- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-01
- Bylos Nr.
- eA-3385-822/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03514-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailės Žalimienės (pran.), Rytis Krasauskas
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- S. B.
- Trečiasis asmuo
- UAB " D legals"
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. B., nepilnamečių O. D., V. D. (V. D.), V. D. (V. D.), atstovaujamų pagal įstatymą S. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „D Legals“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai Ukrainos Respublikos piliečiai S. B. (toliau – ir pareiškėja), nepilnamečiai O. D., V. D., V. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00842, 00843, 00844, 00845/ 17I-620, 621, 622, 623 (toliau – ir Sprendimą) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei daugkartinių nacionalinių vizų Nr. 003616288, 003616280, 00361681 ir 003616282 išdavimo.
2. Pareiškėja S. B. 2018 m. rugpjūčio 1 d. įsigijo UAB „D Legals“ (toliau – ir Bendrovė) akcijas. Bendrovė teikia teisines ir buhalterinės apskaitos paslaugas. Pareiškėja turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kilmės valstybėje dirba notare. Šiuo metu yra motinystės atostogose. Bendrovės veikloje ji dalyvauja kaip ekspertė nuo 2017 m. pagal 2017 m. lapkričio 10 d. paslaugų teikimo sutartį, o nuo 2018 m. liepos 31 d. kaip įmonės dalyvė. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, pateikdama prašymą pagrindžiančius dokumentus (pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų – šeimos susijungimo pagrindu). Pareiškėjams prašymų nagrinėjimo laikotarpiui buvo išduotos nacionalinės vizos (5 mėnesių laikotarpiui). Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti jiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino išduotas daugkartines nacionalines vizas. Pažymėjo, kad įmonė nepertraukiamai veikia nuo 2007 metų. Pareiškėja nebuvo ir nėra įdarbinta bendrovėje. Bendrovės dalyvis, teikiantis prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, neprivalo joje dirbti, bet bendrovės veikloje gali dalyvauti ir kitais pagrindais, kaip yra nagrinėjamu atveju. Bendrovė yra sudariusi virš 100 teisinių paslaugų teikimo sutarčių. Be to, aplinkybė, kad užsienio klientai (fiziniai asmenys) atsiskaito grynaisiais, negali kelti abejonių dėl paslaugų realumo. Pareiškėja teigė, jog jos dalyvavimas kasdieninėje bendrovės veikloje yra būtinas visapusiškam veiklos vykdymui bei plėtojimui pagal parengtą verslo planą, nes vienintelė laisvai kalba angliškai, turi doktorantės mokslinį laipsnį, turi ilgesnę darbinę patirtį nei bendrovės vadovas, taip pat yra tarptautinės privatinės teisės ekspertė. Pareiškėja yra atsakinga už teisinių paslaugų teikimą Lietuvoje užsienio subjektams t. y. jos paslaugos susijusios su verslo perkėlimu, investavimu, nekilnojamojo turto sandorių vertinimu, korporacijos teise bei bendrovių susijungimu. Pareiškėja nurodė, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje turėjo pareigą pagrįsti bendrovės veiklos vykdymą pastaruosius 6 mėnesius, t. y. nuo 2018 m. vasario 7 d., kas ir buvo padaryta. Pareiškėja nurodė, kad ji atitinka įstatyme numatytus reikalavimus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą kartu su juo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai ir jos vaikams leidimus laikinai gyventi ir panaikinti jų daugkartines nacionalines vizas, nes pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Lietuvos Respublikoje, tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi). Atsižvelgus į tai, atsakovo nuomone, yra rimtas pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
5. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad pareiškėja 50 proc. bendrovės akcijų įsigijo iš bendrovės direktoriaus 2018 m. liepos 31 d., t. y. prieš septynias dienas iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tą pačią dieną įvyko bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta padidinti bendrovės įstatinį kapitalą (įstatinis kapitalas iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. sudarė 2 896 Eur), suteikiant teisę pareiškėjai pasirašyti 700 bendrovės akcijų, kurias ji apmokėjo grynaisiais pinigais, pagal 2018 m. liepos 31 d. bendrovės išrašytą kasos pajamų orderį 20 272 Eur sumai.
6. Atsakovo manymu, jis pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nagrinėjo būtent tuos dokumentus, kuriuos pateikė pati pareiškėja ir ginčijamame Sprendime pateikė šių dokumentų įvertinimą, tuo tarpu pareigos įvertinti dokumentus, kurių pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė ir kuriais savo prašymo negrindė, Migracijos departamentas neturėjo. Atsakovas pažymi, kad didžioji bendrovės pajamų dalis gauta 2018 m. birželio – liepos mėn. Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 18 d. bendrovė buvo išrašiusi tik 6 sąskaitas faktūras 4 600 Eur sumai, iš jų - 2 sąskaitas faktūras su bendrove tiesiogiai susijusioms įmonėms 2 400 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento vertinimu, vien formalūs įmonės veiklos požymiai (darbuotojams mokamas atlyginimas, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, sudarytos sutartys su susijusiomis bendrovėmis) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį tenkinti, remdamasis tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjų skunde.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Sprendimą bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei daugkartinių nacionalinių.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja S. B. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, t. y. yra UAB „D legals“ akcininkė. Prašymui pagrįsti pareiškėja pateikė: Bendrovės verslo planą, patalpų nuomos sutartį Nr. 1/2018 sudarytą 2018 m. birželio 29 d. tarp nuomininko UAB „D legals“ ir nuomotojo V. G. (V. G.), 2013 m. balandžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 13-84 ir teisinių paslaugų teikimo sutartis (II t., b. l. 54–119). Be to, 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentui buvo pateikti ir pareiškėjos nepilnamečių vaikų V. D., O. D. ir V. D. prašymai išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.
10. Atsakovas patikrinimo metu nustatė, kad bendrovės registracijos adresas nuo 2007 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. - (duomenys neskelbtini), o nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Bendrovės įstatinis kapitalas lygus 43 440 Eur ir yra padalintas į 1 500 paprastųjų vardinių 28,96 Eur nominalios vertės akcijų (toliau - bendrovės akcijos). Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 750 bendrovės akcijų, t. y. 50 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Nuo 2018 m. sausio 22 d. bendrovės direktoriumi yra Lietuvos Respublikos pilietis V. G., kuriam taip pat priklauso 50 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėja 50 bendrovės akcijų įsigijo iš bendrovės direktoriaus V. G. 2018 m. liepos 31 d., t. y. prieš 7 dienas iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tą pačią dieną įvyko bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta padidinti bendrovės įstatinį kapitalą (įstatinis kapitalas iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. sudarė 2 896 eurų), suteikiant teisę pareiškėjai pasirašyti 700 bendrovės akcijų, kurias ji apmokėjo grynaisiais pinigais, pagal 2018 m. liepos 31 d. bendrovės išrašytą kasos pajamų orderį 20 272 Eur sumai. Atsakovas taip pat ištyrė UAB „D Legals“ veiklą, darbuotojų kaitą, turimus verslo partnerius, gaunamų pajamų struktūrą ir pan. Remiantis bylos duomenimis teismas nustatė, kad didžiąją pajamų sumą bendrovė uždirbo 2018 m. birželio ir liepos mėnesiais,
11. Įvertinęs UAB „D Legals“ teiktas paslaugas, nustatyta, kad ji teikia teisines ir buhalterines paslaugas kaip ir numatyta jos veiklos dokumentuose (įstatuose). Įmonė veikia nuo 2007 metų, t. y. daugiau nei dešimt metų. Per dešimties metų laikotarpį įmonėje vyko darbuotojų kaita. Įmonė kasmet juridinių asmenų registrui teikia finansinės atskaitomybės dokumentus. Įmonėje per visą laikotarpį buvo įdarbinta apie dvidešimt darbuotojų (skirtingas jų skaičius skirtingais laikotarpiais). Iš įmonės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad ji veikia su minimaliu pelnu, duomenų, kad būtų skolinga valstybės ar savivaldybių biudžetams, nėra. Vien tai, kad įmonės veikloje dalyvauja asmenys, kurie turi akcijų ir kitose įmonėse ar turi darbinių santykių kitose įmonėse, niekaip negali rodyti įmonės veiklos fiktyvumo. Taip pat veiklos fiktyvumo niekaip nepagrindžia ir tai, kad įmonės pajamos gaunamos iš dalies susijusių įmonių konsultacijų, apskaitos tvarkymo, nes šių veiklų realumą pagrindžia įmonės apskaitos dokumentai (kasos pajamų orderiai, pavedimai, didžiosios knygos duomenys). Tai, kad įmonė skirtingais laikotarpiais nevykdo intensyvios veiklos, taip pat savaime nereiškia, kad įmonės veikla yra fiktyvi. Lietuvos Respublikoje nėra draudžiama užsiimti trečiųjų šalių piliečių ar jų įsteigtų įmonių konsultacijomis, teikti jiems paslaugas ir gauti už tai pajamas. Taip pat nėra draudžiamas atsiskaitymas grynaisiais pinigais. Tad nepagrįstas teiginys, kad tokia atsiskaitymo už paslaugas forma rodo veiklos fiktyvumą, juolab, kad įmonė už gautas iš šios veiklos pajamas ne vienerius metus moka valstybei mokesčius. Tokios išvados nepagrįstos objektyviais duomenimis.
12. Įvertinęs pareiškėjos atsakymus apklausos metu, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos žinios apie bendrovę, jos valdymą ir darbuotojus yra paviršutiniškos, tačiau pareiškėjos, prieš savaitę įsigijusios įmonės akcijų, įsitraukimas į įmonės veiklą yra neadekvatus reikalavimas. Pareiškėja pateikė 2017 m. spalio 10 d. paslaugų teikimo sutartį tarp bendrovės ir pareiškėjos (lietuvių ir rusų kalbomis) (I t., b. l. 24–25), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo teikti bendrovei teisines konsultacijas. Iš sutarties, pateiktų jos vykdymą pagrindžiančių duomenų ir pareiškėjos raštu paaiškinimų, skundo, trečiojo asmens atsiliepimo argumentų matyti, kad investuotoja neturi ir nesiekia darbinių santykių su įmone, apsiribojama bendradarbiavimo santykiais, iš esmės užsiimant klientų Ukrainoje paieška, konsultacijų jiems ir paslaugų (teisinių) teikimu. Nors pirminėje apklausoje raštu pareiškėja aiškiai neįvardino bendrovės kliento ir partnerio, tačiau dalį jų nurodė pateikdama papildomus paaiškinimus. Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėja turėjo pateikti duomenis už 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo t. y. nuo 2018 m. vasario 7 d., kadangi nurodyme pateikti papildomus duomenis ir informaciją tokio reikalavimo pats atsakovas konkrečiai nenurodė, o pareiškėja, kaip jau buvo atsakovui žinoma, tik prieš savaitę buvo investavusi į įmonę, tad logiška kad pirminės apklausos raštu metu fiziškai galėjo nevaldyti visos jo reikalaujamos informacijos. Tai, kad pareiškėja buvo įmonės ekspertė ir bendradarbiavo su įmone nuo 2017 metų, niekaip nesuponuoja išvados apie tai, kad ji turėjo žinoti įmonės klientus, nes tokia informacija sudaro įmonės konfidencialius duomenis, kurie įprastai neteikiami įmonės veikloje nedalyvaujantiems ir įmonės nevaldantiems asmenims. Kaip minėta, tokią informaciją pareiškėja galėjo valdyti tik įgijus įmonės akcijų.
13. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pateiktais vertinimais tik tuo aspektu, kad kai kurios faktinės aplinkybės galėtų rodyti įmonės veiklos fiktyvumą, tačiau vertinant visus faktus, atsižvelgus į UAB „D Legals“ veiklos pobūdį ir sritį, veiklos trukmę, finansinės atskaitomybės duomenis, nepakako faktinių duomenų išvadai apie įmonės veiklos fiktyvumą Įstatymo kontekste. Pareiškėjos išsilavinimas, profesinė patirtis atitinka įmonės, kurios akcijų ji įsigijo į ją investuodama, veiklos sritį. Be to, ji pateikė ir duomenis, kuriuos klientus ji atsivedė į įmonę. Papildomai pateiktuose raštu paaiškinimuose atsakovui pareiškėja taip pat nurodė, kad yra pasirengusi pateikti ir papildomą informaciją bei duomenis, tačiau jų nebuvo pareikalauta. Įvertinęs bylos duomenis, kurie paneigė atsakovo išvadas apie įmonės veiklos fiktyvumą, teismas sprendė, kad neatlikus papildomų tyrimo veiksmų, nesurinkus papildomų duomenų išvada apie UAB „D Legals“ veiklos fiktyvumą yra pernelyg skubota ir nepakankamai pagrįstai faktiniais duomenis tam, kad skundžiamas sprendimas būtų paliktas galioti. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pasekmė yra pakankamai griežta - užsienietis tokį prašymą gali pateikti tik praėjus ne mažiau vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ar išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą (Įstatymo 35 str. 2 d.).
Atsiliepimas
14. Atsakovo skundžiamame sprendime nurodytos išvados apie pareiškėjos interesų centrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, apie tai, kad ji neturi Lietuvos Respublikoje šeiminių santykių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ilgalaikių socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, - būtų reikšmingi pareiškėjai prašant leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, o ne teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Be to, dvigubai didesnės sumos nei Įstatyme numatyta investavimas į įmonę, bendradarbiavimas su Lietuvoje įsteigta įmone nuo 2017 metų, kreipimasis dėl leidimo Lietuvos Respublikoje laikinai gyventi jai ir jos nepilnamečiams vaikams išdavimo, taip pat gali rodyti pareiškėjos norą sukurti ilgalaikius santykius su Lietuvos Respublika. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjos žiniomis apie bendrovę, ekonominiais, socialiniais ryšiais, Bendrovės darbuotojų kitomis darbovietėmis, ginčijamame sprendime vertintos visų kitų aplinkybių kontekste, nesudarė atskiro pagrindo neišduoti pareiškėjai leidimo laikinai gyventi. Nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai nenumato investuotojo ar įmonės dalyvio veiklos įmonėje formų, įsitraukimo į įmonės veiklą formos ir laipsnio, o juo labiau neriboja ir negali riboti nei veiklos formų, nei aktyvumo. Pavieniai nereikšmingi faktiniai duomenys neleido daryti išvadų, kurios padarytos skundžiamame sprendime, neatlikus papildomo tyrimo ir neįvertinus papildomai pareiškėjos pateiktų ar pareikalautinų iš įmonės duomenų. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas turi visus įgalinimus patikrinti ar ištirti įtarimą keliančios įmonės veiklą už ilgesnį laikotarpį, stebint naujo įmonės dalyvio (užsieniečio) nurodomą (deklaruojamą) teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje išdavus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kitaip išvados apie veiklos fiktyvumą investicijų pradžioje paremtos tik spėliojimais ar įmonės veiklos duomenimis, kuomet investuotojas įmonės veikloje dar nedalyvavo.
III.
15. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti.
16. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas savo sprendimu nekonstatavo, kad Bendrovė (jos veikla) yra fiktyvi, sprendimas buvo grindžiamas kitu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu alternatyviu pagrindu, o būtent – pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės darbuotojus, savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, teigdamas, kad Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčas kilo dėl atstovo sprendimo konstatuoti fiktyvią įmonę (veiklą). Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo, o dėl pareiškėjos pateikė tikrovės neatitinkančių duomenų. Taigi, teismas vertinęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindus, nepagrįstai vertino Bendrovės (veiklos) fiktyvumo kontekste.
17. Migracijos departamentas konstatavo, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvus atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjai pasisakyti ir atliko jos apklausą raštu, taip pat jai buvo išsiųstas prašymas pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Taigi, akivaizdu, kad atsakovas aktyviai bendradarbiavo su pareiškėja, suteikė jai visas galimybes pagrįsti savo prašymą. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad Bendrovėje užsiima klientų paieška, tačiau, nepateikus jokių duomenų apie jos surastus klientus, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja Bendrovės veikloje nedalyvauja. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nesugebėjo pagrįsti, jog jos buvimas Lietuvos Respublikos yra būtinas bendrovės veiklos tęstinumui užtikrinti. Vien tai, kad pareiškėja įsigijo bendrovės akcijas, ir kaip pažymėjo teismas, dvigubai didesnės sumos nei Įstatyme numatyta investavimas į įmonę savaime nereiškia, kad jos ketinimai užsiimti teisėta veikla yra realūs ir leidimas laikinai gyventi jai turi būti išduotas ar pakeistas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėtos veiklos vykdymas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies prasme nėra vien formalus įmonės akcijų turėjimas, kadangi vien buvimas įmonės akcininku realiai neįsitraukus į įmonės veiklą, valdymą, kontrolę nesuponuoja poreikio gyventi Lietuvos Respublikoje, o toks poreikis atsižvelgiant į teisinį reguliavimą yra siejamas būtent su teisėtos veiklos vykdymu. Tuo tarpu atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjui būti Bendrovės akcininku ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4862-629/2018). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja nėra visiškai susipažinusi su savo bendrovės vykdoma veikla, atsakovo nuomone, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja bendrovės veikloje nedalyvauja, todėl jos dalyvavimas nėra būtinas.
18. Išvadą, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančia informaciją, buvo padaryta įvertinus ne tik pareiškėjos apklausos rezultatus, pateiktus paaiškinimus, bet ir informaciją, susijusią su bendrovės steigimu bei bendrovėje įdarbintais darbuotojais, įmonėmis, su kuriomis pareiškėjos bendrovė tariamai bendradarbiauja. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, nustatė, kad nepakanka prašymą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti.
19. Atsakovo nuomone, buvo pagrįstai konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė bei atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos apklausos rezultatus, kada buvo konstatuota, jog jos žinios apie bendrovę ir jos darbuotojus yra paviršutiniškos, kad pareiškėja nesugebėjo pagrįsti, kad jos buvimas Lietuvoje yra būtinas, be to, kad pareiškėja 2017 m. Lietuvoje lankėsi vieną kartą, o 2018 m. į Lietuvą pirmą kartą atvyko liepos 31 d., pagrįstai nustatė kriterijų, kad pareiškėjos interesų centras yra kitose šalyse. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kurie turi esminę įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui ir dėl to bylą išsprendė neteisingai.
Atsiliepimas
20. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, grįsdamas individualų administracinį aktą prielaidomis, priėjo nepagrįstos ir nelogiškos išvados dėl pareiškėjos patiektų duomenų neatitikimo tikrovei. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnyje numatytą reikalavimą pagrįsti administracinį aktą objektyviais duomenimis. Pareiškėja pažymi, kad būtent bendrovės veiklos fiktyvumu atsakovas iš esmės ir grindė savo sprendimą. Priešingai nei nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visetą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00842, 00843, 00844, 00845/ 17I-620, 621, 622, 623 teisėtumo ir atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei daugkartinių nacionalinių vizų.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Sprendimą bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei daugkartinių nacionalinių.
24. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, ginčijamu 2018 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 31-00842, 00843, 00844, 00845 / 171-620, 621, 622, 623 atsisakė išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikino pareiškėjams išduotas daugkartines nacionalines vizas. Atsakovas sprendime konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius bei prieštaringus duomenis apie bendrovės darbuotojus ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kas rodo užsienietės nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, pareiškėja neatitinka UTP Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų.
25. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, padarė išvadą, kad pareiškėja nėra įsitraukusi į įmonės valdymą ir kontrolę, neturi informacijos apie įmonės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, o pareiškėjos tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „D Legals“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Migracijos departamento vertinimu, vien formalūs įmonės veiklos požymiai (darbuotojams mokamas atlyginimas, mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, sudarytos sutartys su susijusiomis bendrovėmis) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje.
26. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės darbuotojus, savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėja Bendrovės veikloje nedalyvauja. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, nustatyta, kad nepakanka prašymą pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti. Atsakovo nuomone, buvo pagrįstai konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė bei atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
28. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
29. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte detalizuotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas, nustatant, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
30. Remiantis bylos duomenimis yra nustatyta, kad UAB „D Legals“ teikia teisines ir buhalterines paslaugas kaip ir numatyta jos veiklos dokumentuose (įstatuose); Įmonė veikia nuo 2007 metų, t. y. daugiau nei dešimt metų; kasmet juridinių asmenų registrui teikia finansinės atskaitomybės dokumentus. Įmonėje per visą laikotarpį buvo įdarbinta apie dvidešimt darbuotojų (skirtingas jų skaičius skirtingais laikotarpiais); iš UAB „D Legals“ pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad ji veikia su minimaliu pelnu, duomenų, kad būtų skolinga valstybės ar savivaldybių biudžetams, nėra, įmonės pajamos gaunamos iš dalies susijusių įmonių konsultacijų, apskaitos tvarkymo, nes šių veiklų realumą pagrindžia įmonės apskaitos dokumentai (kasos pajamų orderiai, pavedimai, didžiosios knygos duomenys). Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atsakymus apklausoje, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjos žinios apie bendrovę, jos valdymą ir darbuotojus yra paviršutiniškos, į daugelį klausimų ji atsakė abstrakčiai ir neinformatyviai.
31. Vis gi teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nepakanka faktinių duomenų išvadai apie tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), taip pat kad yra nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų, iš kurių matyti, kad įmonė vykdo realią veiklą, numatytą jos steigimo dokumentuose ir pateiktame atsakovui verslo plane ir ši veikla vykdoma žymiai ilgesnį laikotarpį, nei minimaliai reikalaujama pagal įstatymą kreipiantis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja įsigijo įmonės akcijų savaitė iki kreipimosi į migracijos departamentą dėl leidimo išdavimo ir nepagrįsta reikalauti iš investuotojo, nedalyvavusio įmonės valdyme, nedirbusio įmonėje, nurodyti įmonės vidaus valdyme naudojamą informaciją, o išsamiai ir konkrečiai šiam nepateikus šių duomenų, - pripažinti įmonės veiklą fiktyvia, o jį patį - pateikus tikrovės neatitinkančią informaciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vartoja terminą veiklos fiktyvumas, tuo tarpu atsakovas ginčijamame sprendime vartoja terminą šiek tiek nuosaikesnį – nevykdo nuoseklios veiklos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis sąvokų nesuderinamumas neturėjo didesnės įtakos galutinių teismo sprendimo išvadų pagrįstumui.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neatlikus papildomų tyrimo veiksmų, nesurinkus papildomų duomenų, išvada abejoti UAB „D Legals“ veikla Lietuvos Respublikoje yra pernelyg skubota ir nepakankamai pagrįsta faktiniais duomenis tam, kad ginčijamas sprendimas būtų paliktas galioti. Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo išvada apie tai, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė yra paremta tik prielaidomis, kurios teisėjų kolegijos neįtikino, dėl to atsakovo atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra tinkamai nepagrįstas.
33. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
34. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
35. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.