Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1496-336/2016 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovo A. Č. priteisti 1009,53 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m rugsėjo 22 d. Norvegijoje, įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojos Ž. S. kaltės. Transporto priemonės „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas A. Č. (2014 m. rugpjūčio 6 d. transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis Nr. 03/294744738). Padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 5047,62 Eur dydžio draudimo išmoką. Šalys, sudarydamos 2014 m. rugpjūčio 6 d. transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį susitarė, kad transporto priemonės „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (sutarties 1.5.2.5 punktas). Atsakovas pažeidė šį sutarties reikalavimą, kadangi automobilio vairuotoja Ž. S. pateikdama informaciją apie eismo įvykį nurodė, jog jos gyvenamoji vieta yra Norvegijoje. Tai patvirtina, jog automobilį „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojo asmuo, kurio darbo vieta eismo įvykio metu buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką (sutarties 1.5.3 punktas). Be to, atsakovas nepranešė apie eismo įvykį draudimo sutartyje, įstatymų nustatyta tvarka (LR Transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo įstatymo 12 str.). AB „Lietuvos draudimas“ apie eismo įvykį sužinojo tik 2015 m. sausio 26 d., kai buvo gauta informacija iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie įvykį suteikimo (paklausimas Nr. 1546125). Tačiau atsakovas į paklausimą neatsakė, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo prašoma priteisti 20 procentų išmokėtos sumos (LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokėjimo taisyklių“ 60.3 punktas).Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad eismo įvykio, įvykusio 2014 m. rugsėjo 22 d. Norvegijoje, transporto priemonę „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo Ž. S. (atsakovo žmonos motina). Ž. S. tiek gyvenamoji, tiek darbo vieta eismo įvykio metu ir šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje. T.y. draudimo sutarties sąlygos pažeistos nebuvo. Ž. S. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kur buvo laikinai apsistojusi. Taip pat nebuvo padidėjusi draudimo rizika, nes Ž. S. turėjo teisę naudotis automobiliu „Mazda 6“, valst.Nr. (duomenys neskelbtini). Žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Atsakovas negavo 2015 m. sausio 26 d. rašto dėl informacijos apie eismo įvykį pateikimo. Prašo taikyti senaties terminą, kuris turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2015-04-29, kada buvo priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos. Aplinkybė, kada pervesta draudimo išmoka, neturi reikšmės skaičiuojant ieškinio senaties terminą, nes tai neturi įtakos draudiko ir draudėjo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359-219/2015).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Iš atsakovo A. Č. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 219,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-05-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš ieškovės atsakovui priteisė 131,24 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu 2014 m. rugpjūčio 6 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/294744738, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Ž. S. 2014 m. rugsėjo 22 d. Norvegijoje vairuodama automobilį „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį. 2015 m. sausio 26 d. raštais AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Ž. S. bei A. Č. su prašymu suteikti informaciją apie įvykio aplinkybes. B.A.C.Has. 2015 m. balandžio 29 d. pateikė AB „Lietuvos draudimas“ pranešimą bei sąskaitą-faktūrą, kur prašo apmokėti trečiajam asmeniui mokėtiną žalą 35792 NOK bei žalos bylos tvarkymo mokestį 5369 NOK, viso 41161 NOK. 2015 m. balandžio 29 d. AB „Lietuvos draudimas“ priėmė sprendimą išmokėti 5047,62 Eur draudimo išmoką B.A.C.H.. Ieškovė 2015 m. gegužės 4 d. kreipėsi su pretenzija į atsakovą prašydama apmokėti 50 proc. nuostolio t.y. 2523,81 Eur. 2015 m. gegužės 7 d. ieškovė pervedė B.A.C.Has. 41161 NOK (5047,62 Eur). Teismas nurodė, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.). Kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žalos suma pervesta 2015 m. gegužės 7 d., todėl ši data laikytina pagrindinės prievolės įvykdymo momentu, nuo kurios pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 7 d.). Ieškinys teisme gautas 2016 m. gegužės 5 d., todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Transporto priemonės valdytoja Ž. S. savo kaltę dėl eismo įvykio pripažino, ginčo byloje dėl jos kaltės nėra, todėl teismas sprendė, kad ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikas, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės paskaičiuotą draudimo išmoką. Ieškovei pateikta informacija leido ieškovei vertinti, kad pagal Norvegijos teisę ir jos taikymo praktiką, jos atstovas tinkamai sprendė transporto priemonės valdytojos civilinės atsakomybės klausimus ir priėjo pagrįstos išvados dėl jos buvimo, taip pat kad atstovas tinkamai, pagal turimus įrodymus ir tokių situacijų sprendimo praktiką, įvertino transporto priemonės valdytojos kaltės laipsnį bei priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog draudimo išmokos dėl įvykių užsienyje būna didesnės dėl didesnių administravimo kaštų, nereiškia rizikos padidėjimo nagrinėjamu atveju. Nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo, t. y. asmuo, kurio darbo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR teritorijoje ar nėra, vairuos transporto priemonę, draudiko kaštai bus bet kuriuo atveju padidėję eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog transporto priemonės naudojimo užsienyje faktas ieškovei buvo atskleistas. Tą patvirtina Sutarties 1.6.2 punktas, kuris aiškiai parodo, kad draudikas įvertino tą riziką, jog automobilis gali būti naudojamas užsienyje. Sutarties 1.6.2 punkte numatyta sąlyga, kad apdrausta transporto priemonė gali būti naudojama užsienyje ne daugiau kaip 45 dienas, rodo, kad automobilio naudojimas užsienyje iki 45 dienų per visą Sutarties galiojimo laiką nepadidina draudimo rizikos ir nesukelia draudėjui pareigos pranešti draudikui apie automobilio naudojimą užsienyje bei sumokėti draudikui papildomą draudimo įmoką. Taigi, ieškovė jau prieš sudarydama sutartį turėjo įvertinti tą riziką, kad eismo įvykis gali įvykti ne LR teritorijoje. Tam ieškovė išdavė atsakovui žaliąją kortelę (automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, skirtas keliauti per daugelio valstybių teritorijas), patvirtinančią transporto priemonės draudimą užsienyje. Ir nepriklausomai nuo to, ar šiuo atveju transporto priemonę būtų vairavęs atsakovas, ar Ž. S., draudiko patiriami kaštai dėl patirto eismo įvykio niekaip negalėjo skirtis. Teismo vertinimu, sutarties sąlyga (1.5.2.5.), kuri iš esmės riboja draudimo išmokos dydį tokiu atveju, kai transporto priemonę užsienyje valdo asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra Lietuvos Respublikoje, yra akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacinio pobūdžio, todėl ieškovė šią sąlygą į sutartį įtraukė neteisėtai. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Ž. S. pildydama eismo įvykio deklaraciją nurodė gyvenamąją vieną Norvegiją, nesudaro pagrindo pripažinti jos nuolatinę gyvenamąją ar darbo vietą Norvegijoje. Tuo tarpu Ž. S. gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, ji nuo 2005 m. su pertraukomis dirba Lietuvoje.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 324 str. 3 d.).

16. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo prijungti nauju įrodymus – mokėjimo pavedimą, kuriuo AB „Lietuvos draudimas“ atstovai pervedė išmoką Norvegijos bendrovei, gyventojų registro išrašą ir rizikos vertintojo raštą.

17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės prašomi prijungti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme teikiant ieškinį teismui ir ištirti jį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos eigos, kad ieškovės atstovas teikė prašymą dėl ieškinio patikslinimo, teismo posėdžio atidėjimo ir įrodymų prijungimo 2016m. lapkričio 23d. teismo posėdyje. Teismas tokio prašymo netenkino nustatęs, kad toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau ir tokio prašymo patenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo trukmę sprendžia, kad apylinkės teismas spręsdamas prašymą tinkamai taikė CPK 245 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės teikiami įrodymai taip pat nepatvirtina ir reikšmingų bylai spręsti aplinkybių pagal raštu pareikštą ieškovės ieškinį ir priimtą nagrinėti teisme ( CPK 135 straipsnis ), todėl apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas ( CPK 180, 314 straipsniai).

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Pagal proceso teisės normas ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

20.Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).

21.Teismas, užtikrindamas proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), negali pakeisti ieškovo nurodyto ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko, tą padaryti, kaip ir didinti ar mažinti ieškinio reikalavimus arba visiškai jų atsisakyti, gali tik pats ieškovas, spręsdamas dėl savo teisių gynimo būdo ir apimties, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (pvz., CPK 376, 405 straipsniai).

22. Ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką įtvirtinta CPK 42 straipsnyje. Tai gali būti padaryta iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013).

23. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015).

24. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ pateiktame ieškinyje žalos priteisimo faktas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, jog automobilį Norvegijoje naudoja asmuo, kurio gyvenamoji ir darbo vieta yra ne Lietuvoje ir, kad atsakovas nepranešė apie eismo įvykį. Gi apeliaciniame skunde ieškovė nurodo žalos atsiradimo aplinkybes teikdama, kad draudėjas pažeidė sutartį, nes neinformavo apie rizikos dydį, kitas įtakojančias aplinkybes, įvardintas draudimo sutartyje. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovė tuo praplečia ieškinio pagrindą ir tai atlieka apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas nesuteikia teisės praplėsti ieškinio pagrindo, nes tokiu atveju gali būti traktuojama kaip ieškinio pakeitimas ir tuo būtų apribota teisė atsakovui pasiruošti ir atsikirti į pareikštą ieškinį. Taigi, iš dalies pagrįstai atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė apeliacinį skundą ir ieškinį pirmosios instancijos teisme grindžia skirtingais pagrindais.

25. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2014m. rugpjūčio 6d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 03/294744738 pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė „Mazda 6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Motorinės transporto priemonės eismo įvykio deklaracija patvirtina, kad Ž. Z. 2014m. rugsėjo 22d. Norvegijoje, vairuodama apdraustą automobilį pateko į eismo įvykį ir buvo pripažinta kalta dėl įvykusios avarijos. 2015m. balandžio 29d. ieškovė sprendimu įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo gavėjui 5047,62 Eur draudiminę išmoką.

26. Ieškovė kreipdamasis į teismą nurodė, kad pagal L R Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ( toliau – TPVCAPDĮ ) 22 straipsnį draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytas pareigas. Ieškovės manymu, atsakovas nepranešė apie įvykį ir apie tai, kad apdraustąjį automobilį vairavo Ž. S. ir nevykdė draudimo sutarties sąlygų, todėl prašė priteisti iš atsakovo 1009,53 Eur žalai atlyginti.

26. Pagal ieškovės pareikštą ieškinį pirmosios instancijos teisme, apylinkės teismas nustatė, kad nei atsakovas, nei transporto priemonės valdytoja Ž. S. per 3 darbo dienas nepranešė ieškovei apie įvykusį eismo įvykį, todėl sprendė, kad atsakovas, kaip draudėjas netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pareigas. Teismas taip pat nustatė, kad šalys privalomojo draudimo sutarties sąlygomis susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje; jei draudimo rizika padidėja dėl draudėjo veiksmų, draudėjo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Teismas įvertinęs šalių sudarytos sutarties nuostatą motyvavo, kad ieškovė galėtų reikalauti žalos atlyginimo tik tuo atveju, jeigu įrodytų, jog atsakovas nebuvo tinkamai informavęs ieškovės apie padidėjusią draudimo riziką. Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovė turi įrodyti, kad aplinkybė, kad atsakovas perdavė savo automobilį trečiajam asmeniui – Ž. S., padidino draudimo riziką. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo sprendime išdėstytai motyvacijai, kad ieškovė tokios pareigos neįvykdė ir bylos medžiaga neįrodė, kad atsakovas perduodamas automobilį kitam asmeniui padidino draudimo riziką. Apeliacinis teismas taip pat sutinka su sprendime nurodytais argumentais, kad salių sudarytos sutarties 1. 2. 2 punkte nustatyta sąlyga, jog apdrausta transporto priemonė gali būti naudojama užsienyje ne daugiau kaip 45 dienas rodo, kad automobilio naudojimas užsienyje iki 45 dienų per visą Sutarties galiojimo laiką nepadidina draudimo rizikos ir nesukelia draudėjui pareigos pranešti draudikui apie automobilio naudojimą užsienyje bei sumokėti papildomą draudimo įmoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant, jog atsakovui buvo išduota žalioji kortelė suteikianti teisę keliauti užsienio valstybėse, teismo pagrįstai padaryta išvada, kad nepriklausomai nuo to, ar automobilį vairuotų pats atsakovas, ar kaip nagrinėjamu atveju, kitas asmuo, draudiko patiriami kaštai negali skirtis. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių sudarytos sutarties sąlygoje 1. 5. 2.5 aptartas nuostatas ir atsižvelgdamas į jau teismų suformuotą praktiką, tuo atveju, kai transporto priemonę užsienyje valdo asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra Lietuvos Respublikoje, pagrįstai ją laikė nesąžininga ir diskriminuojančia.

27. Pirmosios instancijos teismas atsakydamas į ieškovės ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas neinformuodamas ieškovės, jog įvykusios avarijos metu transporto priemonės valdytojos Ž. S. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, teisingai vertindamas byloje pateiktus įrodymus ( oficialus rašytinis įrodymas - pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą) nustatė, kad Ž. S. nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta buvo ne Norvegijoje, o Lietuvos Respublikoje ( CPK 185 straipsnis). CK 2. 12 straipsnyje nurodoma, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi. Ji yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamasis tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą gyvenamąją vietą (CK 2. 12 straipsnio 4 dalis). Pagal Kasacinės instancijos teismo formuojamą teisminę praktiką gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamoji vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011).

28. Minėta, kad nei atsakovas, nei transporto priemonės valdytoja nepranešė ieškovei apie įvykusį autoįvykį ir tuo pažeidė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas draudėjo pareigas. Kaip matyti iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad ieškovė atsakovui už tokių sąlygų pažeidimą prašė taikyti 20 proc. dydžio sankciją. Apylinkės teismas atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir sprendime išdėstytą motyvacija atsakovui prašomą sankciją sumažino iki 5 procentų ir priteisė ieškovei iš atsakovo 219,46 Eur žalai atlyginti. Teismo išvada aptartu klausimu sprendime yra pakankamai motyvuota ir argumentuota ( CPK 270 straipsnio 4 dalis). Nustatydamas ir priteisdamas žalos atlyginimą teismas teisingai neįskaitė žalos administravimo išlaidų, kurios negali būti reikalaujamos keliant regresinį reikalavimą į žalos padariusį asmenį ( C K 6. 280 straipsnio 1 dalis).).

29. Apibendrinant išdėstytą argumentaciją apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą teisingai taikė tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normas. Teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą ir procesinių teisės normų nepažeidė ( CPK 185 straipsnis ). Ginčui spręsti aktualūs apeliacinio skundo argumentai yra išnagrinėti, kiti pripažintini nauji ir nereikšmini priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl neanalizuotini. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkintus apeliantės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiam atsakovui. Atsakovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą ( paslaugas) dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004m. balandžio 2d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004m. kovo 26d. nutarimu ( Nuo 2015m. kovo 20d. nauja redakcija) nuostatų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovui priteistina 140 Eur už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo AB „Lietuvos Draudimas“ priteisti atsakovui A. Č. 140 Eur bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.