Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės, nukentėjusiosios G. G. ir nuteistosios A. A. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

A. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. (epizodas manieže) ir jai skirta 50 MGL dydžio bauda;

A. A. pagal BK 284 str. 1 d. (epizodas arklidžių patalpose) išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios G. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista G. G. iš A. A. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta. Taip pat priteista G. G. iš A. A. 600 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista Šiaulių teritorinėms ligonių kasoms iš A. A. 395,61 Eur turtinei žalai atlyginti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui iš A. A. 415,98 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. A. nuteista už tai, kad 2013 m. kovo 11 d., apie 15 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) žirgyne, esančiame (duomenys neskelbtini), negerbdama elementarių moralės ir elgesio normų, panaudodama kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – pavydą dėl jos sugyventinio tariamo viliojimo, įžūliais veiksmais demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, būnant manieže ranka pagriebė nukentėjusiajai G. G. už megztinio bei sudavė nukentėjusiajai rankomis bei kojomis ne mažiau 12 smūgių į veidą, į dešinį žastą, į kairę šlaunį ir blauzdą, į dešinę šlaunį, taip padarydama G. G. galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame skruoste, dešiniame žaste, abiejose šlaunyse ir kairėje blauzdoje, nubrozdinimus dešiniame skruoste, t. y. padarė G. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė įprastinį žirgyno darbo ritmą.

A. A. buvo kaltinama pagal BK 284 str. l d. tuo, kad 2013 m. kovo 11 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) žirgyno arklidžių patalpoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais, demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, negerbdama elementarių moralės ir elgesio normų, sudavė rankomis tris kartus nukentėjusiajai D. G. į veido sritį, septynis kartus kojomis įspyrė į pilvo ir abiejų kojų sritis, rankomis tempė jai už plaukų, vieną kartą įkando nukentėjusiajai G. G. į dešinę plaštaką ir taip padarė nubrozdinimą dešinėje plaštakoje bei spyrė du kartus nukentėjusiajai A. G. į viršutinę dešinės kojos ir į pilvo sritis, taip sukėlė nukentėjusiosioms D. G. ir A. G. fizinį skausmą bei padarė nukentėjusiajai G. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, o taip pat sutrikdė įprastinį žirgyno darbo ritmą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. (turėtų būti 2016 m. birželio 29 d.) nuosprendį dėl nepagrįsto A. A. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. (epizodas žirgyno arklidžių patalpose); pripažinti A. A. kalta, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo žirgyno arklidžių patalpose ir paskirti 70 MGL baudą; taikant BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę – 80 MGL baudą; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios nuomone, net jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad ji (A. A.) sudavė smūgius G. G., ji (A. A.) turėtų būti išteisinta pagal BK 284 str. 1 d., nes nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) požymių. Pirmiausia, iš bylos duomenų matyti, kad konfliktinė situacija tarp jos (A. A.) ir G. G. dėl pastarosios kibimo prie jos (A. A.) sugyventinio V. Š., kilo ne įvykio dieną, dėl to akivaizdžios asmeninės konflikto priežastys. Be to, teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kas iš žirgyno darbuotojų patyrė stresą, neigiamas emocijas bei išgyvenimus. Nuteistoji teigia, kad manieže buvo vienintelis pašalinis asmuo – A. R., kuri apklausiama teisme parodė, jog konflikto pradžios nematė. Taip pat nuteistoji A. A. nurodo, kad teismo vertinimai jos veiksmų padarinių atžvilgiu nepagrįsti ir dėl to, kad teismas, ištyręs įrodymus, jog 2013 m. kovo 11 d. žirgyne buvo du konfliktai – manieže ir arklidžių patalpose (dėl šio epizodo A. A. išteisinta), turėdamas duomenis, kad G. G., A. G., D. G. ir I. M. atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas, kuriame pastarosios įtariamos pagal BK 284 str. 1 d. dėl jos (A. A.) sumušimo arklidžių talpose, o ji (A. A.) pripažinta nukentėjusiąją, abiejų konfliktų padarinių visiškai neatribojo. Nuteistosios teigimu, būtent smurtas, panaudotas prieš ją jos tariamo sulaikymo metu, sukėlė atgarsį tarp žirgyne buvusių darbuotojų, po jo atvyko policija ir greitoji med. pagalba.

Dėl BK 28 str. taikymo nuteistoji atkreipia dėmesį, kad G. G. netikėtas puolimas jai (A. A.) sukėlė didelį sumišimą ir išgąstį, todėl ji gynėsi, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu apskritai nepasisakė.

Atsiliepimu į nuteistosios A. A. apeliacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius prašo nuteistosios A. A. 2016 m. liepos 18 d. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas teisingai įvertino surinktų įrodymų visumą baudžiamojoje byloje (epizodas žirgyno manieže) ir nėra pagrindo neigti liudytojos A. R. parodymus, kuriuose pastaroji nurodo, jog G. G. veiksmai buvo gynybiniai, specialisto išvadą, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajai G. G. padaryti sužalojimai, kurie taip pat fiksuoti ir byloje esančiose fotonuotraukose.

Atsiliepime teigiama, jog negalima sutikti su A. A. pasisakymu, kad Šiaulių apylinkės teismas neteisingai kvalifikavo jos padarytą veiką, pripažindamas ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., „nes ji neturėjo nei tikslo, nei motyvo pažeisti viešąją tvarką, teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nevertino kokios priežastys lėmė tokį jos elgesį“, nes A. A., spręsdama asmeninio pobūdžio problemą (pavydas dėl sugyventinio), pasirinko žirgyną, t. y. vietą, kur atvyksta žmonės praleisti laisvalaikį, esama pašalinių asmenų, bet kada gali ateiti daugiau žirgyno lankytojų ar darbuotojų, todėl savo veiksmais ne vien demonstravo nepagarbą aplinkiniams, bet ir siekė to, tikėdamasi, jog tokiu būdu išspręs savo asmenines problemas, pažemins pašalinių akivaizdoje G. G. bei tokiu būdu įrodys savo viršenybę.

Atsiliepimu į prokuratūros apeliacinį skundą nuteistoji A. A. prašo prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji A. A. nurodo, kad G. G., A. G. ir D. G. parodymai yra nevienodi ir neišsamūs, akivaizdi tendencija ikiteisminio tyrimo eigoje vis labiau apkalbėti ją (A. A.) ir neigti savo kaltę. A. A. pažymi, kad tiriant šį įvykį buvo atliktas G. G. tyrimas poligrafu, kuris nustatė, jog pastaroji į klausimus atsakė nesąžiningai. Be to, A. A. nurodo, kad teismo medicinos specialisto pateiktoje išvadoje nurodyti jai padaryti sužalojimai ir jiems padaryti reikalingas trauminių poveikių skaičius visiškai patvirtina jos parodymus apie prieš ją naudotą smurtą, o nukentėjusiųjų parodymai apie tariamus jos (A. A.) smūgius objektyviai nėra patvirtinti, net tariamo įkandimo G. G. į plaštaką nepatvirtino teismo med. specialistas – nubrozdinimas plaštakoje G. G. padarytas kietu buku daiktu, o dantys nėra kietas bukas daiktas.

Atsiliepimu į nukentėjusiosios G. G. apeliacinį skundą nuteistoji A. A. prašo nukentėjusiosios G. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. nuosprendžio atmesti.

Nuteistoji A. A. nurodo, kad liudytoja R. U. rado ne auskarą, o grandinėlę su pakabuku, kad ne tik V. Š. parodė matęs jos (A. A.) sužalojimus, apibraižytą jos veidą bei rankas, tai matė ir liudytoja R. U.. Nuteistosios teigimu, pareigūnai G. N. ir D. J. netyrė įvykio, net pirminės medžiagos apie įvykį nerinko, todėl jiems nebuvo aktualu užfiksuoti įvykio vietoje visas detales, taigi jie ir negalėjo nieko paaiškinti teismui apie dingusius daiktus ar sužalojimus. A. A. nuomone, tai, kad pareigūnai nurodė matę G. G. sužalojimus, nepaneigia teismo med. specialisto išvados apie jos (A. A.) sužalojimus, kurių didžioji dalis buvo kūno vietose, pridengtose rūbais, o po patirto smurto ji (A. A.) buvo susijaudinusi, gal ją ir reikėjo raminti, bet ne dėl to, kad nepultų ant kitų – apeliantė G. G. savo asmeninę nuomonę nepagrįstai bando pateikti kaip pareigūnų parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė jos ir nukentėjusiosios G. G. apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistosios A. A. apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji G. G. ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios A. A. apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji A. A. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės ir nukentėjusiosios G. G. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu ir apeliacinių skundų argumentais, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi ekspertus J. Sakalą ir H. Daujotą, sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl A. A. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. (įvykis manieže) ir išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. (įvykis arklidėse). Šios apylinkės teismo išvados yra pagrįstos nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str. 5 d. įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nėra saistomas su kitų proceso dalyvių nuomone. Todėl vien tai, jog skundžiamas nuosprendis netenkina apeliantų, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu bei teisėtumu ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas.

Dėl prokurorės ir nukentėjusiosios G. G. apeliacinių skundų argumentų.

Iš pateiktų prokurorės ir nukentėjusiosios G. G. apeliacinių skundų matyti, jog šiais apeliaciniais skundais siekiama, kad A. A. būtų pripažinta kalta pagal BK 284 str. 1 d. dėl nusikalstamos veikos arklidėse, t. y. dėl to, kad ji sukėlė nukentėjusiosioms D. G. ir A. G. fizinį skausmą bei įkando nukentėjusiajai G. G. į dešinę plaštaką, padarydama G. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip sutrikdė įprastinį žirgyno darbo ritmą.

A. A. dėl šios veikos padarymo kalta neprisipažino ir viso proceso metu savo kaltę neigė, teigdama, kad būtent ji buvo užpulta nukentėjusiųjų. Nukentėjusioji G. G. pateiktame skunde skyrė daug dėmesio A. A. parodymams dėl pastarosios manieže padarytos veikos, tačiau A. A. parodymų teisingumas ar neteisingumas dėl įvyko manieže savaime neduoda pagrindo A. A. parodymus dėl kitos veikos – įvykio arklidėse – atmesti kaip nepatikimus, nes teismo nuosprendis privalo būti pagrįstas ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad A. A. taip pat buvo nustatyti sužalojimai, padaryti galimai aplinkybėse nurodytu laiku ir ne mažiau kaip 18 trauminių poveikių (1 t., 188–190, 192 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad A. A. sąmoningai susižalojo vėliau po įvykių, siekdama melagingai apkaltinti nukentėjusiąsias, be to, jos sužalojimus iš karto po įvykio matė ne tik V. Š. (3 t., 208 b. l.), bet ir liudytoja R. U. (3 t., 205 b. l.). Nukentėjusiosios G. G. teiginiai, kad A. A. kūne rasti sužalojimai atsirado ne dėl smurtavimo jos (G. G.) atžvilgiu, o dėl pačios A. A. smurto jos (G. G.) ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat laikytini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad mažai tikėtina, jog asmeniui atsirado sužalojimai šlaunyje, blauzdoje, alkūnės vidinėje dalyje smūgiuojant jam pačiam, o sužalojimai A. A. burnoje negalėjo atsirasti pastarajai įkandant kitam asmeniui, nes dantų sumušimas, kraujosruva lūpoje nėra būdingi tokiems atvejams. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad A. A. sužalojimai padaryti jai pačiai naudojant smurtą nukentėjusiųjų atžvilgu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo A. A. parodymus apie įvykį arklidėse pripažinti nepatikimais.

Pateiktame kaltinime nurodyta, kad A. A. D. G. ir A. G. sudavė į pilvo ir kojų sritis, o D. G. dar trenkė ir į veidą, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Policijos pareigūnas D. J., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, paaiškino, kad tik ant G. G. veido matė sumušimo žymes (1 t., 151 b. l.). A. G. į teismo medicinos ekspertus nesikreipė, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas H. Daujotas, pateikęs specialisto išvadą dėl D. G. (1 t., 102 b. l.), pažymėjo, kad medikai apžiūros metu paprastai užfiksuoja sužalojimus, o šiuo atveju pagal duomenis iš ligoninės jokių sužalojimų žymių ant D. G. kūno nebuvo nustatyta, todėl negalima teigti, kad sužalojimai objektyviai egzistavo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. Sakalas, pateikęs specialisto išvadą dėl G. G. (1 t., 56 b. l.), paaiškino, kad negali tvirtinti, jog G. G. trauminis poveikis (nubrozdinimas) dešinėje plaštakoje buvo padarytas kandimo būdu, nes kandimui yra būdingi kitokie sužalojimai. Taigi, objektyvūs duomenys paneigia G. G., A. G. ir D. G. parodymus dėl G. G. padaryto plaštakos sužalojimo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad A. A. atliko smurtinius veiksmus G. G., D. G. ir A. G. atžvilgiu.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, nuteistajai A. A. viso proceso metu nuosekliai neigiant savo kaltę dėl įvykio arklidėse ir byloje nesant įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių jos kaltę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu dėl jai inkriminuotos veikos arklidėse.

Nukentėjusioji G. G. apeliaciniu skundu taip pat prašo tenkinti jos civilinį ieškinį visiškai ir priteisti proceso išlaidas. Nukentėjusiosios nuomone, turtine žala priteistina visa apimtimi, nes dėl papuošalo dingimo fakto byloje ginčo nekilo. Atsakant į šiuos nukentėjusiosios G. G. argumentus, pritartina apylinkės teismo nuomonei, jog byloje nenustatyta, kad būtent dėl A. A. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji G. G. prarado grandinėlę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti atsiradusią turtinę žalą dėl padaryto nusikaltimo tenka nukentėjusiajam, jis privalo pateikti duomenis, įrodančius žalos buvimo faktą ir dydį. Šiuo atveju G. G. nepateikė ne tik jokių įrodymų, kad papuošalą ji prarado būtent dėl A. A. veiksmų, bet ir įrodymų, kad jos pateiktas sertifikatas yra būtent prarasto deimanto. Todėl visiškai sutiktina su apylinkės teismo nuomone, kad ieškinys dėl turtinės žalos atmestinas.

Nukentėjusiosios G. G. nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti tenkinamas kur kas didesne apimtimi, kadangi nuo A. A. smurto ji nukentėjo net dviejuose epizoduose. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, apylinkės teismas A. A. pagrįstai nuteisė tik dėl vienos veikos, o dėl kitos veikos padarymo išteisino, todėl nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios prašymą ir priteisti didesnę neturtinės žalos sumą. Kartu pažymėtina, jog iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdžiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino įstatymo nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, neturtinės žalos nustatymui ir įvertinimui reikšmingas aplinkybes, teismų praktiką, nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, išgyvenimus bei kitas reikšmingas aplinkybes ir skundžiamu nuosprendžiu priteisė nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei atlyginti neturtinę žalą, atitinkančią teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Todėl, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, priteistos neturtinės žalos dydį – 1000 Eur, didinti nėra pagrindo.

Dėl advokato išlaidų pažymėtina, kad teismas, nors ir nurodė pastebėjimą dėl pateiktų dokumentų, tačiau atstovavimo išlaidas, pagrįstas dokumentais, laikė pagrįstomis, o jas mažino atsižvelgęs į tai, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog atstovavimo išlaidos yra susijusios ir su kitu ikiteisminiu tyrimu, be to, kad šiuo atveju buvo priimtas tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendžiai, taip pat įvertinęs bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvadomis šiuo klausimu ir mano, kad nukentėjusiajai G. G. priteistinos jos turėtos proceso išlaidos buvo pagrįstai sumažintos iki 600 Eur.

Dėl nuteistosios A. A. apeliacinio skundo.

Iš pateikto nuteistosios A. A. apeliacinio skundo matyti, kad ji skundžiamą nuosprendį ginčija motyvuodama tuo, jog smūgių nukentėjusiajai nesudavė, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, kad jos veikoje nėra BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties.

Tai, kad A. A. sudavė smūgius G. G., patvirtina nukentėjusiosios G. G. ir liudytojos A. R., kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymai, kitų teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai, taip pat byloje esanti specialisto išvada.

Nors, A. A. teigimu, nukentėjusiosios G. G. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau G. G. esmines aplinkybes apie tai, kad A. A. manieže jai sudavė smūgius, nurodė vienodai (1 t., 45–47, 50–5, 52–55 b. l., 3 t., 154–155 b. l.), ir tokius jos parodymus patvirtina byloje esanti medžiaga. Nuteistoji A. A. nukentėjusiosios G. G. parodymus ginčija remdamasi poligrafo testu, tačiau tai taip pat nėra pagrindas teigti, kad G. G. parodymai apie aptariamos nusikalstamos veikos aplinkybes nepatikimi. Pažymėtina, kad nei baudžiamojo proceso įstatymas, nei minėtas Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas nenumato galimybės nukentėjusiosios parodymų teisingumo tikrinti panaudojant poligrafą. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, jog poligrafu tiriami tie asmenys, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Taigi, atlikto psichofiziologinio tyrimo rezultatai, užfiksuoti specialisto išvadoje, nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis nukentėjusiosios G. G. parodymų teisingumą.

Teigti, kad liudytoja A. R. yra suinteresuota bylos baigtimi, kaip nurodoma nuteistosios apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, nes nukentėjusioji G. G. nėra minėtos liudytojos artima draugė. Liudytojos A. R. teigimu, nukentėjusiąją ji žino tik iš matymo – sutinka žirgyne, pasisveikina, o A. A. nepažįsta (1 t., 185 b. l., 3 t., 199 b. l.). Liudytoja A. R. viso proceso metu teigė, kad tuo metu, kai ji matė moteris, smūgių iš G. G. pusės A. A. nematė, G. G. stengėsi A. A. tik atstumti (1 t., 119–123, 184–186 b. l., 3 t., 200 b. l.). Taip pat nesutiktina su nuteistosios skundo argumentais, kad liudytoja A. R. galėjo iš toli ne viską matyti, nes teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja paaiškino, kad įvykį stebėjo ne vien iš maniežo galo, bet buvo nuėjusi ir prie G. G. bei A. A. (3 t., 201 b. l.), kad G. G. išbėgant, pastarosios veidas buvo paraudęs, lyg sumuštas (1 t., 122–123 b. l., 3 t. 199–200 b. l.). Pažymėtina, kad liudytojos A. R. parodymai atitinka kitą bylos medžiagą. Eksperto išvadoje užfiksuota 13 išorinių vienodo senumo sužalojimų G. G. kūne (1 t., 56 b. l.), dėl kurių, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. Sakalas, G. G. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad G. G. buvo sužalota aptariamo įvykio metu, patvirtina ir liudytojų R. U., D. J., V. M., I. M., G. S., A. G. parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes jie sutampa tarpusavyje ir atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Liudytojos I. M. ir A. G., pas kurias po įvykio iš karto atbėgo nukentėjusioji G. G., patvirtino, kad ant G. G. veido buvo sužalojimų (1 t., 108–109 b. l., 3 t., 156, 196–199 b. l.). Teigti, kad I. M. ir A. G. parodymai apie G. G. padarytus sužalojimus prieštarauja D. L. parodymams, nėra pagrindo, nes pastaroji liudytoja nei paneigė, nei patvirtino aplinkybę dėl G. G. sužalojimų, kadangi G. G. veido nematė (4 t., 55 b. l.). Liudytojai R. U. (3 t., 205 b. l.), V. M. (4 t., 57 b. l.) ir G. S. (3 t., 203 b. l.) taip pat po įvykio matė, kad nukentėjusioji G. G. buvo sužalota. Be to, net ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas D. J., kuris nėra susijęs jokiais ryšiais nei su G. G., nei su A. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad matė ant G. G. veido sumušimo žymes (1 t., 151 b. l., 4 t., 54–55 b. l.). Taigi, liudytojų parodymai patvirtina, kad nuteistoji A. A. naudojo smurtą nukentėjusiosios G. G. atžvilgiu. Byloje nėra jokių duomenų apie netikėtą G. G. puolimą, kurį apeliaciniame skunde mini nuteistoji A. A.. Priešingai, liudytoja A. R., kuri tiesiogiai matė įvykį, pažymėjo, kad nepažįstama moteris (A. A.) buvo priešiškai nusiteikusi ir puolė G. G., kuri gynėsi (1 t., 119–123 b. l.). Dėl nuteistosios A. A. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog būtų nelogiška, kad ji, būdama viena, pultų A. G., kuri buvo su kompanija, pastebėtina, kad aptariamo įvykio metu su G. G. atvykusios moterys buvo kitoje vietoje, todėl šis nuteistosios A. A. argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Taigi, byloje esančių įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad nuteistoji A. A. sudavė smūgius nukentėjusiajai G. G. ir taip pastarajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai atitiktų BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Tačiau būtina pabrėžti, pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 str. 1 d. taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-55/2011, 2K-408/2013). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, kilo sumaištis, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015).

Nagrinėjamu atveju nuteistoji A. A. viešoje vietoje – manieže, kur bet kada galėjo patekti žmonės, panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją G. G.. Pastaroji dėl A. A. veiksmų paleido savo žirgą ir šis pabėgo. Konfliktą tarp moterų ir smurto naudojimą matė manieže tuo metu buvusi liudytoja A. R., kuri garsiai šaukė, kad moterys baigtų konfliktuoti, buvo šoke, kad suaugusios moterys gali taip elgtis, policijos iškviesti negalėjo, nes laikė savo ir grumtynių metu pabėgusį G. G. žirgą, bandė juos nuraminti, saugojosi, kad jos žirgai nesužeistų (1 t., 119–121, 185 b. l., 3 t., 199–202 b. l.). Iš aptartų aplinkybių matyti, kad fizinio smurto prieš nukentėjusiąją G. G. panaudojimą mačiusi liudytoja A. R., kuri įprastai jodinėja žirgyne, buvo priversta baigti vedžioti savo žirgą ir gaudyti kitą pabėgusį žirgą, patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl konflikto buvo iškviesta policija, greitoji medicinos pagalba. Taigi, nuteistosios A. A. fizinio smurto veiksmai, nors ir naudoti dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų, tačiau bylos aplinkybių visumos – smurto panaudojimo vieta ir būdas, t. y. vieša vieta, kur bet kada gali patekti asmenys, smurtas panaudotas kito asmens akivaizdoje, buvo nutraukta įprastinė liudytojos A. R. veikla, po įvykio iškviesta policija ir greitoji pagalba, be to įvykio vietoje buvo ir gyvūnų – arklių, kurių vienas būtų likęs be priežiūros, jei ne šalia buvusi liudytoja – vertinimu buvo nukreipti ne tik į asmeninių santykių aiškinimąsi, bet ir į viešosios tvarkos sutrikdymą, įprastinį žirgyno darbo ritmo sutrikdymą.

Nuteistoji A. A., argumentuodama tuo, kad ji buvo nepagrįstai nuteista pagal BK 284 str. 1 d., apeliaciniu skundu taip pat prašo civilinį ieškinį atmesti ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti nepriteisti. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad A. A. buvo nuteista pagrįstai pagal BK 284 str. 1 d. dėl veikos manieže, minėtas jos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės, nukentėjusiosios G. G. ir nuteistosios A. A. apeliacinius skundus atmesti.