Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 637 - 252 - 2014

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-335-2014 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei A. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys atsakovei A. S. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinus ir taikius ginčo santykiams reglamentuoti taikytinas materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, ar A. S. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės perdavimas laikinam valdymui trečiajam asmeniui E. V. gali būti laikomas padidėjusia draudimo rizika.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios 1.5.2.5 punktu numatyta, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 20 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas E. V.. Ieškovas priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos ir 34 907,16 Lt suma buvo išmokėta gavėjui. Ieškovas nurodė, kad eismo įvykio metu kaltininko E. V. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, o draudėja atsakovė A. S. apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo draudiko, todėl ieškovas, vadovaudamasis LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 22 str. 2 d., įgijo teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas. Vadovaudamasis LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62 p., ieškovas prašė iš atsakovės grąžinti 50 procentų išmokėtos draudiminės išmokos (17 453,58 Lt).

Pažymėtina, jog TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; kt.). Įstatymo 22 str. 2 d., nustato, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Pagal šalių sudarytos privalomojo draudimo sutarties 1.5.3 punktą, atsakovė privalėjo informuoti ieškovą, jeigu padidėja draudimo rizika. Atitinkamai ieškovas galėtų reikalauti žalos atlyginimo, jeigu jis įrodytų, jog atsakovė nebuvo tinkamai informavusi ieškovo apie padidėjusią draudimo riziką. Šiuo ginčo atveju ieškovas turėjo įrodyti, jog aplinkybė, kad atsakovė perdavė vairuoti savo automobilį E. V., padidino draudimo riziką. Pagal LR Draudimo įstatymo 2 str. 20 punktą, draudimo rizika suprantama kaip tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui. Sutiktina, jog paprastai draudimo išmokos dėl įvykių užsienyje būna didesnės dėl didesnių administravimo kaštų, tačiau tai nereiškia rizikos padidėjimo nagrinėjamu atveju. Kaip matyti, ieškovas pripažįsta, jog atitinkama draudimo rizika – draudimo administravimo kaštai didėja ne dėl to, koks konkretus asmuo vairuoja transporto priemonę, bet dėl to, kad pats eismo įvykis įvyksta užsienyje. Tokiu būdu, akivaizdu, jog nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo, t. y. asmuo, kurio darbo ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra LR teritorijoje ar nėra, vairuos transporto priemonę, draudiko kaštai bus bet kuriuo atveju padidėję eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog transporto priemonės naudojimo užsienyje faktas ieškovui buvo atskleistas. Tą patvirtina sutarties 1.6.1 punktas, kuris aiškiai parodo, kad draudikas įvertino tą riziką, jog automobilis gali būti naudojamas užsienyje. O būtent – atsakovė sudarydama sutartį ieškovui išreiškė savo norus dėl sutarties sąlygų ir sudarant draudimo sutartį kaip pagrindinę sąlygą nurodė aplinkybę, jog transporto priemonė bus eksploatuojama tiek Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek už jos ribų. Akivaizdu, jog atsakovei buvo aktualu, kad sutartis galiotų visais atvejais ir ją naudojant ne tik LR teritorijoje, taip pat nepriklausomai nuo to, kas naudos transporto priemonę. Tam ieškovas išdavė atsakovei žaliąją kortelę (automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, skirtas keliauti per daugelio valstybių teritorijas), patvirtinančią transporto priemonės draudimą užsienyje. Tokiu būdu, ieškovas jau prieš sudarydamas sutartį turėjo įvertinti tą riziką, kad eismo įvykis gali įvykti ne LR teritorijoje. Ir nepriklausomai nuo to, ar šiuo atveju transporto priemonę būtų vairavusi atsakovė, ar tretysis asmuo E. V., draudiko patiriami kaštai dėl patirto eismo įvykio niekaip negalėjo skirtis. Tuo labiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, E. V. nėra padidintos rizikos vairuotojas, priešingai, tai vairuotojas, turintis pakankamai ilgą vairavimo stažą, administracinių teisės pažeidimų nėra padaręs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties sąlyga (1.5.2.5.), kuri iš esmės riboja draudimo išmokos dydį tokiu atveju, kai transporto priemonę užsienyje valdo asmuo, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra Lietuvos respublikoje, yra akivaizdžiai nesąžininga ir diskriminacinio pobūdžio.

Visų pirma, ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ šiam ginčui spręsti be pagrindo remiasi minėtu LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje (3 punktas). Taigi, Taisyklės aiškiai apibrėžia jos taikymo ribas, kai ginčo atveju eismo įvykis įvyko Vokietijoje. TPVCAPDĮ 10 str., reglamentuojantis draudimo sutarties galiojimo teritoriją, numato, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Įprastinė draudimo sutartis, pagal kurią išduota žalioji kortelė, taip pat suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad tokia imperatyvi įstatymo norma įtvirtina tokį teisinį reglamentavimą, kurio tikslas – sukurti vienodą teisinę apsaugą draudėjams visoje ES, nepriklausomai nuo to, kokioje konkrečioje valstybėje narėje būtų naudojama transporto priemonė. Draudimo apsauga turėtų būti užtikrinama ne tik LR teritorijoje, bet ir kitose ES valstybėse narėse, visiškai nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojas yra nuolat gyvenantis ar dirbantis Lietuvoje, ar bet kurioje kitoje ES narėje. Tuo tarpu sutarties 1.5.2.5. nuostata sukuria tokią situaciją, kad tais atvejais, kai transporto priemonė ES teritorijoje yra naudojama asmens, kurio nuolatinė gyvenamoji ar darbo vieta yra ne LR teritorijoje, jam draudimo apsauga nebūtų taikoma ar taikoma mažesnė. Akivaizdu, kad tokia sutarties nuostata yra perteklinė, nesiderinanti su įstatymo reikalavimu užtikrinti vieningą draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje, nepriklausomai nuo to, kas yra transporto priemonės valdytojas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyta atsakovės atstovo advokato K. Pabijansko pozicija, jog įtvirtinant draudimo sutartyje tokią nuostatą, kuri sako, kad atitinkamai padidėja draudimo rizika, jei asmuo vairuoja transporto priemonę, kuris yra ne LR nuolat gyvenantis ar dirbantis asmuo, tačiau yra kitos ES valstybės narės nuolatinis gyventojas ar joje turi darbo vietą, tai akivaizdu, kad yra sukuriama diskriminacija tarp skirtingų ES valstybės narių gyventojų ir jų piliečių. Taip pat tokia sutarties nuostata diskriminuoja ir LR piliečius, t. y. išskiriamas skirtingas teisinis reglamentavimas tarp tų asmenų, kurie yra LR piliečiai ir turi nuolatinę gyvenamąją ir darbo vietą LR ir tarp tų LR piliečių, kurių darbo vieta yra kitoje ES valstybėje narėje. Tokia sąlyga pažeidžia pagrindinį principą – laisvą judėjimą ir laisvą darbo vietos pasirinkimą visoje Europos Sąjungoje visiems Europos Sąjungos piliečiams. Tokiu būdu, AB „Lietuvos draudimas“ faktiškai sukuria diskriminacinę situaciją tiek tarp skirtingų ES valstybių narių gyventojų, tiek skirtingai traktuoja iš esmės tą patį vairavimo stažą ir tą pačią vairavimo kompetenciją turinčių asmenų, jeigu jie yra LR piliečiai, bet jų darbo vieta yra kitoje ES valstybėje narėje. Kaip minėta, draudikas, išduodamas žaliąją kortelę, privalo įvertinti ir skaičiuoti būsimo – galimo draudiminio įvykio reguliavimo išlaidas. Šioje byloje vienintelis AB „Lietuvos draudimas“ argumentas yra, kad įvykis įvyko Vokietijoje, dėl ko jis turėjo didesnius administravimo kaštus (pats ir įvardina – 1 766 Lt). Tuo tarpu žalos administravimas nieko bendro su draudimo rizika neturi. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 str. numato, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Šiuo atveju sudarant draudimo sutartį buvo nustatyta ir sumokėta vieninga draudimo įmoka, skaičiuota įvertinus atsakovės sutarties sudarymo metu suteiktą informaciją apie draudžiamos transporto priemonės eksploatavimo teritoriją tiek Lietuvos Respublikoje, tiek už jos ribų.

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2011-09-30 šalių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5.2.5 punktas, kuriuo šalys sutarė, kad transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nenaudos asmuo, kurio darbo vieta ar nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra diskriminacinio pobūdžio, todėl ieškovas šią sąlygą į sutartį įtraukė neteisėtai. Tačiau, priešingai apeliantės argumentams, teismas šios sąlygos nepripažįsta kaip siurprizinės, kadangi apeliantė, būdama atidi, pakankamai jauno amžiaus, turėdama aukštąjį išsilavinimą ir žinodama, kad automobilis bus naudojamas ir kitur, turėjo susipažinti su sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad ji būtų netinkamai supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis ar siurprizinė sąlyga jai paaiškėjo tik tada, kai iškilo žalos atlyginimo klausimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kai, ieškovo įsitikinimu, atsakovė pažeidė šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas ir neinformavo ieškovo, jog eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojo E. V. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. CK 2.12 str. nurodoma, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi. Ji yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą gyvenamąją vietą (CK 2.12 str. 4 d.). Kasacinės instancijos yra išaiškinęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta; jeigu asmuo gyvena keliose vietose, jo gyvenamąja vieta yra laikoma ta vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar pagrindinė turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai ir kt.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Iš byloje esančio oficialaus rašytinio įrodymo – 2014-01-28 Gyventojų registro išrašo apie asmenį matyti, kad E. V. paskutinę gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini) (b. l. 50). Byloje, ieškovas teigdamas, kad E. V. nuolatinė ir darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, nepateikė rašytinių įrodymų, kurie paneigtų deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis. Ta aplinkybė, kad policijos skyriaus asmens duomenų anketoje nurodyta, jog E. V. Vokietijoje samdėsi advokatą, nesudaro pagrindo spręsti apie jo nuolatinę gyvenamąją ar darbo vietą Vokietijoje. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovai paaiškino, jog E. V. buvo komandiruotas trumpam laikotarpiui, t. y. išvykęs laikinam darbui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas sudarydamas privalomąją civilinės atsakomybės sutartį ir įtraukdamas minėtą sąlyga į sutarties sąlygas ignoravo tą aplinkybę, kad pačios draudėjos, t.y. atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje ir jos darbo vieta yra ne Lietuvoje. Apeliantė viešai yra deklaravusi, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, tik ji pakankamai dažnai grįžta į Lietuvą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmetant visiškai.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Atsakovės A. S. bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 3 247,11 Lt (b. l. 79-82). Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo pilna apimtimi, nes jos atitinka Rekomendacijos(toliau-Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą nurodytus įkainius(CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.). Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 393 Lt žyminio mokesčio (b. l. 101). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijama suma sudaro 17 453,58 Lt, todėl mokėtinas žyminis mokestis sudarytų 524 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kadangi atsakovė sumokėjo tik 393 Lt žyminio mokesčio, tai ši suma priteistina atsakovei iš ieškovo, o trūkstama žyminio mokesčio suma – 131 Lt – iš ieškovo valstybei (CPK 93 str. 1, 3 d.). Byloje 2014-08-13 pateiktas apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų – 4 446,91 Lt – priteisimo (b. l. 111). Iš pridėtos pažymos matyti, kad suteiktos teisinės paslaugos buvo apeliacinio surašymas ir konsultacijų teikimas. Atstovai nesukonkretino kokias konsultacijas jie teikė apeliantei dėl apeliacinio skundo ar bylos ir kokia tai suma sudarytų, todėl teismas mano pagrįstos išlaidos yra tik už apeliacinio skundo surašymą, kurių pagal Rekomendacijų 8.10 punktą už apeliacinio skundo surašymą maksimali suma numatyta 2000 Lt., todėl tik ši suma ir priteistina. Viso turėtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo atsakovei priteistina 5247,11 Lt..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, ieškinį atmesti.

Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 5640,11 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt litų ir 11 centų) kas sudarytų 1633,49 eurus(vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir 49 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose A. S., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai bei 131,00 Lt (šimtą trisdešimt vieną litą) kas sudarytų 37,94 eurus žyminio mokesčio valstybei, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Molėtų rajono apylinkės teismui.