikotarpiu nuo 2013-03-13 iki 2013-06-21 ir dėl kurio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius teikė civilinį ieškinį. Aplinkybė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius baudžiamojoje byloje iš kaltų asmenų neprašė priteisti prarastas lėšas dėl A. A. išmokėtųligos pašalpų už kitus laikotarpius, nesudaro pagrindo pripažinti, kad šiais laikotarpiais nukentėjusioji nepatyrė turtinės žalos dėl jos negautų pajamų.

3.5. Prokurorės teigimu, teismas priimdamas sprendimą nukentėjusiosios A. A. pateiktą civilinį ieškinį dėl 2 121,16 Eur turtinės žalos priteisimo (dėl negautų pajamų) tenkinti iš dalies, privalėjo įvertinti visus civilinio ieškinio pagrindą ir dydį patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 109 straipsnis), o to neatlikdamas pažeidė BPK 115 straipsnio nuostatas.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. A. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio dalį dėl negautų pajamų ir priteisti iš nuteistųjų solidariai 2 121,16 Eur turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo. Taip pat prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisti iš nuteistųjų solidariai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4.1. Nukentėjusiosios A. A. teigimu, teismas nuosprendžiu nuspręsdamas sumažinti jai priteisimos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Nukentėjusiosios A. A. teigimu, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Nurodo, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008 ir kt).Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: neturtinės žalos pasekmes; žalą padariusio asmens kaltę; tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tokia yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

4.1.1. Pasak nukentėjusiosios A. A., teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino, jog ją sumušė ir jai buvo padarytas galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinėje alkūnėje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, kairėje juosmens pusėje, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimas ir pogleivinė kraujosruva viršutinės lūpos raudonojoje juostoje, viršutinio žandikaulio abiejų pusių pirmų dantų sumušimas, sužalojimai padaryti ne mažiau 18 trauminių poveikių pasėkoje, kurie yra konstatuoti specialistų išvadose. Jai išsivystė potrauminis sindromas – vidutinio sunkumo depresija. Po įvykio jai ilgai teko gydytis, todėl ilgą laiką buvo nedarbinga. Dėl patirtos traumos teko vartoti nuskausminamuosius bei raminamuosius vaistus. Pažymi, jog nagrinėjant bylą teisme buvo atlikta teismo ekspertizė, kuri patvirtino šią diagnozę. Pasak nukentėjusiosios, teismas neįvertino, jog gydymas truko labai ilgai ir iš dalies dar ir dabar jaučia liekamuosius šio įvykio reiškinius. Nurodo, kad iki šiol jaučia baimę. Patyrė didelį šoką dėl paties įvykio ir jo metu jai padarytų kūno sužalojimų, kurių negali pamiršti ir šiandien. Įvykių pasekmės negrįžtamai pažeidė jos dvasinę pusiausvyrą, patirti išgyvenimai bei patirtas dvasinis ir fizinis skausmas neigiamai paveikė sveikatą. Išgyvenimai iki šiol jaučiami. Ji iki šiol nėra psichologiškai atsigavusi nuo patirto sukrėtimo, kenčia dvasinius skausmus. Tai patvirtina pridedamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugsėjo 25 d. medicinos dokumentų išrašas.

4.1.2. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, nurodydama, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, jos formą (tyčia ar neatsargumas), tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Nukentėjusiosios A. A. įsitikinimu, jai padaryta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 10 000 Eur suma. Mano, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis.

4.2. Taip pat nukentėjusioji A. A. nesutinka su negautų pajamų sumos sumažinimu. Teigia, kad kaltė, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys yra konstatuotas. Nurodo, kad dėl nedarbingumo jai buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, ko pasėkoje negavo 2 121,16 Eur (negautos pajamos). Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnį, ligos pašalpa, kurią moka darbdavys 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas, būdavo 80 procentų mano vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto Vyriausybės nustatyta tvarka dydžio, ligos pašalpa, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, laikotarpiunuo 2013-03-11 iki 2014-05-02 buvo lygi 40 procentų, o nuo aštuntosios laikinojo nedarbingumo dienos 80 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 buvo lygi 80 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, laikotarpiu nuo 2016-01-01 tik 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio. Nuodo, kad teismui buvo pateikta jos nuostolių dėl sužalojimo prarastų pajamų analizė, pridėti tai patvirtinantys dokumentai. Pažymi, kad vis duomenys apie jos nedarbingumą, susiję su įvykiu, yra užfiksuoti ir byloje esančiuose Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose.

4.3. Nurodo, kad teismas nusprendė negautoms pajamos taikyti dalinę atsakomybę ir priteisė iš kiekvienos nuteistosios po lygiai. Teismas tiek turtinę žalą, tiek ir neturtinę žalą priteisė iš nuteistųjų solidariai. Pasak nukentėjusiosios, teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nuosprendžio dalyje dėl negautų pajamų buvo priimtas sprendimas taikyti dalinę, o ne solidarią atsakomybę. Nurodo, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos: atsako solidariai (CK 6.279 straipsnis). Negautos pajamos yra tokia pati turtinė žala kaip ir bet kokia kita turtinė žala. Todėl teismas negalėjo taikyti dalinės nuosavybės ir šiuo atveju.

5. Apeliaciniu skundu nuteistoji G. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes yra nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas arba prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, ją išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, požymių.

5.1. Nuteistosios G. G. teigimu, nuosprendis, kuriuo ji pripažinta kalta ir kartu su ja nuteistos A. G. bei I. M., priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl yra neteisėtas. Teigia, nuosprendis nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas visas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai, teismo kuklios išvados pagrįstos abejones keliančiais įrodymais, o dalis išvadų iš viso nepagrįstos jokiais įrodymais, tariamą jos kaltę pagrindžiantys motyvai nuosprendyje nurodyti itin lakoniškai. Mano, kad nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi ji nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

5.2. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad baudžiamoji byla išnagrinėta neteisėtai, o skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą imperatyvią aplinkybę, dėl kurios šis baudžiamasis procesas nebuvo galimas. Todėl ši baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dar prieš ją pradedant nagrinėti pirmosios instancijos teisme, kai buvo pareikštas toks prašymas. Apeliantės įsitikinimu, nuosprendis turėtų būti panaikintas ir ši baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Šalies argumentai

5.4. Apeliantės teigimu, nei viename teismo procesų abiejose baudžiamosiose bylose buvo negauta kitokių duomenų, išskyrus tai, kad ji 2013 m. kovo 11 d. kartu su artimomis giminaitėmis atvyko į (duomenys neskelbtini), kuriame buvo jos (duomenys neskelbtini), vieninteliu tikslu – praleisti laisvadienį, o ne „suvedinėti sąskaitas“ su A. A., dargi pasitelkus kaip bendrininkes savo mamą, seserį ir pusseserę bei jų mažamečius vaikus.

5.5. Teigia, kad nuosprendyje yra pacituota keliose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuluota veiksmų vertinimo taisyklė vykstant muštynėms, kadangi, pasak kasacinės instancijos teismo, „muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais“. Apeliantės teigimu, tokia nuostata nėra tinkama vertinti jos veiksmus ir laikyti, kad ji dalyvavo muštynėse, nes ji nėjo viešoje vietoje „aiškintis santykių“, o ji buvo užpulta ir sumušta, fizinį smurtą prieš A. A. naudojo tik tam, kad apsigintų ir nutrauktų jos smurtą prieš ją. Pažymi, kad A. A. už vienapusiškus kryptingus puolamuosius veiksmus prieš ją (G. G.) yra teismo pripažinta kalta ir nuteista. Apeliantės tvirtinimu, ji nesiekė rodyti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, nes 2013 m. kovo 11 d. buvusį laisvadienį su mama, seserimi ir pussesere bei jų mažamečiais vaikais atvyko į (duomenys neskelbtini) smagiai praleisti kartu laiką, (duomenys neskelbtini) laikomu (duomenys neskelbtini), o ne jokiais kitais, juo labiau, nusikalstamais tikslais.

5.5.1. Apeliantės teigimu, jei jau teismas neabejotinai konstatavo, kad 2013 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 15.09 val. iki 15.20 val. (duomenys neskelbtini)ir buvo muštynės, tuomet nuosekliai privalėjo laikytis savo paties cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos veiksmų vertinimo ir teisės taikymo taisyklės, kad „muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais“, dėl to A. A. negalėjo būti pripažinta nukentėjusiąją, kadangi aktyviai dalyvavo įvykiuose, smurtavo prieš ją, D. G., be to ji, o taipatvirtinta byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, jos mamai A. G. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Būtent pastarąją aplinkybę, pasak apeliantės, teismas absoliučiai nuosekliai ignoravo viso teisminio nagrinėjimo metu, tebeignoruoja ir surašytame nuosprendyje, kaip tai akivaizdžiai darė ir kaltinamąjį aktą surašiusi prokurorė, teismo medicinos specialisto dėl jos mamai A. G. padaryto kūno sužalojimo nurodydama kaltinamojo akto pabaigoje dalyje „Kiti baudžiamosios bylos duomenys“ (kaltinamojo akto 27 lapas).

5.6. Apeliantė skunde teigia, jog teismas nuosprendyje revizavo įsiteisėjusį 2016 m. birželio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą A. A. atžvilgiu, išdėstydamas, kad ji (G. G.) konflikto metu šaukė, keikė nukentėjusiąją A. A. necenzūriniais žodžiais, spyrė nukentėjusiajai iš nugaros į kojas, smogė ranka į veidą, tempė už plaukų, nuplėšė akinius, o šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios A. A. parodymai. Taip pat nuosprendyje nurodyta, jog jos smurtą prieš A. A. patvirtina liudytojos A. R. parodymai, kuri tuo metu buvo (duomenys neskelbtini). Pasak apeliantės, byloje tokių duomenų nėra ir niekada nebuvo. 2018 m. kovo 30 d. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja A. R. paaiškino, kad 2013 m. kovo 11 d. ji buvo (duomenys neskelbtini), vieną kartą matė užėjusią A. A., kuri tik užėjo ir išėjo. Liudytoja patvirtino, kad ji (G. G.) į (duomenys neskelbtini) atėjo su žirgu, buvo geros nuotaikos, priešingai nei moteris, antrą kartą atėjusi į (duomenys neskelbtini) ir besikalbanti su ja tuo metu, kai ji lipo ant (duomenys neskelbtini). A. R. pastebėjo, jog nebuvo panašu, kad įėjusi moteris atėjo kalbėtis gražiai, vyko konfliktas. Pasak A. R., ji (G. G.) gynėsi, o A. A. puolė. Apeliantės įsitikinimu, liudytojos A. R. parodymai jos jokios kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepagrindžia.

5.7. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog „kaltinamosioms, taip pat ir jai, inkriminuojamų nusikaltimų padarymo vieta yra adresu:(duomenys neskelbtini). Šiuo adresu randasi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)yra priskiriami viešajai vietai, nes šios vietos yra laisvo priėjimo, tose vietose bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų gali patirti nepatogumų“. Ten pat tęsiama, kad „panaudotas smurtas prieš nukentėjusiąją A. A. vertinamas įžūliu, agresyviu, moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu. Toks G. G. elgesys šokiravo aplinkinius. Tai patvirtina aplinkybė, kad pasibaidė (duomenys neskelbtini), liudytoja A. R. prašė nukentėjusiąją ir kaltinamąją nusiraminti, nebaidyti (duomenys neskelbtini). Nors konfliktas tarp kaltinamosios G. G. ir nukentėjusiosios A. A. turi privataus konflikto požymių, teismas mano, kad minėtas konfliktas peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojingas ne tik konflikto dalyviams, bet aplinkai ir aplinkiniams“; „savo veiksmais kaltinamosios, taip pat ir ji, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismas mano, kad dėl konflikto buvo sutrikdyta normali įstaigos veikla, nes buvo nutraukta treniruotė su (duomenys neskelbtini), liudytojams D. L. ir A. R. teko raminti bei vesti (duomenys neskelbtini). Sutrikdytas žmonių poilsis – dėl minėto įvykio poilsio metu (duomenys neskelbtini)vadovui V. M. gavus skambutį dėl vykstančio konflikto, vykti į darbovietę“. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad aukščiau nurodytos aplinkybės jai jau buvo žinomos ir matytos, tačiau jos buvo nurodytos ne kartą jau minėtame 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje, tik ten yra konstatuota, kad „A. A. veika padaryta (duomenys neskelbtini), vietoje, kur atvyksta žmonės praleisti laisvalaikį, todėl ji suprato, jog tokiais savo veiksmais ji gali sutrikdyti (duomenys neskelbtini) lankytojų laisvalaikį, taip pat ir darbuotojų darbo ritmą. Nors nusikaltimas buvo padarytas ne darbo dieną ir oficialiai (duomenys neskelbtini)nedirba, <...> nusikalstama veika gali būti padaroma ir poilsio dienomis, o (duomenys neskelbtini)žmonės laisvai gali lankytis bet kuriuo laiku. Teismas tokius A. A. veiksmus prieš nukentėjusiąją G. G. laiko įžūliais, nes, kaip minėta, tokie kaltinamosios veiksmai, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – pavydą dėl jos sugyventinio tariamo viliojimo, nepriimtini sprendžiant visuomenėje kilusias problemas, nesutarimus, agresyvus, staigus ir netikėti tiek nukentėjusiajai, tiek šioje aplinkoje buvusiems asmenims. A. A. žinojo, kad nesutarimams spręsti pasirinko viešą vietą – (duomenys neskelbtini), kuriame buvo pašalinių asmenų, bet kada galėjo ateiti daugiau (duomenys neskelbtini) lankytojų ar darbuotojų, be to, (duomenys neskelbtini) buvo ir (duomenys neskelbtini), kurie taip pat galėjo būti išgąsdinti. <...> Toks kaltinamosios elgesys vertintinas kaipmoralės požiūriu nepriimtinas, agresyvus ir šokiravęs (duomenys neskelbtini) buvusius asmenis. Būtent dėl tokio elgesio buvo taip pat nutrauktas nukentėjusiųjų (jos, A. G. ir D. G.) poilsis,buvo kviečiama policija, greitoji medicinos pagalba, taip pat sutrikdytas kitų atsakingų už (duomenys neskelbtini) veiklą darbo ritmas, (duomenys neskelbtini)veikla“. Teigia, kad iš to net galima pamanyti, jog 2013 m. kovo 11 d. veikė vienas ir tas pats asmuo pats prieš save kaip prieš veidrodį, tačiau negali patikėti, kad taip yra įmanoma.

5.8. Nurodo, kad teismo padarytas išvadas didžia dalimi reikia jai pačiai nuspėti, tačiau iš jo turinio lyg ir galima spręsti, kad teismas vis tik atskyrė įvykius tarpusavyje, kadangi nuosprendyje nurodyta, jog „po pirmojo konflikto (duomenys neskelbtini)“ ji su I. M., A. G. bei kitu asmeniu, tai yra D. G., elgėsi įžūliai, sumušė nukentėjusiąją A. A. (duomenys neskelbtini) patalpose, smogė stovinčiai bei vėliau gulinčiai nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarydami pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą, ne mažiau 18 smūgių pasėkoje. Dar nurodyta, kad šias aplinkybes „patvirtina specialisto teismo medikų išvados, parodymai, nukentėjusios A. A., liudytojo V. Š. parodymai, iš dalies liudytojų A. R. ir D. L. parodymai“. Apeliantės teigimu, iš to ji padarė išvadą, kad nesant galimybės objektyviais duomenimis pagrįsti A. A. parodymus dėl tariamo smurto jos atžvilgiu, teismas nurodė visiškai nesuprantamą teiginį apie rėmimąsi „iš dalies“ liudytojų A. R. ir D. L. parodymais. Kokia tai dalis ir iš kurios pusės ji užfiksuota, apeliantei nežinoma, o ir teismas nuosprendyje to nenurodė. Apeliantės tvirtinimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu liudytojos A. R. ir D. L. kaltinimo pageidaujamų parodymų nedavė. A. R., kaip tai užfiksuota priimtame nuosprendyje, parodė, kad po triukšmo (duomenys neskelbtini) ji nuvedė žirgą į gardą, po to matė ją (G. G.) stovinčią su D. L. ir dar trimis moterimis. Pagarsinus teisminio posėdžio metu A. R. duotus parodymus kitoje, jau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kad po konflikto (duomenys neskelbtini), kai ji nubėgo į antrąjį aukštą, A. A. taip pat išėjo, ji sulaukė atėjusios D. L.. Teigia, kad ir D. L. taip pat norimų duomenų nepateikė, nes iš jos parodymų nuosprendyje akivaizdu, kad ji su A. R. nuvedė žirgus į arklidę, vedant žirgus girdėjo rėkavimus, šauksmus, moterų nematė, pro (duomenys neskelbtini) duris išėjo į automobilių aikštelę, prieš išeinant laukan nematė nei jos (G. G.), nei A. G. nei A. A.. Netrukus atvyko policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba. Pasak apeliantės, nei liudytoja A. R., nei liudytoja D. L. pilnai ar iš dalies jos jokios kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepatvirtino, o priešingai – jų parodymai patvirtina būtent jos apklausų metu nurodytas aplinkybes.

5.9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, pasisakydamas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. A. priimtame nuosprendyje tiesiog išvardino, kas nurodyta 2015-10-06 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-03-23 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), Všį Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos 2018-05-24 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad 2019-01-23 – 2019-02-28 atlikta pakartotinė ekspertizė (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)), tik patvirtina ankstesnių ekspertizių išvadas, kad dėl minėto įvykio atsirado psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas, ir jis priskiriamas prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Šis sužalojimas nukentėjusiajai A. A. atsirado minėtų kaltinamųjų veiksmų pasėkoje.Dėl šių teismo išvadų, pažymi, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertiniai tyrimai A. A. buvo atlikti ne vieną kartą, jog 2015-10-06 psichinė būklė ištirta dėl konkrečios situacijos, tai yra galėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose, kuriuose ji buvo teisiama. Padaryta išvada, kad pagal savo psichikos būklę A. A. teismo posėdžius praleido be pagrindo tam, nes buvusiuose teismo posėdžiuose dalyvauti galėjo (baudžiamoji byla Nr. 1-60-914/2015). Antroji ekspertizėA. A. atlikta jau šioje baudžiamojoje byloje 2016-03-23. Teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertams buvo pavesta spręsti du klausimus: ar nukentėjusiosios A. A. 2013-03-11 patirtas fizinis smurtas sutrikdė jos psichinės sveikatos būklę ir jeigu taip, koks psichinės sveikatos sutrikdymo mastas padarytas nukentėjusiajai A. A.. Į pateiktus klausimus gauta išvada, kad tiriamajai konstatuojamas nesunkus psichinės sveikatos sutrikdymo mastas dėl 2013-03-11 patirto fizinio smurto, sutrikdžiusio jos psichinės sveikatos būklę. Teigia, jog susipažinusi su 2016-03-23 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu pastebėjo, kad jau pats klausimo ekspertams formulavimas buvo ydingas, todėl kad yra konstatuojamojo pobūdžio, nes buvo klausiama, ar nukentėjusiosios A. A. 2013-03-11 patirtas fizinis smurtas sutrikdė jos psichinę būklę, eliminuoja itin svarbią aplinkybę, o būtent tai, kad pati A. A. buvo agresorė, ji atliko nusikalstamus veiksmus, kas neginčijamai konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teigia, jog neįmanoma nepastebėti, kad ekspertizės akte nekalbama apie tai, kad A. A. nuteistoji, kad ji tuo pat metu ir toje pat vietoje atliko nusikalstamus veiksmus jos (G. G.) atžvilgiu. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų akte analizuojami įrašai, daryti ligos istorijose, akivaizdu, kad bendraujant su atitinkamos srities gydytojais, pažymėti tik subjektyvūs pacientės nusiskundimai. Tuo tarpu deramo dėmesio nesulaukė tokios bylos aplinkybės, kaip tai, kad 2013-03-11 į (duomenys neskelbtini) net ir atvykus policijos darbuotojams A. A. elgėsi agresyviai, dėl ko nukentėjusioji šioje byloje A. A. pristatyta į policiją, o ji (G. G.) greitosios medicininės pagalbos automobiliu paguldyta stacionariniam gydymui.

5.9.1. Nurodo, kad byloje apklaustas policijos pareigūnas V. V., bendravęs su A. A. tuoj pat po įvykio, pažymėjo, kad ji elgėsi arogantiškai, tai reiškia, kad į „žmogų žiūrėjo iš viršaus, neatsakinėjo į klausimus“.

Šalies argumentai

5.9.3. Teigia, kad panašiai suformulavus klausimus ir kompleksinės teismo psichiatrijos ekspertams pavesta atsakyti, ar A. A. 2013-03-11 sirgo kokia nors psichikos liga, ar po galimai jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų susirgo kokia nors psichikos liga, koks padarytas sveikatos sutrikdymo mastas, šios ekspertizės išvadoje konstatuota, kad A. A. yra nustatytas psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas, atitinkantis nesunkaus psichikos sveikatos sutrikdymo masto kriterijus, tačiau tokia išvada atitinka šiotyrimo akto turinį, kadangi visi ekspertams reikšmingi duomenys yra išimtinai subjektyvūs A. A. pasakojimai ir V. Š. parodymų citavimas. Pažymi, jog tiriamosios psichikos būsenos tyrimo dalyje nurodyta „Ekspertinio tyrimo metu tiriamoji pati aktyviai nepasakojo įvykio detalių, nurodė, kad jai labai skaudu jas prisiminti, dėl šių įvykių ji iki šiol jaučiasi labai emociškai sutrikusi, išgyvena pažeminimo, nesaugumo jausmus, jaučiasi nepelnytai apkaltinta, jaučiasi praradusi dvasios ramybę <...> nurodė, kad ją dažnai aplanko prisiminimai apie patirtą įvykio metu pažeminimą, gėdą ir fizinį smurtą. Tokie prisiminimai ir jų kartotiniai išgyvenimai iškyla mintyse, epizodiškai vis atsikartoja savaime ir ypač padažnėja, kai tenka kartotinai susidurti teisme su kitais šiame įvykyje dalyvavusiais asmenimis. Kartotiniai susidūrimai teisme ir įvykio prisiminimai ją labai liūdina ir slegia. Nurodė patirianti kartotinį pažeminimą, įskaudinimus, nes prasilenkiant jai yra kitų dalyvių sakomos pašaipos, įžeidžiantys ir žeminantys žodžiai, elgiamasi įžūliai, net agresyviai (prieinama, užgauliojama), žvelgiama su panieka ir įvairiomis grimasomis. Tiriamoji nurodė, kad besitęsiantis teismo procesas jai yra labai didelė emocinė našta, po teismo posėdžių ji jaučiasi lyg sugniuždyta, visiškai netekusi jėgų, išgyvena beviltiškumo jausmą dėl to, kad procesas tęsiasi labai ilgai, galvojanti, kad kita pusė visaip stengiasi vilkinti, neatvyksta į teismą, todėl jai tapo sunku tikėtis sulaukti teisingumo jos atžvilgiu, sunku patikėti žmonėmis“. Pažymi, jog nei vienas iš teisiamųjų posėdžių dėl jos, jos mamos ir sesers neatvykimo, nebuvo atidėtas.

5.10. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad po įvykio nukentėjusiajai A. A. ji (G. G.) sukėlė potrauminio streso sutrikimą, kuris pasireiškia kaip užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį ir pagal specialisto išvadą atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. A. sveikatą, o jos veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad tai nurodydamas teismas neišskyrė, ar ji (G. G.) sužalojo, ar susargdino A. A., kas reiškia, jog jos tariamai nusikalstama veika nebuvo atskleista, o pasitenkinta abstrakčia formuluote, kad ji sukėlė potrauminio streso sutrikimą, tačiau kaip tai padaryta, visiškai nemotyvuota. Nurodo, kad teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje po psichiatrų - psichologų duotos išvados dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo visiškai be jokių motyvų padarė išvadą, kad „šis sužalojimas nukentėjusiajai A. A. atsirado minėtų kaltinamųjų veiksmų pasėkoje“. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju veiką kvalifikuoti pagal sužalojimo požymį nėra jokios galimybės, nes sužalojimas suprantamas kaip žmogaus kūno audinių ar organų vientisumo ar jų funkcijų pažeidimas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu. Pažymi, jog šiam klausimui teisingai išspręsti yra aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-746/2016, Nr. 2K-62/2014, 2K-484/2014, 2K-531-699/2015.

5.10.2. Pažymi, jog nusikalstama veika, kurios požymiai aprašyti BK 138 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pasak apeliantės, jeigu ir vertinti, kad visos teismo šioje byloje nustatytos aplinkybės atitinka buvusią tiesą, tai ar galima būtų vertinti, kad ji (G. G.) 2013-03-11 galėjo numatyti, kad ją užpuolusiai ir sužalojusiai A. A. po tam tikro laiko išsivystys potrauminio streso sutrikimas, kuris pasireiškė kaip užsitęsusi reakcija į stresogeninį įvykį. Todėl mano, kad kaltinimas jai padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagal tokias pasekmes, kurios nurodytos šioje byloje, yra nelogiškas, nepagrįstas ir neteisėtas.Teigia, kad Komisijinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje padaryta kategoriška išvada, kad A. A. nustatyti psichikos sutrikimai yra tiesioginė jos 2013-03-11 nusikalstamų veiksmų metu patirtos psichoemocinės traumos pasekmė. Apeliantės teigimu, tai konstatuojant nebuvo atsižvelgta ir nevertini pačios A. A. atlikti nusikalstami veiksmai.

5.11. Apeliantės teigimu, 2019 m. rugsėjo 16 d. teismo priimtame nuosprendyje išvados nepagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma neįvertinta. Nuosprendyje tik pateikti nukentėjusiosios A. A. parodymai, liudytojų V. Š., A. R., R. U., V. M., V. V., D. L., R. T., D.J., G. N. parodymai, ikiteisminio tyrimo procesiniai dokumentai, specialistų išvados į jiems pateiktus klausimus, tačiau jų visuma ir neįvertinta, prieštaravimai nepašalinti, o asmenų parodymai, kuriais teismas jokios išvados nedaro, net nenurodyta dėl kokios priežasties buvo atmesti.

5.12. Pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Bylos duomenų vertė nustatoma ne pagal jų ryšį su įrodinėjamomis aplinkybėmis, o pagal jų patikimumą ir svarbą nustatant teisiškai reikšmingus faktus. Patikimumo aspektu itin svarbūs nukentėjusiosios A. A. parodymai, duoti ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir viso ilgo baudžiamojo proceso laikotarpiu.Apeliantė išdėsto nukentėjusiosios A. A. teisme duotus parodymus, nurodydama, kad A. A. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pažymi, jog parodymus A. A. davė teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismas klausimo dėl jų patikimumo, atitikimo tiesai net nevertino, nors tokios abejonės galėjo kilti jau vien dėl to, kad visi smurto veiksmai prieš ją truko mažiausiai 11 minučių, kaip nurodyta kaltinime ir nuosprendyje – nuo 15.09 val. iki 15.20 val. Apeliantės įsitikinimu, teismui turėjo kilti pagrįstas klausimas dėl to, kaip per tokį konkrečiai nustatytą trumpą laikotarpį ji buvo užpulta, įtemta į (duomenys neskelbtini), ir pavienių ir keturių moterų mušama, praradusi sąmonę, pargriauta ir atsidūrusi po visomis skriaudikėmis, intensyviai mušama suduodant smūgius rankomis, spardoma kojomis, mušama ilgu daiktu ir padarytas nenustatytas skaičius.

5.12.1. Mano, kad abejones dėl A. A. nurodytų duomenų patikimumo ir atitikimo tiesai kelia tai, kad duodama parodymus teismui ji neigė akivaizdžius faktus, kas, apeliantė teigimu, ji paprasčiausiai melavo. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu A. A. tvirtino, kad jai (G. G.) sužalojimų nepadarė, nes to padaryti negalėjo, tvirtino, kad konflikto metu gynėsi, muistėsi, pirmo konflikto metu tik stūmė ją (G. G.) nuo savęs, nes ji (G. G.) buvo įtūžusi, ji galėjo prisiliesti, bet suduoti negalėjo. Pasak apeliantės, tai vertintina dvejopai, nes sužalojimai jai (G. G.) padaryti, iš įvykio vietos buvo nugabenta stacionariam gydymui, o jei tikėti A. A. versija, kad (duomenys neskelbtini) ji jos nesužalojo, tai vadinasi tai padarė (duomenys neskelbtini), todėl,anot teismo, ten buvusios muštynės, o jose nukentėjusiųjų, taigi ir nukentėjusiosios A. A., būti negalėjo.

5.12.2. Nurodo, kad A. A. duodama parodymus tikino, kad ji neįspyrusi jos mamai A. G., to negalėjusi padaryti garbaus amžiaus moteriai, nors A. G. nuosekliai aiškino kontakto su A. A. aplinkybes, jog būtent A. A. jai įspyrė į pilvą ir koją. Tai patvirtina ikiteisminiam tyrimui pateikta teismo medicinos specialisto išvada, kuri patvirtina A. G. žodžius.

5.12.3. Apeliantės teigimu, teismas viso teisminio bylos nagrinėjimo metu A. A. rodė išskirtinį neslepiamą palankumą, tuo pačiu jai, kaip kaltinamajai, jos gynybai, kitoms kaltinamosioms, rodė negatyvų nusistatymą. Pažymi, jog A. A. apklausų teisme metu neigė akivaizdžius jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotus šiai bylai neabejotinai prejudicinę galią turinčius faktus, o būtent, koks jos buvo atvykimo į (duomenys neskelbtini) tikslas, kokie jos atlikti veiksmai prieš ją (G. G.), kai jos buvo dviese (duomenys neskelbtini). Pažymi ir tai, kad proceso metu jos ir kitų kaltinamųjų gynyba siekė užduoti A. A. klausimus apie tokius jau teismų nustatytus faktus, tačiau teismas tokius klausimus šalino nurodydamas, kad tokių klausimų šalinimą ir draudimą juos užduoti, o A. A. atitinkamai leidimą neatsakyti, bus galima ginčyti apeliaciniame skunde. Tai užfiksuota 2018-03-09 ir 2018-03-30 teisiamųjų posėdžių protokoluose bei jų metu darytuose garso įrašuose.

5.12.4. Pasak apeliantės, nepatikimi nukentėjusiosios parodymai ir apie kitas aplinkybes. Pažymi, jog liudytoja A. U. netvirtino parodymų apie tai, kad D. G. vijosi bėgančią (duomenys neskelbtini) miestelio link A. A., o A. R. ir D. L. matė įvykius (duomenys neskelbtini). Kiti apklausti liudytojai šioje byloje įvykio aplinkybių (duomenys neskelbtini) negalėjo nei patikslinti nei paaiškinti, nes paprasčiausiai įvykių nestebėjo ir tikrų duomenų apie tai pateikti negalėjo. Tai apklausti liudytojai G. S., policijos pareigūnai V. V., D.J., medicinos felčerė E. M., bei (duomenys neskelbtini) direktorius R. T..

5.13. Apeliantės įsitikinimu, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, kadangi ji nepadarė nei vienos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nurodo, kad BPK 3 straipsnyje išdėstytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas, o vienas iš pagrindų yra tas, kad procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šiai normai teisingai taikyti, apeliantės teigimu, labai reikšmingos jos skunde anksčiau išvardintos aplinkybės apie šio baudžiamojo proceso, kuriame priimtas skundžiamas nuosprendis, ryšį su anksčiau Šiaulių apylinkės teisme vykusiu baudžiamuoju procesu, kuris buvo užbaigtas priimant 2016 m. birželio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį byloje Nr. 1-30-914/2016.

Šalies argumentai

5.14. Apeliantės teigimu, ne mažiau svarbi aplinkybė, kad tik po to, kai įsiteisėjo pirmojoje išnagrinėtoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis (Šiaulių apygardos teismas priėmė 2017 m. vasario 22 d. nutartį atmesti apeliacinius skundus), buvo toliau tęsiamas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, o kaltinamasis aktas buvo surašytas tik 2018 m. sausio 16 d. Pasak apeliantės, tai reiškia, kad pastarasis tyrimas akivaizdžiai ikiteisminio tyrimo įstaigoje ir prokuratūroje buvo vilkinamas, nes koks gi objektyviai paaiškinamas motyvas būtų jį tęsti nuo pat jo pradžios 2013 m. kovo mėnesio iki pat 2018 metų pradžios. Kelia retorinį klausimą, ar tai ypatingai sudėtinga byla, ar gal ji yra ypatingai didelės apimties? Teigia, jog iš 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra aptartos ir įvertintos dvi A. A. inkriminuotos savarankiškos nusikalstamos veikos. Vieną jų, dėl kurios A. A. buvo pripažinta kalta ir nuteista, ji jau aptarė, taip pat išanalizavojos reikšmę naujai vykusiam procesui, kuriame priimtas skundžiamas nuosprendis, šioje skundo dalyje dėl to nesikartoja. Teigia, jog jos argumentams dėl teismo padaryto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo yra aktualus antrasis nagrinėtas kaltinimas A. A. ir teismo pateiktas jo teisinis vertinimas, kuris neabejotinai yra reikšmingas ir šiai baudžiamajai bylai.

5.15. Teigia, kad ne mažiau svarbu yra ir tai, kad A. A. 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išteisinta ne dėl to, kad ji nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o todėl, jog neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pažymi, kad BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Apeliantės teigimu, iš šių normų turinio seka, kad aptariamą bylą išnagrinėjęs Šiaulių apylinkės teismas jeigu būtų sprendęs, kad A. A. šios nusikalstamos nepadarė, tai jos išteisinimo teisiniu pagrindu būtų nurodęs BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, tačiau teismas nurodė pagrindą, išdėstytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte, o bylos pagal to paties straipsnio 6 dalį prokurorui neperdavė.Pasak apeliantės, dėl šio jau įvykusio proceso buvo pažeistas ir teismo priimamų sprendimų peržiūros proceso reglamentavimas, kada dėl įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos įsiteisėjusios nutarties skundus gali nagrinėti tik kasacinės instancijos teismas, o jeigu toks skundas nepaduotas, tai galimybė naikinti ir iš naujo vertinti aplinkybes galima tik laikantis specialios baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, pavyzdžiui, nustatytos BPK XI dalyje.

5.16. Pažymi, jog vienas esminių baudžiamojo proceso principų yra tas, kad teismas, vykdydamas teisingumą, klauso tik įstatymo (BPK 6 straipsnis), kas reiškia, jog teismas, kuris yra priėmęs sprendimą dėl šio vieno ir to paties įvykio kitoje byloje, yra savarankiškas, ir joks kitas asmuo, institucija ar kitas kitos sudėties teismas ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka negali kištis į jo veiklą. Mano, kad tai, kaip iki šiol vyko procesas šioje baudžiamojoje byloje, yra būtent tokio teismo nepriklausomumo principo pažeidimas. Teigia, kad baudžiamasis teisinis bet kurios kitos bylos dėl vieno ir to paties įvykio, įvykusio 2013 m. kovo 11 d. arklidžių patalpose, procesas nuo 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nei teoriškai, nei praktiškai tapo neįmanomas, nes jis yra kartotinis, nagrinėjamas dėl tų pačių įvykių, dėl kurių jau buvo nagrinėtas, o tai buvo ir yra savarankiškas pagrindas šią bylą nutraukti, kas teismui buvo žinoma nuo pat teisminio šios bylos nagrinėjimo pradžios.

6. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimasarbapanaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, ją išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

6.1. Apeliantės įsitikinimu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis priimtas akivaizdžiai ignoruojant BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios šis baudžiamasis procesas nebuvo galimas (BPK 327 straipsnio 1 punktas), todėl ši baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dar prieš ją pradedant nagrinėti pirmosios instancijos teisme, kai buvo pareikštas toks prašymas. Teigia, kad nepaisant to, nuosprendyje, kuriuo ji pripažinta kalta, o taip pat pripažintos kaltomis G. G. ir L. M., nurodyti itin lakoniški motyvai, kurie yra nepagrįsti, o pats nuosprendis dėl to yra neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

6.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, teismas nepaisė draudimo tęsti baudžiamąjį procesą dėl to paties kaltinimo, dėl kurio jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, ginčijamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kadangi yra pagrindas tvirtinti, jog jos neatitinka faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių, o teismo padarytas išvadas nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Pažymi, jog sisteminis BPK ir jo taikymo praktikoje aiškinimas leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo proceso negalimumo, kai jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, principas apima ne tik draudimą persekioti tą patį asmenį dėl to paties kaltinimo, tačiau ir reiškia draudimą iš naujo nagrinėti vieną ir tą patį tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje vykusį įvykį tik dėl jo kaltinant kitą ar kitus asmenis, o įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintą kaltu asmenį jau įvardinti kaip nukentėjusįjį. Pasak apeliantės, teismas šioje byloje to nepaisė, akivaizdžiai ignoravo ir jokiame teisminio nagrinėjimo etape net nebandė vertinti.

6.2.1. Pažymi, jogA. A. 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išteisinta ne dėl to, kad ji nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o todėl, jog neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pažymi, kad BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.Šių normų turinys, pasak apeliantės, yra pakankamai aiškus, todėl aptariamą bylą išnagrinėjęs teismas jeigu būtų sprendęs, kad A. A. šios nusikalstamos nepadarė, tai jos išteisinimo teisiniu pagrindu būtų nurodęs BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, tačiau teismas nurodė pagrindą, išdėstytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte, o bylos pagal to paties straipsnio 6 dalį prokurorui neperdavė.

6.2.2. Nurodo, kadšioje baudžiamojoje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas tyrė, nagrinėjo ir vertino faktines aplinkybes, dėl kurių jau yra pasisakęs ne tik lygiagrečios, tačiau ir vertikalios kompetencijos teismas, o būtent Šiaulių apygardos teismas, nes dėl minėto 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio yra priimta 2017 m. vasario 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis (baudžiamosios bylos Nr. 1A-4-354/2017). Apeliantės teigimu, teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą peržengė savo kompetencijos ribas, revizavo apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą, nesšioje byloje pareikštų kaltinimų faktinės aplinkybės yra identiškos faktinėms aplinkybėms, nustatytoms jau išnagrinėtoje byloje, ir kurioje teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Pažymi, jog teismas akivaizdžiai neteisėtai ignoravo instancinę teismų sprendimų peržiūros sistemą, prisiėmė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui įstatymų leidėjo deleguotą funkciją, nustatytą BPK 366 straipsnyje.

6.2.3. Taip pat apeliaciniame skunde pažymi, kad dėl šio jau įvykusio proceso buvo pažeistas ir teismo priimamų sprendimų peržiūros proceso reglamentavimas, kada dėl įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos įsiteisėjusios nutarties skundus gali nagrinėti tik kasacinės instancijos teismas, o jeigu toks skundas nepaduotas, tai galimybė naikinti ir iš naujo vertinti aplinkybes galima tik laikantis specialios baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, pavyzdžiui, nustatytos BPK XI dalyje.Nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo ir yra naudojami faktiniai duomenys iš tuomečio ikiteisminio tyrimo Nr. 96-1-00199-13 medžiagos, kuri buvo perduota teismui, ir kurioje priimtas aptariamas įsiteisėjęs 2016 m. birželio 29 d. nuosprendis (pavyzdžiui, kaltinamojo akto 14, 16, 19 puslapiai), nors šie faktiniai duomenys jau yra ištirti teisme ir pagal BPK 20 straipsnio nuostatas teismo pripažinti įrodymais. Teigia, kad šios abi baudžiamosios bylos yra dėl vieno ir to paties įvykio, vykusio tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Teigia, kad įvykių aplinkybės tiek pirmojoje, tiek ir antrojoje baudžiamojoje byloje itin idealiai sutampa, o jos ir kitų kaltinamųjų tariamai padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos dar pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra susijusios su A. A. psichinės sveikatos būklės vertinimu, kuriai savo elgesiu ir veiksmais 2013 m. kovo 11d. nuo 15.09 val. iki 15.20 val., ji nepadarė jokios įtakos.

6.3. Pažymi, jog baudžiamasis teisinis bet kurios kitos bylos dėl vieno ir to paties įvykio, įvykusio 2013 m. kovo 11d. arklidžių patalpose, procesas nuo 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nei teoriškai, nei praktiškai tapo neįmanomas, nes jis yra kartotinis, nagrinėjamas dėl tų pačių įvykių, dėl kurių jau buvo nagrinėtas, o tai buvo ir yra savarankiškas pagrindas šią bylą nutraukti, kas teismui buvo žinoma nuo pat teisminio šios bylos nagrinėjimo pradžios. Pažymi ir tai, kad šiai jos ir jos gynėjo nuolat teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentuotai kliūčiai bylą nagrinėti, teismas nei proceso metu, nei savo baigiamajame sprendime neskyrė apskritai jokio dėmesio, o tik nuosprendyje paminėjo tokio 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio egzistavimo faktą (nuosprendžio 12 lapas).

6.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas įrodymų vertinimui, jų analizei ir išvadų dėl jos bei kitų kaltinamųjų veiksmų pateikimui skyrė neįtikėtinai mažai dėmesio. Nurodo, kad nuosprendžio dalis „Įrodymų vertinimas, juridinė veikos kvalifikacija“yra išdėstyta nuosprendžio 12–14 lapuose, kur vien tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių citavimui yra skirtas daugiau negu vienas puslapis teksto. Taigi, iš viso šioje konkrečioje byloje surinktų įrodymų vertinimui, o taip pat ir trijų asmenų veikų kvalifikavimo motyvams pateikti yra skirtas vienas vienintelis puslapis. Apeliantės įsitikinimu,jau vien tai turėtų apeliacinės instancijos teismui sukelti abejones dėl teismo abejingumo tiesai nustatyti, nes daugiau nei logiška tvirtinti, kad tokiu savo valiniu sprendimu teismas akivaizdžiai ignoravo ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Šioje byloje tiek ji, tiek ir kitos kaltinamosios pripažintos kaltomis nevertinant jokių įrodymų. Nuosprendžio dalyje dėl jos veiksmų vertinimo yra nurodyta, kad „po pirmojo konflikto (duomenys neskelbtini) kaltinamosios G. G., I. M., A. G. bei kitu asmeniu, elgėsi įžūliai – sumušė nukentėjusiąją A. A. (duomenys neskelbtini) patalpose, smogdami stovinčiai bei vėliau gulinčiai nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarydami pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą ne mažiau 18 smūgių pasėkoje. Kitų išvadų dėl jos veiksmų nėra, daugiau jos pavardė šioje dalyje nė karto nepaminėta, remiantis tokiu vieninteliu teiginiu, ji pripažinta kalta net dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo ir jai skirta atitinkama sankcija. Pasak apeliantės, teismo padaryta išvada nėra savarankiška, o tiesiog perrašyta dalis kaltinimo teksto iš prokurorės surašyto kaltinamojo akto. Pažymi ir tai, kad šioje byloje surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad 2013 m. kovo 11 d. nuo 15 val. 9 min. iki 15 val. 20 min., savo akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu įžūliu elgesiu primynusi A. A. dešinę kojos pėdą ir spausdama jos dešinę ranką šią moterį mušė rankomis ir spardė kojomis ir tuo padarė daugybinius sužalojimus. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės pažodžiui perrašytos iš kaltinamojo akto ir nuosprendyje jos visiškai neaptartos ir neįvertintos, ar nurodytos aplinkybės pasitvirtino.

6.5. Nurodo, kad viso šio baudžiamojo proceso metu ji kategoriškai neigė, kad smurtavo prieš A. A., nurodė ir apibūdino savo veiksmus, kuriuos atliko 2013 m. kovo 11d. bei teigė, jog būtent ji nukentėjo nuo A. A. smurtinio pobūdžio veiksmų. Siekdama pagrįsti savo nurodytas aplinkybes, kreipėsi į teismo medicinos specialistus. Po jos apžiūros buvo konstatuoti konkretūs sužalojimai, kurie išdėstyti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. A. dėl šio kaltinimo buvo išteisinta tik dėl to, kad nebuvo pakankamai surinkta jos kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nežiūrint į šiuos objektyvius duomenis, teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl to nepasisakė, nenurodė kodėl yra atmetami visi be jokios išimties jos parodymai, kurie viso ilgo šio proceso metu buvo nuoseklūs.

6.5.1. Teigia, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kur išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, teismasatmetė kaltinamųjų parodymus, kad A. A. nebuvo mušama, nes jų parodymai prieštarauja minėtiems bylos įrodymams, o šie teismo nurodyti įrodymai, tai specialisto teismo medikų išvados, parodymai, nukentėjusiosios A. A., liudytojo V. Š. parodymai, iš dalies liudytojų A. R. ir D. L. parodymai. Apeliantė įsitikinusi, toks teismo teiginys yra netinkamas pagrindiniam byloje priimamam sprendimui motyvuoti, ir turėtų būti vertinamas kaip nepagrindžiantis išvadų vien todėl, kad jos ir kitų kartu kaltintų jos giminaičių parodymai nėra identiški, jų atlikti veiksmai taip pat nebuvo identiški, jų žinotos apie įvykius aplinkybės iš esmės yra skirtingos, kadangi jos visų įvykių metu buvo skirtingose vietose ir bendravome su skirtingais asmenimis. Pažymi, kad nuosprendyje nurodyti V. Š., A. R. ir D. L. jokių jos veiksmų neminėjo ir nurodė, jog nematė nei kur ji (A. G.) buvo, nei ką ji darė. Pasak apeliantės, teismo teiginiai dėl jos kaltės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

6.5.2. Teigia, kad viso teisminio bylos nagrinėjimo metu jai buvo nesuprantama teismo pozicija dėl A. A. apklausos ir jos duodamų parodymų vertinimo. A. A. savo apklausose neigė akivaizdžius jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuotus šiai bylai tam tikrą prejudicinę galią turinčius faktus. Josgynėjas siekė užduoti klausimus A. A. apie tokius jau teismų nustatytus faktus, tačiau teismas tokius klausimus šalino (užfiksuota 2018 m. kovo 9 d. ir 2018 m. kovo 30 d. teisiamųjų posėdžių protokoluose bei jų metu darytuose garso įrašuose). Apeliantės nuomone, dėl paminėtų aplinkybių A. A. nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausta neišsamiai, jos parodymai neatitinka tikrovės, o, įvertinus įsiteisėjusio 2016 m. birželio 29 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio turinį, yra melagingi, jais remtis priimant nuosprendį teismas negalėjo.

Šalies argumentai

7. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – ją išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo.

7.1. Apeliantės įsitikinimu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis priimtas akivaizdžiai ignoruojant BPK3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios šis baudžiamasis procesas nebuvo galimas (BPK 327 straipsnio 1 punktas), todėl ši baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dar prieš ją pradedant nagrinėti pirmosios instancijos teisme, kai buvo pareikštas toks prašymas. Tačiau nepaisant to, nuosprendyje, kuriuo ji pripažinta kalta, o taip pat pripažintos kaltomis G. G. ir A. G., nurodyti jį pagrindžiantys itin lakoniški motyvai yra nepagrįsti, o pats nuosprendis dėl to yra neteisėtas, todėl naikintinas, atsižvelgiant į šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų faktinį bei teisinį vertinimą, šiame skunde toliau pateikiamus teisinius motyvus ir argumentus priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Šalies argumentai

7.5.5. Apeliantės teigimu, svarbi aplinkybė yra ta, kad aprašydamas pirmąją jos tariamai padarytą nusikalstamą veiką teismas nurodė, jog ją padarė 2013 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 15.09 val. iki 15.20 val., tuo tarpu aprašydamas antrąją nusikalstamą veiką jau nurodo, jog ji ją padarė laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 15.20 val. Pasak apeliantės, tai reiškia, kad teismas visiškai nesiaiškino ir neanalizavo kada ir kokios veikos galėjo būti padarytos ir ar iš viso buvo padarytos, o tiesiog perrašė kaltinamąjį aktą į nuosprendį, kadangi tokie elementarios logikos stokojantys teiginiai buvo išdėstyti būtent ikiteisminio tyrimo baigiamajame dokumente. Pažymi, jog laiko aplinkybė yra viena esminių vertinti, sudaro nusikalstamos veikos idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį ar ne.