- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-1987-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08006-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Diana Labokaitė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Dianos Labokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2597-752/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl draudimo išmokos dalies priteisimo ir pagal atsakovo A. B. priešieškinį dėl sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo A. B. 7524,05 Eur (25 979,04 Lt) draudimo išmokos dalį, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio Norvegijoje metu buvo sužalotas dviratininkas O. K. (O. K.). Dviratininkas buvo sužalotas transporto priemone, kurios valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Šios avarijos padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 194 438,49 Lt (56 313,28 Eur) draudimo išmoką. Atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir nepranešė per 3 darbo dienas apie įvykį, taip pat nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, neatsakydamas į 2008 m. liepos 9 d. ieškovės paklausimą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį atsakovas turi grąžinti 20 proc., t. y. 38 887,69 Lt (11 262,65 Eur), ieškovės išmokėtos sumos. Atsakovas skolą pripažino ir dalį skolos, t. y. 12 908,65 Lt (3738,60 Eur), ieškovei sumokėjo.Atsakovas A. B. priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 3738,60 Eur (12 908,65 Lt) be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metines palūkanas. Atsakovas nurodė, kad jis nėra atsakingas dėl šio eismo įvykio sukėlimo, todėl neprivalėjo per 3 dienas draudikei apie jį pranešti. Eismo įvykis buvo tiriamas Norvegijos Karalystės policijos pareigūnų, atsakovas nepripažintas kaltu, jam nepaskirta bauda dėl nelaimingo atsitikimo. Kadangi atsakovas nėra atsakingas už eismo įvykį, todėl neturi pareigos kompensuoti ieškovės išmokėtų draudimo išmokų. Atsakovas buvo suklaidintas ieškovės, kad jam kyla pareiga kompensuoti dalį išmokėtų draudimo išmokų, ir be pagrindo sumokėjo ieškovei 12 908,65 Lt (3738,60 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo A. B. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 724,05 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad šalys 2007 m. kovo 7 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau ir draudimo sutartį), kuria privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės (automobilio „Chrysler Voyager“) valdytojų civilinė atsakomybė. Galiojant sutarčiai, 2007 m. birželio 22 d. Norvegijoje atsakovas, vairuodamas šį automobilį, pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas dviratininkas O. K..Pagal ieškovės partnerės užsienio draudimo bendrovės AFES pateiktus duomenis, eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas apdraustosios transporto priemonės vairuotojas (atsakovas), įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 194 438,49 Lt (56 313,28 Eur) draudimo išmoką. Ieškovė siekia susigrąžinti iš atsakovo 20 proc. sumokėtos draudimo išmokos (38 887,69 Lt, arba 11 262,65 Eur), motyvuodama tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas ir per 3 darbo dienas nepranešė apie įvykį, taip pat nepadėjo aiškintis įvykio aplinkybių, nes neatsakė į AB „Lietuvos draudimas“ 2008 m. liepos 9 d. paklausimą. Kadangi atsakovas 12 908,65 Lt (3738,60 Eur) yra sumokėjęs, tai ieškovė prašė priteisti likusią 25 979,04 Lt (7524,05 Eur) skolos dalį. Teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 22 d. Norvegijoje automobilis „Chrysler Voyager“, vairuojamas atsakovo, susidūrė su dviratininku O. K., šis buvo sužalotas. Žala padaryta ir transporto priemonei (išdaužtas stiklas, aplankstytas kapotas). Į įvykio vietą iškviesta policija surašė eismo įvykio protokolą, jame nurodyta, kad iš karto po eismo įvykio apklaustas atsakovas nurodė, jog, važiuodamas 70–80 km/h greičiu, pradėjo lenkti du dviratininkus ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Pirmasis dviratininkas be įspėjimo išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrimo išvengti nebuvo įmanoma. Įvykio liudininkė (partrenkto dviratininko žmona) iš karto po įvykio nurodė, kad, jos nuomone, eismo nelaimė įvyko dėl dviratininko kaltės. Protokolą surašęs pareigūnas pažymėjo – atrodo, kad vairuotojas laikėsi saugaus atstumo lenkdamas dviratininkus ir neviršijo leistino greičio. Teismas, remdamasis Rugalando (Rogaland) policijos apygardos surašyto eismo įvykio protokolu, 2011 m. gegužės 25 d. specialisto išvada ir Rugalando policijos apygardos 2014 m. sausio 17 d. atsakymu, nustatė, kad nei atsakovas, nei dviratininkas nebuvo pripažinti kaltais baudžiamosios ar administracinės atsakomybės prasme. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio dalyvių civilinės atsakomybės klausimo teismas nesprendė, žalos atlyginimo klausimas buvo sureguliuotas neteismine tvarka ir tai atliko užsienio draudimo bendrovė AFES, gavusi O. K. juristo reikalavimą sumokėti kompensaciją. Teismas konstatavo, kad, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, taikytina Norvegijos Karalystės teisė. Įvertinęs Norvegijos teisės aktus ir užsienio draudimo bendrovės atstovo paaiškinimus, teismas nustatė, kad Norvegijoje motorinės transporto priemonės valdytojams taikoma griežta atsakomybė (vienintelė išimtis – kiti automobiliai). Jei motorinė transporto priemonė padaro žalą, nukentėjusioji pusė turi teisę gauti kompensaciją iš draudimo bendrovės, kurioje transporto priemonė yra apdrausta, net ir tuo atveju, jeigu žalos sukėlimo kaltininkų nėra. Norvegijos teisės aktuose yra įtvirtinta galimybė sumažinti keliamus žalos atlyginimo reikalavimus. Jei nukentėjusioji šalis tyčia ar dėl aplaidumo prisidėjo prie žalos, teisinė institucija turi teisę sumažinti keliamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo arba visai juos panaikinti, prieš tai įvertinusi faktą, ar žalą patyrusioji pusė prie žalos prisidėjo dėl nedidelio aplaidumo. Sprendimą dera priimti įvertinus įvykyje dalyvavusios šalies elgesį ir aplinkybes. Užsienio draudimo bendrovės vertinimu, šiuo atveju 30 proc. atsakomybės tenka dviratininkui O. K., o 70 proc. – ieškovės apdraustam vairuotojui. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog nuo pat pirmojo gauto rašytinio pranešimo apie eismo įvykį Norvegijoje ieškovė ne tik aktyviai domėjosi eismo įvykio tyrimu ir užsienio draudimo bendrovės atliekamu žalos sureguliavimo procesu, bet ir reikalavo atsiųsti policijos ataskaitą apie eismo įvykį, pageidavo gauti išsamią informaciją apie įvykį, jo tyrimą ir vertinimą pagal Norvegijoje galiojančius įstatymus ir jų taikymą praktikoje, domėjosi galimybe sumažinti kompensacijos dydį.Atsižvelgdamas į įrodymus dėl Norvegijoje galiojančio motorinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės reglamentavimp, teismas sprendė, kad atsakovui, kaip transporto priemonės valdytojui, dėl 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio metu dviratininkui O. K. padarytos žalos atsirado civilinė atsakomybė ir ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikė, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės apskaičiuotą draudimo išmoką. Teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad ieškovė savo atstovui (korespondentui) Norvegijoje, administravusiam draudžiamąjį įvykį ir apskaičiavusiam nukentėjusiajam išmokėtinas sumas, per šešis kartus pervedė 56 313,28 Eur (194 438,49 Lt): 2008 m. lapkričio 26 d. – 3377,39 Eur (11 661,45 Lt); 2009 m. kovo 19 d. – 1889,12 Eur (6522,75 Lt); 2010 m. gruodžio 29 d. – 10 000 Eur (34 528 Lt); 2011 m. sausio 28 d. – 2735,87 Eur (9446,41 Lt); 2011 m. rugpjūčio 10 d. – 4310,90 Eur (14 884,68 Lt); 2011 m. spalio 18 d. – 34 000 Eur (117 395,20 Lt). Teismas nustatė, kad atsakovas A. B. ir jo sutuoktinė 2009 m. sausio 22 d. – 2012 m. gegužės 2 d. į AB „Lietuvos draudimas“ sąskaitą sumokėjo 12 908,65 Lt (3738,60 Eur) ir kad pagal ieškovės 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. sausio 28 d., 2011 m. rugpjūčio 10 d. atliktus mokėjimus atsakovas liko skolingas 2500 Lt (724,05 Eur). Teismas laikė, kad ieškovė, papildomai 2011 m. spalio 18 d. išmokėjusi 34 000 Eur (117 395,20 Lt), praleido ieškinio senatį dėl 20 proc. šios sumos (6800 Eur, arba 23 479,04 Lt) priteisimo iš atsakovo. Teismas ieškinio daliai dėl 6800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų už šią sumą priteisimo taikė ieškinio senatį ir šią ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties termino dėl nesumokėtos 2500 Lt (724,05 Eur) sumos ieškovė nepraleido. Teismas, įvertinęs įrodymus, laikė, kad ieškovė neįrodė, jog 2008 m. liepos 9 d. išsiuntė atsakovui pranešimą pateikti informaciją apie įvykio aplinkybes, o atsakovas į jį neatsakė. Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog atsakovo kaltės dėl paaiškinimų nepateikimo į ieškovės paklausimą nėra, jam už tai nekyla civilinė atsakomybė. Teismas, nustatęs, kad atsakovas per įstatyme nustatytą terminą apie įvykį draudikei nepranešė, laikė, kad to pakanka reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos dalies grąžinimo. Pagal TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 20 proc. draudimo išmokos grąžinimo, turi įrodyti tik patį nepranešimo apie eismo įvykį per 3 darbo dienas faktą. Atsakovas, siekdamas, kad nebūtų pritaikytos nurodytos sankcijos, pagal Taisyklių 60.5 punktą privalo įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakinga draudikė sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingos draudikės pareigai išmokėti draudimo išmoką. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apie draudžiamą įvykį atsakinga draudikė sužinojo tik po metų, iš atstovo Norvegijoje, kuriam apie įvykį pranešė ne atsakovas, o nukentėjusiojo advokatai, reikalaudami atlyginti žalą. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, todėl jam nekilo pareiga pranešti draudikei. Tačiau pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Teismo vertinimu, atsakovas pats negalėjo tinkamai nuspręsti, kuris iš eismo įvykio dalyvių (jis ar dviratininkas) yra dėl jo atsakingas. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl 2500 Lt (724,05 Eur) dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo yra tenkintinas. Teismas, nustatęs, kad dėl 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado atsakovo civilinė atsakomybė ir kad ieškovė turėjo pagrindą pareikalauti 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, atmetė priešieškinį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priteisti jai iš atsakovo 6 800 Eur (23 479,04 Lt) dalį draudimo išmokos ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo pareikšti. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Teismų praktikoje dalies skolos sumokėjimas pripažįstamas skolininko veiksmais, liudijančiais prievolės pripažinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-02-05 nutartis c. b. Nr. 2A-56/2008, LAT 2008-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-67/2008). Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo ieškovei atlikti mokėjimai yra nereikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos. Ieškovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad nuo 2009-01-22 iki 2012-05-02 atsakovas grąžino dalį ieškovės nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos, kas reiškia, kad atsakovas pripažino prievolę. Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas dėl negrąžintos dalies draudimo išmokos prasidėjo 2012-07-01 (CK 1.130 str. 3 d.). Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo pareikšti suėjo 2013-07-01. Ieškovė 2013-05-16 pateikė teismui pareiškimą dėl 25 979,04 Lt draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo teismo įsakymu, kurį teismas išdavė 2013-05-21 (Nr. L2-11665-752/2013), tačiau, skolininkui (atsakovui) pateikus prieštaravimus, teismas 2013-09-10 nutartimi išaiškino kreditorei (ieškovei) teisę per 14 dienų, skaičiuojamų nuo 2013-09-10 nutarties įteikimo ieškovei, terminą pateikti ieškinį, kurį ieškovė teismui pateikė 2013-05-27. Akivaizdu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė, 2013-09-27 pareikšdama ieškinį dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo, praleido ieškinio senaties terminą, ir nepagrįstai šiuo pagrindu ieškinio dalį dėl 6 800 Eur draudimo išmokos priteisimo atmetė.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. B. prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas dėl 2013 m. gegužės 2 d. pretenzijoje nurodytos sumos (23 479,04 Lt) priteisimo prasidėjo 2011 m. spalio 18 d., kuomet ieškovė įvykdė pagrindinę prievolę sumokėdama 34 000 Eur draudimo išmoką, ir baigėsi 2012 m. spalio 18 d. Ieškinio senaties terminas dėl šios sumos priteisimo nebuvo nutrauktas, pratęstas, sustabdytas ar kitaip modifikuotas. Atsakovas 23 479,04 Lt prievolės nepripažino ir jos nevykdė. Tai, kad atsakovas vykdė prievolę dėl 2011 m. rugpjūčio 16 d. pretenzijoje nurodytos 11 771,81 Lt sumos, nereiškia, kad ieškinio senaties terminas nutrūko visoms kitoms atsakovo prievolėms. Teismo išvada, kad „ieškinio senaties terminas dėl nesumokėtos 2 500 Lt sumos pagal 2011 m. rugpjūčio 16 d. pretenziją 2012 m. liepos 1 d. prasidėjo iš naujo“, padaryta ne dėl reikalavimo priteisti 23 479,04 Lt, o tik dėl reikalavimo priteisti 2 500 Lt draudimo išmoką pagal atskirą prievolę.
Šalies argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovas A. B. prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. teismo sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Atsakovas nėra atsakingas už eismo įvykį, kurio metu jo lenkiamas kitas eismo dalyvis staiga, neapsidairęs įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su atsakovo automobiliu, Kelių eismo taisyklėse nėra draudimo automobilio vairuotojui lenkti dviratininką. Ieškovė nepateikė įrodymų apie Norvegijos Karalystėje galiojančias Kelių eismo taisykles ir neįrodė, kad tos taisyklės ginčo eismo įvykio aplinkybes reglamentuotų kaip avariją dėl atsakovo kaltės. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad eismo įvykio kaltininkas yra dviratininkas, kuris apsisukinėdamas nepraleido antra eismo juosta važiuojančio atsakovo.
19.2. Priešingas išvadas teismas padarė ginčytinų ir nepatikimų įrodymų pagrindu – ieškovei lojalaus jo užsienio partnerio AFES laiškais ir susirašinėjimu, bei Norvegijos kompensavimo tvarkos vadovu, kuris nėra oficialus teisės aktų išaiškinimas ir kurio pateikta į bylą tik dalis. Be to, Norvegijos kompensavimo tvarkos vadove nurodyti tik neoficialūs teisės aktų išaiškinimai, o ne teisės aktų citatos ar konkretūs Norvegijos teismų praktikos pavyzdžiai. Tokio pobūdžio dokumentas yra abejotinos teisinės reikšmės ir jo pagrindu negalima daryti išvados apie tai, kad atsakovas yra atsakingas dėl eismo įvykio.
19.3. Teismas visiškai nevertino atsakovo veiksmų kaip vartotojo, nesivadovavo jokiomis vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, neatliko veiksmų, siekdamas apginti viešąjį interesą, visas dėl eismo įvykio ir atsakingo asmens (taip pat dėl Norvegijos kompensavimo tvarkos vadovo reikšmės) kilusias abejones aiškino ne vartotojo, o draudiko naudai. Šis dokumentas neišsamiai ir nevisapusiškai nurodo Norvegijos teisės aktus, tai yra tik trumpa apžvalga ir neapima visos informacijos.
19.4. Ieškovė neįrodė vienos iš dviejų aplinkybių (2008-07-09 paklausimo Nr. 634392 išsiuntimą atsakovui), kurių pagrindu prašė priteisti iš atsakovo maksimalią 20 proc. draudimo išmokos dalį, todėl teismas turėjo mažinti grąžintiną draudimo išmoką iki 10 proc., tačiau šias aplinkybes ignoravo. Maksimali 20 proc. grąžintinos draudimo išmokos dalis gali būti reikalaujama ne visais atvejais, o tik išskirtiniais, kuomet grubiai yra pažeistos draudiko teisės ir interesai; kuomet draudikas dėl informacijos apie eismo įvykį nepateikimą išmokėjo nukentėjusiems asmenims akivaizdžiai nepagrįstas, per dideles draudimo išmokas.
19.5. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kad draudimo išmoką būtų išmokėjusi eismo įvykyje dalyvavusiam O. K. arba jo įgaliotiems asmenims. Mokėjimo pavedimai patvirtina, kad ieškovė draudimo išmokas mokėjo savo partneriui – bendrovei AFES. Kiek iš šių sumokėtų pinigų buvo skirta „nukentėjusiam“ asmeniui O. K., duomenų nepateikta, nors to ne kartą prašė atsakovo atstovas. Atsakovas draudimo sutartimi nėra įsipareigojęs kompensuoti išlaidų, kurios skirtos ne eismo įvykio dalyviams, o draudiko tarpininkams ar teisininkams. Esant pagrįstų abejonių, ar draudimo išmoka buvo išmokėta „nukentėjusiam“ asmeniui O. K., šios abejonės taip pat turi būti vertinamos atsakovo, kaip vartotojo, naudai ir turi būti pripažinta, kad ieškovės nurodytos išlaidos nėra įrodytos kaip draudimo išmokos nukentėjusiam asmeniui mokėjimas.
19.6. Į bylą nepateikta nė vieno įrodymo, kad dviratininko O. K. žala (dėl nedarbingumo negautos pajamos) yra reali, įrodyta ir neišvengiama. Be to, ieškovės pateiktame 2011 m. gegužės 26 d. Specialisto paaiškinime nurodyta visa eilė iki eismo įvykio dviratininko turėtų traumų, negalavimų, lėtinių ligų bei nedarbingumo laikotarpių, nuo 1993 m. iki 2007 m. jis turėjo 23 nedarbingumo periodus (po 1–2 per metus). Nėra duomenų, kad šiuo metu jo nedarbingumas sąlygotas išimtinai eismo įvykio, o ne anksčiau turėtų sveikatos problemų ar senatvės. Teismas šių aplinkybių neįvertino.
19.7. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, visiškai nepasisakė dėl atsakovo turėtų išlaidų.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, jeigu atsakovas manė nesąs atsakingas dėl 2007 m. birželio 22 d. eismo įvykio, jis vis tiek privalėjo apie eismo įvykį pranešti draudikui. Atsiliepimas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Atsakovas neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir draudimo sutarties 2.5.5 punkte numatytos pareigos. Be to, neatsakydamas į ieškovės paklausimą atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Draudimo sutarties 2.5.6 punkte numatytos pareigos pateikti draudikui visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją apie eismo įvykį.
20.2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Norvegijos kompensavimo vadovas yra nepakankamas, kad draudikų atstovai supažindintų su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais. Norvegijos kompensavimo vadovą, bendradarbiaudamos su Norvegijos nacionaliniu draudikų biuru (norv. Trafikkforsikringsforeningen), parengė Norvegijos automobilių draudimo bendrovės. Vadovas skirtas tik draudimo adžasteriams (vert. past.: Įgaliotasis draudiko atstovas, kuris reguliuoja draudiminį įvykį ir finansinius santykius su draudėju) supažindinti su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais, pateikiant trumpą jų apžvalgą. Vadove pateikiama ne visa informacija apie tai, kaip kompensacijos reikalavimai tvarkomi pagal Norvegijos teisę. Pirmosios instancijos teisme atsakovas neginčijo nukentėjusiajam išmokėtos žalos dydžio, todėl atsakovo nurodomos Norvegijos kompensacijos vadovo dalys yra nereikšmingos šioje byloje.
20.3. Ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, kai draudėjas nesilaikė TPVCAPDĮ 12 straipsnio nuostatų, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją, o būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.
Žemesnės instancijos teismas
21. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl ieškinio ir priešieškinio paliko nepakeistą, pakeitė Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, panaikindama tą dalį, kuria iš atsakovo A. B. priteista ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 37,65 Eur ieškovės turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, ir priteisė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui A. B. 888,87 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų advokato pagalbos išlaidų ir 302,5 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. B. kasacinį skundą, 2016 m. liepos 22 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis atmesti ieškinį dėl 6800 Eur draudimo išmokos priteisimo, paliko nepakeistą; kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutarties dalis panaikino ir perdavė šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
23. Grąžindama bylos dalį nagrinėti iš naujo, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimo išmokos dalies grąžinimą, nenustatė aplinkybių, būtinų nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš dalies tenkintas ieškinys (iš atsakovo priteisiant 724,05 Eur draudimo išmokos) ir atmestas priešieškinis, sprendžiant, kad atsakovas privalo grąžinti 20 proc. draudikės išmokėtos draudimo išmokos, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl grąžintinos sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. B. kasacinį skundą, 2016 m. liepos 22 d. nutartyje konstatavo tokias faktines ir teisines nagrinėjamos bylos aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant klausimą dėl šalių pareikštų priešpriešinių reikalavimų pagrįstumo teismų panaikintų procesinių sprendimų apimtyje:
24.1. Nors ginčo sutarties šalis yra fizinis asmuo (vartotojas), tai nepanaikina jo pareigos, kylančios iš privalomo transporto priemonių draudimo sutarties bendradarbiauti ir laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
24.2. Byloje pateikti įrodymai dėl Norvegijoje galiojančio teisinio reglamentavimo yra pakankami, o teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovui kaip transporto priemonės valdytojui dėl eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado civilinė atsakomybė, todėl ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikė, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės apskaičiuotą draudimo išmoką.
24.3. Nors policija atsakovo nepripažino kaltu dėl eismo įvykio, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jo draudikei (ieškovei) kilo pareiga atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiam dviratininkui žalą, kadangi, remiantis Norvegijoje galiojančiu teisiniu reguliavimu, tokiais atvejais, kai asmuo yra partrenkiamas automobilio, automobilio vairuotojams taikoma griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) ir jie laikomi atsakingais dėl eismo įvykio.
Žemesnės instancijos teismas
24.4. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija), įvykus eismo įvykiui, su juo susijusios transporto priemonės valdytojui privalu pranešti draudikui, apdraudusiam eismo dalyvio civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, t. y. kai yra eismo įvykio dalyvių pasirašyta deklaracija ar už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvada, kas atsakingas dėl šio eismo įvykio, taip pat tais atvejais, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas, t. y. kai nėra eismo įvykio dalyvių pasirašytos deklaracijos ir nėra už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvados, kuris iš eismo įvykio dalyvių atsakingas už eismo įvykį.
24.5. Draudėjas, laiku nepranešęs apie eismo įvykį, pažeidžia ne tik savo pareigą apie įvykį informuoti draudiką nustatytais terminais, bet ir pareigas draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, teikti visą jam prieinamą ir reikalingą informaciją. Nepranešęs apie eismo įvykį, draudėjas atima galimybę iš draudiko nuo pat pradžių efektyviai dalyvauti tyrime nustatant žalos padarymo priežastis ir jos dydį.
Žemesnės instancijos teismas
24.6. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137 redakcija), nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo; jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį; draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) 60.5 punktą atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Pagal Taisyklių 63 punktą grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Iki įsigaliojant 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcijai tokios pačios nuostatos buvo įtvirtintos Taisyklių 54.5 ir 57 punktuose.
24.7. Pagal nurodytus teisės aktus draudėjui per 3 darbo dienas nepranešus apie eismo įvykį, draudikas gali reikalauti grąžinti iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, tačiau konkretus grąžintinos draudimo išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2013).
Žemesnės instancijos teismas
25. Bylos duomenimis nustatyta, kad per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio nebuvo nustatytas asmuo, atsakingas už eismo įvykį, taip pat per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio atsakovas neturėjo nei eismo įvykio dalyvių pasirašytos deklaracijos, nei už eismo įvykio tyrimą atsakingų institucijų išvados, kad už eismo įvykį yra atsakingas pats nukentėjusysis (dviratininkas). Rugalando policijos apygardos 2007 m. birželio 25 d. (po 3 darbo dienų nuo eismo įvykio) surašytame eismo įvykio protokole yra aprašytas tik eismo įvykis ir eismo įvykio dalyvių bei liudytojų parodymai, tačiau nėra išvados, kuris iš eismo įvykio dalyvių atsakingas už eismo įvykį. Tokiu būdu, per tris darbo dienas nuo eismo įvykio kompetentinga institucija nepadarė išvados dėl atsakovo atsakomybės dėl eismo įvykio nebuvimo ar dviratininko kaltės buvimo. Pažymėtina, kad pasibaigus įstatymu nustatytam pranešimo apie eismo įvykį terminui, policija nustatė, kad atsakovas pripažintinas nekaltu, jam neskiriama bauda dėl nelaimingo atsitikimo, byla nutrauktina (Rugalando policijos apygardos 2014 m. sausio 17 d. raštas; t. 2, b. l. 46-49).
26. Remdamasi šios nutarties 27.4. punktu, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas kaip draudėjas netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 2 dalyje ir draudimo sutarties 2.5.5 papunktyje nustatytas pareigas, laiku ir tinkamai nepranešė ieškovei apie eismo įvykį. Tačiau į bylą pateikti duomenys, nurodyti nutarties 28 punkte, leidžia spręsti, kad tokį atsakovo elgesį sąlygojo objektyvios aplinkybės, nes nei atsakovui, nei pareigūnams, tyrusiems eismo įvykį, nebuvo žinomas ne tik įvykio kaltininkas, bet ir pagrindinė eismo įvykio priežastis bei įvykio kaltininkas. Be to, ieškovė, nors ir pavėluotai, neprarado galimybės ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis, išsiaiškinti žalos dydį ir nepateikė įrodymų, jog dėl pavėluoto sužinojimo ji būtų patyrusi papildomus kaštus ar turėjusi kitokių nepatogumų, kurie galėjo lemti kitokį ieškovės sprendimą dėl žalos atlyginimo. Be to, sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad reikalavimą dėl maksimalaus 20 proc. draudimo išmokos dydžio ieškovė grindė dviem aplinkybėmis: (i) neinformavimo apie įvykį; (II) neatsakymu į pretenziją, iš kurių tik viena iš jų (neinformavimas apie įvykį) buvo įrodyta, todėl prašoma taikyti maksimali 20 proc. dydžio sankcija yra neproporcinga ieškovės įrodytų reikalavimų apimčiai.
27. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas gera valia sumokėjo ieškovei 3 738,60 Eur ir tokiu būdu atlygino 33,19 proc. žalos nuo ieškovės reikalaujamos priteisti maksimalios 11 2362,65 Eur draudimo išmokos, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo ieškovei grąžintas draudimo išmokos dydis yra adekvatus jo pareigos pažeidimui ir pakankamas ieškovės žalai atlyginti.
28. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkintas iš dalies ieškovės reikalavimas ir priteista jai iš atsakovo 724,005 Eur draudimo išmokos, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, 22,56 Eur žyminis mokestis ir 37,65 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos. Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinys, palikti nepakeistą, atitinkamai perskirstant procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Atmetus ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme jiems neatlygintinos (nepriteistinos) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
30. Už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas patyrė 1210 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 10-11) ir 705 Eur bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 71-72, 78), iš viso: 1915 Eur. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (724,05 Eur apimtyje), nuo 4 462,65 Eur apeliacinio ir kasacinio skundų reikalavimų sumos patenkintų reikalavimų dalis sudarytų 17 proc. visų reikalavimų. Todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 325,55 Eur (1915X17:100) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.
31. Dėl procesinių dokumentų įteikimo valstybė turėjo 17,79 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš šalių lygiomis dalimis, t. y. po 8,89 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį ir atsakovo A. B. priešieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) 325,55 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Priteisti valstybei iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) ir atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 8,89 Eur (aštuonis eurus 89 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).