Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad nuo 1989 m. savo gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Daugiau nei 30 metų pareiškėjui buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, paskutinis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2022 m. sausio 24 d. ir jo galiojimas buvo nustatytas iki 2027 m. sausio 24 d.

Nurodo, kad 2023 m. kovo 29 d. K. Ž. (buvęs Vilniaus mero patarėjas strateginei komunikacijai) savo Facebook paskyroje bei savo administruojamame portale paskelbė straipsnius apie pareiškėją, po kurių patalpinimo internete, jau sekančią dieną, 2023 m. kovo 30 d. Migracijos departamentas pareiškėjui atsiuntė užpildyti klausimyną.

Teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi ir Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2026 m. sausio 9 d. bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. liepos 10 d. iki 2026 m. sausio 9 d. Abu ginčijami sprendimai buvo priimti iš esmės tapačiu pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Paaiškina, kad su jokiais Rusijos arba Baltarusijos žvalgybų tarnybų atstovais niekada jokių ryšių neturėjo, atsakovas ir Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) nepateikė jokios konkrečios informacijos patvirtinančios nurodytas prielaidas.

Dėl 2001 m. gegužės mėnesį vykusios NATO asamblėjos Vilniuje pasisako, kad, būdamas žurnalistu, ėmė interviu iš asmens, turinčio kitokias pažiūras. Pažymi, kad tai vyko prieš 20 metų ir nurodytas faktas niekada nebuvo traktuojamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Taip pat nurodo, kad imdamas interviu pareiškėjas vykdė savo, kaip žurnalisto, pareigas. Nesupranta, apie kokias protesto akcijas eina kalba, kadangi nedalyvavo jokioje politinėje veikloje, o buvimą viename ar kitame renginyje lėmė jo, kaip žurnalisto, veikla. Pareiškėjas tik pateikdavo leidiniams informaciją ir (arba) asmeninę nuomonę apie esamus įvykius, kas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniui.

Pažymi, kad per daugiau nei 30 žurnalistinio darbo metų pareiškėjas buvo ne tik "Труд", bet ir "Коммерсант", ir "Сегодня", ir "Московские новости", ir "Литературная газета" korespondentu Lietuvoje, t. y., užsienio valstybėse esantiems kolegoms, kurie prašė gauti atsakymus į juos dominančius klausimus, taip pat leidinio prašymu pateikdavo atsakymus, ir tai yra laikoma normalia žurnalistinio darbo praktika. Pareiškėjas pažymi, kad ne prisistatinėjo žurnalistu, o yra žurnalistas, už savo veiklą gauna autorinius atlyginimus.

Nurodo, kad neužsiima jokiais kurstymais menkinti Lietuvos Respublikos valstybės institucijų, nepasitikėti lietuvių bei lenkų parama Ukrainai, pats kurį laiką prisidėjo prie pagalbos karo pabėgėliams (nešė maisto produktus, žaislus, drabužius bei avalynę kaip labdarą). „Rosbalt“ Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo uždrausta, o atvirkščiai, yra laikoma solidi ir gerbtina naujienų agentūra. Dėl propagandistinio portalo versia.ru, pažymi, kad savaitraštį „Совершенно секретно / Версия“ 1998 m. įkūrė tragiškai žuvęs garsus Rusijos žurnalistas A. B..

Nesutinka, kad kitos gerą reputaciją turinčios agentūros „Interfax“ medžiaga būtų „propagandinė“. Naujienų agentūra „Baltic News Service“ (BNS) savo puslapyje rašo, kad jų tarptautinės žiniasklaidos partneriai, be kita ko, yra naujienų agentūra „Interfax“. Nei mk.ru, nei polit.ru, nei profile.ru nėra artimi Kremliui. Dėl Rutube nurodo, kad tai yra 2006 m. Rusijoje įkurta vaizdo hostingo platforma, apimanti licencijuoto turinio biblioteką, įskaitant filmus, serialus, laidas ir tiesiogines transliacijas.

Dėl atsakovo pateikto užpildyti klausimyno pareiškėjas paaiškina, kad pildydamas klausimyną aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kas aiškiai parodo jo politines pažiūras ir nelojalumą režimui. Dėl Krymo priklausomumo nurodė negalintis atsakyti, kadangi už atsakymą jam grėstų baudžiamoji ir/ar administracinė atsakomybė kilmės valstybėje. Tai patvirtina viešai prieinama kilmės valstybės informacija. Pareiškėjas teigia, kad gavęs klausimyną, kuriame nurodytas klausimas su Krymo priklausomumu, pareiškėjas atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje, kadangi nuomonės šiuo klausimu pareiškimas Rusijoje gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Atsakant į šį klausimą, pareiškėjas turėjo įvertinti, kad ši informacija vėliau gali būti panaudota prieš jį. Pareiškėjui aiškiai nurodžius, kad jis nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, paneigiamos VSD bei Migracijos departamento prielaidos, kad pareiškėjas remia Rusijos Federacijos vykdomą agresiją Ukrainoje.

Taip pat nurodo, kad pačiame klausimyne buvo nurodyta, jog prašoma lietuvių, anglų arba rusų kalba atsakyti į pateiktus klausimus, todėl vien tai, kad klausimyną pareiškėjas pildė savo nacionaline kalba, nereiškia, kad jis nemoka lietuvių kalbos. Pareiškėjas kalba, rašo ir supranta lietuvių kalbą.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei galiojančiais užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju, sprendimuose nėra absoliučiai jokios informacijos apie jo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų ir akivaizdų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui buvimą. Per visą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo netinkamą elgesį, t. y., administracinių ar baudžiamųjų teisės aktų nesilaikymą. Nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti savaime kaip keliantys realų ir pakankamai rimtą pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.

Pažymi, kad pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (toliau – ir Direktyva), valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į gyvenimo jų teritorijoje trukmę, suinteresuoto asmens amžių, to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams, ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą. Nuolatinę teisę gyventi turinčių asmenų bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nurodo, kad Teisingumo Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, galima imtis tik tuo atveju, jeigu kompetentingoms nacionalinėms institucijoms atlikus individualų vertinimą, kurio metu laikomasi proporcingumo principo ir paisoma atitinkamo asmens pagrindinių teisių, ypač teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, nustatoma, kad atitinkamo asmens individualus elgesys kelia esamą, realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui (2011 m. gruodžio 8 d.2011 m. gruodžio 8 d., Sprendimo Ziebell, C‑371/08, EU:C:2011:809, 82 punktas).

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena ilgiau nei 30 metų, be to, turi motiną T. V., kuria rūpinasi, gyvena kartu su ja, kadangi ji dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nebegali pati savimi pasirūpinti. Sprendime 1 faktas apie motinos buvimą formaliai pažymėtas, nurodant, jog motina yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau absoliučiai nevertintas nei pareiškėjo buvimo laikotarpis Lietuvoje, nei jo sveikatos būklė ir amžius, nei 86 metų motinos, kuri savimi nebegali tinkamai pasirūpinti, sveikata ir priklausomumas nuo pareiškėjo. Sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, yra vyresnio amžiaus, slaugo sergančią motiną turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas bei motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

Nurodo, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi.

Papildomai pažymi, kad Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai, o VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Mano, kad individualaus pareiškėjo vertinimo Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti formalūs asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tačiau nebuvo įvertinti visi duomenys bei nepasisakyta dėl tokių sprendimų proporcingumo. Skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Laiko, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą 2, nevertino nei pareiškėjo buvimo laikotarpio Lietuvoje, nei jo sveikatos būklės ir amžiaus, nei nuo jo priklausomos 86 metų motinos, kuri savimi nebegali pasirūpinti, sveikatos būklės. Pareiškėjui išvykus į Rusijos Federaciją, Lietuvoje nelieka asmenų, galinčių pasirūpinti pareiškėjo motina, juolab nustatant draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. Be pareiškėjo pagalbos ir priežiūros pati savimi ji nebegali tinkamai pasirūpinti. Nustatytas draudimas atvykti nėra laikytinas teisingu ir proporcingu, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją.

Mano, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamentas pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, kas rodo, kad pareiškėjo grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui konstatuota nepagrįstai.

Remdamasis galiojančiais teisės aktais ir atsižvelgdamas į VSD Raštą, Migracijos departamentas nusprendė priimti Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

Nurodo, kad skundo teiginiai nepagrįsti. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Teisės aktai numato, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Remiasi teismų praktika ir pažymi, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo veiksmus šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste, jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo ir draudimo atvykti klausimą.

Pažymi, kad Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurioje teigiama, kad „didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje pažymėta, jog 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo vykdyti atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, dėl Ukrainoje vykdomos karinės agresijos daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, vykdomas valstybinis terorizmas ir nuolat daromi tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę. Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1675 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Europos Parlamentas 2022 m. lapkričio 23 d. savo rezoliucija pripažino Rusijos Federaciją terorizmą remiančia valstybe.

Pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimo buvo įvertinta ne tik VSD išvada dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, bet ir jo atsakymai į klausimyną. Tai, kad pareiškėjas vengė atsakyti į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą, Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, kaip išreikštą poziciją nesuderinamą su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai, be to tai rodo Rusijos Federacijos režimo palaikymą. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakymas į klausimyno 11 klausimą galėjo užtraukti jam baudžiamąją atsakomybę Rusijoje, pažymi, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, turi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, šiuo konkrečiu atveju – pateikti Migracijos departamento teisėtai prašomą informaciją. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad klausimyną pareiškėjas teikė Migracijos departamentui, t. y. Lietuvos valstybės institucijai, o ne Rusijos Federacijos institucijai, todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo pateikti atsakymai būtų atskleisti trečiajai valstybei.

Vertina, kad pareiškėjas sąmoningai nevykdydamas teisėtų valstybės institucijos nurodymų ir bandydamas tokį nevykdymą pateisinti tariamai jam galinčia kilti grėsme kilmės valstybėje, nesant jokių net menkiausių prielaidų, kad jam tokia grėsmė dėl klausimyno pildymo ir savo nuomonės pateikimo galėtų iškilti, tik patvirtina ginčijamo sprendimo išvadas dėl pareiškėjo Rusijos federacijos režimo palaikymo.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nebuvo vertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančia Lietuvos Respublikos piliete, jo motina, pareiškėjo motinos priklausomumo ryšys nuo pareiškėjo, jo pragyventas Lietuvoje laikotarpis. Pažymi, kad Migracijos departamentas įvertino tiek duomenis apie pareiškėjo pragyventą laikotarpį Lietuvoje, tiek informaciją apie jo darbo laikotarpius Lietuvoje, tiek informaciją apie tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jo motina negali pati savimi pasirūpinti, jokių tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas su skundu nepateikė. Vertina, jog tai, kad prie skundo pridėti medicininių dokumentų išrašai, jog pareiškėjo motinai 2019 m. buvo amputuotas vienos kojos pirštas, o 2021 m. jai buvo rekomenduota įsigyti patogią avalynę ir vengti nuospaudų, savaime nepatvirtina skundo teiginių, kad ji negali savimi pasirūpinti ir jai yra reikalinga nuolatinė pareiškėjo priežiūra. Mano, kad šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui.

Paaiškina, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai bei sprendimo proporcingumas buvo įvertinti ir priimant sprendimą dėl draudimo atvykti. Teisės aktų nustatyta tvarka numato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę laikotarpis, taigi, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad užsienietis, turėdamas leidimą nuolat gyventi, savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (dalyvauti rinkimuose, leidimai išduodami 5 metams, neatliekama tokių asmenų nuolatinė kontrolė), dėl ko yra keliami aukštesni reikalavimai. Nurodo, kad tokią poziciją patvirtina ir LVAT praktika.

Mano, kad užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas. Tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika, ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui. Būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galimai pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną ir atsakydamas į 11 klausimą, nepasirinko jokio atsakymo ir nurodė, kad 10 ir 11 klausimyno klausimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kitiems tarptautiniams teisės aktams ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) bei papildė, kad atsakymai į šiuos klausimus suponuoja baudžiamąją ir administracinę atsakomybę jo kilmės valstybėje.

Pažymi, kad klausimyno klausimai nėra savitiksliai, o atskleidžiantys užsieniečio požiūrį į jo kilmės valstybėje vykdomus agresyvius karinius veiksmus ir taip leidžiantys įvertinti galimas užsieniečio keliamas rizikas. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos įvykdytą neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas, reikšdamas palankumą Rusijos režimui, taip pat yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Iš esmės analogiškos situacijos vertinamos ir naujausioje LVAT praktikoje.

Vertina, kad pareiškėjo vengimas konkrečiai atsakyti į klausimyno 11 klausimą, dangstantis atsakomybe kilmės valstybėje, parodo, kad pareiškėjas savo tolimesnį gyvenimą sieja su valstybe, kurios pilietis jis yra, bet ne su Lietuvos Respublika.

Nurodo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoj, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose ir pan.

Atkreipia dėmesį, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. EŽTT pažymi, kad vertinimo laisvė apibrėžti, kas yra reikalinga nacionaliniam saugumui, paliekama atitinkamoms institucijoms. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Taip pat pažymi, kad jei valstybės institucijos turėtų įrodymų apie užsieniečių atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o ne dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Akcentuoja, kad grėsmės valstybės saugumui turinys atskleidžiamas konkrečioje situacijoje vertinant surinktas faktines aplinkybes ir taikant teisės aktų normas, t. y. atliekant iš esmės perspektyvinį vertinimą.

Paaiškina, kad UTPĮ nuostata, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jei jis galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjo, kaip užsienio šalies piliečio, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmė valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, argumentai, negali būtų aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Vertina, kad yra pakankamai viešos informacijos, patvirtinančios pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau taip pat reikšminga ir įslaptinta informacija, kuri detalizuoja, sukonkretina ir papildo viešus duomenis.

Mano, kad priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės.

VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. birželio 27 d. rašte Nr. 18-6991 nustatė, kad pareiškėjas pasižymi Lietuvai nelojaliomis pažiūromis ir yra palaikęs ryšius su Rusijos bei Baltarusijos žvalgybos tarnybų atstovais. 2001 m. gegužę vykusios NATO Asamblėjos sesijos Vilniuje metu aktyviai bendravo su antiglobalistais. Jis dažnai lankydavosi priešiškai ES ir NATO atžvilgiu nusiteikusių asmenų organizuojamose protesto akcijose, vėliau rašydavo sarkastiškus straipsnius, kuriuose šiuos asmenis tapatindavo su Lietuvos valstybe. Kurį laiką pareiškėjas buvo Maskvos dienraščio „Trud“ specialusis korespondentas, tačiau spaudos konferencijų metu kartais prisistatydavo olandų žurnalistu. Rusijos informacinės agentūros „Rosbalt“ interneto puslapyje (rosbalt.ru) esančiame pokalbių forume V. V. pasirašinėdavo slapyvardžiu „Kommentator“. Šių komentarų autorius palaikė Rusijos pusę, neigiamai atsiliepdavo apie Lietuvą ir jos integraciją į ES ir NATO. V. V. savo paskyroje (duomenys neskelbtini) (ID – facebook.com/(duomenys neskeltini))socialiniame tinkle „Facebook“ platina Rusijos informacinę politiką atitinkančią propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos institucijas, kurstyti nepasitikėjimą lietuvių ir lenkų parama Ukrainai, diskredituoti Lenkiją. Savo paskyroje V. V. taip pat perspausdina propagandinio turinio medžiagą iš rusiškų naujienų portalų versia.ru, mk.ru, interfax.ru, polit.ru, profile.ru, rutube.ru, dalinasi su Kremliumi siejamų asmenų įrašais socialiniuose tinkluose. VSD Rašte darė išvadą, kad Rusijos Federacijos piliečio V. V. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir prašė panaikinti jo turimą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

Migracijos departamentas, Valstybės saugumo departamento išvados pagrindu, 2023 m. liepos 5 d. priėmė Sprendimą Nr. 23S102936 panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Tuo pačiu pagrindu Migracijos departamentas 2023 m. liepos 10 d. priėmė Sprendimą Nr. 23S104157, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (2,5 metų) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (2,5 metų).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.

UTPĮ (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimo priėmimo metu, t. y. galiojanti nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 54 straipsnis nustato leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (8 dalis).

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punktas nustato 10 metų uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, jei šis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos aprašo 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą, Sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C.SIS teikia Migracijos departamentas.

Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.