- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-28
- Bylos Nr.
- eI-3490-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01674-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vita Valeckaitė, Jolita Rasiukevičienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., nepilnamečių O. D., V. D. (V. D.), V. D. (V. D.), atstovaujamų pagal įstatymą S. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas), dalyvaujant byloje trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ (duomenys neskelbtini) “, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai S. B., nepilnamečiai O. D., V. D., V. D., atstovaujami S. B., su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Departamento 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-00275; 00276; 00277; 00278 ir prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Nurodė, kad pareiškėja Ukrainos Respublikos pilietė, S. B., 2018-07-31 įsigijo Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtos ir veikiančios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – bendrovė), akcijas. Bendrovė teikia teisines ir buhalterinės apskaitos paslaugas. Pareiškėja, turinti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, pradėjo verstis teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo siekė tik formaliai atitikti įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 2 p.); pareiškėjos tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, kas rodo pareiškėjos nesąžiningumą, siekį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl atsakovas vertino, jog yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 p.).
Pareiškėja teigia, kad skundžiamame sprendime nėra argumentų dėl bendrovės (veiklos) fiktyvumo. Skundžiamo sprendimo motyvai susiję išimtinai su pareiškėjos asmeniu. Skundžiamas sprendimas didžiąja dalimi grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių jau pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-4987-816/2018 bei LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3385-822/2019. Atsakovas visas aplinkybes aiškina ir vertina iškraipytai, priešingai nei jas jau įvertino teismai. Atsakovo specialistei, dėl kurios subjektyvumo apeliavo pareiškėjai skųsdami pirmąjį atsakovo (panaikintą) sprendimą, vėl buvo paskirta nagrinėti pareiškėjų situacija, vėl rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis ir pateikė tą patį jų vertinimą, kuris buvo panaikintame sprendime. Atsakovas vėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pažeidžiantį pareiškėjų subjektines teises.
Nurodė, kad kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo iškart tapusi bendrovės akcininke, laikydamasi Įstatymo nustatytos tvarkos ir sąlygų, pateikdama visus prašymą pagrindžiančius dokumentus. Šios aplinkybės, priešingai, nei jas vertina atsakovas, pagrindžia pareiškėjos siekį kuo greičiau įsitraukti į bendrovės veiklą ir visapusiškai joje dalyvauti, investuoti veiklos vykdymui ir naujų klientų pritraukimui būtiną kapitalą. Teigia, jog dalyvavo bendrovės veikloje ir iki akcijų įsigijimo. Akcijų įsigijimas, pirmiausia buvo pagrindas ilgai ruoštai investicijai, o ne kreipimuisi dėl buvimo legalizavimo. Investicija buvo virš 20 272 EUR, t. y. beveik dukart didesnė nei reikalauja Įstatymas. Investicija atlikta bendrovės parengto verslo plano pagrindu ir skirta ne buvimo legalizavimui, o kontoros veiklos plėtrai. Minėti pinigai buvo suplanuoti naujos ofiso technikos įsigijimui, darbo vietų įkūrimui, bendrovės svetainės atkūrimui, naujo ofiso nuomai ir kitoms išlaidoms, būtinoms siekiant pakelti kontoros darbo našumą, efektyvumą, naujų paslaugų įdiegimą, naujų darbo vietų sukūrimą. Sprendimas įnešti pinigus grynais į bendrovės kasą, iš kurios bendrovės vadovas įnešė pinigus į bendrovės banko sąskaitą, priimtas siekiant operatyviai apmokėti naujai išleistas akcijas, bet pareiškėjai neturint banko sąskaitos Lietuvoje.
Taip pat nurodė, kad ji nevengė būti apklausta. Priešingai, siekė atvykti pas atsakovą ir pašalinti visas pastarojo abejones dėl savo veiklos bendrovėje. Tačiau planus pakeitė liga, apie ką atsakovas buvo tinkamai informuotas. Vėliau data buvo derinama pagal užimtumą, kadangi reikia suplanuoti kelionę iš K.
Pareiškėja pažymėjo, kad išduotos vizos pasibaigė 2019-01-07. Tą dieną jie išvyko iš Lietuvos Respublikos. Pasibaigus vizoms ir atsakovui neišduodant leidimų laikinai gyventi neturi galimybės nei būti Lietuvos Respublikoje, nei juo labiau dalyvauti kasdienėje bendrovės veikloje, bendrauti su klientais, kurių dalis yra ir Lietuvoje, teikti jiems teisines paslaugas bendrovės vardu. Paskutinės jos bendrovės vardu suteiktos teisinės paslaugos buvo 2018 m. rugpjūčio - 2019 m. sausio mėnesiais. Nurodė, kad siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kad galėtų nepertraukiamai teikti teisines paslaugas klientams Lietuvos teritorijoje.
Taip pat nurodė, kad įstatyminę pareigą pagrįsti savo prašymą ji įvykdė tinkamai, o kokių papildomų duomenų ar dokumentų prireiks atsakovui objektyviai žinoti negalėjo. Jokių naujų duomenų, skundžiamo sprendimo priėmimui, atsakovas nesurinko.
Taip pat nurodė, kad bendradarbiavimo sutartis tarp jos ir bendrovės yra pagrindas bendrovės vardu teikti paslaugas esamiems ir potencialiems kontoros klientams. Nei vienas iš bendrovės darbuotojų nevyksta į užsienį ieškoti klientų ir visi jie yra surasti būtent pareiškėjos bendradarbiavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjai tapus bendrovės dalyve, pastaroji pradėjo tiesiogiai teikti teisines paslaugas, kaip kontoros ekspertė. Nurodė, kad ji turi teisinį išsilavinimą. Kilmės valstybėje dirbo notare, doktorantė. Šiuo metu yra motinystės atostogose. Jos, kaip teisės ekspertės, žinios bendrovei, teikiančiai teisines paslaugas, tame tarpe surastiems užsienio juridiniams asmenims, yra būtinos. Tik ji dirba anglų kalba. Apribojus pastarosios buvimą Lietuvoje bei dalyvavimą bendrovės paslaugų teikime bendrovė patiria nuostolį. Tai atitinkamai lemia gaunamo pelno mažėjimą. Todėl jos, kaip bendrovės dalyvės, teisės ekspertės, dalyvavimas kasdienėje bendrovės veikloje yra privalomas visapusiškam veiklos vykdymui bei plėtojimui pagal parengtą verslo planą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėja prašo skundą tenkinti, taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka (e. b. II tomas, b. l. 1-8).
Nurodė, kad 2019 m. balandžio 19 d. Migracijos departamento Imigracijos skyriaus, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Lietuvos Respublikoje (vertinant pareiškėjos pirminės apklausos rezultatus, konstatuotina, kad ji realiai nėra įsitraukusi į bendrovės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, taip pat Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių įtikinamų įrodymų, kad ji nepertraukiamai dalyvautų bendrovės kasdienėje veikloje ar vykdytų konkrečias funkcijas Lietuvos Respublikoje) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi). Taip pat ginčijamu sprendimu konstatuota, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turimi duomenys ir dokumentai neįrodo, kad pareiškėja iš tikrųjų dalyvautų bendrovės veikloje ir užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
Atkreipė dėmesį, kad ginčijamą sprendimą pasirašė ne Migracijos departamento specialistė, kurios nešališkumu abejoja pareiškėja, bet Migracijos departamento direktorė. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl priimto administracinio akto nešališkumo ir neobjektyvumo yra nepagrįsti. Jokių tariamų pareiškėjos asmeniškumų bei ginčų su bendrovės vadovu minėtame susirašinėjame nėra, kadangi susirašinėjimas yra dalykiškas ir konkretus. 2019 m. balandžio 15 d. bendrovės direktoriaus el. laiške primygtinai reikalaujama nestabdyti pareiškėjos prašymo ir nagrinėti jį laiku, nors pareiškėja gali atvykti į apklausą tik 2019 m. gegužės 14 d. Departamento teigimu, pareiškėja vengė būti apklausiama, tai sudaro rimtą pagrindą įtarti, kad iš tikrųjų ji neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėja yra Ukrainos pilietė ir jai galioja bevizis režimas, t. y. pareiškėja neturėdama išduotos vizos gali būti Lietuvos Respublikoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgiant į pareiškėjos teisininkės kvalifikaciją bei užimtų pareigų Ukrainoje pobūdį, minėta aplinkybė pareiškėjai tikrai turėjo būti žinoma. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja galėjo kreiptis dėl vizos išdavimo pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, ta aplinkybė, kad pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos, pasibaigus išduotos vizos galiojimo laikui, nors galėjo likti Lietuvos Respublikoje ir užsiimti teisėta veikla bendrovėje, kadangi, kaip nurodo pareiškėja skunde, „jos dalyvavimas kasdienėje bendrovės veikloje yra privalomas visapusiškam veiklos vykdymui bei plėtojimui pagal parengtą verslo planą“, pagrindžia Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje, siekiant užsiimti teisėta veikla bendrovėje nėra būtinas, ir jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitoks, negu oficialiai deklaruojamas. Mano, kad Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas yra realus ir atitinkantis tikrovę. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus, o atsakomybę už pasekmes, kad pareiškėja šia teise nepasinaudojo, turi prisiimti būtent pareiškėja. Būtent pareiškėja turėjo pagrįsti savo ketinimų realumą turimais dokumentais, nes Migracijos departamentas negali žinoti, kokius dokumentus asmuo turi.
Pagal įstatymų leidėjų tikslus priimant teisės normas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonių akcininkams, buvo siekiama sudaryti galimybę išduoti leidimus laikinai gyventi tiems bendrovių akcininkams, kurie ne tik investavo į bendrovę nusipirkdami akcijas, bet ir yra aktyviai įsitraukę į nuolatinį bendrovės valdymą, veiklos stebėseną ir kontrolę, sprendimų priėmimą bendrovės vardu. Įvertinus surinktus duomenis, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja tik formaliai yra bendrovės akcininke, iš tikrųjų į bendrovės valdymą, kontrolę, kaip paaiškėjo apklausos metu, nėra įsitraukusi, todėl galima teigti, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą bendrovėje, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Sprendimas pareiškėjai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą - pareiškėja spręsti su įmone susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza arba naudojantis beviziu režimu.
Pažymėjo, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjai būti bendrovės akcininke ir dalyvauti bendrovės veikloje (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus, taip pat atvykstant į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza ar kitu tokią teisę suteikiančiu dokumentu). Vertinant bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį ir mastą, bei tai, kad pareiškėja nuo 2019 m. sausio 17 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, nuolatinis jos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, juo labiau kad Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėja būtų pradėjusi verstis teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir kad visapusiškai dalyvautų bendrovės veikloje Lietuvos Respublikoje. Remiantis nurodytais argumentais prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į skundą nurodė, kad visiškai palaiko pareiškėjų skundo reikalavimus (e. b. III tomas, b. l. 1-6). Nurodė, kad visi pareiškėjos pateikti duomenys atitinka tikrovę, pareiškėja realiai užsiima teisėta veikla Lietuvoje. Dar iki bendrovės akcijų įsigijimo tarp pareiškėjos ir bendrovės vyko glaudus bendradarbiavimas abipusiai nukreipiant klientus, teikiant konsultacijas. Pareiškėjai tapus bendrovės akcininke, pradėtos teikti specializuotos teisinės paslaugos finansų ir bankininkystės teisės srityje (mokėjimo įstaigų, elektroninių pinigų licencijavimo dokumentų rengimo, SEPA registravimas ir kt.). Jos pagrįstos dokumentais ir neabejotinai patvirtina, kad pareiškėja turėjo tikslą realiai investuoti į bendrovės veiklą ir užsiimti teisėta veikla, o ne formaliai atitikti įstatymo reikalavimus, priešingai, nei vertino atsakovas. Taip pat nurodė, kad investicijos kardinaliai pakeitė kasdienę bendrovės veiklą, padidino našumą ir konkurencingumą teisinių paslaugų rinkoje. Pareiškėjos patirtis teisinių paslaugų teikime bei pastarųjų organizavime kontoros darbą iškėlė į kitą lygį. Tam, kad pareiškėja galėtų bendrovės vardu nepertraukiamai teikti teisines paslaugas ir dalyvauti kasdienėje bendrovės veikloje, jai būtinas fizinis buvimas Lietuvoje. Kadangi pareiškėja yra Ukrainos pilietė, nepertraukiamam buvimui Lietuvoje jai privalomas leidimas gyventi.
Nurodė, kad bendrovė nesudarinėja sutarčių norėdama įtikti atsakovui. Yra dirbamas kasdienis darbas, teikiamos realios paslaugos, realiems klientams, kas mėnesį apmokami mokesčiai. Bendrovės veikla nepertraukiamai vykdoma nuo 2007 metų. Pareiškėjos tikslas yra kurti teisinių paslaugų bendrovę, kuri būtų konkurencinga, steigti darbo vietas, darbinti joje profesionalus, šiuo gaunant iš bendrovės pelną.
Pažymėjo, kad pareiškėjai, jos vizos galiojimo metu prisidėjus prie bendrovės veiklos, 2018 metais kontora gavo beveik 48 tūkst. EUR pelno. 2019 metais kontora sustabdė dalį, ypač pelningų paslaugų teikimą finansų ir bankininkystės teisės srityje, kadangi nėra kam organizuoti jų teikimo ir atlikimo. Bendrovės vadovas nėra pajėgus teikti tokias paslaugas aukščiausiu lygiu, ko reikalauja verslo klientai. Iš banko sąskaitos išrašo galima matyti, kad pareiškėjai išvykus iš Lietuvos, paslaugos jos atvestiems klientams nebeteikiamos (išskyrus vieną klientą, kurio dokumentai jau yra pateikti licencijavimui). Klientams svarbu gyvai bendrauti su teisines paslaugas teikiančiu asmeniu. Nuotolinis dalyvavimas bendrovės veikloje ar nuotolinis paslaugų teikimas neturi jokios prasmės, todėl atsakovo nepagrįsti sprendimai, ribojantys pareiškėjos buvimą Lietuvoje, tiesiogiai sukelia nuostolius ir kontorai. Atsakovo formalūs požiūris, kad pareiškėja bevizio režimo pagrindu gali atvykti į Lietuvą 90 dienų per 180 dienų laikotarpį yra absurdiškas. Nurodė, kad pareiškėja augina tris mažamečius vaikus, kurie lanko darželį. Vaikų socialiniai ryšiai vystosi vienoje vietoje. Pastarieji negali kas 90 dienų kaitalioti darželių ir gyvenamosios vietos, kaip ir pareiškėja negali išvykti verslo reikalais į Lietuvą be vaikų, kadangi augina juos viena.
Šalies argumentai
Nurodė, kad dokumentų, kurie privalo būti pateikiami kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, sąrašas yra tipinis visiems užsieniečiams ir pateikiamas atsakovo internetiniame puslapyje https://www.migracija.lt/index.php?-2067087551. Pareiškėja visus sąraše nurodytus dokumentus atsakovui pateikė. Tai yra, savo pareigą įrodyti pagrindą, kuriuo teikiamas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, įvykdė tinkamai. Savo ruožtu atsakovas, gavęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, individualizuoja situaciją ir nurodo kokius papildomus dokumentus norėtų gauti kiekvienu konkrečiu atveju. Abejais atvejais pareiškėja pateikė atsakovui visus jos prašomus dokumentus.
Teigia, kad skundžiamas administracinis aktas neatitinka proporcingumo reikalavimo, kadangi yra nepakankamai faktiniais duomenimis pagrįstas sprendimas neadekvačiai pažeidžiantis pareiškėjos, kaip investuotojos interesus dalyvauti įmonės, į kurią investuota, veikloje ir valdyme, tiesiogiai kontaktuoti su įmonės klientais, kurių yra Lietuvos Respublikoje, palaikyti aukštą bendrovės konkurencingumo lygį rinkoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašo pareiškėjų skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (15-01) 31-00275, 00276; 00277, 00278 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiams S. B., O. D., V. D. ir V. D.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėja S. B. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, t. y. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė (e. b. II t., b. l. 10–13). Prašymui pagrįsti pareiškėja Migracijos departamentui pateikė: Bendrovės verslo planą (e. b. II t., b. l. 52-71), patalpų nuomos sutartį Nr. 1/2018 sudarytą 2018 m. birželio 29 d. tarp nuomininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nuomotojo V. G. (V. G.) (e. b. II t., b. l. 72+-75), 2013 m. balandžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 13-84, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. II t., b. l. 76–82), 2014 m. spalio 1 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. II t., b. l. 83-84, 85), 2014 m. kovo 24 d. teisinių paslaugų sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. II t., b. l. 86–90), 2018 m. sutartį Nr. 2018, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. II t., b. l. 91–99), 2018 m. birželio 30 d. sutartį Nr. 2018/2, sudarytą su (duomenys neskelbtini) (e. b. II, b. l. 100–108), 2018 m. liepos 24 d. sutartį Nr. 2018/3, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. II t., b. l. 109–117).
Be to, 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentui buvo pateikti ir pareiškėjos nepilnamečių vaikų V. D., O. D. ir V. D. prašymai išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu bei prašymams pagrįsti reikalingi dokumentai (e. b. II t., b. l. 118-152, 163-199, 421-456).
Migracijos departamentas išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus 2018 m. spalio 8 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikino išduotas daugkartines nacionalines vizas (e. b. II tomas, b. l. 155-161). Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjų skundą dėl šio sprendimo, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundą bei panaikino Migracijos departamento 2018 m. spalio 8 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti ir išnagrinėti pareiškėjų pateiktus prašymus (e. b. I tomas, b. l. 25-35). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (e. b. I tomas, b. l. 36-44). Teismai sprendimais iš esmės konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininke yra pareiškėja S. B., nėra fiktyvi.
Atsakovas, nustatęs, kad nepakanka pareiškėjų prašymus pagrindžiančių duomenų ir dokumentų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo priimti, 2019 m. kovo 25 d. išsiuntė pareiškėjai S. B. pranešimą Nr. (15/4-11) 10K-12736 (e. b. I tomas, b. l. 45), prašydamas pateikti A. M. darbo sutarties, sudarytos su „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintą kopiją ir paaiškinimą dėl A. M. darbo vietos bei darbo grafiko šioje bendrovėje; visų bendrovėje įdarbintų asmenų tikslų darbo laiką bendrovėje. Taip pat iki 2019 m. balandžio 19 d. įpareigojo pareiškėją atvykti į apklausą (dėl duomenų apie dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir valdyme patikslinimo). Pareiškėja 2019 m. balandžio 1 d. pateikė papildomus duomenis ir paaiškinimus (e. b. I t., b. l. 55). Iš pateiktų duomenų apie susirašinėjimą elektroniniais laiškais (e. b. l. I tomas, b. l. 46-49) matyti, kad pareiškėja su Migracijos departamentu derino apklausos laiką, iš pradžių nurodydama, kad galės atvykti apklausai 2019 m. balandžio 1 d., o 2019 m. balandžio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui nurodė, kad pareiškėja susirgo ir į apklausą neatvyks, 2019 m. balandžio 15 d. pranešė, kad pareiškėja gali atvykti į apklausą tik 2019 m. gegužės 14 d., 11 val. Tuo pačiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašė nestabdyti pareiškėjų prašymų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo.
Pareiškėja 2019 m. balandžio 1 d. paaiškinimuose Migracijos departamentui nurodė, kad pateikti A. M. darbo sutarties su kita bendrove negali, kadangi jos nesutiko duoti A. M., UAB „(duomenys neskelbtini)“ šios sutarties neturi, be to, fizinio asmens duomenų tvarkymą reglamentuoja ES Bendrasis duomenų apsaugos departamentas, LR Asmens duomenų įstatymas. Pateikė A. M. pažymą apie darbo laiką UAB „ESD baldai“ (e. b. l. II tomas, 501). Taip pat pateikė informaciją apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų darbo laiką (e. b. I tomas, b. l. 55).
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir su jais pateiktus dokumentus, turimus duomenis bei įvertinęs surinktą informaciją, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais, skundžiamu 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (15-01) 31-00275; 00276; 00277, 00278 (e. b. II t., b. l. 528-535) atsisakė išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas sprendime konstatavo, kad pagal UTPĮ nuostatas teisėtos veiklos vykdymas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies prasme nėra vien formalus bendrovės akcijų turėjimas, kadangi vien buvimas bendrovės akcininku, realiai neįsitraukus į bendrovės veiklą, valdymą ir kontrolę, nesuponuoja poreikio gyventi Lietuvos Respublikoje, toks poreikis yra siejamas būtent su teisėtos veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje. Konstatavo, kad S. B. neturi ilgalaikių socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ilgalaikių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatitinka tikrovės, tokiu būdu kyla grėsmė nelegaliai migracijai (e. b. II tomas, b. l. 528-535).
Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ir kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Nagrinėjamu atveju teismas yra konstatavęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininke yra pareiškėja, nėra fiktyvi. Ginčas tarp šalių kilęs dėl to, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo keliamų sąlygų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti, kadangi neužsiima realia faktiška teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra pateikusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl dėl nurodytų priežasčių kyla nelegalios migracijos grėsmė.
UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte detalizuotas UTPĮ 40 str. 1 d. 5 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas, nustatant, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, jei jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
LVAT praktikoje nurodoma, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindų (2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja S. B. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, 2018 m. liepos 31 d. įsigijusi 750 bendrovės akcijų, t.y. ½ bendrovės įstatinio kapitalo (e. b. II tomas, b. l. 51, 375).
Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, pareiškėją kvietė atvykti į apklausą, siekiant išsiaiškinti jos dalyvavimą bendrovės veikloje ir kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau pareiškėja atvykusi apklausai nebuvo. Iš elektroninio šalių susirašinėjimo matyti, kad buvo derinamas apklausos laikas, paskirta data 2019 m. balandžio 1 d., tačiau Migracijos departamento specialistei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad į apklausą pareiškėja neatvyks dėl ligos ir kad gali atvykti tik 2019 m. gegužės 14 d., be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašė nagrinėti pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų pateiktus prašymus, nestabdyti jų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neatvyko į apklausą, Departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 2018 m. rugpjūčio 7 d. apklausos lape nurodytais pareiškėjos paaiškinimais, susijusiais dėl jos vykdomos bendrovėje veiklos realumo bei kitais surinktais duomenimis ir įrodymais (e. b. II tomas, b. l. 308-313).
Teismo vertinimu, išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir įrodymus, laikytina, kad, visų pirma, nepagrįsti pareiškėjos nurodyti argumentai, jog Migracijos departamento specialistė veikė šališkai jos atžvilgiu, kad ginčijamame sprendime pasisakyta dėl tų pačių aplinkybių bei jos įvertintos priešingai, nei nustatyta teismo sprendimais. Kaip minėta, išnagrinėtoje administracinėje byloje dėl 2018 m. spalio 8 d. Migracijos departamento sprendimo yra konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra fiktyviai veikianti bendrovė. Migracijos departamentas, priimdamas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą, kuriuo vėl atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vertino aplinkybes dėl pareiškėjos realios veiklos vykdymo šioje bendrovėje. Todėl pareiškėjos nurodyti argumentai, kad Departamento specialistė, atlikusi tyrimą, yra neigiamai nusiteikusi prieš ją, šališka, turi asmeniškumų neįtakoja priimto sprendimo pagrįstumo.
Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. balandžio 19 d. atvykti į apklausą, kaip nurodė pranešime, dėl duomenų apie dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir valdyme patikslinimo (e. b. I tomas, b. l. 45). Pažymėtina, kad negalėdama dalyvauti apklausoje, pareiškėja galėjo teikti paaiškinimus raštu, pagrįsti juos visais turimais įrodymais apie savo realią faktinę veiklą bendrovėje, būtinybę vykdyti veiklą būnant (gyvenant) Lietuvos Respublikoje. Juolab, kad pati pareiškėja yra teisininkė, todėl turėjo žinoti apie savo teisę teikti visus duomenis ir įrodymus prašymui pagrįsti ir nagrinėti, kad būtų jos naudai priimtas palankus sprendimas, net ir tuos įrodymus, kurių, kaip teigia Migracijos departamentas, jos nereikalavo, o ji nežinojo, kad tokius dokumentus (duomenis) turinti pateikti palankiam sprendimo priėmimui. Pati pareiškėja jokiais būdais ir priemonėmis nebuvo susisiekusi su Migracijos departamentu, siekiant paaiškinti ir įrodyti savo veiklą bendrovėje.
Pagal teisės aktų reikalavimus (Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašo) 84.2 papunktį), teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015, 2017-04- 03 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3009-624/2017), taip pat ir kitų valstybių migracijos institucijų praktiką (pvz., P. M. to Reduce I. M. October 2012, prieiga: http://emn.ie/files/p 201304111203252012 I. M. April2013.pdf), užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Taigi, Migracijos departamentas suteikė galimybę atvykti į apklausą, derino laiką su pareiškėja, nenustatyta jokių, kaip teigia pareiškėja „asmeniškumų“ pareiškėjos ir Departamento specialistės bendravime, šališkumo požymių, šie nurodyti pareiškėjos argumentai vertinami kaip subjektyvi, nepagrįsta pareiškėjos nuomonė. Juolab, kad skundžiamą sprendimą yra pasirašiusi Departamento direktorė. Pareiškėja turėjo visas galimybes teikti įrodymus prašymui pagrįsti, pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Priešingai, kaip nustatyta, su Migracijos departamentu nagrinėjimo metu pareiškėjos vardu bendravo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pati pareiškėja su atsakovo specialiste nebuvo susisiekusi.
2018 m. rugpjūčio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėja tiesiogiai nėra atsakiusi į Departamento specialistės klausimus, kiek valandų dirba bendrovėje, kur įrengta jos darbo vieta, paaiškino, tik kad yra sudaryta konsultacinių paslaugų teikimo sutartis, daugiau apie šios sutarties vykdymo ypatumus nepaaiškino. 2018 m. gruodžio 18 d. sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas yra konstatavęs, kad įvertinus pareiškėjos atsakymus apklausoje (prieš priimant 2018 m. spalio 8 d. sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi) (e. b. II tomas b. l. 308-313) pareiškėjos žinios apie bendrovę, jos valdymą ir darbuotojus buvo paviršutiniškos, į daugelį klausimų ji atsakė abstrakčiai ir neinformatyviai, o tai kelia pagrįstų abejonių apie realų jos įsitraukimą į bendrovės veiklą ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (e. b. I tomas, b. l. 25-35).
Bylos duomenimis nenustatyta ir tai, kad pareiškėja būtų įdarbinta bendrovėje ar apskritai Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentui pateiktame bendrovės 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 14 d. gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų-faktūrų registre nėra nė vienos sąskaitos-faktūros, kurią bendrovė būtų išrašiusi pareiškėjai (e. b. l. 347, II tomas), taip pat nei Migracijos departamentui, nei teismams prieš tai nagrinėjusiems bylą, nei dabar nagrinėjant bylą nepateikta jokių patvirtinančių dokumentų, t. y. įrodymų, kad pareiškėja būtų teikusi bendrovei paslaugas ar būtų bendradarbiavusi su bendrove teikdama teisines paslaugas ir už jas būtų pareiškėjai sumokėta. Pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutartys su klientais, sąskaitos-faktūros, išrašytų sąskaitų 2018 m. sąrašas ir kiti paslaugų teikimą patvirtinantys dokumentai įrodo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymą, tačiau ne pareiškėjos šioje bendrovėje veiklą (e. b. II tomas b. l. 225-253, III tomas, b. l. 7-50). Pareiškėja skunde nurodo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą bendradarbiavimo sutartį, neva kurios pagrindu ji bendrovės vardu teikia paslaugas klientams. Ši 2017 m. spalio 10 d. sutartis buvo pateikta į administracinę bylą Nr. eI-4987-816/2018, tačiau nei Departamentui atliekant pakartotiną nagrinėjimą, nei teismui į šią bylą tokia sutartis nepateikta. Be to, teismas yra išnagrinėtoje administracinėje byloje yra pasisakęs dėl sutarties ir konstatavęs, kad nėra pateiktų šios sutarties vykdymą patvirtinančių įrodymų. Todėl visos tiek pareiškėjos skunde, tiek trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėjai tapus akcininke, buvo pradėtos teikti specializuotos teisinės paslaugos, kad pareiškėjos veikla ir patirtis padidino našumą ir konkurencingumą teisinių paslaugų rinkoje, kad pagrindiniu asmeniu pritraukimui klientų iš užsienio buvo pareiškėja ir kt. nėra pagrįstos, neįrodytos.
Sutiktina su Migracijos departamento pozicija, kad nurodoma veikla bendrovėje pareiškėja gali užsiimti ir negyvendama Lietuvoje. Tai, kad, kaip nurodė pareiškėja, nebūdama Lietuvoje, ji negali teikti tam tikrų paslaugų ir dėl to patiriami nuostoliai bendrovėje, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas bendrovės veiklos pelningam tęstinumui užtikrinti, šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų. Vien tai, kad pareiškėja yra įmonės akcininkė, įmokėjo didesnę pinigų sumą nei numato įstatymas, kad pinigus investavo bendrovės plėtrai, nėra pagrindas Įstatymo prasme išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4862-629/2018).
Pareiškėjai išvyko iš Lietuvos 2019 m. sausio 17 d., pasibaigus vizų galiojimui. Nuo to laiko į Lietuvos Respubliką nebuvo atvykę. Jei būtų būtina į Lietuvą atvykti dėl darbo bendrovėje, pareiškėja galėjo pasinaudoti beviziu režimu, suteikiančiu užsieniečiui teisę Lietuvos Respublikoje būti 90 dienų iš 180 dienų ar kreiptis dėl vizos išdavimo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui (Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330).
Pažymėtina tai, kad pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos, jos nurodomas užimtumas Ukrainos Respublikoje, dėl ko į apklausą negalėjo atvykti nustatytu laiku, sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėja jei dalyvauja įmonės veikloje, tai gali daryti ir negyvendama Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėja nurodė, kad dar iki bendrovės akcijų įsigijimo ji užsiėmė bendrovės veikla, tačiau iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja 2017 m. į Lietuvą atvykusi nebuvo, atvyko tik 2018 m. liepos 31 d. bendrovės akcijų įsigijimo sandorio sudarymo dieną (e. b. II tomas b. l. 524). Todėl akivaizdu, kad iki įsigyjant akcijas teisėta realia veikla pareiškėja Lietuvos Respublikoje neužsiėmė.
Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), tai pat, kad vien formalus Įstatymo 45 str. numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kitos).
Pabrėžtina, kad pagal Aprašo 17.5 ir 24.21 papunkčius, būtent užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi, turi pareigą pateikti visus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, taigi, ir dokumentus, pagrindžiančius, kad jis iš tikrųjų užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. eA-3048-822/2016 pažymėjęs, kad: „Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo prašymą pagrįsti visais jo turimais įrodymais“, 2016 m. sausio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A-2005-662/2016 konstatuota, jog: „būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą“. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis eA-4312-556/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019), nei UTPĮ, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliesiems kriterijams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimu, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys, t. y. nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas. Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas - tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno“ (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Nr. eI-2837-437/2016).
Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu bei formuojama teismų praktika leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne formalus bendrovės akcijų turėjimas, o reali teisėta veikla, užsieniečio vykdoma Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4862-629/2018).
Atsakovo vertinimu aplinkybė, kad pareiškėja už akcijas sumokėjo grynais pinigais, kas sudaro pagrindą įtarti, kad pareiškėja realiai neketino dalyvauti bendrovės veikloje šiuo atveju nėra svarbūs sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra svarbūs ir reikšmingi, todėl plačiau teismo neaptariami ir nevertinami, kaip neįtakojantys skundžiamo sprendimo teisėtumo.
Taigi, išnagrinėjus visus turimus dokumentus, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas tam, kad jai būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą bendrovės veikloje. Tai nustatyta įvertinus pareiškėjos pirminės apklausos rezultatus, pagal kuriuos konstatuota, kad ji realiai nėra įsitraukusi į bendrovės veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, taip pat Migracijos departamentui, teismui nebuvo pateikta jokių įtikinamų įrodymų, kad pareiškėja nepertraukiamai dalyvautų bendrovės kasdienėje veikloje ar vykdytų konkrečias funkcijas Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Kiti Migracijos departamento surinkti duomenys, patvirtinti įrodymais, nepatvirtina, kad pareiškėja dalyvautų bendrovės veikloje, kad jos veikla bendrovei yra būtina. Nors teigia, kad bendrovė patiria nuostolius, kad pareiškėjos profesinis indėlis įtakojo bendrovės pelną, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nėra pateiktų tai pagrindžiančių tiesioginių įrodymų. Kaip minėta, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjai būti bendrovės akcininke ir dalyvauti bendrovės veikloje kitais būdais: nuotoliniu būdu, pasitelkiant įgaliotus atstovus, atvykstant į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza ar kitu tokią teisę suteikiančiu dokumentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje 2014 m. gruodžio 29 d. byloje Nr. A838- 2720/2014). Nurodomos pareiškėjos faktinės situacijos neatitinkančios aplinkybės rodo pareiškėjos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, todėl tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog egzistuoja minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau - Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3 p., 22.3.3 pap.). LVAT vertinimu (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
Pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); pareiškėja apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ar neteisingus atsakymus, delsė atvykti į pakartotinę apklausą, motyvuodama laiko stoka (6.10 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio gyventi ir užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad minėta užsienietė siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).
Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo sprendime, kad pagal surinktus įrodymus, pareiškėjos pirminės apklausos rezultatus (kadangi į pakartotiną apklausą neatvyko, be to, nepateikė reikšmingų įrodymų, ar naujų faktinių aplinkybių savo realiai veiklai Lietuvos Respublikoje pagrįsti, - kad pareiškėja realiai nėra įsitraukusi į bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje, kad ji nepertraukiamai dalyvautų (privalo dalyvauti) bendrovės kasdienėje veikloje ar vykdytų konkrečias funkcijas Lietuvos Respublikoje, pagrįstai konstatavo, kad tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi. Įvertinus tai, laikytina, kad pareiškėja piktnaudžiauja migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta ir teisėta.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Įvertinus aukščiau nustatytus faktus bei argumentus, rašytinius įrodymus, nustatyta, kad pareiškėjos nepilnamečiai vaikai neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjai leidimas nėra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nenustatyta ir tai, kad Migracijos departamento sprendimas neatitiktų Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Sprendimas yra išsamus, aiškus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3, 9 punktuose numatytų viešojo administravimo principų.
Taigi, išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, netenkino pareiškėjos ir jo nepilnamečių vaikų prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjų skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjų S. B., nepilnamečių O. D., V. D. (V. D.), V. D. (V. D.), atstovaujamų S. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.