Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. Č. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 1 d. išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykiui atsitikus Norvegijoje, turėjo būti taikomi tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, o atsakovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas pagal Norvegijos įstatymus ir šioje šalyje galiojančias procedūras. Pagal teismų praktiką, Norvegijoje galiojančią tvarką įforminant eismo įvykį ir nustatant kaltą asmenį, policija į eismo įvykį nekviečiama, jei nėra sužeistųjų, ir ji nepriima sprendimų dėl atsakomybės, dėl to privalo susitarti abi draudimo bendrovės (LAT 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Iš užpildytos eismo įvykio deklaracijos matyti, kad byla (įvykis) nėra sprendžiamas policijoje (papildoma informacija iš A transporto priemonės vairuotojo 30 p.) (e. b. l . 16), kadangi sužeistų asmenų nebuvo. Darytina išvada, kad nukentėjusiojo vaidmens vertinimas (nukentėjo tik materialus turtas), taip pat užsienio draudimo bendrovės pateikta informacija leido ieškovei vertinti, kad pagal Norvegijos teisę ir jos taikymo praktiką, jos atstovas tinkamai sprendė transporto priemonės valdytojos civilinės atsakomybės klausimus ir priėjo pagrįstos išvados dėl jos buvimo, taip pat kad atstovas tinkamai, pagal turimus įrodymus ir tokių situacijų sprendimo praktiką, įvertino transporto priemonės valdytojos kaltės laipsnį bei priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Transporto priemonės valdytoja Ž. S. savo kaltę dėl eismo įvykio pripažino, byloje nėra jokių įrodymų paneigiančių jos kaltę, ginčo byloje dėl jos kaltės nėra, todėl teismas sprendžia, kad ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikas, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės paskaičiuotą draudimo išmoką.

Dėl draudimo rizikos padidėjimo

Ieškovė teigia, kad atsakovas nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, kadangi automobilį Norvegijoje naudoja asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta yra ne Lietuvoje.

Vertinant ieškinio pagrįstumą teismas pažymi, kad pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizikos padidėjimas laikytinas tada, kai draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis numato, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LRV 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės), 62.2 punkte numatyta, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, TPVCAPDĮ nustatytu teisiniu reguliavimu padidėjusi draudikų veiklos rizika atsveriama TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinta atgręžtinio reikalavimo teise į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Įstatyme nustatyta išimtis, suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų. Ši išimtis paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą.

Kaip matyti, iš prie ieškinio pridėtos 2014-08-06 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – Sutartis) 1.5.2.5, 1.5.3 punktų šalys susitarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje; jei draudimo rizika padidėja dėl draudėjo veiksmų, draudėjo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitai atvejais – tuoj pat, kai draudėjas apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (e. b. l. 6-8). Atitinkamai ieškovė galėtų reikalauti žalos atlyginimo, jeigu ji įrodytų, jog atsakovas nebuvo tinkamai informavęs ieškovės apie padidėjusią draudimo riziką. Šiuo ginčo atveju ieškovė turėjo įrodyti, jog aplinkybė, kad atsakovas perdavė vairuoti savo automobilį Ž. S., padidino draudimo riziką. Pagal LR Draudimo įstatymo 2 str. 26 punktą, draudimo rizika suprantama kaip tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui. Sutiktina, jog paprastai draudimo išmokos dėl įvykių užsienyje būna didesnės dėl didesnių administravimo kaštų, tačiau tai nereiškia rizikos padidėjimo nagrinėjamu atveju. Akivaizdu, jog nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo, t. y. asmuo, kurio darbo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR teritorijoje ar nėra, vairuos transporto priemonę, draudiko kaštai bus bet kuriuo atveju padidėję eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog transporto priemonės naudojimo užsienyje faktas ieškovei buvo atskleistas. Tą patvirtina Sutarties 1.6.2 punktas, kuris aiškiai parodo, kad draudikas įvertino tą riziką, jog automobilis gali būti naudojamas užsienyje. Sutarties 1.6.2 punkte numatyta sąlyga, kad apdrausta transporto priemonė gali būti naudojama užsienyje ne daugiau kaip 45 dienas, rodo, kad automobilio naudojimas užsienyje iki 45 dienų per visą Sutarties galiojimo laiką nepadidina draudimo rizikos ir nesukelia draudėjui pareigos pranešti draudikui apie automobilio naudojimą užsienyje bei sumokėti draudikui papildomą draudimo įmoką. Taigi, ieškovė jau prieš sudarydama sutartį turėjo įvertinti tą riziką, kad eismo įvykis gali įvykti ne LR teritorijoje. Tam ieškovė išdavė atsakovui žaliąją kortelę (automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, skirtas keliauti per daugelio valstybių teritorijas), patvirtinančią transporto priemonės draudimą užsienyje. Ir nepriklausomai nuo to, ar šiuo atveju transporto priemonę būtų vairavęs atsakovas, ar Ž. S., draudiko patiriami kaštai dėl patirto eismo įvykio niekaip negalėjo skirtis. Teismo vertinimu, sutarties sąlyga (1.5.2.5.), kuri iš esmės riboja draudimo išmokos dydį tokiu atveju, kai transporto priemonę užsienyje valdo asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra Lietuvos Respublikoje, yra akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacinio pobūdžio, todėl ieškovė šią sąlygą į sutartį įtraukė neteisėtai (LAT 2015-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-969/2015, Panevėžio apygardos teismo 2014-11-28 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-637-252/2014).

Ieškovės įsitikinimu, atsakovas pažeidė šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas ir neinformavo ieškovės, jog eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojos Ž. S. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje. CK 2.12 str. nurodoma, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi. Ji yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Iš byloje esančio oficialaus rašytinio įrodymo – pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad Ž. S. gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbiami), Kėdainių r. (e. b. l. 48). Ieškovė teigdama, kad Ž. S. nuolatinė gyvenamoji ar darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, rėmėsi eismo įvykio užpildyta deklaracija, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, kurie paneigtų deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis. Ta aplinkybė, kad Ž. S. pildydama eismo įvykio deklaraciją nurodė gyvenamąją vietą Norvegiją, nesudaro pagrindo pripažinti jos nuolatinę gyvenamąją ar darbo vietą Norvegijoje. Sodros duomenys patvirtina, kad Ž. S. nuo 2005 m. su pertraukomis dirba Lietuvoje. Be to, tiek atsakovo atstovas, tiek liudytojas paaiškino, kad Ž. S. nuolat gyvena ir dirba Lietuvoje, o į Norvegiją buvo atvažiavusi aplankyti anūkų.

Dėl nepranešimo apie eismo įvykį

Ieškovė nurodo, kad atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ 12 str. numatytų reikalavimų per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio jis atsakingas, taip pat nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, neatsakydamas į paklausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo. Nors ginčo sutarties šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), tai nepanaikina jo iš privalomo transporto priemonių draudimo sutarties kylančios pareigos bendradarbiauti ir laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (LAT 2016-07-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377-684/2016, KAT 2016-11-29 nutartis civilinėje byloje 2A-1987-413/2016).

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Taisyklių 60.3, 60.5 punktus atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį; jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Pagal Taisyklių 63 punktą grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad nei atsakovas, nei transporto priemonės valdytoja eismo įvykio metu Ž. S. nepranešė per 3 darbo dienas ieškovei apie eismo įvykį, todėl teismas sprendžia, kad atsakovas, kaip draudėjas, netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas pareigas, laiku ir tinkamai nepranešė ieškovei apie eismo įvykį. Draudėjas, laiku nepranešęs apie eismo įvykį, pažeidžia ne tik savo pareigą apie įvykį informuoti draudiką nustatytais terminais, bet ir pareigas draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, teikti visą jam prieinamą ir reikalingą informaciją. Nepranešęs apie eismo įvykį, draudėjas atima galimybę iš draudiko nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį. Tačiau byloje nustatyta, kad eismo įvykio deklaracija buvo užpildyta, sužalotų asmenų nebuvo, įvykis nesudėtingas, eismo įvykio aplinkybės buvo aiškios, įvykio mąstą galima įvardinti kaip mažareikšmį, kadangi eismo įvykio metu buvo nežymiai apgadintas priekinis nukentėjusio automobilio bamperis, įvykio kaltininkas kaltę pripažino. Be to, ieškovė, nors ir pavėluotai, neprarado galimybės ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, išsiaiškinti žalos dydį ir nepateikė įrodymų, jog dėl pavėluoto sužinojimo ji būtų patyrusi papildomus kaštus ar turėjusi kitokių nepatogumų, kurie galėjo lemti kitokį ieškovės sprendimą dėl žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad išsiuntė pranešimą atsakovui dėl informacijos apie auto įvykį suteikimo, tačiau byloje nėra įrodymų apie pranešimo išsiuntimą ir įteikimą, nėra duomenų, kad atsakovas šį pranešimą gavo ir sąmoningai prašomos informacijos neteikė. Atsakovo atstovas patvirtino, kad atsakovas apie ieškovės pretenzijas sužinojo tik gavęs ieškinį, todėl teismas vertina, kad ieškovė neįrodė, jog išsiuntė atsakovui paklausimą, o atsakovas jį gavo. Taigi, reikalavimą dėl maksimalaus 20 proc. draudimo išmokos dydžio ieškovė grindė dviem aplinkybėmis: (i) neinformavimo apie įvykį; (ii) neatsakymu į paklausimą, iš kurių tik viena iš jų (neinformavimas apie įvykį) buvo įrodyta, todėl prašoma taikyti maksimali 20 proc. dydžio sankcija yra neproporcinga ieškovės įrodytų reikalavimų apimčiai, todėl mažintina iki 5 proc.

Ieškovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė išmokėjo atstovui B.A.C.Has. 5047,62 Eur dydžio sumą, kurią sudaro žalos atlyginimas 4389,21 Eur ir administravimo mokestis 658,41 Eur. CK 6.280 str. 1 d. įtvirtinta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Pagal Taisyklių 60.3, 60.5 punktus draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Dėl to ieškovė gali reikalauti priteisti tik tokį žalos dydį, kiek žalos atlyginimo yra sumokėjusi nukentėjusiajam, o ne ieškovės (jos atstovo) patirtas išlaidas už žalos bylos administravimą. Atitinkamai ieškovei iš atsakovo priteistina 5 proc. nuo 4389,21 Eur žalos atlyginimo sumos, t.y. 219,46 Eur.

Ieškovės atstovas nurodė, kad automobiliu faktiškai naudodavosi S. Č., o draudimo sutartyje yra sąlyga, kad automobilio nenaudos asmuo, kurio amžius yra mažesnis nei 25 m. ir stažas mažesnis nei 2 m. ir tai yra dar vienas pažeidimas. Tačiau šių argumentų teismas nevertina, kadangi šios aplinkybės ieškinyje nebuvo nurodytos.

Iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme 2016-05-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6. 210 str. 1 d.).

Pateiktą ieškinį ieškovė apmokėjo 23 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (e. b. l. 41). Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovė turėjo 166,93 Eur išlaidų už dokumentų vertimo paslaugas (e. b. l. 30), 24,34 Eur kelionės išlaidų (e. b. l. 93-94). Ieškinį patenkinus iš dalies (21,74 %), ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 56,58 Eur (41,58 Eur už išlaidas susijusias su dokumentų vertimu bei kelionės išlaidas + 15 Eur žyminis mokestis). Atsakovas turėjo 240 Eur išlaidų už advokato pagalbą (e. b. l. 91-92), todėl atsakovui iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 187,82 Eur už advokato pagalbą (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 93 str. 2 d., 88 str.). Įskaičius priteistinas sumas, iš ieškovės atsakovui priteistina 131,24 Eur (187,82 - 56,58) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. Č., a.k. (duomenys neskelbtini), 219,46 Eur (du šimtus devyniolika eurų 46 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-05-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui A. Č. 131,24 Eur (vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 24 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.