Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai K. B. ir T. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-933 (00064, 00065) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams K. B. ir T. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas K. B. atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o pareiškėja T. B., kaip K. B. sutuoktinė, atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pareiškėjai paaiškino, kad K. B. priklauso uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė) 500 paprastųjų vardinių akcijų, Įmonė teikia bankroto administravimo paslaugas nuo 2013 m. vasario 28 d., dokumentų leidimui gauti pateikimo metu Įmonėje dirbo 4 darbuotojai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjų nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, atsakovo padarytos išvados Sprendime nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka realios tikrovės ir prieštarauja pateiktiems įrodymams. Sprendime nurodytą patikrinimą atliko ir tarnybinį pranešimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius (toliau – ir Migracijos valdyba) surašė atmestinai. Įmonė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini)“, tačiau patikrinimas buvo atliktas kabinete Nr. 102, o ne 110, t. y. kabinete Nr. 102 nėra Įmonės buveinės. Aplinkybę, kad dokumentų pateikimo metu ir atlikto patikrinimo metu Įmonėje dirbo pareiškėjo nurodytos buhalterės, patvirtina pateikti 2017 m. birželio mėn. – 2018 m. sausio mėn. atlyginimų žiniaraščiai. Taip pat atsakovas interpretavo V. G. paaiškinimus, todėl Sprendimas buvo paremtas neteisinga informacija, realios tikrovės neatitinkančiais duomenimis.Pareiškėjai pažymėjo, kad T. B. ir E. B. (E. B.) taip pat yra Įmonės akcininkai, kurie užsiima Įmonės teikiamų paslaugų reklama, naujų potencialių klientų paieška bei galimų investuotojų į nekilnojamąjį turtą, kuris parduodamas bankroto procedūrų metu, paieška. Akcininkai neprivalo dirbti siekdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau šiuo atveju jie sudarė darbo sutartis su Įmone, pagal kurias dirba laisvu darbo grafiku – 1 val. per dieną.Pareiškėjai nesutiko su Atsakovo išvada, kad jie negyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, jie su sūnumi E. B. nuo 2015 m. sausio 23 d. gyvena nuomojamame bute minėtu adresu, už kurio nuomą, taip pat stovėjimo aikštelę banko pavedimais kiekvieną mėnesį moka po 490 Eur. Be to, pareiškėjai yra sudarę interneto paslaugų teikimo sutartį.Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas, nagrinėdamas jų prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi, pažeidė teisės aktų nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą daugiau kaip 4 mėnesius, nes jie kreipėsi dėl leidimo pakeitimo laikinai gyventi Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio 8 d., tačiau Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. vasario 13 d. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovo nuomone, jis priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Atsakovas nurodė, kad Sprendimą priėmė išanalizavęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, apklausęs Įmonės darbuotoją, patį pareiškėją, atlikęs patikrinimą nurodytos Įmonės ir gyvenamosios vietos adresais. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Įmonės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo vietą, savo veiklą Įmonėje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.Atsakovas pažymėjo, kad nuvykus kelis kartus adresu (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareiškėjai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, buto durų niekas neatidarė. Tęsiant patikrinimą adresu (duomenys neskelbtini)“, duris atidarė E. B., kuris paaiškino, jog jis ir jo tėvas K. B. gyvena minėtame bute, tačiau jame jokių asmeninių daiktų nebuvo, kampe stovėjo lagaminai. Pažymi, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog nežino, kokiu adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, taip pat nurodė, kad negalėjo dažniau būti Lietuvos Respublikoje, nes sirgo. Taigi atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje negyvena.Atsakovas nurodė, kad Įmonėje darbuotojos buvo įdarbintos tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 43 straipsnyje nustatytų sąlygų. Buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas nežino Įmonės vykdomos veiklos adreso, jis tik formaliai joje yra įdarbintas ir jam formaliai mokamas darbo užmokestis, be to, pareiškėjo žinios apie Įmonę yra paviršutiniškos, nėra jokių duomenų, kad jis būtų realiai įsitraukęs į Įmonės veiklą. Pažymėjo, kad, patikrinus pareiškėjo nurodytą Įmonės interneto puslapį www.verslobiuras.lt, nustatyta, jog jame nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota adresu (duomenys neskelbtini)“, siūlo įmonių steigimo bei pardavimo, taip pat leidimų laikinai gyventi išdavimo paslaugas. Nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016 m. rugpjūčio 1 d. patalpų subnuomos sutartį dėl patalpos, esančios (duomenys neskelbtini)“, inventorizaciniame plane 2B6p pažymėtos Nr. 102, nuomos. Apklausos lape pareiškėjas nurodė, jog faktinis bendrovės adresas yra (duomenys neskelbtini)“. Taigi pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes pagal pateiktą patalpų subnuomos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo veiklos adresu (duomenys neskelbtini)“.Atsakovas pažymėjo, kad jis nenustatė, jog Įmonė nevykdo veiklos, o konstatavo, kad pareiškėjas Įmonėje nevykdo jokios veiklos. Paaiškino, kad apklausoje pareiškėjo pateikti atsakymai buvo vertinti atsižvelgiant į duomenų visumą, nesutapimai vertinti vadovaujantis protingumo principu, o netinkamas atsakymas į pavienį klausimą nebuvo laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Įvertinęs surinktus duomenis, ginčijamame Sprendime atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)““ akcininkas, nes į Įmonės valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie šios Įmonės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl tikrieji pareiškėjo ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą Įmonėje, o įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje. Atsakovas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, o jo sutuoktinė neatitinka sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu.

Pareiškėjai K. B. ir T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento 2018 m. vasario 13 d. Sprendimą bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat priteisti visas pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjai nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai neištyrė įrodymų, neapklausė liudytojų, kaip prašė pareiškėjai, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė sprendimą, prieštaraujantį byloje pateiktiems objektyviems įrodymams, taigi teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų.Pareiškėjai nesutinka, kad pareiškėjas K. B. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos. Pažymi, kad bankrotų administravimo veiklos apskritai nėra įmanoma imituoti, nes bankroto administratorius bankroto procese yra paskiriamas teismo nutartimi, o duomenys apie atitinkamo administratoriaus vykdomas ir įvykdytas bankroto procedūras yra viešai pateikiami. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nurodytų įrodymų neanalizavo ir jų nevertino. Nors teismas nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevertino ir pareiškėjų pateikti įrodymai yra teisiškai nereikšmingi, tačiau teismas padarė išvadą, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Taigi teismo nurodyti motyvai ir padarytos išvados prieštarauja savo paties nurodytoms aplinkybėms, byloje esantiems įrodymams. Pareiškėjai akcentuoja, kad Teismo ir Migracijos departamento padarytos išvados, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Įmonės veiklos vykdymo vietą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė duomenis, jog Įmonės veikla yra vykdoma adresu (duomenys neskelbtini)“. Taigi Migracijos departamentas Sprendime nepagrįstai padarė išvadas, kad adresu (duomenys neskelbtini), Įmonė veiklos nevykdo, patikrinimo metu buvo rastas tik vienas darbuotojas V. G., o kitų darbuotojų nebuvo. Pažymi, kad minėtasis patikrinimas buvo atliktas ne (duomenys neskelbtini) Nr. 110, o (duomenys neskelbtini) Nr. 102. Šią aplinkybė galėjo patvirtinti V. G., kurį pareiškėjai prašė apklausti liudytoju, tačiau teismas atsisakė, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų.Pareiškėjas K. B. pažymi, kad jis buvo nurodęs, jog gyvena ne deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, o kitu adresu – (duomenys neskelbtini)(nes nuomojamo buto savininkai nesutiko, kad pareiškėjas deklaruotų ten savo gyvenamąją vietą), o Migracijos departamentui buvo žinomas šis pareiškėjų gyvenamosios vietos adresas. Patikrinimo metu pareiškėjai buvo nurodytu adresu esančiame bute, kuriame gyvena kartu su savo sūnumi E. B. jau nuo 2015 m. sausio 23 d., moka už buto nuomą 460 Eur, už automobilių stovėjimo aikštelę – 30 Eur per mėn., yra sudarę interneto paslaugų teikimo sutartį. Taigi pateikti įrodymai patvirtina išvadą, kad pareiškėjai realiai gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neprivalo visą laikotarpį nepertraukiamai būti Lietuvoje, jam nėra draudžiama keliauti, grįžti į savo kilmės valstybę. Taip pat pareiškėjai pabrėžia, kad iš teismo nurodytos informacijos apie asmenį, kirtusį Lietuvos Respublikos sieną, matyti, jog pareiškėjas ne mažiau kaip pusę laiko būna Lietuvoje, be to, pats pareiškėjas nurodė, kad dėl ligos jis dažnai nebuvo Lietuvoje. Pareiškėjo išvykas lemia būtent pareiškėjo veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi jis ieško klientų ir investuotojų užsienyje. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai ištyrė įrodymus apie realiai Įmonėje dirbančius asmenis ir jų skaičių. Pažymi, kad teismui buvo pateikti atlyginimų žiniaraščiai (2018 m. vasario 27 d. skundo priedas Nr. 6), iš kurių matyti, kad darbuotojoms G. C. ir S. Č. kas mėnesį yra mokami atlyginimai (G. C. atlyginimas yra apie 900 Eur, o S. Č. – apie 700 Eur), kurie yra pakankamai dideli; taip pat buvo prašoma apklausti liudytojus (Įmonės direktorę ir įmonės darbuotoją V. G.), kurie galėtų patvirtinti, jog įmonėje dirba darbuotojos, tačiau teismas šių įrodymų netyrė, apklausti liudytojus atsisakė ir pasirėmė aplinkybe, kad atlikus patikrinimą, nurodytų darbuotojų nebuvo kabinete. Tačiau patikrinimas buvo atliktas ne tame kabinete, todėl ir nebuvo nurodytų darbuotojų, o teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, kas patvirtina, jog sprendimas yra priimtas tinkamai neištyrus byloje esančių duomenų. Aplinkybė, kad nurodytos darbuotojos dirba kitose darbovietėse, joms netrukdo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)““, nes darbuotojų bendras darbo laikas neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyto darbo laiko. V. G. galėjo patvirtinti aplinkybę, kad pažįsta Įmonės darbuotojus ir patikrinimo metu dirbo G. C. bei S. Č., tačiau teismas šio liudytojo į teismo posėdį nekvietė.Pareiškėjai nesutinka su atsakovo ir Teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas realiai nevykdo veiklos Įmonėje, nes abstrakčiai atsakė į klausimus. Pažymi, kad Lietuvoje tokių mažų įmonių akcininkai paprastai visuomet įsitraukia į įmonės veiklą ir užsiima teikiamų paslaugų reklama bei naujų klientų paieška, savo veiklos neįformindami, tačiau šiuo atveju akcininkai sudarė darbo sutartis, nors tai net nėra būtina siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas tiksliai ir teisingai nurodė informaciją apie Įmonės valdymą ir kontrolę, Migracijos departamentas neteisingai nurodė, jog Įmonėje valdybos nėra, taip pat pareiškėjas paaiškino, kaip vyksta akcininkų susirinkimai, kokie Įmonėje dirba darbuotojai ir negalėjo pateikti tik konkrečios informacijos apie konkrečiai suteiktas paslaugas klientams bei kokie veiksmai yra atlikti bankroto procedūrose, kas yra visiškai normalu atsižvelgiant į bankroto proceso sudėtingumą. Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu išsamiai papasakojo apie savo veiklą Įmonėje, todėl teismo išvada, jog pareiškėjas nėra įsitraukęs į Įmonės veiklą, neturi duomenų apie jos vidinius procesus ir vykdomą veiklą, yra nepagrįsta. Taigi pareiškėjas K. B. atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, todėl atitinkamai ir pareiškėja T. B., kaip K. B. sutuoktinė, atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte.Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti.Migracijos departamento teigimu, Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, nes joje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Migracijos departamento vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų prašomi apklausti liudytojai yra šios Įmonės darbuotojai, kurie šiuo atveju negalėtų patvirtinti objektyvių aplinkybių, be to, teismas įvertino šių asmenų 2018 m. gegužės 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus, o pareiškėjai nenurodė, kokias papildomas aplinkybes būtų nurodę prašomi apklausti liudytojai.Atsakovas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog Migracijos departamentui pateiktais dokumentais buvo tik siekiama imituoti, kad Įmonė turi biurą, nors iš tikrųjų bendrovės darbuotojų tose patalpose nebūna.Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjai Lietuvos Respublikoje negyvena, o sudarytos nuomos ir interneto paslaugų teikimo sutartys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjai nuomojamame būste iš tikrųjų gyvena. Atsakovo nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nėra realiai įsitraukęs į Įmonės veiklos vykdymą, todėl kyla pagrįstų įtarimų dėl tikrojo užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)““ akcininkas, iš tikrųjų į Įmonės valdymą, kontrolę, kaip paaiškėjo apklausos metu, nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie šios įmonės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl galima teigti, kad pareiškėjo tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)““, o įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje. Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktiką, t. y. yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, be to, atsakovas nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.Atsakovo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus bei tinkamai taikant teisės normas.